KUNIGAS JONAS BOSKO
ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS
Duok man sielas, o visa kita pasiimk
(Don Džovani Bosko)
Reta bažnyčia šiandien neturi paveikslo, kuriame vaizduojamas vaikų apsuptas kunigas. Tai palaimintasis Jonas Bosko (Don Giovanni Bosco), praėjusiame šimtmetyje Italijoje ėmęsis glausti ir auklėti apleistus vaikus ir našlaičius, geriausius savo auklėtinius subūręs į šiandien visame pasaulyje plačiai žinomą Saleziečių draugiją, sukūręs saugojamosios pedagogikos sistemą.
Jonas Bosko gimė 1816 m. rugpjūčio 16 d. mažame Bekio kaimelyje Italijos šiaurėje. Nesulaukęs nė dvejų metų, neteko tėvo. Motina Margarita Okjena, likusi našle su dviem vaikais, visas jėgas skyrė jų auklėjimui. Ji buvo griežta ydoms, bet išmintingai atlaidi ir gera, nevaržė vaikų laisvės ir ypatingą dėmesį skyrė jų religingumui: ugdė jiems krikščioniškojo gyvenimo principus, kuriais pati ištikimai ir be kompromisų gyveno. Tokios motinos mokykloje formavosi ir busimojo kunigo charakteris, pasirodė pirmieji pašaukimo daigai.
Rinkti į būrį vaikus ir su jais būti - buvo didžiausias ir vienintelis mano troškimas nuo pat penktųjų amžiaus metų. Man atrodė, kad kitoks darbas man nė nedera, - kalba Šventasis savo atsiminimuose, kuriuos parašė griežtai popiežiaus įsakytas.
Tačiau pašaukimo išsipildymas dar buvo toli. Boskų šeimoje pertekliaus niekada nebuvo, o išeiti į kunigus ar bent baigti gimnaziją reikėjo nemažų pinigų. Berniukas degė troškimu mokytis, bet jau bandymas lankyti pradžios mokyklą susidūrė su kliūtimis. Vyresnysis Jonuko brolis buvo griežtai priešingas bet kokiems „piemens mokslams“. Bandė padėti vienas kitas kunigas, tačiau tai nebuvo sistemingas mokymasis, o ir tas be galo erzino brolį. Pagaliau Jonas buvo priverstas išeiti tarnauti.
Po dvejų metų tarnystės netikėtai į pagalbą atėjo motinos brolis. Vyriausiajam sūnui nesiliaujant prieštarauti, motina ryžosi padalyti ūkį, ir Jonukui pagaliau atsivėrė kelias į mokslą - tiesa, pilnas vargo, atsižadėjimo, tikro skurdo.
Baigęs gimnaziją, Jonas Bosko įstojo į Kjerų kunigų seminariją, ją baigęs, dar dvejus metus mokėsi Turino dvasinėje akademijoje. Apdovanotas fenomenalia atmintimi, daug dirbdamas, jis nuodugniai susipažino su antikos klasikais, Bažnyčios istorija, filosofija, literatūra. Be to, dar būdamas gimnazijoje ir turėdamas laisvo laiko, išmoko siuvėjo, šaltkalvio amato, pramoko griežti smuiku. Mokėjo įvairiausių pokštų, žaidimų. Gerai pažinojo vaikus, nes nuo kūdikystės augo jų būryje. Tad baigęs mokslus buvo visiškai pasirengęs vaikų apaštalo darbui.
Tačiau dėl galutinio savo pašaukimo dar abejojo: norėjo tapti misionieriumi ir važiuoti į pagoniškus kraštus skelbti Evangelijos; traukė ir vienuolinis gyvenimas. Tačiau labiausiai troško dirbti su vaikais. Puikiai baigusį mokslus, pamaldų jauną kunigą kvietė kelios turtingos parapijos, jo laukė dėstytojo vieta seminarijoje, tačiau tų pasiūlymų kunigas Bosko atsisakė iškart. Jį baugino pavojus supasaulėti ir didelė atsakomybė Dievui dėl savo pašaukimo. Kunigas Bosko visą gyvenimą šventai prisiminė motinos žodžius:
Vaikeli, jei tapęs kunigu, tu per nelaimę pasidarytum turtingas, mano kojos nebus tavo namuose.
