Partizanai: Istorija ir dabartis

Robertas Patamsis

Robertas PATAMSIS – gydytojas-radiologas, kraštotyrininkas. 

  Robertas Patamsis, gydytojas, kraštotyrininkas

    Gimė 1956.12.27d. Papartynės k., Anykščių raj. Tėvai: Kazimieras Patamsis (1923-2011m.) iš Skamarakų k. ir Veronika Simanonytė – Patamsienė (1925-2012m.) iš Mackeliškių k. Seserys: Aldona (g. 1950m.) ir Milda (g. 1955m.).

  1972m. baigė  Traupio aštuonmetę mokyklą ( Anykščių r.), o 1975m. – Raguvos vidurinę mokyklą ( Panevėžio r.). 1982m. baigė Kauno medicinos institutą, atliko internatūrą ir nuo 1983m. pagal paskyrimą dirbo Biržų RCL gyd.- radiologo ir gyd. – terapeuto pareigose. Nuo 1987m. dirbo Klaipėdos Žvejų ir jūrų transporto darbuotojų  ligoninėje terapeutu, po to Žvejų II-oje poliklinikoje – cechiniu terapeutu.1989m. perėjo dirbti į ligoninės Laivyno skyrių laivo gydytoju. Iki 1994m. plaukiojo Lietuvos Jūrų laivininkystės tolimojo plaukiojimo laivais, aplankė 36 užsienio šalis, o pirmu reisu Šiaurės jūrų keliu apiplaukė aplink pasaulį. Nuo 1995m. dirba Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje Radiologijos skyriuje. Jo darbo sritis – kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tomografijos diagnostika (neuroradiologija, krūtinės - pilvo – dubens organai, angiografija, muskuloskeletalinė sistema). 2001-2017m. antraeilėse pareigose toje pat srityje dirbo ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje.

Pirmą kartą Lietuvos medicininės diagnostikos istorijoje kompiuteriniu tomografu ištyrė delfinę Gilę (2005m.) Jo jūriniai prisiminimai „Penkeri metai jūroje”išleisti knygose: „Ko bangos nenuplovė”( 2012), „Reisai baltais chalatais”(2015m.), „Gyvenimą paskyrėme jūroje“(2018m.), „Sugrįžome audras nugalėję”(2021m.). 2015m. parašė ir išleido biografinę istorinę apybraižą „Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo”. 2019m. parašė ir išleido monografiją „Lietuvių pasipriešinimas”. 2019m. parašė ir išleido brošiūrą „Partizaninių judėjimų klasifikacija”. 2021m. sudarė, parengė ir išleido partizaniškų eilėraščių rinkinį „Šv. Onos naktį...”Vedęs, žmona Onutė – odontologė. Turi du vaikus: duktė Vaiva - genetikė, mokslų daktarė, sūnus Daumantas - architektas.

    R. Patamsis yra Lietuvos radiologų asociacijos (LRA) ir Europos radiologų draugijos draugijos ( ESR) narys.

Trumpai apie pilietiškumą ir kolaboravimą

(knygos įvadas)

Šioje monografijoje nagrinėjamas dviejų diametraliai priešingų, iš principo antagonistinių politinių-visuomeninių reiškinių – pilietiškumo ir kolaboravimo, susidūrimas, nesutaikoma jų tarpusavio kova, konfliktas. Jis iš abiejų pusių visada būna nehumaniškas, žiaurus, naikinantis  – nugalėjusioji pusė susidoroja su pralaimėjusia be jokio gailesčio. Nors šiame leidinyje tiriama ir nagrinėjama tik maža Lietuvos  provincijos dalis – Anykščių valsčius,  tačiau šiam konfliktui būdingi dėsningumai niekuo nesiskiria nuo tokių pat procesų, vykusių ir visoje Europoje II-ojo pasaulinio karo metu.

 Priešišką, agresyvią, ekspansyvią užsienio politiką vykdanti valstybė visada turi ilgalaikius strateginius planus ir kolaboracinės sistemos pagrindus kitoje valstybėje pradeda kurti dar ikiokupacinio periodo metu, tam panaudodama ne tik politines, diplomatines, specialiųjų tarnybų priemones, bet ir šiam tikslui pasiekti būtinus materialinius bei finansinius išteklius. Šios sistemos pagrindą Lietuvoje 1920-40 m. sudarė  pogrindinės LKP nariai bei kitos po įvairių partijų ar organizacijų priedanga veikusios politinės jėgos bei jų slapti rėmėjai. 1940 m. vasarą sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją lydėjo šių sovietinių kolaborantų triumfas – svetimą kariuomenę jie pasitiko džiūgaudami, su gėlėmis. Jie ir tapo okupantų pagrindiniu politiniu įrankiu, padedančiu sukurti ir įtvirtinti okupacinį režimą, sugriauti valstybę, o visuomenės pilietiškumas jiems buvo didžiausias priešas. Todėl su šių kolaborantų pagalba jau 1940 m. liepos mėnesį įvyko Lietuvai ištikimų, pilietiškų asmenų masiniai suėmimai, šie asmenys buvo šalinami iš visų valstybės administracinių postų. Tačiau pilietiškumas nepasidavė – perėjo į pogrindį, aktyviai tam priešinosi, organizavo, kaupė jėgas būsimam sukilimui ir valstybės atstatymui. Kolaborantai elgėsi priešingai – dėjo visas pastangas išaiškinti, suimti, sunaikinti  pogrindžio narius, kas jiems iš dalies, pvz., Žemaitijoje, Vilniuje ir pavyko.

