SUSIDOROJIMAS. REZULTATAI. IŠVADOS

Netgi visiškai slaptose 1953 m. Norilsko kombinato darbo ataskaitose apie kalinių sukilimą buvo rašoma gana miglota, mįslinga kalba. Pavyzdžiui, „Metinėje ataskaitoje apie kapitalinius įdėjimus“, kuri saugoma Norilsko miesto valstybiniame archyve, pažymėta: „Nuo 1953-iųjų metų gegužės 26-osios iki rugpjūčio dėl daugelio aplinkybių, nepriklausančių nuo kombinato, statyba atsidūrė itin sunkioje padėtyje - tiek aprūpinant darbo jėga, tiek tiekiant statybines medžiagas. Nuo gegužės 26-osios iki liepos pabaigos Gorlago režimo sąlygomis į Norilsko miesto įvairių objektų statybas - nikelio gamyklos, nikelio kasyklos, gamyklos Nr. 25 ir į kitas -pagrindinė darbo jėga visai nebuvo išvedama arba ją išvesdavo itin retai ir ne visos buvusios sudėties. Ši aplinkybė paralyžiavo taip pat visų pagrindinių statybinių medžiagų gamyklų darbą... Dėl viso to Norilsko miesto ir svarbiausių pramonės objektų statybos ilgoką laikotarpį geriausiu -vasaros - metu visiškai sustojo arba veikė itin lėtai ir tik kai kuriuose ruožuose. Kapitalinių įdėjimų planas per antrąjį ketvirtį įvykdytas 95,2 proc., o per III ketvirtį - tik 73,4 procento...“⁸¹

Nuostolių, kurių patyrė kombinatas per kalinių streiką, dydžiai kartojami daugelyje ataskaitų. Dažniausiai minimi 6 milijonų rublių nuostoliai. Bet kartais jie susiejami vien su statyba, o kartais - su viso kombinato darbu. To kaltininkais laikomi tai visi lagerio skyriai, tai vieni katorgininkai, kaip tai užrašyta Krasnojarsko krašto teismo B. Šamajevo grupės bylos nuosprendyje. O Norilsko lagerių prokuroro pavaduotojo J. Pavlovskio, vedusio katorgininkų (komiteto nario Aleksandro Gulio ir kt.) bylas, teigimu, nuostoliai sudaro 2-2,5 milijono rublių. Iš visko sprendžiant, kombinatui iš tikrųjų laikinai trūko pigios darbo jėgos, žlugo planas, bet matyti ir akivaizdžios pastangos streikui suversti padarytus neapskaičiuotus nuostolius.

Norilsko sukilimui numalšinti buvo sutelkta nemaža jėgų ir priemonių: savo pastangas sujungė „raudonieji“ ir „mėlynieji“ antpečiai - PDL ir Gorlago apsauga; yra žinių, jog specialiai šiai akcijai į Norilską, kaip rašo G. Klimovičius, „Jenisejaus upe buvo atplukdyti du „raudonųjų antpečių“ pulkai, kurie pakeitė vietinius⁸².

Puolant katorgininkų lagerį (3-iąjį skyrių), taip pat buvo mobilizuoti civiliai asmenys - Norilsko komunistai ir komjaunuoliai, įmonių ir cechųvadovai. Kaip prisimena S. Golovko, šie slinko trečioje grandinėje iš paskos kareiviams. Buvęs Gorlago 6-ojo lagerio skyriaus cenzorius I. Kiseliovas liudija, kad kalinių sukilimui malšinti buvo kviečiami visų lagerių valdybų darbuotojai, bet akcijoje dalyvavo tik savanoriai⁸³.

