Partizanai: Istorija ir dabartis

RAUDONOJI ŠMĖKLA

Šiandien privalome pasakyti viską, ką taip ilgai slėpėme patys nuo savęs ir nuo savo vaikų. Būta ir tokių įvykių, apie kuriuos net puse lūpų bijojome prasitarti, nors širdis virte virė iš skausmo ir neapykantos mūsų pačių melui ir tylėjimui. Tačiau kitaip negalėjome — gyvenome amžinos baimės šešėlyje, už kiekvieną tiesos žodį jautėme Sibiro šaltį. O papasakoti yra apie ką — oi yra!

Jau seniai Grinkiškio apylinkėse sklinda legendos apie baisųjį Rapolą— Grinkiškio stribų vadą. Dar vaikystėje girdėjau tas legendas apie nežmonišką žiaurumą Grinkiškio apylinkės kaimų gyventojų atžvilgiu. Daug žmonių jis nukankino tardydamas, daug visai nekaltų sušaudė. Vien tik žodį Rapolui ištarus, šiurpas per nugarą perbėgdavo. Rapolas — tai Grinkiškio baubas, šmėkla, ne vienam prisisapnuodavusi košmarais. Tai negyjančios žaizdos, nežinomi kapai, Sibire išbarstyti nekaltų žmonių kaulai. Tai kraujo tvaikas balose bei miškelių pakraščiuose ar galulaukėse be kapo žymės. Tai žmonių dejonės Grinkiškio dvaro rūsiuose. Nėra nė vieno vyresnio amžiaus žmogaus Grinkiškio apylinkėse, kuris nežinotų to vardo — Rapolas. Kadangi niekas nesiėmė atskleisti tos legendomis apipintos asmenybės, nutariau tai padaryti aš. Siekdamas autentiškumo, vaikščiojau pas senus Grinkiškio, Pašušvio, Baisogalos apylinkių kaimų gyventojus, užrašinėjau jų atsiminimus. Vieni bijojo plačiau apie tai kalbėti, kiti, prisiminę savo nuoskaudas, atverdavo širdį. Ir kuo daugiau žmonių dalinosi savo prisiminimais, tuo baisesnis darėsi Rapolo portretas. Kartais net pykau ant savęs, kad ėmiausi to siaubą keliančio, nereikalingo darbo. Tačiau norėjau, kad būtų žinomos ne tik legendos, bet ir šventa tiesa. Pačius svarbiausius prisiminimus ir šiurpiausius atsitikimus užrašiau žodis žodin pagal pasakotojo kalbą. Stengiausi nepraleisti nei vieno žodžio. Kai kurie šių prisiminimų autoriai, šių baisių įvykių liudytojai jau yra mirę. Kiti dar tebegyvena ir jų pasakojimai yra nevienodi, net prieštaringi, tačiau nuoširdūs ir teisingi. Baisu yra prisiminti tą šiurpų pokario laikotarpį. Juk ne vien tik Rapolas buvo toks „pasiutėlis“. Buvo ir daugiau tokių sadistų, kurių pavardę ištarus, žmogus pašiurpdavo. Kas pasakys, kiek nekalto kraujo ir ašarų praliejo stribai? Tačiau šį kartą apie Rapolą.

Dėl žinomų priežasčių nei mirusių, nei gyvų pasakotojų pavardės nebus skelbiamos.

Vl. PABIKAUSKAS

J. G. (miręs) Grinkiškio apylinkės Rudžių kaimo gyventojas

Grinkiškyje, pačiame miestelio centre dar prieš karą buvo garsi karčema, po karo į užkandinę perkrikštyta. Aš eidavau ten pasėdėti, alaus išgerti, su gerais pažįstamais susitikti. Kartą per Sekmines nutariau nueiti į bažnyčią, bet, sakau, užsuksiu pirma į užkandinę, gal šimtą gramų... Tik staiga matau — Rapolas iš užkandinės išsvyruoja, jau patempęs kaip reikiant.

—    Na,— kreipėsi jis į mane,— palauk! Ar nori uždirbti ir šimtą gramų išgerti?

—    Nežinau, kad aš... — užsikirto man kalba (norėjau pasakyti, kad į atlaidus išsiruošiau).

—    Na, na nesispyriok, einam! — Pakaustyti odiniai batai baisiai girgždėjo. Priėjęs prie bufeto, sušuko:

—    Stakan vodki, živa!

Bematant man buvo paduota stiklinė degtinės ir silkė ant lėkštutės. Išgirdau piktą įsakantį Rapolo balsą:

—    Davai, nešk!

Aš bijojau ir žinojau, kad priešintis nevalia, bet nujaučiau, kad čia kažkas netaip. Išgėriau man įpiltą degtinę ir, net nespėjęs atsikvošėti išgirdau:

—    O dabar į dvarą marš! Aš lauksiu, nevėluok!

Pats, išėjęs iš užkandinės, šoko ant arklio ir zovada — į dvarą. Užkandinė buvo pilna žmonių, miestelyje taip pat pilna, nes buvo atlaidai.

Taigi nueinu į buvusį Belozaro dvarą, o ten pilna ginkluotų stribų. Baisu pasidarė. Užeinu į vidų, o vienas stribas:

—    Tai ko dabar? — taip piktai rėžė.

—    Rapolas kvietė,— atsakiau.

—    Stok čia,— parodė prie sienos,— ir lauk.

Po kiek laiko pasirodė Rapolas, dvokiantis česnaku.

—    A-a-a, tai tu atėjai, einam.

Jis nusivedė mane prie svirno ir parodė krūvą malkų.

—    Per dvi dienas suskaldysi, užmokėsiu. O dabar — pradėk.

Štai ko jis iš manęs norėjo. Aš pradėjau darbą ir dirbau tol, kol sutemo. Kitą dieną atėjau dar neišaušus, kad spėčiau. Pietų man nedavė, buvau įsidėjęs savo. Jau nebedaug malkų buvo likę, todėl nutariau užvalgyti. Nespėjau kąsnio nuryti, o Rapolas jau čia.

—    Cto, nerabotaješ? — piktai suriaumojo.

—    Pietauju,— atsakiau.

—    Na, reikia, reikia pažrat, reikia,— ir, pagadindamas orą, šlapinosi ant malkų.

Ot kultūra, pagalvojau. Baigęs skaldyti malkas vėl nuėjau į dvarą pasakyti Rapolui, kad baigiau. Skaudėjo rankas ir pūslės delnuose buvo.

—    O, bravo bravo! Maladiec mužik, maladiec! Gali eiti namo. O vėliau aš tau užmokėsiu už darbą, vėliau, supranti? Kitą savaitę...

