ŠVENTASIS, APIE KURĮ VERTA MĄSTYTI IR ŠIANDIEN
Robertas Zaičikas
Pranciškus Asyžietis ateina į pasaulį Dievo apdovanotas, bet kol jis iškyla į dvasines aukštumas, turi ne vieną kovą laimėti ir ne vieną vidinę krizę išgyventi. Tos dvasinės kovos jį ugdo. Pažinimas, kurį jis toje kovoje įgyja, suteikia jam galimybę suvokti pasaulio esmę. Jis gali kuriam laikui grįžti į vidutiniškumo būseną, bet jau niekada nebepamirš to, ką išgyveno dvasios pakilimo akimirkomis, kai slėpiningas balsas kvietė jį į kitą pasaulį. Skirtumą tarp Dievo balso ir viso to, kas žemiška, jis suvokia ne samprotavimais, o savo patyrimu.
Kai kuriuos charakterio savumus Pranciškui buvo sunku nugalėti, nes jie kildavo iš jo meniškos prigimties. Lengvabūdiškoms vilionėms Pranciškus nuo pat jaunystės buvo abejingas. Tačiau, pradėjęs veržtis į tobulumą, pirmiausia turėjo sutvarkyti savo vaizduotę, - jos gebėjimą fantazuoti jungti su tikrove. Gyvenimo tikrovę jis nuspalvino žaviomis spalvomis, pasaulį ir žmones matė tarsi pro švelnų įspūdžių šydą. Jaunystėje jį žavėjo prabanga ir puošnumas. Grožio ir linksmo nerūpestingumo atmosfera supo jį, ir kurį laiką jis skendo joje visa savo meniška prigimtimi. Jį džiugino paviršutiniškas gyvenimas: bendravimas su linksmais draugais, pokyliai ir puotos, muzika ir šokiai, poetinės trubadūrų dainos. Jis vilkėjo rafinuotai skoningai, labai mėgo prašmatnumą. Pinigų nemėgo ir juos švaistė puotoms ir tiems, kurie buvo jų reikalingi. Draugai mylėjo jį ir leidosi jo vadovaujami triukšmingose Asyžiaus turtuolių sueigose. Dažnai traukdavo su draugais Asyžiaus gatvėmis dainuodami ir išdykaudami. Pranciškus savo natūralumu bei svajingumu, įgimtu palankumu, draugiškumu ir širdingu mandagumu patraukdavo visus. Atrodo, kad šias savybes jis paveldėjo iš savo kilmingos ir kilnios motinos.
Kitoks buvo tėvas. Jam rūpėjo tik gausinti savo turtą, o kuo kitu nesirūpino. Kai sūnus bendravo su kilmingųjų jaunimu ir buvo mylimas, tėvui slapta patiko: juk tai jo sūnus, kuris, nors išlaidus, bet gabus prekybai, tad visas savo viltis į jį sudėjo. Atrodo, kad tėvas savaip mylėjo sūnų. Bet pagal jo charakterį toji meilė negalėjo būti grynas ir tikras jausmas. Sūnaus siela paliko tėvui visiškai uždara: čia jis buvo vienas prieš jam svetimą pasaulį.
Pirmoji krizė. Pranciškus kaupė savyje nenusakomas patirtis. Jis viską jautė giliai, reikėjo tik paskatos nukreipti aukštyn. Aplinkui siautėję karai tarp gvelfų ir gibelinų, tarp aukštųjų ir žemesniųjų klasių paskatino jį gilintis į žmogaus prigimtyje vykstančias kovas. 1202 m. dvidešimtmetis Pranciškus dalyvauja kare tarp Perudžijos ir Asyžiaus ir patenka į nelaisvę. Tuomet jis dar naiviai žiūrėjo į gyvenimą. Nelaisvėje jis visą laiką išliko linksmas, visokiais būdais stengdamasis ir savo draugus padrąsinti. Čia praleisti metai padarė jam didelę įtaką. Brendo jo riteriškas nusistatymas, jis svajojo apie garbingą ateitį, didvyriškus darbus.
Grįžęs į gimtąjį miestą, Pranciškus vėl gyveno kaip prieš tai: puikūs pasirodymai, kunkuliuojantis linksmumas, naivus džiaugsmas gyvenimu. Eidamas 23-iuosius metus, jis sunkiai suserga. Jį ištikusi liga buvo pirmoji jo gyvenimo vidinė krizė: pradėjo nuodugniau mąstyti apie save ir pasaulį. Pirmykštis jo gyvenimo džiaugsmas buvo sukrėstas. Jo dvasia pradėjo ilgėtis kažko gilesnio. Ji tarsi staiga nubudo, o paskui vėl prisnūdo. Jis vėl svajojo apie pasaulio garbę, apie didvyriškus žygius. Jį traukė kario pašaukimas. Norėjo dalyvauti savo laikų kovose, vykti į pietus ir įsijungti į Brieno vadovaujamos kariuomenės eiles, kovoti už popiežių Inocentą III. Išvyko. Bet štai kelyje Pranciškui nušvito, kad jo pašaukimas yra kitas, kad jis skirtas kitokioms kovoms ir kitokiais ginklais kovoti. Jis aiškiausiai suvokė, kad turi visai kitaip gyventi, nors dar negalėjo suprasti kaip.
