KAIP MES BUVOME ŠAUDOMI
Vytautas Kaziulionis
1947 m. pabaigoje stalinistinės represijos palietė ir mūsų šeimą, kurios nebedaug kas buvo likę. Vyriausias brolis Juozas, priklausęs šaulių sąjungai, vokiečių okupacijos metais dirbo kooperatyvo pardavėju. Sugrįžus sovietams, keletą kartų buvo suimtas ir žiauriai kankinamas. Paskutinį kartą paleistas pasakė: „Išeinu į mišką, gyvas okupantams niekada nepasiduosiu“. Įstojo į ką tik besikuriantį Jono Jakubavičiaus-Rugio partizanų būrį. Antras brolis, Leonas, ne kartą tardomas ir kankinamas, ištvėrė iki tol, kol mane su tėvais išvežė į Sibirą. Kur jam dėtis? Ir jis išėjo į Rugio būrį. Abu žuvo 1949 m. pradžioje, nesulaukę trokštamos laisvės. Trečias brolis, Petras, persirgęs meningitą ir netekęs klausos, mokėsi Kauno kurčnebylių mokykloje ir gerų žmonių dėka išvengė tremties. Trys seserys, seniai ištekėjusios, gyveno savo šeimose.
Trėmimo akcijos vykdavo vidurnakčiais dalyvaujant vietiniam partiniam aktyvui ir stribams, kurie stengėsi įsiteikti okupantams ir buvo itin žiaurūs. Išvežtųjų sodybose jie riedamiesi dalijosi sunkiai užgyventą žmonių turtą. Vėliau dauguma jų visai degradavo.
1947 m. gruodžio 19 d. Varėnos geležinkelio stotyje 56-iuose apšarmojusiuose gyvuliniuose vagonuose čekistai sutalpino kelis šimtus šeimų iš Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų. Vagoną apšildė vienintelė geležinė krosnelė, vadinama buržuika, kuriai visuomet trūkdavo akmens anglies. Tąsyk kaip tyčia mūsų vagone krosnelė buvo įkaitinta iki raudonumo. Aplinkui spietėsi sušalę vaikai, šildė sugrubusias rankeles. Prie staigių vagono trūkčiojimų pripratome, tačiau įvyko baisi nelaimė: staigus ešelono stabdymas vaikus išbloškė iš pusiausvyros ir jie nuogais delnukais atsirėmė į karštą krosnelę. Šiurpus, širdį veriantis klyksmas nuaidėjo apšarmojusiame vagone, pasklido aitrus degančios odos kvapas, kurio nejautė budeliai, pasirašę lėtos mirties sprendimus.
Po mėnesio kelionės leisgyvių Sibiro „užkariautojų“ desantą lydėję enkavedistai išlaipino Vakarų Sibiro Tiumenės srities, kuri plotu didesnė už Prancūziją, pelkėtoje taigoje. Kiek anksčiau čia buvo atvežti tautiečiai iš Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonų. Nuo geležinkelio apie 250 km
vežė atvirais sunkvežimiais į Baikalovo rajoną, Bačelino miško pramonės įmones. Mane su tėvais ir iš Varėnos valsčiaus, Pakaršio k., Zlotų šeimą apgyvendino pas kolchozniką nedidelėje apgriuvusioje lūšnoje. Kaip vėliau paaiškėjo, vietiniai gyventojai tremtinių labai bijojo. Mūsų vengė dar ir dėl to, kad Zlotų šeimoje buvo 4 suaugę sūnūs. Jauniausiam, kaip ir man, buvo septyniolika metų. Netrukus čekistų paskalos apie mūsų tariamas nedorybes ištirpo kaip pavasario sniegas, nes su vietiniais gyventojais mus siejo bendras rūpestis - badas. Tik „draugai“ viršininkai vartėsi tartum inkstai taukuose, apvaginėdami savo darbo liaudį, juo labiau beteisius tremtinius. Mus stebino šeimininkai, pas kuriuos gyvenome. Gegužės mėn. pabaigoje, atšilus dirvai, jie ėjo į laukus pasikasti kolchozo bulvių. Rudenį už vieną kišenėje paslėptą bulvytę grėsė trejų metų kalėjimas. Šeimininkė, išvirusi sušalusias bulves, dvokiantį jovalą nupildavo, o nusėdusiu krakmolu maitino vienturtį trejų metukų sūnų Aleksandrą, kurį vadino Šura. Iki šiol negaliu pamiršti Šuros juodų kaip angliukai akių, nes jose nebuvo matyti šiltų vaikiško naivumo žiburėlių. Nerūpestingumą, švelnų žvilgsnį užgožė bado šmėkla ir neviltis. Būdamas trejų metų Šura dar nevaikščiojo. Kai mano motina iš ruginių miltų išvirdavo putrą, jis ant vienos šlaunytės atsiirdavo iš rankų neišleisdamas medinio dubenėlio ir šaukšto. Berniukas neverkė, nemaldavo ir nereikalavo, tik gailiomis akimis ieškojo mano motinos žvilgsnio, norėjo būti pastebėtas.
Po mėnesio, mano motinos pamaitintas, jis pradėjo vaikščioti. Kai 1989 m. nuvažiavau iš tenai parsivežti tėvo palaikų, Aleksandro motina ašarodama dėkojo: „Jeigu ne tavo mama, Šura nebūtų išgyvenęs“. Ir dar gyrėsi, kad jis tapo įžymiu, turtingu žmogumi - Tiumenės mieste dirba taksistu.