Stribai į mane piktai žvairavo akimis. Aš daugiau nebelaukiau—-skubėjau namo į Rudžius. Atlyginimo už darbą taip ir nesulaukiau, praėjo ne viena savaitė. Kartą sekmadienį aš užėjau į užkandinę. Už staliuko sėdėjo Rapolas, plačiai išžergęs kojas, įraudęs. Stalas nukrautas, su juo dar trys, vienas karininko uniforma. Rapolas gražiai kvatojasi. Na, pats laikas,— pagalvojau. Aš nedrąsiai priėjau prie jo ir pasisveikinau. Jis išpūtė iš nuostabos akis.

—    Gal užmokėtumėt man už darbą? Malkas tai visas suskaldžiau, o dabar gerai būtų ir šimtą padaryti.

—    A, tiesa, tiesa.— Jis išsitraukė storą piniginę ir padavė man dvidešimt penkis.

—    Užteks?

—    Ačiū, užteks,— atsakiau. Išgėręs šimtą gramų, skubėjau namo. Vos išėjau iš užkandinės, pasivijo Rapolas.

—    Į dvarą, živa. Prisistatvk budinčiam — sakyk, Rapolas liepė sulaikyti. Žiūrėk, be fokusų, kitaip nušausiu!

Kai nuėjau į dvarą ir viską pasakiau, nepajutau, kaip atsidūriau skiepe — buvusiame bulvių rūsyje po svirnu. Be maisto pralaikė tris dienas. Po trijų dienų išleido. Rapolas tiesiog rėkė:

—    Kaip tu drįsai prie mano viršininkų šitaip pasielgti?! Kontra tu, banditas! Pamokinti tave reikia, sušaudyti vietoj.

Ir į sprandą kelis kartus nuo Rapolo gavau — net žvaigždės iš akių pasipylė. Taip ir gyvenau su baime, kad išveš į Sibirą. Gal tik tas sulaikė, kad įstojau į kolūkį. Kito kelio nebuvo. Tačiau miestelyje nesirodžiau ir stengdavausi su Rapolu nesusidurti. Bijojau vien to vardo.

V. M. (miręs) Rudžių kaimo gyventojas

Kadangi mano sodyba buvo prie pat vieškelio, todėl matydavau kaip pralėkdavo Rapolas su savo būriu. Ne kartą užsukdavo ir į mūsų sodybą. Aš turėdavau jiems arklius pagirdyti. O Rapolas vis klausinėdavo, ar banditų nematei, gal pas ką užeina?

—    Kad nevaikšto čia banditai,— atsakydavau.

—    Na, na, jūs visi tokie!

Apie jo žiaurumus jau žinojau, todėl nejauku darėsi, kai jis apsilankydavo. Kartą vasaros metu apie pietus į Rudžių kaimą užlėkė būrys stribų ir enkavedistų su Rapolu priekyje. Tuo metu Petkevičių namuose visi valgė pietus. Saukiamas į armiją buvo jų sūnus. Jis nesislapstė, tačiau pamatęs enkavedistus šoko bėgti — galvojo, kad jo suimti atvyko. Rapolas, pastebėjęs bėgantį, pradėjo šaudyti į jį ir, pakirstas kulkos, Petkevičius krito. Po kiek laiko pas mane kaip pasiutęs atjojo Rapolas.

—    Imk kastuvą ir pas Petkevičius — živa! — sustaugė įsiutęs. — Užkasite banditą.

—    Ne banditas jis,— bandžiau paprieštarauti, bet pamatęs, kad brauniko kabūrą atsega, nebesiginčijau.

Kai nuvykau į vietą, ten jau radau Justiną Misevičių. Kaip nušovė vidury lauko, taip ir liepė užkasti. Raudančių, alpstančių motinos ir seserų neprileido.

Aš sakau, gal kapo kauburėlį reikia padaryti? Kaip čia dabar, ne taip kaip žmogų... Ar kryželį pastatyti, kad žmonės matytų, jog čia žmogaus kapas.

—    Ką,— suriko Rapolas, tarsi žvėris,— banditui kapą?! Lygi vieta turi būti, kad net žymės bandito neliktų. Traktoriai ars tuos laukus, o kažkoks kryželis trukdys.

Vėliau toje vietoje buvo pastatytas kryželis. Niekas jo nevertė. Baisus buvo tas Rapolas.

A. M., Sidabravo gyventoja

Mano vyras buvo partizanas — miško brolis. Vėliau jį užverbavo emgebistai ir jis tapo slaptuoju agentu— išdavė daug partizanų. Pabūgęs keršto, perėjo į stribus, į Rapolo būrį ir tapo grupės vado Blužo Alekso pavaduotojas. Su Rapolu buvo geri draugai, ypač pasižymėjo žiaurumu, žinojo visus partizanų ryšininkus. Daug, suėmė, daug sušaudė, trėmė į Sibirą. Palaužiant rezistenciją, suėmė savo pusbrolį, kurį nuteisė 25 metams. Vėliau tapo kolūkio pirmininku. Pastatė jį Sniečkus. Gavo žinią, kad pusbrolis miręs. Praėjus 30 metų, iš Sibiro grįžo pusbrolis. Tuoj pat jį pradėjo tampyti KGB. Aiškėjo visos jo nedorybės. Buvę rezistentai atpažino kaip išdaviką, išdavusį 1964 m. paskutinį partizanų vadą Prūsaitį—Mūrelį, kurį nuteisė mirti.

1982 m. man pasisakė, esąs baisus žmogus, gal baisesnis net už Rapolą. Sakė, kad sapnuoja nužudytuosius, bijo keršto ir KGB. 1982 m. savo kambaryje pasikorė ant diržo. Paliko užrašą „Sudie, Rapolai“.

E. B. (miręs), Rudžių kaimo gyventojas

Mano ūkis buvo sudegęs per karą. Besitraukdami vokiečiai nelietė mūsų, o rusai padegė besivydami vokiečius. Padegė ir sodybą, nes jiems nepatiko, kad ši sodyba buvo viena iš gražiausių Rudžių vienkiemiuose.

— Pust gariat kulaki,— šaukė rusai ir enkavedistai.

Nekartą užsukęs Rapolas klausdavo:

—    Čto, kulak, nepastroišsia? Kur banditai? Kai į Sibirą išgrusiu — sužinosi!

Mano žmona, pro langą pastebėjusi atjojantį Rapolą, pradėdavo verkti ir žegnotis. Kartą lipo ji kopėčiomis ant tvarto, nes po tvarto stogu, pastogėje buvo sukrautas šienas (daržinė sudegė). Iš kažkur pasirodė Rapolas su savo gauja. Gerai, kad tuo metu jo gaujoje buvo mūsų kaimo gyventojai — stribai — broliai Blužai. Rapolas pradėjo šaudyti į mano žmoną. Žmonelė išsigandusi nukrito nuo kopėčių, klaupėsi ant kelių, kabinosi Rapolui į kojas, bučiavo batus.

