PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN
JOS MISIJA BAŽNYČIAI
Dr. Barbara Albrecht
(Tęsinys. Pradžia Nr. 24)
Dirbančios moters misija. Nors nuo pat krikšto dienos Editos Štein vidinis troškimas krypo link Karmelio, tapusio jos dvasine tėvyne, bet ji pasekė savo bičiulių ir kunigų, Švindo-Špėjerio generalinio vikaro, t. Eriko Pšivaros SJ ir Beirono vyriausiojo abato Valcerio OSB, patarimu. Jie visi jai patarė savo didelius dvasinius gabumus atiduoti Bažnyčios tarnybai pasaulyje. Taip jie pirmiausia dvasiškai, o paskui ir faktiškai išjudino ją iš jos 1922-1931 m. beveik vienuoliško atsiskyrimo, kai ji dirbo vokiečių kalbos ir istorijos mokytoja licėjuje ir dominikonių mokytojų seminarijoje Špėjeryje. Tėvas Pšivara pritraukė Editą Štein prie vertimo kardinolo Niumeno laiškų ir dienoraščių iš jo gyvenimo Anglijoje metų ir paskatino ją pirmą kartą išversti į vokiečių kalbą Tomo Akviniečio Quaestiones disputatae de veritatae. Tuo Edita ne tik giliau įaugo į katalikiškąjį dvasinį pasaulį, bet ir mėgino savo pačios kritišku objektyvumu, o kita vertus, savo gebėjimu įsijausti - nutiesti tiltus tarp teologijos ir filosofijos, mąstymo ir tikėjimo, tarp vakarietiškos filosofinės tradicijos ir to meto modernaus fenomenologinio mąstymo - gyvai suėjus į kontaktą su praeities dvasiomis.
1928 m. Edita laiške rašo:
Kad mokslą galima laikyti tarnavimu Dievui, man paaiškėjo tik iš šv. Tomo; <...> tik atsižvelgdama į tai, aš galėjau vėl rimtai kibti į mokslinį darbą. Prieš pat mano konversiją ir ilgai po jos aš maniau, kad gyventi religinį gyvenimą reiškia atsisakyti visko, kas žemiška, tai gyventi vien mintimi apie dieviškus dalykus. Pamažu išmokau suprasti, kad šiame pasaulyje iš mūsų reikalaujama kitko ir kad stebėdamas gyvenimą neturi nutraukti ryšių su pasauliu. Aš net įsitikinusi, kad kuo giliau būsi įaugęs į Dievą, tuo labiau ta prasme turi „išeiti iš savęs", t. y. įeiti į pasaulį, kad įneštum į jį dievišką gyvenimą.
Edita Štein kėlė ne tik amžinuosius filosofijos klausimus, bet taip pat ir dabarties klausimus, o jiems, kaip ir šiandien, priklausė tema moteris. Dar būnant studente, moterų klausimas Editai taip rūpėjo, kad ji su draugėmis buvo įstojusi į Prūsų sąjungą už moterų balso teisę; tai žingsnis, kuris pilietiniame moterų sąjūdyje dar visiškai nebuvo savaime suprantamas dalykas.
1931 m. laiške sako:
Kaip gimnazistė ir jauna studentė, aš buvau radikali kovotoja už moterų teises. Vėliau tuo klausimu nebesidomėjau. Dabar ieškau grynai dalykiškų sprendimų.
1928-1933 m. Edita Štein skaito ilgus pranešimus Zalcburgo aukštojoje savaitinėje mokykloje, šveicarų organizacijos ir vokiečių katalikių moterų draugijų federacijoje, vokiečių katalikių mokytojų draugijoje. Temos: Moterų užsiėmimo etika; Vyro ir moters užsiėmimas pagal prigimties ir malonės tvarką; Moters švietimo pagrindai; Moters švietimo problemos; Moters kaip jaunimo vadovės uždavinys Bažnyčioje ir kitos. Visi šie pranešimai yra surinkti Editos Štein kūrinių V tome ir parodo, kas jai buvo svarbu: Pasaulio išganymas per brandų krikščionišką moters gyvenimą (W. Herbstrith).
Edita Štein nebuvo kovotoja už moterų teises: ji buvo krikščionė moteris, kuri dėl savo nuodugnaus psichologinio, filosofinio ir teologinio išsimokslinimo bei praktinės pedagoginės patirties aktualius klausimus vertino tikėjimo požiūriu ir bandė į juos atsakyti - be savimeilės naujam dalykui, vadovaudamasi krikščionišku žmogaus požiūriu. Pažiūrų neturėjimo Edita niekuomet nelaikė dalykiškumu. Kas norėjo klausytis jos paskaitų, turėjo žinoti, jog ji - kad ir kokia tema būtų - pateikdavo savo ceterum censeo (o vis dėlto mano manymu) ir ramiai bei aiškiai parodydavo savo krikščionišką - katalikišką poziciją. Už tai kai kurie žmonės jos nemėgo. Bet Edita buvo ne toks žmogus, kuris siektų minios palankumo.