Grįžo į gimtąjį miestą labai susimąstęs, šalinosi draugysčių, ieškojo vienumos. Vienur ar kitur jį susitikę draugai pastebėjo, kad Pranciškus visai nebenori dalyvauti jų pobūviuose: gali staiga nė žodžio netaręs išeiti arba būti paskendęs savyje ir į juos nekreipti jokio dėmesio. Draugai manė, kad Pranciškus stipriai įsimylėjęs, - kitaip jie negalėjo paaiškinti tokio staigaus pasikeitimo. Kartais kuris išdykėliškai juokaudamas paklausdavo apie mylimąją, kurią turbūt greit parsives namo. J Pranciškaus atvirą atsakymą, kad jo meilė yra ne žemiškai būtybei skirta, jie tik nusikvatodavo.
Audros sieloje. Pranciškaus sieloje kilo audra. Dabar jam atrodė, kad yra apsuptas grėsmingų pavojų, kuriuose pražūtų, jeigu neateitų pagalba iš aukštybių. Tik dabar jis patyrė, ką reiškia melstis. Kaip smarkiai tos audros jį sukrėtė, matėsi iš pakitusių jo veido bruožų: juose atsispaudė kančia ir vidinis nerimas. Jis nesuprato, kas jam yra, tik buvo aišku, kad jis dabar jau gyvens kitaip, kad jį apvaldęs Aukščiausiojo ilgesys turi duoti tvirtą pagrindą. Tarp vidinių kovų paaiškėjo viena: pašaukimas, kuriam privalo visu atsidavimu atsiliepti, nepriklauso šiam pasauliui. Tačiau norėdamas tvirtai tuo įsitikinti, turėjo kovoti dar didelę vidinę kovą. Vis dar skausmingai svyravo tarp dviejų pasaulių. Nors siela dar nebuvo galutinai apšviesta ir ne viena vieta joje buvo skausminga, aiškiai suprato, jog negalima tarnauti dviem valdovams. Pranciškus jautė, ko nori iš jo Dievas, kurio tarnybon jis turėtų stoti, nors jo valia dar nebuvo tapati su Dievo valia.
Dvejus metus tvirtai, atkakliai darbavosi Pranciškus kurdamas savo vidaus pasaulį, kol - jau būdamas 26-erių - pasiekė apšvietimo sferą.
Pranciškaus siela buvo kupina užuojautos. Pamatęs vargšą ar ligonį, jis pajusdavo nenugalimą troškimą ne tik dalytis su jais neturtu ir ligomis, bet ir, jei būtų galima, visa tai sau pasiimti. Pranciškus nebejautė savojo aš,nes jis jau buvo viena su visais. Jis pats norėjo patirti, ką išgyvena alkanieji, pažemintieji, tie, kuriems atimamos paveldėjimo teisės. Romoje, kur tuo metu jis buvo nuvykęs, savo gražiuosius drabužius atidavė vargšams, o pats apsisiautė jų apiplyšusiais ir atsistojo kartu su jais prašyti išmaldos, nes patyrė, ką reiškia būti alkanam.
Sugrįžęs į gimtąjį miestą, gyveno kaip tikras vargšų ir ligonių brolis. Ypač pasiaukojamai globojo raupsuotuosius San Salvatorės prieglaudoje. Anksčiau jau pati ligoninė kėlė jam pasibjaurėjimą, o dabar pasijuto nenugalimai prie jų traukiamas. Visa, ko jis negalėjo pakęsti, dingo: ligomis jis jau nesibjaurėjo ir valgė iš vieno dubenėlio su žaizdotais raupsuotaisiais. Stipri užuojauta ligoniams atėmė jam baimę ir suteikė skaidrios šviesos. Jis nebijojo nei ligų, nei sunkumų, nei mirties. Ligoniai jautė nuostabią jo meilės galią, nes jis guodė ne tuščiais žodžiais, o tikru broliškumu. Pranciškaus meilė pradėjo laužti prigimties ribas.
