Partizanai: Istorija ir dabartis

Dokumentų rinkinys

Dokumentas Nr. 1.

Maskva, gen. leit. dr. Fedotovui

Pagal Jūsų atsiųstą agentūrinį planą „Vakarai“ (Zapad) mūsų agentūra parengė ir rugpjūčio 12 d. pravedė apygardų vadų suvažiavimą. Jame, be mūsų agentų Ąžuolo, Jonyno, Kibirkšties, dalyvavo Didžiosios Kovos, Tauro, Žemaitijos, Aukštaitijos, Panevėžio, Vilniaus krašto apygardų atstovai.

Apygardų atstovus iš miškų iškvietė mūsų agentūra, veikusi „Vienybės komiteto“ vardu. Siame pasitarime dalyvavo ir Vakarų atstovas — emisaras Alfonsas, kur.is pristatė mūsų agentą Ąžuolą kaip BDPS vadovą.

Alfonsas ir mūsų ag. Ąžuolas pasitarime pasisakė už būtinybę pakeisti kovos taktiką, nutraukti banditinę-teroristinę veiklą, išvesti iš miškų gaujų dalyvius, pervesti juos į pogrindines formuotes, kurios veiktų karui prasidėjus.

Pasitarime nutarta sukurti vieningą nacpogrindžio vadovybę, kuriai paklustų visos apygardos ir organizacijos ir kuri nutrauktų banditizmą ir teroristinę veiklą, parengti naujų dalyvių išvedimo į legalią ir pusiau legalią padėtį planą ir jį vykdyti.

Į štabą pateko mūsų agentai Ąžuolas, Gediminas, Jonynas. Agentas Kibirkštis paskirtas vadovauti ryšių skyriui.

Vykdydami suvažiavimo nutarimus, mes ruošiame direktyvas dėl kovos taktikos pakeitimo ir dalyvių pervedimo į legalią padėtį.

Į šį pasitarimą mūsų agentai pakvietė DKA vadą Žaliąjį Velnią, kuris tą dieną atvykti negalėjo. Jis atvyko į Vilnių kitą dieną (rugpjūčio 13 d.) ir tada jo štabo viršininkas Genelis, dalyvavęs pasitar.ime, pateikė detalią informaciją apie pasitarimo rezultatus.

Susitikimo su sukurto komiteto vadovybe dingstimi Žaliasis Velnias buvo pristatytas į mūsų butą ir ten; areštuotas. Kiti apygardų vadai, tarp jų ir DKA: štabo viršininkas Genelis bei dalinių vadai Vytenis ir Svajūnas išvyko į dislokacijos vietas ir laukia nurodymų realizuojant pasitarimo direktyvas. Iš agentūros gauti duomenys, kad visi pasitarimo dalyviai sėkmingai sugrįžo ir nieko neįtaria.

Žaliasis Velnias sutiko mums padėti likviduoti apygardą ir duoda parodymus. Tokias pačias priemones vykdysime ir kitose apygardose.

Pasitarimo dalyvis Alfonsas rugpjūčio 19 d. išvyksta, lydimas mūsų operatyvinio darbuotojo, kuris turi sužinoti ryšių punktus Lenkijoje.

1946.VIII.17.

LTSR MGB Ministras
gen.-mjr. Jefimovas

/Vertimas iš rusų kalbos/    

YSK archyvas. O. b. f. B. 5582. T. 3. L. 16—17.   

Dokumentas Nr. 2.

P A Ž Y M A

apie agentūrinį planą „Vakarai“.

Agentūrinis planas „Vakarai“, skirtas išaiškintiems lietuvių emigrantų nacionalistinio centro emisarams ir karinių gaujų Lietuvoje vadovams, pradėtas š. m. (1946 m.) liepos mėn. Lietuvos TSR MGB 2-ojo skyriaus.

1945 ir 1946 m. m. Lietuvos TSR MGB išaiškino ir likvidavo keletą komitetų ir štabų, bandžiusių suvienyti karines formuotes ir nacionalistines organizacijas Lietuvoje.

Tarp jų buvo: „Vyriausias LLA štabas“, „Vyriausias Lietuvos partizanų sąjungos štabas“, „Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas“, „Tautos Išlaisvinimo Taryba“ ir kt. Šie štabai, siekdami pagalbos iš užsienio reakcinių sluoksnių (pirmiausia iš anglų ir amerikiečių), stengėsi užmegzti ryšius su lietuvių emigraciniais centrais, esančiais Vokietijos ir Švedijos anglų—amerikiečių okupacinėse zonose.

Savo ruožtu lietuvių emigracinės nacionalistinės organizacijos mėgina užmegzti ryšius su antitarybinėmis organizacijomis Lietuvoje.

Atsižvelgdami į tai, mes nutarėme perimti ryšio kanalus, infiltruoti savo agentūrą tiek į Lietuvos nacionalistinių formuočių štabus, tiek į užsienyje velkančius centrus, kad galėtume suskaldyti ir likviduoti ginkluotas gaujas.

Šiam tikslui mes panaudojome 1946 m. balandžio mėn. likviduotą „Lietuvos Tautinę Tarybą“ ir per vieną patikrintą agentą ėmėme vaizduoti jos atkūrimą iš „Tarybos“ likučių. Gegužės mėn. užmezgėme ryšį su stambia formuote — Didžiosios Kovos apygarda, vadovaujama Žaliojo Velnio, kuris pripažino šį „komitetą“ vadovaujančiu organu.

Su Žaliojo Velnio ryšininkų pagalba mums pavyko užmegzti ryšį su Tauro ir A apygardų štabais.

Gegužės pabaigoje per DKA štabo ryšininkus mūsų „komiteto“ atstovas buvo pakviestas į Pietų ir Rytų Lietuvos gaujų vadų pasitarimą. Į šį pasitarimą atstovauti „komitetą“ mes pasiuntėme ag. Ąžuolą, kurį ryšininkai palydėjo į Tauro apygardos štabą, dislokuotą miške, 30 km nuo Kauno.

Šiame pasitarime agentas susitiko su Tauro apygardos vadu Mykolu-Jonu (užmuštas liepos mėn.), Geležinio Vilko rinktinės vadu Žiedu ir kt.

Pasitarime buvo svarstomi partizanų kovos taktikos klausimai, t. p. vieningo vadovaujančio centro sukūrimo galimybė.

Agentas Ąžuolas, kaip .„komiteto“ atstovas, įrodinėjo būtinumą nutraukti ginkluotą kovą ir pakeisti taktiką (pereiti į pogrindines formuotes), kadangi iki karo tarp TSRS ir anglosaksų tas veda tik prie beprasmio lietuvių tautos naikinimo. Karinės formuotės turi paklusti vyr. štabui ir „komitetui“ (t. y. mūsų agentūrai). Šios mūsų agento mintys daugelio delegatų buvo pripažintos logiškomis, bet tokios taktikos įpiršti jam nepavyko, kadangi iš susitikimo dalyvių agentas sužinojo, kad 1945 m. rudenį į Lietuvą nelegaliai buvo atvykę Lietuvos emigracijos atstovai ir davė nurodymus plėsti antitarybinę-nacionalistinę veiklą ir ginkluotą kovą...

Apie VLIKo veiklą, remdamasis užsienio emisarų žiniomis, Mykolas-Jonas kalbėjo: „...Lietuviai Vakaruose daro viską, kad išlaisvintų Lietuvą. ...VLIKas stengsis permesti į Lietuvą daugiau kariškių, kad šie organizuotų kovą su bolševikais... Partizaninę kovą jie laiko; ir laikys šventa Lietuvos .išvadavime.“

Tokios žinios pakėlė nacionalistų dvasią, įkvėpė pasitikėjimo.

Birželio 6 d. (1946 m.) Tauro apygardos ryšininkai vėl perdavė mūsų „komitetui“ kvietimą jų štabe susitikti su atvykus,iais iš užsienio „žurnalistais“. Ten vėl buvo pasiųstas ag. Ąžuolas. Grįžęs iš štabo agentas pranešė, kad vienos rinktinės, vadovaujamos Vyties ir Žaliūko, ribose susitiko su nelegaliai į Lietuvą atvykusiais VLIKo atstovais. Atvykusieji prisistatė agentui kaip Alfonsas ir Andrius.

Alfonsas ir Andrius suorganizavo pasitarimą su karinių formuočių vadovais, kuriame išdėstė užduotis ir priėmė nutarimą įkurti nacionalistinio pogrindžio vadovaujančius organus.

Anot jų, jie atvyko. į Lietuvą VLIKo pavedimu, vykdydami nutarimą permesti antitarybinės kovos centrą iš užsienio į Lietuvą, čia įkurtą „Lietuvos Atstatymo Komitetą“ (VLAK), o VLIKą paversti VLAKo delegatūra užsienyje.“... Užsienyje buvo nutarta:

1. Kovoti reikia Tėvynėje,

2.    Kovai turi vadovauti žmonės, esantys Lietuvoje,

3.    Politinę reikšmę turi ir išeivija, bet tik kaip pagalbinė jėga.“

Sudarant vadovavimo centrą pasitarime buvo priimta rezoliucija apie

tai, kad visos Lietuvos veikiančios ir kovojančios organizacijos sudaro „Vyriausiąjį Lietuvos Atstatymo Komitetą“. ...Šis Komitetas — aukščiausias politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei veikiai Lietuvoje, t. p. lietuvių tautos atstovas užsienyje, veikiantis per delegatūrą... Lietuvoje tupime suvienyti visas demokratines jėgas kovai su Tarybų valdžia, o baze tam turi būti visa kovojanti šalis“.

VLAKas per kuriamą Lietuvoje rezidentūrą, į kurią įeina BDPS (pogrindžio atstovai) ir Generalinio Karinio štabo (iš karinių formuočių atstovų), vadovaus pogrindžiui ir karinėms formuotėms.

Taip pat buvo nutarta, kad kol bus formuojamas VLAKas, jo funkcijas vykdys mūsų „komitetas“, VLAKo pirmininku išrinktas Ąžuolas.

Deklaracijoje buvo nurodyta, kad: „Užsienio delegatūra yra įgaliota atstovauti Lietuvą taikos konferencijoje ir JTO. Ji koordinuoja emigrantų veiklą ir dirba su diplomatinėmis misijomis. Delegatūra rūpinasi kovotojais, esančiais užsienyje.

Delegatūra palaiko ryšį ir padeda Lietuvos partizanams pinigais, drabužiais, ginklais, medikamentais ir kt.

Delegatūra kartu su VLAKū ir pogrindžiu visomis jėgomis kovos už laisvos Lietuvos atkūrimą.“

Į užsienio delegatūrą įėjo žinomi emigracijoje profesoriai: kun. Krupavičius (pirmininkas), prof. Brazaitis, daktaras Podolskis, Kaminskas, Žemaitis, Meškis, Valiukas.

Pasitarime Alfonsas pasakojo, kad anglų—amerikiečių okupuotoje Vokietijos zonoje veikia šios nacionalistinės organizacijos: Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvių Frontas, Nepriklausoma Lietuva-Atžalynas, Krikščionių-demokratų sąjunga, socialdemokratai, liaudininkų sąjunga, Lietuvos Partizanų Sąjunga, šių organizacijų atstovai ir sudarė VLIKą, vyriausią lietuvių nacionalistų vadovaujantį organą, kuris šiuo metu yra anglų ir amerikiečių uždraustas.

Alfonsas taip pat pareiškė, kad karas tarp TSRS ir anglosaksų turi kilti po pusantrų—dvejų metų. Todėl Lietuvos pogrindis turi ruoštis šiam karui, kad organizuotai stotų kovon prieš Tarybų valdžią.

Šiame pasitarime ag. Ąžuolas išdėstė „komiteto“ nuomonę, kad reikia nedelsiant nutraukti ginkluotą kovą, banditizmą, pervesti karinių formuočių narius į pogrindžio organizacijas, kurios turėtų stoti į ginkluotą kovą tik prasidėjus karui.

Su šia nuomone sutiko apygardų atstovai ir emisarai iš Vakarų.

Pirmoje liepos pusėje ag. Ąžuolas vėl nuvyko susitikti su Vakarų emisarais Alfonsu ir Andriumi. Iš pokalbių su Alfonsu agentas nustatė, kad Andrius išvyko į Alytaus apskritį, kur buvo nelegaliai išvežęs savo žmoną, gyvenusią Kaune, norėdamas išsiųsti ją per Lenkjją į anglų okupuotą zoną Vokietijoje. Andrius buvo įpareigotas organizuoti ryšius tarp Lietuvos nacionalistinio centro ir užsienio delegatūros. Jo išvykimas susijęs su šios užduoties vykdymu.

