MINIOJE
Vincas Mykolaitis-Putinas
Paniurę akys ir veidai vagoti,
Ir keršto smūgiui kumščiai sugniaužti.
Bastykis gatvėm, išguitas beproti,
Ir niekam nesakyk, ką širdyje kenti.
Žygiuoja minios, dunda pilkos gatvės,
Laukiniai šūksniai klykia dainose.
Ir mūs paniekintos, baisios vienatvės
Raudom neišraudos suvargusi dvasia.
Atplaukia karstas - džiugesiai sustingo, -
Be gedulo vainikų, be varpų,
Ir be litanijų, graudžiai maldingų,
Jis nuplaukė ir dingo tarp tylių kapų.
Kažkur prie kryžiaus verkė dvi našlaitės,
Kažkur gegutė tolyje kukavo.
Mūs skausmo metų nieks nebuvo skaitęs
Ir niekas tokios laimės mums nepranašavo.
Mes grįžtume dabar į vakardieną,
Pabarstę galvas eglių pelenais.
Mes kaltum savo buitį - kietą plieną,
Mes skristume padangėm sakalų sparnais.
Bet gatvėmis jau vėl žygiuoja minios
Tolyn platyn į tėviškės laukus.
Ir šliaužia kaip gyvatės piktos žinios,
Ir kažkur sublizgėjo žvilgesys baugus.
(1941 06 11)