Ką patyrė San Damiane? 27-erių metų Pranciškus pakilo dar aukščiau. Dabar jis visa siela veržėsi į Kristų - į tvirčiausią visų savo patyrimų pagrindą. 1206 m. mažoje San Damiano bažnytėlėje Pranciškus turėjo viziją. Jam klūpant prie Nukryžiuotojo Kristaus, buvo apreikšta, kad jo pašaukimas yra ne vien tik guosti vargšus ir slaugyti ligonius. Įsimąstęs į Kristaus kančią, jis išgirdo vidinį balsą, raginantį atstatyti griūvančius Dievo namus ir tam darbui visiškai atsiduoti. Šį raginimą Pranciškus suprato siaurai, raidiškai. Jis tuoj ėmėsi atstatinėti San Damiano ir kitas Asyžiaus apylinkės griūvančias bažnyčias. Savo lėšas dabar jau skyrė ne vien vargšams, bet ir bažnyčių atstatymui. Pats dirbo, nešiojo ant pečių plytas ir kitus ragino dirbti.
Tėvas negalėjo ramiai žiūrėti, kaip jo viltis - Frančesko - nutolo nuo prekybos ir, be to, švaisto pinigus keistiems pomėgiams - atnaujinti senas bažnyčias, kas tokiam įtakingam pirkliui turėjo atrodyti dar keisčiau negu pirmieji jo sūnaus pomėgiai.
Patyręs vidinį apšvietimą San Damiane, Pranciškus vis labiau tolo nuo tėvo. Keitėsi Pranciškaus vidus ir išorė. Kristus jį visiškai užvaldė. Liepsnodamas Kristaus meile, jis pradėjo skelbti Evangeliją Asyžiuje, o vėliau ir artimuosiuose miestuose.
Pranciškus nuodugniai mąsto apie Kristaus kančią. Kristus jam apreiškė paslaptingą kančios poveikį, išaukštinimą per kančią. Dabar Kristaus kančia nebėra jam tik istorinis įvykis, į kurį žiūrima iš tolo, bet persiduoda jo sielai, atsispaudžia joje neišdildomai, naujai ją sukuria.
Jis suprato, kad kančia tik tada įgyja prasmę, kai yra sujungta su kilniu tikslu. Jis nesibaido nei vienišumo, nei patyčių, nei persekiojimų. Išoriškai vienišas, jis nebesijaučia vienas, kantriai pakenčia patyčias savo amžininkų, kurie negali suprasti, kaip tas Frančesko, kuris taip mėgo spindesį, dabar tarsi padienis darbininkas nešioja akmenis, tarsi ekstazėje vaikšto gatvėje ar su liepsningu užsidegimu sako pamokslus gatvių sankryžose.
Tėvas negalėjo abejingai žiūrėti, kaip žmonės jo sūnų laiko pamišėliu, o gatvės vaikigaliai jį erzindami bėga iš paskos. Tėvo puikybė buvo labai įžeista. Jis pasiryžo prievarta grąžinti sūnų į pirmykštį kelią. Bet jam greit teko įsitikinti, kad jokia jėga, jokiais įkalbinėjimais savo sūnaus nepaveiks, nes jis tvirtai siekia užsibrėžto tikslo. Tėvas imasi paskutinės priemonės: ryžtasi atimti sūnui paveldėjimo teisę ir atgauti pinigus, kuriuos Pranciškus buvo padovanojęs San Damiano bažnyčiai. Byla atsiduria vyskupo teisme. Asyžiaus vyskupo akivaizdoje įvyksta scena, kai Pranciškus išsižada ne tik viso savo turto, bet ir paskutinių drabužių, kuriais vilkėjo.
Aukščiausios laisvės atmosfera. Žodžiai, kuriuos Pranciškus ištarė vyskupo akivaizdoje, kad nuo dabar jis tėvo titulu kreipsis tik į dangiškąjį Tėvą, nurodo jo būsimo gyvenimo būdą: jis paliko tėvą ir motiną ir visko išsižadėjo, kad visiškai laisvas pradėtų naują gyvenimą.
Dabar jis atsisakė visko, kas žemiška, - jokie rytdienos rūpesčiai, dėl ko žmonės save ir kitus kankina, jo nebeslėgė. Jis jautė nenusakomą didžiausią laisvę, o neturtą, kurio žmonės taip bijo, laikė didžiausia laime. Toje laimėje jis iš pradžių jautėsi kaip žmogus, kuriam staiga, tarsi įvykus stebuklui, sutruko pančiai. Dievas jam buvo viskas, ir žmonės nebegalėjo nieko nei duoti, nei atimti.
