KRUVINA KELIONĖ PRAGARE
Vytautas Kaziulionis
Ne iš piršto laužtas bolševikų posakis: „Duokite žmogų, o bylą jam mes sukursime“. Sunaikinti čekistui asmenį tolygu sutraiškyti uodą. Galų gale ką reiškia vienas žmogus, jei nuo žemės paviršiaus šluodavo ištisas tautas (Krymo totorius, kalmukus, Pavolgio vokiečius, čečėnus, ingušus ir kt.). Susidorojimui turėjo ištisą arsenalą išmėgintų priemonių. Gal tik pabuvusiam bolševikinėj mėsmalėj suprantamas kalėjimas, vadinamas karceriu. Kankinimai badu, nemiga, šalčiu, oro stygiumi normaliam žmogui nesuvokiami. Dar apie vieną alinimo priemonę kažkodėl mažai rašoma, tai kalinių pervežimai - etapai. Jie galutinai pribaigdavo leisgyves aukas. Ne tik kalinius, bet ir nenuteistas tremtinių šeimas enkavedistai veždavo sausakimšai prigrūstuose gyvuliniuose vagonuose, pridvokusių baržų triumuose ištisus mėnesius tūkstančius kilometrų kuo toliau į šiaurę arba alkanas Kazachstano stepes. Vagonuose siautėjo grupelės recidyvistų. Jie ypač skriaudė politinius kalinius. Atiminėjo drabužius, apavą ir maistą. Geresnius daiktus perduodavo sargybiniams, kurie, sustojus traukiniui, už menką kainą parduodavo gyventojams. Sargyba savo bendrus aprūpindavo rūkalais, o kartais ir degtine, žinoma, liūto dalį pasilikdavo sau. Didžioji kalinių dalis nedrįsdavo priešintis plėšikams, vienas kito neužstodavo. Ne retas atvejis, kai pasipriešinę kaliniai buvo subadomi peiliais ar pasmaugiami.
Du kartus per parą sargyba tikrindavo vagono vidų. Medinėmis kuokomis daužydavo vagonų grindis, sienas ir lubas. Iš skambesio nustatydavo, ar lentos neatšokusios, nemėginama jų atplėšti, neruošiamas pabėgimas. Tikrindami kareiviai etapininkus subrukdavo į vagono galą. Pereinančius į kitą vagono pusę skaičiuodavo ne pirštais, o mediniais plaktukais tvodami per galvas. Dažnai priskaičiuodavo per daug ar per mažai, tada procedūra kartodavosi ir kartu daugėdavo sulaužytų raktikaulių, sužeistų galvų.
Per keturiolika nelaisvės metų man „dykai“ teko bolševikinės imperijos geležinkeliais, upėmis ir jūromis nukakti daugiau kaip 40 tūkstančių kilometrų. Daugiau kaip pusę metų pragyventa ant ratų apšarmojusiuose arba tvankiuose vagonuose, priplėkusiuose triumuose, kratytasi atvirų sunkvežimių kėbuluose neretai 40° šaltyje. Kas gali paskaičiuoti, kiek etapuosė mirė ar buvo nužudyta kalinių, kiek jų išmėtyta pakelėse? Kiek kūnų pasiglemžė rūsčios Sibiro upės, Ledinuotasis vandenynas?
Papasakosiu apie išskirtinę kelionę, panašią į dešimties tūkstančių kitų, kurios pabaigą čekistai buvo numatę Jenisejaus ar Karos jūros dugne. Apie tai liudija itin slapti dokumentai, rasti Krasnojarsko krašto KGB archyvuose.
1952 m. iš Krasnojarsko persiuntimo lagerio Jenisejumi į Dudinkos uostą (Taimyro pusiasalį) buvo atplukdyta apie 1200 politinių kalinių, jaunų vyrų iš Pabaltijo ir Vakarų Ukrainos. Tarp jų iš Krasnojarsko lagerių nemažai senbuvių, kuriuos už neramumus iš karštų Kazachstano stepių „atvėsinti“ vežė į amžino įšalo žemę. Manau, kad po metų užsiliepsnojusio Norilsko politinių kalinių sukilimo mintis subrendo plaukiant 2000 km žemyn Jenisejaus upe. Karagandiečiai, tarp jų buvo daug lietuvių, pradėjo organizuoti pasipriešinimo grupes. Pabaltijiečiai, daugiausia buvę pogrindininkai, partizanų pagalbininkai, nepalaužti tardymų izoliatoriuose, sutiko tęsti kovą, patikėjo senų kalinių ryžtingumu ir patirtimi.
