AD MAJOREM LLA GLORIAM

NAUJOS KNYGOS. RECENZIJOS, PRISTATYMAI

Kęstutis Kasparas. Lietuvos Laisvės Armija. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Kaunas 2002 m. 228 psl. Iliustruota nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis.

Knygoje atskleidžiama vienos iš svarbiausių Pasipriešinimo organizacijų - Lietuvos Laisvės Armijos - istorija bendrame laisvės kovų kontekste.

AD MAJOREM LLA GLORIAM

O ėjo jau berods tokie metai, kai laikai pakvipo laisve ir nepriklausomybe, kai radosi disidentų: vienas kitas daugiau... Tačiau pusamžį prailgusi okupacija dar tebegraužė, kiekvieną žemės pėdą, lietuvišką iniciatyvą, tautinę savimonę, tėviškės dvasią. Susitikome, nors dar apsižvalgydami, keli bendrabyliai - teisti katorgos darbams už "tarybinės tėvynės" negerbimą, už kovą su josios apologetais ir kariauna. Susitikome kupini vilčių, patikėję dar neskelbiamų idėjų įgyvendinamumu. Susitikome jau ne gatvėje, ne knygyne, kaip retkarčiais vengdami “liudininkų” matydavomės: Aleksandras Tuinyla, Antanas Nasevičius, Pranas Veverskis, Andrius Rondomanskis. Taip susiradę vienas kitą likę gyvi Lietuvos Laisvės Armijos organizacinio štabo nariai. Bent jau taip buvome traktuojami vadinamojoje “Eidimto byloje“ Nr.2098 dabartiniu metu saugomojoje Lietuvos ypatingajame archyve (F.K-1. A.BB. B.15742.) Byloje paminėtas Kazys Veverskis - vienas LLA įkūrėjų, iniciatorius ir faktiškasis pirmasis vadas, žuvęs ties Raudondvariu 1944 12 28. Šios bylos kaltinamojoje išvadoje tvirtinama, kad įžengus raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją joje veikė nacionalistinės karinės sukilėliškos organizacijos LLA rinktinės, turinčios tikslą ginkluotu būdu atplėšti Lietuvos respubliką nuo Tarybų sąjungos ir atstatyti joje kapitalistinę santvarką. 

Šios karinės-sukilėliškos Lietuvos Laisvės Armijos veiklai vadovavo Vyriausias štabas su Vyriausiuoju LLA Vadu. Remiantis šia VSK sudaryta byla, nenagrinėjant istorinės tiesos galime susidaryti įspūdį apie pagrindinį represinių tarnybų rūpestį, tiek vykdyti pateiktas “partijos ir vyriausybės” užduotis, tiek parodyti pačiai “partijai ir vyriausybei”, kokį itin svarbų ir pavojingą darbą atlieka šios represinės tarnybos. Tuo pačiu pateisinant plėtros bei papildomo finansavimo reikalavimus. Be abejo, turint galvoje skirtingų laikotarpių-okupacijų ir organizavimosi specifinę LLA veiklą, kai buvo formuojami apylinkių, tai apygardų štabai, įpinant ar išskiriant Organizacinio, tai Veikiančio sektoriaus funkcijas, keitėsi žmonės visose organizacijos pakopose. Byloje atsispindi tokia sumaištis ir įvykių, ir asmenų, ir pagaliau laikotarpių, kad sunku patikėti buvus tokiai neteisybei - tokiai prievartai! Ši, vos ne pavyzdinė byla buvo iškelta aštuoniems asmenims: Adolfas Eidimtas ir Albinas Karalius buvo sušaudyti Tuskulėnuose; Pranas Valiukas, Aleksandras Tuinyla, Pranas Veverskis, Andrius Rondomanskis nuteisti po 20 metų katorgos darbų ir po penkis metus “be pilietinių teisių”; Antanas Nasevičius, Valeras Gylys nuteisti po 10 metų kalėti ir po penkis metus “be pilietinių teisių”.