Prieš pat karą visą Lietuvos visuomenę sukrėtė baisus sovietinio okupacinio režimo nusikaltimas – masinis valstybei ištikimų, didžiausią autoritetą turinčių piliečių, jos politinio- kultūrinio-ekonominio elito, trėmimas į Sibirą, irgi įvykdytas su kolaborantų pagalba. Jau prasidėjus karui, sovietų okupantai, padedami jų vietinių talkininkų, spėjo  įvykdyti dar daug  žiaurių, sadistinių žudynių, kur jų taikinys vėl buvo pilietiškumas – okupaciniam  režimui priešinęsi  Lietuvos piliečiai, pogrindininkai (masinės žudynės Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Juodupėje ir kt.). Vykstant Birželio sukilimui, kolaborantų nusikaltimai tęsėsi toliau – dėl jų kaltės, pasikvietus NKVD kariuomenę ir jiems patiems aktyviai dalyvaujant, buvo nužudyta daug jaunų Lietuvos patriotų – sukilėlių ir jų rėmėjų. Sukilimui laimėjus, pilietiškumas paskelbė bekompromisinę kovą kolaboracionalizmui. Atkūrus lietuvišką valdžią, iš buvusių sukilėlių ir naujai priimtų savanorių buvo suformuotos sukarintos formuotės (Apsaugos būriai), kurių vadovybė iki vokiečių okupacinės karinės valdžios įsikišimo turėjo trumpą, kelias dienas trukusį savarankiškos veiklos etapą. Jo metu buvo suiminėjami, izoliuojami, tardomi, nustatant jų kaltės laipsnį, vien tik sovietinio okupacinio režimo kolaborantai, o aktyviausiems iš jų vadovybės sprendimu buvo įvykdyti mirties nuosprendžiai sušaudant. Šių nuteistųjų kontingentas buvo įvairiatautis (žydai, lietuviai, rusai), daugmaž atitinkantis kolaboravimo proporcijas. 

Skaityti daugiau: Trumpai apie pilietiškumą ir kolaboravimą

NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VII dalis

Robertas Patamsis

(VII dalis, pabaiga)

 Tardymo metu būdavo surašomi vadinamieji tardymo protokolai: įrašyta jo data, tardymo pradžios ir pabaigos laikas, tardytojo uždavinėjami klausimai ir suimtojo atsakymai. Juose niekada nebūdavo rašoma apie tardomojo kankinimus, mušimus, t.y. apie būdus, kuriais jie būdavo išgauti. Primos Bučytės – Petrylienės atsiminimais, Anykščių NKVD skyriuje tardymo protokolą perskaitydavo tardytojas ir liepdavo jo apačioje pasirašyti. Tačiau visada lape būdavo palikta tuščių vietų, kur po tardymo jis galėdavo įrašyti viską, ką panorėdavo. Būdavo ir taip, kad mušamas, leisgyvis žmogus pasirašydavo pakištą tuščią popieriaus lapą, o tardytojas protokolą surašydavo, kaip jam reikėdavo. Kartais imdavosi gudrybės –  slapta sukeisdavo ir duodavo pasirašyti jau anksčiau surašytą protokolą-falsifikatą, neleisdami jo perskaityti. Pasirašyti nebūtus prisipažinimus ar melagingus liudijimus priversdavo ir prievarta – kankinimais, mušimu.

Tardytojai remdavosi ir liudytojų parodymais. Vieni liudydavo priversti, prigrasinti, kad už melavimą, nusikaltimo slėpimą bus baudžiami pagal RF BK 58 str. 12 punktą: „Nepranešimas valdžiai apie kontrrevoliucinius veiksmus”. Jei jie neliudydavo taip, „kaip reikia” – tardytojai jiems taikydavo moralinį terorą – gąsdinimus kalėjimu, grasinimus, galėdavo panaudoti ir fizines priemones – mušimą.  

Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VII dalis

NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VI dalis

Robertas Patamsis

(VI dalis, tęsinys)

Suimtasis prieš tardytoją privalėdavo stovėti sudėjęs rankas už nugaros. Dažnai suimtąjį tardydami pasodindavo ant taburetės kraštelio, ant pačios briaunos, kad ji įsispaustų į sėdmenis, o kojas liepdavo ištiesti į priekį. Taip sėdint, neleisdami net sujudėti, tardydavo visą naktį. Žmogui uodegikaulio sritis baisiai įskausdavo, aptirpdavo, iš skausmo suakmenėdavo, ryto jis laukdavo kaip išganymo. Kartais čekistai elgdavosi dar žiauriau – pasodindavo žmogų ant apverstos taburetės kojos. Žmogus sėdėdavo įsitempęs, drebantis, nuo įtampos visas šlapias, nes net menkiausias atsipalaidavimas grėsė, kad taburetės koja tiesiog suplėšys išangę ir sulis į tiesiąją žarną.