Dudinkos uoste išlaipinę kalinius iš baržos čekistai išrikiavo prie ilgo siaurojo geležinkelio vagonėlių sąstato. Padaliję sausą maisto davinį (keturiems kepaliuką duonos ir po gabalą pašvinkusios žuvies), įsakė lipti į vagonus. Kelionė neilga. Nuo Dudinkos uosto iki Norilsko lagerių 100 km. Tačiau kaliniai lipti į vagonus atsisakė, pareikalavo pakeisti dvokiančią žuvį. Čekistams tai buvo staigmena. Pirmą kartą „fašistai“ (taip jie vadino politinius kalinius) nepakluso jų įsakymui. Sumetę, kad nėra ko terliotis, jie pradėjo šaudyti virš galvų ir apie kojas. Užpjudę šunimis ir daužydami automatų buožėmis kalinius sulaipino į vagonus. Iš anksto sutarę vagonuose išsidėstėme prie šoninių sienų. Ešelonui pajudėjus, pagal komandą pradėjome siūbuoti vagonėlius. Įkinkyti keli garvežiukai trūkčiojo, buksavo vietoje, nepajėgdami įveikti išcentrinių jėgų. Čekistai tartum įgelti nušokinėjo nuo specialių platformų, keikdamiesi ėmė iš automatų pliekti į vagonų palubes. Suaižytų lentų atplaišos ir nuo metalinių sijų atšokusios subliuškusios kulkos kapojo ant grindų sukritusius kūnus. Gal tai ir buvo pirmas masinis kalinių pasipriešinimas Taimyro pusiasalyje.
Norilsko lagerių viršininkai, iš anksto informuoti apie maištingą kontingentą, paruošė ypatingą sutikimą. Prie penktojo lagerio vartų atvežė ir į purvyną susodino apie 400 kalinių. Iš juodo debesies lyg skepetos krito baltos snaigės. Susigūžę, glausdamiesi vienas prie kito, laukėme, kada nauji šeimininkai teiksis atverti lagerio vartus. Po kelių valandų pasirodė visa gauja čekistų patikėtinių, tokių pat kalinių, kaip mes, kuriais remdavosi lagerio administratoriai. Tai ypatingos rūšies padarai. Pasveikinę triaukščiais matais jie iš karto pabrėžė, kad mus atvežė ne į sanatoriją. Vakarų Ukrainos banderininkams (taip vadino Ukrainos partizanus) paaiškino, kad čia ne Karpatų kalnai, kur jie šaudė taikius gyventojus. Pabaltijiečiams priminė apie miškus, kuriuose šeimininkauja „banditai“. Anot jų, čia ta šalis, kur įstatymas - tundra, o prokuroras baltoji meška. Auklėjamąjį darbą pratęsė lazdomis, kaustytais batais ir kumščiais. Daugiausiai kliuvo karagandiečiams, nes juos atpažino pagal lagerinius drabužius. Smarkiai sužalojo daug kalinių, iš jų kelis lietuvius. Nenumanė tada čekistų parankiniai, kad aikštingiausi pasirašo mirties nuosprendį. Jau po kelių dienų kai kurie iš šios gaujos krito nuo kirvių smūgių.
Ypač pasižymėjo toks Vorona. Keletui atvykėlių sulaužė šonkaulius, išmušė dantis.
Naujokai, užsigrūdinę Karagandos lagerių neramumuose, buvo energingai nusiteikę parsidavusiems čekistų parankiniams neleisti nebaudžiamai laipioti galvomis.
Po keleto dienų visus išskirstė po brigadas. Nakčiai nuo 22 val. iki ryto 6 val. barakus užrakindavo. Neilgai trukus, tik atrakinus 6 val. barakus, staigus antpuolis ir nubausti visi galvažudžiai, siautėję prie vartų. Voroną užmušė. Čekistai apstulbo, griebėsi atsakomųjų akcijų, sodino į BUR’ą, izoliatorių. Prasidėjo žūtbūtinė kova. 5-ajame lageryje radome daug pasekėjų. Bendromis pastangomis, sujungus atvykėlių ir senbuvių jėgas, sudarytos saugos grupės „penketukų“ principu. Iš atvykėlių lietuvių ypač aktyviai pasireiškė Jonas Šustikas, Antanas Gabužis, turėję patirtį organizuojant pasipriešinimą Karagandos lageriuose. Apie 700 karagandiečių atvežti į Miesto statybą (Gorstroj). Tarp jų nemažas būrys jaunų, užsigrūdinusių, drąsių lietuvių. Tai Jonas Šustikas, Algis Ruzgys, Antanas Gabužis, Julius Aleknavičius, Petras Gataveckas, Sigitas Kajokas, Alfonsas Indrelė ir daugelis kitų.