Kalbėdamas apie ryšį tarp užsienio ir Lietuvos Alfonsas pranešė, kad jie jau ėmėsi priemonių — montuoja radiostotį, kuri bus viename iš apygardų štabų.

Laikotarpiuose tarp mūsų agento ir Alfonso susitikimų pastarasis komplektavo VLAKo Generalinį Karinį štabą.

Ąžuolo ir Alfonso susitikimo metu į štabą buvo paskirti:

Gen. štabo viršininku — buv. Lietuvos kariuomenės pulkininkas Kazimieraitis, Pietų Lietuvos partizanų vadas (žuvo po to, kai buvo paskirtas į tas pareigas);

Štabo viršininko pavaduotoju (taip pat štabo ekspertu kariniams reikalams)— buv. Lietuvos kariuomenės kapitonas Gužaitis, vienas iš aktyvių pogrindžio veikėjų ir karinės formuotės vadas;

Il-ro skyriaus (žvalgybos) viršininku — Algimantas Zaskevičius, g. 1917, buv. Vilniaus Universiteto asistentas, buv. leitenantas, buv. generolo sūnus, centrinio LLA štabo narys ir Vytenio apygardos (Šiauliai) vadas;

Štabo nariu — Zigmas Drunga, g. 1902 m., bv. Lietuvos kariuomenės majoras, Tauro apygardos vadas (užmuštas liepos pabaigoje operacijos metu);

Štabo nariu — Vilius Gavėnas, 25 m., vidurinis išsilavinimas, pogr. slapyvardė Žaliukas (?), Tauro apygardos vado pavaduotojas ir apygardos št. žvalgybos skyriaus viršininkas.

Vėliau į šį štabą turėjo būti įvesti Aukštaitijos, Vilnijos ir Šiaurės Lietuvos apygardų atstovai.

Aiškindamas Generalinio karinio štabo užduotis Alfonsas kalbėjo, kad štabas turės vadovauti partizaninėms ir sukilėlių formuotėms, ruoštis būsimam karui.

II-as skyrius turi dirbti žvalgybinį darbą, rinkti karinę, ekonominę ir politinę informaciją. „... II-as karinio štabo skyrius turi užsiimti karine žvalgyba, kadangi ateityje (karo pradžioje) gali būti išmestas oro ir jūros desantas Vakarų Lietuvoje. Šie desantai turėtų atgabenti ginklus, maisto produktus ir aprangą. Žvalgyti teks kelius, tiltus, geležinkelius, Klaipėdos uostą, pajūrį, užnugarį. Šių žinių reikalauja Vakarai.“

Į žvalgybinį darbą Alfonsas planuoja įtraukti ir kitus pogrindžio narius, t. p. mūsų agentą Ąžuolą.

Jau dabar Alfonsas prašė Ąžuolą pateikti jam raštišką informaciją apie Lietuvos ekonominę ir politinę padėtį ir ateityje tokią informaciją rinkti...

Alfonsas t. p. išsakė nuomonę, kad VLAKo filialai turi būti įkurti Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kretingoje, Panevėžyje, Palangoje ir Zarasuose.

Aptardamas nacionalistinės veiklos pobūdį, Alfonsas kalbėjo, kad ginkluotos kovos tęsti neverta, kadangi padėtis ir laikas tam netinkami: reikia taupyti jėgas ir ruoštis rimtai kovai ateityje, t. y. kai prasidės karas tarp TSRS ir Anglijos. Alfonso manymu, dabar būtina taip veikti, kad būtų užmigdytas MGB budrumas; parodant, kad „partizanai“ sutriuškinti ir Tarybų valdžia Lietuvoje įsitvirtino. Tas sudarys galimybę tolesniam darbui.

Jis taip pat pareiškė, kad politinį vadovavimą turi perimti BDPS, kuris ateityje leis laikraštį „Kova“.

BDPS privalės palaikyti ryšius su užsienio delegatūra ir ją veikti kaip VLAKui pavaldus organas. BDPS palaikys tiesioginius ryšius su VGPS II-ru skyriumi ir koordinuos žvalgybinį darbą renkant reikalingas žinias.

Alfonsas ypač pabrėžė konspiracijos būtinumą pogrindžio darbe, būtent: neskleisti gandų apie jų atvykimą į Lietuvą, laikyti paslaptyje VLAKo Gen. karinio štabo sukūrimą, jo personalinę sudėtį.

Pagal mūsų planą maršrutinis agentas Ąžuolas pasiūlė Alfonsui atvykti į Vilnių ir čia pabūti iki išvykimo į Vakarus. Šį pasiūlymą Alfonsas priėmė ir liepos 29 d. su agento jam atvežtais dokumentais atvyko į Vilnių ir apsistojo Ąžuolo bute.

Alfonsas, būdamas Vilniuje, papasakojo agentui, kad jis turi tiesioginį ryšį su anglų žvalgyba ir kad jo veikla Lietuvoje sutampa su lietuvių emigracinio centro, kurio pavedimu turi užmegzti ryšius su Lietuvos pogrindžiu, sukurti vieningą vadovybę ir pavesti jai pertvarkyti nacionalistinių formuočių taktiką, uždavinius. Tai reiškia, kad turi keistis kovos formos, nutrauktas banditizmas, teroras, maksimaliai išsaugant jėgas busimajam karui, kuo daugiau ginkluotų gaujų dalyvių, ypač vadų pervedant į legalią ar pusiau legalią padėtį.

Alfonsas išsakė agentui pageidavimą, kad Vilniuje būtų suorganizuotas nelegalus pogrindžio vadų pasitarimas, kuriame jis galėtų (kaip užsienio delegatūros atstovas) pasisakyti apie naują pogrindžio taktiką, išdėstyti numatomą struktūrą ir pristatyti agentą nacionalistinio pogrindžio vyriausiojo vad. organo vadovu (VLAKo pirmininku ir BDPS vadovu) .

Mums leidus, agentas palaikė šią Alfonso idėją ir jie susitarė rugpjūčio 12 d. sušaukti tokį pasitarimą. Jį paruošė mūsų agentūra. Pasitarimas įvyko vieno agento bute. Butas buvo atitinkamai paruoštas.

Į pasitarimą agentai iš apygardų iškvietė Didžiosios Kovos, Tauro, Žemaitijos, Aukštaitijos, Panevėžio, Vilnijos partizanų vadus.

Be mūsų agento Ąžuolo, Jonyno, Kibirkšties pasitarime dalyvavo DKA štabo viršininkas Genelis, šio štabo apsaugos vadas Vytenis, Žemaitijos atstovas Lokys, Aukštaitijos — Ožka.

Pavėlavę į pasitarimą atvyko Tauro apygardos ir PL atstovas Vytis, Panevėžio — Pakaruoklis, DKA—Skokas. Juos supažindino su pasitarimo dalyviais ir priimtais nutarimais.

Alfonso ir Ąžuolo pasiūlymu pasitarime buvo priimtas nutarimas sukurti vieningą vadovybę, kuriai paklustų visos apygardos ir nacionalistinės organizacijos, t. p. nutraukti banditizmą ir teroristinę veiklą, pervesti gaujų dalyvius į legalią ar pusiau legalią padėtį.

Į vadovaujantį štabą infiltruoti mūsų agentai Ąžuolas, Gediminas, Jonynas. Pagal pasitarime priimtus sprendimus mūsų agentūra turi paruošti BDPS vardu specialią direktyvą dėl ginkluotos kovos nutraukimo ir ginkluotų gaujų perorganizavimo į konspiracines organizacijas, pervedant dalyvius į legalią ir pusiau legalią padėtį.

Į šį suvažiavimą per agentus buvo pakviestas DKA vadas Žaliasis Velnias, kuris sutiko atvykti į Vilnių, bet tą dieną neatvyko. Į Vilnių jis atvyko rugpjūčio 13 d., ir tada pasitarime dalyvavęs jo štabo viršininkas Genelis informavo jį apie priimtus nutarimus. Susitikimo su naujojo „komiteto“ vadovais pretekstu Žaliasis Velnias buvo pristatytas į specialiai paruoštą butą ir areštuotas. Po to Žaliasis Velnias davė parodymus ir sutiko vykdyti mūsų užduotis likviduojant apygardą.

Tokios pat priemonės numatytos ir kitose apygardose.

Pasitarime dalyvavęs Alfonsas rugpjūčio 20 d. išvyksta į užsienį, lydimas mūsų agento. Jo išvykimas kruopščiai paruoštas. Lenkijoje agentas turi gauti duomenis apie ryšio punktus ir slaptažodžius, o t. p. atvežti į Lietuvą pogrindžio paštą, kuris bus atgabentas iš Švedijos per Dancigą.

Prieš išvykstant Alfonsas perdavė Ąžuolui radioryšio šifrus ir kodus bei radiosiųstuvą, atvežtą iš Kauno...

Alfonso išvykimą iš Lietuvos organizavo VLAKas, su kuriuo ateityje bus palaikomas ryšys.

1946 m. rugpjūčio 20 d.

LTSR MGB Ministras
gen. ltn. Efimovas

LTSR MGB II-ro sk- viršininkas.
papulk. Počkaj.

/Versta iš rusų kalbos/    

VSK arch. O. b. f. B. 5582. T. 3. L. 18—28.    

Vilnius

Dokumentas Nr. 3.

P A Ž Y M A

apie J. Deksnio bylą.

Deksnys Jonas, Jono, 39 m., g. Obeliuose, Rokiškio a.,
lietuvis, išsilavinimas aukštasis, žurnalistas, gyvena Vak. Vokietijoje.
Pogr. slap. Alfonsas, Hektoras, Prapuolenis.

1940—1941 m., atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, Deksnys aktyviai dirbo antitarybinį darbą tarp studentų. Vokiečių okupacijos metais įstojo įnacionalistinę Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungą — LLKS. Kaip šios organizacijos atstovas įėjo į vadovaujančio centro VLIKo, kuris vienijo pagrindines buržuazines-nacionalistines partijas ir organizacijas, sudėtį, vadovavo šiame komitete propagandai ir redagavo laikraštį „Laisvės Kovotojas“.

1944    m. J. Deksnį areštavo vokiečiai ir išsiuntė į Vokietiją, į konslagėrį.

1945    m. lapkričio mėn. J. Deksnys kartu su VLIKo nariu inžinieriumi Bruniumi (suimtas 1946 m.) nelegaliai perėjo Lietuvos TSR sieną ir susisiekė su taip vadinamos A. apygardos vadu pulkininku J. Vitkumi-Kazimieraičiu (ž. 1946 m.) Deksnys ir Brunius pasisiūlė Vitkui organizuoti nacionalistinių gaujų vyr. vadovybės sudarymą Lietuvos TSR, o taip pat susitarė dėl ryšio.

Pagal šiuos susitarimus Vitkus-Kazimieraitis 1946 m. balandžio mėn. sudarė taip vad. Pietų Lietuvos Partizanų štabą (PLP), sujungusį Tauro ir Dainavos apygardas.

1946    m. gegužės mėn. Deksnys vėl nelegaliai atvyko į Lietuvos TSR. Kartu su juo atvyko VLIKo narys Stankevičius-Andrius. Šį kartą jie susisiekė su Tauro apygardos vadu Z. Drunga-Mykolu Jonu (užmuštas 1946 m. liepos mėn.) 1946 m. birželio mėn. Deksnys ir Drunga sušaukė partizanų vadų pasitarimą, į kurį pakvietė nacionalistinio pogrindžio atstovus iš Vilniaus. Į pasitarimą buvo pasiųstas mūsų agentas Ąžuolas (Noreika), atstovavęs šiame pasitarime legendinį „Vienybės Komitetą“. Pasitarime Deksnys kalbėjo apie tarptautinę padėtį, apie lietuvių emigrantų gyvenimą ir apie užsienio valstybių vyriausybių ir karinių vadovų požiūrį į juos. Jis papasakojo, kad JAV ir kitos valstybės ruošiasi karui prieš TSRS. „Kad karas bus — nėra jokios abejonės. Šiandien jis dar negali prasidėti, nes tam reikia pasiruošti. Reikia perorganizuoti armiją, paruošti amuniciją, kadangi kova bus žūtbūtinė. TSRS bus užpulta iš visų pusių. Į šią kovą kviečia ir popiežius, ir visos Europos tautos. Tai bus kryžiaus žygis...“ (pagal ag. Ąžuolo pranešimą 1946.VI.23).