Arčiau lentpjūvės, mediniuose barakuose, kuriuose knibždėjo tarakonai ir blakės, sausakimšai prigrūdo daugiavaikių šeimų. Sunku buvo klausytis alkanų vaikų, prašančių duonytės, klyksmo. Jie nekantriai laukė grįžtančių motinų iš darbo, kurios buvo išsekusios nuo sunkaus darbo ir bado. Už atlyginimą vos galėjo nusipirkti normuotos duonos (700 g dirbančiam ir 200 g vaikui ar seneliui) davinį. Uždirbtų pinigų trūko, dalį pasiglemždavo ir pragerdavo viršininkai, buvę frontininkai. Nemėgink ieškoti tiesos, tik dar labiau sau pakenksi. Vergvaldžiai nepaisė nei žmoniškumo, nei sovietinių įstatymų sakydami: „Do Moskvy daleko, do Boga vysoko“ (iki Maskvos toli, iki Dievo aukštai) - čia mes šeimininkai.
Tremtinių buvo daug jaunuolių, kurie Lietuvoje buvo įtraukti į rezistencinę veiklą, priklausė įvairioms pogrindžio organizacijoms. Matydami cinišką viršininkų elgesį negalėjome tylėti. Todėl 1948 m. vasarą buvęs agronomas šakietis Kazimieras Jankauskas pasiūlė įkurti draugiją „Priesaika ištrėmime“. Žodis „priesaika“ turėjo ypatingą reikšmę. Kiekvienas, į draugiją įstojęs, neoficialiai prisiekdavo vykdyti programą. Draugija buvo slapta, veikė pagal „trejeto“ sistemą. Vienas narys palaikė ryšį tik su dviem kitais, kuriuos jis užverbuodavo. Įkūrėme savišalpos fondą. Pinigus aukodavo daugiau uždirbantys, jauni žmonės. Daugiavaikėms šeimoms ir seneliams juos paskirdavo ir išdalydavo draugijos nariai. Kiek vėliau įsigijome valtį ir tinklus, nes žvejoti nedraudė. Žvejojome naktimis, nuo darbo laisvu laiku. Pagaudavome nemažai žuvų, jas taip pat pirmiausia dalydavome vargstančioms šeimoms. Rinkome žinias apie vykdomą smurtą ir fizinį bei dvasinį genocidą. Šapirografu spausdinome ir leidome periodinį laikraštėlį „Toli nuo Tėvynės“. Karo, kurio visi laukėme, atveju jaunimą ruošėme pasitraukimui į taigą. Kadangi masiškai mirė mūsų tautiečiai, atidarėme atskiras lietuvių kapines, aptverėme dailia tvorele. Tarp jaunesniųjų kaip įmanydami puoselėjome tautos dvasines vertybes. Vieni kitiems padėjome statyti nedidelius namelius. Įsikūrė atskira lietuvių kolonija su gėlių darželiais ir šventinėmis tradicijomis. „Šeimininkams“ labiausiai nepatiko, kai didelėmis grupėmis užgriūdavome buhalteriją ir kitokias įstaigas, reikalaudami savo teisių ir tvarkos laikantis sovietinių įstatymų. „Beldikų“ ir išdavikų iš mūsiškių beveik neatsirado, nes verbuojami tautiečiai kratėsi Judo amato.
Draugijos įstatus ir programą siuntėme į kitus tremtinių rezervatus. Jur-ginsko rajone įsikūrė naujas draugijos skyrius, vadovaujamas K. Jankausko kraštiečio Antano Kybarto.
Draugijos veikla tęsėsi beveik trejus metus, iki 1951 m. kovo 4 d., kada buvo suimtas K. Jankauskas. Po kelių dienų suėmė Antaną Volungevičių, Leoną Sidarą, Vaclovą Čapliką ir mane, Vytautą Kaziulionį. Kovo 8 d. buvau iškviestas į rajono komendantūrą. Suėmimo orderį perskaitė Tiumenės srities MGB viršininkas pulkininkas Uralovas. Piktdžiugiškai nusiteikęs Baikalovo rajono operatyvinis įgaliotinis majoras Poljanovas, įsakęs pakelti rankas, mane iščiupinėjo ir šypsodamas uždėjo antrankius. Džiūgauti čekistas turėjo pagrindo, nes tik dabar suprato, kas jam trukdė skru-pūlingai planuojamą agentūrinį darbą. Atvykęs iš rajono, Poljanovas mūsų kombinate pasirodydavo tartum vaiduoklis, apsirengęs civiliniais drabužiais, kartais užsitempęs darbinę šimtasiūlę. Naujai verbuojamus ar anksčiau užverbuotus agentus jo patikėtiniai nepastebimai kviesdavosi į gaisrinę, lentpjūvės sargų namelį, prie arklidžių arba į konspiracinius patikėtinių namus.
Nė karto Žavero (pravardę parinkome iš V Hugo romano „Vargdieniai“) pasirodymas neišslydo iš draugijos narių akiračio, nors iškvietimai vykdavo naktimis. Lankytojus pasekdavo mūsų vyrai, žinojome, kurie tautiečiai lankėsi pas Poljanovą. Be to, ir jie patys, neištvėrę įtampos, dažnai kreipdavosi į bet kurį draugijos narį, prašydami patarimo. Poljanovas verbuodavo gerais pažadais ir pagąsdinimais, neretai gavęs žinių iš Lietuvos apie verbuojamojo ryšį su partizanais ir kitokią veiklą. Mūsų patarimai buvo kategoriški: nežaisti ir be jokių išsisukinėjimų atsisakyti bendradarbiavimo. Stebėdami Poljanovo darbą, sužinodavome, kokie kitų tautybių tremtiniai pas jį lankosi. Perspėdavome tautiečius patardami būti budriems. Iki mūsų suėmimo areštavo vienintelį tautietį K. Bielskų, atvirai koneveikusį sovietinę santvarką, melą, propagandą ir žmonių mulkinimą. Ne kartą jį prašėme elgtis atsargiau. K. Bielskų nuteisė 10-iai metų lagerio, iš kur jis nebesugrįžo. Poljanovą siutino bejėgiškumas ir nesėkmė verbuojant lietuvius. Savo įtūžį jis liejo ant vietinio komendanto, pas kurį mes du kartus per mėnesį privalėjome registruotis. Mūsų žmonės komendantui skųsdavosi dėl nedoro viršininkų elgesio ir apgaudinėjimų. Nors ir čekistas, jis nebuvo praradęs sąžinės, kartais sudrausmindavo tremtinių skriaudėjus. Baigėsi tuo, kad, neatlaikęs Poljanovo priekabių, komendantas nusišovė.
