Partizanai: Istorija ir dabartis

AMŽINOJI LAIMĖ - REGĖTI DIEVĄ VEIDAS Į VEIDĄ

GYVENTI TIKĖJIMU

Kolomba Marmionas, OSB

     Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą(Jn 17, 24).

     Tai užbaigos žodžiai tos nepalyginamosios maldos, kuria Kristus po Paskutinės vakarienės - jau pasirengęs didįjį žmonijos atpirkimo darbą apvainikuoti išganomąja Auka - kreipėsi į Tėvą.

     Šv. Paulius, kalbėdamas apie teologines dorybes - tikėjimą, viltį ir meilę -sako, kad didžiausioji iš jų yra meilė, nes ji - amžina. Kodėl? Dėl to, kad amžinąjį tikslą pasiekus, tikėjimas užleis vietą regėjimui Dievo, viltis -turėjimui Dievo, o meilė - pasiliks ir amžinai sujungs mus su Dievu.

     Štai kokia laimė ir garbė mūsų laukia: mes regėsime Dievą, gėrėsimės Dievu. Amžinasis gyvenimas - tai užtikrintas dalyvavimas paties Dievo gyvenime, iš to išplauks visa mūsų sielos laimė, o toje laimėje dalyvaus ir kūnas, prisikėlęs iš mirusių.

     Danguje regėsime Dievą. Tai, kad regėsime Dievą taip, kaip Jis pats save mato, yra pirmasis elementas mūsų dalyvavimo dieviškoje prigimtyje; tai mūsų palaimintasis gyvenimas, pirmasis gyvybinis aktas dangaus garbėje. Čia, žemėje, kaip sako šv. Paulius, mes pažįstame Dievą tik tikėjimu, tarsi per šydą; o tada - matysime Jį tokį, koks JIS YRA. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas (1 Kor 13, 12). Dabar mes nežinome, kas iš tiesų yra tas regėjimas. Tada siela bus sustiprinta garbės šviesos, kuri yra ne kas kita, kaip danguje visiškai išsiskleidusi malonė. Tada mes matysime Dievo vidinį gyvenimą, kaip sako šv. Jonas: Mes turėsime bendravimą su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi (plg. 1 Jn i, 3).

     Mes matysime būties pilnatvę, tiesos pilnatvę, šventumo, grožio pilnatvę. Visą Amžinybę žiūrėsime į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų-Žmogų. Matysime Kristų, kurį Amžinasis Tėvas be galo myli, kuris norėjo būti mūsų vyriausiu broliu. Mes matysime dieviškus, dabar garbe spinduliuojančius bruožus To, kuris savo kruvina kančia išgelbėjo mus iš mirties ir įgijo amžiną gyvenimą. Šlovinsime Jį niekada nesibaigiančiais himnais: Tu, Viešpatie, atpirkai mus savo krauju ir perkėlei į savo karalystę: Tau šlovė ir garbė! (plg. Apr S, 9-10).

     Mes matysime Mergelę Mariją, Angelų chorus, didelę nesuskaičiuojamą išrinktųjų minią aplink Dievo Sostą, kaip matė šv. Jonas didžiajame regėjime Patmo saloje.

     Tiesioginis Dievo regėjimas yra mūsų busimasis paveldėjimas, mūsų dieviškojo įsikūnijimo atbaigimas. Tas įvaikinimas, - sako šv. Tomas, -vyksta laipsnišku supanašėjimu su Tuo, kuris iš prigimties yra Dievo Sūnus. Tai įvyksta dvejopu būdu: čia, žemėje, per malonę - tai netobulas supanašėjimas; ten, danguje, garbe - tai tobulas supanašėjimas. Todėl ir sako šv. Jonas: Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į Jį. Mes matysime Jį tokį, koks Jis yra (1 Jn 3, 2). Čia, žemėje, mūsų panašumas į Dievą dar netobulas. Tik danguje jis suspindės visu tobulumu. Žemėje turime darbuotis tikėjimo šviesos prieblandoje, kad pasidarytume panašūs į Dievą, sunaikindami senąjį žmogų, kad atsinaujintų žmogus (plg. Kol 3, 9; Ef 4, 22. 24).