Susidorojimo metodai su streikuojančiaisiais buvo palyginti vienodi: iš pradžių įkalbinėjimai, raginimai išeiti iš lagerio, pirmiausia tuos, kurie nuteisti neilgam ir kurie nori, žadėdavo iš dalies palengvinti režimą, po to imdavo grasinti, o vėliau panaudodavo karinę jėgą ir techniką. Norint priversti kalinius, neišėjusius iš zonos, paklusti, keliose vietose būdavo perkerpama viela, ir pro laisvus tvoros tarpus automobiliais įvažiuodavo arba įeidavo automatininkai, pasidalindavę lagerį į sektorius ir vieną po kito užimdavo barakus, kur slėpdavosi lagerininkai. Čia pat kalinius išvarydavo už zonos komanduodami „bėgte marš, rankos už galvos“ (A. Liubčenka prisimena, jog kai kuriuose lagerio skyriuose būdavo liepiama ant kelių ropoti sargybinės pusėn pro automatais ginkluotų kareivių „koridorių“)⁸⁴. Malšinant sukilimą, plačiai buvo naudojamasi kriminalistų parama: pavyzdžiui, kaip prisimena B. Šamajevas, 3-iajame lagerio skyriuje „...malšinant protestą, kaliniai buvo mušami masiškai. Vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Jegorovas organizavo specialią banditų grupę, kuriai vadovavo kalinys K. Borisenka, 1952 metais nužudęs vyresnįjį darbų skirstytoją Kučerevskį. Mušama buvo taip. Visi lagerio įnamiai buvo išvesti už zonos, o po to pavieniui kiekvienas turėjo prieiti prie sargybinės, kur prie stalo buvo patikrinama kalinio asmenybė pagal formuliarą. Po tokio patikrinimo kalinius vėl įleisdavo į zoną, o čia, prie pat įėjimo, paties vyresniojo leitenanto Jegorovo nurodymu Borisenkos banditų grupė kalinius mušdavo...“⁸⁵ O toliau mušėjau izoliatoriuose, į kuriuos uždarydavo aktyviausius lagerininkus. Ypač žiauriai mušė Gorlago centriniame ŠIZO, kur tuo metu jau dirbo vyresnysis leitenantas Širiajevas (tas pats, kuris Medvežkoj nušovė vieną tikintįjį, o antrąjį sunkiai sužeidė). Ne veltui kaliniai šį kalėjimą praminė „Širiajevo mėsos kombinatu“. Štai kaip prisimena I. Kasilovas: „1953 metų rugpjūčio 4-ąją buvo sumušti 85 žmonės -vieniems sulaužytos galūnės ir šonkauliai, beveik kiekvienam sumuštajam sužaloti vidaus organai. Po mano kameros langu be paliovos per 18 valandų buvo girdėti baisūs riksmai ir dejonės. Tuos, kurie rėkė ypač garsiai, per galvas mušė lentomis. Operacijai vadovavo leitenantas Širiajevas.

Egzekuciją vykdė viršila Beineris, vyresnysis seržantas Vorobjovas, ūkvedys Groševas (pažemintas karininkas) ir dar apie 10 žmonių - jaunesniųjų seržantų ir eilinių“⁸⁶.

Šį vaizdą papildo kaip tik rugpjūčio 4 dieną į „Širiajevo mėsos kombinatą“ patekęs B. Šamajevas: „Netekęs daug kraujo, aš nusilpau ir netekau sąmonės. Atsigavau ir atsistojau, kai pajutau, jog mane muša. Mane mušė operatyvinis įgaliotinis viršila Kalašnikovas stebint kapitonui Tarchovui. Kai paprašiau neleisti tokio žvėriškumo - mušti sužeistąjį, Kalašnikovas mane ėmė pliekti dar žiauriau, ir aš netekau sąmonės. Štai tokios būklės mane, kaip pasakojo draugai, įmetė į „voronoką“ (suimtųjų automobilį -L. S.) ir išbogino į Gorlago centrinį izoliatorių (ŠIZO). Dvi paras buvau be sąmonės, o perrišo mane tik po 5 dienų... Kalinys A. Gulis, kurį irgi į izoliatorių atgabeno tuo pačiu automobiliu, matė, kaip ten elgėsi su manimi, netekusiu sąmonės po sužeidimo ir žvėriško Kalašnikovo mušimo. Jis pasakojo, jog mane, atgabentą į baudos izoliatorių, tiesiog iš automobilio išmetė ant žemės, o po to kažkoks prižiūrėtojas, užšokęs ant mano krūtinės, pasišokinėdamas kojomis mane ėmė trypti. Mušė taip pat vyresnysis leitenantas Nikiforovas, viršilos Kalašnikovas, Larinas, Beineris, prižiūrėtojai Vorobjovas, Šniperovas ir kiti“⁸⁷.

