TREMTYJE

TREMTIES KELIAIS

Sofija Dargužytė-Graužinienė

Sofijos Dargužytės-Graužinie-nėsprisiminimai “Tremtyje” išvydo dienos šviesą 2001 m. Ramutės Šukienės leidykloje, Kėdainiuose.

Išleista 150 egz. tiražu. Redaktorė taip pat Ramutė Šukienė. Knygelės leidyba rūpinosi Kėdainių miškų urėdijos urėdas Alfonsas Seržentas ir dukros. (Autorė Kėdainių miškų urėdijoje pradirbo daugiau nei 20 metų.) Sofija Graužinienė savo knygelės nebesulaukė - mirė 2000 m. sausio 12 dieną.

1945 m. liepos 17 d. Sofija Graužinienė su trimis mažamečiais vaikais buvo ištremta į Sibirą nuo Pagirių (Kėdainių r.), kur šeima turėjo tik hektarą žemės. Sofijos vyras Vaclovas Graužinis, Vyčio apygardos partizanas, sušaudytas 1951 m. Vilniuje ir tikriausiai užkastas tarp daugelio kitų Tuskulėnų kapinyne. Graužinienės šeima išbuvo tremtyje iki 1961 metų. 15 metų ir 8 mėnesius...

Šie prisiminimai ypatingi. Tai- odė bulvei, parašyta mažaraštės moters, nelankiusios nė vienos mokyklos klasės, ranka... S. Graužinienė nei kaltina, nei pyksta, nei reikalauja, ji net nekomentuoja. Rašo taip kaip buvo - nuogais, kraupiais faktais apie žmogaus menkumą, priklausomą nuo ideologijos ir santvarkos.

Aš, Sofija Dargužytė, gimiau 1917 m. Panevėžio apskrityje Ramygalos parapijos Džiugailių kaime, didelėje šeimoje.

Buvau jauniausia dukra. Mama mirė, kai man buvo 3 metukai.

Tėvai turėjo mažą gryčiutę, nedidelį daržą, kelis arus žemės. Tėvas visą gyvenimą dirbo dvare pas poną Budrevičių: kasė griovius, dirbo visokius ūkio darbus. Taip užsidirbdavo duonai. Laikėme karvutę ir paršiuką. Labai gerai prisimenu savo vaikystės dūminę gryčiutę: joje nebuvo nei kamino, nei grindų. Kai pakurdavo krosnį, reikėdavo atidaryti duris. Lubose buvo lenta uždengiama skylė. Kol kūrendavosi krosnis, būdavo ir ta lenta neuždengta, ir durys atidarytos. Kai iškūrendavo ir viską uždarydavo, būdavo šilta, labai gera ir ramu.

Septynerių metų aš jau pati užsidirbau duoną: vasarą ganiau gyvulius, o žiemą su vyresne sesute mezgėm pirštines ir kojines. Tėtis tada jau negalėjo sunkiai dirbti, nes jį kamavo dusulys, sunkiai kvėpuodavo. Būdavo gera sėdėti ant šiltos krosnies prie mažos lempelės ir megzti. Už darbą kaimo moterys išaušdavo čerkaso suknelei ar sijonėliui. Apie mokyklą aš tik svajoti galėjau, nors labai norėjau mokytis. Neturėjau kuo apsiauti. Tėtė pamokė skaityti iš maldaknygės. Labai greitai išmokau, bet tai ir visi mano mokslai. Pavydėjau tiems, kurie galėjo mokytis.

Trylikos metų netekau tėvo. Nuo tada pradėjau tarnauti pas ūkininkus: dirbau visokius darbus iki 1939 m., o 1939 m. sausio 30 dieną ištekėjau už Vaclovo Graužinio, kuris neturėjo jokio turto kaip ir aš. Dirbome dvare kumečiais. Gruodžio 8 d. gimė dukra Janytė, 1941 m. - sūnus Stasys, 1944 m. liepos 19 d. - dukra Genutė.

Prasidėjo vyrų gaudynės į kariuomenę. Vyras slapstėsi pas gimines ir pažįstamus. Namuose būdavo retai. Kaip išmaniau, taip vargau viena su vaikais.

1945 m. pradėjo kalbėti apie žmonių vežimą. Labai bijojau to vežimo, tik raminau save, kad esu neturtinga. Galvojau, kad bus vežami tik turtingi žmonės.

Įvyko visai kitaip. 1945 m. liepos mėn. 17 d. buvo saulėta, graži. Atvažiavo trys mašinos su kareiviais ir keli pažįstami stribai. Ginkluoti. Pasakė, kad susiruoščiau per 10 minučių.

- Vešim, - sakė, - pas baltas meškas, į Sibirą.

Duonos puskepalis likęs, o rėčkoj paruošta kepti. Vienas rusų kareivis nubėgo pas kaimynus ir atnešė du kepalus duonos kelionei. Klausė, kur lašiniai paslėpti, gal užkasti. Aš negalėjau pasakyti, kad mūsų lašiniai pas kaimynus, nes būtų paėmę ir kaimynų lašinius, kumpius bei dešras. Taip ir išvežė su dviem kepalais duonos. Pasiėmiau šiek tiek patalynės. Sukėlė mane ir vaikus į mašiną, ir prasidėjo mūšy kelionė į svetimą šalį iš Ukmergės apskrities, Pagirių valsčiaus, Žižmių kaimo. Atvežė į Pagirius, sustojo ir laukė kitų sunkvežimių su žmonėmis. Atvežė vieną vyrą ir du vaikus. Kitos mašinos buvo tuščios. Susirinkę žmonės norėjo perduoti mums maisto, bet stribai neleido jiems arčiau prieiti.

Per Ukmergę pasiekėm Vilnių. Labai skubėjom. Vilniuje pamačiau liūdną vaizdą: daug enkavedistų, kareivių ir ilga virtinė gyvulinių vagonų. Aplink - žmonių klyksmas, verksmas. Širdis drebėjo iš baimės matant tokį vaizdą. Mūsų kankintojai grūdo visus į vagonus labai talpiai. Kai kuriuose vagonuose buvo gultai. Ten įsitaisė žmonės. Vagone buvo galima tik sėdėti. Viduryje - skylė gamtiniams reikalams. Duris užkalė, langeliai lentomis užkalti. Tamsu kaip karste, tik maži plyšeliai šviečia. Kai viską sutvarkė, traukinys pajudėjo. Vagone karšta, tvanku. Vieni meldžiasi, kiti verkia...

Ir aš sėdžiu, verkiu. Janytė ir Stasiukas sėdi man ant kelių, o mažoji Genutė prie krūtinės ant mano rankų. Jai vagone suėjo vieneri metukai.

Vežė kelias dienas. Sustojo, atplėšė duris ir leido išlipti iš vagono, pastovėti ant žemės. Buvo tokia bala, krūmai, tai kareiviai saugojo, kad kas nepabėgtų. Suvarė atgal į vagonus ir užkalė. Kareiviai bijojo, kad galime pabėgti, o jiems reikės atsakyti.

Traukinys važiavo lėtai. Dusome nuo karščio. Privažiavę Kirovo priemiestį sustojom. Liepė išlipti iš vagonų, palikti daiktus. Pasakė, kad varys į pirtį, liepė nepamiršti savo vagono. Mes jau turėjome kandančių gyvūnėlių. Pirties pastatas didelis. Rūbus nunešė į kitą pusę kaitinti, o mus - senius, moteris ir vaikus - suvarė į pirtį. Nebuvo nei muilo, nei jokio indo, netgi suolo. Tik vanduo bėgo iš aukštai. Bijojau, kad mano maži vaikai nepaslystų. Vos tik spėjome sušlapti, jau gavome savo rūbus ir kareiviai nuvarė į vagonus. Pasakė, kad duos pieno. Mes jau savaitę buvome kelyje, o jokio maisto negavome. Susirūpinau, kad neturiu jokio indo tam pienui įsipilti. Turėjau siuvimo mašinos viršų (kareiviai įmetė mašinos viršų, o pati mašina liko Lietuvoje), tai į jį ir įpylė keturis samtukus pieno ar kefyro, o gal pasukų. Pakreipiau į šoną mašinos viršų, o vaikai rankutėmis sėmė ir gėrė. Labai norėjome duonytės, bet ji jau buvo pasibaigusi...

Kas bus toliau - nežinojom. Viena moteris turėjo siuvimo mašiną be viršaus.

- Duok tu man tą viršų, - pasiūlė ji, - o aš tau duosiu kareivišką katiliuką.

Taip ir padarėme.

Mus vežė toliau. Privažiavome Mendelejevo stotį. Liepė išlipti su visais savo daiktais ir būti perone. Pasakė, kad toliau traukiniu nevažiuosime - veš krovininėm mašinom. Sėdėjome perone. Į stoties pastatą neleido. Laukėme tų žadėtų mašinų. Dvi atvažiavo. Kiek į jas tilpo, tiek ir išvežė. Mes laukėme toliau. Laukiančiuosius saugojo jau ne kareiviai, o enkavedistai. Naktį buvo šalta, o jau dieną karšta. Pūtė stiprus vėjas. Trečią dieną ir mes važiavome toliau. Sakė, kad veš du šimtus kilometrų. Susodino kelias šeimas su visu turtu, sargyba. Važiavome kokią valandą. Prieš didelį kalną vairuotojas sustojo, liepė išlipti ir eiti pėstiems. Pasirodo, į kalną pavojingas kelias: po lietaus molingas, slidus. Mūsų “turtą” vežė mašinoj, o mes pėsti ėjome. Vyriausia mano dukra Janytė (penkerių metukų) ėjo verkdama: jai akmenukai dūrė kojytes. Neturėjau kuo apauti, nes batukai liko Lietuvoje. Ketverių metų sūneliui taip pat labai skaudėjo kojytes. Liepiau jam stipriai laikytis man ant pečių, o mažąją Genutę (jai buvo lygiai metukai) spaudžiau prie krūtinės. Taip lipome į kalną kokius du šimtus metrų. Vairuotojas iš kelinto karto pagaliau užvažiavo į tą kalną, sustojo ir mes susėdom į savo vietas. Kelias blogas, duobėtas, daug kalvų, todėl ne kartą reikėjo išlipti ir eiti pėsčiomis.

