TAUTOS PAŠAUKTAS
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Kazimieras SAVIČIUS
K. Savičius-Sakalas-Uranas, Geležinio Vilko-Stirnos rinkt, partizanas.
Tu išėjai į partizaną kelią,
Žengei tu juo su meile ir daina.
Apkabinai Motulei galvą seną,
Sakei: „Neverk, lydėk su šypsena...“
(Eilės, rastos ant žuvusio partizano Budrecko krūtinės, su prierašu: „Nuo jo draugų“)
Kazlų Rūdos miškai buvo vieni didžiausių Lietuvoje. Jų priedangoje su trofėjiniais ginklais, stokodami šaudmenų, patirties, telkėsi Tauro apygardos Stirnos rinktinės partizanai. Plačiai išsidėstę miškai, tarpumiškiai, kaimai tapdavo kautynių arenomis. Daugelis žuvo nelygioje kovoje, kiti pateko priešui į nelaisvę, buvo žiauriai kankinami per tardymus rūsiuose, kalėjimuose, kentė lageriuose badą, šaltį, pažeminimus, vergiškai dirbdami. Negrįžusių į Lietuvą kapai liko nežinomi.
Vienos sodybos istorija
Nelegalioje padėtyje atsidūriau 1943 m. kovo mėnesį, kai mane pašaukė į Reicho darbo tarnybą, faktiškai į vokiečių okupacinę kariuomenę. Sunkesnių išgyvenimų ir nuotykių tada nepatyriau, nebent kai reikėjo šokti iš einančio traukinio.
Apsigyvenau Turiškių kaime prie II Krosnos miestelio pas ūkininką kalvį Antaną Vaičiulį, lietuviškos dvasios, draugišką, malonų, už mane gerokai vyresnį žmogų. Vokiečių kariuomenė 1944 metais traukėsi planingai, be panikos. Šeštokų—Simno geležinkelio ruože buvo ardomas geležinkelis: du garvežiai paskui save traukė galingą plūgą, su triukšmu poškėjo laužomi pabėgiai. Netrukus pasigirdo artėjančio fronto garsai.
Ruduosius okupantus pakeitė raudonieji. Iš rūsio, kuriame slėpiausi su Vaičiuliu šeima, mus išvarė į kiemą ginkluoti kareiviai. Jų veidai buvo pikti, išvargę. Mane norėjo atskirti, palaikė persirengusiu vokiečių kareiviu, ir tik šeimai įrodžius, kad nesu toks, buvau paliktas. Namuose darė kratą. Geltonas baldų rankenėles skuto peiliais, norėdami įsitikinti, ar ne auksinės. Radę denatūruoto spirito butelį, išgėrė. Šeimininkų perspėjimai, kad skystis negeriamas, jų neįtikino.
Frontas stūmėsi vakarų link. Pasirodė NKVD kariuomenės daliniai. Pasipylė areštų banga. Vieną dieną sodyboje atsilankė keletas ginkluotų enkavedistų, išsivedė iš namų šeimininką Antaną Vaičiulį. Po daugelio metų, atlikęs bausmę Komių autonominėje respublikoje, Intos lageriuose, jis sugrįžo į Lietuvą ir ne per seniausiai Kaune mirė.
Netrukus enkavedistai areštavo mane ir nusivarė į Krosnos miestelį išaiškinti asmenybę. Sodyboje, į kurią atvedė, buvo įsikūręs jų lauko štabas. Kieme jie vaikščiojo būriais. Du nuėjo paieškoti viršininkų, mano saugotojas užsižiopsojo, ir aš sprukau nesidairydamas. Kol jie susigriebė mane apšaudyti, jau buvau Krosnos kapinėse, medžių ir antkapių priedangoje, pasiekiau Kalniškės mišką.
Sutemo. Aklai ėjau Turiškių link. Pasiklydau. Vaičiuliu sodyboje klojime po šienu buvo įrengta slėptuvė, kurioje slapstėsi Antano Vaičiulio brolis Juozas. Apsižvalgęs sugrįžau tenai ir apsigyvenau slėptuvėje. Man Juozas davė parabelio markės pistoletą. Turėjome slėptuvėje šovinių atsargą ir vieną granatą. Išlindę kluone apsižvalgydavome ir pritemus išeidavome pasidairyti į kaimą ir greta jo esantį miestelį.
Veronikos Vaičiulienės motina labai sielojosi dėl savo žento Antano likimo. Ji garsiai priekaištavo, kad nevidonai atėjūnai, talkinami vietinių parsidavėlių, pražudė žmogų ir suardė šeimos židinį. Dažnai kartodavo negyvensianti. Mes apsipratome ir į jos skundus daug dėmesio nekreipėme. Bet vieną rytą dukra pasigedo motinos. Ji kabėjo medyje prie tvoros. Paėmęs iš trobos suolą, bandžiau lavoną nuimti, tačiau tai padaryti man nesisekė. Tik su dukters pagalba nukabinome pakaruoklę ir nunešėme į trobą. Šeimininkė prašė manęs laikyti šį tragšiką įvykį paslaptyje, kad pasklidusios kalbos nesutrukdytų žmoniškai palaidoti. Aš sukaliau karstą, aptraukiau jį juoda medžiaga. Šermenyse ir laidotuvėse nedalyvavau, slėpiausi nuo žmonių, tarytum nusikaltėlis, kad nepadaryčiau naujų nemalonumų patyrusiai didelę skriaudą šeimai.
Kelioms dienoms praslinkus, sugrįžo mano bendrininkas Juozas Vaičiulis. Pasakojo, kad sklinda žinių, jog Kalniškės ir Žaliosios miškuose pradėjo organizuotis partizanų būriai, pasiryžę ginklu pasipriešinti okupantų savivalei. Ryšių su partizanais užmegzti nepavyko, nes trukdė karinių dalinių judėjimas. Vieną pavakarę išgirdome kieme sunkvežimio burzgimą ir rusiškus šūkaliojimus. Balsai sklaidėsi po kiemą, artėdami ir toldami nuo klojimo. Praslinkus beveik valandai, sugirgždėjo klojimo vartai, ir pasigirdo batų kaukšėjimas ant grindinio. Šeimininkė įėjusiems kažką garsiai kalbėjo, tačiau jos balsas skendo bendrame klegesyje. Nuaidėjo komanda: „Zaliezaite na vierch“. Pajutome, kad virš slėptuvės čeža spaudžiamas kojomis šienas.
Mūsų slėptuvė turėjo šešis medinius statramsčius, perdengtus trimis skersiniais, ir buvo apdėta iš visų pusių lentomis. Viršų dengė daugiau kaip metras šieno. Iškart pamaniau, kad esame išduoti, kad mus badys plieniniais virbais, kūną suvarstys kulkomis. Pečiais įsirėmiau į kampinį stovą, tarytum jis mane apsaugotų nuo metalinių virbų ar kulkų. Šieno sluoksnis visai susispaudė, lipančių kareivių vis labiau gniuždomas. Pasigirdo lentų braškėjimas. Širdis ėmė smarkiau plakti: o jeigu įlūš lentos ir įkris į vidų koks Ivanas ar Aleksandras? Tamsioje slėptuvėje mudu galime viens kitą nušauti. Nejaugi man skirta gyventi tik 19 metų?