Veltui majoras Poljanovas mane suimdamas džiūgavo. Tardant išryškėjo jo darbo trūkumai ir vadovybė jam sumažino laipsnį. Suimant mane, be Uralovo, dalyvavo Tiumenės MGB tardytojai: majoras Fialkovskis, kapitonas Bykovas bei keli žemesnio rango karininkai. Pulkininkas Uralovas, tipiškas žydas, vadovavo suėmimo akcijai. Žydai kiek įmanydami pataikavo bolševikams, save rusino bent jau keisdami pavardes. Cukermanai tapo Sacharovais, Cimermanai - Kvartirovais ir t.t.
Ilgiau kaip parą važiavome amerikonišku džipu, kol įveikėme 250 km nuotolį ir per sniego pusnis prisikasėme prie triaukščio MGB pastato Tiumenės miesto centre.
Rūsyje mane nuogai išrengę apčiupinėjo drabužių siūles, išpjaustė sagas ir segtukus, atėmė diržą. Kelis kartus nufotografavo ir padarė abiejų rankų pirštų atspaudus. Prilaikydamas rankomis kelnes atsidūriau erdvioje kameroje Nr. 2. Atvykau palikęs skurdžią lūšnelę, todėl manęs nenustebino nuo drėgmės pajuodavusios sienos ir lubos, išpuvusios grindys. Kameroje riogsojo keli iš vamzdžių suvirinti gultai, taburetė, spintelė ir medinis kubilas būtinoms reikmėms atlikti. Ant sienos kabėjo instrukcija, nurodanti, kas kaliniui leidžiama ir draudžiama. Virš durų, sienos įdubime, už metalinių grotelių, blankią šviesą skleidė silpna elektros lemputė. Čia išgyvenau beveik metus, neskaitant praleistų valandų tardymo kabinetuose ir dienų karceryje.
Tapus nuolatiniu įnamiu, kaip sakydavo kaliniai rusai, prižiūrėtojas Durovas (Durovai Rusijoje garsūs žvėrių dresiruotojai) atnešė maisto: keturis šimtus gramų duonos ir puodelį „kipiatoko“ - virinto vandens. Pietums duodavo šaukštą kruopų ar kopūstų košės ir dubenėlį skystimo, kurį kaliniai vadino sriuba su galvutėmis, nes dubenėlyje matydavai savo ir pašvinkusios žuvies galvą. Vakare ta pati sriuba ir duonytė, jei liko nuo pusryčių.
Nespėjus pakramsnoti, du sargybiniai nutempė į trečią aukštą, kur manęs laukė grupė emgėbistų. „Spektakliui“ vadovavo pulkininkas Uralovas. Tardė pasikeisdami kelias paras kartodami vienintelį klausimą: „Kaip vadinosi organizacija?“. Retkarčiais nuvesdavo į kamerą pavalgyti. Sugrįžus, pūsdami tabako dūmus į akis, čekistai tūkstančius kartų vėl reikalaudavo pasakyti organizacijos pavadinimą. Kartojau tą patį: „Nežinau“. Tada vėl pratrūkdavo keiksmų srautas ir pasipildavo kumščių smūgiai. Uralovas šmaikščiai darbuodavosi auliniais batais, spardydavo blauzdas. Suprakaitavęs, pūkšnodamas, spiegiančiu balsu šaukdavo, kad aš jam gyvenimą trumpinu.
Pirmąją tardymo parą dar laikiausi ant kojų, kartodamas tą patį: „Nežinau“, „Nepriklausiau“, „Nedalyvavau“. Mintyse meldžiau Dievą, kad nieko neišduočiau. Mano likimas buvo aiškus, gerai žinojau, kad čekistai, nelyginant maitvanagiai, grobio iš nagų nepaleis.
Nežinau kelintą parą, kadangi laiko sąvoka man jau neegzistavo, pulkininkas Uralovas pareiškė, kad užteks su manimi terliotis. Pasak jo, tokiems kaip aš net sovietinės kulkos gaila. Kažkodėl man padarė išimtį. Iškvietęs automatais ginkluotus raudonkepurius, įsakė išvesti ir sušaudyti.
Kieme stovėjo uždaras sunkvežimis (voronokas), ant kurio išorinių bortų gyventojų klaidinimui buvo užrašas „Chleb“ (duona). Viduje šešios uždaros spintos, priekyje atskira patalpa sargybai. Mane įspraudė į vieną spintą. Išgirdau, kaip sugirgždėjo atveriami geležiniai vartai. Automobilis pajudėjo. Vežė duobėtais keliais. Galvoje pynėsi įvairios mintys. Širdį suspaudė prisiminus nelaimingus tėvus. Jie pasiliko vienų vieni, išauginę septynetą vaikų. Svetimam krašte liko be globos ir užuojautos, bejėgiai, visų apleisti. Buvau girdėjęs, kad žmogus prieš mirtį pamato visą savo gyvenimą. Apie kokį „visą“ gyvenimą galėjau mąstyti aš, jeigu man buvo tik dvidešimt metų ir jie visi panašūs: karo metų nepritekliai, vėliau šaltis, badas, patyčios. Viskas galvoje pynėsi: nepaklusnumas, kova ir nieko gero nežadanti ateitis. Nuo neapsakomos įtampos smegenis gręžė įkyri mintis, vaizduotėje šmėkščiojo akmeninė siena. Tarpais atrodė, kad save pats stebiu iš šalies. Matau, kaip išveda iš „voronoko“ ir pastato prie sienos. Priekyje surikiuoti kareiviai, atkišę ilgus šautuvus, ant kurių blizga užmauti durtuvai, tarsi delsia laukdami komandos: „Ugnis!“
Pagaliau automobilis pasistumdęs pirmyn atgal sustojo. Atidarę kėbulo ir spintos duris, kareiviai mane ištempė iš automobilio. Išties pamačiau sieną, prie kurios čekistai mane vedė. Staiga joje atsivėrė durys. Dar spėjau pamatyti silpnai apšviestus laiptus žemyn...
