JAUNIMAS IR MOKYTOJAS
...Jaunime, raginu stoti prie blaivybės, kad
<...> pradėtumei naują doros pakilimo epochą
Sau ir savo tautai(Vysk. Motiejus Valančius).
· * * *
Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės(1 Jn 1, 5).
Iš to patiriame, jog esame jį pažinę,
kad laikomės jo įsakymų.
Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko,
tas melagis, ir nėra jame tiesos.
O kas laikosi jo žodžių,
tas iš tiesų tobulai myli Dievą.
Iš to ir pažįstame, jog jame esame.
Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo,
bet seną įsakymą,
kurį nuo pradžios esate gavę.
Tasai senas įsakymas yra mokslas,
kurį jūs girdėjote.
Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia,
tas dar tebėra tamsoje.
Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje,
ir jame nieko piktinančio nėra (1 Jn 2, 3-5. 7. 9-10).
JAUNIMAS IR MOKYTOJAS
Jaunas žmogus ilgisi mokytojo, kuris atskleistų tiesą, parodytų kelią, kuris atlieptų giliausius širdies troškimus. Ir į Kristų žmonės kreipėsi: Mokytojau, nes jo mokslas reiškė išgelbėjimą, nešė viltį, grąžino žmogui jo žmoniškumą.
Tikrų mokytojų būta visais laikais - tai liudija kultūra ir mokslas, didžiųjų žmonių biografijos, tautų istorijos. Nežinome daugumos jų vardų, bet gyvename jų skelbtąja tiesa, regime jų įžiebtą šviesą. Kiekviena tauta turi savo mokytojus, kurie ugdo jos charakterį, kuria kultūrinę ir moralinę tautos ateities viziją. Mokytojo vaidmuo kuklus, tarsi nepastebimas, dažnai jis lieka savo mokinių šešėlyje. Bet jis niekuo nepakeičiamas, ypač tais tragiškais momentais, kai dvasinė tautos gyvybė, kultūrinis savitumas atsiduria pavojuje. Todėl šiandien taip neramu, žvelgiant į mūsų mokytojus, kurių rankose tūkstančių vaikų likimas - mūsų tautos ateitis. Dramatiškas šiandien mokytojo vaidmuo, dramatiškos jo pareigos. Visa Lietuvos mokyklos istorija pažymėta tragizmo.
Turbūt nedaug pasaulyje tautų, kur mokytojams būtų draudžiama dirbti savo tėvynėje, kaip buvo draudžiama Lietuvoje ilgais carinės priespaudos metais. Lietuvių vaikus, kurie galėjo lankyti mokyklą, mokė svetimtaučiai, atsiųsti čia ne tiesos skleisti, o nutautinti, atimti iš vaikų tai, ką įskiepijo gimtieji namai. Tai buvo daroma atvirai, todėl kilo spontaniška opozicija tokiai mokyklai ir mokytojui. Todėl šalia rusiškos, oficialiosios mokyklos, veikė motinos vargo mokykla, slapta buvo samdomi daraktoriai. Oficiali valdžios mokykla nebuvo nei moralės, nei religinio jausmo ugdytoja, ir visas vaiko auklėjimas gulė ant tėvų pečių.
Nepriklausomybės laikų mokykla ištrynė nepasitikėjimą mokytoju ir net padarė jį autoritetu. Mokykla tapo lietuviškumo židiniu, tautinių ir moralinių vertybių puoselėtoja. Bet tokia ji buvo tik 20 metų. Tiesa, ir tada ji turėjo savų problemų, ne visi ir mokytojai buvo tokie, kokių norėtume, bet tai buvo sava, lietuviška mokykla, kuri turėjo dalykinį ir moralinį pagrindą. Iš mokytojo buvo reikalaujama daug - ir kaip iš specialisto, ir kaip iš asmenybės. Todėl pasitikėjimas mokykla ir mokytoju buvo pagrįstas.