Tokia buvo mūsų kelionė į tremtį. Mašinos varomos ne benzinu, bet beržo kaladėmis. Taip važiavome dvi paras. Mus paliko, o mašinos grįžo kitų vežti. Toliau žadėjo vežti arkliais.

Upelio vanduo toks švarus, švarus. Ir oras labai geras. Kur pasižiūri -visur miškas, miškas. Daugybė uodų ir mažų muselių. Jos labai kando. Laukėme tų žadėtų vežimų. Duonytės visai nebeturėjome. Vaikai alkani, pikti. Turėjau nedidelį maišelį ruginių miltų (10-12 kg). Sakiau vaikams, kad valgytų tų miltų ir vandenėlio atsigertų.

Atvažiavo laukti vežimai. Į juos sukrovė mūsų mantą, o ant viršaus sulipo vaikai. Kurie netilpo, liko laukti savo eilės, o mes laimingai keliavome. Važnyčiotojas arklį vedė priekyje, o mes, suaugusieji, žengėme iš paskos. Mano vyresnieji sėdėjo ant vežimo, o mažoji Genutė ant mano rankų. Raminau vaikus, kad nuvažiuosime į vietą ir gausime valgyti. Sūnus vis klausė, kada gi pagaliau baigsis mūsų kelionės. Klausėme savo sargų, bet jie nieko nežinojo. Gal devyni kilometrai, o gal ir penkiolika... Sutemo. Labai kando uodai. Miškas be galo, be krašto. Galų gale atvažiavome prie tokios pašiūrės, kur laikė kalades - mašinų ir traktorių kurą. Paliko mus nakvoti, pasakę, kad rytoj iš ryto duos valgyti. Atsikėlę apsižiūrėjome, kur esame. Vietovė vadinosi Vizėjaus vardu. Nemaža gyvenvietė, šalia miško - kolūkiečių nameliai. Tokie maži langeliai, mažyčiai. Iš viso tų namų koks trisdešimt. Čia pat didelis barakas ir keli pastatai, Miško ūkiu vadinami. Tekėjo upė, labai panaši į mūsų Nevėžį. Visoj gyvenvietėje nebuvo nė vieno šulinio. Žmonės viskam naudojo upės vandenį. Dirbamos žemės mažai, kur pasižiūri - miškas ir miškas.

Iš ryto pasirodė mūsų ganytojas, tikras komendantas, kuris mus visus surašė, suskaičiavo ir pasakė, kad mes čia atvežti visą likusį gyvenimą gyventi ir dirbti. Tiems, kurie gerai dirbs, bus leidžiama rašyti į Lietuvą ir gauti siuntinius, o be komendanto leidimo nieko negausime. Parodė, kur kontora. Susirinkome ten prašyti maisto. Mažai kas suprato iš mūsų rusų kalbą. Man buvo truputį geriau, nes suprasti supratau, tik kalbėti buvo sunku. Davė duonos ir sriubos korteles: vaikams dienai - du šimtai gramų duonos, suaugusiems -pusė litro sriubos ir penki šimtai gramų duonos. Pasakė, kad normos neišdirbusieji duonos negaus. Gavę korteles, bėgome į valgyklą to valgio. Aš gavau vieną kaušelį sriubos (0,5 litro) visai mano šeimai. Toje sriuboje kelios skiltelės bulvių, keli grybai ir... keli kirminai. Bulvės džiovintos. Susėdome ant pievutės ir valgėme iš to kareiviško katiliuko. Šaukšto neturėjome nei vieno. Pasirodo, jų ten ir nusipirkti nebuvo. Raminau vaikus, kad surasiu kalvį, kuris padarys peilį, o po to aš pati išdrošiu šaukštų kiek tik reikės. Duonos buvo mažai. Sunku padalyti po lygiai. Neaišku, iš ko ji kepta, tačiau būtume džiaugęsi ir tokia, jei tik gavę nors truputį daugiau.

Daug lietuvių šeimų neturėjo jokios pastogės. Naktimis buvo šalta. Stovėjo vienas didelis barakas, bet ten buvo pilna žmonių. Ragino eiti dirbti. Gąsdino, kad iš nedirbančių atima duonos korteles. Barakas ilgas, gale durys, į abi puses pertverti kambarėliai gal kokių penkiolikos kvadratų. Viename kambarėlyje apgyvendino kelias šeimas. Naktį visiems kojas ištiesti nebuvo kur. Mums pašiūrėje buvo dar blogiau - labai šalta. Naktį šalome, o dieną kando uodai. Buvome labai nusiminę, verkėme, vaikai pyko, zirzė, nerimavo. Apipuolė utėlės. Nežinojome, kaip nuo jų apsiginti.

Komendantas pasakė, kad pastatys naują baraką, kuriame visi laisvai tilpsime. Kol kas tiems, kurie turi mažų vaikų, leido pagyventi pas vietinius. Su vaikais persikrausčiau pas vietinį gyventoją. Jo namelis nedidelis, viduje nebuvo jokių baldų, tik narai, ant kurių visi miegojo. Kuo dieną buvo apsirengę - taip ir miegodavo naktį. Mano šeima prisiglaudė ant grindų prie durų kampe. Susidėjome visą savo “turtą”. Vis geriau kaip pašiūrėje. Vaikai susirgo, užtino akys, karščiavo. Jau net valgyti neprašė. Sužinojau, kad ten ir gydytojo nėra, tik seselė, kuri niekuo negalėjo padėti, nes nebuvo jokių vaistų. Patarė prašyti vietinių žmonių, gal jie turės kokių žolelių arbatai. Būtinai reikėjo eiti į darbą, nes galėjo atimti duonos korteles. Turėjau palikti sergančius vaikus. Prašiau duoti darbo arčiau namų, kad galėčiau nors per pietus vaikus pažiūrėti. Davė kapoti kaladėles (mašinų ir traktorių kurą), bet už tą darbą nedavė sriubos kortelių, tik 500 gramų duonos. Aš dar turėjau rupių ruginių miltų ir viriau skystą sriubą, bet vėl bėda - neturėjome druskos. Kas miške dirbo, gaudavo 200 gramų per mėnesį. Druska buvo labai branginama ir tie, kurie jos turėjo, nenorėjo su niekuo dalintis. Vaikai karščiavo. Aš ėjau į darbą. Vaikus palikdavau prie durų gulinčius. Per pietų pertrauką parbėgdavau pasižiūrėti. Upės vanduo, kurį gerdavome, buvo nešvarus.

Praėjo savaitė mūsų gyvenimo Vizėjuje. Visi žmonės dirbo. Ligoniai pradėjo mirti. Ėmė baimė, kad ir mano vaikiukai numirs. Į mus buvo žiūrima nepalankiai. Komendantas sakė, kad aš negerbiu tarybų valdžios, esu liaudies priešas.

- Jūs, - šaukė komendantas, - bėgot į miškus, ėjot su vokiečiais fašistais, o dabar esat čia. Jums dar per gerai leidžia gyventi.

Praėjo rugpjūtis. Laukėme algos. Dirbau 17 dienų ir už tai gavau 13 rublių (senais pinigais). Paaiškino, kad atskaitė už sriubą, kurią davė pirmas dienas skolon, kad reikia mokėti už butą. Dar priklausė mokesčiai už tai, kad ten gyvenom. Už metus 20 rublių, o iš mūsų reikalavo sumokėti 10 rublių už pusmetį.

Nugriovė seną baraką ir atvežė į Vizėjų statyti. Greitai pastatė sienas, uždengė stogą. Lapkričio mėnesį persikraustėme į naują baraką, po 3-4 šeimas į vieną kambarį. Gavome mažą metalinę kros-

 

□ Sofija Graužinienė su vaikais Janyte, Genute ir Stasiuku. Užrašas po nuotrauka: Brangiai sesutei - Atmintis. Tegul šis mažas šešėlis, Jum sesute, bus prisiminimas. Gal man reiks toj šaltoj urališkoj žemėj atsigult amžinai, jaunam dar gyvenime, ir gal jau šiam pasaulį nematyt Jūsų. Bus atminimas tie išgeltę ir raukšlėti veidai mūsų. Genutė - 2 metų, Jane septintų metų, Stasiukas šeštų metų.

nelę. Grindų nebuvo. Prisinešėm eglišakių, paklojom vietoj grindų, bet per sienas pūtė vėjas ir ėjo šaltis per plyšius. Kamšėme kuo pakliuvo, bet vis tiek buvo labai šalta. Kol krosnelę kūrendavome, dar pusė bėdos, bet baigdavome kūrenti ir plaukai tuoj prišaldavo prie sienos. Aš pati guldavausi prie sienos, o vaikai - arčiau krosnies. Taip ir slinko mūsų juodos dienos. Šalo iki 30-40, dažnai ir per 40 laipsnių. Taip jau, matyt, buvo lemta - kęsti šaltį ir badą. Vaikai laukdavo manęs grįžtančios iš darbo ir tikėdavosi, gal ką parnešiu. Kartais rasdavau kelias sušalusias šermukšnio uogas. Ievos uogos skanios, bet retai jų parnešdavau. Badavome. Beje, badauti buvo pripratę ir vietiniai žmonės. Vietiniai dar turėjo nedidelius daržus. Sodino bulvių, svogūnų, bet labai mažai ir ne visada jie užaugdavo, nes vasarą būdavo šalnų, sunku išsaugoti. Prie daržų naktimis kūrendavo laužus. Gyvulius laikė tik pirmininkas ir brigadininkas. Turintiems karvę per metus reikėjo pristatyti 15 kg sviesto, už pirmaveršę - 9 kg. Karvės duodavo labai mažai pieno, todėl atiduoti nemažą prievolę valdžiai buvo nelengva.