Atsipeikėjau kameroje purtomas ir tempiamas nuo geležinio gulto. Nežinau, kiek laiko buvau be sąmonės. Kaip per miglą po siaubingo sapno prisiminiau tardymo epizodus, naktinį pasivažinėjimą. Skaudėjo galvą, blauzdikaulius, paširdžius, kepenis. Vidurius vertė lauk, norėjosi vemti, tačiau skrandis buvo tuščias.
Kada augaloti kareiviai už pažastų vilko į viršų, mano lyg švininės kojos kadaruodamos daužėsi į laiptų pakopas. Kabinete ant minkštos sofos rūkydami sėdėjo majoras Fialkovskis ir kapitonas Bykovas. Šie čekistai buvo mažiau agresyvūs. Uralovo ir civiliškai dėvinčio aukšto juodbruvio egzekutoriaus nebuvo. Šis, rūkydamas dvokiančią pypkę, visą laiką man į veidą pūsdavo dūmus. Pastebėjau prie taburetės stovintį nedidelį staliuką, ant kurio buvo paskleisti popieriaus lakštai. Prisiminiau pagyvenusio ūkininko nuo Merkinės Vinco Skerniškio žodžius: „Atsidūrus čekistų naguose, svarbiausia atlaikyti pirminę karšyklą ir moglius (vilnos apdorojimo būdai). Neatlaikei, sudoros kaip šiltą vilną“.
Čekistai, tarsi būtų abejingi, liepė sėstis, susipažinti su popieriais. Tai buvo draugijos įstatai ir programa, keli mano nelojalūs valdžiai laiškai, siųsti į Lietuvą, ir keletas laikraštėlio „Toli nuo Tėvynės“ egzempliorių. Taip pat rusiškai parašyta ekspertų tyrimo išvada, kad laiškai ir laikraštėlio vedamieji straipsniai rašyti to paties asmens. Peržvelgęs viską, pajutau palengvėjimą, kad tardant daug kartų netekęs sąmonės nieko neprasitariau, - pirminę „karšyklą“ atlaikiau. Čekistams nieko nebeliko, kaip tik daiktiniais įrodymais priremti prie sienos.
Neskubėdamas skaičiau ir mąsčiau laikraštėlyje mano rašyto vedamojo straipsnio rusišką vertimą. Stalino autobiografijos paryškinimui panaudoti epitetai: kraugerys, žmogėdra, Kaukazo kalnų arkliavagis, caro och-rankos agentas, rusiškai atrodė įtikinamiau, tačiau mano viltį visai aptemdė. Skaudėjo galvą nuo kumščių, o dar labiau nuo įtampos. Nesuvokiau, kiek laiko tęsėsi pragariškas pirminio tardymo spektaklis. Nesusigaudžiau, kaip paneigti daiktinius įrodymus ir išvis ar verta neigti, juolab kad pateikti dokumentai susiję tik su manimi.
Painias mintis nutraukė plačiai atsivėrusios kabineto durys. Kareiviai nešte įnešė K. Jankauską akistatai. Prieš areštą užkritęs rąstas jam sulaužė koją, kuri buvo beveik išgijusi. Matyt, čekistai tardydami kaip reikiant pasidarbavo, nes koja buvo naujai sugipsuota. Pasodinę atokiau nuo manęs, įsakė tylėti ir atsakinėti tik į pateiktus klausimus. Pradžioje pasiteiravo, kas sugalvojo draugijos pavadinimą ir parašė įstatus bei programą. Kazimieras atsiliepė, kad visa tai pradėjo jis. Kieno pasiūlymu pradėtas leisti laikraštėlis? Aš pasakiau, kad mano. Kazimieras pertarė, atseit tai jo sumanymas. Čekistai suriaumojo, nes toks atsakymas jų netenkino. „Tai ką jūs mat’... mat’?“ abudu kartu suriko, supratę, į kur lenkiame tardymo eigą - viską prisiimti sau. Gal dėl to akistatą staigiai nutraukė.
Draugijos programa ir įstatai, pateikti susipažinimui, buvo rašyti Kazimiero. Juos čekistai perėmė pašte, siunčiant į Omsko sritį. Į Jurginsko rajoną (Tiumenės sritis) dokumentus nugabeno draugijos narys, kurį įmonės administracija ten siuntė į pasitobulinimo kursus ir perdavė Kazimiero kraštiečiui Antanui Kybartui. Čekistai norėjo sužinoti, kas nuvežė dokumentus. Mes užsispyrę ilgai tvirtinome, kad siuntėme paštu, nes kitaip būtų suėmę kurjerį, dar vieną draugijos narį. Už žioplumą dėl vietinių siuntų blogos cenzūros Poljanovo vadovybė taip pat nepaglostė.
Po kelių mėnesių, baigiantis tardymui, kiekvienam buvo leista susipažinti su visų dvylikos suimtųjų bylomis. Mūsų grupėje nė vienas nieko neišdavė. Vienintelis neaiškumas, kaip čekistams pateko keli laikraštėlio egzemplioriai. Galbūt Poljanovui pavyko užverbuoti mūsų nepastebėtą agentą. Visi penki grupės nariai buvo suimti pagal rašytinius, daiktinius įrodymus.