—    Pasigailėkite, Jėzau Marija, pasigailėkite, aš nekalta, aš karvei šieno lipau ant tvarto!

—    Pažiūrėsim, pažiūrėsim, kur banditai,— bumbėjo Rapolas. Stribai išnaršė visą pastogę, tvartą, gryčią, tačiau nieko nerado. Nes miškiniai pas mus į kaimą neužsukdavo. Tada stribas Blužas užtarė mus.

—    Pažįstu aš juos, ne banditai jie ir ryšio su banditais neturi.

—    Matai,— vėliau man sakė Blužas,— koks aš geras — už tai turėsi man duoti samagono.

Tai toks buvo mano susitikimas su Rapolu. Tada, pokario metu, mes kaip Dievo, jo vardo neminėjome be reikalo.

V. J. (miręs), Nutaičių kaimo gyventojas

Jodamas vieškeliu iš Šeduvos ar Baisogalos Rapolas su savo gauja užsukdavo ir pas mus ir puldavo į pirtį banditų ieškoti. Prikišdavo brauniką prie smilkinio ir rėkdavo:

—    Kur banditai? Atrasiu — nušausiu!

—    Manai, kad jie tavęs taip ir laukia,— bandžiau pajuokauti.

—    Čto skazal! — suriko jis rusiškai. Perbalęs iš pykčio, išsitraukė brauniką ir taip smogė man į dantis, kad bematant apsipyliau krauju ir netekau poros dantų.

— Aš tau pirtį ledinę iškūrensiu Sibire, bandito gabale,— rėkė Rapolas.

Nuo to laiko aš Rapolo bijodavau kaip pragaro. Pamatęs jojant pro šalį, galvodavau, kad tik neužsuktų, nes vėl puls į pirtelę banditų ieškoti. O pas mane ateidavo išsimaudyti aplinkinių vienkiemių ir kaimų gyventojai. Reikėdavo perspėti, kad pirtis iškūrenta. Virš pirties iškeldavau šluotą ir, ją pamatę, ateidavo išsimaudyti žmonės. Nekartą Rapolas su savo gauja tūnodavo pasaloje, laukdavo, kada ateis banditai. Turbūt galvojo, kad aš banditams ženklą duodu. Nukentėjo nuo Rapolo Nutaičių kaimas, kai ką net į Sibirą ištrėmė.

T., Grinkiškio miestelio gyventoja

Mačiau tą baisųjį Rapolą. Aš niekur nesikišau, buvau pamaldi, lankiau bažnyčią, meldžiausi. Rapolas nekentė bažnyčios ir tikinčiųjų. Jis sakydavo:

—    Kaniušniu nado sdelat iš bažnyčios.

Tačiau tam jis buvo bejėgis, ne jo valia, ne nuo jo priklausė. Kartą sekmadienį aš iš Grinkiškio į Pašušvį ėjau į atlaidus, nešiausi su savimi kantičką. Ties Pašušviu link Grinkiškio pamačiau atjojantį Rapolą su savo gauja. Aš pasitraukiau į kelio pakraštį, nes bijojau, kad nesumintų— jojo jie zovada. Prijojęs Rapolas sustabdė arklį.

—    Kur eini, boba, ir ką čia nešiesi?

—    Atlaidai Pašušvyje, tai ir nešuosi kantičką,— atsakiau.

—    Plytą geriau neštumeis — klubą reikia statyti. Ar banditų nematei?

—    Nemačiau,— atsakiau.

—    Žiūrėk, sužinosiu, kad meluoji, nušausiu. — Ir nujojo su savo gauja. Nenoriu aš to pabaisos daugiau nei prisiminti.

A. S. (miręs), Šeduvos miestelio gyventojas

Kai dar Šeduva buvo rajono centras, aš daug metų dirbau kooperatyve. Vežiodavau visokius veikėjus po rajoną — Romanenką, Sirokovą, Lionginą. Rabikauską vežti teko, stribų apsauga prisėsdavo. Turėjau tokią mašiną — palutarką malkomis kūrenamą. Nekokia, eidamas būdavo, bet vežioti veikėjus reikėdavo. Įvirsdavo ir Rapolas, girtas kaip maišas. Žiaurus tai buvo žmogus. Aš girdėdavau, kaip jis tardė, nes liepdavo būti netoliese — gal reikės ką nors vežti. Vieną kartą tai belaukiant, mačiau kaip į kabinetą įsivedė apsiverkusią bobą, nevisai jauną — apie keturiasdešimt metų. Aš nežinau, ką Rapolas jai darė, tik išgirdau nežmonišką klyksmą. Po kurio laiko klyksmas nutilo, tik girdėjosi kažkoks bildesys, duslūs smūgiai ar kažkas panašaus. Po kurio laiko Rapolas išėjo baisiai užraudęs, suprakaitavęs.

—    Apsivėmė, padla,— pasakė Rapolas ir pats kažkur dingo.

Mačiau, kaip tą moterį paskui vedėsi stribai. Baisu buvo į ją žiūrėti. Ne visi atlaikydavo Rapolo tardymus. Kartą jis ir ant manęs užpuolė:

—    Kodėl tu gyvas, a? Važinėji mašina po rajoną ir banditai tavęs nenušauna, pravierim, pravierim!

Po šio pokalbio jis ėmė manęs nekęsti.

—    Jeigu tavęs nenušaus banditai, tai nušausiu aš,— gąsdindavo.

Bet kur jis staiga dingo, taip niekas ir nežino. Sako, į kalėjimą pasodino, o ten jį kaliniai atpažino ir užmušė. Visaip kalba, tačiau kas kartą susidūrė su Rapolu, visą gyvenimą nepamirš.

Š., Šeduvos gyventojas

Šeduvos rajone man teko dirbti atsakingose pareigose. Atsimenu visus buvusius veikėjus, net turiu nuotraukų. Reikėjo mums ir garnizonų, nes kas būtų saugojęs nuo miškinių. Visus būtų iššaudę miško broliai. Jie taiklūs buvo, o stribai patys jų bijojo labiau, negu velnias kryžiaus. Pažinojau aš ir Rapolą. Jis man netrukdė. Jei paprašydavau kelių stribų apsaugos, duodavo. Jis vadovavo Grinkiškio garnizonui, bet rajone būdavo. Jis nesiskaitė su niekuo — jei jau ką pačiupinėjo, tas ilgai krauju spjaudė. Jis mėgo peržiūrėti tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Ko ten ieškodavo, nežinau, girdėjau, kad kai ką atsirinkdavo. Aš prie stribų ir enkavedistų nesikišau ir reikalo su jais neturėjau. Tačiau Rapolo vengiau, bijojau. Jo akyse buvo kažkokia baisi galia. Jei į ką piktai pažiūrėdavo, žmogus pasimesdavo. Mano nuomone, tai buvo tikras tarybinis enkavedistas, čekistų mokinys, labai, mylėjęs Staliną.