Norilsko sukilimas baisiai supykdė ir įgąsdino lagerių valdybos darbuotojus. Pavyzdžiui, prieš puolant lagerį, buvo taip bijomasi, kad automobilių bortai buvo sustiprinti šarvuotais lakštais. Taip pranešė Gorlago transporto skyriaus viršininkas B. Kaširinas⁸⁸. Toks atsargumas buvo nereikalingas - pasipriešinimo kareiviams iš esmės nebuvo, lageris miegojo, absoliuti užmuštųjų ir sužeistųjų dauguma aukomis tapo būdami patalpose, tarp gultų. Tai rodo baudžiamojoje byloje esančios fotografijos. Tik nedidelė katorgininkų grupė bandė gintis smaigais ir verdančiu vandeniu, bet prieš kulkas ir sprogstamuosius paketus tokie „ginklai“ buvo juokingi. Tarp šturmuojančiųjų 3-iąjį lagerio skyrių praktiškai nuostolių nebuvo, nė viename iš 13 B. Šamajevo grupės baudžiamosios bylos tomų nepaminėta nė vieno jų užmuštojo ar sužeistojo pavardė. Ko gera, nė vienas puolantysis nebuvo nė nubrozdintas.

Tuo tarpu kalinių aukos vis dar tikslinamos, nors tai padaryti beveik neįmanoma. Šiandien žinomi skaičiai oficialiame akte po 3-iojo lagerio skyriaus „nuraminimo“: buvo užmušta 57, o sužeisti 98 žmonės, taip pat skaičiai nuostolių, kuriuos patyrė, suskaičiavus 5-ojo lagerio skyriaus nuostolius - užmušti 58, sužeisti 128 žmonės. Prie šių aukų būtina pridėti kitas, kurios išaiškėjo gegužės-birželio mėnesiais, kai streiko išvakarėse kareiviai nušovė kalinius. Tai buvo 1 nušautasis ir 1 sužeistasis 1-ojo lagerio skyriaus kalinys, nežinomas 2-ojo lagerio skyriaus kalinių aukų skaičius, 6 užmušti ir nuo žaizdų mirę 3-iojo skyriaus kaliniai (plius - nuo peritonito miręs Andrejukas) ir 15 sužeistų, nušautas 4-ojo lagerio skyriaus kalinys Sofronikas, apie 10 aukų 5 lagerio skyriuje ir užmuštoji 6-ojo lagerio moteris, kurios pavardė nežinoma. Kapinių knygoje, kur paprastai įrašomi visi palaidotieji, yra eilutė, kad 1953 m. bendrajame kape palaidota 150 neįvardytų mirusiųjų. Kaip pranešė K. Kolesnikova, dirbusi 1953 m. kapinėse prie Šmidtichos, kaip tik ten palaidotos sukilimo aukos, kur dabar stovi kryžius ir koplyčia, kuriuos sumūrijo „Memorialas“. Ten, ant broliškų kapų (palaikai buvo perlaidoti 1990 m. liepos 1 d.), užrašyta „Ramybė palaikams, garbė nekaltai represuotiesiems, amžina atmintis ir liūdesys dėl tų, kurie buvo GULAG’e“⁸⁹.