Deksnys informavo, kad Vak. Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt. Vak. Europos šalyse gyvena apie 200 tūkst. lietuvių emigrantų, susibūrusių į įvairias nacionalistines organizacijas: LLKS, Lietuvių Frontą, Nepriklausomą Lietuvą ir kt. Jų atstovai sudarė Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. Deksnys pareiškė, kad jie su Stanevičiumi atvyko į Lietuvą todėl, kad „didžiojo šeimininko“ (turima galvoje Anglija) nurodymu lietuvių nacionalistinės veiklos centras turi būti perkeltas į Lietuvos teritoriją. Tokiu centru turi tapti „Vyriausias Lietuvos Atstatymo Komitetas“. Lietuvos teritorijoje VLAKas turi sudaryti Bendrą Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdį iš pogrindžio organizacijų atstovų ir VGPS (Vyriausiąjį Ginkluotųjų Pajėgų Štabą) iš ginkluotų formuočių atstovų. Per šiuos organus jis turi vadovauti nacionalistinei veiklai Lietuvos TSR. Užsienio lietuvių nacionalistų veiklai turi vadovauti taip vadinama VLAKo Užsienio Delegatūra, į kurią bus reorganizuotas VLIKas.

Kaip pareiškė Deksnys, į Užsienio Delegatūrą numatyti šie asmenys:

1.    kun. Krupavičius (buv. VLIKo pirmininkas)—Delegatūros pirmininkas,

2.    dr. Kaminskas-Kairys,

3.    prof. Žemaitis-Žakevičius,

4.    dr. Bieliukas (buv. VLIKo pirmininkas),

5.    dr. Podolskis,

6.    prof. Brazaitis-Ambrazevičius,

7.    Deksnys,

8.    Stanevičius,

9.    dr. Vokietaitis.

Delegatūros uždaviniai: palaikyti ryšį su kap. šalyse likusiais buržuazinės Lietuvos pasiuntiniais (Anglijoje—Balutis, JAV — Žakevičius, Italijoje — Lozoraitis ir kt.), perdavinėti užsienio valstybėms — pirmiausiai JAV ir Anglijai — žinias apie politinį ir ekonominį Lietuvos TSR gyvenimą, apie Lietuvos nacionalistinį pogrindį, teikti jam materialinę pagalbą ginklais, pinigais, rūbais, medikamentais.

Kaip pareiškė Deksnys pasitarime, užsienio nacionalistai palaiko ryšius su anglais ir amerikiečiais: „Su kuo reikia (anglų žvalgyba — pagal ag. pasakojimą), mes palaikome ryšį. Šis ryšis turi būti slaptas. Tai ne fantazijos, o realybė. Tai rodo, kad mes būsime nepriklausomi... Mes galime tikėtis pagalbos tiek ginklais, tiek pinigais...“

Norėdamas kaip nors suskaldyti veikiančias gaujas, ag. Ąžuolas pasitarime įrodinėjo, kad jeigu greitu laiku karas neprasidės, lietuvių nacionalistai turi nutraukti ginkluotą kovą su tarybų valdžia ir pereiti į pasyvų pogrindį, kad galėtų sukaupti jėgas karo atveju. Deksnys, Stanevičius ir dalis susirinkusiųjų pritarė agento mintims.

Deksnio pasiūlymu buvo nutarta iki visiško VLAIvo suformavimo jo funkcijas pavesti vykdyti Vienybės Komitetui. Agentas Ąžuolas buvo išrinktas VLAKo (BDPS) pirmininku.

1946 m. liepos mėn. 27 d. Ąžuolą vėl siuntėme į Tauro apygardą, kur jis susitiko su Deksniu. Pokalbyje buvo aptartos kandidatūros į vyr partizanų štabą: buv. Lietuvos kariuomenės kapitonas-Gužaitis, buv. Lietuvos kariuomenės leitenantas Zaskevičius (suimtas), Drunga (žuvo), Kazimieraitis (žuvo). Deksnys instruktavo agentą dėl taktikos, kurios turi laikytis VLAK-BDPS. Jis sakė, kad pakeitus taktiką bus užmigdytas MGB budrumas ir tuomet bus galima organizuoti pogrindį karo pradžiai. Kaip organizacinio darbo sudėtinę dalį, jis siūlė leisti pogrindinį BDPS laikraštį „Kova“.

Deksnys pasiūlė agentui pačiam ir per VGPS Il-ą skyrių organizuoti žvalgybinį darbų — išžvalgyti kelius ir geležinkelius, tiltus, uostus ir Baltijos pajūrį, t. p. siųsti žinias apie ekonominį, politinį ir kultūrinį Lietuvos TSR gyvenimą. ...

Deksnys pasakojo, kad anglai jam prieš išvykstant įteikė žinių perdavimo šifrą. T. p. pasakojo, jog tarptautinė padėtis tokia, kad karo greitai nebus, kad kapitalistinių šalių vyriausybės nori sudaryti palankią savo šalių visuomeninę nuomonę ir tik tada pradėti karą. Jis pateikė agentui Emeri-Reverso knygos „Taikos anatomija“ tezes, kur autorius įrodinėja nacionalinių valstybių suvereniteto siaurinimo būtinumą kuriant pasaulinę valstybę, JAV suteikiant vadovaujamą vaidmenį joje.

1946 m. rugpjūčio mėn. buvo įvykdyta kombinacija, po kurios Deksnys buvo perkeltas į Vilnių ir panaudojamas, jam to nežinant, gaujų skaldymui. 1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje jis sukvietė antrą gaujų vadų susirinkimą, kuriame dalyvavo DK ir Tauro apygardų atstovai. Siame pasitarime Deksnys išplėtojo mūsų ag. Ąžuolo pakištą mintį dėl banditų pervedimo į pasyvų pogrindį, t. y. banditinės teroristinės veiklos nutraukimo.

Vilniuje Deksnys, kalbėdamas su ag. Ąžuolu, smulkiai informavo jį apie lietuvių emigrantų veiklą, apie tarptautinę padėtį, apie anglų ir amerikiečių požiūrį į Lietuvos problemą. Jis papasakojo, kad anglų, amerikiečių ir prancūzų valdžios atstovai Vokietijos okupuotose zonose globoja emigrantus iš Pabaltijo, kad Hamburge, Tiubingene, Miunchene ir kt. miestuose veikia nacionalistinės grupuotės, kuriose aktyviai reiškiasi studentija, ypač tas ryšku Hamburge, kur yra lietuvių, latvių ir estų emigrantams skirtas universitetas. Deksnys pranešė, kad dalis emigrantų gyvena Švedijoje. Ten gyvena vienas ryškesnių VLIKo veikėjų — Vokietaitis, Užsienio Delegatūros Informacinio centro vadovas. Vokietaitis kontroliuoja visus emigrantų ir Lietuvos nacionalistų ryšius. Taip pat jis palaiko ryšius su Anglijos pasiuntinybe Švedijoje, vadovauja emigraciniams centrams Lenkijoje, Švedijoje, turi trumpabangę perdavimo-priėmimo stotį.

Deksnys papasakojo agentui, kad nacionalistai JAV susibūrė į „Lietuvių Fronto“ organizaciją (BALF), kuriai vadovauja kun. Končius-Koncevičius, prof. Pakštas ir buv. Lietuvos kariuomenės pulkininkas Grinius. Ši organizacija, be nacionalistinės propogandos, teikia materialinę pagalbą nacionalistinėms organizacijoms ir emigrantams Europoje.

Anot ag. Ąžuolo, išėjęs iš Vokietijos konclagerio, Deksnys kurį laiką dirbo pas vieną anglų pulkininką. 1945 m., grįždamas iš pirmos nelegalios kelionės į Lietuvos TSR, Deksnys to pulkininko vardu kreipėsi į anglų karo atašė Lenkijoje ir gavo iš jo amerikonišką pasą, su kuriuo iš Čekoslovakijos grįžo į Vak. Vokietiją. Prieš antrą kelionę Deksnys susisiekė su anglų žvalgybos karininkais ir užsienio reikalų ministerijos atstovais, po to vyko į Olandiją, kur tarėsi su kažkokiu anglų pulkininku ir buv. Lietuvos pasiuntiniu Londone Balučiu. Deksnys su jais susitarė, kad anglai palaikys Lietuvos nacionalistų kovą prieš TSRS, bet už tą pagalbą jie reikalauja karinės, ekonominės ir politinės informacijos apie Pabaltijo respublikas, svarbiausia — apie Klaipėdos, Liepojos ir Rygos uostus.

Anglai įteikė Deksniui_40 tūkst. žodžių šifrą, perkeltą ant mikrofotojuostos. Šis šifras gali būti panaudotas tik karo atveju, vykdant desan-tines ir pan. operacijas. Šį šifrą Deksnys perdavė saugoti Tauro apygardos vienos rinktinės vadui A. Varkalai-Žaliukui.

Be to, anglai apmokė Deksnį supaprastinto šifro, su kuriuo galima palaikyti ryšį tarp emigrantų ir Lietuvos TSR veikiančio pogrindžio. Šio šifro Deksnys išmokė ag. Ąžuolą ir per savo brolį Juozą Deksnį, gyvenantį Kaune (areštuotas nusižudė), perdavė trumpabangę radiostotį. Deksnys pavedė ag. Ąžuolui palaikyti ryšį su Vokietaičiu (Švedija).

Tuo pat metu agentas susitarė su Deksniu dėl ryšio per Lenkijos ryšininkus. Deksnys pranešė agentui ryšių punktus ir ryšininkus Lenkijoje:

1. Zosia Dombrovskaja, Gdynė, Šlionsko g. 42. Slaptažodis — ot vuika Anžeja. Tai laiškų ir siuntinių perdav.imo punktas.

2. Elžbieta Javorska, Marcinkovskio g. 11—8. Slaptažodis — Žalia rupūžė, ats. Tyli rasa. Čia ryšininkas gali apsistoti ilgesniam laikui.

Deksnys rekomendavo agentui ieškoti jūros ryšio galimybių, panaudojant žvejus, ir pasakė, kad blogiausiu atveju bus palaikomas oro ryšys, išmetant parašiutininkus. Taip pat Deksnys pranešė agentui, kad Kaune turi grupę žmonių, su kuriais palaikąs ryšį per savo brolį Juozą. Jis išvardijo keletą tos grupės narių: buv. Kauno universiteto prorektorių Br. Barzdžiuką ir inž. Kontrimą, pagaminusį radiosiųstuvą. 1946 m. rugpjūčio pabaigoje Deksnys pagal gerai mūsų paruoštą kombinaciją kaip lenkas repatriantas, lydimas mūsų agento Antano, taip vad. „Vilniaus Komiteto“ ryšininko, buvo išsiųstas į Lenkiją. Tokiu būdu tikėjomės, perimti ryšių tarp emigrantų ir nacpogrindž.io Lietuvoje kanalus, išaiškinti ryšio punktus Lenkijoje ir Švedijoje, infiltruoti mūsų agentūrą į vadovaujančius nacionalistinio pogrindžio centrus ir tokiu būdu skaldyti ir naikinti nacionalistines gaujas.

Šiam perėjimui Lietuvos TSR KGB B skyrius pagamino Deksniui evakuacinę kortelę Nr. 6803 ir įvažiavimo į Lenkiją vizą Nr. 117224 V. F. Matuzanovičiaus vardu.

Perėję sieną Deksnys ir Antanas pasuko į Gdynę pas Z. Dombrovską, dirbusią pardavėja duonos parduotuvėje. ...

Iš Dombrovskos Deksnys sužinojo, kad jo palydovas (emisaras Andrius) Stanevičius, lydimas ginkluotų banditų, atvyko į Lenkiją ir 1946 m. rugpjūčio mėn. kartu su savo žmona garlaiviu išvyko į Švediją. Taip pat jis paėmė pas Dombrovską buvusį paštą. Po to Deksnys su Antanu nuvyko pas lietuvių nacionalistų rezidentą Lenkijoje M. Pečeliūną, gyvenantį Punske (35 km. nuo Gdynės), dirbusį ūkvedžiu vienuolyno ligoninėje. Pečeliūnas perdavė Deksniui laišką nuo Starkaus. Kaip išaiškino Antanas, Starkus — lietuvių emigrantas, dirba su Deksniu ir Vokietaičiu, gyvena Stokholme, dirba Švedijos Raudonajame Kryžiuje. Būdamas Lenkijoje, Antanas iššniukštinėjo lietuvių nacionalistų ryšių sistemą.

Informacinio centro Švedijoje atstovai Vokietaitis ir Starkus per jūrininkus— garlaivio, kursuojančio tarp Malmės ir Gdynės, kapitoną ir jūrininką vardu Albinas,— palaiko nuolatinį ryšį su Švedijos misijos Gdynėje pastoriumi. Šis pastorius ir yra tranzitinis punktas tarp Vokietaičio— Starkaus ir Pečeliūno. Be to Pečeliūnas palaiko tiesioginį ryšį su Anglijos misija Gdanske ir Anglijos pasiuntinybe Varšuvoje.