Kas su juo atsitiko, aš nežinau. Atrodo, saugumas jį paėmė, girdėjau, prisidirbęs buvo. Daugiau aš apie Rapolą nenoriu kalbėti. Žinai, sunkus metas buvo. Taip sunku buvo atskirti savus nuo svetimų. Todėl galima būtų ir jį pateisinti. Stalinas tada reikalavo griežtumo, o Rapolas buvo tvirtas enkavedistas. Kas tie stribai, palyginus su juo. Kad ir tokie, kaip Gutauninkas Dorolis arba, sakysime, Blužas. Nors jie ir pasižymėję stribokai, tačiau tai ne Rapolas. Jis Tarybų Sąjungoje paminklo nusipelnė. Daugiau manęs neklausinėkit. Buvę stribai daugiau galėtų papasakoti apie Rapolą.

Buvęs stribų vadas D. ((Radviliškio raj. Grinkiškio apyl.)

Tu manęs klausi apie Rapolą. Ką aš galiu pasakyti? Aš tarnavau su juo viename garnizone. Tokie laikai buvo, galima būtų ir jį pateisinti. Kiek buvo visokių sabotažninkų: kolūkio arkliai masiškai krito, pašarų trūko, o ir tuos pačius vogė. Arkliai ir karvės ant virvių kabojo. Zinai, kad būtume viską iš anksto numatę, mes prieš tokius kaip Rapolas patys būtume šautuvus atsukę, prieš visą sovietų valdžią. Bet mums melavo, sakė, kolūkių pirmininkai su aukštaisiais mokslais bus, žadėjo sovietinį „rojų“, o ką gavome? Rapolas buvo žiaurus, to neneigiu, bet paklausyk, iš kur toks žiaurumas. Viename kaime mūsų 10 vyrų būrys kartu su Rapolu užsukome į vieno buožės sodybą. Rapolas prievolės lapelius patikrino — viskas tvarkoje. O šeimininkė pasisiūlė pavalgydinti. Pyragaičių visą dubenį pastatė. Žinai, ką mes valgėme? Ogi vietoje maltos mėsos — maltos pelės buvo, iš anksto prigaudytos, ne vienas uodegėlę rado. Tada Rapolas pasiuto — štiku bobą po truputį badė, kol ta prisipažino. Aštuonis šovinius į ją suvarė. Po to nušovė senį ir tris vaikus. Jo įsakymu visus suvertėm į šulinį ir užlyginome. Aš gerai žinau kur, bet nesakysiu. Nežinia, kas dar gali būti. Vaikų tai nereikėjo liesti, jie dar maži buvo — po 8, 9, 11 metų. Vienas vaikas, matyt, peršautas buvo, nes judėjo rankutės ir kojytės. Rapolas tėškė jį šalin ir sukomandavo — užkast!

Pamenu kartą iš Kairėnų kažką atvežė ratuose uždengtą. Mūsų būrį tuoj pakėlė ant kojų. Žinai, ką ratuose pamačiau? Ogi 18 metų komsorgę — visą subjaurotą ir pakaustytą. Pasagos sulenktos ir prikaltos prie padų, uknoliai užlankstyti, o kaktoje išdeginta penkiakampė. Tris dienas ieškojome miškinių, bet neradome. Rapolo įsakymu sudeginome eigulio sodybą, liepėme jam su šeima iš tos vietos išsikelti. Į Sibirą tada ištrėmėme septynias šeimas.

A. B. (1985 m. pasikorė Kaune), buvęs Grinkiškio stribas

Būdamas MGB komisaru Raseinių rajone Vosiliškyje, net du kartus buvau susitikęs su partizanų dalinio vadu Beržu. Tada aš jam daviau duomenų, kas yra MGB šnipai. Daviau duomenų apie Algį Pocių. Antrą kartą susitikau su Beržu Buriūnų miške. Su juo buvo dar du partizanai. Susitarėme vienas kitam kelio nepastoti. Rapolas mane įtarė ir jo įtarimas didėjo. Pabūgęs Rapolo keršto, tapau uolus stribas, užsitarnavau jo pavaduotojo vietą. Supratau, kad esu dviveidis ir išdavikas, tačiau man kito kelio jau nebuvo. Rapolas buvo sadistas profesionalas. Mačiau, kaip tardė 14 metų mergaitę prie degančios sodybos. Išsukinėjo rankų pirštus, išrengė nuogai, liepė visiems stribams iš eilės bučiuoti lytinius organus. Paskui paklausė, gal kas norit, tačiau mūsų tarpe tokių neatsirado. Tada ilgai ją mušė, paskui liepė rankomis paliesti žemę ir į lytinius organus įgrūdo tvoros štakietą. Po to kruviną ir leisgyvę įmetė į ugnį. Kad nesiveistų daugiau banditų išperos,— bumbėjo panosėje ir spjaudėsi — matyt pačiam šlykštu buvo. Jo įsakymu mes sudeginome Petrėčių iš Auksučių, Zakurkų ir Gulbinų sodybas, Mingilų iš Auksučių, Žiogų iš Dirgaičių sodybas. Dalyvavau suimant Mingilaitę ir Zakarkaitę. Ten tai buvo linksma! Per jas perėjo visas garnizonas, išnešė jas be sąmonės ir nuogas gulinčias nušovė. Apie savaitę negyvos gulėjo turgaus aikštėje. Rapolas liepė sekti, kas prie jų prieis, nustatyti pavardes ir gyvenamą vietą. Rapolo visi bijojo— jis gyrėsi matęs Staliną ir net kalbėjęs su juo. Kitą kartą prie butelio daugiau papasakosiu.

L., Grinkiškio gyventoja

Rapolas — tai mano skausmas, šeimos nelaimė, tragedija. Kaip jis kankino mano vyrą! Jei nebūčiau gudri buvusi, būtų ir mane kankinęs. Tačiau kartą ir aš jį nubaudžiau. Karolynės kaime gyveno Prakartienė su dukra. Jos abu sūnūs buvo partizanai. Matyt Rapolas tai nujautė ir tankiai užsukdavo pas Prakartienę jos vaikų gaudyti. Ir taip moteris biednai gyveno, o jie suėsdavo viską, surydavo ir palikdavo moterį alkaną su mergaite. Mes su vyru turėjome vandens malūną, visiems kaimams maldavome. Dar mano vyro nebuvo areštavę. Kartą pas mane atėjo Prakartienė ir sako:

—    Žinai, tie stribai viską suėda ir reikalauja, kad kitą kartą gardžiau paruoščiau. O iš kur man mėsos gauti? Gal, Litvinien, gali man padėti? Pas tave malūne daug pelių — reikėtų juos žiurkiena pašerti.

Aš net nustėrau išgirdusi, bet susitvardžiusi sakau, kad pacų reikia jiems prigaudyti.