Vienam „trejete“ buvau su Jonu Krauneliu iš Varėnos rajono Randamonių kaimo. Suėmimo jis išvengė, nes niekur neaptiko jo ranka rašyto rašto.
Po akistatos pasirašydamas protokolą pastebėjau, kad tai buvo kovo 18 d. Dešimt dienų prabėgo siaubingam košmare: neaišku, kiek išgulėdavau ant grindų, kiek kartų iš sąstingio buvau pažadintas spyriais.
Visai kitaip susiklostė Jurginsko draugijos narių likimas. Antanas Kybartas į draugiją pasikvietė devyniolikmetį Edmundą Vaišnorą, kuriam kažkas iš Lietuvos siuntinyje atsiuntė (bent jau taip buvo rašoma jo byloje) vokišką pistoletą „Parabellum“. Jaunimo sueigoje Edmundo kišenėje pistoletas iššovė. Kulka jam pačiam perskrodė šlaunį, o šalia sėdinčiai merginai koją. Apie įvykį netrukus sužinojo vietinis komendantas. E. Vaišnorą suėmė. Atrodo, kad nuo čia prasidėjo Jurginsko grupės tragedija. Gal dar net nepasiekęs Tiumenės MGB, Edmundas išklojo rajono operatyviniam darbuotojui, iš kur gavo „patranką“, pasakojo ir apie kitus dalykus. Po jo suėmimo Jurginsko rajone areštavo dar šešis draugijos narius. Atrodo, jie ten nesilaikė įstatuose nurodytos konspiracinės instrukcijos - „trejeto“ - sistemos. Tikėtina, kad E. Vaišnorui tardymai nebuvo sunkūs, tačiau teismas ir jį nuteisė vienodai.
Atsiradus byloje ginklui, čekistai lengvai vietoj draugijos sufabrikavo ginkluotą organizaciją. Nesvarbu, kad įstatuose nebuvo minimas ginkluotas pasipriešinimas, ar karo atveju pasitraukimas į taigą. Daugiau kaip pusę metų mus kankino, vertė prisipažinti, kad organizavome lietuviško modelio partizaninį karą. Tačiau čekistai iš mūsų penketo nieko neišpešė, nors išties pagrindo buvo. Iš kitų kalinių sužinojau, kad gretimose kamerose kalinami iš mūsų rajono suimti du moldavai. Atseit jie kitiems tremtiniams pasiūlė apsiginklavus medžiokliniais šautuvais (įsigyti juos nebuvo sunku) pasitraukti į taigą. Pasak jų, greitai prasidės karas, truksiantis neilgai. Jie aiškino, kad tai vienintelis jaunimui išsigelbėti būdas. Tokį pasiūlymą kai kas traktavo kaip provokaciją ir pranešė operatyviniam darbuotojui.
Erdvioje kameroje tūnojau vienas. Šeštą valandą prižiūrėtojas atnešdavo kibirą vandens ir skudurą. Kiekvieną dieną reikėjo plauti išpuvusias grindis, nors lubos ir sienos buvo šlapios, o kameroje tvyrojo pašvinkusi drėgmė. Tris kartus „pamaitintas“ iki 22-os valandos kaip šešėlis slankiojau po kamerą. Miego stoka ir alkis neleido susikaupti. Sėdėti turėjau tik padėjęs rankas ant kelių, nes, delnu parėmęs smakrą, kaipmat užsnūsdavau. Miegą nutraukdavo pro „vilkelį“ pastebėjęs prižiūrėtojas. Atidaręs „kormušką“ (mažas dureles kameros duryse) griežtai perspėdavo, grasindavo karceriu. Tik po 22-os valandos liepdavo gulti. Pamiegojus pusvalandį ar šiek tiek ilgiau, visame kalėjime sužvangėdavo varstomos kamerų durys. Kalinius vilkdavo į viršų naktiniams tardymams. Tik paryčiu grąžindavo į kameras bemiegiam dienos budėjimui. Naktiniai tardymai čekistų mėgstamiausias kankinimo būdas. Paklausinėjęs ir apkumščiavęs tardytojas kartais kalinį su sargybiniu palikdavo iki ryto. Kareivis kinknodavo galvą įsitaisęs sofoje, o kalinys ant pritvirtintos prie grindų taburetės, kad nesumanytų kam nors užvožti per galvą. Tuo tarpu tardytojai susirinkdavo į vieną kabinetą. Pasityčioję, pasišaipę ir išplūdę tame kabinete esantį kalinį, palikdavo jį sėdėti kaip užmirštą nereikalingą daiktą. O tada sovietinės imperijos saugumo avangardas „apsinuogindavo“: vienas per kitą pasakodavo nešvankius anekdotus, savų žmonų apgaudinėjimo gudrybes, intymius romanus. Perrėkdami vienas kitą žvengdavo tartum eržilai prirūkytame kabinete.
Alkis ir nemiga, įkyri vienutės tyla ir nuolatinės sargų priekabės išsekina ne tik kūną, bet ir dvasią. Į tardymo kabinetus kareiviai nuvilkdavo sugriebę už pažastų. Kartais pakeldavo į trečią aukštą pas pulkininką Uralovą. Šis tardydavo neilgai, tačiau grąžindavo ne į kamerą, o į karcerį, kuriame lovą ir patalynę atstodavo betoninės grindys. Dienos maisto davinys - du šimtai gramų duonos ir kas trečią dieną samtis sriubos. Po septynių parų, anot rusų, iš čia išeidavai „tonkij, zvonkij ir prozračnyj“ (plonas, skambus ir permatomas).