Jos misija kaip tik tinka mums, šių dienų ir rytdienos Bažnyčiai, kaip ji 1932 m. vokiečių katalikių draugijos suvažiavime Esene pasakė:
Nieko šiandien taip nereikia, kaip Krikšto - Dvasia ir ugnimi. <...> Didžiosios kovos tarp Kristaus ir Liuciferio frontui priklauso tie, kurie pašaukti žmones šviesti. Šiai kovai rengtis ir būti nuolat pasirengusiems, - neatidėliotinas mūsų uždavinys. Rengtis, tai yra jį [Viešpatį ir jo Dvasią] priimti ir saugoti. <...> Jis kalba mums per savo Žodį. Ak, jei tik išmoktume gyvai klausytis, - siela ir širdimi, užuot negyvu jausmu, - tada patirtume, kad Dievo Žodis yra gyvas ir kad su juo Kristaus jėga įeina į mus. Ir jei mes išmoktume gyvai kalbėti, didingus, šventus žodžius tarti, - ne tarsi sučiuptas monetas išleisti, bet gyva dvasia ir karšta širdimi jų tikrąją prasmę šviežiai nukalti, - tada patirtume, kad mūsų žodžiuose gyvena Dvasios jėga, kuri uždega gyvenimą kitų širdyse.
Docentė dr. Edita Štein konkrečiai auklėjo mergaitę, kad, išlavinus moters būdą ir įvairiapusiškai atskleidus jos žmogišką visavertiškumą, būtų įveiktas vienpusiškas vyro intelektualumas. Ji reikalavo, kad ne vien santuokoje, bet visose gyvenimo srityse mergaitė išsilavintų kaip moteris - motina.
Moteris, kuri savo dalykišką kompetenciją, proto veiklumą ir dvasinius gebėjimus susieja su širdies šiluma bei asmeniniu atsivėrimu savo aplinkoje visiems žmonėms, taigi, kuri Marijos pavyzdžiu nesustoja kraujo giminaičių bei asmeninių bičiulių būryje.
Edita Štein rėmė kvalifikuotą moters profesinj išsilavinimą ir užsiėmimą. jos nuomone, nėra tokios profesijos, kuri moteriai negalėtų būti prieinama dėl to, kad ji galbūt prarastų savo savitumą. Kadangi, pasak jos, moteris yra pajėgesnė negu vyras grynai dalykiškai atrodančio darbo neišleisti iš akių, tad iš esmės kiekvienas dalykas priklauso nuo asmens. Tik tam reikalingas specialus moters švietimas, o kaip to pagrindas - religinis auklėjimas, kuris atskleidžia moters asmenybę, parodo jos egzistenciją ir drąsą bei orientuoja į Mariją. Viename savo pranešime Edita Štein sakė: Moterys, kurios iš visų galimų kelių nori išsirinkti savo, moters pašaukimą, geriausiai pasieks tikslą, jeigu jos ne vien tik prieš savo akis turės Virgo-Mater [Mergelės Motinos] gyvą pavyzdį ir savo švietimo darbe mėgins juo sekti, bet ir pasitikės Jos vadovavimu, visiškai atsiduos Jos globai. Jei šiandien turėtume tokį marianišką mergaičių ir moterų švietimą, pasaulis būtų kur kas humaniškesnis, o mūsų Bažnyčia savo esme atitiktų Virgo et Mater.
Žinoma, jau 1930 m. Edita Štein taip pat reikalavo grąžinti sąmoningą švietimą ir jaunuoliui, kad jis taptų tėvu - vyru bei žmogumi.
Abiejų lyčių sveikas bendradarbiavimas būtų galimas profesiniame darbe tik tada, kai abu savo savitumais ramiai, objektyviai būtų sąmoningi ir iš to padalytų praktiškas išvadas. Dievas sukūrė žmogų - vyrą ir moterį - ir abu pagal savo paveikslą. Tik grynai atsiskleidęs vyro ir moters savitumas sudaro labiausiai pasiekiamą panašumą į Dievą ir giliausiai perskverbiantį žemišką gyvenimą dieviškuoju Gyvenimu.
Tas šiandien ir rytoj vienodai aktualus tikslas, kaip ir tada, pasak Editos Štein, negali būti pasiekiamas savanaudiška kova prieš prigimtį ir prigimties ribų neigimą, o tik nuolankiu atsidavimu Dievo duotai tvarkai.
Pagaliau Edita Štein kėlė ginčijamą klausimą - tiek tuomet, tiek šiandien - apie moters kunigystę. Nors moterys tam ir būtų pajėgios, Edita čia nemato jokių dogminių kliūčių, tačiau ji atmeta daugelio moterų neobjektyvų šios kovos toną šia tematika ir suprantamai paaiškina, kad ji netiki galimybe plėtoti moters kunigystę. Bet argi tai reiškia, kad moterys Viešpačiui nereikalingos? Jokiu būdu ne!
Bažnyčiai, kaip ir Viešpačiui, mes reikalingos. Ne dėl to, kad Jis be mūsų neapsieitų. Bet Jis mums suteikė malonę, padarydamas mus savo mistinio Kūno nariais ir mes esame Jam reikalingos, kaip gyvybingi Jo nariai. Ar Viešpats kada nors darė skirtumą tarp vyro ir moters? Turbūt, nes Jis kunigystę suteikė savo apaštalams, o ne moterims, kurios Jam tarnavo. (Kaip tik dėl to moterų nušalinimąnuo kunigystės aš laikau ne kokiu laiko klausimu.) Bet savo meilei Jis nepripažino ir nepripažįsta jokio skirtumo. <...> Atrodo, kaip tik šiandien ypač didelį moterų skaičių Jis kviečia į savo Bažnyčią specifiniams uždaviniams.
(Bus daugiau)