     Kad supanašėtume su savo dieviškuoju Pirmavaizdžiu, mes turime be paliovos atsinaujinti ir tobulintis. Tas mūsų supanašėjimas su Dievu bus baigtas danguje. Ten mes įsitikinsime, jog tikrai esame Dievo vaikai. Tas Dievo regėjimas begalinėje dangaus laimėje nepadarys mūsų neveikliomis būtybėmis. Toji laimė nebus veikimo sunaikinimas. Siela, nė akimirksnio nepaliaudama regėti Dievą, galės laisvai naudotis visomis savo galiomis. Tą matome mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Jo siela dar žemėje nuolatos gėrėjosi Dievo regėjimu, bet Jo žmogiškasis veiklumas tuo nė kiek nebuvo trukdomas. Jėzus atliko apaštališkas keliones, mokė, darė stebuklus. Dangaus tobulumas nebūtų tobulumas, jei jis panaikintų išrinktųjų veiklumą.

     Mes regėsime Dievą. Ar tai viskas? - Ne. Dievą regėti yra pirmoji amžino gyvenimo sąlyga. Pirmoji laimės versmė. Jeigu protas bus patenkintas amžinosios tiesos pažinimu, argi nereikia, kad ir valia būtų laiminga Dievo begaliniu Gerumu?

     Mes mylėsime DIEVĄ! Meilė, - sako šv. Paulius, - niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8). Mylėsime Dievą ne taip, kaip žemėje, silpna, nepastovia, kūrinių dažnai trukdoma, neištikima meile, bet tvirta, gryna, tobula ir amžina meile.

     Jau šioje ašarų pakalnėje, kur tenka tiek daug kentėti ir kovoti, kad įstengtume savyje išlaikyti Kristaus gyvenimą, yra sielų, taip liepsnojančių meile, jog jos gali pasakyti:

     Kas atskirs mus nuo Kristaus meilės?! Nei persekiojimai, nei mirtis, nei joks kūrinys, niekas neatskirs manęs nuo Dievo.

     Tokia meilė mus žavi. O kaip liepsnos toji meilė, kai ji turės begalinį Gėrį, kurio jau nebegalės prarasti! Koks veržlus ir visada ramus polėkis į Dievą! Koks palaimingas apsikabinimas, kai mylintysis amžinai ilsisi Mylimajame! Toji begalinė Meilė nuolat reikšis garbinimo, gėrėjimosi, dėkojimo aktais. Šv. Jonas rodo šventuosius, kaip jie, parpuolę veidu prieš Dievą, gieda: Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė per amžių amžius! (plg. Apr 7,12). Jie tokiu būdu reiškia savo meilę Dievui.

     Pagaliau mes ilsėsimės gėrėdamiesi Dievu. Pats Išganytojas palygina dangaus karalystę su puota, kurią kelia dangiškasis Tėvas savo Sūnaus garbei, - Jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems (Lk 12, 37). Ką kita tai turėtų reikšti, jei ne tai, kad pats Dievas mūsų džiaugsmas. Psalmininkas sako:

     Dieve, koks brangus Tavo gerumas! Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją. Vaišinamės Tavo Namų valgio gausa, girdai mus iš savo gėrybių upės. Tu esi gyvenimo šaltinis(Ps 36, 8-10).

     Dievo ieškančiai sielai Jis pats sako: Aš esu tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis (Pr 15, 1). Tai tarsi sakytų:

     Aš taip labai tave mylėjau, kad nenorėjau tavęs apdovanoti vien paprasta laime ir paprastomis gėrybėmis, tad įvedžiau tave į savo paties namus, priėmiau tave už savo vaiką, kad dalyvautum mano laimėje. Aš noriu, kad tu gyventum mano gyvenimu, kad mano laimė būtų tavoji laimė. Žemėje tau daviau savo Sūnų, kuris, priėmęs žmogiškąją prigimtį ir tapęs mirtingu, paaukojo savo gyvybę, kad tu gautum malonę būti ir pasilikti mano vaiku. Jis pats save tau atidavė, pasislėpęs po tikėjimo šydu Švenčiausiajame Sakramente. Dabar Jis atsiduoda tau savo garbėje, nori padaryti tave savo dalininku, kad pats būtų tavo begalinė laimė.