Devynis mėnesius su mumis čekistai terliojosi. Reikalavo išduoti visus draugijos narius, prisipažinti, kad ruošėmės skelbti karą Sovietų Sąjungai. Atrodė, delsia bylą užbaigti tik todėl, kad nepristigtų darbo. Jie baiminosi dėl savo ateities. Turėdami vienintelę profesiją - gyvam žmogui lupti odą, pasmerkti tiesioginei ar lėtai mirčiai įkalinant lageriuose kaip neapmokamą darbo jėgą. Visų laukė pridvokusių šachtų „nasrai“, užpoliarės „komjaunuoliškos“ statybos. Tik prievarta dešimčių milijonų badmirių armija nedidelei aferistų grupei, komunistų partijai, kaupė kapitalą pasaulio proletariato „išvadavimui“.
Pokario ir vėlesniais metais NKVD, MGB ir KGB struktūros dirbo išsijuosusios, lukštendamos „liaudies priešus“. Lietuvoje visad pakako politinių bylų. Anekdotas apie kolchozą arba partizaniška daina jau buvo politika. Rusijoje, ypač Sibire, retas pilietis nuo revoliucijos pradžios nebuvo sėdėjęs kalėjime. Atsiradus naujų „stroikų“ poreikiui, kildavo naujos represinės bangos. Kriminalinės ar politinės - koks skirtumas, svarbu pigi darbo jėga. Dažnas buvo sodinamas antrą kartą, dvigubėjo bausmės terminas.
Pritrūkus eilinių mirtingųjų, komunistai tartum rykliai rydavo viens kitą vadinamose apsivalymo kompanijose pagal principą - kas ką... Statistika rodo, kad bolševikai savųjų sušlamštė daugiau negu Hitleris apskritai paėmus.
Globojami „generalisimo“ be reikalo Tiumenės emgėbistai nerimavo, kad gali netekti darbo. Kremliuje sėdintis tautų „tėvas“ Stalinas budria akimi sekė plačios šalies gyvenimą. Faktiškai prakišęs „tėvynės“ karą sugebėjo apmulkinti savo Vakarų sąjungininkus ir mikliai užsiropštė ant pergalės pjedestalo. Iš aukštai matydamas aplinkui viską, prisiminė savo trumpą ir aiškų filosofinį posakį: „Kare belaisvių negali būti, tokie yra tėvynės išdavikai“. Per Rusiją ritosi nauja banga, plačiau išsišiepė represijos žiomenys. Per pusmetį prisipildė MGB rūsių kameros raudonarmiečių, buvusių vokiečių nelaisvėje. Po septynių mėnesių erdvi mano vienutė tapo ankšta, teko susispausti. Man buvo šioks toks niūraus gyvenimo paįvairinimas, tačiau naujai atvykusiems kalėjimo kasdienybė nežadėjo nieko gero. Dauguma jų buvo eiliniai kolchoznikai, kuriuos karo pradžioje padovanojo Stalino karvedžiai. Armijos generolas Vlasovas įsigudrino net dvi armijas padovanoti Hitleriui.
Man buvo gaila šių gyvenimo nuskriaustų vargdienių. Visi jie buvo išgyvenę bolševikinės revoliucijos košmarą, kolektyvizacijos badmetį, vokiečių nelaisvėje esesininkų vykdomą genocidą bei pokario metų skurdą. Kai kuriuos iš vokiečių nelaisvės išvadavo sąjungininkai. Šitiems MGB lengvai klijavo šnipo etiketę. O jei dar kam buvo prasitaręs, kad vakariečių technika ir apskritai gyvenimas geresnis, iš karto tapo antisovietiniu agitatorium. Nė vienas iš jų neišvengė 25 m. lagerio. Suimdavo emgėbistai dažniausiai naktimis, be triukšmo, kelionių, spec. iškvietimų metu. Žmogus dingdavo kaip į vandenį. Visi žinojo, kur dingo, tačiau niekas nedrįsdavo prasižioti. Taip atsitiko ir Ivanui Norinui. Jį, ariantį kolchozo lauką, iš traktoriaus išsodino ir atvežė į mano kamerą. Arė jis naktį, antrą pamainą. Kadangi Sibire naktys šaltos, o Ivano kojos nesveikos, jis avėjo veltinius. Taip jį ir atvedė apsirengusį, gazolinu permirkusia vatine ir su veltiniais, tartum Senį Šaltį, nors dieną temperatūra pakildavo iki +30°.
Po kelių dienų MGB rūsį vizitavo SSRS generalinio prokuroro pavaduotojas Rudenka. Mandagiai prisistatęs, paklausė, ar neturime skundų. Aš pasiskundžiau, kad suimant turėjau 25 rublius, už kuriuos, kaip rašoma instrukcijoje, man pareikalavus, privalėjo nupirkti maisto produktų. Tačiau kalėjimo administracija nevykdo mano reikalavimo. Ivanas savo bėdas išdėstė demonstratyviai. Nusivilkęs seniai vandens nemačiusius tepaluotus marškinius, parodė tardytojų rimbu išraižytą nugarą. „Draugas“ Rudenka, paklausęs jo pavardės, Ivaną „užjautė“: „Gaila, Norinai, kad tokius kaip tu iki šiol sovietų žemė nešioja“. Apsisuko ir išėjo iš kameros.