Paštą Lietuvos nacionalistams Pečeliūnas siunčia per Dombrovskąją ar tiesiogiai Šlapaitienei, kuri su vyru gyvena Varšuvoje. Šlapaitienė veža paštą savo dukrai Natalijai Briliūtei į Punską, kuri toliau perduoda savo pusbroliui Pijui, gyvenančiam prie Lietuvos—Lenkijos sienos. Pijus palaiko ryšį su Tauro apygardos būrio vadu Aukštaičiu, jam ir perduoda iš Briliūtės gautą paštą. Šiuo kanalu t. p. persiunčiami ir žmonės — būtent tuo keliu 1946 m. gegužės mėn. į Lietuvą atvyko Deksnys ir Stanevičius. Kaip Antanas nustatė iš Deksnio ir Pečeliūno pokalbių, prieš pereinant sieną jie keletą savaičių gyveno Bydgošče pas rašytoją Javorską. Deksnys buvo pažįstamas su jos broliu, anglų armijos majoru. Pagal jo rekomendacijas jie buvo apsistoję pas kitą brolį — inž. Javorskį, gyvenusį Varšuvoje ir dirbusį geležinkelio direktoriaus pavaduotoju. Javorska palaiko ryšius su Pečeliūnu ir Dombrovska. Be Deksnio ir Stanevičiaus, pas ją buvo apsistoję ir kiti nacionalistai — Mackevičius, Yla, Kiseliauskas ir kt.

Iš Deksnio ir Pečeliūno pokalbių Antanas sužinojo, kad 1946 m. rugpj. 30 d. jie lankėsi pas Švedijos misijos pastorių Gdynėje, kuris pažadėjo po kelių mėnesių persiųsti Deksnį į Švediją. Po to jie aplankė anglų misiją Gdanske. Deksnį priėmė tos misijos vadovas.

Viename iš pokalbių Deksnys papasakojo Pečeliūnui ir Antanui, kad gyvendamas Vak. Vokietijoje jis reguliariai susitikinėjo su anglų žvalgybos pulkininku Hamburge arba Liubeke.

Antanas nustatė tokius Deksnio ryšius:

1.    Prof. Kamantauskas. Gyvena Vakarų Vokietijoje, Tiubingene, dalyvavo Deksnio derybose su anglais. Jo duktė Danutė Kamantauskaitė — Deksnio nuotaka.

2.    buv. generolas Plechav.ičius. Gyvena Tiubingene. Kartu su juo Deksnys ieškojo ryšio su anglais.

3.    Rima Bizauskaitė, gyv. Liubeke. Deksnio draugė.

4.    Švedų laikraščio „Stoholm tindičen“ redaktorius Kuras (ar Korė). Senas Deksnio pažįstamas, per kurį buvo planuojama publikuoti šmeižikišką informaciją apie TSRS.

Prieš Antano išvykimą į Lietuvos TSR, Deksnys pakartojo jam reikalingą žvalgybinių žinių sąrašą: suimtųjų sąrašai, jų transportavimo nuotraukos, nelegalūs laikraščiai ir lapeliai, dokumentų pavyzdžiai (tarybinės armijos karininkų, MVD-MGB bendradarbių pažymėjimai) ir kt.

1946 m. gruodžio mėn. ag. Ąžuolas kelionės į Tauro apygardos štabą metu gavo iš Žvejo pirmąjį Vokietaičio paketą. Laiške Vokietaitis rašo, kad būtina stiprinti ryšius tarp emigrantų ir Lietuvos TSR veikiančio pogrindžio ir koordinuoti jų veiklą, praneša, kad jis imas priemonių radioryšio sutvarkymui. Kita paketo dalis — straipsnių iškarpos iš lietuviškų laikraščių, leidžiamų Europoje, JAV, Pietų Amerikoje. Visi straipsniai — antitarybinio, šmeižikiško pobūdžio. Kai kuriuose aprašoma užsienio lietuvių organizacijų veikla. 1947 m. vasario mėn. mūsų bendradarbis Antanas vėl išvyko į Lenkiją pas Pečeliūną toliau aiškintis ryšių kanalų. Pastarasis pranešė apie tai Vokietaičiui ir Deksniui į Stokholmą.

Pečeliūnas pasakojo Antanui, kas 1946 m. spalio mėn. Deksnys, padedant Švedijos misijai Gdynėje, išvyko į Stokholmą. Pečeliūnas taip pat pranešė Antanui, kad jam jau seniai paruošti 3 paketai — siuntos iš Informacinio centro.

Iš pokalbių su Pečeliūnu Antanas nustatė keletą naujų asmenų, susijusių su lietuvių pogrindžiu Lenkijoje:

1.    Kun. Vencius. Gyvena Varšuvoje. Pečeliūno žodžiais, Vencius nors ir bailokas, bet padeda pogrindininkams.

2.    Z. Dombrovskos sesuo, gyv. Gdynėje, Slionsko g. 42, 3-e aukšte.

3.    Z. Dombrovskos sesers vyras Janekas. Abu žino apie Pečeliūno pogrindinę veiklą. Jų bute Pečeliūnas Antanui skaitė Deksnio laiškus.

4. N. Briliūtės sesuo Marijana. Gyvena Varšuvoje. 1946 m. gegužės mėn. organizavo Deksnio ir Stanevičiaus kelionę į Lietuvos TSR per N. Briliūtę ir jos brolį Pijų.

Norėdamas išsiaiškinti kitus nacionalistinius centrus, turinčius ryšį su emisarais be mūsų agentūros žinios, Antanas pasakė Pečeliūnui, kad Kaune neva veikia kažkoks kitas centras, kuris trukdąs dirbti „Vilniaus Komitetui“ ir paklausė, ar Pečeliūnas nežinąs apie jį.

Pečeliūnas atsakė, kad centrą Kaune, matyt, įkūrė Andrius (Stanevičius, kuris, būdamas Lietuvoje 1946 m. birželio—liepos mėn., sudarė Kaune kitą komitetą, dirbantį lygiagrečiai su „Vilniaus Komitetu“.

Ryšys su šiuo komitetu palaikomas per Tauro apygardą Pijaus—Briliūtės—Šlapaitienės—Dombrovskos—Pečeliūno kanalu.

Laukdamas atsakymo iš Vokietaičio ir Deksnio, Antanas keletą dienų gyveno Pečeliūno bute ir, pastarajam išėjus, padarė kratą. Jos metu rado keletą laiškų ir raštelių su adresais.

Rastame laikraštyje „Dzennik Baltycki“ 1946.XI. 16, 5-e puslapyje mėlynu pieštuku buvo pabrauktas Britanijos konsulo pranešimas apie tai, kad nuo 1946.XI.18 jis reziduos Vžešče (Gdansko priemiestyje), Upchagenos g. I, tel. 420—59.

Prieš išvykdamas 1947 m. vasario 13 d. Pečeliūnas Antanui įteikė Deksnio 5-ąją siuntą. Laiške Deksnys formuluoja 12 žvalgybinio pobūdžio klausimų: apie kariuomenės, dislokuotos Vilniuje, rūšis ir skaitlingumą, apie kortelių sistemą, apie maisto produktų kainas, apie areštus ir trėmimus, gyventojų nuotaikas, banditų veiklą ir nuotaikas ir kt. Pečeliūnas perskaitė Antanui jam skirto laiško ištraukas. Šiame laiške pranešama, kad Deksnys su Vokietaičiu ir Stanevičiumi vyksta į Vakarų Vokietiją — reikia sutelkti ten gyvenančius lietuvius kovai prieš Tarybų Sąjungą.

4-ių Antano pristatytų paketų turinys:

1. Valterio-Vokietaičio laiškas, kuriuo ag. Ąžuolui (Noreikai) pranešama, kad 1946 m. rugpjūčio mėn. gauta siunta perduota pasiuntiniams Vašingtone ir Londone, o t. p. Amerikos laikraščio „Čikago Daily Tribiun“ korespondentui, kuris, remdamasis gauta informacija išspausdino seriją antitarybinių straipsnių. Pridėta keletas tų straipsnių iškarpų.

2.    JAV Valstybės departamento dokumentas, pasirašytas Birnso, kad JAV nepripažįsta Tarybų valdžios Estijoje teisėtumo.

3.    Dokumento kopija, kurioje JAV valstybės Departamento informacinio skyriaus viršininkas Valteris Valkenšau atsako kap. Petersonui, kad JAV nepripažįsta Pabaltijo respublikų prijungimo prie Tarybų Sąjungos ir pripažįsta buržuazinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikų pasiuntinius.

4.    25 šmeižikiškų antitarybinių straipsnių iškarpos apie Pabaltijo sąjungines respublikas iš anglų, amerikiečių spaudos, t. p. JAV ir Vak. Vokietijos emigrantų spaudos.

3- oji siunta (1946.IX.29)

1. Švedijos spaudos apžvalga.

2.    Ištraukos iš JAV pasiuntinybės Stokholme spaudos apžvalgos.

3.    Akademinio jaunimo draugijos „Šviesa“ prancūziškojo skyriaus steigimo aktas.

4.    10 straipsnių iš užsienio laikraščių iškarpų.

4- oji siunta (1946.X.29)

1. Valterio laiškas, kuriuo pranešama, kad Stokholme sukurtas VLAKo Informacinis Centras (vad. Deksnio), kuris išsiuntinėjo Lietuvos buržuazinės vyriausybės ministrams laiškus su informacija apie VLAKo sukūrimą ir apie padėtį Lietuvos TSR. Be to, Valteris praneša, kad įvyko pirmasis pasitarimas, kuriame buvo pradėta formuoti Užsienio Delegatura ir artimiausiu laiku šis darbas bus baigtas.

Valteris prašo „Vilniaus Komitetą“ pateikti faktų antitarybinei propogandai ir dalį jų perduoti nedelsiant.

2.    VLAKo Informacinio Centro laiško ministrams kopija.

3.    Ministro Saulio atsakymo Informaciniam Centrui kopija.

4.    VLAKo kreipimasis į, JTO plenumą.

5.    13 iškarpų iš užsienio laikraščių ir žurnalų.

5-oji siunta.

1.    Buv. Lietuvos vyriausybės pasiuntinio Lozoraičio laiškas VLAKo Informaciniam centrui, kuriame jis pritaria užsienio delegatūros sudarymui.

2.    Užsienio delegatūros VLAKo pranešimas apie 1947.1.17 įvykusį steigiamąjį susirinkimą. Šiame susirinkime dalyvavo: Deksnys, Stanevičius, Vokietaitis, adv. Bieliukas, prof. Žemaitis-Žakevičius, prof. Kaminskas-Kairys, prof. Brazaitis-Ainbrazevičius, kun. Krupavičius.

Po Deksnio ir Krupavičiaus pranešimų apie keliones į Lietuvą ir VLAKo sudarymą kai kurie dalyviai sutiko pripažinti VLAKą aukščiausiu lietuvių nacionalistų vadovaujančiu organu ir tapti Užsienio Delegatūros nariais. Šiame susirinkime buvo įsteigta Užsienio Delegatura, į kurią įėjo Deksnys, Stanevičius, Vokietaitis, Bieliukas ir Žemaitis, buvo patvirtinti VLAKo Informacinio Centro Stokholme vadovais. Užsienio delegatūros nariai nutarė palaikyti ryšį su buv. Lietuvos burž. vyriausybės pasiuntiniais per jų šefą Lozoraitį, su VLIKo Vykdomąja Taryba, t. p. keistis su jais informacija.

3.    Deksnio laiškas ag. Ąžuolui. Tame laiške jis praneša, kad Informacinis Centras ir Užsienio Delegatura stengiasi suvienyti nacionalistinius elementus užsienyje ir žada artimiausiu laiku suteikti materialinę paramą.

4.    Užsienio Delegatūros parengtas tarptautinės padėties vertinimas.

5.    Šifruotas laiškas ag. Ąžuolui (pasiųsta iššifravimui į TSRS MGB 6-ąją valdybą).

6.    Latvijos LCP laiškas.

7.    Latvijos seimo, įvykusio Londone 1946 m. rugsėjo mėn., darbo ataskaitos vertimas.

8.    10 iškarpų iš užsienio laikraščių ir žurnalų (dalis dokumentų — fotokopijos ir vertimai).

Be to, Pečeliūnas perdavė Antanui tris miniatiūrinius rotatorius su vaškuočių, popieriaus ir dažų komplektu, t. p. instrukciją, kaip juo naudotis (anglų k.) Deksnys per Pečeliūną-Antaną perdavė VLAKui materialinę paramą — 210 dolerių.

Pagal Deksnio rekomendaciją ag. Ąžuolas 1946 m. rugsėjo mėn. iškvietė į Vilnių ir panaudojo jiems to nežinant (v temnuju) byloje „Vakarai“ gaujų dalyvius: J. Lukšą-Vytį, Kazimierą, Skirmantą, A. Zaskevičių-Tautvaišą. 1947 m. sausio mėn. Lukša ir Zaskevičius, sužinoję apie Alfonso brolio areštą Kaune, itarė ag. Ąžuolą bendradarbiavimu su mumis ir iš Vilniaus pasitraukė į Tauro apygardą.