     Šv. Augustinas sako:

     Pats save tau atiduos Tas, kuris pats save jau atidavė. Jis Nemarusis, atsiduos nemariesiems, nes kadaise marus atsidavė mariesiems.

     Malonę žemėje ir garbę danguje mums teikia pats Dievas. Todėl psalmininkas taip karštai dūsauja:

     Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi Tavęs, Dieve. Kada nueisiu pamatyti Dievo veido?(Ps 42, 2-3).

     Betgi aš būdamas doras regėsiu Tavo veidą, o pabudęs būsiu laimingas dėl Tavo Artumo(Ps 17, 15).

     Atpirkėjas, kalbėdamas apie amžinąją laimę, sako:

     Šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo Šeimininko džiaugsmą! (Mt 25, 21).

     O tas džiaugsmas yra paties Dievo džiaugsmai, kokiais Jis gėrisi, pažindamas savo begalinius tobulumus. Tai laimė, kokią Dievas jaučia neapsakomame Trijų Asmenų bendravime. Tai begalinė palaiminga ramybės būsena ir gėrėjimasis, kokiu pats Dievas gyvena, - Jo džiaugsmas bus mūsų džiaugsmas, - kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę (Jn 17, 13). Jo laimė ir ramybė bus mūsų laimė ir ramybė. Jo gyvenimas - mūsų gyvenimas, tobuliausias gyvenimas, kuriame visi mūsų gabumai, visos galios laimingai ištobulės ir ras pasigėrėjimą. Ten mes tobulai dalyvausime nepraeinančiame gėryje, - sako šv. Augustinas. - O kad mes bent nujaustume, ką Dievas parengė tiems, kurie Jį myli!

     Toji laimė ir tas gyvenimas tvers amžinai, nes tai yra paties Dievo laimė ir paties Dievo gyvenimas. Šv. Jonas sako:

     Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo(Apr 21, 4).

     Taigi pats Dievas nušluostys ašaras tų, kurie įeis į Jo džiaugsmą. Ten, kame Jis yra, ir mes būsime. Jėzus tą tiesą labai pabrėžia. Atpirkėjas tvirtai mus užtikrina:

     Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena(Jn 10, 27-30).

     Atsisveikindamas su mokiniais Jėzus sakė:

     Dabar jūs nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir Jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims(Jn 16, 22).

     Prašykime Jėzų kartu su Samariete:

     Viešpatie, dieviškasis Mokytojau, mūsų sielų Išgelbėtojau, duok mums visuomet to gyvojo vandens, kuris mus visada sotins, kuris mums suteiks amžinąjį gyvenimą. Padaryk, kad mes visada būtume su

     Tavimi susijungę malone, kad Tavo skirtąją dieną įeitume ten, kur Tu esi, regėti Tavo, Dievo-Žmogaus garbės, ko Tu pats mums prašei savo dangiškąjį Tėvą.

     Ir kūnai teisiųjų, prisikėlusiųjų iš numirusių, dalyvaus amžinoje laimėje. Laimingą gyvenimą gaus visos sielos, kai tik paliks šį pasaulį, jei tik pašventinančia malone bus Dievo vaikai ir jei už nusižengimus nebereikės atsiteisti skaistykloje. Bet tai dar ne viskas. Laikų pabaigoje Dievas leis ir teisiųjų kūnams po prisikėlimo kartu su siela dalyvauti amžinoje laimėje.

     Tai tikėjimo dogma, jog kelsimės iš numirusių: Tikiu <...> kūno iš numirusią prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Pats Jėzus pažadėjo:

     Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną(jn 6, 54).

     Prisikėlimą savyje Jėzus jau įvykdė, pergalingai prisikeldamas iš kapo. Šiuo savo prisikėlimu Kristus ir mus prikėlė.

