PRISIKĖLIMO VARPAI
Netrukus sugaus Prisikėlimo ryto varpai, skelbdami džiaugsmą ir viltį, užbaigdami Gavėnios mąstymus, žadindami ir šaukdami visą žemę į Velykų procesiją, joje eis ir mūsų tauta, nešdama sunkų savo likimo kryžių, kaip prisikėlimo viltį tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus.
Toji viltis be galo reikalinga šiandien, kai Kristus kryžiuojamas ne Golgotos kalne, o žmonių širdyse, kai sėjama ne meilė ir pasiaukojimas, o neapykanta ir savanaudiškumas. Šiandien naikinamas ne tik tikėjimas, ne tik Tėvynės meilė, - naikinamas bet koks laisvesnis dvasios polėkis, bet koks asmens savarankiškumo parodymas. Naikinama pamažu, sistemingai, kad staigi akcija nesukeltų pasipriešinimo, nepažadintų spontaniško protesto.
Didžiausia blogybė ne tai, kad naikinama, o tai, kad žmogus apsipranta su naikinimu, ima abejingai pritarti viskam, kas jam siūloma, ko iš jo reikalaujama. Žmogaus asmenybė perskyla perpus, išsiugdo 2 veidus: oficialų - viskam pritariantį, romų ir paklusnų, kurį labai patogu visiems rodyti, ir neoficialų, kuris tyliai priešinasi, bet jo, deja, niekas nemato, niekas nejaučia, o kartais ir pats žmogus pamiršta jį turįs.
Tie du veidai ima formuotis jau vaikystėje, kai protas imliausias, širdis atviriausia, kai siela labiausiai pažeidžiama. Standartinio mąstymo nuodai lydi žmogų visą gyvenimą. Tarsi voratinklis apraizgo žmogaus sielą visokie politiniai seminarai, politinės informacijos, marksizmo-leninizmo universitetai, kurie vis atnaujina nuo vaikystės kalamus stereotipus. Prie jų pridėkime nuolatinę skubą, renginių vajus, ataskaitas ir įsipareigojimus, kasmet atnaujinamus, papuošiamus naujomis etiketėmis, nesvarbu, kas tai būtų - ar apvalesnis revoliucijos jubiliejus, „lemiamieji metai“, ar dar kas nors. Visa tai atima galimybę savarankiškai rinktis, gilintis į įvykių esmę. Kyla noras kaip nors atstumti tą „bėdą“, užsitikrinti bent truputėlį ramybės, nors tas atstūmimas reikalautų didelių kompromisų su sąžine, didelio savęs, iš prigimties laisvos asmenybės, pažeminimo.
Standartinių frazių tuštumą pajunta jau vaikai, tačiau jie suvokia ir kitą dalyką: pasipriešinus tektų atsisakyti mokslo, geresnio darbo, t. y. atsidurti už visuomenės ribų. Atsisakymas reikštų apsisprendimą, tačiau taip apsispręsti reikia turėti bent kokį teorinį, istorinį ar filosofinį pagrindą. O visa tai, kas galėtų bent truputėlį kelti abejonę oficialiomis tiesomis, - uolios cenzūros atsijota arba viešai apjuodinta, informacija iškreipta arba stropiai saugoma spec. fonduose.
Atmetus oficialiai peršamą pasaulėžiūrą bei demagogines idėjas, lieka tuštuma ir neigimas. O neigimas, neparemtas prasmingesne, kilnesne tiesa, sėja žmogaus širdyje kartėlį, nepasitikėjimą, savo egzistencijos beprasmiškumo suvokimą, neviltį, cinizmą, moralinį pakrikimą ir potraukį į alkoholizmą.
Tai dvasinė degradacija, tragedija, kurios pats žmogus dažnai nejaučia. Tragedija, sukurta išorės sąlygų ir melo atmosferos. „Taip reikia“, „taip reikalaujama“, - šiomis formulėmis pateisinamas bet koks veiksmas, užtikrinantis saugumą, išorinę ramybę, ir, deja, degradacija.
Melas tapo nuolatinė žmogaus būsena, gyvenimo norma, egzistencijos pagrindas. Sklindantis nuo aukščiausių sferų, jis paliečia visus sluoksnius, kiekvieną žmogų. Paprastas žodis prarado vertę, lygiai kaip asmens garbė tapo reliatyvi sąvoka. Šiandien tikima ne žmogumi, o popieriumi ir ne bet kokiu, o antspauduotu, nors antspaudas tik patvirtina melą. Nėra žmogaus, kuris nemeluotų. Melas netgi grindžiamas altruistiniais tikslais, esą meluojama dėl kitų gerovės. Tačiau melas pirmiausia sunaikina patį meluojantį žmogų, o paskui ir tuos, dėl kurių meluojama.