Vasaros buvo trumpos, žiemos ilgos. Žmonės badavo, labai greitai mirdavo. Prie lentpjūvės būdelėje gyveno toks senukas, kuris per 10 minučių sukaldavo karstą. Nupjaudavo tris reikiamo ilgio lentas, sukaldavo šonus, užkaldavo galus, dar viena plačia lenta užkaldavo viršų ir karstas paruoštas. Pakinkydavo arklį į roges ir veždavo mirusįjį į kapines miško pakraštyje laidoti. Karsto lentos linkdavo, pasidarydavo plyšiai, pro kuriuos matydavosi lavonas... Duobes kasė negilias.

Pirmoji žiema buvo labai šalta, sniego daug. Apsirengti šiltų rūbų neturėjau. Vietiniai gyventojai pynėsi vyžas, o mes nemokėjom, todėl turėjom pirkti. Iš pradžių reikėjo gauti tokią pažymą, kad neturi kuo apsiauti. Tą pažymą galėjai gauti pas dešimtininką, po to reikėjo eiti pas meistrą, paskui pas buhalterį, sumokėti kasoj ir eiti į sandėlį gauti vyžas. Jos buvo tokios silpnos, kad kartais per dvi, tris dienas suplyšdavo ir tekdavo viską pradėti iš naujo.

Atėjo Naujieji metai. Žmonės krito kaip musės. Jau buvo mirę per 50. Dar buvo tokių, kurie turėjo maisto iš namų atsivežę, bet persišaldė. Turbūt klimatas netiko. Lietuvius vadino fašistais. Laiškų rašyti neleido, jų neišsiųsdavo iš Vizėjaus. Mums aiškino, kad tiems, kurie gerai dirbs, duos pažymą ir leis rašyti laiškus.

Mūsų jau nestebino žmonių mirtys. Sniego buvo labai daug.

Atveždavo malkų, užkurdavom laužą ir laukdavom, kol toje vietoje sniegas ištirps. Kai sniegas ištirpdavo, iškapodavom nedidelę duobę. Taip laidojom savo vargo draugus...

Žiema persirito į antrą pusę. Mano vaikams pagerėjo. Jie labai norėjo valgyti. Vaikams vis pasakojau, kad pavasarį gal leis namo. Sugrįšime į Lietuvą, sakiau, į savo namus. Klausinėdavo, kuris ką darys, ką valgysime, kaip ten bus gera...

Atvažiavusiai komisijai pasiskundėme ir paprašėme šiltesnių drabužių. Dvi moterys buvo drąsios: pakėlė savo skarmalus ir parodė šlaunis. Jos jau kitą dieną gavo tokias mazutuotas, nupešiotas kelnes, o man ir kitai tokiai kaip aš nieko nedavė. Vaikai buvo silpni, bet, ačiū Dievui, nė vienas nenumirė, o dienos ilgėja, pavasaris ne už kalnų. Tikėjau, kad stebuklas įvyks. Labai norėjau sugrįžti į Lietuvą. Tik negavau jokios pagalbos, jokios žinios iš Lietuvos.

1946 m. balandžio pabaigoje orai atšilo. Apsėmė mūsų gyvenvietę. Galvojome, kad žūsime. Susirūpino ir mūsų valdžia: šeimas, kuriose buvo mažų vaikų, išvežė į kaimus aukštesnėse vietose. Labai nusilpau, susirgau gelta. Man atrodė, kad ir saulė, ir dangus geltonas, kur bežiūrėjau - visur geltona spalva. Galvojau - jau viskas, nepamatysiu daugiau Lietuvos, niekas manęs neišgelbės. Tik kas bus su mano vaikais? Dar tokie maži, nemoka rusų kalbos, liks trys našlaičiai, kaip iškęs šaltį ir badą? Mane apėmė neviltis. Norėjau tik melstis ir Dievo prašiau: “Dieve, Dieve ir švenčiausia Marija, išgelbėk mus”. Mano poteriai buvo nerišlūs, viskas maišėsi galvoje. Kuo viskas baigsis?

Baigėsi mėnuo, o kortelių duonai negavom. Naujas galėjome gauti tik Vizėjuje. Visiškai neturėjome ką valgyti. Gulėjau ir laukiau mirties. Seselė sakė, kad vaistų nėra, reiks mirti, o vaikais pasirūpins tarybų valdžia. Išvešv į vaikų namus, gal jie ten ir išgyvens. Taip ramiai kalbėjo, sakė: “Čia jokios tragedijos nėra. Nei jūs pirma, nei paskutinė. Daug tremtinių miršta”. Užgavo širdį tai, kad aš dar gyva, o ruošiasi laidoti. Gerai, kad vaikai tų baisių žodžių nesuprato. Šeimininkė, pas kurią gyvenome, buvo geros širdies moteris. Ji ėmėsi visų priemonių mane gelbėti. Turėjo mažą pirtelę, tai ją gerai iškūreno, parūpino žolelių arbatos ir liepė gerti ją karštą. Toje pirtelėje išvanojo mane beržine vanta. Praradau sąmonę. Ji pasikvietė savo dukrą ir parnešė mane namo. Taip gydė 10 dienų: nešiojo į pirtį ir atgal. Buvau panaši į lavoną, bet akyse man jau truputį šviesėjo. Sveikata pradėjo gerėti.

Valgyti nebuvo ką. Ta geroji mūsų globėja ir čia gelbėjo. Netoli kaimo mišką kirto karo belaisviai, atvežti iš Vokietijos. Ir juos silpnai maitino. Pietums virdavo tirštą avižų miltų kisielių. Duodavo po kaušą ir dar 600 gramų duonos tam, kas padarydavo normą. Mūsų geroji šeimininkė nuėjo prašyti pas juos kokios nors pagalbos. Sakė: trys maži vaikai alkani ir jų motina kažin ar liks gyva. Virėjas patarė, kad mano penkiametė mergaitė ateitų į virtuvę pakurstyti. Dukra po tokio darbo parnešdavo ant beržo tošies prigramdžiusi kisieliaus likučių. Taip ir maitinomės...

Globėja nuėjo pas komendantą prašyti, kad duotų leidimą į Lietuvą nusiųsti laišką, gal kas nors atsiųs maisto ar pinigų. Po kiek laiko brolis atsiuntė du šimtus rublių. Už vieną šimtą rublių šeimininkė nupirko 10 kiaušinių ir liepė man pačiai suvalgyti kasdien po kiaušinį. Vaikai, sakė, tegul valgo kisielių. Jie kad ir numirs, tai maža bėda, o aš turinti gyventi. Už kitą šimtą ji nupirko mažą kibiriuką bulvių. Tame kibirėlyje tilpo 38 bulvės - vištos kiaušinio dydžio. Pirmą dieną išvirė vieną kiaušinį ir liepė man suvalgyti. Paėmiau vakare tą kiaušinį, stuktelėjau į grindis, norėdama sudaužyti. Sūnus išgirdo ir, atmerkęs akis, girdžiu, sako sesutei Janytei:

- Greitai kelkis! Nemiegok! Mes neprašysime mamytės kiaušinio, tik pažiūrėsime, kaip ji valgo...

Mažoji Genutė miegojo. Ką daryti? Atsikandau mažą gabaliuką to kiaušinio, o likusio daviau Janytei ir Stasiukui po truputėlį. Juk ir Genutei reikėjo palikti. Taip ir valgėme tuos dešimt kiaušinių dešimt dienų visi keturi...

Atėjo pavasaris. Atšilo. Sužaliavo žolė. Mūsų globėja prisirinkdavo visokių žolių, kurias tik buvo galima valgyti, “pirstikais” ir “pi-kanais” vadinamų, ir virdavo. Gavo truputį druskos. Mes jau sočiai valgėme žolienės, tik neturėjome duonos kortelių. Jų reikėjo eiti į centrą. Aš pamažu sveikau.

Į Vizėjų reikėjo eiti mišku, o miško keliukai ten klaidūs. Ėjau viena, palikusi vaikus. Mano mažoji, nė dvejų metukų neturinti, džiaugėsi, kad parnešiu daug duonytės ir duosiu valgyti, kiek norės. Gavau korteles už 12 dienų. Vaikams ir man priklausė po 200 gramų duonos. Seselė išrašė tokią pažymą, kad labai sirgau, todėl Vizėjuje gavau nusipirkti 4 kilogramus avižinių miltų. Buvome patenkinti, linksmi - pagaliau turėjome maisto.

Turėjau pradėti dirbti. Juk reikėjo gyventi. Žinojau, kad dirbsiu, gausiu duonos kortelę. Jaučiau ir supratau, kokia brangi man Lietuva, nors žinojau, kad tėvai palaidoti, vyras slapstosi ir negali mums padėti. Laiškai buvo kontroliuojami. Neturėjome popieriaus, todėl negalėjau parašyti jokio laiško. Žinoma, galėjau plonai atplėšti beržo tošies ir parašyti ant jos, bet bent nedidelio gabaliuko popieriaus reikėjo vokui. Pieštuką pasiskolinti galėjau tik už duoną.