Darosi keista, kodėl nieks nebado, nešaudo. Pasigirsta komanda: „Končat bazar“. Garsai pamažu nutyla — vadinasi, rengiamasi pasalai. Apsiraminau pagalvojęs: nesulauksite nei pareinant, nei išeinant. Visą naktį nemiegojome, — užknarksime, viršuje esantys gali išgirsti.
Ryte šeimininkė pakvietė mus į trobą. Apsiprausėme, pavalgėme. Šeimininkė su šypsena klausė: „Kaip jautėtės?“ Paaiškėjo, kad kareivių dalinys pakeliui atsitiktinai apsinakvojo ir ryte išvyko savo keliais.
Nutarėme kuo greičiau susisiekti su Kalniškės ar Žaliosios partizanais, tačiau įvykiai susiklostė mums nepalankiai. Retkarčiais slėptuvėje naudojomės žibaline lempa. Kad mažiau ji smilktų, Juozas į žibalą pildavo kažkokio skysčio. Vieną dieną plykstelėjo ugnies liežuvis, lempa iškrito jam iš rankų ant grindų, ir išsipylęs skystis ant grindų užsidegė. Abu puolėme švarkais gesinti ugnį. Kol užgesinome liepsną ant grindų, užsiliepsnojo lentų tarpuose šienas. Slėptuvė prisipildė dūmų, prasiveržė ugnies kamuoliai. Išėjimo anga buvo kokių dviejų metrų ilgio lovys, pritaikytas pralįsti vienam žmogui. Juozas, būdamas arčiau jo, puolėsi laukan. Aš, apgaubtas ugnies, užsimečiau švarką ant galvos ir įstrigau lovyje prie jo kojų. Dūmai troškino. Sklido svylančių plaukų ir drabužių kvapas. Galėjo sprogti įkaitusi granata. Juozas ištrūkęs šūktelėjo man: „Aš dingstu!“
Taip mes išsiskyrėme, nespėję paspausti viens kitam rankos ir pasakyti sudiev. Gerokai vėliau sužinojau, kad Juozas Vaičiulis atsidūrė Žaliosios miške (Marijampolės apskr.) ir 1946 m. žuvo slėptuvėje su bendražygiais: Smitu, Kazimieru Petrausku, Rėkumu iš Naujavalakio. Jų kūnai buvo pamesti Krosnoje, ties mokykla ant gatvės.
Juozo bendražygis Jonas Vilkauskas—Strausas iš Ramanavo km. (Krosnos valse.) teigia, kad su juo kartu žuvo Krosnos gyventojas Skilandžiūnas—Šernas. Partizanų dalinys, dislokuotas Žaliosios miške, vadinosi Gedimino vardu. Daliniui vadovavo Lietuvos karininkas Vladas Stepulevičius—Mindaugas, turintis gerą reputaciją tarp gyventojų.
Mindaugą ir dar tris partizanus Lazdijų apskr. Jančiulių km., Leigauskų sodyboje 1946 m. nunuodijo.
Išaiškinę, kad tai šeimininkų darbas, partizanai juos sušaudė.
Bet grįžkime prie gaisro. Jį užgesinti buvo beviltiška. Klojimas skendo liepsnose, ėmė tratėti šoviniai, pasigirdo duslus granatos sprogimas. Netoli degančio klojimo stovėjo naujas tvarto pastatas. Tarp klojimo ir tvarto augo du dideli topoliai. Reikėjo gelbėti nuo gaisro tvartą. Pylėme ant įkaitusių sienų vandenį, nuo jų kilo karšti garai. Topolių priedangoje esantis tvartas buvo išgelbėtas. Gaisrą gesinti padėjo kaimynai. Mane atpažinti buvo sunku: apsvilę drabužiai, plaukai. Murziname veide tik akys blizgėjo. Aiškinome, kad kluonas galėjo užsidegti nuo jame nakvojusių kareivių numestos nuorūkos. Taip pat granata bei šoviniai galėjo būti jų palikti.
Su ašaromis akyse atsisveikinau su namų šeimininke. Suspausta širdimi pastovėjau prie vaiko lovytės. Skėtriodamas rankutėmis, jis nemirkčiodamas žvelgė man į akis, tarytum priekaištaudamas, kodėl aš jį palieku. Tai buvo pirmasis mano krikšto sūnus.
Marijampolėje
1944 m. rudenį sugrįžau iš Turiškių į gimtąją Marijampolę, kur gyveno mano šeima. Tėvai buvo darbininkai, religingi žmonės. Su kaimynais jie palaikydavo gerus santykius. Mes buvome trys broliai ir sesuo. Mudu su broliu lietė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Aš, gimęs 1925 m., o brolis Jonas— 1926 m., mokėsi Kaune, Technikos mokykloje. Nors dvejais metais atsijauninome, t. y, tapome 1927 m. ir 1928 m. gimimo, tačiau legalus gyvenimas nebuvo garantuotas. Aš įstojau į Marijampolės Ekonomijos mokyklos 5-ąją klasę. Prieš tai buvau baigęs šešias klases ir Marijampolės Amatų mokyklą, dailiųjų baldų skyrių.
Okupantų savivaliavimai mieste ir jo apylinkėse kėlė nerimą. Vyko areštai. Susikaupti per pamokas buvo neįmanoma. Klausiami žvilgsniai nukrypdavo į vieną ar kitą tuščią vietą suole, kur neseniai sėdėjo mūsų bendraklasiai. Koks jų likimas? Sklido gandai apie ginkluotą pasipriešinimą okupantams ir jų padlaižiams.
Per vieną pertrauką greta mokyklos esančiame turguje (vadinamame malkiniu) pasigirdo šūviai. Enkavedistai ar stribai ten atpažino partizaną. Šis atsišaudydamas pasitraukė. Rikošeto kulka sužeidė moksleivę į galvą. Mergaitė, įsikabinus į laiptų turėklą, stovėjo išblyškus, iš galvos srovele lašėjo kraujas. Ją nugabenome į ligoninę. Laimė, sužeidimas buvo lengvas — kitą dieną ji sugrįžo į mokyklą.
Marijampolės gatvėse naktį patruliuodavo kariškiai. Vaikščiodavo gatvėse ir slapukai — šnipai. Nepaisant sekimo, gatvėse buvo klijuojami atsišaukimai, proklamacijos. 1945 metais vėlų vakarą Kęstučio ir Vaičaičio gatvių sankryžoje, man besegant prie stulpo atsišaukimą, netoliese pasislėpęs patrulis riktelėjo: „Stoj, streliat budu!“ (Stok, šausiu!). Staiga pašokęs, aš stabtelėjau už namo kampo su pistoletu rankoje. Sargybinis prabėgo išilgai gatvės pro mane.
Atsargiai buvo platinama nelegali spauda ir mokykloje. Kokia pogrindinė grupė tuo metu veikė Marijampolėje, nežinojau ir nesistengiau sužinoti, tačiau veiklą jaučiau. Esu gavęs tuščių gimimo liudijimų, anketų, kurių dėka buvo galima klastoti gimimo metus. Teko perspėjinėti asmenis, kuriems grėsė areštas. Pati auklėtoja Šnirpūnaitė kreipėsi į mane, kad nedelsdamas perspėčiau mokytoją Naujokaitį, gyvenantį netoli Marijampolės—Kalvarijos plento.