Kaip mes vėliau nustatėme, 1947 m. balandžio mėn. Lukša nelegaliai išvyko į Lenkiją, ten susitiko su Deksniu ir pasidalijo savo įtarimais dėl ag. Ąžuolo. 1947 m. gegužės mėn. Antanas buvo trečią kartą pasiųstas į Lenkiją pas Pečeliūną paimli pašto. Pečeliūnas, paėmęs iš Antano „komiteto“ paštą, pareiškė kad jis nuo pogrindinės veiklos atsisakė, ryšio punktas, kuriam jis vadovavo, uždarytas, todėl nepriims nieko iš „komiteto“.

Rugpjūčio mėn. Tauro apygardos štabo ryšininkė Albina Celešiūtė-Jaunamartė papasakojo ag. Noreikai (Ąžuolui), kad Deksnys palaiko ryšį su Tauro apygardos štabu ir rengiasi liepos mėn. atvykti į Lietuvos TSR. Deksnio nurodymu Tauro apygardos štabas sudarė naują komitetą ir imasi priemonių suvienyti visas ginkluotas formuotes ir nacionalistines organizacijas Lietuvos TSR.

1947 m. lapkr., Vilnius.

Lietuvos TSR MGB 2-II valdybos
viršininko pavaduotojas plk. Počkaj.

/Versta iš rusų k./

VSK arch. O. b. f. B. 5582. T. 3. L. 38—53.

Dokumentas Nr. 4.

P R O MEMORIA

Lietuvių tautos išsilaisvinimo pastangos

I. ISTORINIS ĮVADAS.

1. Pirmoji bolševikų okupacija ir valstybinio suverenumo sužlugdymas.

1940 m. birželio 14 d. Kremlius užbaigė savo ilgų metų bėgyje planuotą ir organizuotą Lietuvos pavergimą. Raud. Armijos kolonos ir pėstininkų bei NKVD-istų pulkai atnešė Lietuvos Respublikos panaikinimą ir sekusią intensyvią krašto politinio, ūkinio, kultūrinio ir moralinio gyvenimo niveliaciją.

Pabrėžtina, kad Maskva, naikindama visa, kas buvo sukurta lietuviško, pasališku apsukrumu išnaudojo mūsų laisvojo gyvenimo politinius, socialinius bei kultūrinius trūkumus bei klaidas.

Besitempją sovietų—vokiečių santykiai pranašavo karo galimumus ir gaivino lietuvio viltis išsilaisvinti iš bolševikų priespaudos ir atstatyti savo nepriklausomą valstybę. Šių vilčių ir nuotaikų išdavoje gimė  L i e t u v i ų   A k t y v i s t ų   F r o n t a s  ir karo pradžioje 1941 m. birželio 23 d. jo paskelbtoji  L a i k i n o j i   L i e t u v o s   V y r i a u s y b ė.  Čia netenka diskutuoti, kiek realių galimumų galėjo turėti viltys iš vokiečių malonės gauti pripažinimą Lietuvos nepriklausomybei, tačiau lieka nenuginčijamas faktas, kad Laikinosios Vyriausybės paskelbimas ir trumpas jos egzistavimas turėjo milžiniškos reikšmės tolimesnėse lietuvių pastangose išsilaisvinti iš besikeičiančių okupantų.

Greitai paaiškėjo vokiečių tikrieji siekimai, pasireiškę valstybinio suverenumo siekiančių veiksnių likvidavimu (Laikinosios Vyriausybės panaikinimas, Lietuvių Aktyvistų Fronto ir vėliau Lietuvių Nacionalistų Partijos uždarymas) bei ūkinio alinimo ir plėšimo juridinėmis ir praktiškojo veiksmo priemonėmis, galutinai išsklaidė tam tikroje tautos dalyje pirmojo karo fazėje dar buvusias vokiečiams simpatijas ir iliuzijas. Besąlyginiai kolaboruoti su nacionalistais likę, pastatė savo už tautos interesų ir siekimų ribų.

Visoje lietuvių tautoje reiškėsi vieningas nusistatymas pilnutiniam laisvės siekimui. Si bendroji nuotaika greitu laiku pasireiškė aktyviu rezistenciniu veikimu. Pasirodė pirmieji nelegalūs spaudos leidiniai, vėliau suvaidinę milžinišką vaidmenį tautos siekimų stiprinimo ir okupanto užmačių sugriovimo srityje. Okupanto reikalavimams ir spaudimui didėjant, rezistencinis tautos veikimas tolydžio stiprėjo. Kilo klausimas apjungti tautą jos slaptai sudarytoje politinėje vadovybėje, kuri nustatytų veikimų taktiką, ateities galimumus etc. Tokiu būdu jau 1942 metais buvo sudarytas iš kai kurių partijų V y r i a u s i a s   L i e t u v i ų  K o m i t e t a s.

1943    metų vasarą prie jo prisijungė  L i e t u v o s   L a i s v ė s   K o v o t o j ų   S ą j u n g a. 1943 metų vasarą Vyriausias Lietuvių Komitetas kartu su Laisvės Kovotojų Sąjunga pasiuntė į Švediją savo atstovą, kurio uždavinys buvo kartu su Įgaliotais Lietuvos Ministeriais ir kitais lietuvių tautos politiniais veiksniais dirbti už Lietuvos ribų krašto išlaisvinimo reikalui. 1943 metų rudenį Vyriausiam Lietuvių Komitetui pasiekus susitarimo su katalikiškosiomis grupėmis sudarytas bendras  V y r i a u s i a s   L i e t u v o s   I š l a i s v i n i m o   Komitetas 1944 metų vasario 16 d. proklamuodamas Lietuvių Tautai ir visam pasauliui Lietuvos atstatymo principus ir pasiskelbdamas aukščiausiu politiniu tautos organu.

VLIKo deklaracijoj buvo pasakyta, kad jis tęs lietuvių tautos išlaisvinimo kovą ir vadovaus jai iki nepriklausomybės atstatymo ir laisvu rinkimų būdu išrinkto' seimo.

Tačiau 1944 m. artėjanti antru kartu prie Lietuvos sienų kruvinoji bolševikų banga, sudariusi klaikų baimės psichozą lietuvių tautoje, įnešė tokią dezorientaciją ir /.../ stengėsi greičiau apleisti kraštą ir individualiai gelbėti savo gyvybę. To psichozo neišvengė ir jau keletą mėnesių prieš tai Gestapo apardytas VLIKas ir jame apjungtos organizacijos.

1944    m. bolševikams į Lietuvą įsibrovus neliko jokio organo, galinčio vadovauti ar bent nurodyti tautai šiose sunkiose sąlygose veikimo kelius. Didžiausia tautos dalis likusi krašte karštligiškai blaškėsi stengdamasi susiorientuoti naujame, kančias ir baisumus neišvengiamai nešančiame gyvenime.

1.    Okupantų veiksniai ir pasipriešinimo pradžia.

Apie antrosios bolševikinės okupacijos veiksnius, metodus ir priemones buvo paskelbta pasaulio lietuviams 1945 metų rudenį Jono Gudelio /Alfonso Hektoro/, atlikusio kelionę iš Vakarų Vokietijos į Lietuvą ir atgal.

Kaip jau buvo minėta, tauta, likusi be vadovaujančių jai organų, stengėsi susiorientuoti naujose gyvenimo sąlygose. Jau 1944 m. vasarą (rugpjūčio mėn.) daugiausia Lietuvos Laisvės Armijos, kuri buvo vienintelė vokiečių laikais veikusių organizacijų palikusi krašte išleisdama įsakymą, draudžiantį savo nariams apleisti tėvynę, iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos, Lietuvių Fronto ir kitų organizacijų bei partijų likučiais, prasidėjo aktyvus tautos pasipriešinimas okupantui. Jis įgavo ginkluoto aktyvaus partizaninio veikimo formas.

2.    Partizaninio veikimo priežastys ir organizacija.

Kalbant apie partizaninį veikimą iššaukusias priežastis, suminėtini šie faktai;

a)    Bendras lietuvių tautos laisvės siekimo ir antibolševikinis nusiteikimas,

b)    prasidėjusi mobilizacija į Raudonąją Armiją vertė daugelį vyrų ieškoti išsigelbėjimo ginkluotoje organizacijoje,

c)    Kariniai-politinės padėties vertinimas; 1) tikint, kad vokiečiams pavyks bolševikus atstumti greitu laiku iš Pabaltijo ir 2) kad vokiečiams greitai kapituliavus ir sudarius separatinę taiką su anglosaksais, seks skubus pastarųjų atsiskaitymas su bolševikais,

d)    Bolševikinio teroro — masinių deportacijų, žudymų, špionažo ir agentų tinklo išplėtimo baimė, kam buvo ryžtasi priešintis ginklu.

Šios priežastys ir iššaukė spontanišką partizanų judėjimą, apėmusį visą kraštą. Jau 1944 m. rudenį partizanų skaičius sudarė apie 30 000 gerai ginkluotų vyrų. Partizanai veikė be centralizuotos vadovybės, būriais, rinktinėmis (apytikriai vienos apskrities ribose) ir apygardomis. 1945 m. pradžioje daugumoje sričių centralizuotas vadovavimas jau buvo įvykdytas. Bolševikams prisiuntus po vokiečių kapituliacijos apie 50 000 NKVD kariuomenės ir pradėjus iš vietos chuliganiškojo elemento sudarinėti „istrebitelių“ dalinius, prasidėjo sunkesnės veikimo sąlygos, pareikalavusios nemaža aukų. Istrebiteliai praktiškai buvo sunaikinti, arba išbėgiojo pas partizanus. NKVD slaptų agentų tinklo, ypač kaimuose, išplėtimo išvengta. Bolševikinė administracija iki 1945 m. pavasario tefunkcionavo tik didesniuose centruose. Eventualus bandymas atlikti masines deportacijas grėsė visuotiniu krašto ginkluotu sukilimu. Ūkinis lietuvių plėšimas iš rusų kariuomenės, NKVD ir miestų bolševikų pusės buvo ginklu sustabdymas. Tauta įgavo disciplinuotos, savyje susikaupusios ir pasiryžusios kompaktiškos masės pobūdį.

Netenka slėpti to fakto, kad be čia paminėtų teigiamų ir neginčytinų nuopelnų iš partizanų pusės, jų veikime buvo daug klaidų, kurios atnešė nemaža bereikalingų aukų pirmiausia patiems partizanams.

Kaip jau buvo minėta ir partizanų ir visos tautos sluoksniuose vyravo per didelis optimizmas vertinant tarptautinę padėtį, kas konsekventiškai aktyvino partizanų veikimą, kas reikalavo kruvinų aukų. 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje įvykdavo mūšių, kuriuose iš lietuvių pusė, dalyvaudavo net po 400—500 vyrų, o iš rusų net po 3—4 000 NKVD-istų.

3.    Politinės rezistencijos raida.

Kartu su partizanų judėjimo pradžia, daugumoje Lietuvos miestuose tuo pačiu metu reiškėsi politinė rezistencija, besistengdama apsijungti politinėje vadovybėje ir sudaryti ryšius su partizanais, kad visos tautos pasipriešinimas būtų politiškai ir militariškai planingas, logiškas ir realus. Šias pastangas labai sunkino NKVD masinis siautėjimas bei teroras ir faktas, kad VLIKui palikus kraštą be nurodymų ir ryšių trūko organizuotų ir organizatyvinių jėgų. Prie to prisidėjo dar neturėjimas jokių ryšių su užsieniu, su ten esančiais lietuviškos veiklos centrais ir iš viso tinkamos informacijos trūkumas. Tačiau jau 1944 m. pabaigoje buvo sumegzti kontaktai tarp vokiečių laikais veikusių asmenų. Kaune likusio VLIKo nario J. K., Polit. K-jos pirm. T. P. ir kai kurių Vilniuje gyvenančių intelektualinių rezistencijos veikėjų, bendradarbiaujant su L.L.K.S-ga (naujai persiformavusia) bei Liet. Fronto dalyvavusiais asmenimis buvo užmegzti tarpusavio ryšiai. Ryšių buvo ieškoma taip pat ir su partizanais ir užsieniu, t. p. pastangomis buvo paruoštas ir pasiųstas į Varšuvą,

J.A.V. ir Didž. Britanijos vyriausybėms memorandumas apie padėtį Lietuvoje. 1945 m. rudenį buvo areštuoti J. Z. ir kiti žymesnieji to politinio centro veikėjai ir tuo būdu sutrukdytas pradėtas darbas. Tarp Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose esančių politiniu intelektualinių jėgų buvo užmegzti kontaktai veikimui koordinuoti, bet dėl nežmoniškų sunkumų, sąlygų tai nebuvo lengvai pasiektina. Plačiu mastu pravesti krašte vieningą mintį trukdė ir esantis nuomonių skirtumas su kaimuose veikiančiais partizanais, kurie vis dar laikėsi aktyvios kovos ir miestu ignoravimo taktikos, išeidami iš optimistiško padėties vertinimo ir neklausydami miestų inteligentijos patarimų veikti labiau konspiratyviniu, pasyvios kovos metodu.