Vėl atėjo pavasaris. Sužaliavo medžiai. Galėjome rinkti ir valgyti jaunus liepų pumpurus. Jie gana skanūs. Mirdavo jau mažiau žmonių. Vėl prasidėjo bėgimai į Lietuvą. Moterys, kurios turėjo vieną vaiką, prašė vietinių gyventojų pasakyti kelią. Sodindavosi vaiką ant pečių ir bėgdavo. Jei jas sugaudavo - vaiką atimdavo ir veždavo į vaikų namus, o motinai paskirdavo trejus metus lagerio. Sunkiausia joms būdavo skirtis su vaiku. Kas nėra matęs savo akimis, tas niekada nepatikės, kaip yra baisu, kai vaikai jėga atplėšiami nuo motinų. Netgi sugebėjusius pasiekti Lietuvą sugaudavo. Visų jų laukė vienoda bausmė - treji metai. Vaikus palikdavo Lietuvoje iki 18 metų, o sulaukusius pilnametystės atveždavo į Vizėjų - jie taip pat gaudavo tokią bausmę.

Mūsų rūbai nesilaikė ant kūno. Nežinojome, kaip sulauksime žiemos, iš kur gausime aprangos. Vyžas pinti mokėjau: vaikams ir sau nupindavau, kai labai reikėdavo - ir kitiems. Reikėjo autų ar kokių nors kojinių.

Mus grąžino į Vizėjaus baraką. Jame buvo jau geriau: sudėjo grindis, sumūrijo krosnelę, tik kol nebuvo sniego, jos niekas nekūreno. Jei kas norėdavo virti, eidavo prie upelio ir ten, iš kelių akmenukų susidėję laužavietę, užsikurdavo ugnelę. Galėdavo virti, kiek tik nori.

Vasarą būdavo daug uogų: žemuogių, aviečių, juodųjų serbentų. Tik nebuvo laiko uogauti. Reikėjo dirbti, stovėti eilėse prie kortelių ir duonos. Vaikai išsiilgdavo, norėdavo kartu su manimi pabūti.

Vieną dieną prieš Kalėdas ir mums laimė nusišypsojo - gavom siuntinį. Jame buvo įdėta man ir vaikams šiltos kojinės, šilta skara, šiek tiek miltų, gabalas lašinių, druskos. Lašinius išmainėme į bulves. Gavome jų du kibirėlius. Pasidariau iš senos skardos tarką. Imu, būdavo kiekvienam po bulvę, sutarkuoju su visomis lupenomis ir verdu skystą sriubą. Skanu ir sveika. Visų apetitas buvo neblogas -ką tik gaudavom, viską suvalgydavom. Betgi nežinojom ar gausime kada siuntinį, nes nebuvo kam siųsti. Tėvų jau neturėjau, vienas brolis gyveno sunkiai - augino aštuonis vaikus, kitas brolis - ligonis, o vyras slapstėsi. Turėjome tik vienintelį džiaugsmą - visi buvome gyvi, bet Genutė sirgo ir dienų dienas gulėjo barake.

Darbai buvo vis tokie pat. Žiemą gamino medieną, vežė prie upės ir krovė. Pavasarį, kai tik pradėdavo tirpti ledas, sprogdindavo upėje ledus ir plukdydavo medžius. Darbų visiems užteko: vieni ritino rąstus, plukdė, kiti juos stumdė, kad nesusilaikytų. Kartais prireikdavo traktoriaus pagalbos. Visi dirbo, stengėsi, kad tik greičiau išplukdytų medieną. Kai šį darbą baigdavom, duodavo porą laisvesnių dienų poilsiui. Kai kas gaudavo premijas.

Taip sulaukėm 1947 metų pavasario. Pavasario saulė karšta, staigiai atšildavo. Atsirasdavo begalė uodų ir mažų, skaudžiai kandančių muselių, vadinamųjų “moškių”. Nuo birželio mėnesio barake jau negalėdavome kūrenti ugnies, išsivirti valgyti. Bet tą vasarą man nusišypsojo laimė: darželio vedėja ruošėsi išvažiuoti pas savo tėvus ir man išsimokėtinai pardavė ožką. Vaikams tai buvo didelis džiaugsmas. Turėjome savo ožką, per dieną gaudavome po 2 litrus pieno. Išvirdavau žolienės, įpildavau pienelio - visiškai neblogai pavalgydavome. Net mano mažoji Genutė pralinksmėjo ir aš pradėjau tikėti, kad dar pamatysime Lietuvą.

Labai nerimavau dėl Genutės. Buvo jau trejų metukų, bet dar nevaikščiojo. Prašiau komendanto, kad leistų nuvežti į vaikų ligoninę už 30 kilometrų nuo Vizėjaus. Leido. Važiavome traktoriumi. Vyresnieji vaikai liko pas kaimynus. Ligoninės gydytoja priėmė labai šaltai. Sakė, kad tik ligonius gydo ligoninėje.

- Tavo mergaitė jau beviltiška, ji visai prie mirties, - padarė išvadą.

Pažadėjo išrašyti siuntimą į rajono ligoninę. Man rūpėjo grįžti į Vizėjų, kur laukė kiti vaikai. Gydytoja teiravosi, kokia mano pačios sveikata. Atsakiau, kad gera. Tada ji paėmė man iš rankos kraujo ir suleido dukrai. Sakė, kad aš turiu būti labai laiminga - esu iš tų, kurie tarybų valdžios priešai, o jie, gydytojai, priima mus į ligoninę ir gydo. Aš viską ramiai išklausiau, laukiu, kas bus toliau. Davė lovą, valgyt du kartus per dieną sriubos. Duonos nebuvo. Sakė - reikia savo turėti. Bet mūsų kortelės ten negaliojo. Nežinojau, ką daryti -kortelės negaliojo, maisto neturėjau ir nupirkti nebuvo. Gydytoja pasiūlė eiti namo, o mergaitę palikti. Labai jos gailėjau - juk nesuprato rusų kalbos, o gydytoja aiškino:

- Tu dar jauna, dar gali turėti vaikų, tai ko ja taip rūpiniesi?

Pasakiau, kad Vizėjuje dar trys vaikai palikti, kad aš jų vienodai gailiu, vienodai myliu ir nenoriu nei vieno palaidoti, nelaukiu jų mirties.

Toje ligoninėje gulėjo per 100 vaikų. Retas iš jų mokėjo rusiškai. Verkiau ir galvojau, ką daryti. Gydytoja sakė, kad mergaitei reikia gero maisto. Iš kur ir už ką jo galėjau gauti? Pati jau kokios trys dienos buvau nevalgiusi. Neliko nieko kito, kaip grįžti į Vizėjų.

Vakare viena moteris paklausė manęs, ar nemokėčiau sukirpti suknelę ar kokią palaidinukę. Atsakiau, kad moku viską ir pasiūti, ir sukirpti, tik nieko neturiu: nei žirklių, nei siūlų, nei adatos. Ta žinia greitai apskriejo visą ligoninę. Moteris, dirbusi virtuvėje, nučiuožė į kaimą su slidėmis ir atgabeno mažą siuvimo mašiną. Pagalvojau, kad man padėjo pats Dievas.

Gydytoja buvo viešėjusi Vokietijoje, Lietuvoje, turėjo visokių audinių. Pradėjau siūti. Man sekėsi. Gavau valgyti, mano mergaitė buvo gerai prižiūrima. Stengiausi gerai dirbti - gydytojai pasiuvau palaidinukę, jos dukrai - suknelę. Kas tik prašė visoms siuvau. Dukrai atsirado vaistų, vis geresnio maisto. Gydytoja patikrino ir mano sveikatą. Ji buvo prasta - sirgau mažakraujyste. Gydytoja išbarė, kad pati taip nusilpusi drįsau duoti kraujo vaikui. Moterys, kurių vaikai gulėjo ligoninėje, atnešdavo ir man ką nors iškepusios, davė bulvių. Aš jau nebadavau ir mažoji pagerėjo gerai prižiūrima. Gydytoja jau nebarė, tapo maloni. Išbuvau ligoninėje tris savaites. Atsigavau. Gydytoja, iš pradžių priekaištavusi, kad tremtiniai blogi žmonės, dideli priešai, man išvažiuojant į Vizėjų už visą ligoninėje būtą laiką išrašė nedarbingumo lapelį. Tos moterys, kurioms siuvau, davė pinigų.

Vizėjuje radau viską tvarkoje - vaikai sveiki, tik basi, visų vyžos suplyšo. Dieną jau ėjau į darbą, o vakare pyniau vyžas. Mano kortelės susitaupė - duonytės turėjom daugiau.

Rudenį į mūsų bazę Vizėjuje miško darbams atvarė ar atvežė 200 stambių, sunkiasvorių arklių. Greitai pastatė pašiūres, privežė pašarų ir paskelbė karantiną. Arklius gerai prižiūrėjo, saugojo ištikima sargyba. Jų, žinoma, niekas ir negalvojo vogti, bet avižos, kuriomis šėrė arklius, daug kam labai rūpėjo. Netrukus arkliai pradėjo sirgti. Du nugaišo. Mes, tremtiniai, labai norėjome mėsos. Valdžia susirūpino, sustiprino sargybą. Po du vyrus su lazdomis prie kiekvieno arklio stovėdavo dieną ir naktį. Sakė, turi atvažiuoti komisija iš srities ir ištirti, kokia liga susirgo nugaišusieji arkliai. Po to gal ir leisią žmonėms valgyti jų mėsą.