1945 metais tos pačios mokyklos mokytojas (pavardės neprisimenu) man įdavė raštelį perduoti nurodytu adresu už Marijampolės Mokytojų seminarijos esančioje gatvėje. Pastebėjus prie nurodytų namų ką nors įtartino — raštelį nuryti. Kai įteikiau raštelį adresatui, vietoj padėkos jis mane pasiuntė velniop, pareiškęs, kad nelandžiočiau ir kad čia tokie negyvena. Sutikęs šio raštelio siuntėją, pareiškiau, kad manęs pas tokius tipus daugiau nesiųstų, bet jis man atsakė šypsena ir padėkojo.
Į moksleivių pokalbius politikos temomis nesikišdavau. Stengiausi laikytis nuošaliai. Ryšių su mokykla nenutraukiau, tačiau pamokas lankiau retai. Man buvo reikalinga ši priedanga. Auklėtoja padėtį suprato ir man nepriekaištavo. Per vasaros atostogas reikėjo atlikti praktikos darbus Vilniaus įstaigose. Auklėtoja padėjo man įsigyti medicinos pažymėjimą, atleidžiantį nuo praktikos darbų.
Klasės draugai Stasys Kurtinaitis, Benius Balaika ir aš supratome vienas kitą be žodžių. Kostui Kiziui atvirumo nerodėme, nors teko sėdėti gretimuose mokyklos suoluose. Laikėme jį per jaunu ir karštoko būdo. Vėliau Kizys (slap. Gintaras) tapo aktyviu ginkluotos rezistencijos dalyviu. 1948 metais jis su Antanu Popiera— Žilvičiu nusišovė, apsupti NKVD kariuomenės Marijampolės valsčiuje, Nendriniškių kaime, Dominaičių sodyboje. Trečiasis dalyvis Benius Budrys—Vytenis pasidavęs išdavė daug partizanų rėmėjų.
Benius Balaika 1945 metais pateko į KGB nagus, tačiau iš jų ištrūko. Vėliau kita, Beržinskio, pavarde, Marijampolės apskr. Gižų apylinkėje kartu su Algirdu Baltrukoniu (slap. Tigras) buvo suimtas, įgrūstas į saugumo pastato rūsius prie Marijampolės miesto parko.
Bendraklasis Stasys Kurtinaitis buvo smulkaus kūno sudėjimo, gana judrus ir apsukrus jaunuolis. Pakliuvęs į enkavedisto butą, paėmė pistoletą. Vieną dieną Marijampolėje, Vytauto gatvėje, sutinku Stasį, nešantį į popierių įvyniotą ryšulį. Tai buvo PPS automatas su disku. Paklaustas, ar ne patogiau „žaisliukas“ (pistoletas) kišenėje, Stasys atsakė, kad ne: to galima nespėti išsitraukti iš kišenės, o šį — tuoj pat. Gal ir teisus buvo Stasys. 1945 metais prie
Marijampolės stadiono jį atpažino kažkoks enkavedistas. Nespėjus Stasiui iš kišenės išsitraukti pistoleto, enkavedistas peršovė jam ranką. Tuo tarpu sargybiniai ginė karvių kaimenę iš Vokietijos; tuo pasinaudodamas Stasys paspruko ir, atsidūręs ligoninėje, išsigydė.
1945 metais su Stasiu Kurtinaičiu sudarėme realų planą išvaduoti du kalinius iš NKVD pastato, esančio prie Marijampolės miesto parko,— tai B. Balaiką ir Klemensą Popierą — Vytauto rinktinės ryšininką Jupiterį (penki jo broliai žuvo 1946—1952 metais). Kas tada galėjo pasakyti, kad po dešimties metų Klemenso sesuo Julija taps mano žmona, o su juo pačiu teks gyventi tremtyje ir Lietuvoj e.
Balaika ir Popiera, prižiūrimi sargybinių, nešiojo maistą iš viryklos. Stasys gyveno netoliese ir ištyrė padėtį viryklos viduje. Mudu nutarėme: kai įėjęs sargybinis bus patalpoje, Stasys nuošalyje „flirtuos“ su virėjomis, kurios pils į katilą sriubą. Staiga jis nukreips pistoletą į sargybinį. Kaliniai paims ginklą iš sargybinio ir surištomis rankomis, užkimšę burną, paliks jį. Mano užduotis — nukreipti pistoletą į prieangyje prie patalpos durų stovintį sargybinį, su kuriuo taip pat bus pasielgta.
Beniaus Balaikos motina mudu su Stasiu pažinojo. Suabejojusi mūsų operacijos sėkme, ji pareiškė, kad yra galimybė sūnų išpirkti, nes jis įkalintas kita, Beržinskio, pavarde ir nėra rimtos kaltinamosios medžiagos. Gavusi pinigų iš Dovinės vandens malūno savininko Šmulkščio, sūnų ji išpirko, tačiau jis vėliau pakliuvo į principingesnes rankas. NKVD tardytojas ir buhalteris buvo pasodinti.
Geležinio Vilko rinktinėje
Iš Ekonomijos mokyklos 1945— 1946 m. m. laidos į partizanų gretas įsijungėme keturiese: aš, Benius Balaika, Stasys Kurtinaitis ir Kostas Kižys. Gyvi likome tik mudu su B. Balaika.
Sovietinė propaganda skelbė, kad 1940 metais susidarė revoliucinė situacija, o pokario metais vyko klasių kova. Tai absurdiškas melas! Mano tėvas buvo mokyklos sargas. Beniaus— vežiojo arkliu miltus iš žydo Esso malūno, Kosto Kižio — batsiuvys, S. Kurtinaičio — turėjo mažą žuvies parduotuvę. Mano žmonos tėvai turėjo 10 ha ir 12 vaikų. Partizano Alekso Karlos—Barzdelės tėvai (Geruliškės km., Pilviškių valse.) augino 19 vaikų. Pats Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas turėjo 7,3 ha žemės. Galima išvardyti tūkstančius Lietuvos laisvės kovotojų ir rėmėjų — neturtingų valstiečių, darbininkų, moksleivių, kurių didžiausias turtas buvo meilė savo gimtinei Lietuvai.
Ankstyvą 1945 metų pavasarį apsiginklavę iš Marijampolės išvykome į miškų gaubiamus Smalinyčios, Klevinės kaimus. Man buvo 20, o bendražygiui— 18 metų. Netoli Smalinyčios radome ant vieškelio nušautą valstietį. Jau iš vakaro enkavedistai ir stribai buvo parengę pasalą. Gyventojai stebėjosi, kaip mudu jos išvengėme. Ėjome miško pakraščiu, įsiklausydami į pašalinius garsus, retkarčiais stebėdami vieškelį. Dar būdamas paaugliu, turėjau naganą ir pratinausi šaudyti į taikinius. Per neatsargumą persišoviau kairę ranką. Tuomet man buvo trylika. Tai buvo pamoka, kad ginklas nėra žaislas.
Pirmi iš sutiktų partizanų buvo Vincas Navikas—Dėdė, Jonas Mara-zas—Šalmas, Vytas Kuliešius—Pypkė. Iš rėmėjų pamenu gyventoją, kurį vadinome Uošviu, o jis mane pravardžiavo Gebelsu. Iš pradžių mūsų nenorėjo priimti, nes galbūt esame išlepinti miesčionys, ieškantys romantikos, kuria galime greitai nusivilti. Tačiau įsitikinę, kad ryžtamės bet kokiam likimui, mus priėmė. Suteikė slapyvardžius pagal pasirinkimą: man — Sakalo, mano draugui — Lapės. Perspėjo, kad pavardėmis negalima vadintis. Supažindino su instrukcijomis, partizaninės veiklos kryptimi, taktika. Prisiekėme.