Už šias nekaltų žmonių žudynes nebuvo nubaustas beveik niekas. Tiesa, vėl buvo teisiamas V. Cygankovas, nušovęs kalinį Sofroniką, ir nuteistas 3 metus kalėti ir 2 metams apribojant pilietines teises. Buvo teisiamas ir Polstianojus, davęs įsakymą sušaudyti katorgininkus 1953 m. birželio 4-ąją. S. Golovko savo prisiminimuose rašo (jis buvo iškviestas į šį teismą kaip liudytojas, drauge su kitais trimis kaliniais), prie jų pripuolė Polstianojaus žmona, prašydama dovanoti majorui dėl jo sergančių vaikų, kurie buvo čia pat, salėje. Liudytojai kaliniai teismui pareiškė: jie atleidžia, nes mirusiųjų jau nesugrąžinsi. Po teismo, kai Polstianojus gavo lygtinę bausmę, jis buvo degraduotas, pašalintas iš pareigų ir su šeima išvyko iš Norilsko. 1954 m. Gorlagas liovėsi veikęs kaip savarankiškas: buvo sujungtas su PDL. Teko pašalinti iš darbo politinio, operatyvinio skyrių viršininkus bei dar kai kuriuos buvusio Gorlago valdybos darbuotojus, dalis jų buvo pašalinti iš VRM organų. Taip atsakė į vieną skundą Krasnojarsko krašto specialiųjų bylų prokuroro pavaduotojas A. Solovjovas⁹⁰.

Pirmuosius Norilsko sukilimo rezultatus kaliniai pajautė dar 1953 m.: buvo palengvintas režimas, grąžintos teisės, kurias iš jų atėmė Gorlage. Vėliau, t. y. 1954 m., buvo likviduotas ir pats Gorlagas. Į Norilską iš Maskvos atvyko komisija peržiūrėti politinių kalinių bylų, o jai išvykus, vietoje

buvo sudarytas Norilsko PDL likvidavimo komitetas. 1953-1954 m. buvo paleisti tik „stambieji dydžiai“ (žinomi mokslininkai, partijos ir komjaunimo funkcionieriai, žymesni ekonomikos veikėjai), o 1955-1956-aisiais laisvės vėją pajuto absoliuti buvusio Gorlago kalinių dauguma. Po SSKP XX suvažiavimo šis procesas buvo baigtas, ir Norilsko kombinatas turėjo remtis laisvai samdoma darbo jėga.

Tai ir buvo pagrindinis Norilsko sukilimo, pakirtusio tvirtus lagerio sistemos pamatus, rezultatas. Sovietų šalis neteko daugiatūkstantiniu vergų darbo rankų: tai jų dėka ji klestėjo, kilo, statėsi.

Ekonominiai kalinių reikalavimai buvo patenkinti iškart ir visiškai, o politiniai - tik iš dalies ir ne tuoj pat (po pusmečio buvo likviduotas Ypatingasis pasitarimas, imta peržiūrėti politinių kalinių bylas, surinkti užsieniečiai, kuriuos reikėjo išsiųsti į tėvynę, paleisti invalidai ir t.t.). Kai kurie punktai, pavyzdžiui, reikalavimai aprašyti kalinių gyvenimą spaudoje, panaikinti pasų režimą ir politinių kalinių, paleistų iš lagerių, teisių apribojimus, suteikti lygias teises su visais šalies piliečiais, taip pat jų šeimoms, ir kiti įgyvendinama tik dabar, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais, o kai kurie reikalavimai ir šiandien dar iki galo neįgyvendinti (pvz., nubausti buvusius VRLK-VRM-VSK darbuotojus už nusikaltimus, teisti juos viešai). Demokratinė sovietinės visuomenės pertvarkymo programa, taip pat jos penitenciarinė pertvarka, numatyta Gorlago kalinių reikalavimuose, pranoko anuos laikus. Jų drąsa tiesiog pribloškia: juk komitetai, formuluodami savo reikalavimus, susidūrė su dideliais sunkumais, nes turėjo atsižvelgti ir į socialistinius principus, ir, negalėdami pasmerkti totalitarinio režimo pagrindų, išdėstyti masių valią ir ryžtą. Nelengva tai padaryti sovietinio teisėtumo ribose.

Norilsko sukilimo reikšmė, ko gera, dar iki galo neįvertinta. Tai buvo ne vien pirmą kartą po Stalino mirties kalinių pareikštas protestas prieš šalyje įvestą asmenybės slopinimo sistemą. Be to, sukilimas buvo masinis: jame dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių. Anksčiau lagerių sistemoje tokio masto protestų nebūta, ir su jais nesiskaityti jau nebuvo galima.