Labai daug prisnigo. Buvo tiesiog neįmanoma pravažiuoti, nespėjo valyti sniego. Žadėtoji komisija nesirodė. Kokios keturios dienos praėjo, o sargyba vis saugojo nugaišusius arklius. Sargai gavo duonos korteles, jiems ir pinigus mokėjo, o mes, tremtiniai, per dienas vargome miške. Vakarais visi bėgdavome žiūrėti, kaip ta arkliena - gal jau komisija buvusi, gal jau gausime mėsos. Pastipo dar vienas arklys. Pagaliau atvažiavo ilgai laukta komisija, apžiūrėjo arklius, surašė aktus. Vienas traktorius vežė žibalo statines, kitas - negyvus gyvulius toliau nuo mūsų gyvenvietės. Iš paskos sekė pulkas žmonių. Kas su kirviu, kas su peiliu - visi norėjo nors gabaliuko mėsos. Bridome per pusnis paskui traktorius. Nuvežę toli nuo gyvenvietės, supylė ant arklių žibalą ir padegė. Mes tikėjomės, kad, žibalui nudegus, bus geriau atsipjauti mėsos, bet sargyba savo pareigas ėjo sąžiningai. Sudegė visa mėsa. Liko tik didžiuliai kaulai, bet ir tai gerai, nes juos sukapojus viduryje būna šio to, tinkamo maistui.

Vasarą gera, šilta, tik dienomis daug uodų ir “moškių”, o naktimis daugybė tarakonų. Jų buvo pilnos sienos, grindys ir jokio išsigelbėjimo, jokių nuodų. Taip ir kentėme...

Sužinojome, kad Kudimkaro mieste parduodama duona be kortelių. Kaip ten pakliūti? Nuvažiuoti nėra su kuo, o atstumas - 60 kilometrų. Išeiginė diena tik sekmadienis. Susitarę kelios moterys ėjome prašyti savo komendanto. Reikėjo iš darbo atsiprašyti, kitaip meistras galėjo atleisti. Jis pasakė, kad reiks atidirbti kitą sekmadienį. Sutikome, ir pulkelis moterų iškeliavome pirkti duonytės. Taip norėjome sočiai pavalgyti, kad ta kelionė ne tokia baisi atrodė. Nors alkanos ir pavargusios, bet laimingos. Žinojome, kad duona tikrai bus. Kai atėjome į Kudimkarą, dar nebuvo sutemę, bet saulė jau arti laidos. Prie parduotuvės - didžiulė eilė žmonių, nors atidaryti ją turėjo tik kitą dieną 10 valandą. Susėdome ant žemės ir snaudėme

□ Sofija Graužinienė su savo vaikais Stasiuku, Genute, Janyte ir globotiniu Antanėliu prieš Rugsėjo 1-ąją. 1947 m.

 

□ Sofija Graužinienė miško plukdymo darbuose Vizėjuje

□ Vaikų darželyje 1947 m.

□ Sofija Graužinienė su vaikais

visą naktį. Laukėme tos brangios duonytės. Pasakė, kad vienam žmogui parduos tik du kilogramus. Mums reikėjo daugiau. Prie parduotuvės vaikščiojo daug alkanų, apiplyšusių vaikų. Prašėme jų, kad pastovėtų kartu eilėje. Taip gavome daugiau duonos. Tiems vaikams atlaužėme po gabaliuką, gal po kokį 100 gramų. Taip ir aš padariau. Tą dieną nusipirkau 8 kepaliukus forminės baltos, skanios duonytės. Net seilės bėgo pagalvojus, kokia ji skani ir graži.

Tuoj pat reikėjo grįžti į namus. Kelias tolimas, kojos pūslėtos, skauda, o mes basos. Gerai dar, kad oras šiltas. Septynis kepaliukus susidėjau ant pečių, o vieną nešiausi glėbyje. Skubėjome, kad pirmadienio rytą sugrįžtume į darbą. Duona labai kvepėjo, bet buvo gaila daug suvalgyti. Laužiau po mažą gabaliuką ir dėjau į burną. Nekramčiau, tik čiulpiau, o ji taip greitai tirpo, kad iki namų visą kepaliuką sučiulpiau ir nežinojau, ar jau buvau soti, ar dar ne...

Mano vaikai, pamatę tokią galybę duonos, labai džiaugėsi. O prie duonos turėjome dar ožkos pieno. Gyvenk ir norėk.

Nedarbo dieną - sekmadienį - visi ėjome į mišką ruošti pašaro ožkai. Dar reikėjo prisiruošti malkų žiemai.

Dukrai suėjo septyneri. Reikėjo ją ruošti į mokyklą. Buvo labai liūdna, nes neturėjau kuo ją aprengti. Namie apmuturiuodavau visokiais skarmalais, o darželyje duodavo tokias pižamas. Būčiau galėjusi ką nors pasiūti, bet neturėjau jokio audinio. Laimė, visur yra gerų žmonių. Viena šeima suprato mano sunkią padėtį ir padovanojo savo dukros išaugtus rūbelius: suknytę, marškinėlius ir švarkelį. Kojines dar turėjome iš siuntinio, o vietoj batelių nupyniau dailias vyžas. Taip dukrą suruošiau į mokyklą. Mokykloje taip pat buvo ne ką geriau: nei sąsiuvinių, nei pieštukų. Tik rugsėjo 3 dieną nusiminę mokytojai ir mokiniai (klasėje buvo per 30 mokinių) sulaukė mokymo priemonės - vienintelio vadovėlio “Bukvar” rusų kalba. Kiekvienas mokinys galėjo vieną dieną per mėnesį parsinešti į namus vadovėlį pasimokyti. Pieštukų buvo labai mažai, juos perpjaudavo per pusę, o vietoj sąsiuvinių naudojo gabaliukus pageltusio laikraščio. Mokykla - vienas apšiuręs kambarys, o mokėsi rusai, komiai ir kitų tautybių vaikai.

Tais metais gavau antrą siuntinį iš Lietuvos. Visų nuotaika pagerėjo. Tikėjom, kad tremtis nebus amžina.

Nusibodo šaltis ir badas. Žiemos naktys ilgos, elektros neturėjome. Žiemą, būdavo, sėdime patamsyje, mažas krosneles kūren-

dami. Neturėjome jokio laikrodžio. Kas turėjo atsivežęs iš Lietuvos - seniai atidavė už maistą. Žiemą sunku atsikelti, o prieš darbą reikėdavo duonos nusipirkti ir į darbą nevėluoti. Vizėjaus gaisrinėje kabėjo laikrodis, pagal kurį sargai mušdavo valandas. Būdavo pakabinta didelė geležis, tai į ją duodavo dideliu plaktuku. Pradėdavo antrą valandą nakties ir taip iki ryto aštuntos. Gerai, jei vėjas palankus -išgirsdavome. Šeštą valandą jau reikėdavo skubėti į vagonėlį duonos nusipirkti, po to vaikus į darželį, mokyklą nuvesti, o aštuntą būti darbe. Vėluoti nebuvo galima, nes tada laukdavo visokie nemalonumai.

Reikėjo laišką parašyti į Lietuvą, bet nedidelį popieriaus lapelį galėjai gauti tik už duoną, o jos gaudavome tiek nedaug, kad atidavus eidavau į darbą nevalgius. Atrodė, prie visko pripratom, išmokom dirbti visokius darbus, gyvenimas ėjo įprasta vaga. Išvargome dvejus metus savo vergijos, bet dar nesimatė jokios prošvaistės.

Mano vaikiukai buvo truputį linksmesni, tik mažoji Genutė nesveika. Jai nuolat skaudėjo galvą ir akis, bet nebuvo jokios pagalbos. Seselė ir felčeris buvo, bet jie neturėjo jokių vaistų. Sakydavo, gal paaugs ir pasveiks, o jei numirs - anokia tragedija.

- Pagalvok, - sakė man, - per karą kiek žmonių žūva, o dėl vaiko nėra jokio reikalo paniką kelti.

Tokie žiaurūs žodžiai spaudė širdį, bet negalėjau visą laiką verkti. Vis tikėjausi, kad kaip nors ištversime ir visi laimingai grįšime į brangią tėviškėlę.

Vasarą ruošėmės žiemai. Ten miškuose buvo pilna juodųjų serbentų, ievų. Tik eiti reikėjo kelis kilometrus, o turėjome vieną laisvą dieną per savaitę. Turėdavome prašyti komendanto leidimo, gauti jo parašą, kad tikrai nepabėgsime. Be tokio leidimo galėjo nubausti. Skubėdavome rinkti ir džiovinti uogas. Taip pat rinkdavome grybus, juos sūdėme ir džiovinome. Rinkome, džiovinome ir visokias valgomąsias žoleles, kad tik lengviau būtų žiemą prasimaitinti. Daržo neturėjome.

Tremtinių labai sumažėjo: vieni išmirė, kiti pabėgo. Tuos, kuriuos sugavo bėgančius, ištrėmė trejiems metams lagerio į Krasnojarską. Po trejų metų juos vėl žadėjo atsiųsti į Vizėjų.

1947 metų žiema buvo šalta ir snieguota. Dirbome. Vietiniai gyventojai kalbėjo, kad greitai duona bus be kortelių ir norma vienam žmogui bus didesnė. Labai laukėme šios geros žinios ir sulaukėme.

1947 metų gruodžio 17-ąją sudarė naujus sąrašus. Dirbantys nuo tada gavo po kilogramą duonos, o vaikams paliko 200 gramų. Tie, kurie lankė darželį ar mokyklą, gaudavo dar po 100 gramų. Mano Genutė ir Antanėlis gaudavo tik po 200, nes Genutė sirgo, o Antanėlio neturėjau kuo aprengti ir leisti į mokyklą. Dalinomės duoną po lygiai. Tiesa, pradėjo duoti po 200 gramų cukraus kiekvienam. Mano šeima per mėnesį gaudavo visą kilogramą cukraus.

