KGB IR CENTRINĖS VADOVYBĖS KŪRIMOSI PRADINIS ETAPAS

Kokį poveikį centrinės karinės ir politinės vadovybės kūrimosi pradiniam etapui (iki 1947 m. sausio mėn.) darė KGB — šiuo rašiniu bus bandoma ieškoti atsakymo į šį klausimą. Kad toks poveikis buvo, liudija 1946 m. liepos mėn. LTSR KGB Il-e skyriuje užvesta agentūrinė-operatyvinė byla „Vakarai“ (Zapad). Taigi, kokiomis sąlygomis atsirado ši byla, kaip KGB pavyko įsiskverbti į kuriamą centrinę vadovybę, tiesiogiai veikti asmenis ir procesus?

1946 m. rudenį į Lietuvą atvyko J. Deksnys ir Brunius (žr. Dok. Nr. 2). Jau tada jie pateko į KGB akiratį. Matyt, jie atvyko savo iniciatyva, atstovaudami VLIKui oponuojančius sluoksnius ir asmenis (tai rodo J. Deksnio PRO MEMORIA išreikštos mintys VLIKo atžvilgiu— žr. Dok. Nr. 4). Šio pirmojo atvykimo metu, vyko susitikimai su PLP vadais, miestų rezistencijos atstovais. įdomu tai, kad J. Deks-nys brėžė ribą tarp kaimo—ginkluotosios rezistencijos ir miesto — pasyvios, intelektualiosios rezistencijos. Pirmenybę jis aiškiai teikė pastarajai. Konsultacijų metu J. Deksnys iškėlė pasyvaus pasipriešinimo — kaip perspektyvesnės kovos formą — idėją. Vėliau, kaip matysime, šia idėja savo tikslams pasinaudojo KGB.

1945—46 m. centrinės vadovybės idėja buvo subrandinta visuose pasipriešinimo lygmenyse. Skrajūno — J. Lukšos pranešime, padarytame 1948 m. kovo mėn. 20—21 d. posėdyje, taip apibūdinamos sąlygos, kuriomis kūrėsi vadovybė: „...Miestuose būrėsi pogrindžio organizacijos, kaip L1T, LPS ir kt. ar bandėsi atsikurti senosios. LLK, LLA, LF ir kt. tapo bolševikų likviduotos, likę jų nariai gyvi ar neareštuoti dažniausiai pasitraukė į provincijose veikiančius partizanų dalinius. Taip ne mechanišku būdu, bet kaip išdava ilgų ir sunkių laisvės kovų, gimė BDPS, ilgalaikiui įgavęs galutines ir konkrečias organizacines formas, subordinuodamas savyje ne tik ginkluoto pasipriešinimo jėgas, bet ir miestų rezistencijų atgimusias laisvės kovos pajėgas. BDSP steigimo aktas, pasirašytas 1946 m. birželio 10 d. buvo tik pirmasis ženklas minėto sąjūdžio, kurio pradžia nusitęsia kelerius metus atgal ir kurio augimas bei plėtojimasis net nėra nustojęs nei dabar“.1 Taigi, vadovybės kūrimo proceso pradžioje buvo ieškoma palankiausių sąlygų tiek ginkluotoms formuotėms, tiek miestų rezistencijos atstovams ir, esant bendriems tikslams, tai atrodė įmanoma.

Šiame kontekste KGB parodė lankstumą ir, 1946 m. pavasarį likviduoto Vienybės Komiteto (kitur — Lietuvos Tautinės Tarybos) vardu pakišusi J. Deksniui savo agentą Ąžuolą, Noreiką (J. Markulį-Ereiį), išnaudojo situaciją savo naudai.

1946 m. birželio mėn. vykusiame suvažiavime, kuriame buvo įkurtas BDPS, KGB jau turėjo savo atstovą, kur.is vėliau faktiškai paėmė į savo rankas politinės ir karinės vadovybės gijas (tai įvyko tada, kai išvykdamas į Vakarus J. Deksnys paliko Erelį taip ir nesukurto VLAKo pirmininku).

Rugpjūčio mėn. 12 d. buvo įkurtas VGPS. įkūrimo Deklaracijoje rašoma, kad „VGPS yra BDPS žinioje, nes BDPS vadovauja krašto kovoms ir nurodo kelius, susirišusi su užsienio delegatūra. Kova pervedama į griežtus konspiratyvinius rėmus. Kardinalinis dalykas — išsaugoti tautiečius krašto atstatymui.“2 Tokia centralizacijos forma, kai partizanų formuotės išreiškia visišką paklusnumą politinei vadovybei, šiuo metu reiškė galutinę KGB pergalę. Nors VGPS deklaravo vienijanti visas ginkluotųjų partizanų pajėgas, bet, matyt, taip nebuvo. Tokį centralizacijos variantą daugelis partizanų vadų vertino rezervuotai. Pvz., J. Kęstučio apygardos vadas J. Kasperavičius-Visvydas buvo paruošęs laišką 1947 m. sausio mėn. įvyksiančio suvažiavimo dalyviams, kuriame teigė, kad .....pogrindžio vadovybė turi būti sudaryta iš ginkluotų partizanų, esančių nelegalioje padėtyje. Legalioje padėtyje esantieji pogrindžio veikėjai gali pogrindžio vadovybei padėti, bet negali į jos sudėtį įeiti.“3

BDPS ir VGPS deklaruojamas perėjimas į konspiratyvų veikimą vadovaujant centrui. Realizuojant šį planą partizanų vadams turėjo būti padirbti dokumentai (žr. Dok. Nr. 5) ir juos panaudoti jiems to nežinant (taip 1946 m. rugsėjį buvo panaudoti J. Lukša ir A. Zaskevičius — žr. Dok. Nr. 2).