Kartais suimtajam tardymo metu liepdavo tupėti kampe – žmogui nutirpdavo, ištindavo, pasidarydavo bejausmės kojos, jis nebegalėdavo nei atsistoti, nei paeiti. Būdavo naudojami ir kiti būdai – stovėti nejudant „ramiai”nusigrežus į sieną, klūpoti kampe ant kelių ar stovėti iškėlus rankas. Nors kiek suimtajam sujudėjus, tuoj pasipildavo smūgiai. Kartais žmogus stovėdavo poza „ramiai” tik per tardymus, tačiau pastebėta, kad geresni rezultatai būdavo pasiekiami jam visą laiką stovint, neleidžiant prisiliesti prie sienos, tarp tardymų. Kartais suimtasis jau po paros stovėjimo būdavo moraliai palūžęs, bejėgis ir sukalbamas. Kiti išstovėdavo 4-5 paras, jiems neduodavo 3-4-5 paras gerti vandens. Tokios priemonės būdavo naudojamos ne tik stambiuose miestuose, bet ir valsčių NKVD poskyriuose pirminio tardymo metu – juk visi čekistai buvo atvykę iš Rusijos, baigę tas pačias NKVD mokyklas.

 1950 m. vasarį Skauradų k., B.Keraičio sodyboje, žuvo partizanas A.Blauzdys- Konkurentas. Visa gausi šeima – tėvai, sūnus ir penkios dukterys, kai kurios dar moksleivės, nepilnametės, buvo atvežti į Raguvos NKVD skyrių tardymui. Visos dukterys buvo sustatytos į kambario kampus neleidžiant net prisiliesti prie sienos ir taip išstovėjo visą savaitę – miegojo stovėdamos, kojos ištino kaip kaladės. 

Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VI dalis

NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS

Robertas Patamsis

V dalis (tęsinys)

 Dažnai būdavo naudojamas kankinimo būdas, kai gulinčiam ant grindų žmogui vienas čekistas atsisėsdavo ant galvos, kitas – ant kojų, o trečias be paliovos mušdavo rimbu ar gumine lazda. Kai mušantysis pavargdavo, jie pasikeisdavo vietomis ir viskas būdavo tęsiama toliau. Kartais žmogų mušdavo pririšę prie suolo.

Būdavo atvejų, kai suimtąjį paguldę aukštielninką, numovę kelnes ir laikydami prispaudę prie grindų praskėstas kojas, tardytojai karišku batu užmynę stipriai spausdavo traiškydami lytinius organus, sukeldami nepakeliamą skausmą iki sąmonės netekimo.  Tokį tardymo metodą vyrams naudodavo žiaurumu pagarsėjusi Raguvos valsčiaus NKVD tardytoja Golubkova. Kartais išskėstas kojas, kad nereikėtų laikyti, pririšdavo prie stalo kojų.

Suimtajam praradus sąmonę, patikrinti, ar šis neapsimetinėja, nesimuliuoja, vienas iš čekistų, o kartais ir vertėjas, rūkstančiu papirosu degindavo krūtų spenelius – tikrindavo, ar žmogus tikrai praradęs sąmonę, ar tik apsimeta. Jautrių kūno vietų deginimas cigarete ar papirosu būdavo neretas NKVD kankinimo būdas.

Didelį skausmą sukeldavo į panages smeigiamos adatos ar vielos, kartais – įkaitintos. Tam panaudodavo ir vinis.  Skaudėdavo ir spaudžiant pirštus tarp jų įkišus pieštukus. Tačiau ypač didžiulį, nepakeliamą skausmą sukeldavo į tarpdurį įkišti ir trenkiant ar spaudžiant durimis traiškomi pirštų kaulai. Kai žmogus prarasdavo sąmonę, kad atsigautų, ant jo užpildavo šalto vandens kibirą.

Kartais žmogų pakabindavo pririšę prie lubų už kojų žemyn galva ir mušdami, tyčiodamiesi taip išlaikydavo pusę ar net visą parą. Kartais, atvirkščiai, pakabindavo žmogų prie lubų su už nugaros surištomis rankomis, kas jau savaime sukeldavo didžiulį skausmą, ir kankindavo tiek, kiek leisdavo fantazija.

Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS

NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS

IV dalis (tęsinys)

 Anykščių gimnazijos LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio) pogrindinės organizacijos „Vienybė” narės Primos Bučytės-Petrylienės atsiminimais, 1950 m. vasario 16-ąjai ji kartu su kitais gimnazistais pasiuvo apie 200 medžiaginių tautinių trispalvių vėliavėlių ir šventinę naktį jomis papuošė J.Biliūno – pagrindinės miesto gatvės, medžius, išplatino atsišaukimus. Pačią didžiausią tautinę trispalvę iškėlė ant geležinkelio stoties pastato. P.Bučytė kartu su broliu Algimantu buvo suimti po dviejų dienų gimnazijos klasėje ir pateko į Anykščių NKVD tardymo rūsius. Ją tardė NKVD ltn. Kielinas, Lietuvos rusas. Jis atnešė į tardymo kabinetą lietuvišką trispalvę, kuri buvo iškabinta geležinkelio stotyje, ją su didžiausia neapykanta suplėšė į skutelius ir, sakydamas: „Va jūsų trispalvė! Jau niekada jinai neprisikels!” – numetė ją į kampą. Paskui griebė merginą už peties ir visa jėga stumtelėjo kampan, sakydamas: „Ir tu būsi taip suplėšyta gyvenimo, kaip ta trispalvė!” Tačiau, jo pykčiui, plona, gležna gimnazistė turėjo tiek dvasinių jėgų, kad pakėlė tuos vėliavos gabalėlius ir pabučiavo, širdyje prisiekusi būti jai ištikima. Tai sukėlė jam baisų įsiūtį. Jis ją išvadino pačiais biauriausiais rusiškais keiksmažodžiais ir, išsitraukęs pistoletą, pradėjo jo rankena daužyti jai į galvą. Tardymų metu jo mušimai būdavo tokie sadistiški, kad Primai buvo išmušti dantys, sulaužytas žandikaulis. Tardydavo tik naktimis, o dieną miegoti buvo uždrausta, kas labai fiziškai ir nerviškai išsekindavo. Maža, drėgna, apipelijusiom sienom kamera buvo pilna suimtų moterų, tarp gultų praeiti likdavo tik siauras tarpelis. Naktį, ieškodamos maisto, grindimis šmirinėdavo alkanos, įžūlios žiurkės. Vėliau Primą Bučytę tardė NKVD leitenentas Ščiukinas – jis buvo šiek tiek flegmatiškas, ne toks žiaurus, pas jį dar buvo galima įtarti esant nesunaikinto žmogiškumo likučių.

Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS

NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Robertas Patamsis

III dalis (tęsinys) 

Dažniausiai mušdavo ne vienas, o pasikeisdami keli čekistai, nes greit pavargdavo. Neretai kankinimuose dalyvaudavo ir vertėjai – juk jie taip pat būdavo NKVD etatiniai darbuotojai, turėdavę įrodyti savo sąmoningumą ir ištikimybę ČK (didžiausią jų dalį sudarė lietuviai, taip pat vietiniai rusai-sentikiai, žydai). Pargriautą ant grindų žmogų spardydavo kojomis, daužydavo taburete, šokinėdavo ant krūtinės, sulaužydami krūtinkaulį, šonkaulius, kurių lūžgaliai pradurdavo plaučius, plyšdavo kepenys. Taip Vilniaus NKGB vidaus kalėjime jaun. ltn. Zavizilinas po „aktyvaus tardymo” nukankino Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadą, Lietuvos kariuomenės majorą Benediktą Kaletką. 

Nuo kaustytų kariškų batų smūgių į juosmens sritį ir pilvą plyšdavo inkstai (žmogus, kentėdamas didžiulius skausmus, šlapindavosi krauju), kepenys, blužnis, dažnai dėl prasidėjusio vidinio kraujavimo tai baigdavosi ir tardomojo mirtimi. Mušamas ir visaip kankinamas jis prarasdavo sąmonę, būdavo visiškai leisgyvis, iš skausmo nebegalėdavo net pajudėti, jį, kaip pelų maišą, prižiūrėtojai atitempdavo ir įmesdavo į kamerą. Nuo daugybės sumušimų kūnas ir veidas baisiai ištindavo, o nuo didžiulių, susiliejančių poodinių mėlynių (kraujosrūvų) tapdavo rausvai melsvas, net pajuodavęs. Toks žmogus tapdavo nebeatpažįstamas ne tik artimiesiems, bet ir sau pačiam.

Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS

Robertas Patamsis 

(II dalis, tęsinys) 

Baudžiamosios bylos mums yra svarbios tuo, kad dažnai jos būna vienintelis išlikęs istorinis šaltinis apie tą laikotarpį, įvykį, organizaciją ar žmogų, vienintelė informacinė medžiaga. Baudžiamoji byla – tai mūsų laikus pasiekęs NKVD-NKGB formalus juridinis rašytinis dokumentas, atitikęs visus to metu Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso ir Sovietų Sąjungos įstatymus. Jis sudarytas iš tardymo protokolų (po kuriais yra tardomojo parašas), kaltinimo, tardymo (tardytojo klausimai), liudytojų parodymų (atsakymai), tardomojo demaskavimo, jo kaltės įrodymo bei prisipažinimo, patvirtinto parašu. Po to seka teismas ir bausmė. Atrodytų, viskas paprasta ir aišku. Tačiau jose slypi iš tų laikų paslėpti, užprogramuoti pavojai – visada iškyla klausimas: kiek jomis galima pasitikėti, kokie pavojai tyko, kaip su jomis teisingai dirbti, kad nebūtų padaryta klaidų. Todėl būtina žinoti jų genezę, jų sudarymo metodiką, technologiją.