Susitikome apsižvalgydami..., nes vis dar buvome kviečiami į saugumo tarnybas aiškintis-teistis-gintis. Norėjome sau pareikšti esą tais pačiais LLA nariais-kariais, subordinuotais vienas kitam ta pačia priesaika, ta pačia programa. Savaime suprantama, pirmas žodis priklausė Pranui Veverskiui, buvusism vienam LLA spiritus movens - pradininkų. Mes - užkietėję idealistai - galvojome, kad būsime surasti-pakviesti kartu pasidžiaugti grįžtančia laisve bent kaip vieni pirmųjų pradėję nepriklausomybinę kovą okupaciniais pogrindžio metais, sudarę prielaidas daugeliui kovos organizacijų susiformuoti. Tačiau vyraujanti šiais laikais survivalizmo doktrina diktuoja naują dėsningumą, pagrįstą grasiu tvirtininmu - “tau reikia - tu rūpinkis!” Nomina sunt odiosa - vardai neminėtini, kas čia dabar ką beįvertins. Kaip visais besikeičiančiais laikais, difuzijos būdu į ateinančią santvarką prasiskverbia prieštaringos-prieštaraujančios asmenybės-asmenys, nešini savo pasaulėjauta ir įprastu modus vivendi bei netolimai praeičiai būdingais stereotipais. Tuo tarpu mūsų praeitis kartu su mumis plauko Letos vandenyse - grynoje užmarštyje. Jei nors akies kampučiu nužvelgsime praeities okupacijų veiklą, kad ir tos pačios tarybinės santvarkos pakartotą atėjimą - pasibaisėsime tos valdžios cinizmu, žiaurumais, patyčiomis ir naudojamomis represinėmis taisyklėmis: kas ne su mumis, tas prieš mus! Arba, - geriau šimtą nekaltų nuteisti, negu vieną kaltą paleisti... Tūlas pilietis nustemba šios dienos valdžios žmonių “pastovumu”. Matai, sako, jiems visur gerai, kaip prie komunistų, taip ir dabar... Kažkas čia ne taip, kaip derėtų būti? Čia vadinamas “valdžios pyragas”, anksčiau šaukiamas komunistinės partijos domenu, dabar suraikytas į daugelį pyragėlių įvairiais žymimaisiais šaukiniais. Žmonės tik tie patys! Demokratija irgi ta pati... Žinoma, veiklos ir vertinimų taisyklės kiek pakeistos, bet esmė mūsų dienų demokratijos žaidimų priimtinesnė nusikaltėliui negu sąmoningam piliečiui. Pranas Veverskis remdamasis savo išvystytu humoro jausmu mėgdavo pajuokauti, girdi - demokratijos tiesos skirtos tiems, kas jų kratosi. Mes, jo draugai, už tokius juokavimus apšaukdavom jį “juodo jumoro” šaukliu. Pirmasis bendrabylių posėdis baigėsi vieningu susitarimu palaukti, kol susiburs daugiau buvusių LLA narių. Tikrai manėme, kad daugiatūkstantinė organizacija, ne taip seniai dominavusi tarp pogrindžio jungčių atsilieps, atsišauks...

LLA buvo viena ypatingai persekiojamųjų organizacijų tiek okupacijų metais, tiek ir praūžus karo audroms - postalinėje epochoje - netgi susidarius “žmogiško veido socializmui”, tačiau į mūsų šaukimą spaudoje atsiliepimų buvo nedaug. Taipogi, po 1945-1947 metų partizaninių kovų, emigracijos ir įvairių reorganizacijų atsirado nauji vardai, pavadinimai ir, nors patys partizaninių kovų principai liko LLA-ietiški, Pasipriešinimas įgavo naują ir karinį, ir politinį vertinimų atspalvį. Taip kaip šiandieną patys Pasipriešinimo pradmenys, kartu su LLA idėjomis pateko į beslenkančios istorijos šešėlį. Dėka politinių žaidimų, pasipriešinimo svetimai prievartai įvaizdis pasidarė kreivo veidrodžio atspindžiu. Kokie istorikai sugebės išnarplioti daugialypę karo laikų, okupacinę teisybę, kai jie patys, būdami sovietiško aukštojo mokslo absolventais, dar kol kas nesugeba atsikratyti “tarybinio mąstymo” stereotipų!? Jau vien antinacinės koalicijos sudarymo faktas nepaprastai apsunkina mūsų Nepriklausomybės kovų tyrimo ir pateisinimo būtinumą. Antra vertus, Lietuvos okupavimo-inkorporavimo tarybinės spaudos sudėtin pripažinimas-nepripažinimas irgi pakankamai efemerinis-daugiaprasmiškas. Netgi kol kas dar neturime sovietinių nusikaltimų prieš žmoniją patvirtinimų de jure. Ir kas žino kada ir, ar iš viso sulauksime Antrojo Niurnbergo, jau Tarybų Sąjungos atžvilgiu, kai ši valstybė nustojo egzistuoti. Istorijos maišyklėje įsukti politikai negali apsivalyti nuo komunistinio “lipalo” ir tempia visas istorines atliekas su savimi. Juk ir Lietuvos atsikūrimą “puošia” nemaža visiems žinomų komunizmo veikėjų. Taip, žaidimo taisyklės pasikeitė, bet pagrindiniai žaidėjai tie patys, juolab tie, kurie sugeba neišleisti fi-nansinių-ūkinių vadelių iš mėšlungiškai sugniaužtų rankų.