Šiandien mokykla iš pagrindų pasikeitusi, bet pasitikėjimo ja išlikę dar daug, - to pasitikėjimo, kuris nuima dalį atsakomybės nuo tėvų pečių; deja, ir pasitikėjimo, kuris neleidžia įžvelgti naujosios mokyklos esmės, pakitusių jos uždavinių ir jos bei mokytojo dramatizmo. Mokykla šiandien lietuviška, jeigu kalbėsime apie dėstomąją kalbą, tačiau lietuviškos dvasios ten maža. Nagrinėjant literatūrą ar istoriją apeinama tai, kur ryškiausiai reiškiasi tautiškumas. Apskritai ir patys žodžiai tautiškumas, tautinė dvasia pašalinti iš apyvartos. Ir mokytojas šiandien rengiamas ne tam, kad savo tautos geriausius bruožus vaikams skiepytų: jam grąžintas tas pats učitelio vaidmuo. Šiandien mokytojo uždavinys - ugdyti tarybinį patriotizmą, kitaip tariant, meilę „didžiajai tėvynei“, paniekinant kilniausius, didvyriškiausius savosios istorijos puslapius: svarbu, kad mokinys įsisąmonintų, jog jis neturi didžiuotis savo tautos praeitimi, garbinti jos didvyrių, jais sekti, kad tautos istorija esą prasidedanti tik nuo tarybinių metų...
Koks menkas, koks paviršutiniškas Lietuvos istorijos kursas vidurinių mokyklų programoje! Ne tik istorijos, literatūros, visuomeninių mokslų, bet iš esmės visi kursai skirti rusiškai mąstysenai ugdyti, t. y. kad Lietuvą matytume rusiškomis akimis. Ir tą pačią programą nuolat keičia bei reguliuoja instrukcijos, nurodymai, šios dienos politikos reikalavimai. Kaip tad tokiomis sąlygomis mokytojui išlaikyti savo asmenybę, savo - net ir tarybinius - principus? Mokykla yra tapusi savotišku melo fabriku, įstaiga, kur išmokstama meluoti ir prisitaikyti. Tie, kuriems pakanka drąsos ginti savo principus, paprastai neilgai išsilaiko. Kiti prisitaiko. Prisitaiko mokytojas, prisitaiko ir vaikai. Pagaliau kas šiandien tampa mokytojais? Daugiausia tie, kurie pasirinko pedagoginį institutą dėl to, kad jame buvo nedidelis konkursas... Dauguma universiteto absolventų eina į mokyklą tarsi į katorgą. O ar myli toks mokytojas vaikus, ar nori aukotis jiems, ir svarbiausia: ar myli tiesą?.. Į tuos klausimus tegali atsakyti kiekvieno sąžinė, jo vidinio teisingumo jausmas, nes išoriniai mokytojo darbo vertinimo kriterijai visai kitokie.
Natūralu, kad jaunas žmogus, gyvenimo aplinkybių nustumtas į mokyklą, stengiasi išvengti rūpesčių ir dirba taip, kaip reikalaujama, perteikdamas žinių minimumą ir operuodamas patogiomis frazėmis, o ne taip, kaip diktuotų pareiga. Vaikai greitai pajunta tokio mokytojo vidinę tuštumą, ir jis netenka autoriteto, o vaikai praranda moralinį pagrindą ir idealą, taip reikalingą paauglystėje, kad galėtų ugdytis savo dvasios pasaulį. Tikras stebuklas, kad mokyklose dar atsiranda jaunuolių asmenybių, vaikų asmenybių, kurie išdrįsta ginti savo tiesos troškimą (beje, išugdytą daugiausia šeimose)! Žinome daug spontaniško pasipriešinimo pavyzdžių, ginant save kaip savarankišką asmenybę. Nė kiek ne mažiau rastume pavyzdžių, kaip tas pasipriešinimas (kuris nėra jokia opozicija santvarkai, visuomenės struktūrai, o tiesiog tik teisingumo jausmo prasiveržimas) buvo nuslopintas laužant ir žalojant vaiko asmenybę, neleidžiant jam ramiai apsispręsti. Ir tai daro ne valdžios organai, o patys mokytojai lietuviai, kurie - vieni iš įsitikinimo, kiti dėl karjeros, o dar labiau iš baimės - vykdo vaiko nuasmeninimo funkcijas. Dėl to šiandien tiek daug tarybinės pedagogikos aukų - jaunų žmonių be pasaulėžiūros, be charakterio, be tautinio ir religinio jausmo. Jaunų žmonių inertiška masė, gyvenanti instinktų valdžioje, masė, paklusni stipresniojo nurodymams, dėl savo egoistinių interesų keičianti savo įsitikinimus.