4.    Pirmasis užsienio rezistencijos jėgų kontaktas su kraštu.

1945 m. rudenį iš Vakarų Vokietijos į Lietuvą atvyko buv. VLIKo narys Jonas Gudelis (Alfonsas Hektoras). Jis pirmiausia susirišo su miestų rezistencijos organizacijomis. Pasikeitus abipusiškai informacijomis, Pietų Lietuvos partizanų vadovybės pastangomis buvo pasiųstas vėl atgal į Vakarus. Šis pirmasis apsilankymas krašte atnešė puikias žinias į kraštą apie lietuvių veikimą užsieny ir bendrąją pasaulio politinę padėtį, įnešant realesnio ir blaivesnio galvojimo, ypač partizanų tarpe. Miške su partizanų vadais buvo aptartas reikalas keisti veikimo taktiką ir sueiti į glaudesnius kontaktus su miestų rezistencija bei stengtis sudaryti bendrą vadovybę.

5.    Vienijosi ir centralizacijos mėginimai. Politinio rezistencijos organo klausimas.

1945—46 metų žiemą ir ankstyvą pavasarį toliau vyko koordinacijos pastangos. Pietų Lietuvos ir aukštaičių partizanai suėjo į tarpusavio glaudesnius ryšius su Kaune bei Vilniuje veikiančia politine rezistencija. 1946 m. balandžio mėn. įvyko pirma platesnė partizanų sričių vadų konferencija. Pietų Lietuvos vadas gen. št. plk. V. pranešė apie Vokietijoj veikiantį VLIKą (pasinaudodamas J. G. atvežtomis informacijomis ir patarė sudaryti Vyriausia partizanų štabą ir Politinę vadovybę, tačiau vyriausiuoju organu skaitant Vokietijoj veikiantį VLIKą. Iškilo nuomonių skirtumas, pasireiškęs dėl VLIKo pozicijos. Daugumos nuomone, VLIKas neturįs juridiško ir moralinio pagrindo, o taip pat ir praktišku galimumu vadovauti Lietuvių Tautai. Buvo nutarta tą klausimą palikti atviru ir tik sudarius V. P. S-bui, politinė krašto vadovybė tuo klausimu galutinai pasisakyti. Taip pat nutarta eiti visų ginkluotos ir politinės rezistencijos pajėgų apjungimo į vieną demokratinę pasipriešinimo organizaciją keliu.

/.../ būta taip pat taktinių klaidų. Taip pvz.; Komiteto narių skaičius siekė 80 asmenų. Toks platus ir per mažai konspiruotas veikimas greitai pareikalavo aukų— 1946 m. balandžio mėn. buvo areštuota apie 15 Komiteto narių, jų tarpe vienas aktyviausių jo narių, pasivadinęs gen. Vėtra (buv. Stutthofo koncentracijos stovyklos kalinys). Šis smūgis buvo įspėjimu ir paskubinimu greičiau pereiti prie visiškai griežto konspiratyvaus veikimo į politinės vadovybės centro apribavimo nedidelio skaičiaus gerai informuotų, politiniam, intelektualiniam ir praktiškam veikime patyrimą turinčių asmenų masteliu.

Tuo būdu gegužės pradžioje įvyko Vienybės Komiteto pertvarkymas ir jo veikimo taktikos pakeitimas griežto konspiratyvumo kryptimi. Kartu Komitetas darė aktyvesnių žygių sueiti su partizanais. Jau gegužės viduryje Komitetas perėmė Aukštaičių, Vilnijos ir Pietų Lietuvos partizanų politinį vadovavimą. „Vienybė“ (vasaros metu pakeista į „Kova“). Centrinis Komiteto egzekutyvas dabar susidėjo iš 7—8 asmenų.

6.    Antrasis užsienio rezistencijos jėgų kontaktas su kraštu. Krašto rezistencijos veiksnių jungimas ir koordinavimas.

Tikslu sueiti kontaktan su Lietuvos rezistencijos veiksniais krašte ir sudaryti pastovų ryšį su kraštu š. m. gegužės 2 d. L.L.K. S-gos sekretoriato iniciatyva, susitarus su vadovaujančiais socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų asmenimis ir VLIKo įgaliotiniu Švedijoj dr. Algirdu Vokietaičiu, pritariant įgaliotam ministeriui Londone B. K. Balučiui, iš Vakarų Vokietijos į Lietuvą išvyko Vytautas Stanevičius (Andrius Meškis) ir jau pernai Lietuvoje lankęsis Jonas Deksnys (Jonas Gudelis, Alfonsas Hektoras).

Šių metų gegužės 21 d. peržengę Lietuvos sieną, jiedu tuojaus susirišo su Pietų Lietuvos partizanų vadovybe, kurios pastangomis birželio mėn. pradžioje buvo sušaukta miške Vienybės Komiteto, partizanų vadų ir pol. rezistencijos atstovų konferencija. Konferencijos metu įvyko politinės ir karinės rezistencijos sujungimas į vieną organizaciją — Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdį. (Šiuo vardu vadinosi Aukštaičių partizanai). Vienybės Komitetą atstovavę Juozas Erelis ir Alfonsas Hektoras (pakviestas į Komitetą tuojau jam atvykus į kraštą) suvažiavimui pasiūlė K-to deklaraciją, pagal kurią Vienybės Komitetas performuojamas į Vyriausią Lietuvos Atstatymo Komitetą kaip aukščiausią lietuvių tautos politinį organą. Kartu deklaracijoj buvo išdėstyti pagrindiniai Lietuvos nepriklausomybei atstatyti nuostatai. Konferencija Komiteto pasiūlymą vienbalsiai priėmė. Konferencijoj buvo nutarta sudaryti Vyriausią Partizanų štabą, jo viršininku kviečiant Pietų Lietuvos partizanų vadą gen. št. plk. Kazimieraitį (V) ir skyrių viršininkais atstovus iš kitų apygardų karininkų tarpo. Visos rezistencijos karinės organizacijos sudarė bendrą centrinį politinės rezistencijos Komitetą, kuris dirba su kariniu štabu. Visos organizacijos subordinuojamos VLAKui.

Konferencijos metu buvo sutarta užsienyje sudaryti Vyriausio Lietuvos Atstatymo Komiteto Delegatūrą į kurią pakviesti Lietuvos politiniame gyvenime ir antivokiškame veikime aktyviai dalyvavę asmenys. Tuo tikslu su specialiu įgaliojimu buvo siunčiamas į Vakarus atgal Andrius Meškis (V § St.), kuriam buvo pavesta pasiekus užsienį perduoti Lietuvos rezistenciją remiantiems veiksniams visas reikalingas informacijas bei paaiškinimus.

7. VLAKo veikla

VLAKo įgaliotas Andrius Meškis iš Lietuvos išvyko birželio 17 d. Tuo metu krašte prasidėjo aktyvus konferencijoj priimtų nutarimų realizavimas.

(...) 1946 m. birželio mėn. prasidėjusios milžiniško masto NKVD (dabar vadinasi MVD —Ministerstvo Vnutrennich Del) partizanų naikinimo operacijos (jos aprašytos VLAKo Spaudos ir Informacijos Biuro pranešime Nr. 2) liepos mėnesį įgavo didžiulį mastą visame krašte. Tie bolševikų veiksmai labai trukdė naujo persiorganizavimo ir centralizacijos darbą.

Naujoji partizanų taktika pasirodė sėkminga ir aukų, palyginus su kitais metais, buvo kelis kartus mažiau. Visdėlto ši vasara pareikalavo kelių šimtų partizanų gyvybių, jų tarpe ir naujai išrinkto vyr. partizano vado pulk. Kazimieraičio (gen. št. plk. V.), „Senio“ (gen. P.) ir Vid. ir gen. št. kpt. G. Rugpjūčio 14—17 d. sušaukta plačiausia iki š,iol buvusi konferencija, dalyvaujant VLAKo, viso krašto partizanų įgaliotiniams ir BDPS atstovams. Konferencijos metu buvo detaliai svarstyti Lietuvos išlaisvinimo reikalai, atsižvelgiant į tarptautinę ir vidaus padėtį. Konferencijoj buvo vienbalsiai pritarta birželio mėnesyje paskelbtai VLAKo deklaracijai ir BDPS sudarymui. Ten pat buvo galutinai sudarytas Vyriausias viso krašto partizanų Štabas iš 5 asmenų. Partizanų Štabas pilnai subordinuotas VLAKui. Konferencijos metu buvo nutarta VLAKo narį Alfonsą Hektorą pasiųsti į Vakarus, kad jis ten organizuotų Informacijos Centrą ir bendradarbiaudamas su VLAKo užsienio Delegatūra, įgaliotais Lietuvos Ministeriais ir kitais Lietuvos nepriklausomybės siekiančiais veiksniais užsieny, padėtų vieningarri, Lietuvos politinių ir kitų veiksnių koordinuotam darbui krašte ir užsieny sudaryti. Alfonsui Hektorui buvo pavesta paaiškinti atitinkamiems asmenims ir institucijoms krašto padėtį, nusistatymus, nuotaikas ir ateities veikimo kelius.

Š. m. rugpjūčio mėn. pabaigoje Alfonsas Hektoras išvyko į užsienį.

III. LIETUVOS REZISTENCIJOS VEIKSNIŲ PAŽIŪRA Į UŽSIENĮ IR JO VAIDMENĮ. PERSPEKTYVOS ATEIČIAI:

Žiauriausią priespaudą ir sunkią kovą nesančių lietuvių krašte, 100 000 tremtinių Sibiro taigoje ir visame Vakarų pasaulyje išsklaidytų tautiečių viltys ir lūkesčiai yra — Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymas. Kad šie lūkesčiai taptų sistematingu ir realiu politiniu veikimu ir siekimu, o ne sentimentaliu aimanavimu, reikalinga vieningas, darnus, koordinuotas, veikimas. Kraštui gerai žinomos pastangos Lietuvos išlaisvinimo centrą perkelti į užsienį, kaip lygiai žinoma tų bandymų klaidos, nepasisekimai ir Lietuvos nuotaikos ir aspiracijos. Kritiškai peržvelgus visus praeities išsilaisvinimo kelius, dabartinę padėtį ir įvertinant ateities galimumus, buvo prieita prie vienintelio šioje padėtyje tikslaus sprendimo: Lietuvių Tautos kamienas su didžiausia tautos gyvųjų jėgų mase, gyvena sunkiausios kovos ir ištvermės laikotarpį, neabejotinai yra lemiančiu veiksniu visos tautos ateičiai, todėl Lietuvoje veikiančioji politinė vadovybė, kuri yra remiama visos lietuvių tautos krašte ir tremtinių (su jais palaikomas ryšys) turi būti skaitoma aukščiausiu Lietuvos politiniu organu. Toks klausimo pastatymas atatinka visuotinį tautos nusiteikimą, kurią yra griežtai priešingas pastangoms iš kraštą apleidusių politinių veiksnių pusės diriguoti jo dabarčiai ir ateičiai primetant savo veikimo metodus ir siekimus. Krašte puikiai suprantama padėtis, kad vokiečių okupacijos metu pasiskelbusi vyr. politine vadovybe-VLIK-bolševikams artėjant be nurodymų palikusi tautą, bet dėl laisvo, rizikos nereikalaujančio veikimo sąlygoms susidarius susiorganizavusi Vakarų Europoje, nebeturi jokio juridinio, o juo labiau moralinio pagrindo ir kartu praktiško galimumo atstovauti visai lietuvių tautai ir jai vadovauti. Tokia teisė priklauso tik kraštui, kur kartu su tremtiniais Sibire, gyvena nemažiau 95% Laisvoje Lietuvos žemėje norinčių gyventi žmonių, ta teisė yra apmokėta ir ateityje neišvengiamai bus apmokama užsienyje sunkiai įsivaizduojamomis moralinių ir fizinių kančių aukomis ir brangiausiu tautos krauju.

Žiūrint iš pratiškojo veikimo tikslingumo ir reikalo savaime aišku, kad tautos vadovybė (...)

