JUK IR TASAI BUVO SU JUO
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Visais laikais ir visiems žmonėms tikėjimas daug duoda, bet daug ir pareikalauja. Nepigia kaina mes turime jį ir šiandieną išpirkti. Iš tikinčio šiandien labai daug reikalaujama: jam reikia daug drąsos, ištvermės ir labai daug meilės. Šiandieną tikinčiam nepavedami aukšti postai, nesuteikiami pasižymėjimo ženklai, jam visada skiriama paskutinė vieta. Neretai ant jo pečių kraunama šmeižto ir pasityčiojimo našta. Savo šviesų idealą jis turi nešti akmenuotu ir skaudžiu keliu.
Juk ir tasai buvo su Juo, - šie žodžiai buvo pasakyti prieš 2000-mečius. Tačiau ir nūdien jie turi tą pačią prasmę. Jie skamba kaip didžiausias nuosmerkis. Jeigu eini su Juo, prieš tave užsivers visokių galimybių ir bet kokios karjeros durys.
Kad ir kaip būtų sunku - drąsiai eik su Juo. Jei nori skleisti gerumo ir meilės pavyzdį, gyvenk pilnutinį krikščionies gyvenimą.
Lengvatikiai, kodėl jūs abejojate?
Audros ir vėjai, baimė ir vargas, kentėjimai ir mirtis, atsiskyrimas ir užmarštis - visa tai kankina žmogų be paliovos. Tiek daug baimės, nes mes nenuleidžiame inkaro Amžinybės uoste. Mes taip bijome mirties, nes per mažai mylime Tą, kuris nugalėjo kančią ir mirtį. Tiek daug abejonių, nes neprašome paaiškinimo To, kuris viską žino. Tiek daug klausimų, nes mes savo širdyje neturime to vienintelio ir svarbiausio atsakymo.
Tiek daug nevilties, nes mes pamirštame, kad turime Tėvą danguje.
Tikėjimo galia ir stiprybė
Jūs visi, kurie tikite manimi, - mano globa tegul suteikia jums ramybę. Mano rūpestingumas tegul atpalaiduoja jus nuo rūpesčių.
Ateikite pas mane visi su savo nuodėmėmis ir rūpesčiais, su savo klausimais ir skundais, su savo abejonėmis ir tikėjimu. Atsineškite pas mane visą savo skausmą. Atsineškite pas mane taip pat visa, ką gražaus ir puikaus turi žemė. Atsineškite savo taurias mintis. Atsineškite širdį, kurioje nebėra egoizmo. Atsineškite didžius sumanymus bei troškimus, kurie pakelia sielą nuo žemės.
Ateikite pas mane visi su paprasčiausiomis kasdienybės smulkmenomis. Ateikite pas mane visi su tuo, kas jus slegia ir džiugina...
Consolatrix afflictorum - Nuliūdusiųjų Paguoda
Nors žemėje būtum visiškai vienišas, nors čia neturėtum nė vieno artimo žmogaus, nė vieno, su kuriuo galėtum nuoširdžiai bendrauti, vis tiek nesi vienišas. Mylinti Motinos Širdis nuolat budi. Negali būti didesnės laimės už tą jausmą, kai žinai, kad kiekvienu sunkiausiu momentu galėsi savo nedalia pasiskųsti motiniškai širdžiai. Nors ir visos žemės viltys sudužtų, nors ir visi bičiuliai tave paliktų, - visada gali ištiesti savo rankas į mylinčią Motiną, ir iš dangaus nusileis paguoda. Kur didžiausias skausmas, ten arčiausiai Marijos paguoda.
Visada pasitikėk Marijos gerumu ir Jos motiniška globa. Maldauk, kad ji saugotų pavojinguose žemės keliuose ir nuvestų į Tėvo Namus.
Jis pažvelgė į save...
Evangelija šiuos žodžius sako apie sūnų palaidūną. Nuo to momento, kai jis susimąstė apie savo sielą, - žengė pirmąjį atsivertimo žingsnį ir taip pradėjo didžiąją kelionę į Tėvo namus.
Kas giliai mąsto, tas teisingai vertina daiktus, t.y. priskiria jiems tokią vertę, kokią jie iš tikrųjų turi. Nei daugiau, nei mažiau. Kas žvelgia į savo vidų, tas pajunta nerimą, nepasitenkinimą savimi ir ima ilgėtis tobulumo. Jo nepatenkina išoriniai įspūdžiai, margaspalvės pramogos ir garsus trimitavimas. Jis veržiasi į vidinę tylą ir amžinąją meilę. Per visą amžių ilgatį patys didieji žmonės pradėjo tobulinimosi kelią nuo savo vidaus. Mikelandželas Buonarotis sakė, kad yra du kūrybos keliai: galima nukreipti savo veiklą į medžiagą ir įkvėpti jai gyvybę ir galima sukurti iš savęs asmenybę. Pastarasis kelias yra svarbesnis. Daug didesnis menininkas yra tas, kuris iš savęs sukuria asmenybę, negu tas, kuris sukuria kokį šedevrą.
Tragiškas yra toksai būvis, kai pasidarai tik savo buities vergas ir sunkios egzistencijos lažininkas, kai mintys nepakyla aukščiau ir nepersmelkia sielos. Didžiausias skurdas, kai paniekini sielos galią ir neieškai kelio, kuris išvestų pro skurdaus laiko vartus, apraizgytus kasdienybės vijoklių. Vidinė tuštuma, kitaip tariant, sielos praradimas - tai mūsų amžiaus tragedija. Žmogus, aistringai siekdamas geresnių gyvenimo sąlygų, užmiršo sielą, savo dvasinį pasaulį. Jis paneigė savo substanciją. Kokie beverčiai pasirodo laimėjimai, kai juos palygini su sielos nuostoliais!