Mudu paskyrė į Jono Marazo vadovaujamą skyrių. Jis kilęs iš Liudvinavo apylinkių. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Nešiojo lietuvišką uniformą. Buvo gana rimtas, santūrus, draugiškas. 1945 metų vasarą jis buvo suimtas kažkur prie Žaliosios miško kartu su Vytu Kuliešium—Pypke, Danielium Krakausku—Bijūnu, Ragausku. Marijampolės viešajame teisme Marazą su Kuliešium nuteisė mirties bausme, D. Krakauską — 20, Ragucką — 10 metų.
Mūsų kuopai vadovavo Jonas De-meikis—Elmas. 1946 m. pavasarėjant jis su septyniais partizanais dvejomis rogėmis išvažiavo parvežti sužeisto partizano. Apie 3 km. nuo Plutiškių, Skriaudžių link, partizanai pateko į enkavedistų surengtą pasalą. Pirmose rogėse važiavę žuvo: kuopos vadas Jonas Demeikis—Elmas, kulkosvaidininkas Juozas Medelis iš Kelmynų km. Sasnavos valse., trečias nežinomas; Stasys Vaitulevičius— Kazokas liko gyvas. Žuvo antrose rogėse važiavę Jurgis Ilgūnas—Šarūnas ir Nastė Dičpinigaitytė, kilusi nuo Bagotosios. Sunkiai sužeista per kojas, Nastė iš pistoleto nušovė priartėjusį enkavedistą ir pati nusišovė.
1945 metų pavasarį partizanų junginiui vadovavo Briedis. Sis junginys priklausė Geležinio Vilko rinktinei, tačiau kas jai vadovavo, nežinojau,— galbūt Briedis. Veikė atskiri būriai savo teritorijose. Didesnio pavojaus atveju jie talkindavo vieni kitiems. Didesnių susidūrimų su enkavedistų daliniais vengdavome. Iš esmės kaimuose turėjome iniciatyvą. Dauguma valstiečių okupantams duoklių neteikdavo. Stribai mums buvo mažai pavojingi, vieni į miškus eiti nedrįsdavo, nebent šliedavosi prie enkavedistų.
1945 metų vasarą sodyboje tarp Sasnavos ir Igliškėlių susirinkome keliasdešimties partizanų būrys. Mus vizitavo Tauro apygardos štabo viršininkas leitenantas Bacevičius—Vygandas. Visus įdėmiai apžvelgęs, jis pasakė patriotišką kalbą ir pasiūlė sudaryti partizanų sąrašą su duomenimis apie kiekvieną kovotoją. Tai būsianti autentiška istorinė medžiaga, saugotina ateičiai, apie ginkluotą pasipriešinimą okupaciniam režimui Lietuvoje.
Štabo viršininkas kalbėjo argumentuotai, įtikinančiai, tačiau partizanų veiduose buvo pastebimas abejingumas. Po pauzės Kryžiuotis ir dar keletas partizanų pareiškė, kad tautos interesus jie gina ne dėl laurų, bet iš pareigos. Visi pasijutome nejaukiai, suprasdami, kad šią statistiką pateikti nebūtina. Kilo įtarimas dėl Vygando veiklos. Vėliau jis pasitvirtino, likvidavus Tauro apygardos štabą. Tas pat pasikartojo ir su Stirnos rinktinės štabu.
Dieną partizanų buveinė buvo miškas. Naktis praleisdavome išsisklaidę: dalis — miške, didesnė dalis — sodybose, daugiausia — klojimuose, kur būdavo mažesnis pavojus sau ir rėmėjams. Partizaninė veikla didesnėse grupėse manęs netraukė. Mėgau individualias užduotis arba veikti mažesnėse grupėse, kurios buvo judresnės, manevringesnės.
Tokia galimybė pasitaikė. Toje pačioje rinktinėje veikė keturių operatyvinė grupė: Kazys Greblikas— Sakalas, Juozas Sidabras—Brangutė, Špokas; šiai grupei vadovavo Liūtas. Pasitraukus Sakalui, man buvo pasiūlyta jo vieta, kadangi turėjau tą patį slapyvardį. Visi trys bičiuliai buvo drąsūs, patikimi kovotojai. Buvome ginkluoti kulkosvaidžiu, automatiniu šautuvu ir dviem automatais, pistoletais, turėjome žiūronus. Mūsų veikla buvo daugiau žvalgybinio bei staigaus reagavimo pobūdžio. Mudu su Brangute palaikydavome ryšius su Marijampolės miestu. Mums tarpininkavo Leonardas Adomėnas, gyvenęs netoli Marijampolės geležinkelio stoties. Mudu su Brangute buvome apsirūpinę dokumentais, pagal kuriuos buvome neliečiami karinės prievolės. Gerai pažinojome miestą. Atsirado
galimybė sužinoti mieste ir jo apylinkėse vykdomas represijas, kariuomenės telkinius, platinti pogrindinę literatūrą. Mūsų judriam ketvertukui buvo lengviau išvengti susidūrimų su kariuomene. Lengviau buvo ir prasimaitinti, laikinai apsigyventi sodybose. Tačiau apsidrausti nuo priešo pasalų buvo sunkiau, teko būti apdairiems.
Vieną vidurvasario vakarą už keleto kilometrų į rytus nuo Sasnavos, negyvenamoje sodyboje, buvo parengta enkavedistų ar stribų pasala. Gal jie žinojo, kad kažkas turi iš partizanų apsilankyti? Tuo metu mes keturiese ėjome pro šią sodybą. Staiga pasipylė šūvių serijos. Mes staiga sukritome ant žemės, pasiruošę sutikti priešą, išbėgantį iš sodybos. Šūviai pasikartojo, mes, nustatę priešo ugnies taškus, trumpomis serijomis iš kulkosvaidžio ir automatinių ginklų davėme grąžos. Iš sodybos pusės šaudymas nutilo. Pasitraukę toliau nuo sodybos, mes nuėjome savais keliais. Priešas persekiot nesiryžo.
Lankantis pas gyventojus, atsitiktinai teko susitikti su pažįstamais, net iš tos pačios mokyklos. Tai buvo rizikinga dėl šeimos, kuri legaliai gyveno Marijampolės mieste. Teko palikti narsius bendražygius ir traukti arčiau Kazlų Rūdos miškų. Vėliau visi trys mano bičiuliai žuvo.
1947 m. liepos 30 d. Sasnavos valsčiuje, Raišupyje, Karčiauskų sodyboje, apsupti enkavedistų, didvyriškai žuvo Liūtas ir penki jo bendražygiai: du broliai Vytas ir Kazys Mykolaičiai, Aidas ir Lakūnas, Jonas Popiera—Šalmas, Vitas Bridžius— Žaibas ir Viktoras Lelešius—Jovaras. Ši kova priešui kainavo daugiau kaip 60 gyvybių. Špokas žuvo kažkur Šilavoto apylinkėse. Brangutė—1946 m. birželyje Agurkiškėse (tuo metu jis buvo Stirnos rinktinės adjutantas), Kazlų Rūdos miškuose.