Bendra šioms byloms yra tai, kad jos visos parašytos naudojant brutalią tardymo metodiką: psichologinę prievartą, žiaurius kankinimus, šmeižtą, apgaulę, faktų falsifikaciją, bylų sufabrikavimą panaudojant melagingus liudijimus ar parodymus. Tie, kurie mano, kad atsivėrus archyvams sužinos objektyvią tiesą, labai klysta – juk juos rašė komunistine ideologija išauklėti, sovietiniam totalitariniam režimui ir NKVD-NKGB ištikimai tarnavę, tam specialiai atrinkti ir apmokyti žmonės – čekistai, kompartijos priešakinis kovinis būrys. Visi jie, su mažomis išimtimis, buvo moraliniai degeneratai ir iškrypėliai, cinikai, sadistai. Juk ir visos dirbtinai sukurtos bei visuomenei prievarta primestos ideologijos yra psichopatinės, nenatūralios, prieštaraujančios pačiai žmogaus prigimčiai. Galima sakyti, kad čekistai visada ir kovojo su tiesa, bausdami už ją kovojančius žmones. Tad ji bylose dažnai būna labai giliai paslėpta, o melas – paviršiuje, todėl bet koks tyrinėtojo paviršutiniškumas, tik mechaniškas, be jokios kritinės loginės analizės byloje minimų faktų surinkimas, tardymo metodikos neišmanymas – tai skaudžios klaidos. Tačiau suklysta ne tik jis, baisiausia, kad jis klaidina ir kitus žmones, visuomenę.

Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS

NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos.

ŠEŠTASIS POJŪTIS

Robertas Patamsis   

Ilgus dešimtmečius kalėdami Sibiro lageriuose, lietuvių partizanai  labai  gerai vienas kitą pažinojo, atskirdavo, kuriuo galima pasitikėti,  kuriuo – ne, kam galima atskleist paslaptį, o kam – ne.

    Aukštaitijos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda ilgus metus kalėjo viename lageryje su Suvalkijos partizanu Povilu Pečiulaičiu-Lakštingala.Kadangi  vienas kitu visiškai pasitikėjo, pasipasakodavo vienas kitam partizaniškų istorijų, nutikimų, paslapčių.

Ši istorija, papasakota P. Pečiulaičio,  įvyko viename Suvalkijos kaime, tačiau kaimo pavadinimo ir kuriais metais tai įvyko, J. Kadžionis nebeatsimena – paprasčiausiai tuo metu į tai neatkreipė dėmesio, todėl iš atminties ir išsitrynė.

Partizanų būrys viename kaime užėjo pas ūkininką pernakvot, tačiau nusprendė pasilikt ir dienai – dienavot. Šeimą sudarė trys asmenys – tėvas , motina ir mokyklinio amžiaus berniukas. Vaikas ryte išėjo į mokyklą ir paėjęs keliu pamatė, kad apylinkėse pilna rusų kariuomenės, o sodybas apstoję  krečia rusų kareiviai. Jis apsisuko ir grįžo pranešt. Partizanai  šeimininkams ir sako: Pasikinkykit arklį ir važiuokit iš namų, o mes pasiliksim čia ir jei rusai ateis – ginsimės.Tėvas pasikinkė arklį, su vaiku susėdo į roges, o žmona nesėda ir gana – kategoriškai atsisako važiuot, jokie įkalbinėjimai nepadeda. Vyras su vaiku išvažiavo, o ji grįžo į trobą, pasiėmė maldaknygę, atsiklaupė and grindų ir meldžiasi. Netrukus pasirodė ir ėmė artėti  prie sodybos rusų kareivių būrys. Partizanai jau buvo pristūmę prie langų stalus, pasistatę kulkosvaidžius ir pasiruošę gintis. Buvo sutarta, kad ženklas atidengti ugnį bus tada, kai tik pirmas rusų kareivis pravers kiemo vartelius.

Skaityti daugiau: ŠEŠTASIS POJŪTIS

Pasala prie sodybos (vaikiški prisiminimai)

Robertas Patamsis

Asociatyvi nuotrauka: lietuvių sodyba miškų apsuptyje

Prie pamiškėse esančių vienkiemių, kur įtardavo lankantis partizanus, rusų kareiviai su skrebais dažnai surengdavo pasalas. Taip dažnai  būdavo ir miškų apsuptoje Papartynėje.

