PASIRINKIMO SITUACIJA
KNYGŲ PASAULYJE
Ramunė Palaukytė[Alė Počiulpaitė]
Žmogus ima save suvokti tik atsidūręs vadinamojoje kraštutinėje situacijoje: tik didelio pavojaus ar mirties akivaizdoje atsiskleidžia žmogaus dvasinė vertė ir jo gyvenimas įgyja amžiną prasmę arba amžiną beprasmybę. Šią mintį itin aiškiai iliustruoja dvi knygos apie Štuthofo konclagerį. Tai Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys“ ir Balio Sruogos „Dievų miškas“. Jos parašytos beveik prieš trejetą dešimtmečių, išleistos viena - Amerikoje, kita - Lietuvoje, bet išlieka aktualios ir šiandien kaip žmogaus tvirtumo, dvasios pergalės liudytojos.
Abu autoriai praėjo tą patį lagerio pragarą, iškentė pažeminimą, badą, mirtinų ligų pavojų, tačiau į dvejus nelaisvės metus jie žvelgia skirtingai. Balys Sruoga - su humoru, tarpais pereinančiu į skaudų sarkazmą, Stasys Yla - su humanisto kunigo liūdesiu ir tragizmu. Tragizmo esama ir Balio Sruogos knygoje, bet jis paslėptas po šmaikščiu žodžiu, rašytojo plunksnos žaismu. B. Sruoga Štuthofą vaizduoja tarsi iš viršaus, žiūrėdamas į jį lyg į baisų spektaklį. Jo žvilgsnis ir žodis stebina taiklumu, pastabumu, tačiau, tik retkarčiais pratrukdamas kaltinimu, nepaliečia kenčiančio žmogaus dvasios gelmių. Pats kentėdamas, mirtimi vaduodamasis, jis išlieka žiūrovo vaidmenyje, nė valandėlei nenusileidžia į sceną, tarsi nematytų šalia esančių draugų kančios ir kovos dėl savo dvasios išlaikymo, tarsi bijotų susigraudinti dėl visus ištikusios nedalios, užtat pagrindinį dėmesį skiria bendriems lagerio gyvenimo ir kančių vaizdams, esesininkų ir prižiūrėtojų paveikslams. Vieną kitą kankinio škicą nubrėžia tik patrauktas kokio netikėto poelgio nepaprastumo.
Stasys Yla, atvirkščiai, nė valandėlei nepasitraukia nuo savo likimo draugų, pastebi ir fiksuoja kiekvieną jų dvasios pakilimą ir nuopuolį. St. Yla, kaip ir B. Sruoga, nemažai kalba apie žiaurumus, bet pagrindinis jo dėmesys nukreiptas į kančios brolius, kuriuos, laisvėje pažįstamus ir nepažįstamus, susiejo viena kalinio grandinė. Būdamas tame pačiame pragare jis irgi žvelgia į jį tarsi iš aukščiau, bet tas „aukščiau“ reiškia dvasinę aukštumą, kuri ir juodžiausią neviltį, ir didžiausio išsekimo momentą nušviečia ypatinga šviesa.
Būtent dėl to šiandien aktualiau pažvelgti į St. Ylos knygą, kaip į kiekvieno žmogaus dvasios istoriją. Šiandieną, kai tokia skaudi dvasios nelaisvė, labai jaudinančiai skamba tų žmonių, lietuvių šviesuolių, inteligentų išgyventa drama. Drama žmonių, dvejus metus išbuvusių kritinėje situacijoje. Vienoda aplinka, kasdienis pažeminimas, kasdienė jau ne dvasinė, o grynai biologinė kova dėl būvio, kai visa ko centre atsistoja būtinybė kaip nors išlaikyti senkančias jėgas, savotiškai sulygina, suniveliuoja žmones išoriškai, kad iškeltų ir parodytų tikruosius dvasios turtus.