     Jau ne kartą pabrėžėme tą tiesą, kad Dievo Sūnus savo įsikūnijimu mistiškai susijungė su visa žmonija ir su išrinktaisiais sudaro vieną kūną, kurio Galva yra jis pats. Kadangi mūsų Galva prisikėlė, tai ir mes ne tik prisikelsime paskutiniąją dieną, bet iš esmės Jis jau mus kiekvieną prikėlė savo Prisikėlimo rytą, - kiekvieną, kuris Jį tiki. Štai koks didis Dievo Gailestingumas! Savo Sūnuje Jėzuje Kristuje Jis taip labai mus myli, jog nenori mūsų nuo Jo atskirti. Dievas nori, kad mes būtume į Jo Sūnų panašūs ir dalyvautume Jo garbėje ne tik siela, bet ir kūnu.

     Amžinasis Tėvas nori, kad ir mūsų kūnas dalyvautų amžinoje garbėje ir pasižymėtų tokiomis pačiomis privilegijomis, kaip ir Jo Sūnus, prisikėlęs iš numirusių. Tikrai ateis diena, kai visi prisikelsime iš mirusių pagal eilę. Pirmasis prisikėlė Kristus, kaip išrinktųjų Galva, kaip gausios pjūties pirmtakas. Paskui Jį prisikels visi, kurie malone priklauso Dievui. Ir pasmerktieji prisikels, tačiau be garbingųjų privilegijų. Jų kūnai bus visiems amžiams pasmerkti kančioms.

     Kristus savo Prisikėlimu nugalėjo mirtį - kurgi, mirtie, tavoji pergalė? (1 Kor 15, 55). Savo išrinktuosiuose Kristus dar kartą nugalės mirtį galutiniu visų prisikėlimu Teismo dieną. Tada Kristaus, kaip Bažnyčios Galvos ir Vadovo, darbas bus baigtas. Kristus turės Bažnyčią savo nuosavybėje. Bažnyčią, kurią Jis mylėjo, už kurią Jis atsidavė, kad ji būtų garbinga, neturinti jokios dėmės nei raukšlės, nesutepta (plg. Ef 5, 27). Kristaus mistinis Kūnas bus pasiekęs Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (Ef 4, 13), ir Kristus pristatys Tėvui minias išrinktųjų, kurių Jis yra Vyriausias Brolis.

     O koks puikus reginys ta Kristaus laimėtoji karalystė! Jo Kraujo ir Jo malonės kūrinys, dabar Jo paties, garbės Karaliaus, perduodama Tėvui! Kokia nenusakoma laimė priklausyti tai karalystei! Drauge su Švč. Mergele ir Motina Marija, su angelais, su šventaisiais, su palaimintomis sielomis tų, kurie žemėje buvo mums pažįstami, su kuriais buvome susiję kraujo ar šventos meilės ryšiais! Tada Jėzus tikrai galės pasakyti: Tėve, pabaigiau darbą, kurį Tu man davei padaryti! Tada Jo Širdies troškimas, kurį išreiškė Paskutinės vakarienės metu, bus įvykdytas:

     Tėve, prašau už tuos, kuriuos Tu man davei, <...> kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę. <...> Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs; nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą. <...> Kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose(|n 17, 13. 24. 26).

     Tada triumfuojanti Bažnyčia matys savo Galvos garbę; ji džiūgaus ta džiaugsmo pilnatve, kuri plauks iš Galvos į ją. Tada į mūsų sielas veršis dieviškasis, amžinasis gyvenimas, ir mes viešpatausime su Kristumi.

     Šv. Jonas Apreiškime šiek tiek užsimena apie tos Karalystės garbę: Vėl išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą. Jie skelbė: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė - tai šventųjų teisūs darbai“.

     Ir sako man[angelas]: Rašyk: „Palaiminti, kurie yra pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 6-9).

     Tai silpnas šešėlis tos dieviškos tikrovės, tos neaprėpiamos laimės, kuri mūsų laukia. Tos laimės daigas buvo įdiegtas į mūsų sielas Krikšte. Bet jis turi augti, suvešėti, turi būti apsaugotas nuo erškėčių ir akmenų, kurie galėtų trukdyti jo augimą. Atgaila mes pašaliname visa, kas tą daigelį gali sunaikinti ar jam pakenkti, trukdyti augti. Mes jį ugdome ir stipriname Gyvybės Sakramentu, dorybių praktika. Čia, žemėje, tas dieviškasis gyvenimas, kurį mums duoda Kristus, pasilieka paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus - mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi (Kol 3, 4).