Stirnos rinktinėje
1945 metų vasaros pabaigoje apsistojau prie Šešupės esančiuose Gavaltuvos ir Nendrinių kaimuose. Jų gyventojai Vogoniai, Račkauskai, Kuzmai, Bosikiai buvo patikimi ir nuoširdžiai remiantys partizanus. Vogonių ir Račkauskų sodybose buvo įrengtos slėptuvės.
Račkauskų sodyboje susipažinau su Pranu Starkevičium—Dieduku, kilusiu nuo Armališkių km. (Kazlų Rūdos valse.). Jis buvo aukštas, stambaus kūno sudėjimo. Geras medžiotojas, Lietuvos savanoris, pasižymėjęs nepriklausomybės kovose su bermontininkais. Starkevičiaus duktė Janina Račkauskų sodyboje nustebo, pamačiusi mane sėdintį už stalo greta tėvo ginkluotą, su lietuviškais ženklais ant rankovės. Mudu mokėmės Marijampolės Ekonomijos mokykloje gretimose klasėse, ten mane pažino kaip pasyvų, ramų jaunuolį. Vėliau man teko su Janina bendrauti — palaikyti ryšius su Stirnos rinktinės partizanų stovykla, esančia Kazlų Rūdos miškuose netoli Bagotosios kaimo.
Teko artimai susipažinti su Ūkinės dalies partizanu Vladu Čibirka— Vikiu, kilusiu iš Kazlų Rūdos. Su juo ne kartą keliavome dviese įvairiais reikalais. Tai buvo pareigingas, apsukrus tiekėjas. Jis negailėdavo jėgų, aprūpindamas kovotojus apranga ir amunicija. Turėjo plačias pažintis. Mane jis greit pamėgo, reiškė pasitikėjimą. Sakydavo — būsi mano žentu, nes turiu dukrą Aldoną, ryšininkę, slapyvardžiu Saulutė.
Tuo laiku partizanų pageidavimu vietoj kuopos vado Stasio Grigaičio— Aro paskyrė Bronių Brazauską—Sakalą. Šioje kuopoje buvo 30 patyrusių kovotojų. Aš buvau į ją priimtas ir greitai apsipratau. Kartą mūsų kuopoje apsilankė Stirnos rinktinės vadas leitenantas Bronius Abramavičius—Spyglys — ramios laikysenos, gana santūrus, kukliai apsirengęs, niekuo nesiskiriantis nuo eilinių kovotojų asmuo. Trumpai pasitaręs su kuopos vadu, jis paklausė: „Kas norite pasivaikščioti?“ Mūsų susidarė 17 savanorių. Žygiavome miško pakraščiu man nežinoma kryptimi. Nurodė eiti vora, nesisklaidyti, garsiai nekalbėti. Pražygiavę maždaug valandą, priėjome sodybą. Spyglys su keliais partizanais pasiliko sodyboje. Mes, pastovėję sargyboje, sugrįžome į stovyklą.
Pamažu įsigijau kuopos vado Sakalo pasitikėjimą. Teko vykdyti individualias užduotis. Aš turėjau asmens dokumentus ir galėjau patekti ten, kur negalėjo uniformuotas barzdotas kulkosvaidininkas. Ilgesnį laiką buvau apsistojęs Gavaltuvoje pas Vogonius. Ten įrengtoje slėptuvėje buvo amunicijos ir šiek tiek ginklų.
Keletą kartų su manimi įžūliai pakoketavo mirties šmėkla, primindama, kad ji egzistuoja. Važiavau dviračiu iš Marijampolės Kauno gatve. Kairėje šaligatviu praėjo patrulis. Riktelėjo man „Stok!“ Aš spustelėjau dviračio pedalus — tuo viskas ir baigėsi. Priešais šaligatviu ėjo trys kariškiai, bet jie neatkreipė į mane dėmesio. Tarp geležinkelio pervažos Būdviečiai—Sasnava, plento ruože, pastebėjau keletą priešais einančių žmonių. Pastatęs dviratį prie pakelės medžio, aš „pūčiau“ orą į ratą. Dviračio rėme buvo keletas „Laisvės Žvalgo“ numerių ir įspėjimas Sasnavos stribams. Priartėjo keturi automatais ginkluoti vyrai. Mano padėtis tapo kritiška. Kraštutinė galimybė— pasukus galvą, pro kairės rankos pažastį iš pistoleto šauti į juos.
Priėję apie 2 m nuo manęs, vyriškiai paklausė, iš kur aš ir kur važiuoju, ir paprašė pateikti dokumentus. Aš pareiškiau, kad gyvenu Marijampolėje ir važiuoju pas „sergančią tetulę“. Per pečius pradėjo bėgioti „skruzdės“, tačiau sutramdžiau susijaudinimą. Galvoje kilo žaibiška mintis, jeigu pasiūlytų eiti su jais, staiga panaudočiau pistoletą, nes pabėgti būtų neįmanoma. Griebiausi dar vieno, priešpaskutinio, „šanso“. Vienas iš jų man buvo matytas ir galėjo būti Marijampolės gyventojas, čigoniškos išvaizdos apie 22—23 m. amžiaus vyrukas. Nelaukęs, kol jie
Br. Abramavičius-Spyglys, Stirnos rinkt, vadas. Žuvo 1945 m. apsupime.
man ką nors pareikš, kreipiausi į jį: „Tai ką, bičiuli, pas tas pačias merginas lankėmės, o dabar man dokumentus tikrini; ką, nepažįsti?“ Sis mano kreipimasis ir savitvarda jį paveikė. Gal jis mane taip pat kažkur buvo pastebėjęs Marijampolės mieste. Jis man ištiesė ranką su dokumentais (tai padarė ir kiti) ir pareiškė: „Kas tave žino, gal pas „banditus“ važiuoji. Mažiau šlaistykis vakarais“.
Gavaltuvos kaimo gyventoja Vogonienė pasiskundė, kad jos kaimynas Dembinskas nenakvoja namuose ir apskritai yra neaiškus. Aš pavakare ėjau į jo sodybą. Priartėjus apie 100 m, iš sodybos per laukus ėmė bėgti vyriškis. Aš puoliausi įkandin jį vytis. Surikau „Stok!“ ir šoviau iš pistoleto neperspėdamas. Bėglys suklupo ir, kai priartėjau, prašė pasigailėti. Aš jam pasakiau, kad nemandagiai elgiasi: užuot priėmęs svečią, bėga iš namų. Apie pusvalandį jo namuose kalbėjausi aktualiomis temomis. Įspėjau, kad nedarytų klaidų. Jis man pasiūlė savo paslaugas. Pareiškiau, kad niekad nesuteršiu savo rankų nekaltų žmonių krauju ir nesikėsinu į jų turtą; po valandos atvykstu pas jį — turi būti pakinkytas arklys, važiuosime į kelionę.
Sugrįžęs pas Vogonius, iš slėptuvės kluone pasiėmiau automatą ir, anksčiau sutarto laiko, iš priešingos pusės apžvelgęs sodybą, prisistačiau šeimininkui Dembinskui. Nurodžius kryptį, išvykome į kelionę. Netoli Skaisčiūnų kaimo privažiavome lentinį pastatą. Ten būta kalvės. Paliepiau jam manęs laukti ir, jei kas klaustų, sakyti, jog sugedo vežimas ar arklio pakauštas. Aš į reikiamą sodybą (atrodo, šeimininkų pavardė — Eidukevičiai) apie 1,5 km nuėjau pėsčias. Praeidamas pro gretimą sodybą, pastebėjau lange žmogaus siluetą, kuris staiga pradingo. Aš pasiruošiau gynybai.