Prasidėjo kunigo Bosko - jaunimo auklėtojo - kelias. Vaikus patraukti buvo paprasta. Būriai jų atbėgdavo pas kunigą, ištroškę užuojautos, žmoniškumo, šviesos. Darbo pradžia - šventadienio oratorijos, kurios ėmė kurtis 1841 m., kai Bosko dar mokėsi akademijoje.
Šventadienio oratorijos tvarkaraštis iš pat pradžių buvo savotiškas. Švenčių dienomis ir sekmadieniais iš ryto kiekvienas galėdavo prieiti išpažinties ir priimti Komuniją. Po pietų kunigas Bosko pasakydavo trumpą pamokslėli, pagiedodavo kokią giesmelę ir prasidėdavo katekizmo pamoka. Tikėjimo tiesas kunigas Bosko aiškindavo įdomiais ir gyvais pavyzdžiais. Po pamokos, jei turėdavo, kunigas Bosko visiems padalydavo po kokią dovanėlę.
Naująjį veikimą kunigas Bosko buvo sumanęs pavesti šv. Pranciškaus Saleziečio globai:
Jaunuomenės auklėjimas reikalauja daug meilės ir nusižeminimo, o šv. Pranciškus Salezietis kaip tik buvo tų dorybių įkūnytas pavyzdys.
Po ilgų klajonių kunigui Bosko pavyko įsikurti pastoviai - Turine, Valdoko priemiestyje, išsinuomojo nedidelius namus; šie namai ir tapo būsimos kunigo Bosko įstaigos pradžia. Kartą per savaitę jis surinkdavo vaikus, pamokydavo juos katekizmo, be to, surasdavo jiems tinkamo darbo, rūpinosi, kad jie nepatektų į blogą draugiją. Tačiau to jam buvo maža -svajojo apie prieglaudą, mokyklas, amatų dirbtuves, kur vaikai galėtų išeiti mokslą, išmokti amato. Prieglauda atsirado tada, kai kunigas Bosko atsikvietė į pagalbą savo motiną, tikrai šventą moterį, kuri nepabūgo atsisakyti pasiturimo gyvenimo, tėviškės ir eiti į skurdą, vargą ir nežinią.
Iš pradžių tegalėjo priimti keletą vaikų. Juos maitino, auklėjo ir mokė pats kunigas Bosko su savo motina. Vėliau atsirado padėjėjų, buvo statomi nauji mokyklos, dirbtuvių, miegamųjų pastatai. Pastatyta Marijos Krikščionių Pagalbos bazilika. Neapsiribota Turinu - oratorijos ir prieglaudos išsiplėtė Italijoje ir kitose Europos valstybėse. Susikūrė Saleziečių kongregacija. Mergaičių auklėjimui buvo įkurtos Marijos Krikščionių pagalbos dukterys. 1875 m. Patagonijon išvyko pirmas saleziečių misionierių būrys; jį netruko pasekti kitos ekspedicijos. Misionieriais kunigais ir vienuoliais tapo geriausi kunigo Bosko auklėtiniai.
Tai tik trumpas žvilgsnis į kunigo Bosko darbus, stebinančius savo užmojais ir apimtimi. Gali pasirodyti, kad jį lydėjo ypatinga Dievo malonė, saugodama nuo kliūčių. Dievo Apvaizda ir Marijos globa, kuria kunigas Bosko besąlygiškai pasitikėjo, iš tiesų vedė jį pašaukimo keliu, bet tas kelias buvo erškėčiais nuklotas.
Apvaizdos ranką kunigas Bosko pajuto jau vaikystėje, - tada susapnavo pranašingą sapną, nusakantį jo, kaip vaikų apaštalo, kelią. Sapnai, kurie neretai jį lankydavo, buvo savotiškos simbolinės ateities vizijos, ateities gairės ir uždaviniai, jie stiprino ir guodė pavojuose bei sunkumuose.
Sunkumų jam niekada nestigo. Įsikūrus pastoviai, beveik be perstojo vyko statybos, kurioms reikėjo dosnių, turtingų geradarių. Ne tik statyboms, bet ir vaikų išlaikymui, nes pats kunigas Bosko neturėjo nė skatiko: per jo rankas perėjo milijonai, o jis pats nė geresnio apdaro neįsitaisydavo. Aukotojams, už kuriuos kunigas Bosko nuolat meldėsi ir kuriuos laimino, dažniausiai atsilygindavo pats Dangus, grąžindamas sveikatą ar dovanodamas kokią kitą prašomą malonę. Negana to - kai kunigas Bosko pritrūkdavo pinigų, pati Apvaizda pasiųsdavo jam kokį turtingą geradarį ar nepagydomą ligonį, ir kunigo Bosko malda Marijai bei palaiminimas padarydavo stebuklą. Visą kunigo Bosko gyvenimo kelią lydi tokie stebuklai, iš tiesų liudijantys Apvaizdos ranką.