Bet šiuo metu mums rūpi klausimai susiję su mūsų gyvenimo-veiklos pradžia, su LLA, kaip įkurtos Nacių okupacijos metais karinės organizacijos likimu - jos istoriniu įvertinimu. Ne be pagrindo Dalia Kuodytė (Laisvės Kovų Archyvas, Nr.14,5 psl.) nustato, kad LLA organizacija ir jos reikšmė labai nevienodai vertinama Lietuvoje ir už jos ribų. “Vienu atveju buvo stokojama archyvinių duomenų, kitu - dėl politinių sumetimų”. Matyti, iš “politinio mandagumo” nepaminėti politiniai sumetimai. O gal iš viso tokiam laikotarpiui praslinkus, karo aloginiai samprotavimai tapo neginčytina tiesa: jei kovojama prieš fašizmą, tai viena kovojančių šalių - Tarybų Sąjunga - visais požiūriais yra teisi ir negali niekam būti priešu, tuo labiau įvardinama okupantu. Tačiau mūsų - LLA programoje išreikštas Nepriklausomybės siekimas ir santykiai su kaimyninėmis šalimis - neginčytini! Iš pirmo mūsų, LLA veteranų susitikimo apžvelgus mūsų fizines, finansines galimybes bei sveikatos stovį liko - laukimas. Šiuo atveju suveikė “stipresniojo” dėsnis. Mums LLA nariams priėmus, kaip vieną pagrindinių direktyvų Lietuvos Laisvės Armijos Programą, kuria remiantis buvo sukurta tokia gausi karinė organizacija, net šiandieną - po pusės amžiaus - rupijos prisilaikyti. Juk tai yra mūsų vidaus reikalai - mūsų dvasios šauksmas! Bet kai kurie programos žodžiai šiandieną suprantami jau ne “šiek tiek kitaip” - jiems teikiama savotiška interpretuotė bei nacionalistinis atspalvis, arba ir visai ignoruojami. Jau pirmieji Programos straipsniai, kurie LLA organizacijai teikė pagrindinę jėgą ir populiarumą dabar matomi kitoje šviesoje. Gali būti, kad tai ir sudaro tokį užgožiantį istorinį šešėlį, nes šiandieną komunizmą ir visą -bet kokią veiklą palydinčią šią istorinę sampratą stengiamasi ne pamiršti, bet nuduoti ją iš viso neegzistavus... Padarykime mažą ekskursą į praeitį, prisiminkime, kaip mūsų tauta - mūsų kraštas buvo įstumti į tą, taip vadinamą Tarybų sąjungą, kiek net nesuvokiamų kančių, netekties, paniekos, patyčių teko didesniajai tautos daliai išgyventi! Dar iki šios dienos visa (jau mūsų...) valdžia nesugeba susidoroti su šia istorine obsesija. Vien atskiri dėmenys, kaip Rainiai, Červenė, Tuskulėnai, Pravieniškės... liudija, kokiu būdu į Lietuvą įsiveržė tarybinė santvarka. Jei pasaulinė opinija ir žino pavienius išprievartautos mirties atvejus, tai pripažinti juos genocidu vengia. Komunistinė valdžia rėmėsi nediduku kolaborantų kiekiu, bet įvykdė žymiai daugiau genocido nusikaltimų, negu tasai visų keikiamas fašizmas. Ir štai - Kovo 11-osios Aktas. Dar kol kas “nežinome”, kas kolaboravo, o kas atliko pilietinę pareigą kuriant nominalų gerbūvį. Žinome tiek, kad daug, labai daug asmenų buvusių socialistinėje valdžioje įsitaisė šiltas vietas ir dabartinėje. Politikoje paradoksų nebūna. Pasaulio įvykiai pakankamai dėsningi ir visi rikiuojasi pagal “pecunia non olet” vertę ir galų gale turi aiškiai piniginę išraišką. Manding, LLA organizavimosi pagrindai - grynas idealizmas ir nevertinimas asmeninės gerovės, be to - amžius, neleido mums įsijungti, pritapti