Antanėlio giminės iš Lietuvos atsiuntė siuntinį: šiltus marškinius, megztuką, kojines ir pirštines. Man tapo lengviau, nes Antanėlis galėjo padėti malkų prikapoti. Dar atsiuntė lietuviškos džiovintos duonytės. Tai prabangiai atšvęsime šventas Kalėdas!

Vėl pradėjo ilgėti dienos, vėl laukėme pavasario ir naujų žinių iš Lietuvos. Susitikę lietuviai dažnai šnekėjo apie Lietuvą, pasakojo, kas ką rašo, kokios ten naujienos. Laukėme permainų. Tik ne visi laiškai atkeliaudavo iki mūsų: dažnai jie būdavo atplėšti ir iškratyti, bet nebuvo kam pasiskųsti.

Gegužės pirmosiomis dienomis miško kirtimas baigėsi. Pradėjom plukdyti medieną. Dirbome dieną ir naktį. Visi dirbantieji gaudavo papildomai maisto - po didelį samtį avižų kisieliaus. Išplukdę medieną gavome porą poilsio dienų. Tais metais iš parduotuvės galėjome nusipirkti bulvių sėklai. Aš gavau penkis kilogramus, kadangi mano šeima buvo penkių asmenų.

1948 metų gegužės viduryje pasirinkau plotelį dirvono, sukasiau ir pasodinau tas bulves. Reikėjo aptverti. Buvo baisu, kad kas neiškastų. Pjausčiau viršūnėles ir sodinau. Iš viso pasodinau penkiasdešimt keturis kelmelius - pasilikau valgyti. Džiaugėmės ir jautėmės laimingi, turėdami savo daržą. O dar turėjome ožką ir dvi mažas ožkytes.

Visi truputį geriau jautėsi. Lietuvių tremtinių jau mažiau mirė. Žmonės priprato prie atšiauraus klimato, dažniau gaudavo siuntinius iš Lietuvos.

Mano vyriausiam Antanėliui sukako dešimt metų. Norėjau jam gauti kokio nors darbo. Prašiau komendanto ir meistro. Jie pasakė, kad yra toks darbas - reikia vežioti duoną į kitą kaimą už šešių kilometrų. Ten darbininkai kirto mišką. Duoną reikėjo nuvežti kasdien. Davė dviratį vežimą ir tokią sukaltą dėžę. Man ir Lietuvoje teko matyti tokį vežimą. Taigi pradėjo mano Antanėlis tarnybą eiti. Davė jam kortelę visam kilogramui duonos. Patenkinta galvojau, kad jis pinigų gaus, bus lengviau visiems gyventi, bet ne taip buvo gerai, kaip galvojau. Algų dieną pasikvietė mane pas viršininką ir pasakė, kad vaikas suvalgė visą kepalą duonos. Pasirodė, jog tai teisybė -vaikas buvo kaltas. Jis vežė duoną brezentiniame maiše, o maišas buvo užplombuotas. Antanėlis pragraužė maišo dugną ir sutrupinęs suvalgė kepalą duonos. Bijojau, kad jo nenuteistų, bet mažamečio negalėjo teisti, tai kitaip baudė - nedavė jokio atlyginimo ir iš darbo išvarė. Pradėjau prašyti, kad priimtų jį į statybas. Su arkliu reikėjo statybines medžiagas arčiau privežti. Ten pavojaus nebuvo - medienos nesugrauš. Aš nusiraminau. Juk Antanėlis buvo geras, paklusnus berniukas. Kadangi jis buvo vyresnis už mano vaikus, tai ir dirbo daugiau. Ar malkų reikėdavo prinešti, ar ožkoms pašaro žiemai priruošti - vis Antanėlis.

Tremtyje gyvenome jau trečius metus. Viršininkai sakė, kad mes atvežti visam laikui.

-    Pasistatykit, - sakė, - namą ir pamirškit tą savo Lietuvą. Bus gerai gyventi. Gausite visko, jei tik gerai dirbsite.

Gegužės mėnesio dienomis norėjome pasimelsti. Turėjome Marijos Švenčiausios Mergelės paveikslą. Pririnkome visokiausių lauko gėlių, papuošėme paveikslą ir tą kampelį, kuriame jis stovėjo. Vakare susirinko nemažas būrys tremtinių ir visi meldėmės. Giedojome Marijos šventą giesmę. Komendantas, tai sužinojęs, atėjo į baraką ir pradėjo mus barti.

-    Ar jums Dievas duoną duoda, ar tarybų valdžia? - šaukė.

Įpykęs paėmė maldaknyges ir katekizmą. Perėjo visus barakus,

surinko visas maldaknyges, rožančius. Nežinojome, kur jis visa tai padėjo, bet mes ir be maldaknygių meldėmės, kaip kas mokėjo.

1948-ųjų rugsėjį jau ir sūnui Stasiukui reikėjo eiti į mokyklą. Mokykla gavo sąsiuvinių, bet labai mažai, tai plėšė po vieną lapą ir dalino vaikams. Pieštukus taip pat dar pjaustė į dvi dalis, kad visiems užtektų. Mano vaikai neblogai pramoko rusų ir vietinę permių kalbą.

Atėjo ruduo. Darže puikavosi 52 kelmai bulvių. Malonu buvo savo užaugintą daržovę nusikasti. Vaikai skaičiavo, kiek laiko užteks tų bulvių valgyti, o mažoji Genutė buvo linksma ir vis klausė:

-    Mamyte, kodėl neverdi nieko kito, tik sriubą ir sriubą? Argi blynukai tik pasakose būna?

Puikiai mokėjau viską išvirti ir iškepti, bet reikėjo skaičiuoti kiekvieną bulvę ir duonos gramus, todėl nebežinojau, kaip vaikams paaiškinti, kodėl tų blynukų neiškepu. Todėl kasdien viriau tą sriubą, kad į ją buvo galima įdėti ir bulvę, ir bulvienojus. Ką beišvirdavau - viską suvalgydavome. O jeigu į tą viralą įdėdavau kokį grybą... Bėda tik, kad mažai druskos duodavo.

Vasarą kankino visokie gyviai: “moškės” ir uodai, blakės ir tarakonai. Nebuvo jokių priemonių nuo jų apsiginti. Plikinome karštu vandeniu, bet jų buvo pilna. Barakų sienos tik lentom perkaltos, plyšiai dideli, todėl ėjo kiaurai per visą baraką ir gėrė mūsų kraują, o mes vis dėlto tikėjomės sulaukti geresnių laikų.

Į kai kurias šeimas sugrįžo vyrai, atsėdėję lageriuose savo bausmę. Jų sulaukusios moterys džiaugėsi, o mums buvo dar liūdniau, bet nuo likimo nepabėgsi. Kai kurie tremtiniai pradėjo statytis namus. Mediena nieko nekainavo, tik dirbti reikėjo. Valdžia nedraudė, žinojo, kad tų suręstų namelių niekas nei kur išveš, nei parduos, jei paliks, tai veltui.

Jau kelios šeimos laikė ožkas. Laiškus galėjome rašyti be jokio leidimo, tik tebebuvo sunku gauti popieriaus. Man giminaitis atsiuntė banderolę. Joje buvo 100 atvirukų su ženklais ir pusė kilogramo lašinių. Atvirukus gavau, o lašiniai “išgaravo”. Liko tik taukuotas popierius. Betgi atvirukai irgi turėjo didelę vertę. Už dalį jų gavau darbinį maišą, pusę litro aliejaus, druskos, 25 kilogramus bulvių ir 1 kilogramą duonos. Iš to maišo pasiuvau sūneliui ilgas kelnes, nudažiau jas medžio žieve ir turėjau kuo papuošti vaiką į mokyklą. Džiaugėmės, kad jis turėjo ką apsirengti. Apavas visų buvo vienodas - nupintos dailios vyžos. Džiaugėmės tuo, ką turėjome, bet visi kalbėjome apie maistą. Pačios maloniausios kalbos buvo apie šventes Lietuvoje. Savo vaikams pasakojau, kaip mes gyvenome Lietuvoje, ką valgėme per šventes. Mano vyrai - Antanėlis ir Stasiukas sakė:

- Kai mes užaugsime ir išeisime į armiją, tai iš armijos grįšime į Lietuvą.

Vėl atėjo žiema. Antanėlis dirbo ir gaudavo visą kilogramą duonos. Į mokyklą jis nenorėjo. Jei būtų ėjęs į mokyklą, būtų gavęs tik 300 gramų duonos. Dirbdamas jos gaudavo visą kilogramą ir dar pinigų, galėjo geriau pavalgyti. Antanėlio mama gyveno Lietuvoje, slapstėsi pas gimines. Jų namus nugriovė ir viską paėmė valdžia. Mama gyveno sunkiai. Buvo dar trys broliai. Visi slapstėsi, kur pakliuvo. Nė vienas negalėjo Antanėliui padėti. Jis buvo geras vaikas ir manęs klausė. Mano vaikai gerai sugyveno su juo. Man atrodė, kad juos visus keturis vienodai myliu.

Kas gerai dirbo, tiems atveždavo audinių. Išdalindavo tai po tris, tai po penkis metrus. Visi tremtiniai dirbo ir jau geriau gyveno: pasisodindavo bulvių, susikasdavo miške žemės po mažą lopinėlį. Derlius būdavo geras, nes žemė ten labai derlinga - nereikėjo jokių trąšų. Tik dažnai būdavo šalnos, todėl visi savo daržus saugodavo, kaip kas išmanė: kūrendavo laužus, dengdavo eglišakėmis. Vasaros ten labai trumpos. Gegužės mėnesį dar būdavo sniego, bet jis greitai ištirpdavo. Didelė problema būdavo gauti bulvių sėklos. Į valgyklą atveždavo tik džiovintų bulvių sriubai. Eidavome į kaimą pirkti 10 ar daugiau kilogramų, bet vietiniai gyventojai už pinigus nenorėdavo jų parduoti. Reikėdavo keisti į ką nors. Gautas bulves supjaustydavome nedideliais gabaliukais, pasodindavome ir, jeigu nenušaldavo, užaugdavo didžiulis derlius.