Dienos, kai jis ant Subasijo kalno vaikščiojo ir dainuodamas reiškė didelį vidinį džiaugsmą, turbūt buvo laimingiausios jo gyvenime. Juk jis tada pergalingu savo valios šviežumu iškilo virš pasaulio priešingumų ir visas pasišventė Dievui. Jo nejaudino tai, kad miško glūdumoje, įsigilinęs į savo naująjį pasaulį, buvo užkluptas plėšikų. Juk jis buvo įsitikinęs esąs aukščiausios Tiesos pasiuntinys, didžiojo Karaliaus heroldas. Dėl šio atsakymo jis sulaukė plėšikų patyčių ir pajuokos, bet tai jo nejaudino. Šiame dvasios pakilime visa, kas banalu, buvo jam tolima. Jis visai to nematė, nes visas gyveno savo dvasiniame pasaulyje. Iš išorinio pasaulio jam tiek maža tereikėjo. Pragyvenimui jis užsidirbdavo paprastais darbais arba artimame vienuolyne, arba Gubijo prieglaudoje, kur su raupsuotaisiais dalijosi duona. Sugrįžęs į Asyžių, jis vėl sakė pamokslus gatvėse ir rinko aukas mažosioms bažnytėlėms atstatyti. Kartais susitikdavo gatvėje tėvą, kuris liedavo jam savo įtūžį. Patirdavo ir kitų artimųjų panieką. Bet jis tvirtai ėjo savo keliu.
Netoli Angeliškosios Švč. Marijos koplytėlės, kuri vėliau Pranciškaus dėka įgijo pasaulinį garsą dėl vadinamų Porciunkules visuotinių atlaidų, kuriuos jis gavo iš paties Išganytojo užtariant Švč. Dangaus Karalienei Marijai, - atrado apirusią lūšnelę. Ji tapo jo maloniausia buveine. Čia Pranciškus sugrįždavo po savo kelionių. Kartkartėmis vienuolis iš Subasijo vienuolyno laikydavo koplytėlėje šv. Mišias. Kartą 1209 m. pavasarį jose dalyvavo ir Pranciškus. Evangelijos žodžiai tada taip giliai įsiskverbė į jo širdį, jog visiškai jį sustiprino pasirinktame kelyje. Tai buvo Kristaus žodžiai apaštalams: Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, <...> nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio (Mt 10,9. 10). Pranciškus jau ir dabar stengėsi gyventi visiškame neturte ir vilkėjo paprastais kaimiečių drabužiais. Nuo šio momento odinis diržas jam atrodė nebereikalingas, tad jį numetė šalin, - pasitenkino paprasta virve.
Neturto idealas Pranciškui tapo nepajudinamu centriniu tikėjimo išpažinimo tašku. Dabar jis ne prielankumą rodė neturtui, o prisiėmė jį kaip savo tiesioginę paskirtį. Jis su nauja jėga ėmė skelbti Evangeliją. Juk pats Kristus jo sieloje jam pasakė, kad pergalę įgis kaip tik tuo, ką pasaulis laiko beprotybe. Tai, kas pasaulio išminčiams yra nesuprantama mįslė, būtent beribis atsidavimas Kristui, - Pranciškus skelbia drąsiai ir paprastai. Greit atsirado tylių ir atvirų sekėjų, susižavėjusių jo žodžiais, pajutusių drąsos juo sekti.
Iš savo sekėjų Pranciškus pageidavo, kad jie su džiaugsmingu pasitikėjimu Dievu, kaip tikri Dievo giesmininkai, eitų per pasaulį ir veiktų savo karštu įsitikinimu ir širdies džiaugsmu. Pranciškus vedė savo draugus prie gyvojo vandens Šaltinio, kur jie galėtų savo ir kitų troškulį numalšinti. Geroji Naujiena jam buvo gyvas tikėjimas, nes jis visą savo užsidegimą gaudavo nuoširdžiai bendraudamas su Išganytoju.
Pirmoji Ordino regula. Didėjant draugų ir sekėjų skaičiui, Pranciškus susirūpino parengti Bažnyčios patvirtintą regulą, kuri juos jungtų tarpusavyje. Todėl 1210 m. pavasarį draugų lydimas išvyko į Romą.
Popiežius su nepasitikėjimu žiūrėjo į rizikingas naujoves. Ir tik popiežiaus giminaičio kardinolo Hugolino užtariamas, Pranciškus nebuvo visai atstumtas. Nors Pranciškaus siekių popiežius aiškiai ir nepatvirtino, tačiau juos sankcionavo, suteikdamas Pranciškui ir jo draugams tonzūras.