Kas gi duos jaunam žmogui idealą, jeigu ne mokykla, ne mokytojas? Betgi mokytojui, dar labiau negu mokiniui, uždrausta turėti savo principus. Jis praranda ir tą idealizmą, kurį turėjo. Šiandien mokytojas pasimetęs tarp instrukcijų, įbaugintas nuolatinių tikrinimų, nurodymų, slegiamas nepasitikėjimo juo, kaip dalyko specialistu, kaip auklėtoju. (Juk ar ne dėl to nepasitikėjimo reikalaujama „paukščiukų“ ataskaitose, pamokų planų ir konspektų bei daugelio formalių dalykų, kurie išsekina jėgas, užtemdo idealus?) Mokytojas, pavargęs nuo pamokų ir užklasinio darbo, materialinių rūpesčių (kiek mokytojų šiandien neturi butų!), neturi nei laiko, nei jėgų pagalvoti apie asmeninius dalykus, jam pritrūksta laiko sekti net savo specialybės literatūrą.
Pagaliau mokytojo autoritetas devalvuotas net tokioje, rodos, tik paties sąžinei priklausančioje srityje, kaip žinių įvertinimas. Yra neoficialūs nurodymai, iš kurių dalykų neturi būti dvejetų, t. y. mokytojas neturi teisės jų rašyti. O žvelgiant oficialiai, tarybinėje mokykloje iš viso neturi būti dvejetų - pagal tai vertinamas mokytojo darbas, nepaisant jo pamokų turinio, dėstymo metodikos, objektyvių moksleivių žinių. Ir mokiniai žino, kad mokytojas bejėgis parašyti dvejetą - mokinių pažangumas šiandien taip pat planuojamas! Net tie nedaugelis mokytojų, kurie į mokyklą ateina kupini idealizmo, palengva pavargsta, apsipranta, „apsitrina“, pajutę savo bejėgiškumą ką nors pakeisti sustabarėjusioje švietimo sistemoje.
Nebūdamas mokinių idėjiniu vadu, objektyviu žinių vertintoju, tiesos skleidėju, mokytojas nėra nė moralinis autoritetas. Juo labiau kad nemaža dalis mokytojų ir savo gyvenimu negali būti dorovinis pavyzdys. Natūralu, kad idėjinė devalvacija, demagogija sukelia ir moralinį nuosmukį. Šiandien moralinio palaidumo reiškiniai mokykloje jau ne sensacija, ne retos išimtys - veikiau tai dėsningumas. Skandalingai nuskambėtų paskelbta statistika, kiek jaunuolių pradeda seksualinį gyvenimą dar mokyklos suole. Deja, tokia statistika netiriama ir nedaugeliui tie dalykai rimtai rūpi. Tai irgi rodo, kad mokykla ir mokytojas bejėgiai patenkinti jaunos sielos alkį, patraukti ją siekti aukštesnių idealų.
Ir vis dėlto šiandien dar ne visai išblėsęs pasitikėjimas mokykla, ir mokytojas daug gali nuveikti, nors iš jo atimta pagrindinė teisė ir pareiga -perteikti mokiniams savo principus, savo tiesą. Vidaus kultūra, vidinė rimtis ir principingumas prabyla į mokinius be žodžių. Bet tai jau yra mokytojo kentėtojo kelias ir tuo keliu eiti ryžtasi tik nedaugelis. O tie, kurie pasiryžta juo eiti, neša ant savo pečių ne tik mokyklos rutiną, bet ir skaudų dramatizmą. Tai išrinktųjų, nepanorusių būti pakalikais, kelias. Bet tik toks mokytojas ir kitiems gali parodyti kelią - atsakomybės už tautos ateitį ir dvasinę gyvybę kelią; tik toks gali išgelbėti jauną žmogų nuo nužmogėjimo, o kartu grąžinti žmogui tikrąją vertę. Tą vertę, kurią Dievas davė savo tobuliausiam kūriniui, kurią iškėlė ir įtvirtino Kristus; vertę, kuri įrašyta pačion žmogaus prigimtin ir kuri šiandien taip iškreipiama ir naikinama.
[Alė Počiulpaitė]