Štuthofas buvo Žmogaus akademija. Galėjai čia pažinti tikrą ir autentišką žmogų - ne tokį, koks jis laisvėje rodosi. Jokia mokykla, joks visuomeninis darbas neparodo iš vidaus draugų tokių, kokie jie yra. Net šeima neturi tokių sąlygų žmogaus dvasiai stebėti kaip kalėjimas arba kacetas. Čia vienas nuo kito nepasitraukia dieną ir naktį, čia visada matomas, girdimas, stebimas; pagaliau čia nebėra ko varžytis, nes niekas čia tavęs nebeskiria nuo kitų.
Toks „sulygintas“ žmogus tarsi praranda teisę būti žmogumi sau -savo profesijai, artimiesiems, savo pomėgiams: jis tampa liudytoju kai ko daugiau - savo tautos, religijos, savo asmenybės principų. Kacete žmogus liudija ne žodžiais, o gyvybe. Toks žmogus-liudytojas kaip tik ir atsiskleidžia Stasio Ylos knygoje. Autoriaus jautrumas šį liudijimą iškelia iki tragizmo, nevengdamas šešėlių, prieštaravimų, skausmo.
Lietuvių inteligentų grupė (46 asmenys), atsidūrusi Štuthofe už pasipriešinimą vokiečių sumanymui sudaryti lietuvių SS legioną, bendroje kalinių masėje išsiskyrė laikysena ir pažiūrų tvirtumu - savo dvasios kaina jie nepirko geresnės padėties kacete net mirties agonijoje saugodami žmogiškąją vertę, orumą, remdami ir šelpdami vėliau atvežtas kitas lietuvių grupes ir visus, kurie buvo reikalingi pagalbos.
Devynetą gyvybių nusinešė pirmosios dvi savaitės, dar keletą nusiskynė mirtis nežmoniškomis evakuacijos sąlygomis. Kiti, naudodamiesi kiekviena prošvaiste, lengvėjančiomis režimo sąlygomis su nužmoginimu kovojo darbu, mokslu, kalbų studijomis, kūryba.
Menas ir mokslas buvo vis dėlto didelis kalinio laimėjimas. Laimėjo jame žmogus, geresnis, negu sistema norėjo. Laimėjo dvasia, kuri nerimo nemąsčius ir nekūrus. O kai mąstė, kūrė, džiaugėsi, - nejučiomis darėsi skaidresnė.
Tarp visų tų priemonių dvasiai palaikyti, tarp menkų atsipalaidavimo prošvaisčių buvo viena - pati galingiausia, pati reikšmingiausia. Tai malda, kuri, kaip ir visa kita, kas žmogiška, kacete buvo draudžiama.
Didesnės Dievui garbės negali būti, kaip šita laisvu noru Jam siunčiama malda. Vienintelė dieviška laisvė šiuose nelaisvės namuose turėjo būti labiausiai pagerbta. Tyli malda patikrinimo metu, kada kalinys pasmerktas ilgam beprasmiam stovėjimui, skaudus atodūsis į Dievą kančioje, bendra malda prieš užmiegant, lyg bendras tikėjimo išpažinimas ir pagaliau šv. Mišių auka tamsiame sandėliuke, kada altorius - du vienas ant kito sustatyti suolai, kada vietoj liturginių drabužių kunigą tedengia dryžuotas kalinio apdaras. <...> Tokiomis aplinkybėmis apsinuogina ir apsivalo dvasia, joje pabunda vidinės laisvės ir gėrio troškimas, kurie nutiesia tiltą į dangų, ir Dievas nusileidžia į varganą, prakeiksmu pažymėtą žemę sustiprinti kenčiančio žmogaus širdį. Įspūdis buvo neapsakomas. Netilpo galvoje, kad štai meldžiamės drauge su laisvėje esančiaisiais ir čia, mūsų tarpan, atsikviečiame eucharistinį Dievą. Kambary - mirtina tyla. Atrodė, draugai nedrįso kvėpuoti. Tik juntamai kiekvienas šluostėsi ašaras, riedančias skruostais. Gyvenime galima užmiršti viską, bet šių įspūdžių niekada, nors jie apibūdinti nėra įmanoma.