Po nemažai iškentėtų vargų Pranciškus su draugais, pakiliai nusiteikę, grįžo į savo gimtinę ir apsistojo apgriuvusioje lūšnelėje prie Rivo-Torto. Visą dieną jie praleisdavo dirbdami, medituodami ir pamokslaudami Asyžiuje bei jo apylinkėse. Pats Pranciškus, kur tik pasirodydavo skelbdamas evangelinį neturtą, palikdavo didelį įspūdį. Net buvo pageidaujama, kad jis sakytų pamokslus Asyžiaus katedroje. Jo įspūdingi žodžiai tiesiog verždavosi į širdis, žadindavo sąžines ir uždegdavo sielas. Pranciškų imta laikyti šventuoju. Greit Umbrijos jam buvo per maža. Savo misijas išplėtė po visą Italiją, o savo draugus pradėjo siųsti į tolimus kraštus. Iš pradžių miestiečiai tik kliudydavo; ypač daug priešų buvo tarp dvasininkų ir vienuolių, kurie juos niekino. Bet kantriai ir nuolankiai iškęsdami patyčias, jie galutinai nugalėjo visus. Liaudis pirmoji juos pripažino. Pamažu pradėjo juos ir jų siekius vertinti ir diduomenė - bajorija bei miestiečiai.
Savo Ordino pirmajai regulai Pranciškus paėmė Kalno pamokslo žodžius: jis norėjo nuosekliai gyventi evangelinį gyvenimą. Jis sakė, kad pats Dievas jam apreiškęs, kaip jie turį gyventi, ir šį savo apreiškimą liepęs paprastais žodžiais surašyti. Romumas, įžeidimų atleidimas, net troškimas būti pažemintam jam atrodė tikrosios krikščioniško gyvenimo, krikščioniško nusistatymo pratybos. Jokio kompromiso su pasauliu jis nepripažino. Tų, kurie nepajėgė vykdyti visiško neturto reikalavimo - neturėti jokios nuosavybės - jis nepriėmė į savo sekėjus.
Paprastam žemdirbiui, norinčiam būti priimtam į Ordiną, Pranciškus pasakė:
Jei tu, broli, tikrai nori gyventi su mumis, pirma atiduok visa, ką turi, vargšams. Kai visai nieko nebeturėsi, tada aš priimsiu tave į savo būrį.
Pranciškus norėjo visą gyvenimą likti labai ištikimas neturto reikalavimui. Jis buvo įsitikinęs, kad tik visiškas neturtas gali nurodyti kelią į Dievo karalystę. Jis sakydavo:
Iš lūšnelės pakilti į dangų yra daug lengviau negu iš rūmų.
Neturtas Pranciškui buvo ne tik pertekliaus atsižadėjimas, bet ir visiška laisvė, atsipalaidavimas nuo žemiškų potraukių, su kuriais mus sieja geismai, apgaulingos viltys. Neturtas, pasak Pranciškaus, turi grąžinti žmones į vidinį gyvenimą, žadinti jautrią sąžinę, be neturto, Pranciškus visai negalėjo įsivaizduoti tobulos būsenos, todėl neturtą vadindavo Evangelijos kaulų čiulpais, raktu į rojų ir pirmąja būtina sąlyga taikai.
Neturtas Pranciškui buvo Dangaus karalystės paveldėjimas, Kristaus paveikslas žemėje, nes Kristus savo Gerąją Naujieną skelbė būdamas tobulai neturtingas. Todėl kiekvienas vargšas savo neturtu įgydavo Pranciškaus pagarbą.
Pranciškus labai nekentė tinginystės. Jis pats buvo pavyzdys savo broliams. Bijodamas, kad jam teikiamomis dovanomis nebūtų skriaudžiami vargšai, jis imdavo mažiau, negu jam būdavo siūloma. Kiekvieną paprasčiausią darbą, reikalingą jų menkam pragyvenimui, jis laikydavo šventu.
Bendraudamas su žmonėmis, Pranciškus nedarė skirtumo tarp vargšų ir turtuolių, gyvenančių pertekliuje, vilkinčių prabangiais drabužiais. Jis ragino nuoširdžiai visus mylėti, nes niekam nedera teisti kitų.
Širdies kalba. Pranciškus nenuilsdamas keliavo iš vieno miesto į kitą, uoliai skelbė taiką, santaiką, atlaidumą, teisingumą ir meilę. Jis žmones taip veikė, kad nugalėdavo visas kliūtis, ir jie suartėdavo, susitaikydavo tarpusavyje kovojusios šeimos. Iš jo kalbos žmonės jautė rinktinės sielos kilnumą ir didelį pasiaukojimą. Todėl jis žavėdavo visus: ir kilmingus, ir prastuolius.
