Pskovo įspūdžiai
Neseniai lankiausi Pskove. Vaikščiojau po senamiestį... Mūsų spauda rašė, jog jis sparčiai restauruojamas, o man jis pasirodė gerokai apšepęs ir apleistas. Taigi tikrovė apvylė. Ir štai - iš vienos gatvelės atsiveria vaizdas į Pskovo kremlių... Aš kažkodėl įsivaizdavau kremlių tik raudoną, o ten sienos niauriai pilkos, bokštų stogai taip pat pilki, mediniai... Gatvelė, kurioje stoviu, taip pat pilka, nešvari, aptrupėjusi, trenkia benzinu, šalia - piktžolėmis apžėlusi cerkvė...
Ir virš šitos nešvarios gatvės, virš apleistos cerkvės, virš niūrių pilkų kremliaus sienų kaip įspūdingas kontrastas iškyla Soboras - baltas baltas, skaidriai sidabriniais bokštais <...> tarsi besiveržiantis iš tos pilkumos aukštyn, tolyn... Žiūrėjau ilgai, žiūrėjau ir mąsčiau: Štai kur tikėjimo simbolis! Pašalinkime iš šito vaizdo Soborą, liks tik niūrios, pilkos sienos, nešvari gatvė, benzino tvaikas, piktžolės, apleista cerkvė, o stovėti, žiūrėti ir mąstyti noro nebeliks...
Pašalinkime iš žmogaus gyvenimo ir širdies tikėjimą, ir liks tik pilka, nešvari, pilna smulkių rūpesčių kasdienybė, - ir stovėti nebeliks kada, žiūrėti nebebus į ką, o mąstyti - pavojinga, nes be tikėjimo mąstymas stumia į neviltį.
Minėtas Soboras prieš karą iš tikinčiųjų buvo atimtas ir grąžintas jiems tik prieš 7-ąjį dešimtmetį. Koks jis buvo grąžinimo metu, vienas tikintysis man apibūdino dviem žodžiais: Kak sarai (Kaip tvartas). Netikėjimas Soborą pavertė purvinu „tvartu“, susiliejusiu su tokia pat nešvaria aplinka, o tikėjimas jį vėl tarsi nuplovė ir vėl išskyrė iš aplinkos...
Ar ne tas pats būna ir su žmogumi?
(J. M-tis [Jonas Ambraziejus])