     Dieviškasis gyvenimas bus atidengtas danguje, jo spindesys ir grožis bus regimas. Bet niekada nepamirškime: taip išsiskleidęs tas gyvenimas daugiau nebeaugs, jo spindėjimas daugiau nebedidės, jo grožis daugiau nebetobulės. Tikėjimas mums sako, kad čia, žemėje, yra vieta, kur turime dirbti ir įgyti nuopelnų. Dangus yra galutinis tikslas; augimas ten nebegalimas - ten yra atlyginimas po kovų.

     Kol gyvename tikėjimu, galime rinkti nuopelnus, o pasiekę regėjimą, gausime atlygį(šv. Augustinas).

     Mūsų amžinosios laimės laipsnis nustatomas pagal įgytos malonės laipsnį.Labai svarbu! - Mes gėrėsimės Dievu tiek, kiek būsime įgiję malonės iki savo išėjimo iš šio pasaulio akimirksnio: Kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą (1 Kor 3, 8). Tos tiesos nepamirškime. Mūsų amžinosios laimės laipsnis bus nustatytas pagal meilės laipsnį, kokį su Kristaus malone būsime įgiję. Todėl kiekvienas mūsų gyvenimo akimirksnis yra begalinės vertės, nes kiekvienu tuo akimirksniu galime įgyti didesnį meilės laipsnį, kartu ir didesnį garbės laipsnį danguje.

     Nesakykime: vienu ar kitu laipsniu daugiau ar mažiau - neturi reikšmės. Argi gali būti mažos reikšmės tai, kas susiję su pačiu Dievu, mūsų begaline laime ir amžinuoju gyvenimu, kurio šaltinis yra pats Dievas? Jei mes pagal Kristaus duotą palyginimą gavome penkis talentus, tai ne tam, kad juos užkastume, bet kad juos padarytume vaisingus (plg. Mt 25, 14).

     Viešpats mums atlyginimą seikėja pagal mūsų pastangas gyventi malone, tad ar ne per maža būtų atnešti dangiškajam Tėvui vos šiokį tokį derlių?! Pats Jėzus pasakė: Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių (jn 15, 8), - jeigu jūs mano malone nešite gausų šventumo derlių, kuris bus jums jūsų laimės matas. Kad mes geriau tai suprastume, Jėzus palygina savo tėvą su vynininku, kuris savo vynmedžio šakeles - mūsų sielas - apvalo kančiomis, kad duotų gausiau vaisių. Argi mes tik tiek temylime Jėzų, kad galėtume laikyti mažmožiu dangiškoje Jeruzalėje būti daugiau ar mažiau spindinčiu Jo Kūno nariu?! Juk juo šventesni būsime, juo labiau pagarbinsime Dievą per visą Amžinybę, juo labiau dalyvausime anoje padėkos giesmėje, kurią Atpirkėjui gieda išrinktieji: Išgelbėjai mus, Viešpatie!

     Todėl rūpestingai šalinkime viską, kas trukdo artimai susijungti su Jėzumi. Leiskime Dievui taip perimti mus savo veikimu, taip veikti mumyse Kristaus malonei, kad per ją pasiektume Kristaus amžiaus pilnatvę.

     Paklausykime, ką kalba šv. Paulius, kuris ekstazėje buvo paimtas į trečią dangų:

     Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų. Dievo garbei ir šlovei(Fil 1, 9-11).

     Pažvelkime, kokiu pavyzdžiu Jis pats šviečia. Didysis apaštalas jau regi savo kelionės galą. Jis suimtas ir įmestas į kalėjimą Romoje, daugiau nebegali keliauti ir skelbti Kristaus mokslo. Darbai ir kovos jau baigtos. Kristaus paslaptis, kurią jis visiems skelbė, taip giliai yra įsišaknijusi, jog jis rašo: Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visą geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums, <...> jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui (Fil 1, 21-25).