Matyt, agentūrinės bylos „Vakarai“ pradžia rodo, kad 1946 m. liepos mėn. jau buvo užtikrintas KGB įs.iskverbimas į vadovybę ir galimas plataus masto agentūrinis darbas. (Tiesiog pavyzdiniu galima pavadinti Didžiosios Kovos apygardos triuškinimą). Šiame kontekste paaiškėja, kodėl nebuvo areštuoti į Vilnių atvykę partizanų vadai, kodėl buvo leidžiama veikti J. Deksniui. Pasinaudojus pastaruoju, buvo tikimasi perimti ryšio kanalus su vakarais, skaldyti ten veikiančius centrus. Šio žmogaus veiklai įvertinti reikalingas atskiras darbas, tačiau reikia pažymėti, kad nuo 1946 m. vasaros iki 1949 m. KGB veikė jį, panaudodama jam to nežinant. Pavyzdžiui, pokalbiai su J. Markuliu formavo jo nuostatas, įnešė KGB naudingų niuansų. Be to, jo pasyvaus-konspiracinio pasipriešinimo idėja tapo savotišku „Trojos arkliu“. Žinoma, jam darė įspūdį J. Markulio asmeninės savybės, intelektas, iškalba (sako, mokėjęs pakalbėti) ir jau 1946 m. buvo visiškai pastarojo įtakoje (žr. Dok. Nr. 2).

Iš pasakyto galima daryti išvadą, kad 1945—46 m. (iki 1947 m. sausio mėn.) KGB panaudojo rezistencijos siekį suvienyti kovojančias krašto pajėgas savo tikslams. Žinoma, VLAK, BDPS, VGPS įkūrimas buvo inicijuojamas ir vykdytas pas.ipriešinimo jėgų, tačiau 1946 m. vasarą „iniciatyvą“ pilnai perėmė KGB agentūra.

Šį teiginį patvirtina ir tas faktas, kad KGB archyve esančioje pažymoje, kurioje minimos nacionalistinės organizacijos (tame tarpe LLA, VLIK, LIT ir kt.), BDPS ir VGPS įkūrimas įvardijamas tik nuo 1947 m. sausio mėn. (vadovaujant Žvejui). Matyt, iki to laiko KGB pozicijos buvo tokios tvirtos, kad nebuvo reikalo minėti sukurtų struktūrų.4

Šias mintis iliustruoja 6 dokumentai, pateikiami skaitytojui. 2 iš jų — agentūrinės bylos „.Vakarai“ rezultatų santraukos. Jie ypač vertingi todėl, kad šios agentūrinės bylos buv. VSK archyve nėra. Tiesiogiai su šia byla susijęs ag. Ąžuolo (J. Markulio) agentūrinis pranešimas. Manau, kad vertingas iliustratyvine prasme Dok. Nr. 6. Tai agentūrinės bylos „Priboj“ pažyma. Ji datuota 1951 m. balandžio mėn. Matyt, yra tam tikras ryšys tarp ag. bylų „Vakarai“ ir „Priboj“ (beje, visos šios pažymos — agentūrinėje J. Deksnio byloje). Ji įdomi tuo, kad čia kalbama apie „banditų“ veiklos nutraukimą, įsiskverbimą į vadovaujančius organus, štabus, jų tarpusavio pjudymą. Ir čia, kaip ir 1946 m., pagrindinis KGB agentūros ginklas — ginkluotos kovos perorganizavimas į pasyvią rezistenciją. Tą idėją kaip bazinę, t. p. skleidė KGB 1948 m. gruodžio 31 d. įkurto BDPS nariai (LKA, Nr. 5).

Minėtoje pažymoje atsispindi KGB taktikos pasikeitimas — nepavykus tiesiogiai veikti per vyr. vadovybę, įtakojant kitus partizanų junginius, bandoma infiltruoti agentus tiesiogiai į smulkesnių vienetų štabus, perimant ryšių sistemas ir tokiu būdu palaipsniui naikinant juos.

Ši „kovos taktika“ pasitvirtino. Tai rodo paskutinio— 1951—53 m. laikotarpio ciniškiausios išdavystės.

4-asis dokumentas — J. Deksnio PRO MEMORIA, parašyta grįžus į Vakarus 1946 m. Joje atsispindi įspūdžiai, patirti Lietuvoje. Lyginant su kitais pateiktais dokumentais, galima stebėti, kiek jis buvo veikiamas, o kiek jo originalias mintis KGB panaudojo savo tikslams.

Dalia KUODYTĖ

ŠALTINIAI

1.    Medžiaga pokario rezistencijos istorijai. Skrajūno pranešimas. // Akiračiai. — 1990 — Nr. 7(221).

2.    Lietuvos BDPS Atstovą suvažiavimo, įvykusio 1946 m. rugpj. 12 d. Deklaracijos protokolo ištraukos. // VVOA. F. 3377. A. 55. B. 219. L. 3.

3.    Apybraiža apie pogrindžio organizacija nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto. // VVOA. F. 3377. A. 55. B. 219. L. 5—24 /kopija/.

4.    Pažyma apie lietuvių nacionalistų pogrindžio centrus // VSK arch. F. 3. B. 56/45. L. 1—4.