Puoselėk savyje amžinųjų vertybių ilgesį. Saugok nuo šiurkščios kasdienybės savo dvasinę substanciją. Pakelk savo žvilgsnį į aukštumas. Atsigręžk į gaivinantį šaltinį. Mąstymu pasverk savo buitinius rūpesčius ir palygink juos su amžinosiomis vertybėmis. Palygink materialinių ir dvasinių vertybių santykį.
„Iš gyvenimo triukšmo ateik į šventą savo širdies tylą" (Šileris) Šiandien mes esame paskendę įvairiuose dalykuose ir pasinėrę darbuose. Be paliovos skubame, bėgame. Kova dėl pragyvenimo, dėl geresnio būvio, dėl karjeros pasidarė gyvenimo centras. Grėsminga technika užgožia dvasinį žmogaus pradą. Mašinų gausmas nuslopina tylos skambesį. Praktinio gyvenimo painiavos užkerta kelius į ramią ir tylią širdies karalystę.
Širdies tyla tebūnie tavo priebėga. Didžiausio skausmo momentais ateik čia pasisemti ištvermės ir jėgos, giedros ir džiaugsmo, meilės ir humanizmo. Tik tyloje gali pasverti savo idealus ir klaidas bei nuopuolius, gali ramiai perkainoti visus savo poelgius ir darbus. Pro šiokiadienių triukšmą ateik į savo sielos tylą: giliu mąstymu pažvelk į save ir iš savo darbo ir triūso, svajonių ir troškimų, vilties ir džiaugsmo, kančios ir skausmo -sukurk harmoningą maldą.
„Baisiausia, kad per visus katorgos metus nė karto, nė vienos valandėlės negauni pabūti vienas“ (Dostojevskis)
Galima pakelti bet kokius sunkumus, iškęsti didžiausius nepriteklius, kad tik bent valandėlę galėtum pabūti su savimi, kad vienatvės ramybėje pajustum palaimos spinduliavimą, kad pamirštum laiką ir skubėjimą, šiokiadienius ir darbą.
Sunku atsiplėšti nuo negailestingai greitos laiko tėkmės. Tačiau visur galima surasti valandėlę laiko, kad pabūtum tik su savimi. Didžiausiame triukšme ir žmonių minioje - pasilik vienas su savimi. Vakaro tyloje pažvelk į savo širdį, ir tasai žvilgsnis nušluostys dienos dulkes, papildys visus neužbaigtus darbus ir neišsipildžiusius troškimus.
Pasigailėk tų, kurie negali ar nemoka būti su savimi, kurių visa būtybė išsibarsto šiokiadieniuose.
Dienos darbai atima tiek daug dvasinių ir fizinių jėgų.
Mąstingas susitelkimas vakaro tyloje sustiprina, tyrina ir vėl sukaupia visa tai, ką dienos metu prarandame (K. Gioberis, Friburgo arkivyskupas). Kasdienybė ardo dvasinį gyvenimą. Išorės triukšmas skverbiasi į širdies tylą. Tempas ir skuba tarsi vampyras graužia sielą. Malonumų ir pramogų ieškojimas suvaro žmones į pobūvius ir pasilinksminimus, kitaip tariant, į būrius, į minią. O minioje nėra ramybės ir susitelkimo. Čia negalima pažvelgti į save. Pobūviai, pasilinksminimai ir įvairios pramogos yra rengiamos tam, kad žmogus pabėgtų nuo savęs, kad jam nereiktų būti su savimi. Tas pats arkivyskupas sako:
Jeigu nerandi laiko susimąstymui, tada paskęsti daiktuose, pamiršti savo esmę. Tu iškeli praeinamumą virš Amžinybės. Tikrąją laimę aukoji miražams, kurie ne tik nepatenkina tavęs, bet netgi užnuodija visą tavo gyvenimą. Kai žmogus paskęsta daiktų pasaulyje ir išorės triukšme, kai tikisi surasti laimę pramogose, malonumuose, jis sukuria tik savo gyvenimo tragediją.
Būkime sekmadienio vaikai (Vokiečių liaudies posakis)
Šiais žodžiais norima pasakyti, kad sekmadieniais reikia būti žmonėmis. Šiokiadieniais mes dažnai būname kaip priveržtos veržlės, kaip robotai. Kasdienybė savo migla pridengia ir svajones, ir dvasios proveržius, ir sielos ilgesj. Daug kas bando išsiblaškyti, ieškodami džiaugsmo pobūviuose arba pasilinksminimuose, tačiau čia neranda šventadienio džiaugsmo. Dažniausiai randa tik nusivylimo kartėlį. Visuotinė tiesa moko, kad sekmadienį reikia ateiti į savo širdies tylą. Sekmadienį reikia pabūti savimi.
Rašytojas Aleksandras Solženicynas sako, jog
sekmadienis yra skirtas tam, kad žmogus nepavirstų gyvuliu.
Būkime sekmadienio žmonės!
Kiekvienas mūsų žodis tebūnie teisingas.
Kiekviena mūsų mintis tebūnie tikra.
Kiekvienas jausmas tebūnie tyras.
Kiekvienas darbas tebūnie užbaigtas.
Nereikia kokio didelio dalyko - reikia tikro.
(Parengė K. [Felicija Kasputytė])