1948 metų rudenį atvežė į mūsų bazę seną siuvimo mašiną. Kadangi aš buvau “gera siuvėja”, davė man ja naudotis. Apsidžiaugiau, nors ir neturėjau iš ko siūti. Iš karo ligoninių atveždavo senų paklodžių ar užvalkalų. Iš jų reikėjo siūti darželio darbuotojoms chalatus ir vaikams patalynę. Pastatė ligoninę. Ten irgi reikėjo chalatų. Ligoninėje buvo 10 vietų, dirbo seselė ir felčeris. Susirgusį galėjo paguldyti į ligoninę.

Gavau lempą su stiklu. Turėjau daug siuvimo, bet mažai mokėjo už darbą. Buvo sunku išgyventi su keturiais vaikais, todėl pradėjau vėl dirbti miške, o naktimis, turėdama gerą lempą, siuvau. Taip dirbau “dviem pamainom” dvejus metus, dažnai visai neatsiguldama į lovą. Kai labai norėdavau miego, užsikniaubusi ant mašinos pasnausdavau ir vėl siūdavau. Vaikai augo, mokėsi. Davė po truputį šio to nusipirkti vaikams. Visų drabužiai buvo suplyšę - vieni lopai. Gyvenome tik tikėjimu grįžti į namus. Vaikai vis tebenorėjo klausytis kalbų apie Lietuvą. Jokių pasakų nemėgo, tik norėjo, kad kalbėčiau ir kalbėčiau apie Lietuvą...

Man atrodo, kad netikinčių tarp lietuvių nebuvo. Minėdavome visas religines šventes: Velykas, Sekmines, Kalėdas. Vėlinių dieną eidavome į kapines. Tą dieną mums leisdavo melstis, niekas nevarė iš kapinių. Susirinkdavo labai daug žmonių. Visi kartu pasimelsdavome, paminėdavome savo vargo seses ir brolius, kurie jau niekada nesugrįš pas savo artimuosius. Po pamaldų visi ramiai pasikalbėdavome apie gyvenimo reikalus. Man buvo labai brangūs žodžiai apie tėvynę. Jau daugelį metų buvau tikra našlaitė. Galvojau, kad jei turėčiau gyvus savo tėvelius, gal jie mane vargelyje prisimintų ir pagelbėtų. Gyvendama Lietuvoje neįvertinau ir nežinojau, kokia brangi gimtoji žemė, o ten negalėjau be ašarų prisiminti savo tėvynės.

Atėjo 1949-ieji. Ten labai įdomios žiemos: kai pradeda šalti rudenį, tai per visą žiemą nebūna jokio atšilimo. Mažiausias šaltis -20 laipsnių, o kartais būdavo ir iki 46 laipsnių.

Lietuviai tremtiniai tapo daug draugiškesni, dėmesingesni. Padėdavo vienas kitam, jei ištikdavo kokia bėda. Už korteles jau buvo galima nusipirkti kruopų. Dirbantys gaudavo po kilogramą perlinių arba sorų kruopų, 400 gramų cukraus, 200 gramų druskos, 1 kilogramą miežinių arba avižinių miltų. Mano šeima dar gaudavo beveik tris kilogramus duonos, o dar turėjome šlakelį pieno. Gyventi buvo labai nuobodu. Neturėjome nei knygų, nei laikraščių paskaityti. Vyrams duodavo po gabalą seno laikraščio suktinėms, bet jie retai turėdavo tabako. Kartais atveždavo tokio stambiai kapoto, vadinamo “koraški”. Vyrai rasdavo išeitį - susisukdavo samanų, lapų ir rūkydavo.

Vėl atėjo pavasaris ir vėl plukdėme medieną. Maisto dar padaugėjo, bet dirbome labai daug valandų. Vėl laukėme uogų ir grybų. Mes pasisodinome net 90 kelmų bulvių. Jas mano vaikai skaičiavo net kelis kartus. Skaičiuodavo, kiek pasodinome ir kiek prikasime rudenį.

Blogai, kad neturėjome šviesos. Degindavome žibalą dėžutėse. Kalbėjo, kad įves elektrą. Tuo tikėjome. Tik netikėjome viršininkų kalbomis, kad mes, tremtiniai, ten gyvensime visą likusį savo gyvenimą.

Elektrą įvedė 1950 metais. Gyvenimas pagerėjo. Gavome nusipirkti kerzinių batų. Ir vaikams gavau batus. Vyžų daugiau nepyniau. Žiemai turėjome šiltus veltinius. Kai lietuvių tremtinių vyrai grįždavo iš kalėjimo, visi draugiškai sudėdavo pinigų ir nupirkdavo jiems drabužių. Tuos lietuvius, kurie 1946-1947 metais bėgo į Lietuvą ir buvo sugauti, atvežė pas mus į Vizėjų. Sakė, kad mūsų, tremtinių, tarybų valdžios priešų, vieta ten. Netikėjome jų žodžiais, kėlėmės ir gulėmės su mintimis apie Lietuvą, vylėmės, kad būsime laisvi.

Laisvi žmonės ten ilgai negyveno, važiuodavo kitur. Buvo visokių tautybių žmonių. Vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo. Aš iš tokių išvažiuojančių išsimokėtinai nusipirkau seną mažą karvutę ir paruošto žiemai pašaro. Per dvejus metus turėjau sumokėti sutartą sumą. Buvo smagu, kad turėjome savo karvę. Rudenį ji per dieną tedavė tik tris litrus pieno, bet vasarą tikėjomės gauti visus 10 litrų. Ten ne taip kaip Lietuvoje - karvės labai nedidelės, ilgaplaukės, kad žiemą nesušaltų. Kas turėjo karves, leisdavo jas ir žiemą į lauką. Jos vaikščiodavo keliu ir rinkdavo nubyrėjusį šieną. Vakare karves uždarydavo į tvartuką, sukaltą iš lentų. Tvartuką apkasdavo sniegu, kad būtų šilčiau. Ten gyvuliai pripratę prie didelių šalčių.

Nebadavome. Turėjome pieno, duonos gaudavome daugiau. Daugiau uždirbdavome. Miškui pjauti gavome elektrinių pjūklų ir galėjome įvykdyti normas. Tik už menkiausią prasižengimą labai bausdavo.

Lietuvis tremtinys Pranas Bartkevičius, kilęs iš Ukmergės apskrities, Deltuvos miestelio, buvo linksmas žmogus, humoristas. Jis, dirbęs lentpjūvėje meistru, kartą pasakė:

-    Turėjau ir aš Lietuvoje tokią lentpjūvę. Gerai gyvenau, o dabar visą Rusiją pragersiu, galėsiu į Ameriką važiuoti.

Tą pačią dieną tiesiai iš darbo jį išvežė. Neleido net su šeima atsisveikinti. Metus nežinojome jo likimo. Vėliau parašė, kad gavo penkerius metus sunkaus režimo lagerio. Per metus galėjo parašyti tik du laiškus, jokių siuntinių neleido jam siųsti. Po penkerių metų grįžo susenęs, be sveikatos.

Tokia Zakšauskienė iš Zarasų kontoroj pažiūrėjo į Stalino paveikslą ir pasakė:

-    Argi tau sąžinė leidžia mus badu marinti, tėvuliuk tu prakeiktas!

Jai buvo skirta treji metai lagerio, o vaikus išvežė į vaikų namus. Vėliau ji grįžo į Vizėjų, pasiėmė vaikus.

Jeigu kas neišeidavo į darbą be rimtos priežasties, vakare pas jį ateidavo specialiai tam skirtas žmogus, vesdavo pas komendantą -mūsų ganytoją, kuris dažniausiai nutardavo nepaklusnųjį uždaryti į gaisrinę. Tremtinys būdavo uždaromas kartais vienai parai, kartais ir daugiau. Jam neduodavo valgyti. Tarsi kalėjime. Bijodavom ką nors ne taip pasakyti, nes galėjome ir lagerio gauti. Tą visi gerai žinojome.

Taip gyvendami sulaukėme Stalino mirties. Reikėjo visiems liūdėti ir laikytis rimties, nes už menką pašaipą galėjo nubausti. Gerai visi žinojome, ko galime sulaukti, nes buvome neblogai ištreniruoti. Patylomis visi tremtiniai kalbėjo, kad gali būti koks nors pagerėjimas mūsų gyvenime, kurio labai laukėme. Duona iš tikrųjų pagerėjo. Galėjome jos daugiau nusipirkti.

Vaikai mokykloje mokėsi labai gerai. Jiems liepė stoti į pionierius, bet aš patariau neskubėti. Mokytojas kvietė į mokyklą ir klausė, kodėl vaikai nestoja į pionierių organizaciją. Pasakiau, kad kai būsime laisvi, tada galės būti pionieriais, o kol kas neturime laisvės.

Nuvažiuoti į rajono centrą Kudirmaką buvo būtinas ganytojo leidimas, o jo negavę jokiu būdu iš Vizėjaus negalėjome pasitraukti. Norėjau ten nuvažiuoti susitikti su pažįstamais lietuviais, sužinoti daugiau naujienų. Kartais važiuodavom traktoriumi, nes pėsčiomis tai užimdavo daug laiko. Galėjome eiti tik per atostogas. Po Stalino mirties pradėjo duoti atostogų. Iki tol laisvi buvo tik sekmadieniai ir valstybinių švenčių dienos. Šiaip darbas ir darbas, ir socialistinis lenktyniavimas. Neleido jokių grupinių susirinkimų. Jei kas mirdavo, tai apsilankydavo visokių pareigūnų ir žiūrėdavo, kad kas nesimelstų. Reikalaudavo, kad nesusirinktų iškart didelis būrys žmonių, kad nepradėtų politikuoti. Kiekvieną dieną mums primindavo, kas esame ir kaip įmanydami žemindavo. Pasipriešinti negalėjome. Turėjome kentėti, laukti ir tikėtis laimingos pabaigos.