—    Ką tu, kaimyne,— sako Prakartienė,— pacai nuodingi, dar pririjęs pacienos koks stribagalis nusikadaruos, tai žinai, kas bus. O pelės mažos, sumalsiu su visais kauliukais ir tegul sau ryja stribai besočiai.

—    Ar su visom žarnom ir malsi? — paklausiau.

—    Ne, — atsakė Prakartienė, — švariai nutaisysiu.

Ir mes ėmėmės darbo, statėm spąstus ir narvelius, gaudėm ir mušėm peles. Per dvi dienas didžiulę krūvą prigaudėm. Prakartienė pilną dubenį žiurkienos pritaisė, pridėjo prieskonių ir privirė pyragaičių. Kaip tik atvažiavo Rapolas su savo stribais:

— O, kak vkusno!

Susėdę stribai kad kerta žiurkieną, net ausys kruta. Tik štai vienas stribas rado pelės uodegėlę pyragaičių įdare, kitas taip pat, rado ir pats Rapolas. Kad pasiuto vemti stribai, vaikšto apie gryčią, kiša pirštus į burną ir vemia. Ot tai užėdė smakai nelaimingi, tai prisirijo žiurkienos! Bet ir Prakartienę jie kurvavojo! Rapolas ją durtuvu badė, paskui sušaudė vargšę moterį ir į šulinį įmetė. Dukrą, išprievartavę visi iš eilės, sako, gyvą į šulinį įmetė ir šulinį užlygino. Vėliau mes lavonus palaidojome.

S. K. (miręs), Radviliškio raj. Eitvilių km. gyventojas

Po šio įvykio pas mane dienos metu užsuko Rapolas su visa stribų gauja. Aš laikiau kralikus, nes mano mama ne viską galėjo valgyti, skrandžio liga sirgo. O tuo metu kaip tik buvo pamušti kralikai, mama juos troškino. Rapolas, įvirtęs į vidų, dairosi. Mato, ant stalo kralikiena, o ir keptuvėje čirška, kvepia. Rapolas gal ir norėjo užeiti, bet į mėsą žiūri žvairai.

—    Cto, koška? — paklausė rusiškai.

Mama atsakė, kad kralikai, o ne koška. Ar jau kraliko nuo katės ne-atskiriąs.

—    Visus jus reikia sušaudyti,— subumbėjo Rapolas, — velnias žino, ką čia kepat. Einam, vyrai,— sukomandavo stribams, — katienos mes nevalgysime.

—    Negi katinai katinus ėstų,— sušnabždėjo mama.

Tikriausiai skani ta žiurkiena buvo.

P. K. (buv. aktyvistas, stribas), Radviliškio raj. Kubiliūnų km.

—    O, brač, Rapolą gerai, gerai pažįstu. Nors aš tarnavau Baisogalos garnizone, tačiau su Rapolu teko susidurti. Ir ne kartą. Vieną kartą mūsų 10 vyrų būrys Baisogalos apylinkėje Dvarelių ir Nutaičių kaime tikrinome, kaip mužikai prievoles atiduoda. Perėję keletą gryčių, žiūrim, ir Rapolas su savo asais šniukštinėja.

—    Na, kaip,— klausia pasisveikinęs Rapolas,— ar daug radote?

—    Kad čia viskas tvarkoje, brač,— sakau.

—    Durniau,— kiek radote dešrų, kumpių, šnapso?

—    Kad mes neimame,— atsakiau.

—    Ko jus ten laiko, Baisogaloje? Perkarę, išdžiūvę, vos kačergas bepanešate. Griebti reikia iš mužikų, gerumu jie neduos, kulokų išperos. Visi jie sabotažninkai. Turi, o patys katieną ėda, tfiu! — nusispjovė Rapolas.

—    Imkite viską, ką tik norite — aš leidžiu!

Nu, brač, ir prasidėjo! Į vežimus tik krauname dešras, kumpius, vištas. Komodų stalčiai tik tuštėja, iš spintų rūbai skraido. Žiūriu, brač, Rapolas tempia bidoną.

—    Ei tu, kareiva, ko stovi? Šnapso radau pas vieną mužiką, o sakė, kad neturi — tai už melavimą per liežuvį trenkiau. Padėk nešti į ratus.

Įkėlėme, brač, bidoną į ratus ir, nusiaubę minėtus kaimus, išvažiavome. Pakely ginčijamės, kur užsukti gerai paūžti. Rapolas sako:

—    Žinai, čia netoliese viena merga gyvena. Vyras kariuomenėje, tai užsukam pas ją.

Nuvažiuojam, brač, žiūriu, jauna boba vaikšto po kiemą, bet jau stora, pilvas ant nosies lipa, nėščia, mat. Sumarmėjom visi į gryčią ir prasidėjo balius. Rapolas tą bobą tik ragina, traukia dešras, kumpius. Kieme buvo išstatyta sargyba. Matau, brač, Rapolas vis už užpakalio tai bobai pagriebia. Boba išsigandusi, pasimetusi, o jis vis kapt ir kapt už užpakalio. Kai gerai įkaušome, Rapolas pradėjo girtis:

—    Žinai, mažą vaiką kai trenki galva į akmenį, tai bent balsas — bumpt. Atrodo, kad šovinys sprogo. Jūs netikit? Aš irgi nežinojau, bet sakau, balsas geras,— visi mes kvatojame, įvairius anekdotus tauškiame, o šeimininkė nuo tokią kalbų stovi prie sienos pastėrusi. O Rapolas giriasi toliau:

— Žinai, koks vaikas bobos pilve? Aklas, kaip kačiukas ir glitus, bjaurybė. Suėmėme vieną nėščią partizanų ryšininkę. Ko nedarėme, o ji vis nepasako, kur yra bunkeris. Nusibodo kutavot, tada aš jai pilvą šmaukšt peiliu! Sakau, nepasakysi — benkartą ištrauksiu. Ir ištraukiau tą bjaurybę. Fui, nenoriu nei prisiminti. Užkasėtu stiervą dilgynėse.

Šeimininkės jau nebebuvo, ji užlindo už užuolaidos ir pasislėpė virtuvėje. Po kurio laiko girdžiu, brač:

—    Kaip tau negėda, aš nėščia, vyrą turiu. Nelįsk! Kai pagimdysiu, tada, vėliau.