Didelių sunkumų kunigui Bosko kėlė santykiai su visuomene. To meto Italijos visuomenė, draskoma religinių ir politinių aistrų, jo veiklą sutiko nepalankiai, net priešiškai. Netgi kai kurie kunigai, jo draugai, iš pradžių, kada oratorijos veikimas atrodė pasmerktas žlugti, klausydamiesi kunigo Bosko planų, laikė jį bepročiu. Kunigą Bosko ištikimai rėmė tik Turino arkivyskupas Fransonis.
Konfratrai, netrukus pamatę kunigo Bosko darbo rezultatus ir aiškią Apvaizdos ranką, pakeitė savo nuomonę, o su valdžios įstaigomis ir protestantais tęsėsi ilga kova. XIX a. vidurys Italijos religiniame ir politiniame gyvenime buvo audringas: įvairios protestantų sektos kovojo su katalikais ir valstybė tą kovą rėmė ar bent toleravo. įstatymu buvo panaikinti vienuolynai, persekiojami uolūs kunigai, tremiami vyskupai (pvz., buvo ištremtas Turino arkivyskupas Fransonis). Ištikimybė popiežiui buvo laikoma kone valstybiniu nusikaltimu.
Suprantama, kaip sunku buvo kunigui Bosko tokiomis sąlygomis plėsti savo įstaigas, tuo labiau kurti naują kongregaciją. Jo įstaigose nuolat lankėsi įvairios revizijos, oratorijoje dukart buvo daroma krata. O kiek kartų kunigui Bosko reikėjo ginti savo vaikus ir veiklą prieš vidaus reikalų ir švietimo ministrus, burmistrą, įvairius žemesnius valdininkus! Jpykę fanatikai protestantai ne kartą kėsinosi jį nužudyti. Juos erzino ne tik kunigo Bosko oratorijų plitimas, bet ir jo leidžiami žurnalai „Katalikų skaitymai“, „Jaunuomenės biblioteka“ ir kt.
Nelengvai sekėsi patvirtinti naująją Saleziečių kongregaciją Vatikane -čia reikėjo įveikti ne vieno kardinolo priešiškumą, nors kunigą Bosko rėmė pats popiežius Pijus IX. Reikėjo nežmoniškos ištvermės, atkaklumo, pasiaukojimo, nepaprastos meilės ir ypatingos Dievo pagalbos, kad būtų galima nugalėti tiek kliūčių. Tačiau ir didžiausiuose pavojuose kunigas Bosko drąsiai gynė tiesą. Šiaip nepaprastai geras ir švelnus žmonėms, jis buvo nepalenkiamas ten, kur reikėjo ginti Dievo garbę ir tiesą.
Jo žodis, tiesus ir tvirtas, visada nuspalvintas meilės, paveikdavo ir didiką, ir vargšą. Tai buvo ta malonė, kurios jis meldė, aukodamas savo Pirmąsias šv. Mišias. Todėl ne kartą didžiausi jo priešai, pasikalbėję su kunigu Bosko, atsiversdavo ar bent nustodavo jam kenkę. Žmones nepaprastai veikė ir kunigo Bosko pamokslai, kurių jis sakė labai daug. Ypatingos jo diplomatijos - tiesos ir ištikimybės Dievui diplomatijos pagalbos kreipdavosi ir popiežiai, kai reikėdavo spręsti komplikuotus Bažnyčios santykius su to meto bedieviška Italijos valdžia.
Nuo tų laikų pasaulis labai pasikeitė, bet ir šiandien jam ne mažiau reikia meilės ir tiesos, o užvis labiausiai - doros. Todėl kunigo Bosko asmenybė šviečia dideliu pavyzdžiu šiandien, kai jaunimas yra praradęs idealus, kai Dievas ir tikėjimas yra pašalintas iš auklėjimo įstaigų, kai vykdoma sisteminga katalikų diskriminacija tariamos žemiškos laimės ir sąžinės laisvės vardan. Šių dienų moderni mokykla paremta ne ugdymu vaiko asmenybės, o jos niveliacija, broliškumą artimui pakeičiant kolektyvizmu, kuriame nėra nei tikros meilės, nei tikro žmogaus supratimo, kuris atbukina žmogaus jautrumą tiesai ir pažadina pirmykštį primityvų bandos jausmą.