Ir mano mažoji Genutė jau lankė mokyklą. Stengiausi kaip įmanydama, kad vaikai būtų sotūs, aprengti, kad nešaltų, nes buvo labai dideli šalčiai ir daug sniego. Namuose turėjome dailią plytų krosnelę. Gyvenome vieni - penkių asmenų šeima, bet mes, tremtiniai, negalėjome būti visiškai ramūs. Kažkoks kirminas graužė. Pasidarėme tarsi robotai: dirbome ir dirbome, nebuvo jokių linksmybių, jokio malonumo gyventi. Taip sulaukėme 1958-ųjų metų. Parašiau pareiškimą atostogų ir leidimo į Lietuvą, nes kai kurie lietuviai per atostogas apsilankydavo Tėvynėje. Tikėjausi, kad ir mane išleis. Leido važiuoti tik su sąlyga, kad nesivešiu visų vaikų. Važiavau į Lietuvą su Staseliu, o abi mergaitės ir Antanėlis pasiliko Vizėjuje. Jis buvojau didelis vyras, dirbo gerai. Mudu su Staseliu buvome tokie laimingi, kad pamatysime Lietuvą. Ten išgyvenę buvome jau 13 metų, o per tuos metus neteko net obuolio pamatyti. Sūnus didelis-jam jau septyniolika metų. Baigė septynias klases ir proftechninę mokyklą, turėjo mūrininko specialybę.

Abudu važiavome keleiviniu traukiniu (ne gyvuliniu) per Maskvą į Lietuvą pamatyti savo gimtųjų vietų. Kadangi tėvelių neturėjau, tai važiavome į Panevėžio apskritį, Ramygalos parapiją, Džiugailių kaimą. Ten greta vienas kito gyveno abu mano broliai ir dirbo kolūkyje. Vienas brolis turėjo aštuonis vaikus. Laikė vieną karvę, kelias vištas ir paršiuką. Dirbo nuo ryto iki vakaro, valandų neskaičiavo, o uždirbdavo kapeikas. Gerai, kad turėjo šiek tiek žemės, tai išgyveno šiaip taip.

Kitas brolis taip pat dirbo, nors jo sveikata buvo labai prasta. Ir amžius nejaunas - 65-eri. Sunkiai gyveno...

Man labai norėjosi juos pamatyti po tokios daugybės vargų ir bado metų. Pasakojau jiems savo vargus ir bėdas, bet sužinojau, kad ir čia, Lietuvoje, visko būta. Daug pažįstamų mirė, visokių žudynių buvo. Išžudė ištisas šeimas. Netgi pasirodė, kad mano vargai ne tokie baisūs. Vis dėlto lyginau savo gyvenimą su gyvenimu Lietuvoje ir jiems pavydėjau. Sakiau, kai tik gausiu laisvę, tai nė dienos negyvensiu vergijoj - grįšiu ir dirbsiu Lietuvoj. Tik kada tai bus dar neaišku. O gal ir nebus tos vergijos pabaigos? Lietuviai kalbėjo, kad nieko nėra amžino - yra pradžia, yra ir pabaiga.

Lietuvoje buvo žmonių, kurie nenorėjo šnekėtis su tremtiniais: bijojo, kad nebūtų kuo apkaltinti. Pas tokius atėjus iškart pajusdavai, kad reikia kuo greičiau išeiti. Bet buvo ir visiškai kitokių - labai gerų ir supratingų. Laikas greitai bėgo. Prabėgo tos trys savaitės ir reikėjo vėl važiuoti į nuobodųjį Vizėjų. Ruošiausi kelionėn. Mano abi brolienės labai geros. Jos priruošė man kelionėn lietuviškų dovanų. Aš verkiau ir jos verkė. Nežinojom, kada vėl susitiksime.

Grįžau į savo vergiją Vizėjų. Vėl tie patys darbai. Sugrįžau rugsėjo septintą dieną. Buvo jau pašalę, o mano bulvės dar nekastos, bet nesušalo žemėje, laimingai nukasėme. Mūsų ganytojas net nesupykęs - laiku grįžome. Situacija pamažu keitėsi. Dvi šeimos gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Tik liepė pasirašyti, kad gyventų Lietuvoje kolūkyje ir jokio turto nereikalautų. Laukėme ir mes savo eilės. Buvo jau ne tokia baisi ateinanti žiema. Turėjome kuo apsiauti ir apsivilkti šilčiau. Vaikai geriau aprengti. Aš ir abu vyrai dirbome miško darbus. Sūnus, nors ir baigė proftechninę mokyklą, mūrininko darbonegavo. Mūrininkų ten paprasčiausiai nereikėjo - visi namai buvo mediniai. Miške dirbti buvo jau daug lengviau: turėjome elektrinius pjūklus ir kitus įrankius, pritaikytus dirbti miške. Visi įvykdydavome normas, uždirbome neblogai. Lietuviai vis kalbėjo apie Lietuvą, apie grįžimą namo. Daugelis jau buvo atostogavę Lietuvoje. Pasakojo, kad ir ten ne pyragai. Lietuvos valdžia priešiškai žiūrėjo į tremtinius, bet, nepaisydami to, visi norėjome grįžti į Tėvynę. Ir ten viršininkai jau kitaip žiūrėjo į lietuvius, vis dažniau pagirdavo ir sakydavo, kad lietuviai patys darbščiausi. Netgi namas, kuriame gyveno lietuviai, buvo prižiūrimas, po langais žydėjo gėlės. Kitų tautybių žmonės nesodino gėlių, sakydavo, kad geriau pasisodinti svogūnų kelmelį, tai bent galės jį suvalgyti, o kam tos gėlės? Tiktai laiko gaišinimas.

Vizėjuje gyveno įvairių tautybių žmonių: vietinių permių, totorių, ukrainiečių, bukovinų, baltarusių, suomių, karo belaisvių, atvarytų iš pačios Vokietijos, buvo net keletas mongolų - iš viso 18 tautybių žmonių. Bet jokių bendravimo problemų - visi neblogai sugyveno. Vietiniai permiai buvo labai ramūs ir geri žmonės.

Į parduotuvę atveždavo visokių gėrimų. Gerdavo žmonės poilsio dienomis, nes nebuvo jokio kito užsiėmimo. Tiesa, du kartus per savaitę atveždavo kiną, tada eidavome žiūrėti. Vasarą kitaip - viena poilsio diena labai greitai prabėgdavo. Eidavome grybauti, uogauti. Laikraščių ir knygų vis dar neturėjome. Tik kartais parsiveždavo jų kas nors iš rajono ir duodavo visiems paskaityti. Atsiųsti iš Lietuvos bijojome prašyti, nežinojome, kaip reaguotų mūsų ganytojas. Kai kurie tremtiniai netgi sakydavo:

- Jau nėra ko norėti geriau. Žiūrėkime, kad tik nepablogėtų. Gal jau nebedaug liko. Kaip nors ištversime.

1960 metais kelios šeimos išvažiavo į Lietuvą. Kaip bus kitiems dar neaišku. Mano sūnui Staseliui reikėjo eiti į kariuomenę, jį kvietė į komisariatą. Kai mažas vargo ir badavo, tai niekam nerūpėjo, o užaugęs tapo reikalingas. Bet ką gi padarysi - toks gyvenimas. Antanėlis vyresnis, bet jo nešaukė tokių metų. Mano vyresnioji duktė Janytė baigė miškų technikumą. Ją pasiuntė dirbti į kitą rajoną. Stasiuką paėmė į kariuomenę, o Antanėlis apsivedė. Likome su Genute dviese.

Pradėjau rašyti ir prašyti, kad leistų į Lietuvą. Po ilgų prašymų ir maldavimų pasakė, kad galiu važiuoti, tik liepė pasirašyti, kad nereikalausiu savo buvusio turto. Parašiau, kad nieko nereikalausiu.

1961 metų kovo mėnesį grįžau į Lietuvą. Apsistojau Kėdainiuose. Čia turėjau giminių. Bėdos ir čia nepaliko. Prasidėjo kančių keliai. Kad priregistruotų, reikalavo turėti reikiamą plotą. Susiradau, bet vėl nenorėjo registruoti, sakė, kad man negalima Lietuvoje gyventi. Negalėjau gauti darbo. Dirbti buvo ką, bet būtinai reikėjo prisiregistruoti. Nežinojau, ką man daryti. Praėjo trys mėnesiai. Dukra dar mokėsi vidurinėje mokykloje. Darbo vis negavau, pinigų neturėjau...

Man pagelbėjo geras, nuoširdus žmogus elevatoriaus direktorius Juozas Juškevičius, jau miręs. Jis pasakė, kad trūksta darbininkų ir pažadėjo priimti mane padiene darbininke. Dirbau trejus metus iškrovimo darbus. Buvo labai neramu - juk neregistruota. Neiškentusi vieną dieną nuėjau pas vyriausiąjį milicijos viršininką ir paklausiau, ką man daryti, kodėl manęs neregistruoja. Sakiau, kad aš noriu Lietuvoje gyventi ir dirbti, kad mano sūnus tarnauja armijoje ir grįžęs taip pat čia dirbs.

□ Vizėjaus tremtinių susitikimas Ukmergėje, 1994 m. liepos 20 d. I eilėje, 4-ta iš kairės - Sofija Graužinienė