Tačiau Rapolas nesustojo pusiaukelėje. Pasigirdo kažkoks bildesys. Po kurio laiko grįžo Rapolas, visas įraudęs, brač. Tuojau už užuolaidų galvą kyšt vienas vyrukas ir šaiposi, žvelgdamas į šeimininkę, o toji, brač, girdžiu, verkia. Už stalo traukiame burtus iš degtukų, kas pirmas turės eiti pas bobą, kas antras, o kas trečias ir t. t. O Rapolas giriasi, kad nėščia boba, bet karšta, velnias,— netikėjau. Ir maukia samagoną po pilną stiklinę. Nežinia, kuo tai bobai būtų pasibaigę, nes jau buvo susidariusi dešimtis — gal negyvai ją būtų. Bet į gryčią įbėgo sargybinis ir pasakė, kad partizanai pas Pilipauską į kiemą įslinko. Rapolas kad sušuks:

—    Trevoga! Podjom! —Visi pašokę čiupomės už ginklų. Rapolas šaukia šeimininkę:

Ji atėjo, brač, apsiverkusi, galvą nuleidusi, ištaršyta.

— Čia viską tau palieku, viską! Pati žinai, už ką! — ir mes išrūkome partizanų gaudyti.

K. (Pupytė), Grinkiškio apyl. Rudžių kaimo gyventoja

Kaip aš Rapolo nepažinosiu — mano du vaikai gynėjais buvo, dvi dukros aktyvistės, viena partorge, o žentas Vilniuje CK. Ot, aš padarydavau alų ir gyvatinkos išvarydavau, oi daug stribukų pas mane užeidavo, ot ūždavome, todėl mane Pupyte ir vadindavo. Pasilikdavo po du, po tris stribukus nakvoti. Kiek kartų Rapolas miegojo. Ot vyras buvo, mokėjo ir mergas, ir bobas palinksminti. Ant manęs žodžio niekas nepasakydavo, nes bijojo kaip ugnies. Aš Rapolą mušiau su mazgote. Gerai, kad užėjau laiku —mat, mano 16 metų dukrą jau buvo apžergęs. Ot aš jam daviau su mazgote. O Rapolas nušoko, sagstosi kelnes ir sako:

—    Tavo laimė, kad tu mūsų vyrų motina, kitaip su tavimi pasikalbėčiau. Pupyte, nesakyk niekam apie tai. Tavo sūnūs tai pas mane tarnauja, paaukštinsiu juos. Gal,— sako,— tave kas skriaudžia?

—    Švėgždos,— sakau,— nepatenkinti vis, kažko burčija.

Po kelių dienų ne tik juos, bet ir gimines ištrėmė. Ir gerai, nereikia liežuvio kišti. Gal nori gyvatinkos ar alučio — įpilsiu uzbonėlį? Tai matai, kokia aš boba, mušiau Rapolą.

V. Č., Radviliškio raj. Grinkiškio miestelio gyventojas

Buvau teistas 25 metams už partizanės Mingilaitės išgydymą po susišaudymo. Jos slapyvardis Tavutė.

Sušaudė 1950 m. vasario 19 d. Lavoną įmetė į mėšlidę.

Mano pažintis su Rapolu išliks visam gyvenimui. Jo dėka gavau 25 m. ir visa mano šeima — žmona ir trys vaikai — buvo ištremti į Igarką. Sibire mirė abi dukros ir žmona. Liko gyvas tik sūnus, nes jis iš Igarkos pabėgo, Leningrade baigė pedagoginį institutą, tapo muzikos mokytoju, vedė taip pat mokytoją, buvusią tremtinę. Iš lagerio grįžau pas jį.

Po karo aš gyvenau Grinkiškyje ir dirbau ambulatorijoje felčeriu. 1949 metų vasarą, vieną naktį į mano duris kažkas pradėjo stipriai belsti. Paklausus, kas, atsakė:

— Litvinas Aleksas, malūnininkas. Turiu labai silpną ligonį, įleisk.

Atidaręs duris pamačiau, kad Litvinas ne vienas, su juo — dailiai nuaugusi, maždaug 21 metų, labai graži, juodaplaukė kruvina krūtine. Ji vos vos laikėsi ant kojų, vietoje kvėpavimo girdžiu — gargenimas. Supratau, sužeisti plaučiai. Kai įsileidau į vidų, pažinau, kad tai partizanė Mingilaitė. Išsigandau ir paklausiau, ar niekas nematė jų ateinant. Sako, tu ją sutvarkyk, o aš parsivešiu pas save. Aš pasakiau, kad jos vežti niekur negalima, jos būklė sunki. Kai ji pradėjo nusirenginėti, dar labiau nusigandau — po viena pažastimi pistoletas pakabintas, po kita — granata. Aš sakau, turėsite tuos nusiimti, o ji atsisakė sakydama, kad tik nuo jos lavono bus galima nuimti. Aš nesipriešinau. Paklausiau, kaip viskas buvo. Sužinojau, kad jų namą apsupo apie 40 stribų būrys. Kažkas iš kaimynų išdavė, kad ji yra namuose. Ji atsišaudė vokiškos markės automatu, per langą išsiveržė į lauką ir per dilgėles praslinko į sodą. Ją pridengė brolis. Iš sodo ji pradėjo bėgti. Kaip pašovė — nejuto, tik už kilometro pajuto skausmą krūtinėje, trūko oro. Dviejų kilometrų atstumą iki Litvino šliaužė septynias valandas. Pasiekė jį tik sutemus. Aš jai atlikau operaciją, suleidau vaistus ir pradėjau gydymą. Stribai viso to ne-suuodė. Po mėnesio Mingilaitė pasveiko ir grįžo į savo būrį. Išeidama pasakė, kad man bus atlyginta. Aš sakiau, kad tik savo pareigą atlikau.

Praėjus savaitei, gavau iškvietimą į Vosiliškį pas labai sunkų ligonį, kuris neva buvo prie mirties. Sako, jaunas, apie 20 metų. Manęs parsivežti su pora arklių ir vežimu atvažiavo labai keistas valstietis. Aš pagalvojau, kad jis taip dėl ligonio. Pasiėmiau kas reikalinga ir išvažiavau. Kai privažiavome Buriūnų mišką, pasidarė nejauku. Įvažiavus į vidurį miško, ant kelio iššoko keturi ginkluoti partizanai. Įsakė eiti į mišką ir neštis savo daiktus. Priešintis buvo beprasmiška.