Užsienyje susidaręs VLIKas per ištisus du metus neparodė jokių pastangų susirišti su tautos dauguma, kuriai jis iliuzioniškai manė vadovaująs, tuo tarpu kai atskirų asmenų pasiryžimu ir pasiaukojimu darytas pastangas ne tik kad neparodė noro paremti, bet tam tikra prasme net stengėsi trukdyti. Pav., kai pernai metais iš Lietuvos grįžo buv. VLIKo nariai J. D. ir J. V., tai jų pranešimai apie padėtį Lietuvoje ne tik kad nebuvo išnaudoti propogandinėje ir politinėje akcijoje, bet tapo dar didesniu klikinių rietenų akstinu, o asmenys, tas žinias atvežusieji buvo stengiamasi apšmeižti. Visą VLIKo veikimo krašto atžvilgiu beprasmiškumą pavaizduoja ir tas faktas, kad kai kurie VLIKo nar.iai šių metų pavasarį suėjo į labai glaudžius santykius su NKVD agentu Kvaraciejum, pasiųstu įkandin išvykusių 1945 m. rudenį J. D. ir J. V. Jis, pasinaudodamas atskirų rašytojų naivumu, turėjo uždavinį išaiškinti veikimą užsienyje ir grįžus į Lietuvą per užsieny nurodytų žmonių kontaktus, sueiti su Lietuvos pogrindžio organizacijomis, kad jos vėliau būtų likviduotos. Tik rezistencijos patyrimo ir atsargumo dėka buvo išvengta didžiausios ilgų kovos metų provokacijos. Visas reikalas baigėsi tuo, kad „Pravda“ tepaskelbė Vakarų Vokietijoj iš Kvaraciejaus viešnagės VLIKe gautas kai kurias detales, o asmenys, Lietuvoje pakliuvę ant NKVD agento meškerės, atsidūrė nuolatiniame sunaikinimo pavojuje.

Nuomonės pražūtingumą, kad nėra reikalinga centrinė tautos vadovybė, parodo ilgesnis antrosios bolševikų okupacijos periodas, kainavęs tokių kruvinų aukų, kurių dalis butų buvusi išvengta esant vieningai, realiai politinei valiai. Dabartinės Lietuvos gyvenimo sąlygos yra tiek sudėtingos politiniu, socialiniu, ūkiniu ir psichologiniu požiūriu, kad atskiriems lokaliniams centrams, neturintiems informacijos apie visas vidaus gyvenimo sritis, bendrąją sovietų politinę kryptį ir realios pažiūros į tarptautinę situaciją, neįmanoma suvokti savo kasdieninio veikimo kelius. V,isa lietuvių tauta, be mažo procento išdavikų, gyvena laisvės siekimo mintimis ir troškimais. Krašte nereikalinga jokia propoganda tautos kovos entuziazmui bei neapykantai bolševikams sukelti: laisvės troškimas yra gyvas visuose gyventojų sluoksniuose, o brutaliausi bolševikų veiksmai perdaug akivaizdūs. Politinei krašto vadovybei tenka uždavinys suderinti politinės ir ginkluotos rezistencijos veikimą, įtaigoti ir įvairiomis priemonėmis — spauda, ryšiais, asmenimis etc. kad nebūtų apleistos legalaus veikimo sritys, k. a. švietimas, ūkis, administracija. Čia būtų galima ištisais puslapiais rašyti apie metodus ir formas, kurių tenka griebtis stengiantis neleisti palaužti psichologiškai tautos laisvės siekimo troškimui ir politiniam idealizmui duoti politiškai realią kryptį, kartu veikti švietimo, kultūros ir ūkinio gyvenimo sritis, stengiantis jas išlaikyti galimai lietuviškų interesų ribose ir neužleisti besibraunančių rusų pozicijų. Jeigu paminėti tą faktą, kad Vilniaus ir Kauno universitetuose dar šiandien dėstoma kalba yra lietuvių, jeigu juose tik keli profesoriai tėra rusai, Lietuvos ūkis dar egzistuoja, sovietinė administracija dar teikia kai kurių galimumų, tai visa tai tenka užskaityti tik valingam sistematingam rezistencijos veikimui. Noris suprasti rezistenciją tik partizanų veikimu, nepajėgs įvertinti milžiniškų sunkumų ir pasiaukojimo antžmogiškomis sąlygomis gelbėti visas gyvenimo sritis kritiškai vertinant dabartį ir visai atviromis akimis žiūrint į ateitį, pareikalausiančią dar daug aukų. Jąigu užsienyje, ramesnėse gyvenimo sąlygose esantieji pajėgs vaizduotėje save perkelti į Lietuvos sąlygas, pajus mirtimi ir siaubu gresiančią kiekvieną minutę, tai supras, kad savanoriškas stojimas į tautos interesų saugojimo tarnybą, tegali plaukti iš visiško pasiaukojimo ir pilnutinio idealizmo. Dar daugiau, tokiose politiniai, ūkiniai ir psichologiškai komplikuotose sąlygose, kurių baisumas ir sudėtingumas prašoka stipriausios vaizduotės galimumus, išmokstama ne tik pasišventimo ir pasiaukojimo, bet ir realaus galvojimo, taip reikalingo šiandien, kai beatodairinis ir visokios destrukcijos patyrimą turintis priešas išnaudoja kiekvieną klaidingą ėjimą ir mažiausią silpnumą. Kai lemiančius tautos ateičiai ir dabarčiai sprendimus tenka daryti miškų glūdumoje, ginklų apsaugoje ir nuolatinio priešo puolimo grėsmėje, kai pilną atsakomybės planavimo ir Lietuvos interesų saugojimo darbą tenka dirbti su paruošta susisprogdinimui granata, arba paslėpta ciano kalio nuodų piliule (...) kokių politiniai klikinių įtakų ir nepagrįstų ateities spekuliacijų. Tokiomis sąlygomis tarpusavio santykiuose parodomas toks tolerantiškumas ir tikslingas bet kurių geros valios ir sveiko proto vertinimas, kokio mūsų tautoje, turbūt, nebuvo niekuomet pasiekta. Priespaudoje ir terore sunkiausia fizinės ir moralinės egzistencijos kovą vesdami, pilnai suprasdami milžinišką reikšmę tokiomis sąlygomis gyvenančios istoriniame pasaulyje tautos dalies, bendroje išsilaisvinimo kovoje, norėtų, kad ir ten bent dalimi atsispindėtų tokie pat veikimo metodai ir geros valios bej tarpusavio tolerancijos dvasia.

Jeigu kas užsieny nenorėtų suprasti krašte padarytų sprendimų ir veiksmų, liečiančių visos tautos ateitį ir dabartį, tikslo, ir parodytų nors mažiausių pastangų asmeniniam ar grupiniam dominavimui, tai įrodytų jo politinės orientacijos silpnumą ir realaus, blaivaus politinio galvojimo stoką ir nesupratimą prieš kokį milžinišką pavojų stovi tauta šiuo lemiančiu momentu: būti ar nebūti?

Visi asmeniniai siekimai, partiniai apskaičiavimai ir kalkuliacijos ateičiai yra pražūtingi ir beprasmiški šios dienos sąlygomis. Viena — jie trukdo sukaupti jėgų tikslingam ir organizuotam veikimui, antra — neturi jokios politiškos vertės, nes ateities Laisvos Lietuvos gyvenimo šeimininku bus pati tauta, o ne paskiri tautos vadais pasišokę ar grupelėmis susispietę ir tarpusavio intrigas bei nepasitikėjimą skleidžiantieji ateities Lietuvos visuomeninį gyvenimą numatę eliminuoti, kalkuliatoriai. Tautoje suprantama ir organiškai juntama ateities pasaulio politinė ir psichologinė dvasia, kurios laimėjimas tebus ir mūsų vargų ir priespaudos pabaiga. Tas supratimas ir praktiški tolerantiškumo ir visokeriopos tarpusavės pagalbos pasireiškimai yra geriausias laidas, kad sunkus valstybės atstatymo darbas bus tiek pat sėkmingas, kaip ir ši antgamtinio sunkumo egzistencinė kova.

Kalbant apie lietuvių politines vadovybes ir jai vadovaujamus tautos praktiškus veikimo tikslus ir uždavinius reikia pasakyti, kad svarbiausiu siekimu yra jėgų taupymas fiziniu, moraliniu ir ūkiniu požiūriu. Blaiviai žiūrint į padėtį, neturima iliuzijų dėl tarptautinės padėties, kurios vystymasis nedaug nuo mūsų gali priklausyti. Žiūrint iš Lietuvos aspekto į bendrąją sovietų politiką, maža tėra vilčių, kad Lietuvos problema mūsų trokštama prasme būtų išspręsta diplomatinėmis ir juridinėmis priemonėmis. Nenorime per daug pasitikėti, kad mums palankios didžiosios jėgos tik mūsų klausimo dėliai ryžtųsi didesnės rizikos reikalaujančių diplomatinių ir konsekventiškai karinių priemonių. Pasaulinės politikos vingius, nulemiančius mūsų ateitį, norime suprasti kaip kompleksišką politinių, ekonominių ir psichologinių faktorių vientisą vyksmą. Šiame vyksme mūsų problema sudaro savo dalį. Reali mūsų veikimo ir darbų sritis— tautos fizinių, moralinių ir ūkinių jėgų tausojimas krašte ir užsieny, darnus ir koordinuotas veikimas keliant politines ir viešosios pasaulio opinijos plotmėje juridinę Lietuvos problemą bei atidengiant kraštui daromas skriaudas ir okupanto brutalius veiksmus. Krašte puikiai suprantamas Maskvos priklausomumas nuo pasaulinės opinijos, todėl Lietuvoje jų padarytų teroro aukų atidengimas pasauliui netiesiogiai saisto bolševikų naikinamuosius veiksmus. Tai buvo pastebėta šių metų periode, kai sudarius ryšius su užsieniu buvo pradėta propogandinė akcija viduryje ir užsienyje, kuri tolydžio sumažino bolševikų beatodairiškumą. Šiems ryšiams sugriauti MGB ir MVD ministeriai Lietuvoje, generolai Efimov ir Bartašiūnas yra paskyrę šimtatūkstantines sumas. Lietuvoje buvo pagrasinta rezistencijos atsišaukimuose suregistruoti ir pasauliui paskelbti kiekvieną nužudyto lavono išniekinimą, kiekvieną išplėštų ir sudegintų sodybų atsitikimą, kiekvieną brutalų deportavimą, vykstantį kas mėnesį po 2 — 3 000 žmonių, kiekvieną klaikių fizinių tortiurų kartojimą kalėjimuose. Sis grasinimas savo padarė ir vasarai įpusėjus, o ypač jai baigiantis, jau nebuvo deginamos partizanų šeimų sodybos, nebuvo žudomi ir išmetami į gatves partizanų ir jų artimųjų lavonai. Politinės vadovybės specialiais informacijos kanalais buvo gauta žinių iš Maskvos, kad ten svarstomas klausimas taktikos lietuvių atžvilgiu (...) terorą ir nebevartoti represijų prieš partizanus ar laisvės judėjime dalyvaujančių artimuosius. Sunku pasakyti, kiek ateitis patvirtins bolševikų veiksmų sušvelnėjimus. Galima laukti sudėtingesnių provokacijos metodų, tam yra ruošiamasi. Viena tegalima drąsiai teigti, kad lietuvių tautos skausmų ir bolševikų teroro kėlimas ne tik kad yra akis duriančios teisybės reikalas, bet ir konkretus tautos kraujo tausojimo darbas. Užsienyje esantys veiksniai turi išnaudoti visus tam tikslui galimumus ir sukaupti savo energiją. Kraštas padėjęs didžiausias pastangas tokia brangia kaina pasiektą kontaktą su laisvuoju pasauliu ateityje palaikyti, kad patiekus visas reikalingas informacijas. Šiuo reikalu VLAKo Užsienio Delegatūra, p. p. Įgalioti Ministeriai ir lietuviškos akcijos veiksniai, prašomi kuo glaudžiausio tarpusavio akcijos ir bendradarbiavimo su mūsų pasiųstu į užsienį Alfonsu Hektoru, pažįstančiu Lietuvos padėtį, bei kitais tam tikslui įgaliotais asmenimis.

Čia tenka atkreipti dėmesį, kad Lietuvos aneksijos nepripažinimas iš J.A.V., Didž. Britanijos ir kitų kraštų pusės yra neįkainuojamų veiksnių, padedančių išlaikyti realią viltį krašte ir neduoda pasireikšti desperacijos reiškiniams. Kartu šis faktas, krašte atatinkamai išnaudojamas, saisto daugiau ar mažiau kolaboruojančių su priešu asmenų veiksmus ir yra svarbiausia realia preventyvine priemone sulaikyti asmeninių interesų siekiančių asmenų pražūtingam tautai veikimui. Šios juridinės gijos nors laikinas perkirtimas, Maskvai atidarytų plačiausias galimybes fizinio ir moralinio tautos dvasios palaužimui.