Iš namo išbėgo moteriškė. Ji su staigiais gestais susijaudinusi aiškino man, kad neičiau į Eidukevičių sodybą — neseniai ten buvo susišaudymas, žuvo vienas partizanas. Sodyboje išstatyta NKVD pasala. Ši moteris, žinodama, kad kaimynystėje į pasalą gali atsitiktinai kas nors užklysti, budėjo prie lango. Esu jai dėkingas už gyvybę.
Mes turime būti dėkingi rėmėjams, kurie ne mažiau rizikuodavo savo likimais už pačius partizanus. Neįmanoma pasverti jų pagalbos. Kiek praleista nemigo naktų, dalytasi duonos kąsniu! Partizanams vadovybė pabrėždavo, kad reikia branginti rėmėjus. Vengti ginkluotų susidūrimų sodybose. Kiek galima, pasirūpinti maisto atsargomis iš valdiškų resursų. Kiek įmanoma, naikinti dokumentus, bylojančius apie duokles valstybei. Deja, ne visada susidarydavo palankios sąlygos tai įvykdyti.
1945 m. lapkričio 20 d. Stirnos rinktinę ištiko nelaimė. Šakių apskr., Jankų valsč., Šunkarių km., Tamoliūnų sodyboje, apsuptas NKVD kariuomenės, žuvo rinktinės vadas
Bronius Abromavičius—Abromaitis-Spyglys, buvęs kuopos vadas Stasys Grigaitis—Aras, Albinas Klimas— Tauras ir tėvas su sūnum Tamoliūnai. Dokumentus jie spėjo sunaikinti. Tamoliūnienė tvirtina mačiusi kariška enkavedistų uniforma vilkintį buvusį Tauro apygardos štabo viršininką ltn. Bacevičių—Vygandą. Tuo metu jis buvo areštuotas ir tapo išdaviku. Tamoliūnus palaidojo Degučių kapinėse, Spyglį, Arą ir Taurą iškilmingai su saliutu — Jankų kapinėse.
St. Grigaitis-Aras, Stirnos rinkt, kuopos vadas. Žuvo 1945 m.
1945 m. gruodžio mėnesį Stirnos rinktinės kuopos vadas Sakalas, pasikvietęs savo pavaduotoją Albiną Staniulį—Papartį, Vikį ir dar keletą partizanų, man pasiūlė būsimo rinktinės vado adjutanto pareigas. Aš pasakiau, kad adjutantą pasirenka rinktinės vadas. Sakalas atsakė, jog ypatingomis sąlygomis jis turi teisę ir už šį paskyrimą atsako pats. Pareiškė, kad aš esu tinkamas šioms pareigoms, ir, jeigu reikės, rekomenduos būsimam vadui. Davė man nurodymų, kad susisiekčiau su Tauro apygardos vadovybe ir jo, Sakalo, vardu pareikalaučiau nedelsiant paskirti naują rinktinės vadą. Aš sutikau laikinai perimti pareigas ir įvykdyti nurodytą užduotį. Pakeičiau slapyvardį — tapau Uranu. Paprašiau, kad be oficialaus apygardos įsakymo šių mano pareigų neskelbtų. Paprašiau Vikio tarpininkauti susitikimui su Tauro apygardos vadovybe, kadangi jis anksčiau turėjęs su ja ryšių, ir paliudyti mano paskyrimą.
Gruodžio mėnesį atsiskyrusį nuo Žaliosios miško partizanų būrio Vytą Masiukonį pristačiau kuopos vadui Sakalui ir paprašiau, kad jį priimtų į kuopą. Sakalas suteikė jam Plutono slapyvardį ir nereikalavo iš manęs jokių garantijų. Prieš Kalėdas Plutonas paprašė kuopos vadą leisti jį į Šilavoto apylinkes pas seserį trumpų atostogų. Aš jam daviau savo parabelį, kažkas iš vyrų — dviratį, ir jis išvyko. Aš pasilikau Valterio markės pistoletą, kurį man anksčiau padovanojo Geležinio Vilko partizanė ryšininkė Pantera.
1945 metų Kalėdos
Tą rytą aš su Janina Starkevičiūte iš Gavaltuvos kaimo išvykome į Sakalo kuopos stovyklą miške prie Bagotosios. Janina atnešė kalėdinių pyragų. Pasitiesę ant žemės užtiesalą, su Sakalu ir kitais kovotojais prisėdome vaišintis. Netoliese virė pusryčiai. Vyrai lindo iš eglišakiais dengtų palapinių. Jie jautėsi laisvai. Užsimezgė gyvas pokalbis.
Staiga pasigirdo smarkus šaudymas ir puolančiųjų riksmai. Partizanų stovyklą užpuolė enkavedistai. Apie dešimt kovotojų staiga sugulė ant žemės, paleido stiprią atsakomąją ugnį. Susigriebė ir kiti partizanai. Staigus atkirtis sutrikdė priešo gretas. Šūviai ir riksmai susiliejo į vieną ūžesį. Krito ant galvų pakirstos medžių šakos. Enkavedistai nesitikėjo tokios partizanų reakcijos, tačiau toli gražu jėgos buvo nelygios: mūsiškę 30 vyrų kuopą puolė dešimteriopos priešo jėgos. Pasigirdo tanketės riaumojimas. Krito mūsų kulkosvaidininkas Pranas Andriušis—Sapalas.
Partizanai traukėsi atskiromis grupėmis. Nedidelė grupė pasuko į pamiškę. Apie 150 m atstumu stovėjo tanketė. Perbėgti buvo rizikinga. Iš paskos spaudė priešo pajėgos. Partizanai ramiai pro ją praėjo. Mūsiškių savitvarda suklaidino tanketės ekipažą: partizanai buvo palaikyti stribais. Kita grupė prasiveržė mišku. Žiogas pasakojo, kad, išėjus enkavedistams ant skiriamos miško juostos, buvo nukauti 8 kariškiai.
Aš, pribėgęs prie miško juostos ruožo, pasislėpiau už medžio. Sukaleno kulkosvaidis. Nuo kulkų pakilo žemės stulpeliai. Nutrūkus kulkosvaidžio serijai, staigiu šuoliu beveik peršokau tą iškirstą ruožą. Vėl sukaleno kulkosvaidis, tačiau pavėluotai — atsidūriau miško priedangoje.
Išėjau į miško pakraštį. Netoliese stovėjo vieniša sodyba. Pasiklydau ir praradau orientaciją. Prislinkęs prie trobos įsiklausiau: jokio
garso. Atsargiai pravėriau prieangio duris ir staiga atidariau kambario duris. Jeigu bus ginkluotų viduje, nusprendžiau apšaudyti ir sprukti į mišką. Troboje radau keturių asmenų šeimą. Išsigandę žmonės į mano klausimus neatsakė. Ilgiau užsibūti buvo rizikinga, nes kiekvieną momentą galėjo netikėtai pasirodyti priešas. Perėjęs geležinkelio liniją, atsidūriau pas kuopos ryšininkę Albiną Vaitonienę— Ramunę.