Kiekvieno brigadininko ir kitų aršių parankinių veiksmai prieš kalinius neliko nepastebėti ir nenubausti. Baudė darbo zonoje ir pačiame lageryje, ypač prasidėjus poliarinei nakčiai. Lagerio administracijos parankiniai, „beldikai“, ne juokais išsigando, grįžę iš darbo, nakvynei rinkdavosi į artimesnio barako sekciją šalia sargybos būstinės - arčiau čekistų. Tačiau niekas negalėjo jų išgelbėti. Atėjo laikas mokėti už juodus darbus. Iš lietuvių, kurių 5-ajame lageryje radome apie 300, išgamų pasitaikė tik vienas, dirbęs priešgaisrinėje lagerio apsaugoje. Atsisakė galimybės išgelbėti gyvybę, padaryti viešą atgailą.
Krito darbo rodikliai, nes stimulas, lazda, buvo išmuštas iš brigadininkų rankų.
Po Stalino mirties įtampa tarp ČK ir kalinių ypač padidėjo. Jautėsi, kad bręsta įvykiai. Kareivius ragino be rimtos priežasties prieš kalinius panaudoti ginklą, už tai suteikdavo atostogas, premijuodavo pinigais. Nei iš šio, nei iš to pradėjo šaudyti į kolonas išvesdami ar parvesdami iš darbo.
Mes irgi ruošėmės. Susiorganizavo nacionaliniai komitetai, susijungę į Pasipriešinimo organizaciją. Buvome aktyvūs ir vieningi, sudarėme kietą kumštį bendroje kovoje. Tarp lagerių ryšius palaikyti padėjo Lietuvos karininkai, atvežti į Norilską 1941 m.
Iš keturių šimtų mažai liko gyvų. Dauguma užėmė vadovaujančius postus. Su jais susitikdavome darbo zonoje.
1953 m. gegužės mėn. pabaigoje čekistų išpuolis pagreitino įvykius, kada sargybos viršininkas 5-ojo lagerio gyvenamoje zonoje nušovė 5 kalinius ir 7 sužeidė. Tai buvo Norilsko sukilimo pradžia. Kaliniai užėmė 4-ojo ir 5-ojo lagerių zonas, miesto statybos darbo zoną, sudarė Sukilimo komitetą ir visas lagerio valdymo ir apsaugos grandis. Į Sukilimo komitetą lietuviai delegavo Algimantą Ruzgį ir Julių Aleknavičių. 1953 m. birželio 30 d. kariuomenė puolė lagerį. Surašytame akte po „nuraminimo“ pateikti skaičiai: 5-asis lagerio skyrius: užmušti 58 ir sužeisti 98 kaliniai.
Penktasis lageris iš šešių sukilusių Norilsko politinių kalinių lagerių buvo tarsi sukilimo flagmanas. Čia buvo subrandinta sukilimo pradžia. Čia anksčiau nei kitur kilo juodos vėliavos. Čia daugiausia pralieta kraujo. Apie tai aš ir kiti sukilimo dalyviai rašėme knygoje „Norilsko Vyčiai“.
Per sukilimą čekistai sargybos bokštuose parsidavusiems kaliniams buvo įrengę stebėjimo punktus. Pasinaudoję poliarinės dienos šviesa, šios padugnės sekė ir užrašinėjo aktyvesnių kalinių veiksmus ir pavardes, nes jie, būdami brigadų vadovais, pažinojo kone kiekvieną. Remdamiesi pakalikų parodymais, bylose įrašytomis „osobo opasnyj“ (itin pavojingas) pažymomis, čekistai iš visų 6 lagerių atrinko apie 1200 kalinių, kuriuos suvežė į tris lagerius Kupec, Nadežda ir Kosoj. Iš šių lagerių, atrinkę apie 900, jų manymu, pačių pavojingiausių, iš jų apie 90 lietuvių, paruošė paskutinei kelionei tikrąja prasme. Berijos areštas nulėmė pasmerktųjų kalinių likimą. Barža, pakrauta kaip silkių statinė, iš Dudinkos uosto pasuko ne į šiaurę, Karos jūros pusę, o Jenisejumi aukštyn link Krasnojarsko miesto. Kadangi Sibire vasaros karštos, triume tvyrojo tvankus, priplėkęs oras ir tamsa. Tik virš galvų, prie nusileidimo laipto, per grotuotą angą švietė dangaus lopinėlis.
