TIEMS, KURIE LAUKIA SAVO VIEŠPATIES
Mečislovas Malinskis
Adventas - tai laukimo metas. Nors žemę ir dangų dengia pilkuma, styro nuogos medžių šakos, drėgmė ir šaltis tokie skvarbūs, bet ir tame nykiame laikotarpyje krikščionis turi brangų lobį - šviesią viltį.
Yra įvairių laukimų... Bet vienas svarbiausių ir brangiausių - tai Dievo laukimas. Krikščionies gyvenimas yra paženklintas tuo laukimu. Nuolat mus turėtų jaudinti gyvenimo klausimai:
Ko laukiu?
Ką norėčiau pasiekti?
Ar suradau vertybę, kurios niekada neatsižadėčiau, dėl kurios būčiau pasirengęs viską atiduoti?
Į tuos klausimus galima atsakyti tik visu savo gyvenimu. Duodi žmonėms tai, kas pats esi. Niekada negalima pasislėpti už savo žodžių uždangos.
Pagal savo asmenybės matą auklėjame vaikus, bendradarbius, žmones, su kuriais susitinkame. Kaip tu auklėji savo šeimą ir savo draugą? Ar taip, kad jis būtų žmogus, gebantis aukotis ir dirbti?
Kokia gyvenimo filosofija slypi už tavo žodžių? Gal filosofija žmogaus, kuris stumia kitus iš savo kelio ir stengiasi visa laimėti sau? Kaip būtų puiku, jeigu tu skleistum gerumo filosofiją!
Blaškomės tarsi mašalai tamsoje, besiveržiantys prie žibintų, ir skaudžiai atsitrenkiame... O Kristus nuo kryžiaus liūdnu žvilgsniu žvelgia į nerimastingą žmogaus blaškymąsi.
Juo prabangiau sutvarkome savo butą, juo geriau valgome ir gražiau rengiamės, juo aiškiau iškyla klausimas, kam gyvename. Tačiau mes vengiame to klausimo, užsiėmę buitiniais rūpesčiais. Atidedame jį vėlesniam laikui. Spręsime tada, kai būsime laisvesni ir ramesni. O gal šis klausimas paliaus varginęs? Gal vien rūpės, kaip dar geriau gyventi, gražiau rengtis, skaniau valgyti...
Vargas tiems, kurie turi sukaupę daug daiktų: jie prarado ramybę ir dangaus paguodą! Kada gi pagaliau surasime ramybę? Sudaužytas automobilis, pakelėje gulintis lavonas, iš nekrologo žvelgianti nuotrauka... Ramybė gaubia visa tai. Deja, tik dabar!
Įsiklausyk, kaip teka laiko srovė! Kiek metų dar tau liko? Kiek mėnesių? Kiek valandų? Ar jauti tą laiko tėkmę? Kaip gyveni? Kiek laiko skiri svarbiems dalykams? Kiek išeikvoji pramogoms, pobūviams, tuščioms šnekoms, poilsiui, kuris neduoda gaivesio nei kūnui, nei sielai?
Įsiklausyk į laiko tėkmę. Gal jau artėja tas laikas, kai rūpinsies tik savo yrančio organizmo lopymu, visas pasinersi į vaistus, gydymo metodus... Arba dar blogiau - vegetuosi, stumdamas bergždžias savo dienas. Reikia dabar - šiandien - įsiklausyti, kaip bėga laiko tėkmė!
Jeigu nusilenksi ir pagarbinsi jį... Jeigu nusilenksi ir pagarbinsi velnią, jis duos tau prabangesnį automobilį, geresnę vietą, didesnį atlyginimą, kelialapį į užsienį. Jis išgarsins tavo vardą. Jeigu nusilenksi jam... O tada jis sugriaus tavo asmenybę, nuslopins kilnumo polėkius... Tu būsi apsėstas vienos vienintelės minties: kaip įsigyti dar daugiau daiktų, kaip dar labiau pagarsėti, aukščiau iškilti...
Kaip vėžio mikrobai sugraužia kūną, taip toji sutartis su velniu sugraužia sielą. Blogiausia, kai žmogus praranda pastabumo galią ir nemato, kad jis yra parsidavęs demonui, tam sumaterialėjimo stabui.
Tie, kurie laukia savo Viešpaties... Jie rengiasi sutikimo šventei. Tvarko butą, gamina Kūčių valgius, puošia eglutę, rašo laiškus, siunčia dovanėles... Ir gieda Kalėdų giesmes.
Tu taip pat esi vienas iš tų, kurie laukia savo Viešpaties... Uždek žvakutes ant eglutės, padėk dovanėles po ja, šventiškai apsivilk, sėsk prie stalo su savo artimaisiais ir giedok Kalėdų giesmes,
...kad tavo dvasią nuskaidrintų dangaus šviesa...