Norilsko sukilimas įrodė, kad net sunkiausiomis išnaudojimo sąlygomis galima kovoti su totalitariniu režimu, ir visai ne teroro metodais (tai prieštarauja žmogaus prigimčiai ir demokratinės visuomenės dėsniams), o legaliai kolektyviai protestuojant. Tam reikalui sukilimo idėjos turėjo

palaikyti mases, atsikračiusias daugelį metų sistemos įdiegtos baimės. Čia kur kas labiau tiko ne ginklai, o propagandistų ir agitatorių žodis, nukreiptas į žmogų. Kaip žinoma, kaip tik nepaliaujamai aiškinant Norilsko sukilimo idėjas lapeliuose, laiškuose, kreipimuose, susilaukta paramos, tegu ir neilgam, kai kuriuose PDL skyriuose (streikavo 9-asis, 20-asis ir kiti lagerio skyriai) sukilėlius užjautė ir dalis laisvai samdomų darbuotojų (šitaip dalis dokumentų vis dėlto buvo perduoti Maskvai, o žinių apie Norilsko sukilimą pasirodė net užsienio spaudoje ir nuskambėjo per Amerikos radiją - radijo stotis „Amerikos balsas“ pranešė, jog Norilske streikuoja iki 20 tūkstančių politinių kalinių).

Didžiausios vėlesniųjų kartos pagarbos ir susižavėjimo verti Norilsko sukilimo vadovai. Nemirtinga jų narsa, vyriškumas ir organizacinis talentas. Taimyro lagerių krašto centre, režimo zonose, kurias saugojo automatininkai ir į kurias buvo nutaikyti kulkosvaidžių vamzdžiai, jie sudarė „kalinių respubliką“ ir stojo į kovą su didžiule prievartos ir išnaudojimo sistema, su bedvase teroro mašina. Be abejo, tai buvo tikras heroizmas, ir ne mažesnis nei fronte.

Atskira tema būtų vis dar mažai ištirtas Norilsko sukilimo vadovų likimas. Dabar mes žinome dešimtis vardų, o jų būta šimtai. Už dalyvavimą Norilsko sukilime kiekvienas iš jų buvo nuteistas iš naujo. Dauguma jų iki šiol nereabilituoti. Norilsko „Memorialas“ susirašinėja su B. Šamajevu, L. Kovalenka, J. Griciaku, G. Klimovičium, I. Smetoniene ir kitais Norilsko sukilimo vadovais, komitetų pirmininkais ir nariais. Betgi iki šiol nežinome, kaip susiklostė Pavlo Frenkelio, Ivano Kasilovo, Vladimiro Nedorostkovo, Pavlo Filnevo ir daugelio kitų likimas. Mes toliau ieškome jų gyvenimo pėdsakų.

Pasak Dmitrijaus Panino, „kalinių pasaulis atspindi sovietinę tikrovę, o ji daug kuo primena gyvenimą už spygliuotų vielų“. Taigi, permainos kalinimo zonose galimos tik pasikeitus pačiai visuomenei. Dabar Rusijoje daug kas keičiasi. Todėl negalima užmiršti tų, kurie jai atsinaujinti pamatus padėjo prieš 40 metų lagerių sukilimais. Pranašingai tai nusako „Norilsko kalinių himno“ eilutės:

Bet iš tamsybės kils šalis ir tautos,

Ir laisvė neužges Norilsko žiburiuos.

¹ «Норильский Мемориал» № 2, 1991. - A. Makarovos redakcija.

²Д. Волкогонов.Триумф и трагедия, «Октябрь». № 9, 1989 г.

³Д. Панин. Лубянка - Экибастуз. М., 1990 г., с. 475.

⁴Д. Волкогонов.Триумф и трагедия, «Октябрь». № 9, 1989 г.

⁵ Д. Панин. Лубянка - Экибастуз, с. 465-467.

⁶ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

⁷ «Норильский Мемориал» № 2, 1991 год. - A. Makarovos redakcija.

⁸ В. Н. Третьяков. Письма в «Мемориал» (Норильский музей), П. Венгров.«Вестник института по изучению СССР» № 4/2. Мюнхен, октябрь-декабрь 1957 года.