Prieš kelionę kiekvienos tautybės kaliniai išsirinko vyresniuosius, kurie triume susirinko pasitarti. Lietuviams atstovavo iš pirmojo ir penktojo lagerio parinkti patikėtiniai. Buvo svarstomas svarbiausias klausimas, ar čekistai į šią ilgą kelionę tarp mūsų neįterpė savo patikėtinių - „beldikų“ šniukštinėti, kokie mūsų planai ir nuotaikos? Sužinoti, ar pavyko palaužti mūsų kovingumą? Lietuviai viens kitą pažino, nes petys petin stovėjo per sukilimą. Todėl mūsų atstovai patikino, kad tarp mūsų nėra išdavikų. Sunkiau buvo išsiaiškinti ukrainiečiams ir rusams - daugumos atstovams. Kaip vėliau sužinojome, tarp savųjų jie atrado agentų, kuriuos pasmerkė myriop.
Po savaitės prie triumo laiptų gulėjo 7 lavonai. Čekistai iš viršaus gerai matė išpūstus, pajuodavusius lavonus, tačiau paimti neskubėjo. Paprasčiausiai tyčiojosi ir siūlė suruošti pakasynų puotą. Mes spraudėmės kuo toliau nuo irstančių lavonų, - sklido baisus dvokas. Maisto nepriėmėme, nes neliko galinčių bent kąsnį nuryti. Kaliniai žiaugčiojo ir alpo, kvėpuoti pro nosį buvo neįmanoma. Baržos triumas tapo dideliu karstu, kuriame buvo apie 900 gyvų lavonų. Į pabaigą kelionės, kuri tęsėsi 20 dienų, kvapas iš triumo pasklido ir po baržos denį. Čekistams taip pat surietė nosis. Neapsikentę pravėrė triumo grotas ir įmetė brezentinius maišus. Sujudinti lavonai dar labiau apnuodijo aplinką.
Kalinių gyvenime labai reikšmingi susitikimai, naujos pažintys. Naujai atvykusius mielai pasitikdavo senbuviai. Susitikdavo kraštiečiai, neretai giminės. Norilsko miesto statyboje dirbo apie 8 tūkstančius kalinių. Kartą iš sargybos bokšto kareivis atpažino savo tėvą. Keletą kartų slaptai buvo susitikę, kol čekistai išaiškino. Tada kareivėlį nežinia kur išvežė. Iš naujai atvykusių senbuviai sužinodavo paskutines naujienas iš tėvynės. Lageryje prasidėdavo naujos draugystės, kurios tęsėsi ilgus dešimtmečius, todėl skaudžios būdavo išsiskyrimo minutės.
Krasnojarsko uosto krantinėje dar kartą buvome filtruojami ir skirstomi. Iš mūsų, lietuvių, atradę itin pavojingų - Antaną Gabužį, Joną Lioniką ir dar keletą - išvežė į Vladimiro uždarą kalėjimą. Visus kitus sulaipino į gyvulinius vagonus. Prasidėjo nauja kelionė į rytus, vis toliau nuo
Lietuvos. Vežė ištisą mėnesį per bekraštę Sibiro taigą. Monotoniškai dundėjo vagonų ratai Baikalo ežero uolėtais krantais. Tartum žaltys vinguriavo ešelonas, pasinerdamas į dešimtis tunelių, per didingą Amūro upę prie Komsomolsko, kurį pastatė ypatingojo režimo numeruoti „komjaunuoliai“, visą sąstatą perkėlė keltu. Toliau įsikinkę net keli garvežiai tempė Tolimųjų Rytų kalnagūbriais iki Vanino uosto.
Kiekvienam vagone buvo iki 80 kalinių. Langeliai apraizgyti spygliuota viela, dviaukščiai gultai ir neatskiriama palydovė - „paraša“. Dėl tvankaus oro ir sugadintų maisto produktų kai kurie susirgo dizenterija. Prie kubilo spietėsi eilutė kalinių, ant žemės dėl nepakenčiamo skausmo raitėsi jaunas ukrainietis. Jam supūliavo sukilime peršautos kojos žaizdos. Negydoma sutino visa koja. Po kelių savaičių Vanino uoste ją amputavo.