Suprantama, ne visi vienodai giliai išgyveno. Išoriškai kaceto sulyginti, viduje kiekvienas gyveno savą, skirtingą gyvenimą.
Mes ieškojome Dievo kiekvienas eidamas savu keliu. Tačiau tikrąjį gyvą Dievą surasti žmogui negreit pavyksta, kai kam gal ir iš viso nepavyksta. Kaceto sąlygos, kurios sukrečia žmogų iki gelmių, anaiptol dar nėra tikroji mokykla žmonėms pasikeisti. Kas ėjo Dievo keliu, tas jį čia pagilino, kas juo nėjo - mažai pasimokė. Gal tie išgyvenimai vėliau turės savo įtakos.
Gilindamasis į kiekvieno dvasios pasaulį St. Yla duoda įtikinamus, psichologiškai pagrįstus portretus, atskleidžia vidinę santykio su Dievu dramą, kurią gimdė kova dėl žmoniškumo nežmoniškomis sąlygomis. Įtikinami, jautriai pavaizduoti čekų rašytojo J. Tymlio, latvių ir lenkų inteligentų charakteriai, paliestos sudėtingos nacionalinių santykių problemos.
Ne visi lietuviai išėjo į laisvę: vieni mirė, nepakėlę kaceto priespaudos, ligų palaužti (broliai Tumėnai, Masaitis, Bauba, Januševičius, Kerpė ir kt.), kiti krito kaip pasiaukojimo ir gerumo kankiniai (kun. Alfonsas Lipniūnas, studentas [Aukštesniosios technikos mokyklos absolventas] Šapalas, švietimo tarėjas Germantas), treti, sunkiais keliais grįžę į Lietuvą, žuvo nelygioje partizanų kovoje (J. Noreika)...
Nelengva žodžiais nusakyti jų dvasios didybę, pakylančią net iki šventumo, iki visiško savęs atsižadėjimo. Juk ar ne beprotiškos drąsos reikalavo iš gydytojo Starkaus darbas ligoninėje, pilnas pasiaukojimo ir rizikos. Kacete rizikuojama nei daug, nei mažai - savo galva... Ar ne šventumo aukštumas siekia nuolatinis kun. Lipniūno atsidavimas kitiems, užmirštant save? Ar ne tokį pasiaukojimą reiškia Šapalo ir Rimašausko darbas kuriant ligoninę, gelbstint mirštančiuosius?..
Pagaliau kiekvienas, eidamas į kacetą, atsinešė savo biografiją, už kurią ir pateko į tą mirties fabriką. Užtenka paminėti švietimo tarėjo Germanto veiklą vokiečių metais. Auklėtas ir persiėmęs nacistine dvasia, jis išliko lietuvis ir lietuvių, ne nacių interesus gynė. Jo dėka išlaikytas universitetas, gimnazijų tinklas, lietuviška mokyklų dvasia. Jo dviguba veikla (iš vienos pusės, nuolankus jawohl vokiečių pageidavimams, iš kitos - atkaklus darbas saugant mokyklas nuo germanizacijos) negalėjo nesulaukti atpildo. Ir kace-te, ypač evakuacijos metu, palaikydamas santykius su vokiečiais, jis stengėsi palengvinti savo draugų padėtį... Negalima nenusilenkti profesoriaus Jurgučio atminimui - senyvo amžiaus, nestiprios sveikatos, išgyvenęs kunigystės pašaukimo dramą, jis laisvėje savo veikla vykdė politiką, priešingą nacių norams, o kacete - savo neišsenkama erudicija, ramiu tvirtumu ir gerumu palaikė draugų dvasią, šviesdamas juos, žadindamas pažinimo troškulį...