     Paulius pamiršta savo praeito gyvenimo pažangą ir visa energija veržiasi į dar didesnį tobulumą: Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme. Jis ragina visus:

     Broliai, visi būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie elgiasi pagal mūsų pavyzdį. <...> Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia(Fil 3, 17. 20-21).

     Pilnas meilės apaštalas, nors ir kalėjime būdamas, atsisveikinimo laišką baigia ugningai:

     Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, - tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!(Fil 4, i).

     Ir aš, baigdamas šį mąstymą, norėčiau tarti:

     Būkime tvirti tikėjimu į Jėzų Kristų, puoselėkime nenugalimą viltį Kristaus nuopelnais, gyvenkime Jo meile! Kol gyvename žemėje, toli nuo Viešpaties (2 Kor 5, 6), - stenkimės ugningu tikėjimu, šventu ilgesiu, didžiadvasiška meile, kuri mus pašvenčia, ištikimai vykdyti dieviškąją valią, kad kuo labiau išskleistume savo tinkamumą kada nors regėti Dievą, Jį mylėti ir amžinai džiaugtis Jo laime ir gyventi Jo gyvenimu.

     Toji diena ateis netrukus, kai tikėjimas užleis vietą regėjimui, viltis -laimingai tikrovei, o meilė taps amžinu susijungimu su Dievu. Gali kai kam atrodyti, kad toji mūsų laimė dar toli. Bet kiekviena diena, valanda ir minutė vis labiau artina mus prie jos. Todėl ieškokime, kas yra aukštai, pamėkime ne tai, kas žemėje [žemės turtai, garbė, smagumai], nes mes esame numirę visiems šiems dalykams, kurie praeina.

     Jokie skausmai, jokios kančios teneatima mums drąsos! Jokios pagundos tenesukliudo mums siekti amžinosios laimės. Tegul joks žemės blizgesys neapakina mūsų akių, nes regimieji dalykai praeina (1 Kor 7, 9), o Jėzaus žodžiai nepraeina, - jie mums yra amžinojo gyvenimo versmė, nes jie yra Dvasia ir gyvenimas (Jn 6, 63).

     Amžinasis Tėvas atidavė mums savo Sūnų, kad Jis būtų mūsų Išganymas, mūsų Išmintis, mūsų Nekaltumas, mūsų Gyvenimas. Mes, kurie be Jo nieko negalime, - nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5), - Jame būsime tokie turtingi, kad mums nieko netrūks, jokios malonės. Jo turtai yra neišmatuojami, - sako šv. Paulius, - nes jie yra dieviški. Jei norime, jie taps mūsų, mes galime juos savais padaryti. Mes turime tik šalinti kliūtis, kurios trukdo Kristui ir Šventajai Dvasiai mumyse veikti. Turime šalinti nuodėmes ir nuodėmingus prisirišimus prie kūrinių ir pačių savęs. Mes turime visa savo energija, visomis kūno ir sielos galiomis atsiduoti Kristui ir viską daryti, kad kaip Jis meile patiktume dangiškajam Tėvui.

     Tada dangiškasis Tėvas mumyse atpažins savo Sūnaus bruožus. Dėl Jėzaus Jis mus pamils ir suteiks savo malonių turtus, kol pagaliau ateis diena, kai visi drauge gyvensime amžinai laimingi.

     Jėzau Kristau, Įsikūnijęs Žodi, Marijos Sūnau, ateik ir gyvenk mumyse, savo tarnuose, Šventumo Dvasia, savo dorybių pilnatve, savo Tobulumu, ir per Šventąją Dvasią sunaikink mumyse kiekvieną Tėvo garbei priešišką galią. Amen.

     Dievas-Kristusyra tėvynė, į kurią einame.
     Žmogus-Kristus yra kelias, kuriuo į ten einame (šv. Augustinas).

           (Iš kn.: Kolomba Marmionas, OSB. Kristus - sielos gyvenimas.

Iš vokiečių k. vertė Vynmedžio Šakelė. 375 p. Rankraštis)