Po ginkluoto susirėmimo kuopos dislokacijos vieta pasikeitė. Nuvykau pas Vogonius į Gavaltuvos kaimą. Apsilankiau Račkauskų sodyboje. Sužinojau, kad šiame kaime lankėsi Vikis ir žadėjo vėl pasirodyti. Savo pažadą Vikis įvykdė. 1946 m. sausio 6-osios vakare Gavaltuvos km. Kuzmų sodyboje susitikau su Tauro apygardos atstovu majoru Šernu, kito partizano slapyvardžio nesupratau —
Žalgiris ar Žalvaris, trečias tarpininkavo Vikis. Tik vėliau sužinojau, kad Šernas — tai Tauro apygardos vadas Lietuvos aviacijos majoras J. Drunga—Mykolas-Jonas, antras — jo adjutantas Žalvaris, po mėnesio paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Nuo 1946 sausio 31 d. Tauro apygardos vado įsakymu Stirnos rinktinę pavadino Žalgirio rinktine.
Mačiau, kad jie iš kelionės pavargę. Pokalbį atidėjome rytojui. Nutariau žmoniškai pas Vogonius išsimiegoti, kad būčiau žvalus, pakilios nuotaikos. Kadangi miegant ginklas nereikalingas, tuo labiau turint dokumentus, granatą paslėpiau krosnies dūmtraukio apačioje, pistoletą — netoli, patikimoj vietoj. Paprašiau šeimininkės, kad anksti mane prikeltų. Atsiguliau su mintimis apie daug vilčių teikiančią rytojaus dieną.
Anksti rytą mane grubiai pabudino. Praplėšęs akis, pamačiau stovintį su nukreiptu į mane pistoletu baltais kailiniais vilkintį MGB kapitoną. Jo rauplėtas veidas ir kepurėje įsegta raudona penkiakampė nieko gero nežadėjo. Į kambarį buvo prigužėję daugiau kaip 20 enkavedistų. Aš siekiau iš švarko išsiimti dokumentus. Tuo momentu keletas čekistų užgulė mane ir užpakalyje surišo rankas kažkokiu izoliuotu laidu. Kapitonas iškratė mano drabužius. Į dokumentus beveik nepažvelgęs, įsidėjo juos į planšetę. Pašaipiai man pareiškė: dokumentų tau, Sakale—Urane, daugiau nereikės!..
Man tapo aišku, kad įvyko išdavystė, nes Urano slapyvardį pasirinkau neseniai, pradėjęs eiti naujas pareigas. Kas galėjo išduoti? Tas asmuo turėjo šioje sodyboje lankytis ir artimai mane pažinoti. Netrukus paaiškėjo, kad mane ir Albiną Vaitonienę—Ramunę išdavė Vytas Masiukonis—Plutonas. Paleistas kalėdinėms atostogoms pas seserį, Šilavoto apylinkėse jis įkliuvo ir, neatlaikęs tardymų, išsipasakojo. Mano duotas jam parabelis atsidūrė ant tardytojo stalo. Buvo suimta Vogonių šeima (vyras su žmona), kurioje mane areštavo, taip pat Ramunė. Buvo ištremti mano tėvai, brolis Antanas ir sesuo Teresė. Brolis Jonas išėjo partizanauti ir 1947 m. žuvo. Sesuo išsaugojo paskutinį jo laišką.
Krata užtruko 3 valandas. Buvo rasta kluone įrengta slėptuvė. Baigiant kratą, kapitonas atsinešė lietuvišką karišką pošalmį, pridėtą rusų karininkų antpečių, ir suriko ant manęs: „Čto eto značit, svoloč?“ (Ką tai reiškia, niekše?) Tuo metu trobą sudrebino stiprus sprogimas. Pasklido dusinantis suodžių, parako kvapas. Enkavedistai kaip patrakę šoko iš trobos. Vienas aziatiškos išvaizdos kariškis bėgdamas nukreipė į mane automatą, tačiau nešovė.
Virtuvėje neprašytiems svečiams Vogonienė virė pusryčius. Perspėti ją man nebuvo kaip. Ilgai besikūrenant krosniai, granata įkaito ir sprogo, nors dūmtraukio apačioje, kur buvau ją paslėpęs, neturėjo pakliūti ugnis.
Enkavedistams pasirodė, kad granatą kažkas įmetė pro langą. Mane surištomis rankomis išvedė į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Vogčiomis žvilgtelėjau į Kuzmų sodybą, esančią už keleto šimtų metrų. Iš ten jokių garsų nesklido. Kaimas nebuvo košiamas. NKVD karinis dalinys į Vogonių sodybą atvyko specialiai. Trys partizanai, tarp kurių buvo ir Šernas, Mykolas—Jonas — išliko. Neaišku, kaip būtų susiklostęs mano likimas, jeigu būčiau nakvojęs su jais. Mane kartu su Vogoniu ir Vogoniene nuvežė į Marijampolės MGB pastatą Vytauto gatvėje prie miesto parko.
Stalino universitetas
Mano partizaninė veikla nutrūko. Prasidėjo išbandymų metas MGB rūsiuose, tardymų kamerose, kalėjimuose, lageriuose. Tardymai vyko naktimis. Buvau kankinamas, rūsiuose ėdė utėlės.
Iš pradžių tardytojai nežinojo, kad anksčiau buvau Geležinio Vilko rinktinėje. Jie nesuvokė, kaip aš, gyvenantis Marijampolėje, atsidūriau Kazlų Rūdos miškuose. Žmonių neišdaviau ne drąsos skatinamas, o gal bijodamas: pasakius vieną, tuoj pareikalaus kito.
Tardytojui sakiau, kad miškas mane viliojo savo romantika, tačiau greitai juo nusivyliau. Aš gyvenau stovykloje, į kaimus manęs nesivesdavo. Pokalbiai tarp mūsiškių vyko nuošalyje. Manęs kažkodėl vengdavo. Jausdavau nepasitikėjimo atmosferą, todėl ir pasišalinau nuo jų, o jūs pusiaukelėje mane suėmėte. Nebuvo galima persikelti per Šešupę, todėl atsitiktinai apsinakvojau pas šį ūkininką, prieš tai pateikęs jam asmens dokumentus. į klausimą, kodėl padėjau granatą į krosnį, atsakiau, kad nežinojau, jog ji gali sprogti. Pagal dokumentus neturėjau dar ir 19 metų.
Neaišku, kaip būtų baigusis mano byla, tačiau vėl katė perbėgo skersai kelio: buvo suimti mano bendražygis Benius Balaika, Algirdas Baltrukonis—Tigras. V. Masiukonis B. Balaiką pažinojo.
Kartą tardytojas pašaipiai pareiškė, kad esu ne tas paukštis, ne tą giesmę giedu ir privalau pradėti iš naujo ir be anekdotų. MGB tapo žinoma, kad aš ne iš Marijampolės išėjau į Kazlų Rūdos miškus romantikos ieškoti, o iš Geležinio Vilko rinktinės. Be to, nesu toks žioplas pienburnis. Dar gerai, kad jie nežinojo, kad esu ne 1927, o 1925 metų gimimo. Būtų kilęs klausimas, kaip aš išvengiau karo prievolės.