...kad tavo ausys išgirstų dangaus balsą...
...kad tavo širdyje gimtų Kristus...
Tyliai ir pagarbiai atlik visas apeigas, kad tau atsiskleistų toji paslaptis, kurią gaubia tie simboliai...
Mums per maža Kalėdų stalo, prakartėlės, giesmių. Mus nuolat vargina mintis, kad visa tai nėra tikra, kad tik simbolizuoja tikrovę, kuri reali kaip prakartėlė ir nesuvokiama kaip prisiminimas.
Būtume daug neturtingesni, jeigu tikrovė mums būtų tik papuošta eglutė, drabužiai, šventiniai valgiai.
Juo daugiau metų nusineša laikas, juo labiau mums reikia pasakojimo apie Žmogaus Sūnų, kuris gimė tvartelyje, nes užeigoje neatsirado Jam vietos. Juo daugiau metų pralekia, juo labiau mumyse tirpsta angelai, žvaigždės ir Kalėdų eglutės šviesa. Lieka tik Tas, kuris gimė tvartelyje ir kuriam nesisekė, nes išbandymo valandą Jį apleido draugai, o Pats mirė ant kryžiaus. Juo daugiau metų prabėga, juo labiau mums reikia šito pasakojimo, kad turėtume viltį, kai mums nesiseka, kad atrastume savo gyvenimo prasmę.
Vėl praėjo metai. Nesakyk, kad jie tarsi praslinko pro šalį. Juose buvo daug gero - meilės, bandymų nugalėti savo egoizmą. Tai buvo žingsnis kelyje į Dievą.
Gal pasakysi, kad viso to gero nematyti? Bet prisimink: kiek kartų sunkiai kėleisi anksti rytą, kiek skubėjai, bijodamas pavėluoti, kiek valandų sąžiningai dirbai, kiek pakėlei rūpesčių, kiek parodei meilės kitiems, padėjai namuose.
Dievas be galo teisingas. Jis neužmiršta nė mažiausio gero darbo, nė vieno gero žodžio, nė vieno tavo kilnaus troškimo.
Nepamatysi Betliejaus žvaigždės, jeigu jos neieškosi. Neišgirsi angelų giesmės, jeigu nesistengsi ją girdėti.
Mums taip reikia paguodos, atplaukiančios iš dangaus... Mums taip reikalingas dieviškasis balsas, primenantis mums silpnybes, mūsų piktumą ir mūsų kvailystes. Mums taip reikalinga Dangaus palaima, nes mes tolydžio daromės liūdnesni ir nelaimingesni...
Nerasi išsivadavimo žvaigždės, jeigu jos neieškosi. Neišgirsi tiesos žodžių, jeigu jų nesiilgėsi.
Kalėdų naktis yra kupina stebuklų. Tačiau ir kai toji naktis praeis ir viskas sugrįš į normalias vėžes, nepamiršk, jog stebuklas yra galimas: žmonės gali būti žmonėmis.
Tu taip pat gali būti žmogumi.
Kaipgi nenorėsi daugiau, jeigu kiti daugiau turi... Kaipgi nenorėsi geriau gyventi, jeigu kiti geriau gyvena... Taip daiktai užgožia mintis bei jausmus ir tu nieko kito nebegali girdėti. Kiekvienas gali tave palenkti, jeigu tik jis įbruks į rankas kokį daiktą, jeigu numes ant stalo pinigų. Tu nebesi laisvas, nebesi žmogus, o tik godumo karštligės apsėstas rinkėjas.
Todėl Jėzus mus moko, kad privalome gyventi, o ne tik egzistuoti, privalome veikti, o ne kaupti, privalome duoti, o ne imti. <...> Todėl Jam nebuvo vietos užeigos namuose...
Jie atnešė Jam aukso, smilkalų ir miros.
Dievą galime pasveikinti tik meilės auksu, dvasios pakilimo bei garbinimo smilkalais, liūdesio bei kančios mira. Tik taip galima sutikti ir pagarbinti Dievą, tik taip galima atrasti ir pamatyti save mažą ir menką didingos tikrovės akivaizdoje, tikrovės, kuri pasiekiama meile, dvasios pakilimu, kančia...
Viešpatie, suteik, kad mes niekada nebūtume patenkinti savimi, kad nuolat ieškotume Tavęs! Tačiau prašome suteikti mums bent trupinėlį džiaugsmo... To džiaugsmo, kurį patyrė varguolė, suradusi pamestą drachmą, kurį patyrė paklydėlis sūnus, sugrįžęs pas tėvą...
(Iš kn.: Kasdienė duona parengė K. [Felicija Kasputytė])