Visa Pranciškaus išvaizda skelbė romumą, švelnumą, atlaidumą ir nenugalimą valios jėgą: jis buvo nedidelio ūgio, liesas, labai judrus; sudvasintas veidas, apgaubtas tamsios siauros barzdelės, rodė jo nusistatymo kilnumą; švelnios formos burna su baltais, tankiais dantimis šypsojo tikru prielankumu, tamsios akys ugningai gyvos, švelnus skambus, įsakmus, bet geras balsas. Jo kalba veikė vidų, nes ji plaukė iš širdies. Tai buvo širdies kalba. Klausytojai negalėjo suprasti, kodėl jo kalba taip labai veikė juos. Bet visi jautė kalbėtojo savęs atsižadėjimą, beribį nuoširdumą ir drąsą: kaip sako jo mokinys Tomas Celano, jis visada be baimės ir prieštaravimų, labai tvirtai sakydavo tiesą.
Vienas amžininkas, 1220 m. klausęs Šventojo pamokslų Bolonijos mieste, pasakoja savo įspūdį:
Kone visas miestas klausėsi Pranciškaus pamokslų. Jis kalbėjo visai paprastai, tačiau savo pasirodymu taip veikė, kad tarpusavyje nuožmiai kovojusios šeimos ir partijos susitaikė.
Pranciškaus kalbėsena buvo nepakartojamas sielos sąskambis. Jo kalbos veikė savo dideliu atvirumu ir užsimirštamu pasiaukojimu. Jo pasirodymas veikė net tuos, kurie iš pradžių ateidavo tik dėl smalsumo. Jo žodžiai pažadindavo kažkokią jų stygą, ir tai jiems atrodydavo apreiškimas iš kito pasaulio.
Pranciškaus vidinis gyvenimas buvo gilus ir turiningas. Ir tai jo žodžiams teikė nenugalimą jėgą ir šviežumą. Kaip saulė kasdien užtekėdama žadina paslėptą gyvenimą, taip ir Pranciškaus žodžiai, nors apie tą patį dalyką, veikė naujai gyvenimą žadinančia jėga. Paprasti posakiai jo klausytojams turėjo gilią vidinę prasmę, kurios neįmanoma iki galo paaiškinti. Pranciškus sakė, kad žodžiai, kuriais jis sveikindavo sutiktus žmones: Dievas tesuteikia tau taiką, - jam buvo apreikšti iš anapus. Pranciškus nešė taiką į kaimus ir miestus, į lūšnas ir rūmus.
Meilus atlaidumas. Kartą brolis Maseo paklausė Pranciškų: „Kodėl paskui tave bėga žmonės? Visi stengiasi tave pamatyti, išgirsti ir net sekti tavimi? Juk tu nei gražus, nei labai mokytas, nei iš kilmingųjų; kas yra, kad taip trauki žmones?“
Pranciškus jam atsakė:
Dievas čia, žemėje, negalėjo rasti menkesnės būtybės siekdamas savo tikslų, kad visiems būtų aišku, jog visa, kas gera, ne iš kūrinių, bet iš Kūrėjo ateina.
Visiškas nesirūpinimas savo asmeniu ir buvo versmė tos didelės traukos jėgos, kuri sklido iš Šventojo į žmones; jis niekados nenusikalto nuolankumui ir, tobulai save įveikęs, laikė save paskutiniu ir menkiausiu žmogumi. Nors Pranciškus pats labai vargino savo kūną, bet broliams patardavo vengti ypatingų savęs kankinimų, o duoti kūnui tai, ko reikia, kad jis tarnautų dvasiai.
Su įvairių luomų žmonėmis Pranciškus visada elgėsi švelniai ir taktiškai. Bet koks niūrumas jam atrodė kaip žemesniųjų galių prasiveržimas; atvirkščiai, linksmumą jis laikė dangaus kūdikiu. Kartą atradęs brolį juodoje nevilty, jam tarė: Netinka Dievo tarnui rodyti nuliūdusį, niūrų veidą.
Net mirties patale, kenčiančio didelius skausmus Pranciškaus išvaizda atrodė džiugi ir jis paprašė aplink jį susibūrusius brolius linksmai pagiedoti. Brolis Elijas, tuometinis Ordino generolas, priminė Pranciškui, kad toks elgesys mirties akivaizdoje gali papiktinti žmones. Į tai Pranciškus atsakė: Broli, leisk man džiūgauti ir Dievą visose kančiose šlovinti, nes, Jo malonės padedamas, jaučiuosi neatskiriamai susijungęs su dangumi, tad galiu sau leisti džiaugtis Jo gailestingumu ir net išoriškai tai reikšti.
Pranciškaus pervirš išsiliejanti užuojauta ir atlaidumas niekada netrukdė jo valios tvirtumui. Jis kentėjo su kenčiančiaisiais ir nuoširdžiai džiaugėsi su besidžiaugiančiais. Pranciškus mylėjo net nusikaltėlius. Kartą jis įsakė broliams nunešti į netolimą mišką broliams plėšikams maisto ir maloniai jiems patarnauti: tik taip, pasak jo, tegalima tokius brolius paveikti, kad atsiverstų. Ir iš tikrųjų daug nusikaltėlių tokios Šventojo meilės buvo grąžinta į tikrąjį kelią.
