AŠ IŠ SAVO DANGAUS
Vanduolė [Loreta Užemeckaitė]
Aš iš savo mažyčio dangaus
surinksiu visus žiburius,
išsisklaidžiusius, tolimus,
kad vieną kartą galėčiau juos paberti...
Gal tada mano dangus bus platus,
mano jūros - beribės, audringos,
mano planetos - saulės planetos...
Į šviesų mano miestą
laisvi keliauja tolimi laivai.
Jie, jūros bangų išsupti,
audroj nedūžta ir saugo
tolimus ir degančius žaibus ilgai
po to, kai grįžta į ramius pakrančių uostus.
Jų burės plazda, vėjų nešamos į tolį,
kaip dainos nesibaigiančios
galingam jūrų sūkury, -
į šviesų mano miestą
laisvi keliauja tolimi laivai...
Ten toli neįžengiamos girios,
į kurias aš einu nejučiom,
kad sugrįžčiau, kad nueičiau toli.
Ir žinočiau, ką žmogui paduot.
Ir kada.
Kad tikėčiau labai,
kad norėčiau dalytis savim.
Mano girios įžengiamos būtų.