Buvau išgabentas į Marijampolės kalėjimą tęsti tardymų. Spaudimas man dar padidėjo. Buvo iškviestas į akistatą Algirdas Baltrukonis—Tigras, kilęs nuo Alvito (Vilkaviškio apskr.), pradėjęs mokytojauti simpatingas, patrauklios išvaizdos, draugiškas jaunuolis. Kadangi buvome laikomi atskirose kamerose, mudviejų parodymai skyrėsi. Tigras sakė, kad susipažinome Gižų apylinkėse, o aš — Marijampolėje, Ekonomijos mokyklos surengtuose moksleivių šokiuose.
Gižų apylinkė priklausė Vytauto rinktinės valdoms, vadovaujamoms Gavėno—Vampyro, ir jis pats ten laikėsi. Tokiu atveju man dar galėjo prikišti trečią — Vytauto rinktinę. Tuomet per tardymus jie mane pribaigs, nereikės nė teismo. Tigras mane suprato ir mano parodymus patvirtino.
Kitą kartą man akistaton pristatė Albiną Vaitonienę—Ramunę, Stirnos rinktinės ryšininkę. Aš atsakiau, kad jos nepažįstu. Tai ką, gal visai nematęs,— sakysi? Gal ir mačiau kur nors Marijampolės turguje — neprisimenu. Man atrodo, kad judu vienoje lovoje gulėjote,— pareiškė tardytojas, plačiai nusišypsojęs. Aš jam nieko neatsakiau. Tardytoją aš perpratau. Tarpais jis pašokdavo su perkreiptu iš pykčio veidu. Retkarčiais jis ironiškai šypsojosi — gal ir aš įsitrauksiu į jo žaidimą ir atsipalaiduosiu. Ne tik fizinėmis kančiomis, bet ir psichologiniais metodais šantažuodavo.
Ne kartą teko prabūti Marijampolės kalėjimo karceryje Nr. 16. Tačiau to neužteko. Mane pasodino į vienutę kamerą su bepročiu. Tai buvo siaubinga. Jis buvo tvirto sudėjimo, vilkįs išverstais kailiniais, avėjo medinėmis klumpėmis. Prieš mane vaipydamasis, beprotis kaišiodavo man du pirštus, grasindamas išdurti akis. Stengiausi neišsiduoti, kad jo bijau, tačiau savijauta buvo ne kokia. Jis man žadėjo užmigusiam iškrapštyti akis. Tą naktį užsnūdau kniūpsčias. Trumpą miegą nutraukė rakinamos kameros durys. Mane išvedė į eilinį tardymą. Tie patys įkyrūs tardytojo klausimai. Kas vadovavo „gaujai“? Kokios pavardės, slapyvardžiai? Kur nakvodavai, maitinaisi? Per kokius ryšius patekai į „gaują“? Kokie tolesni ryšiai? ir t. t. Tą kartą man gerokai kliuvo. Tardytojas mane mušė su talkininkais. Į kamerą prižiūrėtojas atvedė prilaikydamas. Atsirėmęs į sieną, aš susmukau ant grindų. Kameros kaimynas stebėjo mane įdėmiai ir negrasino.
Beprotis, vardu Jonas, kiek man žinoma, buvo kilęs iš Lazdijų apskrities, gimnazijos abiturientas. Suimtas bandė nusižudyti. Nudilusia bato kulno pasagėle persipjovė rankos venas. Greitai suteikus medicinos pagalbą, jį išgydė. Čekistams jis buvo reikalingas gyvas. Ligoninėje Jonas tapo bepročiu. Vėliau man kilo įtarimas, kad Jonas vaidina beprotį. Kameros sienoje nežymiai matėsi mėnesiai, dienos. Į jas jis pasižiūrėdavo. Per patikrinimus kameroje Jonas elgdavosi agresyviai. Nutvėręs rankose klumpes, persikreipusiu iš pykčio veidu jis stovėdavo prieš prižiūrėtoją. Man buvo keista, iš kur jis gavo apdriskusius kailinius, klumpes.
Trečią parą į mūsų vienutę kamerą atvedė trečią, kažkokį Stankevičių nuo Kazlų Rūdos. Jis buvo šnekus, sakėsi partizanavęs Šakių apskrityje. Stengėsi mane įtraukti į pokalbį apie rezistenciją, bet aš šito vengiau. Jonas į mane nebekreipė dėmesio, o naujokui grasino susidorojimu ir trukdė miegoti. Kitą parą Stankevičių iškvietė tardyti, ir į mūsų kamerą jis negrįžo.
Praslinkus kelioms paroms, aš pasakiau savo kaimynui: „Šaunuolis esi, Jonai,— laikykis! Aš esu psichologinio šantažo auka. Saugokis į šią kamerą pakliuvusių asmenų ir stebėtojų per kameros durų akutę“. Atsakydamas man, jis nukreipė du pirštus ir parodė liežuvį. Netrukus mane išvedė iš vienutės. 1946 metų pabaigoje, kai jau buvau Komijos lageriuose, iš vėliau atvykusių sužinojau, kad Joną paleido. Jis buvo geležinės valios jaunuolis!
Sunkiai pakenčiami tardymai ėjo į pabaigą. Įsiminė priešpaskutinis susitikimas su tardytoju. įvedė mane į jo kambarį. Už nugaros užsidarė durys. Tardytojas, pamojęs man ranka, nurodė sėstis ant medinio „oželio“ kambario kampe. Priekyje tupėjo įbedęs į mane akis didžiulis šuo. Man tirpo nuo sėdėjimo kojos, o šuo sekė mane, kad nepajudėčiau.
Tardytojas vartė bylą, retkarčiais barškindamas pieštuku į stalą, ir tylėjo. Protarpiais žvilgteldavo į mane, stebėdamas laikyseną. Aš jaučiausi blogiau negu mušamas. Laukiau, kada mane pradės pjudyti šunimi. Vertėjo nebuvo. Pralaukiau beveik pusvalandį. Kojos visiškai nutirpo. Nervų įtampa neslūgo. Tardytojas rusiškai pareiškė, kad mano byla jau baigta. Aš patraukiau pečiais, sakydamas, kad nesuprantu. Tardytojas ironiškai šyptelėjo, pridurdamas, jog be reikalo varginu save ir tardytoją— vis tiek būsiu aprūpintas dešimčia metų ir neišvengsiu pasimatyti su baltomis meškomis.
Marijampolėje Karo tribunolas nuteisė mūsų grupę taip: man, Kazimierui Savičiui—Sakalui—Uranui,
Algirdui Baltrukoniui—Tigrui, Vytui Masiukoniui—Plutonui, Albinai Vaitonienei—Ramunei, Kazimierui Vogoniui ir Vogonienei priteisė po 10 metų ir 5 — be teisių. Beniui Balaikai— Lapei—15 metų ir 5 be teisių. Nuteistuosius grąžino į Marijampolės kalėjimą. Aš patekau į bendrą 49-ąją kamerą, kurioje sėdėjo apie 100 žmonių. Kameros seniūnas buvo iš Kazlų Rūdos Jeronimas Čibirka, su kuriuo teko dar keletą parų pabūti karceryje Nr. 16 už drausmės pažeidimus.
1946 metų gegužės mėnesį mūsų 35—37 kalinių grupę iš Marijampolės kalėjimo pervežė į Kauno kalėjimą