Pranciškus mylėjo ne tik savo brolius ir visus žmones, - jis rodė beribę simpatiją ir gyvulių pasauliui. Jis kalbėjo su gyvuliais, tarsi jie suprastų jį. Jis tikėjo, kad į meilės kalbą turi atsiliepti visa kūrinija, kad meilė ir gyvulėlius gali išgelbėti iš tų ankštumų, kuriose jie yra uždaryti.
Gražiame Spoleto slėnyje jis prabyla paukšteliams: Mano mieli broliai. Jis stebisi, kad jie, nors neturtingi, turi visko, ko reikia, ir kad jiems nereikia tiek vargti, kiek žmonėms, kad jie gali aukštesnėse, grynesnėse oro sferose gyventi. O, kad žmonės, kurie jau savo dvasia yra skirti aukštybėms ir tyrumui, galėtų taip pat laisvai kvėpuoti! Jeigu nuo jo priklausytų, Pranciškus išleistų brolio vieversėlio apsaugos įstatymą. Vieversėlis jam atrodė išsivadavimo iš žemiško tvaiko jėga. Savo broliams jis keldavo jį pavyzdžiu, kaip kilti nuo žemės į dangų.
Pranciškus labai mylėjo gamtą, gamtovaizdį su jo šviesomis ir šešėliais, kalvas ir uolas, gimtosios Umbrijos žaliąsias pievas, kvapų, gryną miškų orą, banguojančius rugių laukus ir gėles. Pranciškui gamta buvo gyvojo Dievo atspindys. Gamta teikė jam gaivesio ir džiugesio. Savo vidinę ramybę, patiriamą iš meilės pertekliaus, Pranciškus skyrė visai gamtai: ir seseriai ugnelei, ir broliui vėjui, net seseriai mirčiai. Viskas, nuo žolelės ligi žvaigždžių, žadino jam meilės kupiną dėkingumą. Tai buvo galingas dėkingumo jausmas visų daiktų Kūrėjui. Stebėdamas gamtą, Pranciškus neskendo joje pasyviai, - jo siela veikė, vedė išorinį pasaulį prie dieviškos versmės. Saulės giesmė - tai Kūrėjui himnas, kurį Pranciškus sukūrė porą metų prieš mirtį.
Pranciškaus širdis liepsnote liepsnojo meile Kristui, apie Jį nuolat mąstydavo. Mąstydamas apie prisikėlusį, žmogaus kančias įveikusį Kristų, jis pamiršdavo visas pasaulio kančias, visą žmogaus skurdą ir matė tik dangų, visą spindėte spindintį. Prisiminęs pasaulio niekinamą Kristų, negalėdavo sulaikyti ašarų, lyg regėtų Jį kryžiuojamą. Kada tik prisimindavo Kristaus kančią, garsiai verkdavo kaip vaikas. Nuo didelio raudojimo vėlesniais gyvenimo metais nusilpo regėjimas. Dažnai, pasitraukęs į nuošalią vietą, mąstydavo apie Alyvų kalne besimeldžiantį Kristų. Pranciškaus meilė Kristui, jo riteriškumas, gyva vaizduotė žadino jam nenugalimą troškimą mirti kankinio mirtimi. Vos įsteigęs savo Ordiną, Pranciškus jau norėjo nešti Kristaus žodį musulmonams.
Liepsningos meilės vizijose, kurios naikino visas žemiškas uždangas, Pranciškus taip įsijautė į Kristaus kančią, kad paskutiniais gyvenimo metais Nukryžiuotojo žaizdas pajuto savo kūne. Tai įvyko labai nuošaly, Alvernos kalne. Tie išoriniai žaizdų - stigmų - ženklai rodė jo didžiulį Išganytojo kančių išgyvenimą.
Šalia Kristaus nukryžiavimo, Pranciškus giliai išgyveno Kūdikėlio Jėzaus Užgimimą. Jis patekdavo ekstazėn, regėdamas pasaulio Šviesą, šviečiančią vargingoje lūšnoje. Tai buvo išaukštinimas to neturto, kurį Pranciškus taip pasiaukojamai priėmė.
Vidinė šviesa. Apmąstydamas Kristaus kančią, Pranciškus žengė vis gilyn į tyrinančios meilės ir vidinių nušvietimų sferą. Kaip anksčiau jam rūpėjo visą savo gyvenimą be jokių sąlygų padaryti gryna tarnyste Dievui, taip dabar jis siekė nusistatymų grynumo. Mintys ir darbai turi būti glaudžiai susiję. Širdyje turi būti tai, ką mąstome ir ko mokome.