Kunigas Bosko, auklėdamas tūkstančius vaikų, ugdė nepakartojamą kiekvieno žmogaus individualybę, siekė atskleisti kiekvieno dvasios galias, žvelgė į kiekvieną žmogų kaip į unikalų Dievo kūrinį ir stengėsi pažadinti tą dieviškumo kibirkštėlę, kuri kiekvienam, net pačiam menkiausiam žmogui, net didžiausiam nusidėjėliui suteikia nelygstamą vertę. Kunigas Bosko ypač jautė atsakomybę už amžinąjį žmogaus likimą. Šiandien, kada modernusis žmogus paniškai bijo mirties, kaip savo beprasmio gyvenimo pabaigos, gali pasirodyti kraupu, kad kunigas Bosko vaikams nuolat primindavo pasirengimą laimingai mirčiai ir ta intencija reguliariai rengdavo specialias pamaldas. Tačiau tai nebaugino vaikų, atvirkščiai, -ugdė atsakomybę už savo gyvenimą ir veiksmus. Padėk man išganyti tavo sielą, - nuolat kartodavo jis auklėtiniams.
Kunigas Bosko vaikus auklėjo meile - visiems ir atskirai kiekvienam. Ne kas kita, tik meilė ir padiktavo jam saugojamosios auklėjimo sistemos principus. Kad jie būtų aiškesni, pacituosime čia vieną kitą saleziečių įstaigų reglamento (taisyklių) įžangos mintį.
Protas ir religija - tai du įrankiai, kurių auklėtojas niekada negali paleisti iš rankų.
<...> Įstaigos direktorius privalo būti visa siela pasiaukojęs savo auklėtiniams, negali eidamas savo pareigas užsikrauti kokio kito darbo.
Mokytojai, dirbtuvių vedėjai ir asistentai turi būti aukštos dorovės žmonės. Jie kaip maro privalo vengti visokios rūšies išskyrimų ir ypatingo prisirišimo prie kelių auklėtinių...
Teesie duodama visiška laisvė bėgioti, žaisti, šokinėti ir šūkauti, kaip tik kas išmano. Drausmę palaikyti, sveikatą ir dorovę sustiprinti labai daug padeda gimnastika, muzika, deklamacija, vaidinimai, ekskursijos. Reikia tik žiūrėti, kad vaidinamasis irdeklamuojamasis dalykas, publika, pašnekesiai nebūtų žalingi dorovei.
Dažna išpažintis, dažna komunija, kasdienis dalyvavimas šv. Mišiose - tai kertiniai auklėjimo namų pilioriai, - tokių namų, kuriuose nematyti rykštės ir grasinimo. Negalima versti vaikų eiti išpažinties ar komunijos, reikia tenkintis juos padrąsinti ir suteikti reikiamų patogumų.
Saugojamosios sistemos esmė, paties kunigo Bosko žodžiais tariant, vaiką prižiūrėti taip, kad auklėtiniai nerastų progos įžeisti Dievą. Štai ką rašo knygos apie kunigą Bosko autorius:
Aprašyti saugojamosios sistemos pritaikymą labai sunku. Teorija čia <...> labai siaura ir paprasta. Saleziečių auklyba yra griežtai praktinio pobūdžio ir remiasi daugiausia tradicija, papročiais. Jaunieji mokytojai, dirbdami drauge su senaisiais, akylai juos stebėdami ir jais sekdami išmoksta mažyčių taisyklių, įgyja tam tikros praktiškos intuicijos, kuri auklėtojui bematant padeda išnarplioti kiekvieną abejojimą ir neaiškumą...
Štai kaip yra tvarkomi auklėjimo namai tos sistemos dvasia. Direktorius yra labiau tėvas negu vyresnysis. Visi kiti - lyg vyresnieji broliai. Auklėtiniai - jaunesnieji broliukai. Meilė ir pasitikėjimas jungia auklėtojus su auklėjamaisiais. Vieni meilingai veda, kiti - meilingai klauso. Priemonės visos paprastos ir dėl to labai sėkmingos. Štai jos: protas, tikėjimas, meilė...