Norint suminėti visas žmogaus dvasios didingumo raiškas, reiktų perpasakoti visą Stasio Ylos knygos turinį, atskleidžiantį žmogaus kovos ir pergalės istoriją...
Šiandien, beveik iš 30-ies metų nuotolio žvelgdamas į šiuos žmones, matai kitą kacetą, vadinamą laisve, kuriame smilksta ir skursta žmogaus siela. Tas kacetas, deja, neaplenkė kai kurių iš tų, kurie praėjo pirmąjį, už spygliuotų vielų. Jis neaplenkė nė Balio Sruogos - jei būtų kitaip, šiandien turbūt kitaip kalbėtume ir apie jo „Dievų mišką“, kuris, paties autoriaus išlikusiu liudijimu, buvo leidyklos ir cenzūros neatpažįstamai „apipešiotas“...
Ar tie žmonės, kurie vokiečių konclageryje kentėjo už tautą, nekalba apie tai, kad sąlygos ir aplinkybės bejėgės prieš žmogaus dvasią, jo asmenybę? Ar to nekalba visų laikų Sibiro lietuviai kankiniai? Tad kas gi yra žmogus kraštutinėje situacijoje? Kas apskritai yra toji kraštutinė situacija? Ne visada ji reiškia akistatą su mirtimi, bet visada pasirinkimą tarp dvasios gyvybės ir dvasios mirties. Pasirinkimą, kuris normaliomis sąlygomis tik retkarčiais apmokamas lagerio kančiomis. Ji reiškia pasirinkimą daug mažesniuose dalykuose, bet iš tų mažųjų išauga didieji. Kiek daug pasako kad ir toks faktelis iš St. Ylos knygos:
Mūsų laikysena moterų atžvilgiu išsiskyrė iš kitų kalinių: jokių viliojimų, jokio flirto, jokių sutartinių ženklų.
Kaceto gyvenimo norma, be įvairiopo nuosmukio pasireiškimo, buvo ir vagystės, kyšiai, suktybės, kurios padėdavo išvengti bado mirties, susidaryti sau pakenčiamesnj gyvenimą. Lietuviai ir čia saugojo savo orumą.
Pagaliau mes darėmės vis labiau „senesniais“ kaliniais, o tai reiškė daugiau nei visi kiti priedai. „Senasis“ žino, mato ir pažįsta daugiau negu naujokas, išsisuka iš nelaimės, lengviau prieina, kur reikia. Tačiau mes nenorėjome pasidaryti tokiais „senaisiais“, kurie gudriau išnaudoja kitus. Mes naudojomės tik tokiomis progomis, kurios galėjo bent kiek mūsų padėtį pagerinti. Tai buvo reikalinga, nes gyvenimas vis dar nebuvo tikras. Buvo draugų, kurie sirgo, ir jiems grėsė mirtis, mūsų pačių, dirbančiųjų, jėgos buvo labai išsekusios.
Ir vėlgi žvilgsnis krypsta į mūsų dienas. Ar mes nuolat nestovime ant tos lemtingos pasirinkimo ribos - pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, tarp principingumo ir prisitaikėliškumo, tarp laikinų įgeidžių patenkinimo ir aukos? Tai anaiptol nėra privataus gyvenimo smulkmenos, kurios tik iš arti matyti, kurios gal pridengtos kilniais, gražiais žodžiais, - tai plytos, iš kurių mūrijame savo asmenybės pamatą. Kokie pamatai, toks bus ir visas mūsų tautos miestas, tokie būsime mes - savo tautos dvasios kūrėjai.