⁹ Л. Ф. Суховеева-Волчанская. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1991 m.).

¹⁰ «Норильский Мемориал», № 2, 1991 год.

¹¹ В. Г. Воробьёв. Воспоминания «Поздний реабилитанс». Журнал «Енисей» № 2,март-апрель 1991 года.

¹² Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 2.

¹³ Там же. Показания Б. А. Евдокимова о восстании на Медвежке (1-е лаго/деление

Горлага).

¹⁴ 77. Л. Павлов. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1987 m.); А. М. Любченко.

Воспоминания (rankraštis - Norilsko muziejuje); C. Г. Головко. Сопротивление в ГУЛАГе (Воспоминания. Письма. Документы.). М., «Возвращение», 1992 г., с. 22-26.

¹⁵ Е. Грицяк. История норильского восстания (atsiminimų santrumpa). «Смолоскип», Балтимор-Торонто, 1980 г.

¹⁶ Г. Климович. Восстание в Горлаге, «Независимая газета» № 107, 11 сентября1991 года.

¹⁷ Ю. Лукшис. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1990 m.).

¹⁸ «Норильский Мемориал» № 2, 1991. - A. Makarovos redakcija.

¹⁹ Л. Л. Павлов. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1987 m.).

²⁰ С. Г. Головко. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1992 m.).

²¹ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 3.

²² Там же.

²³ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

²⁴ Я. Венгров. «Вестник института по изучению СССР» № 4/25. Мюнхен, октябрь-декабрь 1957 года.

²⁵ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 6.

²⁶ Там же.

²⁷ Е. В. Павловский. Письма в Норильское общество «Мемориал».

²⁸ В. Н. Третьяков. Писма А. Б. Макаровой.

²⁹ Е. В. Павловский. Виновата тревожная память. «Норильский Мемориал» № 2,1991 г.

³⁰ Е. Грицяк. История норильского восстания (sutrumpinti atsiminimai), «Смолоскип», Балтимор-Торонто, 1980 г.

³¹ Г. Климович. Восстание в Горлаге. «Независимая газета» № 107, 11 сентября1991 года.

³² КиБЗ - кирпичные и блочные заводы управления подсобных предприятий вНорильске (Norilsko pagalbinių Įmonių valdybos plytų ir blokų gamyklos).

³³ B. H. Третьяков. Письма в Норильское общество «Мемориал».

³⁴ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

³⁵ И. Сметонене (Мартинкуте). Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1990 m.).

³⁶ Л. Ф. Сухоева-Волчанская, Я. В. Малевич. И. Улинаускайте. Воспоминания(A. Makarovos užrašyti 1990-1991 m.).

³⁷ И. Улинаускайте. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1990 m.).

³⁸ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись, № 1, дело 3, том 3.

³⁹ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁴⁰ Б. C. Костинский. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1991 m.).

⁴¹ Там же.

⁴² Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 1.

⁴³ Г. С. Климович, Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁴⁴ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

⁴⁵ Б. Балайка. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1990 m.).

⁴⁶ Л. Трус. Лагерная экономика. Журнал «ЭКО» № 5-6, 1990 г.

⁴⁷ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 2.

⁴⁸ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁴⁹ ККГА. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 3.

⁵⁰ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

⁵¹ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 3.

⁵² Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

⁵³ Л. А. Пожарский. Карагандинский этап. «Звенья». Прогресс-Феникс-Атенеум.М„ 1991 г.

⁵⁴ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁵⁵ А. Макарова. Медвежка в июне 53-го. «Заполярная правда», 16-18 апреля1991 г.

⁵⁶ С. И. Хаблак. Письма А. Б. Макаровой.

⁵⁷ Копия приговора судебной коллегии по уголовным делам Красноярскогокраевого суда в г. Норильске 17-24 июля 1954 года (по делу Б. А. Шамаева, И. Е. Воробьева, П. У. Тарковцаде, П. В. Миколайчука и А. Д. Игнатьева).

⁵⁸ Norilsko sukilimo dalyvių himną parašė G. Klimovičius būdamas baržoje, kurioje į Krasnojarsko kalėjimą 1953-ųjų rugpjūtį buvo gabenami komitetų atstovai ir aktyvistai. Autografas - Norilsko muziejuje.