prie šios dienos skubančio gyvenimo, netekusio mūsų suprantamų atsakomybės ir dorovės reikšmių. Naujoviško gyvenimo tempai bei taisyklė kuria modernią civilizaciją su savo, o mums labai sunkiai priimtinomis doktrinomis. Viename vėlyvesnių mūsų suvažiavimų, kai jau buvome netekę draugų-bendrabylių Aleksandro Tuinylos ir Antano Nasevičiaus, - diskutavome mums ypatingai opų klausimą: kodėl į mūsų kvietimą LLA nariai-kariai neatsišaukė? Ar juos slėgė per paskutinį penkiasdešimtmetį inplantuotas baimės jausmas, nuolatiniai saugumiečių kvietimai dėl eilinio kažkokio paaiškinimo, reikalavimai parašyti spaudai “kaip aš tapau doru tarybiniu piliečiu”, ar kokia tai kita demoralizuojanti prievarta? O gal atsirado kitos - tinkamos sąlygos pademonstruoti-įteisinti šiandieną pripažįstamą pro oficio “nukentėjusio” nuo įvairių okupacijų statusą? O gal paprasčiausia - dabartiniai tautos vadai neįtraukė mūsų į raudonąją knygą, kaip nykstančią - baigiamą naikinti populiaciją... Šiandieną liko vienas-kitas dar jaučiantis esąs LLA narys. Rodos, visai neseniai bendravęs, pagal laikmečio reikalavimus ir pagal savo pasirinktų vadų nuorodas vykdęs antiokupacinę veiklą, bet realaus gyvenimo verčiamas atstovauja ne LLA... Atrodytų, kad ir Seimas, ir Vyriausybė, ir pagaliau Vyriausiasai karinių pajėgų Vadas-Prezidentas galėtų, o gal ir privalėtų atkreipti kiek didesnį dėmesį į okupacijų metais vykusio Pasipriešinimo, taipogi LLA veiklą. Tuo labiau, kad po pirmųjų “Vanagų” kovų, po vadų žūties, be masinių suėmimų, tolimesnė pogrindžio veikla ir aktyvioji-partizaninė kova organizavosi Lietuvos Laisvės Armijos įdiegtais pagrindais. Atmintyje likę Nepriklausomybės kovų periodai - tie paskutinieji, tie likę bene patys žiauriausieji, šitie dar legendomis skrieja, dar neleidžia laikų pelenams padengti vis išsiveržiantį skausmą ir tautos netektį. Kurį laiką jau tik dviese aptariame nenuoramos likimo teikiamas problemas. Kurių - pagrindinių beliko viena vienintelė, tai išleisti į gyvenimą LLA istoriją. Mes visiems esame dėkingi, visiems prisidėjusiems atmintimi, dokumentais, patarimais, lėšomis ir svarbiausia darbu, ypač Kęstučiui Kasparui. Su Pranu Veverskiu pavargdavom beskaičiuodami įvairias galimybes, bei kliūtis, arba vertindami šuoliuojantį laikotarpį. Šiandieną pasilikau jau vienas ir nežinau, kaip vertinti laikmečio reikalavimus, kai nėra kam pranešti džiugią naujieną, jog pagaliau LLA istorijos leidinys išvysta šviesą ir jį sutinkantį palankų ir suprantantį kovų už Nepriklausomybę reikšmę skaitytoją.

Rašyta Kaune 2002 06 10
aa.Pranui Veverskiui atminti, Jo kalbėseną pamėgdžiojant –
admajorem LLA gloriam!

Semper idem ir visuomet Jūsų
Andrius Rondomanskis

Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė. Likviduoti Skirmantą. Atmintis, Kaunas 2002.221psl. Iliustruota nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis.

Tai trečioji Birutės Pečiokaitės-Adomėnienės knyga, pasakojanti apie paskutiniąsias Juozo Lukšos-Skirmanto gyvenimo dienas ir okupantų pastangas susekti ir nužudyti - "likviduoti" - legendinį partizaną.