Kelionė traukiniu baigėsi prie Ramiojo vandenyno, Vanino uoste. Svyruojančių klipatų kolona, kareivių baksnojama durtuvais ir pjudoma šunimis, pasiekė ką tik pastatytą lagerį. Į rytus už 70 km saulėtomis dienomis buvo matyti žemės juosta - Sachalino sala, kurią skalavo Ochotsko jūros vandenys. Nedidelė lagerio zona buvo aptverta trimis eilėmis spygliuotų vielų. Viduje simetriškai rikiavosi trimis eilėmis 12 barakų. Arčiau tvoros stovėjo dvi lauko išvietės, po kuriomis buvo išraustos gilios duobės. Šios duobės ir paskatino ruoštis masiniam pabėgimui. Išvietę pasirinkome stovinčią vakarinėje zonos dalyje, maždaug 20 metrų nuo tvoros, už kurios dunksojo bekraštė Tolimųjų Rytų taiga. Užblokavus išvietės duris, prasidėjo intensyvus tunelio kasimas. Iš lentelių sukalta dėžutė prie abiejų galų pritvirtintomis virvėmis sparčiai keliavo tuščia į tunelį ir prikrauta žemių į išvietės duobę. Kasimo „mašiną“ aptarnavo trys vyrai. Vienas tunelyje dėžutę prikasdavo, dviese vilko į duobę. Pamainos keitėsi gana tankiai. Kareivis iš bokštelio negalėjo įtarti, nes vaikščiojimai į išvietę atrodė natūralūs.
Po kelių dienų apie 40 metrų ilgio tunelis buvo baigtas, liko tik išrausti vertikalią olą į viršų. Zonoje sujudimas. Vieni nekantravo laukdami nakties, ruošėsi bėgti. Kiti abejodami sėkme nutarė pasikliauti Dievo valia. Tačiau įvykiai pakrypo sava linkme - atsirado Judas. Į pavakarę iš taigos išniro kelios dešimtys automatais ginkluotų kareivių, žirklėmis iškarpė aptvaro vielas ir apsupo išvietę. Keli šimtai kalinių apsupo kareivius, kurie keikdamiesi iš automatų pliekė virš mūsų galvų. Iš tunelio išvilko paskutinius kasėjus, tarp jų lietuvį Vytautą Bukiną. Vytautas nesutriko, palengvėle prislinkęs arčiau kalinių, apsupties krašto, žaibiškai kirto dviem kareiviams per automatus ir keliais šuoliais atsidūrė tarp kalinių. Kitus du kasėjus įsiutinti kareiviai nešte išnešė už zonos.
Sunerimę čekistai nutarė kuo greičiau atsikratyti jiems nepalankaus kontingento. Jau kitą dieną visus kalinius sulaipino į krovininio laivo „Vitebsk“ triumus. Sunkvežimiu atvežė žiauriai sumuštus paskutiniuosius tunelio kasėjus. Vienas dėl vidinių kraujavimų po kelių dienų mirė laive. Antrasis, draugų padedamas, ištvėrė iki kelionės pabaigos. Tunelio išdavikas ukrainietis buvo paliktas „Didžiojoj žemėj“. Kolymą ir Magadaną kaliniai vadino siaubo ir prakeikimo „planeta“, iš kur atgal kelio nėra. Kiekvienas, sužinojęs, kad bus vežamas į Magadaną, jautėsi pasmerktas mirčiai.
Laive sukruto kaliniai, buvę jūrininkai. Žinodami laivų konstrukcijas, iš gultų išėmę lentgalius, išlaužė ventiliacinių angų grotas. Vos ne metrinio skersmens vamzdžiai nuo laivo paviršiaus per kelis triumus siekė laivo dugną. Panaudojus šią galimybę buvo svarstoma užgrobti laivą. Juolab kad čia pat pašonėje japonų salos. Nesulaukę organizuotų nurodymų, kai kurie drąsuoliai čekistus nustebino savo netikėtu pasirodymu denyje. Kilo sąmyšis. Denyje sukaleno kulkosvaidžiai. Kareiviai užblokavo ventiliacines angas. Pagaliau dar prie visko prisidėjo audra. Reikėjo stipriai laikytis už gultų stovų, kad nebūtum nublokštas į priešingą triumo sieną.