Čia turime atkreipti visų suinteresuotų dėmesį, kad Lietuvoje veikiančių jėgų tikslai, metodai, apimtis etc. negali būti jokių viešų diskusijų, reklamos ar svarstymų objektu. Bolševikinės žvalgybos rodoma didelių pastangų Lietuvos centrus ir planus išaiškinti ne tik tiesioginiai krašte, bet ir per užsieny esančius agentus. Šis pranešimas yra įteikiamas atskiriems asmenims, kurių tautinio ir politinio jausmo atsakingumui pilnai pasitikima. Tačiau gerai žinomas faktas, kad kai kurie asmenys ar tai nepažįstantieji dabartinės krašto padėties, ar tai siekdami beprasmiškų klikinių rietenų keliu išvystyti politinį aktyvumą, į savo veikimo orbitą bando įtraukti ir krašto politinės padėties vertinimą, kuris vienokiu ar kitokiu būdu sunkina jau ir taip nežmoniškai sunkią krašto būklę ir apskritai trukdo išlaisvinimo darbo darnumą. Krašte neturima mažiausio noro trukdyti emigracijoj esančių tautiečių politiškai ideologinių skirtumų ir pasaulėžiūrinių judėjimų pasireiškimui, bet kas liečia konkretų krašto išlaisvinimo darbą, reikalaujantį rizikos, konspiracijos ir kraujo aukos, kraštas tariasi turįs moralinės teisės griežtai pasakyti, kad bei koks bandymas tai trukdyti, šmeižti, diskredituoti, tegalima bus vertinti, kaip išdavikiškas pastangas ir veiksmus. Sąmoningesni turi įspėti nesiorientuojančius, o blogos valios turintieji pastatyti už lietuviškosios visuomenės ir viešų aspiracijos ribų.

Čia išdėstytas istorinės padėties vystymasis krašte ir kai kurie nusistatymai dėl bendrojo veikimo metodų ir gairių, toli gražu negali būti skaitoma Lietuvos vidaus pilnu politiniu vaizdu. Ypatingos gyvenimo ir darbo sąlygos, kuriose teko šias krašte pavestas pareikšti mintis realizuoti popieriuje, atsiliepė į stiliaus ir formos trūkumus. Tikime, kad visus šiuos trūkumus gerbiamieji mūsų tautos vyrai pilnai supras ir atleis, kaip neišvengiamą, sunkaus nervingo gyvenimo sąlygų ir laiko trūkumo pasėką. Asmeninė konsultacija, be abejonės, būtų pati naudingiausia, kad perduoti krašto vargus, troškimus ir nusistatymus. Būtų sveikintina, kad šia kryptimi būtų daroma visuotinių pastangų. Tuo tarpu tenka pasitenkinti raštišku keliu pasidalinti ateities veikimo mintimis.

Baigiant tenka didelė garbė pranešti kovojančios ir kenčiančios tautos širdingus sveikinimus ir gilią padėką Vakarų pasaulyje išsklaidytiems ir tuo pačiu troškimu, viltimis ir siekimais gyvenantiems broliams ir sesėms Lietuviams, o kartu išreikšti viltį ir tikėjimą, kad bendras koordinuotas veikimas baigsis visų laimėjimu — Nepriklausomos Lietuvos Atstatymu.

Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo Komiteto
pavestas

Stockholmas, 1946 m. spalio mėn. 16 d.

(Autoriaus kalba netaisyta — red. pat.)

VSK, arch. O. A. B. 5582. T. 3. (nenumeruota).

Dokumentas Nr. 5.

Lietuvos TSR Valstybės saugumo komitetas
II-as skyrius

A g e n t ū r i n i s   p r a n e š i m a s

(pagal ag. planą „Vakarai“)

Agentas Ąžuolas            Priėmė: skyriaus virš.
1946 m. lapkr. 29 d.       papulk. Počkaj

Gerbiamas drauge. Prašau Jūsų:

1.    Rasa, nežiūrint nieko, šiandien vakare važiuos Klaipėdos traukiniu iki Radviliškio, paskui persės į Tauragės ir vyks į Kęstučio ap. rajoną. Ten tariasi dėl Erelio atvykimo vietos ir laiko. Data XII.15—18. Grįžta atgal. Paskui vyksta į Šiaulius pas pulk. Paberžį ir perduoda laišką. Tai bus apie XII.3—4 d. Po to grįžta į Vilnių.

2.    Rytoj ar poryt Šalna važiuoja į Vytauto apygardą.

3.    Erelis ir Kazimieras ten važiuoja XII. 15—22 d.

4.    Aš, Erelis, ir Kazimieras į Tauro apygardą vyksime šiomis dienomis susitikti su Žveju pagal Žaliuko pranešimą.

5.    Tauras iš PLP atvyksta į Vilnių. Jis — paskutinis PLP mohikanas. Ryšys yra.

6.    Į Dainavą pasiųstas ryšininkas Daulys su laišku.

7.    Į Vyties apygardą laiškas pasiųstas per Jus.

8.    DKR (Didžiosios Kovos rinktinė-red. past.) nepakankamai surišta su VGPŠ. Ten Genelis vaikšto apie Ząslius, kursto aktyvesnius mokytojus.

9.    BDPS turi įsakymu įkurti „Karo Tarybą“. „Karo Taryba“ sudaryta:

1)    iš pirmininko — BDPS pirmininkas,

2)    pavaduotojo — GP vadas,

3)    narių: I-VGPS viršininkas,

2    — VGPS skyrių viršininkai,

3    — visų Lietuvos GP apygardų vadai ar jų įgaliotiniai.

Po vieną žmogų iš kiekvienos apygardos.

10.    VGPS viršininkas vykdo ir Ginkluotųjų Pajėgų vado pareigas. VGPS įsakymai pasirašinėjami taip: „VGPS viršininkas ir e. GP vado p.“

11.    Visa tai reikės patvirtinti įsakymu.

12.    Būtina išanalizuoti Gedimino štabo veiklą. Ypač sudėtį. Įtariame, kad dalyvauja pulk. Burokas. Štabas—Kaune. Su Geležinio Vilko rinktine ryšys ateina neaiškiu kanalu, ilgu, keistu keliu. Žaliukas laiko tai NKVD provokacija. Tegul.

13.    Žaliukas prašo VU studento — chemiko dokumentų. Studento pavardė tokia, kokia iš tikrųjų, sąraše. Reikia: asmens liudijimo, studento knygelės, karinio bilieto. Pavardė — nesvarbu kokia.

14.    Mažyčiui — pasas ir karinis bilietas.

15.    Šiuo metu trūksta kelių karinių bilietų:

1)    ne karo prievolininkų,

2)    karo prievolininkų.

Jų nebuvo su pasais, kuriuos iš Jūsų gavau. Kodėl?

16.    Vakar kalbėjomės su pulk. Vyčiu, Šalna ir Kazimieru nuo 13 iki 17 val. Visiškai susitarėme. Visi geros nuotaikos. VGPS dar laikomas kūdikiu, kuriam dar reikia BDPS globos. Kai viskas bus suderinta, VGPS pats imsis vadovavimo. VGPS perduoda BDPS po 2 egz. visų įsakymų ir dokumentų, iš kurių: vienas dedamas į archyvą, kitas — Delegatūrai. Nutarėme „senių“ nekviesti: plk. Mačioko, Buroko, Vidugirio. Dirbti su jaunimu.

Tikisi iki gruodžio 24 d. baigti VGPS koordinaciją su PLP, Kęstučio, Vytauto, Vyčio apygardomis, DKR. Tikimės per KA rasti kelią į Mažeikius. Pamažu pereisime į konspiracinę, pasyvią rezistenciją. Tiktai kantrybės.

Noras gauti dokumentus didėja su kiekviena diena. Reikia tam ruoštis. Psichologinę dirvą tam ruošiu visur.

Nežiūrint, kad aš įsiutęs kaip pantera, reiškiu Jums širdingos draugystės ir atsidavimo jausmus.

1946.XII.29    Jūsų „Ąžuolas“

P A Ž Y M A

Šį laišką Ąžuolas perdavė per „ryšininkę Sakalauskaitę“, kuri nešė jam bilietus Rasos kelionėms.

Tikra:

viršininkas papulk. Počkaj.

/versta iš rusų k./

VSK a. Op. b. f. B. 4685. T. I. D. I. L. 48—49.

Dokumentas Nr. 6.

TSRS MGB II vyr. valdybos viršininkui
pulkininkui drg. Subniakovui.

Maskva.

P A Ž Y M A

(Agentūrinė byla „Priboj“)

Kovo 28 ir 29 d. Vilnįuje buvo suorganizuotas ag. Petrausko susitikimas su nacionalistinio pogrindžio dalyviais Teisučiu ir Svedriu. Susitikimai vyko su kiekvienu objektu atskirai ag. Chrapenkos bute, kuriame įrengta operatyyinė technika.

Ag. Petrauskui buvo duota užduotis gauti kuo smulkesnę informaciją apie pogrindžio ryšius, aptarti galimybes paveikti banditų veiklą, priverčiant nutraukti terorą ir diversijas.

Pasitikėdamas ag. Petrausku, Teisutis aktyviai vykdė mūsų padiktuotą planą, siekė užmegzti ryšius su Žemaičiu, jau susisiekė su jo atstovais.

Kovo 28 d. (1951 m.) susitikime su Petrausku Teisutis papasakojo, kad į jo laišką per savo žmogų Petrą atsakė, kad galima tartis, bet galvoja, jog jo vadovaujamas LLKS Prezidiumas ir mūsų įkurtas „BDPS“ turi veikti lygiagrečiai. Žemaitis manąs, kad tik gerai išsiaiškinus kontaktų galimybę, galima bus spręsti apie bendradarbiavimą. Šiuo tikslu pirmoje balandžio dekadoje Teisučiui bus organizuotas susitikimas su 2

LLKS nariais. Apie šio susitikimo rezultatus Teisutis praneš per ag. Liepsną.

Teisučio darbas užmezgant ryšius su Tauro ir Dainavos apygardų vadais buvo nutrauktas, nes kelių operatyvinių operacijų metu buvo sunaikinti jo ryšių kanalai. Jis tikisi užmegzti ryšius su šių gaujų likučiais po to, kai baigs dirbti su LLKS nariais.

Tuo pat metu Teisutis dirba pakreipdamas mūsų naudai Panevėžio raj. veikiančias gaujas, o t. p. Krėvės gaują, veikiančią Baltarusijos pasienio miškuose.

Be to, panaudodamas savo ryšius su katalikais, Teisutis stengiasi susitikti su vyskupu Paltaroku. Tokiu būdu būtų užmegztas ryšis tarp nac-pogrindž,io ir dvasininkijos, suvienytos pajėgos kovai už „Lietuvos laisvę“.

Kovo 29 d. Švedrys susitikime papasakojo, kad jis net nesistengė užmegzti ryšių su pogrindžiu ir bandomis, nenorėdamas trukdyti Teisučiui, bet ėmėsi „teorinių problemų“, „būsimoj“ Lietuvoj sprendimo.

Matant banditų įtarumą mūsų peršamos naujos taktikos atžvilgiu, teko atsisakyti bandymų atvirai veikti gaujų vadus. Dabar bandoma suartinti gaujų vadus su mūsų agentūra kompromisų keliu, t. y. ieškant „vieningos kovos“ būdų ir taip pamažu likviduojant ginkluotas gaujas.

Šiame kontekste ag. Petrauskas susitikimuose paskatino Teisutį ir Švedrį aktyviau ieškoti kontaktų su gaujomis, aiškinant, kad nauja taktika šiuo metu — būtinybė, norint išsaugoti pogrindžio jėgas.

Petrauskas pasiūlė Teisučiui ir Švendriui tvirtinti turimus ryšius, ieškoti naujų ryšių su gaujų vadovais, įtikinėjant juos, kad būtina derinti veiksmus, įrodinėjant „pasyvios taktikos“ privalumus.

Teisutis ir Svedrys suprato ir pritarė Petrausko mintims ir pažadėjo dirbti ta linkme.

Nuo Teisučio ir Švedrio darbo rezultatų priklausys jų susitikimai su ag. Petrausku.

Kontroliuojant ag. Petrauską per ... ir ag. Chrapenko, jo darbe nepastebėta jokių nenumatytų veiksmų. Išorinę apsaugą vykdė žvalgyba.

Lietuvos TSR Valstybės Saugumo
Ministras gen.-maj. Kapralov.

1951 m. balandis.

Vilnius

/Versta iš rusų k./

VSK arch. O. p. f. B 5582. T. 3. L. 54—56