Žmoguje slypintis tiesos instinktas dar palieka vilties, jog melas -neamžinas, tačiau moralinis pakrikimas, sekso įsiviešpatavimas pakerta gyvybingiausias dvasines jėgas. Net pati žmogiškiausia, giliausius prigimties klodus siekianti vertybė - šeima šiandien jau taip pat ima prarasti prasmę ir vertę. Tapo abstrakcija moralinio išdidumo, garbės jausmas ir tikroji pagarba žmogui, jo asmens reiškimosi laisvei, kuri ir yra vidinio atgimimo bei prisikėlimo pagrindas. Todėl nesistebėkime didėjančiu alkoholikų skaičiumi, jaunimo moraliniu pakrikimu, perpildytomis psichoneurologinėmis ligoninėmis, - tai dvasinės prievartos vaisiai. Nesistebėkime, kad alkoholyje neretai ieško išeities ir malšina savo nerimą impulsyvesnės ir silpnesnės sielos, nepakeliančios melo ir vidinės tuštumos. Ieško išeities, o randa pražūtį sau ir būsimoms kartoms. Nesistebėkime, kodėl šiandien niekas nebedomina jaunimo. O kaip jį galėtų patraukti tuščios frazės? Galimybė gyventi standartinį gyvenimą? Kitko jis nepažįsta, jokio tauresnio idealo jam niekas nepasiūlo ir negali pasiūlyti.
Vydūnas teigė, kad nuo tautos einama į Dievą, kad per tėvynės meilę žmogus randa kelią į Dievo meilę. Betgi šiandien tautos idealas suniekintas, iškreipta pati tėvynės sąvoka. Visokiausiomis priemonėmis, ir pirmiausia melu, slopinamas žmogaus dvasinis instinktas - savo tėvynės, savo kalbos meilė. Didžiavimasis ir nuoširdus domėjimasis tėvynės praeitimi apšauktas nacionalizmu, apšmeižti ir suniekinti didvyrių vardai, gražiausi istorijos puslapiai, o priešus esame verčiami laikyti broliais ir geradariais.
Tad kas lieka žmogui? Pasitenkinti buitimi, seksu, patogiu, sočiu gyvenimu, už kurį, beje, irgi mokama melu ir dvasios mirtimi? Priespauda ir žmogaus dvasinis sumenkėjimas - tai sunkusis mūsų tautos kryžius, kurį nešame visi, bet kurio dramą skaudžiausiai išgyvena tie, kurie dar nepraradę jautrumo skriaudai, neprisitaikę, savo gyvenimu liudijantys prisikėlimo galimybę.
Nežmoniškose sąlygose, kuriomis gyvename, slypi ir prisikėlimas. Tai patvirtina ir dialektikos dėsnis: neigime glūdi teigimo galimybė. Abejingumo ir susitaikymo snaudulyje prabyla žmogiškos širdies nerimas. Visada, visais laikais buvo žmonių, kurie, kaip kibirkštėlė išblėsusio laužo pelenuose, sušvisdavo tautos gyvenimo sutemose. Šiandien, nepaisant melo barikadų, sieloje prabyla praeities didybė, paslėpta piliakalniuose, prabyla lietuvės moters malda ir viltis, nušvinta knygnešio nešta šviesa, prakalba išniekintų partizanų kraujas, per tūkstančius kilometrų ataidi Sibiro kankinių aimana. Negali būti, kad tos kančios būtų buvusios veltui: nė vienas kraujo lašas, nė vienas kentėjimas, nė viena malda neištirpsta nebūtyje -net ir po daugelio metų ateis prisikėlimas. Visiems kankiniams, kurių nė vardai neišlikę, dėkokime už viltį atgimti ir prisikelti. Tą viltį šiandien liudija ir tebegyvas tautinis instinktas, ir išlikusi tautinė savimonė - toji savimonė, kuri buvo laidojama Sibiro sniegynuose, šaudoma Lietuvos miškuose, svaiginama internacionalizmo miglomis...
Neteisybė šiandien tokia didelė, kad ji šaukte šaukiasi tiesos. Bernardo Brazdžionio žodžiais tariant,
...ir tautos nelaimė kaip niekad begalinė,
Ir pasaulis niekad prie bedugnės krašto nebuvo taip arti.
Tačiau ir tokiomis sąlygomis žmogus pašauktas įvykdyti savo žmogiškumo pareigą. Tėvų išnešiotas ir gintas tikėjimas atgyja geriausių jaunuolių širdyse. Jis prisikelia širdyse tų, kuriems nesuteikė ramybės miesčioniška egzistencija, kurie nesusitaikė su pažeminimu. Kiekvienas širdies nerimas, kiekviena protesto kibirkštėlė kalba apie dvasinio prisikėlimo galimybę - tiek atskiro žmogaus, tiek visos tautos. Gal ji nebus realizuota, bet kol ji glūdi žmogaus širdyje, tol galima kalbėti apie dvasinę gyvybę, apie tautos gyvybę.
Iš pažeminimo gelmių tyla troškimas prisikelti. Jokia priespauda nepasieks širdies, nepavergs proto, jeigu žmogus savo principais ir dora, tikėjimu savyje sukurs pasipriešinimo tvirtovę. Be abejo, tai sunku, tačiau svarbiausia patikėti, kad visuotinio abejingumo apsuptyje, visuotinėje melo atmosferoje įmanoma būti teisingam ir garbingam. Svarbiausia pajusti, kad kiekvienas iš mūsų nešioja Lietuvos šlovę ir negarbę, didybę ir menkystę. Kuri jų pasklis pasaulyje, taip pat priklauso nuo mūsų.
Prisikėlimo galimybė reali, atgimimo versmės dar neišsekusios. Jos srūva iš pilėniečių meilės, iš kražiečių tikėjimo, knygnešių atkaklumo ir partizanų vilties, iš mūsų dienų pasiryžėlių ir kankinių pasiaukojimo.
[Kun. Lionginas Kunevičius]