Supratęs, kad mano reikalai Rudenkai nė motais, stengiausi pasirūpinti pats. Vieną rytą, dalijant duonutę, prižiūrėtojui pareiškiau, kad maisto neimsiu, kol nebus įvykdyti teisėti mano reikalavimai. Atidaręs duris prižiūrėtojas duoną ir vandenį paliko ant spintelės. Pasistiprinęs vandeniu, duonos neliečiau ir kameros draugams paaiškinau, jog skelbiu bado streiką. Perspėjau, kad mano davinio niekas neliestų. Neėmiau maisto ir per pietus. Į vakarą atėjo kalėjimo viršininko pavaduotojas. Jam pasiūliau perskaityti instrukciją, kurioje parašyta, kad kalinys turi teisę už savo pinigus pirkti kalėjimo „larioke“ (kioske). Čekistas man paaiškino, kad tokia privilegija taikoma tik nuoširdžiai prisipažinusiam ir atgailaujančiam kaliniui. Pasak jo, mūsų nacionalistinė gauja nusiteikusi prieš Sovietų Sąjungą. Pagąsdinęs karceriu ir prievartiniu maitinimu, čekistas išsinešdino. Gal dėl to, kad mūsų byla ėjo į pabaigą ir kad teismą pasiekčiau savom kojom, čekistai kapituliavo. Po keturių bado dienų atėjęs prižiūrėtojas pasiteiravo, ką man nupirkti. Pareikalavau 12 kepaliukų duonos. Supratingo būta prižiūrėtojo: „Pažiūrėk, - sako, - kiek čia drėgmės, po dienos duona supelės, ką tada darysi?“. Nusileidau iki 8-ių. Prižiūrėtojas įtikinėjo, kad ir tiek per daug. Paskutinis mano žodis: „Jeigu neatneš šešių kepaliukų, badausiu, kol pakratysiu kojas“. Atnešė, tačiau po ilgesnio badavimo vengiau iš karto daugiau valgyti.
Tardyti nebešaukė, į nagą ėmė naujokus, kurių vien tik mano kameroje buvo daug ir įvairių tautybių. Visi jie buvę karo belaisviai. Mums leido susipažinti su visos grupės tardymų protokolais. Per aštuonis mėnesius susikaupė keliolika tomų. Lapkričio mėnesį buvau iškviestas pas Tiumenės srities MGB valdybos viršininką pulkininką Solovjovą. Dalyvaujant Uralovui, Fialkovskiui ir Bykovui, Solovjovas pranešė, kad greitai prasidės teismas. Teis Vakarų Sibiro karinis tribunolas. Paklausiau, kodėl būsiu teisiamas karinio teismo, jei nesu net kariuomenėje tarnavęs. Solovjovas paaiškino, kad mūsų organizacija ruošė ginkluotą pasipriešinimą prieš Sovietų Sąjungą. Pasakiau, kad tai netiesa, nes šito nebuvo mūsų įstatuose parašyta. Senas čekistas „tėviškai“ patarė nesispyrioti, nes nuoširdus prisipažinimas palengvins mūsų kaltę, į tai teismas atsižvelgs ir paskirs mažesnę bausmę.
1951 m. lapkričio 18 d. Tiumenės MGB pastatų komplekso erdvioje salėje prasidėjo lietuvių tremtinių „Tremties priesaika“ draugijos narių teismas. Scenoje prie raudonu audeklu užtiesto stalo susėdo Vakarų Sibiro karinio tribunolo nariai, aukšto rango karininkai. Salėje automatais ginkluotų kareivių apsupti sėdėjome 12 teisiamųjų: penki iš Baikalovo rajono (dabar Jarkovo raj.) - K. Jankauskas, A. Volungevičius, L. Sidaras, V. Čaplikas ir V. Kaziulionis bei septyni iš Jurginsko rajono - A. Kybartas, P. Goberis, Vosylius, J. Stirna, E. Vaišnoras, Ragelis ir Mačiulis. Jurginsko septyniukės anksčiau mes nepažinojome, teisme susitikome pirmą kartą. Abi grupes čekistai suplakė į vieną, kad būtų efektingesnis teismas. Bado, tardymo ir nemigos iškankinti buvome panašūs į šmėklas, prieblandoje ne iš karto atpažinome vienas kitą, nors su jais trejus metus petys petin stengėmės įveikti bendrus sunkumus, skriaudas ir pažeminimus.
Už mūsų pečių šurmuliavo publika - per šimtą įvairaus rango čekistų.
Apklausos formalumuose iškilo pilietybės klausimas. Mes tvirtinome esą Lietuvos piliečiai. Teismo pirmininkas paaiškino, kad tokios valstybės nėra Europos žemėlapyje nuo 1940 m. Mums nesutikus su SSRS pilietybe, sekretoriatui liepė parašyti - be pilietybės. Teismo procesas priminė tragikomišką spektaklį. Teisėjai ir publika nuobodžiavo iš anksto žinodami pabaigą. Po ilgos kalbos prokuroras įvertino kiekvieną teisiamąjį. Kazimierui Jankauskui, kaip draugijos įkūrėjui, pasiūlė aukščiausią bausmę - sušaudyti, Antaną Kybartą, draugijos įkūrimo iniciatorių kitame rajone, - sušaudyti. Aktyviausius draugijos narius - Vytautą Kaziulionį ir Antaną Volungevičių - sušaudyti. Visiems kitiems pasiūlė po 25 m. griežto režimo lagerio.
Paskutinį žodį teisiamiesiems ir nuosprendžio paskelbimą teismas atidėjo rytdienai.
Grąžintas į kamerą, pajutau neapsakomą karštį visame kūne. Palubėje prie langelio į gatvę vietoje grotų buvo pritvirtintas metalinis skydas, pri-gręžtas nedidelių skylučių. Man atrodė, kad pro jas trykšta ugnies spinduliai, kurie lyg adatos badė mano akis. O gal atvirkščiai - iš akių veržėsi akinamos šviesos spygliai pro metalinį skydą į laisvę. Aukšta temperatūra degino kūną, sakytum liepsnoja visa kamera.
Ilgai tęsėsi košmariška naktis. Tik paryčiu, sumažėjus temperatūrai, mane pradėjo krėsti drebulys. Po varganų pusryčių 12 vyrų surakintomis rankomis ir vėl buvome išrikiuoti prieš įmitusią, nuo lėbavimo išpurtusiais raudonais veidais čekistų govėdą. Teismo pirmininkui suteikus paskutinį žodį, nė vienas neprisipažinome esąs kaltas. Pasak K. Jankausko, mūsų draugija nepažeidė nei demokratijos, nei sovietinės konstitucijos, kur yra suteikiamos piliečiams spaudos ir kitokios teisės.