Buvo 1945 m. vėlyvas ruduo, naktimis jau būdavo stiprios šalnos, o gyvuliai buvo suvesti į tvartą. Tada jų šeima – mama Julė ir trys jos mažamečiai vaikai –  Vytukas, Vida ir Danutė – jau buvo iš gretimai esančios Patamsių sodybos persikėlę laikinai gyventi į Levandavičių namus. Ankstų rytmetį mama išėjo liuobti gyvulius ir pravėrusi duris sustojo kaip įbesta – tvartas buvo pilnas rusų kareivių. Jiems vadovavęs NKVD karininkas griežtai, trumpai perspėjo - elgtis ramiai, grįžti atgal į trobą ir sėdėti, kol jie čia bus – niekur nevaikščioti ir nesidairyti. Eidama pamatė, kad  pasaloje sugulę kareiviai išsidėstę apie visą jų vienkiemį.

Skaityti daugiau: Pasala prie sodybos (vaikiški prisiminimai)

Krikščioniškosios pasaulėžiūros ženklai

Nuotraukoje: Jono Buračo (1898-1977) piešinys „Kryžius prie Anykščių–Kavarsko vieškelio“, 1922 VIII 26“, Nacionalinis  M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 

Šaltinis: https://www.europeana.eu/en/item/2021802/LIMIS_50000018925887

STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm

Robertas Patamsis

Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų  buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti,  t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie  nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.

Skaityti daugiau: STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai

Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „  Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.

  1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų,  Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių –  į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami  jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš  bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje  nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai,  dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi. 

 Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai  tiekdavo  milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai  gyvenantys  patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui –  persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.

Skaityti daugiau: Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai

Skrebai – partizanų pagalbininkai

Robertas Patamsis

Nuotraukoje:  Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.

1945 m. pavasarį  du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.

1946 m.gruodžio 26 d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas ir toliau dirbo Svėdasų  apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku – sovietiniu pareigūnu.

1947 m. gegužę, prieš pat Sekmines, pas jį į svečius užėjo senas draugas – ir toliau Svėdasų MVD skyriaus skrebų būryje tarnaujantis F. Bublys. Jis atsinešė partizanų  parašytą laišką, kuriame abu buvo kviečiami su jais susitikt. Šįkart jie nustatytu laiku atėjo į sutartą vietą prie „majoko” (medinio trianguliacijos bokšto), stovėjusio netoli Sliepsiškio k. Į susitikimą atėjo trys partizanai, iš jų – du iš matymo pažįstami:  vilkintis šaulio uniformą, su rusišku diskiniu automatu ant peties - Povilas Baronas - Briedis (Žalgirio būrio vadas), vokišku karabinu ginkluotas, irgi su šaulio uniforma Juozas Lapienis - Darius (Šarūno rinktinės vado adjutantas), o trečias – abiems  skrebams nepažįstamas, jaunas, civiliai apsirengęs, rankoje laikantis vokišką karabiną partizanas, prisistatęs Romasiumi (Vincas Deksnys).

Pirmas, paduodamas ranką, pasisveikino būrio vadas P.Baronas – Briedis ir šypsodamasis tarė: „Na štai, susitiko „banditai”su skrebais ir draugiškai šnekučiuoja. Užsimezgė pokalbis. P.Baronas paklausė, ar jie sutinka būti jų ryšininkais. Abu sutiko. Tada pirmas ir svarbiausias jų uždavinys, kalbėjo vadas – kuo skubiau jiems pranešti, kur vyksta rusų kareiviai, mat skrebai yra rusų vedliai ir tai gerai žino. Antra, reikia gauti šovinių, ypač automatams. A. Matuliauskas su savimi jau buvo atsinešęs 80 naujų rusiško karabino šovinių ir juos atidavė, pažadėjęs gauti ir daugiau. P. Baronas – Briedis padėkojo ir išsiskiriant pasakė, kad ir sekantį kartą susitiks toje pačioje vietoje - prie ,,majoko”, o apie susitikimo laiką jiems bus pranešta.

Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų pagalbininkai

Trumpai apie kolaboravimą

Robertas Patamsis

 Klaipėda, 2022.11.30.

Nuotraukoje: Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas SSSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje, LYA nuotrauka, šaltinis: sud. V.Valiušaitis, Birželis kvietė į Kovą, 2 t, 168 psl.