Šioje kelionėje sunkiausia buvo įveikti trijų kilometrų atstumą nuo uosto iki persiuntimo punkto. Išvargusias galvas tartum švinas slėgė juodi jūros vėjo gainiojami debesys. Po kojomis lingavo žemė. Vienas kitą prilaikydami slinkome tarsi vaiduokliai, nesuvokdami, kur einame, negirdėdami grėsmingų sargybos raginimų. Tris kilometrus „nužygiavome“ per 4 valandas. Lagerį radome tuščią. Sugūžėję į barakus, sukritome ant plikų gultų. Viskas atrodė kaip sapne.
Nekyla abejonių, kad čekistai su mumis elgėsi ne taip ryžtingai kaip anksčiau. Po Stalino mirties Kremliuje dėl valdžios riejosi jų vadai, visi buvo pasimetę. Nežinojo, kas ką įveiks, todėl dantis sukandę visiems nuolaidžiavo. Be to, jiems nelabai sekėsi ir anksčiau mus įbauginti ir palaužti.
Lietuviai laikėmės arčiau vienas kito. Pagarbą ir mūsų pasitikėjimą pelnė vyresnio amžiaus bendro likimo broliai: kunigas Česlovas Kavaliauskas, teisininkas Vaclovas Zubkevičius, inžinieriai Vytautas Laugalys ir Algimantas Ruzgys, karininkas Mikas Misiurevičius, Bronius Ramanauskas, Julius Aleknavičius, Juozas Daukantas ir kiti daugiau patyrę vyrai.
Magadano persiuntimo lageryje čekistai mus laikė porą savaičių. Beveik visi susirgome podagra, vištakių. Nusileidus saulei, užtemdavo ir akys, nieko nematėme. Pirmą kartą mums suteikė medicininę pagalbą, padalijo po šaukštą žuvies taukų.
Paskutinį etapo ruožą, apie 400 km, įveikėme sunkiasvoriais sunkvežimiais („tatrais“ ir „daimanais“). Juose tilpo po 60 ir daugiau kalinių. Keliavome į šiaurę Beringo sąsiaurio kryptimi. Kilome ir leidomės per kalnagūbrius, kelias vingiavo tarpekliais. Kalnų viršūnėse baltavo sniegas. Žemiau kalnai žaliavo tankiai apraizgyti vijokliniais kedrais, kuriuos žiemą nuo šalčio saugodavo storas puraus sniego sluoksnis. Kalnų papėdėse kur ne kur telkšojo baloti kemsynai, juose augo reti ir skurdūs berželiai bei pichtos - balteglės.
Tik po dviejų mėnesių iš Taimyro pragaro pasiekėme Kolymos šėtono karaliją - aukso kasyklą Cholodnają. Kalnų apsupti nedideliame slėnyje stovėjo dviem eilėmis išrikiuoti keliolika barakų. Saulės spindulius matėme tik aukštai kalnų viršūnėse. Gyvenome tartum karste, nedidelėje spygliuota viela apraizgytoje teritorijoje, tačiau buvome visiškai laisvos dvasios.
Taimyro pusiasalyje 40° šaltyje siautė uraganai, o Kolymoje šalčius iki 60° gaubė baltoji tyla.
Šioje duobėje buvome izoliuoti nuo pasaulio ir kitų kalinių. Čekistai baiminosi, kad neužkrėstume kitų. Tačiau jie labai klydo, nes laisvės troškulys jau visur liejosi per kraštus. Po Norilsko sukilo Vorkutos, Karagandos ir daug kitų lagerių. Prasidėjo „gorlagų“, „berlagų“, „ozerlagų“, „vetlagų“ ir visų kitų „lagų“ griūtis.
Ne visi likimo broliai sulaukė išsvajotos laisvės. Retai kuriam nesuluošino sveikatos. Tačiau neįveikė dvasios stiprybės, neužgesino Tėvynės meilės. Norilsko Vyčiai, perėję kalėjimų, lagerių ir etapų pragarą, nepalaužti ir nepalaužiami kiekvienais metais pagerbia žuvusius draugus. Susirinkę pasiguodžia ir pasidžiaugia iškovota laisve ir nepriklausomybe.
Lietuvos partizanai, laisvės kovų dalyviai, visuomet buvo apsisprendę:
Ginsimės lig vieno, kaip Pilėnai gynės.
Paskutinį šūvį- tau, širdie, skiriu!
Tegul šitos pušys pasakys Tėvynei,
Kad lietuvis niekad nemirė vergu.