Teismo sprendimas buvo tolygus vakarykščiam prokuroro pasiūlymui:
K. Jankauską, A. Kybartą, A. Volungevičių ir V. Kaziulionį - sušaudyti. Kitiems - po 25 m. ypatingojo režimo lagerio ir 5 m. apriboti teises, konfiskuojant visą turtą. K. Jankauskui buvo pasiūlyta pasirašyti iš anksto parengtą malonės prašymą, kurį pasirašyti jis atsisakė. Nepasirašėme ir kiti. Iš 12-os kažkas parašė kasacinį skundą. Bylą nagrinėjo karinių tribunolų vyriausioji kolegija, kuri A.Volungevičiui ir V. Kaziulioniui pakeitė Vakarų Sibiro karinio tribunolo sprendimą: nuosprendį sušaudyti anuliavo, skyrė po 25 m. ypatingojo režimo lagerio bei 5 m. tremties ir dar 5 m. netekome teisių, konfiskuojant turtą. K. Jankauską ir A. Kybartą sušaudė 1952 m. vasario 26 d. (taip teigiama jų reabilitacinėse pažymose). Visus kitus išbarstė po šiaurės lagerius arčiau ašigalio. A. Volungevičius ir aš patekome į Taimyro pusiasalį, griežto režimo Norilsko penktąjį lagerį.
Po Stalino mirties 1953 m. gegužės 28 d. lageryje prasidėjo kalinių sukilimas, prie mūsų prisijungė dar penki politinių kalinių lageriai, iš viso apie 30 000 kalinių. Per sukilimą čekistai išžudė kelis šimtus kalinių. Po sukilimo atrinko apie 900 aktyviausių sukilėlių sunaikinti. Apie tai minima archyviniuose dokumentuose. Tarp devynių šimtų buvo 89 lietuviai, o tarp jų ir aš su A. Volungevičiumi. Įvykiai Kremliuje, L. Berijos areštas nulėmė mūsų likimą. Nepaskandino tada mūsų nei Janisejaus upėje, nei Ochotsko jūroje, bet iš Taimyro pragaro nugabeno į šėtono karaliją - Magadano aukso kasyklas. Nuo kitų lagerių buvome izoliuoti, kad neužkrėstume kalinių nepaklusnumo liga. Vietą parinko „nepriekaištingą“. Daug ką pasako vien pavadinimas Cholodnoje (šaltoji), taip vadinosi lageris, įsirėžęs kalnų tarpeklyje, kuriame buvome gyvi palaidoti, tačiau laisvi, tvirtos dvasios ir nepaklusnūs: arba mus sušaudys, arba bent iš dalies susitaikys su mūsų reikalavimais, neprieštaraujančiais „humaniškiems“ įstatymams. Ant spygliuotų tvorų nelaipiojome, iki ugnies zonos išlaikėme tinkamą atstumą, o savame žemės lopinėlyje tvarkėmės nepriekaištingai. Už vidaus tvarką buvo atsakingas iš visų tautų atstovų išrinktas komitetas. Zonoje veikė nerašyti, tačiau teisingi pačių kalinių ir gyvenimo padiktuoti įstatymai. Kaip politiniai kaliniai, priverstinio darbo nepripažinome. Tačiau norinčių dirbti atsirado, nes už darbą pradėjo šiek tiek mokėti. Lageryje kartu su senbuviais buvo apie 1200 kalinių. Daugiau kaip trys šimtai dirbti atsisakėme, nenorėjome bolševikams kaupti aukso atsargų. Cholodnoje teko išgyventi beveik dvejus metus, per tą laiką dirbau tik 4 dienas. 1955 m. pradžioje čekistams nusibodo mūsų savavaliavimas, todėl iš Maskvos išsireikalavo leidimą mums išsklaidyti po kitus lagerius. Vienus išvežiojo į Kolymos politinių kalinių lagerius, kurių buvo kelios dešimtys, kitus išvežė atgal per Ochotsko jūrą į Sibirą. Aš vėlgi su A. Volungevičiumi pakliuvau į Irkutsko sritį, į liūdnai pagarsėjusią Taišeto trasą. Tai septynių šimtų kilometrų geležinkelio atšaka nuo centrinės Sibiro magistralės. Pokario metais tiesiant šią atšaką iš bado ir nepakenčiamo sunkaus vergiško darbo čia žuvo apie milijonas jaunų vyrų, didelė dalis japonų karo belaisvių.
Po sukilimo Norilske sukilimai išsiplėtė visoje Sovietų imperijoje: Vorkutoje, Karagandoje ir kitose vietose. Jie iš pamatų sudrebino visą GULAG’o salyną. Milijonai kalinių ir pasaulio tautų reakcija privertė Kremliaus stabus šiek tiek pristabdyti represijas.
1956 m. iš Maskvos po visą GULAG’ą pasklido komisijos kalinimo vietose peržiūrėti politinių kalinių bylas. Jos turėjo didelius įgaliojimus ir teises - galėjo paleisti į laisvę arba sumažinti bausmę. Mano žiniomis, mūsų draugijos nariai buvo paleisti į laisvę. Tik man vienam, komisijai sumažinus bausmę iki 10 metų, dar kelerius metus teko būti lageryje. Į tėvynę grįžau po 14 metų tremties, kalėjimų ir lagerių. Tėvai mirė tremtyje (palaikus parvežėme 1989 m.).
1992 m. visus mūsų draugijos narius reabilitavo - Rusijos Federacijos Tiumenės srities prokuratūra pripažino nekaltai nuteistus.
Gyvenimas prabėgo ne veltui. Nepabūgome šaudomi, tvirtai ėjome erškėčiuotu keliu į Kovo 11-ąją - Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės dieną.