Laikai keičiasi, o kiekvienam istoriniam reiškiniui apibūdinti reikalinga nauja ar, truputį pakeitus, pritaikoma sena terminologija. Kolaboravimo  (bendradarbiavimo)  tarp  okupacinio režimo ir vietinių gyventojų  terminas šiek tiek netikslus tuo atžvilgiu, kad tai yra nelygiaverčių pusių, užimančių visiškai skirtingą lygmenį  okupacinio režimo sistemoje, tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų tai yra  šeimininko ir jo tarno santykiai, todėl, skaityčiau, labiau tiktų lietuviškas okupantų talkininkų pavadinimas, labiau atskleidžiantis jo esmę. Jis tiksliau atspindi kolaboracinės sistemos, atliekančios labai svarbų, bet  vis tik parankinį, pagalbinį,  be jokio savarankiškumo, vaidmenį okupantų sukurtoje okupacinėje sistemoje. Tačiau šis terminas (kolaboracionizmas), nors ir griozdiškas, vartojant nepatogus, ir toliau  išlieka nepakeičiamas, nes yra visuotinai priimtas, įprastas, naudojamas kaip tarptautinis. Jis atsirado II-o Pasaulinio karo metais Prancūzijoje bei apibrėžė  vietinių gyventojų bendradarbiavimą su vokiečių okupaciniu režimu. Šiuo atveju dar  reiktų pridurti, kad tai buvo vieša kolaboravimo forma - atvirai, viešai  su okupaciniu režimu bendradarbiaujantys kolaborantai. Tačiau kaip įvertinti, pvz., šiais laikais Lietuvoje su Rusijos režimu bendradarbiaujančius asmenis, mūsų šalies piliečius. Manyčiau, šį terminą  reikėtų papildyti ir įvesti slapto kolaboravimo  formą. Tai slapti kolaborantai,  vykdantys antivalstybinę ardomąją veiklą svetimos valstybės labui –  juk kolaboracinė sistema planingai  pradedama kurti jau  ikiokupaciniame etape, o įvykdžius okupaciją, ji tampa svarbiausia okupacinio režimo sudėtine dalimi, t.y., vyksta tik to paties proceso perėjimas į kitą kokybę (aišku, tai dar nereiškia, kad tie planai bus sėkmingai įgyvendinti).

Valstybė, vykdanti agresyvią, ekspansinę užsienio politiką, kurios strateginis tikslas yra svetimos kaimyninės šalies užkariavimas, prieš tai atlieka didžiulio masto paruošiamojo periodo dezinformacinį – ardomąjį darbą, tam naudodama įvairialypes informacinio - psichologinio karo technologijas, o kolaboracinės sistemos  pagrindai pradedami kurti dar esant valstybės nepriklausomybei. Būsima valstybė - agresorė  jos teritorijoje, pasinaudodama demokratinėje visuomenėje nuomonių, spaudos, įsitikinimų, tikėjimo laisvių teisėmis, pradeda  vykdyti  intensyvų informacinį karą. Šis paruošiamojo, tarpinio etapo metodas, sėkmingai vykdant galintis pasiekti savo  tikslą – iš pradžių valstybės informacinę  okupaciją, o vėliau, su mažiausiomis sąnaudomis, sunaikinus, paralyžiavus tautos, visuomenės valią priešintis, ginti savo laisvę, ją demoralizavus - ir teritorinę konvencinę okupaciją. Informaciniame kare panaudojami ir tos šalies piliečiai, slaptieji kolaborantai - papirkti politikai, žurnalistai, inteligentai, darbininkai, spausdinami  propagandiniai leidiniai, vedamos  įvairios radijo ir TV  laidos, tačiau ypač plačiai tam naudojami  interneto  portalai. Šiuose procesuose  dalyvauja  ir tariamai už tautą bei demokratiją kovojančios įvairios pakraipos, iš užsienio finansuojamos, politinės ar visuomeninės organizacijos. Tuo pasiekiama, kad propagandinis melas dalies visuomenės būtų priimtas kaip tiesa, sukeliamos abejonės, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, paralyžiuojama  valia kovoti, priešintis.

Priešiška valstybė visada pasinaudos kitos valstybės – būsimos agresijos aukos, teritorijoje gyvenančia  savo tautine bendruomene, viešoje politinėje - informacinėje erdvėje visada vaidinančią skriaudžiamą, nekaltą auką. Tai yra būsimos  Penktosios kolonos sudedamoji dalis. 

Skaityti daugiau: Trumpai apie kolaboravimą

Pavojingi svečiai

  1945m. vasarą į nuošalų, iš trijų pusių mišku apsuptą Papartynės k.pasisvečiuoti pas gimines atvyko dvi nekviestos viešnios  – pusseserė Vanda Kalčytė su drauge.Ji dirbo Panevėžio ligoninėje, berods, med. sesele ar sanitare, o dokumentus sakė abi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kadangi buvo pats grybavimo metas, jos sakė norinčios ,,pauogauti ir pagrybauti.” Kazys Patamsis iškart suprato kokie yra tikrieji šių ,,miesto panelių” kėslai. Jis bandė jas nuo tokių ketinimų atkalbėti ir rimtai įspėjo, kad ,,miškinių”žodiniais ir raštiniais perspėjimais uždrausta be tikslo ,,slankioti” po mišką, jau nekalbant apie svetimus, iš miesto atvykusius žmones.Pabrėžė, kad tai  yra labai pavojinga ir gali joms liūdnai baigtis.Tačiau bet kokie įspėjimai šioms buvo nė motais ir, pasiėmusius iš vytelių pintus ,,kašikus”(krepšius), abi išėjo miškan.