Nuolat gyvendamas viešumoje, nuolat bendraudamas su daugybe žmonių, kunigas Bosko gebėjo išlaikyti vidinę rimtį, dvasios giedrą ir pusiausvyrą. Tai didelės savitvardos rezultatas, nes jis iš prigimties buvo karšto, choleriško temperamento. Savitvardą, nuolankumą, malonų elgesį su žmonėmis jis ugdė sau nuo mažens slapta atgaila, pasiaukojimu, atkakliu darbu, malda. Štai kas rašoma monografijoje apie jį:
Pirmą sykį pamačius, palaimintasis kunigas Bosko atrodė visai paprastas žmogus. Vidutinio ūgio, gražaus kūno sudėjimo, kiek gunktelėjęs, visada susikaupęs. Tas vidinis susikaupimas ir jo išvaizdą puošė kažkokiu patraukliu, rimtu meilingumu. Jį pamatęs, kiekvienas pajusdavo prieraišumą ir pagarbą. Švelni šypsena nuolat švietė iš jo lūpų bei akių ir kai kada visą jo asmenį nutvieksdavo kažkokiu angelišku kilnumu. Visados būdavo mandagus, švelnus, rimtas ir malonus, jo žodis patraukdavo kiekvieno žmogaus širdį. <...> Turtingi ir vargšai, pažįstami ir nepažįstami, gerieji ir blogieji atėję pas kunigą Bosko rasdavo draugą, tėvą, suramintoją. <...> Jo kalba būdavo rami, pamokanti, pavyzdinga, dažnai ir linksma, o kartais - net truputį, saikingai ironiška. <... > Kunigas Bosko suprato savo laikų dvasią, ėmė iš jos visa, kas buvo teisinga ir gera, bet niekada nepasidavė nešamas tos dvasios srovės. Palaimintasis prieš tą srovę yrėsi. Štai kaip reikia suprasti kunigo Bosko moderniškumą. <...> Kovoti už tikėjimą, už Katalikų Bažnyčią palaimintajam teko su visais, neišskiriant valdžios atstovų, neišskiriant pačios valdžios viršūnių, nes ir tos, deja, buvo apsvaigusios sektantizmo dūmais. Tačiau jo kova buvo teisėta, atvira, drąsi, bet drauge kupina gailestingumo ir pagarbos atkakliausiems ir pavojingiausiems priešams. <...> Didelę dorovinę ir visuomeninę įtaką gali įgyti tik tas, kuris kas valandą moka visomis savo galiomis siekti Dievo. <...> Kunigo Bosko atsižadėjimas ir savitvarda buvo aukščiausio laipsnio. <...> Jis tramdė ir valdė visas savo aistras, saugojo širdies jausmus ir visus savo polinkius kreipė į Dievą. <...> Kunigas Bosko buvo nepaprastai atsargus skaistybės atžvilgiu. Skaistybė tryško iš jo žvilgsnio ir elgsenos, iš jo žodžių ir darbų. <...> Vienoje paskaitoje kunigas Bosko pasakė saleziečiams, kad Dievas išblaškytų kongregaciją kaip vejas rudenio lapus, jeigu tik jos namai pradėtų bent kiek nusikalsti skaistybei. Kitą sykį dar labiau pabrėžė tą mintį: „Skiriamoji, charakteringoji mūsų kongregacijos dorybė turi būti skaistybė, lygiai kaip pranciškonams būdingas neturtas arba jėzuitams - klusnumas“.
Kunigas Bosko mirė 1888 m. sausio 31 d., o 1929 m. balandžio 21d. paskelbtas palaimintuoju. Šiandien jis kalba pasauliui ne tik savo didžiais darbais, bet ir asmenybe, šiandien, kai meilės vietą užima neapykanta, o jaunimas, nors sotus ir aprūpintas, stokoja paties svarbiausio - idealų, tikėjimo ir doros.
Pasaulis šių laikų jaunuolį meta į savo sūkurį, viliodamas įvairiomis modernybėmis, užmiršdamas viena - kad jaunuolio sielą kaip trapią gėlelę reikia saugoti nuo pavojų, nuo per ankstyvų šalnų, kol ji subręs ir sutvirtės. Tai savo gyvenimu ir darbais mums įrodė kunigas Bosko, todėl jo patyrimas toks aktualus.
(Parengė Ramunė Palaukytė [Alė Počlulpaitė] pagal kn.:
Palaimintasis kunigas Jonas Bosko. Lietuvių saleziečių leidinys. Turinas, 1930.)