Iš savo sekėjų Pranciškus griežtai reikalavo, kad jie nelaikytų savęs šventais, nes šitaip neįmanoma išsigydyti žaizdų ir išvengti blogio. Kas save laiko dorybingu, yra panašus į veidmainį. Širdies surūdijimo reikia labiau saugotis negu nuodėmių. Paniurusių žmonių net dorybės jo akyse maža teturėjo reikšmės, todėl jis sakydavo: žalingiau yra piktnaudžiauti dorybėmis, negu jų visai neturėti. Ką mums padės gabumai ir žinios, jeigu savo artimui esame šalti, nerodome meilės? Ką mums padės maldos ir pasninkai, jei mūsų vidus netyras? Todėl jis sakydavo:
Nusidėjėlis gali melstis, gailėtis, net savo kūną bausti, tačiau vieno jis negali: būti Dievui ištikimas.
<...> Daug yra tokių, kurie kalba maldas, dalyvauja šv. Mišiose, pasninkauja, bet nesusivaldo išgirdę kokį vieną nemalonų žodį ar patyrę neteisingumą. Jie nežino krikščionybės pagrindų, nežino, kas yra mylėti net tuos, kurie mus žeidžia ir niekina.
Gyvenime svarbiausias, esminis dalykas yra sugyvenimas su žmonėmis: Palaimintas, kas moka pakęsti artimą su visomis jo silpnybėmis.
Pranciškus nemėgo diskusijų ir nenorėjo, kad broliai ginčytųsi su dvasininkais, kaltintų kunigus dėl jų atšalimo ar silpnybių. Broliai privalo visur eiti kaip taikos sūnūs ir taip laimėti visų širdis. Jei net stebuklus darytų ir demonus išvarinėtų, visa tai maža ką tepadėtų, jei jie nebūtų taikos skleidėjai. Pranciškaus vidinė ramybė buvo susijusi su beribiu prisirišimu prie Bažnyčios. Kunigas jo akyse buvo dvasios atstovas pasauliui. Kunigo veiksmai prie altoriaus viršžmogiški. Eucharistijos paslaptis labai veikė Pranciškų, stiprino sielos jėgas. Šios akimirkos jam buvo tarsi Amžinybė, nes čia jis jautėsi visai kitame pasaulyje, toli nuo apgaulės ir prieštaravimų. Jis kreipėsi j kunigus, sakydamas:
Koks didelis būtų skurdas, kokia apgailėtina silpnybė, jeigu prieš save turėtumėte Kristų, o jūsų mintys kažkur kitur būtų. Visas žmogus turėtų sudrebėti, pasaulis suvirpėti ir dangus džiūgauti, kai Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus, pasirodo prieš kunigą ant altoriaus. O nuostabioji Didybe, kuri nelaikai nevertu dalyku taip žemai prie mūsų nusileisti!
Mirtis. Pranciškus numatė savo Ordino vidinius nesutarimus, glūdinčius žmogiškojoje prigimtyje, kuri negeba siekti aukščiausio Idealo. Todėl prieš pat mirtį, atsisveikindamas su broliais ir juos laimindamas, labai prašė, kad jie bijotų žeisti Dievą ir per visas pagundas, kurių patirs, priespaudas, sumišimus, skilimus visada būtų susijungę su Kristumi. Gydytojui pasakius, jog mirtis jau nebetoli, Pranciškus sušuko:
O būk mielai pasveikinta, sese Mirtie!
Keletą dienų prieš mirtį Pranciškus prašė brolį Leoną ir brolį Andželą pagiedoti Saulės giesmę, kuriai neseniai buvo pridėjęs paskutinį posmelį apie mirtį:
Pašlovintas būk, Viešpatie, per mūsų sesę kūno mirtį, nuo kurios niekas negali pabėgti. Vargas tiems, kurie neapvalyta dvasia savo nuodėmėse miršta! Palaiminti, kurie pažįsta Tavo Švenčiausiąją Valią, nes jie daugiau nebemirs kita mirtimi.
Paskutinėmis akimirkomis aplink stovintiesiems tarė:
Ką privalėjau, padariau, ką jūs privalote daryti, tepamoko jus Kristus.
Antgamtinė ramybė ir džiaugsmas spindėjo mirusiojo veide: tai buvo reginys tyriausio šventumo, - videbatur tanquam sanctus qui ridet (atrodė kaip šventasis, kuris šypsosi). Taip pasakė pats tai matęs liudytojas.
(Iš kn.: Robertas Zaičikas. Pranciškus Asyžietis. Vertė Vynmedžio Šakelė
[parengė Ada Urbonaitė])