Mane nuvedė į aikštelę, kartu vedė ir tą mužiką — triznių prakeiktą, išdaviką. Aikštelėje sėdėjo partizanai, jų tarpe pažinau Mingilaitę. Su ja kartu buvo ir jos vienmetė Zakarkaitė iš Gulbinų — Savutė. Pirmiausiai man buvo parodyti du ligoniai. Vienam reikėjo atlikti staigią operaciją, kitam medicina buvo jau nereikalinga. Viską atlikęs, paprašiau, kad mane išleistų. Tuo tarpu dingo mane vežęs mužikas. Pasirodo, jį rado beviduriuojantį po egle. Atvestas į aikštę, visas drebėjo. Jį norėjo nušauti, tačiau aš sakau, kas mane parveš namo. Prie manęs priėjo Tavutė ir išbučiavo. Sako, vežime rasi dovanų. Ir tikrai — vežime radau du ritinius drobės ir šiaip visokių prekių. Iki vežimo mus palydėjo tie patys keturi partizanai ir vis grasino mužikui. Išvažiavus iš miško, mužikas sustojo ir pradėjo prašyti drobės ir kitų daiktų. Jei ne, sako, važiuoju tiesiai pas Rapolą. Dabar supratau, kas per paukštis mane vežė. Daviau jam ir drobės ritinį, ir kitų daiktų ir pasakiau, kad jei mane parduos, jam ir jo šeimais bus galas. Mužikas tylėjo ir šypsojosi. Kitą rytą, kaip ir reikėjo tikėtis, pas mane įvirto Rapolas su visa stribų gauja. Dievulėliau, kas dėjosi. Išvertė visą namą, surinko vaistus, medicinos įrankius, pinigus, rado ir drobę. Prasidėjo kruvinas siaubas. Rapolas, uždėjęs ant kaklo kilpą, tampė mano žmoną, mušė, spardė, liepė laižyti dulkes nuo visų stribų kerzinių batų. Mane prirėmė su automatu prie sienos, neleido nei pajudėti. Mano abi dukreles stribai laikė už kojų galva žemyn. Rapolas iš kažkur atsinešė sieros rūgšties, sako, po lašą lašins mergaitėms į lytinius organus. Neišlaikęs aš pasakiau, kad neliestų mano žmonos ir vaikų, nes jie nekalti ir nieko nežino — aš viską prisipažinsiu. Tokiu būdu aš nuėmiau nuo savo šeimos siaubingas kančias. Prasidėjo mano kančios. Mane nuvežė į Belozaro dvaro rūsį, kur buvo įsikūręs garnizonas. Savaitę laiko išbuvau be maisto, kankino įvairiais būdais. Sakiau, kad prievarta mane privertė perrišti miškinius. Tačiau mužikas viską papasakojo. Tada prisipažinau, nuslėpiau tik Mingilaitę.

Mačiau, kaip Rapolas tardė kitus. Tardant vieną moterį, pats Rapolas atvedė vilkinį šunį. Visą kruviną, vos gyvą moterį stribai sulenkė ir užleido ant jos šunį. Tik antžmogis gali taip pasielgti.

Mane išvežė į Vilniaus kalėjimą ir laikė iki teismo apie metus. Sužinojau, kad visą mano šeimą išvežė į Sibirą. Taip pat sužinojau, kad tą mužiką rado pakartą ant telegrafo stulpo nuogą, o ant kūno buvo prisegtas Stalino paveiksliukas ir pakabintas nupjautas jo liežuvis. Naktį buvo padegta mužiko sodyba ir jo visa šeima sudegė. Vasario 3 d. mane iškvietė MGB tardytojas ir pasakė. kad mano laimė, jog jau esu nuteistas, nes dabar jau neužtektų 25 metų. Sužinojau, kad padedant išdavikui, stribai gyvą paėmė Mingilaitę—Tavutę. Kad ji, neišlaikiusi kankinimų, viską pasakiusi. Kad bus teisiami Aleksas Litvinas, Jonas Buivys, vaistininkas Butauskas, teikęs man vaistus, ir kad aš turiu duoti parodymus kaip liudytojas ir todėl nuo etapo esu sulaikomas. Po teismo prie manęs priėjo tas pats MGB tardytojas ir tarė šypsodamasis:

— Blogai, kad šią naktį tave išveš į Rusiją, o tai sutiktum dar vieną savo draugą, patį mylimiausią — Rapolą.

Tada nesupratau. Pasirodo, pareigų viršijimas, pavojinga valstybei veikla, Stalino asmenybės niekinimas. Tyčia jam tai kas nors užtaisė, galvojau. Vis dėlto Dievas yra! Tardytojas man pasiūlė papirosą, o po kelių sekundžių padovanojo ir visą pokelį. Paaiškino, kad veža į Belomor kanalą. Sakė, kad ten gerai šeria ir politinių beveik nėra — tie dvesia kaip musės. Man pasisekė — po 25 metų grįžau gyvas.

A. B. (buv. stribas), Grinkiškis

Po Mingilaitės—Tavutės likvidavimo mane perėmė MGB. Davė uniformą, paaukštino laipsnį (vyr. leitenantas) ir paskyrė Vosiliškio apylinkės ypatinguoju kriminalinių tyrimų komisaru-įgaliotiniu. Baisi buvo tai apylinkė. Čia partizanai visiškai valdė padėtį. Mano susitikimai su partizanų vadu Beržu mane palaikė morališkai, nors pakarti galėjo bet kada. Greitai apylinkėje tapau savas, pradėjo kviesti į įvairias išgertuves. Kaip ir Rapolas, rupūžinką mėgau, žmonių nesmaugiau, galvojau, kad čia ir bus mano šilta vieta visam gyvenimui. Valdžios buvau gerbiamas. Aš žinojau, kad prieš Rapolą yra ruošiama vietinių gyventojų ir partizanų akcija. Jo nužudyti nesiruošė — rengėsi perduoti sovietų valdžios organams teisti. Tą tai aš tikrai žinojau. Rapolas girtas mėgdavo paburnoti:

— Ką jūs čia tauškiat — Stalinas! Jis ten — Kremliuje, o aš čia. Ne jis — aš Stalinas, — maldavo liežuviu įgėręs.

Todėl pagrindo įvelti jį į pinkles buvo nemažai. Aš jam patariau nesirodyti Vosiliškyje, nes mes dabar buvome jau ne tarnybos draugai. Aš stovėjau aukščiau už stribus. Vienas ūkininkas 1951 m. vasario ar kovo mėnesį suruošė stambų balių ir sukvietė be galo daug valdžios. Partorgą Sirokovą, politruką Romančiką, komunistų išnarą Pranaitį, apylinkės pirmininką Lionginą, sekretorių Sabui}, seniūną Ilevičių, mane, o taip pat Rapolą, atstovą iš Maskvos (ypatingų bylų ekspertą antisovietiniams elementams stribų, MGB, NKVD bei partijos eilėse išaiškinti. Jis turėjo Berijos įgaliojimus ir niekam nebuvo pavaldus.) Laipsnį turėjo majoro. Jis buvo gavęs nemažai skundų Rapolo atžvilgiu. Buvo pakviestas ir kunigas, neva pritariantis sovietų valdžiai, pamokslais raginęs žmones mylėti sovietų valdžią. Į Vosiliškį buvo sutrauktos nemažos stribų, MGB ir NKVD pajėgos. Kol prasidėjo tas balius, dalis stribų jau šlitinėjo prisisprogę. Girdė juos visi, kas tik galėjo. Mano širdis nujautė kažką negero, bet į balių nuėjau, pasiėmęs TT markės pistoletą.