⁵⁹ Украинские мадонны. «Життя и слово» за 19 марта 1991 года.

⁶⁰ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁶¹ И. C. Касилов. Жалоба в Верховный суд РСФСР. Красноярский крайгосархив.Фонд № 2141, опись № 1, дело № 3, том 3.

⁶² А. Б. Логинов.Лагерь есть лагерь, но..., «Заполярная правда», ноябрь 1989 года.

⁶³ Б. С. Костинский. Воспоминания (užrašė A. Makarova).

⁶⁴ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 6.

⁶⁵ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁶⁶ Там же.

⁶⁷ Там же.

⁶⁸ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 1.«Заполярная правда», 16-18 апреля 1991 года.

⁶⁹ В. Н. Третьяков. Письма А. Б. Макаровой.

⁷⁰ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁷¹ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой; С. Г. Головко. Сопротивление в ГУЛАГе(Воспоминания. Письма. Документы). М., «Возвращение», 1992 г.

⁷² Г. Климович. Восстание в Горлаге, «Независимая газета» № 107, 11 сентября

1991 года. Допросы П. А. Френкеля, Л. В. Коваленко, И. С. Касилова. Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, тома 1-2.

⁷³ В. Н. Третьяков. Письма А. Б. Макаровой.

⁷⁴ Там же.

⁷⁵ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁷⁶ Там же.

⁷⁷ И. Сметонене. Мы были непокорными. И. Улинаускайте. Потому и выжила.«Заполярная правда» № 123 за 28 июня 1990 года.

⁷⁸ В. Н. Третьяков. Письма А. Б. Макаровой. А. Крушявичюс, Ю. АлякПавичюс.Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1990 m.).

⁷⁹ Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁸⁰ И. C. Касилов. Жалоба в Верховный суд РСФСР. Красноярский крайгосархив.Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 3.

⁸¹ Норильский городской государственный архив. Фонд № р-11, опись № 1, дело№ 345. Годовой отчет по капвложениям. 1953 г., на 91 л.

⁸² Г. С. Климович. Воспоминания (rankraščio kopija - Norilsko muziejuje).

⁸³ И. И. Киселев. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1992 m.).

⁸⁴ А. М. Любченко. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1991 m.).

⁸⁵ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

⁸⁶ И. С. Касилов. Жалоба в Верховный суд РСФСР. Красноярский крайгосархив.Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 3.

⁸⁷ Б. А. Шамаев. Письма А. Б. Макаровой.

⁸⁸ Б. Н. Каширин. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1991 m.).

⁸⁹ К. И. Колесникова. Воспоминания (A. Makarovos užrašyti 1990 m.).

⁹⁰ Красноярский крайгосархив. Фонд № 2041, опись № 1, дело № 3, том 4.

Vertė Leopoldas Stanevičius (Воля. 1993. № 1. C. 68-108.)

□NoriIskas. Šmito kalno papėdė. Kalinių laidojimo vieta. Čia palaidota apie 100 tūkst. 1937-1956 m. kalinių

□Paminklas buvusiems Pabaltijo karininkams ir kryžius
□Paminklo fragmentas

□Paminklas žuvusiems Norilsko lageriuose lenkams. Pastatė tautiečiai

□Varpinė. Žuvusiems Norilsko lageriuose

□Lama. Čia kalinti 1941 m. atvežti aukštieji Pabaltijo karininkai. Paminklas pastatytas 1990 m.

□Norilskas. 1949-1950 m. kalinių statytas prekybos centras ir kiti pastatai

□NoriIskas. 1993 m. birželio 14 d. Dono kazokai prie paminklo pabaltijiečiams. Antras iš kairės atamanas Borisas Šamajevas, ketvirtas - esaūlas Semionas Colovko

Mes buvome su jūsų tautiečiais katorgoje ir 1953 m. Norilsko sukilime.

Esaūlas Semionas Colovko su savo kazokais pagerbia draugus pabaltijiečius.

Mes esaūlas Semionas Colovko
(prierašas prie fotografijos)