Kaceto (ne tik vokiečių) sistema ardo ir naikina žmogaus asmenybę greitesniu tempu:
Jautrumas tirpo nebe savaitėmis, bet dienomis. Prigimtis pati sukūrė apsaugos priemones, nes jautriai pergyvendamas turėtum išeiti iš proto. Nepasakytum, kad savotiškai gera matyti mušimus, kankinimus ir nebejausti gailesčio, užuojautos, pasipiktinimo. Net dar daugiau - būti pačiam mušamam, atlaikyti kirčius ir nebeišgyventi skausmo, pažeminimo, ypač pykčio ir keršto. Keista, kad viskas pasidaro taip reliatyvu, net, sakytum, natūralu. Jei iš tavęs pareikalautų prisipažinti kaltu dėl ko nors ir žinotum, jog už tai būsi žiauriai sumuštas, turbūt neberodytum jokio pasipriešinimo, kaip tai esti sovietuose. Žmogus nebesi žmogus, sutryptas ir nuasmenintas, parengtas bet kokiam netikėtumui ir piktumui. Tik instinktas kartais dar ginasi - pats vienas savo jėgomis.
Kasdienis gyvenimas nužmoginimo tempą tiek sulėtina, kad visiškai nusitrina riba tarp žmogiškosios didybės ir menkystės, kad nebejaučiame bedugnės tarp idealo ir kasdienės būsenos. Ar dar gebame pajusti ir išgyventi šiandienio žmogaus dramą, kuri nė kiek ne menkesnė, o gal dar skaudesnė negu išgyventoji kacete? O gal mūsų širdis jau nebevirpa, kai matome, kaip kovoje dėl būvio (šiandien tokioje rafinuotoje, kuri reiškia aukštesnę kėdę, sotesnę ir prabangesnę buitį) žūsta asmens orumas, tautos orumas. O gal mes patys jau esame tos kovos aukos, ar tebesame tylūs tautos dvasinės stiprybės liudytojai? Liudytojai, kurie nešaukia aikštėse ir kalba ne žodžiais, o gyvenimu. Kam iš mūsų šiandien galima pritaikyti Stasio Ylos žodžius apie jauną inžinierių Pilypą Narutį:
Jis buvo nuostabiai ramus; galvojo ne apie save, o apie draugus. Kacete jis buvo toks pat. Galėjai iš jo mokytis takto, išminties, drąsos ir žmonių meilės. <...> Gyvenimo principus jis turėjo ne stoiškus, bet religiškus. Ir jo religingumas vėl buvo vertas sekti: tvirtas, gilus, pastovus, niekam nekliūvantis.
Šitokios rimties šiandien iš kiekvieno reikalauja laikas, prieštaringos ir sunkios sąlygos, kurios tiek maža vietos palieka dvasios reiškimosi laisvei. Kiekvienas žmogus kažką liudija - jo darbai, mintys, santykiai su kitais, - o tai reiškia, kad liudydamas žmogus nuolat atsiduria kraštutinėje situacijoje, pasirinkimo situacijoje. Ne tokioje sunkioje, ne tokioje žiaurioje, kaip Štuthofas, bet ne mažiau - o gal net daugiau - pavojingoje. Pavojingoje ne išorinei, buitinei gerovei, bet vidinei laisvei. Ar galėtume sau kaip priesaiką pakartoti kaceto lietuvių maldos žodžius:
Darbo sunkumus pakelsim su auka ir ryžtingumu, mielai ir su gera nuotaika. Su Tavimi Viešpatie, nebus sunki jokia auka, nebus nepakeliamas joks bandymas. Būsime ramūs, kaip rami mūsų tautos dvasia, ir giedrūs, kaip mūsų tautos dangus...
Kacete 46 lietuvių grupė savo kančia išpirko tautos garbę - Lietuva, viena iš nedaugelio vokiečių okupuotų tautų, nesudarė SS legiono. Šiandien tautos garbę išperka ir liudija kankiniai už laisvę ir tikėjimą - tie, kurie vargsta kalėjimuose, ir tie, kurie dėl ištikimybės kenčia vidaus tremtį. Todėl šiandien taip svarbu suprasti, jog lietuvių tautos garbė, jos ištikimybė Kristui, tiesai ir laisvei priklauso nuo visų ir nuo kiekvieno atskirai.