Balius buvo šaunus. Aš mažai gėriau, buvau atsargus. Pagalvojau, ar nesusems čia tokių ponų partizanai. Sekiau kiekvieną žmogų, tačiau pamatęs, kad viskas ramu, įnikau ir aš gerti. Daugiausiai pylė Rapolui—-nežiūrėjo nei eilės, nei gėrimų rūšies — ir degtinę, ir stiprų naminį alų, ir net spiritą. Prie jo prisėdo dvi jaunos panelės ir pradėjo linksminti ir su juo flirtuoti. Jie kaip tik sėdėjo prieš Maskvos atstovą iš priešingos stalo pusės. Aš įtariau, kad čia kažkas ne taip — turbūt Rapolui šis balius bus paskutinis. Netikėtai vienai iš tų merginų prasisegė chalatas ir aš pastebėjau, kad ji vilki miškinių karinę uniformą. Nepastebimai įleidau ranką į kišenę ir atlaužiau pistoleto saugiklį. Tą patį padarė ir Maskvos atstovas. Rapolas pradėjo su tomis mergomis bučiuotis, o ypač su ta partizane-—atrodė, kad tuoj nugrius abu po stalu. Netikėtai tos mergos kažkur dingo. Maskvos atstovas paklausė Rapolo:

— Kokios čia mergos?

— Tai mano meilužės,— atrėžė Rapolas ir garsiai bučiuodamas du pirštus iškėlė nykštį.— Vot babi — liuks.

Pastebėjau, kad maskvietis nepatenkintas.

—    Ar tu jas pažįsti? — Dar paklausė Rapolo.

—    Kaip savo penkis pirštus! — atkirto maskviečiui.

Nors ir gerai rusiškai atsakė, maskvietis dar kažką pasižymėjo užrašų knygutėje. Prišoko šeimininkė:

— Vyrai, ką jūs čia dabar, tarnyba bus vėliau, o dabar gerkime.

Vos apversdamas liežuvį Rapolas pralemeno:

—    Man visur tarnyba, moč. Tik Stalinas Kremliuje tupi, o aš čia.

Maskvietis sukluso, išgirdęs minint Stalino vardą, ir įsikišo rankas į kelnių kišenę.

—    Aš Stalinas, aš, aš ne Rapolas, aš Stalinas,— mušėsi kumščiu į krūtinę girtas Rapolas.

Mačiau, kaip pabalo maskviečio lūpos ir pradėjo virpėti jo rankos — vos nulaikė stiklinę, pilną degtinės. Išmaukęs susitvardė, o balius ėjo toliau. Aš pasigėriau, nieko neatsimenu. Maskvietis dingo, o su juo keli apgirtę stribai. Temstant į kambarį įėjo maskvietis ir keletas MGB darbuotojų. Įsakė Rapolui skubiai važiuoti į štabą. Keli MGB darbuotojai jį išsivedė. Paskui kažko ilgai klausinėjo šeimininko.

—    Aš jų visai nepažįstu ir nekviečiau,— girdėjau šeimininko balsą.— Tai Rapolas iš kažkur jas atsitempė, jis ir pasakys.

Paskui klausinėjo kitų už stalo, iš kur tos merginos ir kur jos galėtų būti. Tačiau visi lyg susitarę kartojo. „Rapolas — sabaka“. Nusikeikė maskvietis ir išmaukė stiklinę degtinės. Nuo tos dienos Rapolo daugiau niekas nematė. Stribams vadovauti atvyko kitas budelis, pavarde Orlovas, vėliau tapęs milicijos įgaliotiniu. Aš nujaučiu, kad Rapolas buvo tyčia suėstas. Tačiau įsikišti į tą reikalą bijojau, nes areštavo Sirakovą, Pranaitį ir partorgą pagal Stalino įsakymą Nr. 1. Tai tiek apie Rapolą.

T. S. (Radviliškio raj. Eitvilių kaimas)

Mes gyvenome labai biednai, augo daug vaikų. Vyras žuvo po traukiniu, tai vargau viena. Visą amžių tikėjau į Dievą, todėl mano gryčioje būdavo ir šventųjų paveikslų. Ieškodamas banditų, Rapolas užsukdavo ir pas mane. Parodydavo automatu į Kristų ir klausdavo:

—    Na, motin, kas pirma — Dievas ar Stalinas?

—    Stalinas, žinoma, Stalinas!

Dievas ten aukštai, o Stalinas čia, apačioje, užtat jis ir pirmas,— atsakydavau.    

—    Ot boba! Maladiec, boba, jinai už Staliną, ir ką tu jai!

—    Kokia aš tau boba! — kartą atrėžiau jam.— Už tave ne vyresnė, ir anūkų neturiu. Pats tu senelis, o ne aš boba!

—    Durna boba! — nusikeikė Rapolas ir nusispjovė.— Rusijoj visas moteris ir mergaites bobomis vadina.

Aš pradėjau juoktis — nejaugi taip visos pasenę.

—    Durna boba — ten visas taip vadina. Ir jaunas, ir senas.

Keisti žmonės tie rusai, ir ko tik ant margo svieto nebūna. Rapolas prie manęs nagų nekišo, tik sutikęs šaukdavo:

— Nu, boba, kas pirmiau — Stalinas ar Dievas?

Ir kvatodavo su savo stribais iki nukritimo. Bet jis žiaurus buvo — nebėra žodžių kaip ir apsakyti.

Ką jis su Mikuckiu padarė! Kažkas įskundė, kad jis turi ryšį su banditais. Tai atvažiavęs ėmė tardyti. Mato, kad nieko neišgaus, įsiuto. Tuo tarpu Mikuckienė blynus kepė. Nutvėrė iš lovytės mėnesio vaiką, išvystė ir — ant keptuvės. Dieve, Dieve, jos akyse ašaros. Mikuckienė per keletą minučių paliko balta kaip popierius. 27 metų moteris pražilo akimirksniu. O Rapolas jį varto klykiantį, riebaluose kepa. Mikuckas visai nesavas kaltes prisiėmė ir jį vargšą sušaudė. Aš mačiau jo lavoną. Akys išbadytos, pirštai nukapoti, visas juodas. Kaip baisiai jį stribai nukutavojo! O vaikiukas tuoj pat mirė. Sako, jį užmušė kalėjime — ir gerai žalčiui. Kiek jis žmonių kraujo prigėrė!

Redakcijos prierašas. Prieš publikuodami šiuos atsiminimus, ilgai abejojome —ar verta? Ar verta aitrinti žaizdas tų, kurie patyrė visą pokario siaubą? Ar supras ir patikės tuo vėliau atėję?

Vis dėlto nusprendėme, kad tiesa turi būti pasakyta, kokia ji bebūtų ir kokiais žodžiais sakoma. Tik žinodami ją, bent dalinai supratę ir įsigilinę, galėsime toliau gyventi.