  Įtarimai apie jų blogus kėslus buvo visai ne be pagrindo. Mamos Julijonos brolis Matas Kalčys, Vandos tėvas, buvo užkietėjęs komunistas ir bedievis, tokiu tapęs Amerikoje, kur buvo išvažiavęs  uždarbiauti  kartu su svainiu (sesers vyru) Jonu Patamsiu. Patamsių ir Kalčių šeimos tarpusavyje gerai sugyveno, artimai bendraudavo, vykdavo vieni pas kitus į svečius.1941m., prasidėjus karui, M. Kalčys, kaip aktyvus  sovietinių okupantų talkininkas, kartu su besitraukiančiais rusais pabėgo į Rusiją, o 1944m. vasarą, į Lietuvą vėl atsiritus Rytų frontui, sugrįžo atgal  į  Andrioniškį, į namus. Parvykęs jis iš karto ėmėsi lietuvių tautai priešiškos veiklos - pradėjo telkt  vietinius okupantų rėmėjus, rūpinosi jų apginklavimu, tačiau išsigandęs partizanų  perspėjimų ir grasinimų vėl buvo priverstas bėgti – šįkart išsikraustė gyventi į Anykščių miestelį, arčiau rusų kareivių įgulos ir skrebų.

Skaityti daugiau: Pavojingi svečiai

NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Robertas Patamsis

Sovietų represinės struktūros. Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodeksas įvedimas Lietuvoje. NKVD- NKGB tardymo metodika. Baudžiamosios bylos: jų sudarymo technologija bei istorinis patikimumas.

Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis,  per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-41m.), o nuo 1944m. -  ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų - NKVD ir NKGB , o 1944-45m. -  ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo,  žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį  turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios Čeka (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame Pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį ,,raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką,  šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą ( juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią pastoviai papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus.  1932-33m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą ( badmetį), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936 - 39m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę ,,nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare –  gen.Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu  1937m. NKVD pradėjo masinius sovietinio - partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančio sąstato valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai.Vieni suimtieji buvo sušaudyti , kiti, kuriems labiau pasisekė,  pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP (b) CK vadovybės 1937m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.

Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

DIEVO BAUSMĖ

Nuotraukoje: Albinas Milčiukas-Tigras, apsigaubęs rusiška palapinsiauste. 1948 m. (iš G.Vaičiūno asm. archyvo)

Šią istoriją pirmąsyk išgirdau iš savo tėčio, K. Patamsio, praėjus nuo šio įvykio maždaug 30 metų. Anais laikais tai buvo ne tik Troškūnų, bet ir aplinkiniuose valsčiuose plačiai nuskambėjusi, aptarinėjama, perduodama iš lūpų į lūpas su įvairiausiomis detalėmis bei pagražinimais istorija.

Mes kažkokiais kasdieniniais darbo reikalais buvome atvažiavę į Degsnių k. apylinkes ir netoli Parojaus kalno, ant Traupio-Troškūnų vieškelio sustabdę motociklą, kažko belaukdami šnekučiavome. Tėtis man parodė pakelėje stovintį medinį, niekuo neišsiskiriantį iš kitų, kryžių ir pradėjo pasakoti šioje vietoje prasidėjusią šiurpią istoriją. Šiais laikais, atsivėrus archyvams, apie ją galima papasakoti dar išsamiau.

Tai atsitiko 1947 m., vėlų rudenį. Troškūnų skrebai, kaip dažniausiai ir būdavo, pėsčiomis, kad pakliuvę į partizanų pasalą mažiau nukentėtų, pasiskirstę mažomis grupelėmis po 2-3 žmones, ėjo vieškeliu Į Traupio pusę. Ar iš nuobodumo, ar iš kvailumo vienam iš jų, Lionginui Petrauskui, kilusiam iš Troškūnų mst., praeinant pro pakelės kryžių trenkė į galvą mintis „parodyti savo akies taiklumą” – peršauti „Kristaus kančią”. Jis apie savo sumanymą paskelbė garsiai, keli skrebai tam nepritarė, tačiau dauguma neprieštaravo – žiūrėjo į jį šypsodamiesi, galvodami, kad tik pajuokavo, ar tikrai išdrįs. Tas prisitaikė ir iš rusiško automato paleido seriją, perkirsdamas Nukryžiuotąjį pusiau. Po to rusiškai nusikeikęs ištarė: Cha-a-a, peršoviau Dievą per pusiaują – perpus! Jeigu Dievas yra, tegul ir mane taip peršauna! (iš tikrųjų buvo pasakyta daug grubiau ir šlykščiau, viešai nevartojamais žodžiais).

Skaityti daugiau: DIEVO BAUSMĖ

Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/

Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).

1.

                             Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)

      Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių  Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas  Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis.  Troboje buvo ir daugiau svečių –  pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.

Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo.  Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami  kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai  pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai,  dar ir „pašposyt.”

  Šeimininkai  aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų  buvo gerų dainininkų,  ypač  gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą  jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.

 Vienas iš jų, kulkosvaidininkas  Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.

    Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro  uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias  duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.

Skaityti daugiau: Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/