PIRMIAU BUVO NORILSKAS, BOKŠTAS* BUVO PASKUI
Bronius Zlatkus
1953 m. birželio 30 d. Gorlago
5-ajame skyriuje nukauta apie
50 kalinių, kita tiek sužeista.
Tikslių duomenų nėra.
Mes stovime vienas prie kito. Mūsų daug. Mes net ne žmonės. Mes numeruoti vargetos, dvidešimtojo amžiaus vergai, darbo inventorius, liaudies priešai. Ypatingojo režimo lagerio politiniai kaliniai. Tarp mūsų rasi visų tautų atstovų - nuo japono iki ispano... Profesorių, mokslininkų, dvasininkų, inžinierių, kariškių... Bet daugiausia vakarų ukrainiečių - „banderinin-kų“ ir mūsų - „nacionalistinių banditų“, kaip vadina čekistai.
Jie eina išskleista vora, automatų kiaurymės piktai žvelgia į mus. Zoną juosiančios spygliuotos vielos tvoroje padarytu koridorium jie pamažu artėja, o ten, už tvoros, riaumoja stovinčių traktorių ir buldozerių varikliai. Tolėliau miestas, Norilskas, gyvenamieji namai, pastatyti mūsų rankomis. Ir nuo jų stogų grėsmingai žiūri į mus kulkosvaidžiai.
Trisdešimt penkta sukilimo diena. 35 dienas lageris mūsų valdomas, mūsų tvarkomas, mūsų saugomas.
Jie artėja pamažu, mažais žingsniukais. Jie jauni, devyniolikmečiai. Jų antpečiai raudoni, jie - Stalino kariai. Jie pašaukti atlikti pareigą socialistinei tėvynei.
-----------------
* Televizijos bokštas, sausio 13 d. įvykiai.
- Kariai, jūsų tėvai ir broliai garbingai kovojo prieš vokiečių fašistus ir japonų militaristus. Daugelis negrįžo namo. Čia - užsimaskavęs, nematomas vidaus priešas. Su šiuo priešu kovoti daug sunkiau. Jie, kaip tie kirminai, ardo, graužia mūsų didžiosios tėvynės pamatus. Bet tam esame mes. Būkite ryžtingi ir negailestingi, ir tenesudreba jūsų ranka, kai to reikės. Jie jūsų nepasigailės. Mes turime duomenų, kad rengiamas sukilimas. Bus užpulta įgula. Tuo metu, kai viena pamaina ilsėsis, o kita pamaina prausis pirtyje, užgrobs ginklus, o jus išžudys...
Taip kas savaitę nuo 1953 metų balandžio jie, devyniolikmečiai, ruošiami žudyti.
Jie artėja ir artėja. O mes stovime. Mes giname savo teritoriją, ginamės patys, nes jau antras mėnuo pasijutome žmonėmis. Mes nebe numeriai, ne inventorius, kurį labai paprasta nurašyti, o žmonės, kiekvieno mūsų krūtinėje plaka širdis.
Naktis. O nakties tik pavadinimas. Saulė nenusileidžia, suka ratą po rato. Bet ko taip gaudžia traktorių varikliai ir kam čia privežė jų tiek daug? Nori mus įbauginti? Kam į mus šaudyti, juk esame beginkliai, tik norime būti žmonės... Mes jau atlaikėme keleto šimtų čėka karininkų puolimą, buvome atėmę pistoletų, bet viską tvarkingai perdavėme už zonos. Juk jie tik ir laukia nors vieno vienintelio šūvio iš mūsų pusės, nors vieno sužeisto ar nušauto kareivio. Nesulauks.
- Bėgte! Greičiau! - ragina mus sargyba. Gegužės mėnuo, sniegas aptirpęs, kelias, kuriuo mus varo, pilnas purvo ir vandens. Užpakaly ir šalia siundomi vilkšuniai, dar kiek ir griebs už rankos ar kojos.
- Gulk, šliaužk!
Mes stovime vandenyje. Niekas nenori gulti į purvą. Šūviai. Kulkos švilpia virš mūsų galvų.
- Gulk! Kaliny F-630, stok...
Šūvis. Nebėra mūsų Emilio. Ak, Emili, Emili, nereikėjo tau stoti. Tavo likimą nulėmė čekistai. Kažkur kabinete parinko budelį. Seržantas Cygankovas ir tu, Emili, buvote vienmečiai. Pikta valia vienam skyrė budelio, kitam aukos dalią. Bet kodėl tave?.. Gal todėl, kad tu vokietis, jūsų mažai lageryje, kils ne tiek daug triukšmo, o kitus įbaugins. Šovė iš užpakalio, į nugarą. Šovė į kalinį F-630, tik į jį, taip buvo nuspręsta. Patogus dalykas -numeriai.
Ne visuomet ir jie šaudė, nors jų antpečiai raudoni. Medvežij Ručej rūdyne kareiviai, durtuvus nuleidę žemyn, žingsnis po žingsnio traukėsi atgal, o mes žengėme artyn, kad nesusidarytų tarpas ir jie negalėtų laisvai šaudyti. Ne, mes negriebėme už ginklų, nors tai galėjome padaryti. Mums jų nereikėjo. Tiesa, tie kareiviai buvo visi šviesaus gymio, o čia dar šaukia: „Sūneliai, aš jus išnešiau iš degančio namo Stalingrade, o dabar jūs mus šaudysite?..“
...Dabar į mus artėja daugiausia šauktiniai iš Vidurinės Azijos respublikų.
Ne, nešaus. O jie vis artėja, artėja mažais žingsniukais, voros išsidėstę šachmatų tvarka.
Ne, nešaus. Nebėra jau didžiojo „tėvelio“, gal vis dėlto kas nors pasikeis. Mes dar tokie jauni. Dabar 1953-ieji. Tai ne keturiasdešimt penktieji ir ne keturiasdešimt aštuntieji, ir ne - devintieji, iš bado jau nemirštame. Gyveni alkanas, bet ne klipata, tas vėjo linguojamas svyruonėlis. Taip trokšti grįžti į tėviškę, nors ką ten berasi. Daugumos mūsų šeimos ištremtos, išbarstytos po Sibiro platybes. Bet vis tiek, kai tau dar tik 22 ar 26, velniškai norisi gyventi...
Šalia stovim lietuviai, ukrainiečiai, rusai, armėnai... Naktis, miestas miega, o gal ir ne. Jo žmonės mus užjaučia, daugelis irgi buvę kaliniai. Ne šiaip sau ant jų namų stogų sustatyti kulkosvaidžiai: žiūrėkit, nesugalvokit ko nors netinkamo.
Tik kodėl tie traktorių varikliai taip kurtinančiai ūžia ir kam juos čia atgabeno?
Birželio pabaiga, Petrinės. Yra tarp mūsų ir Petrų, ir Povilų. Kažin ar Lietuvoje bėra kam susirinkti, švęsti Petrines? Tiek daug mūsų žuvo, tiek daug atsidūrėme čia. Čia, netoliese, 6-ojoje zonoje vargsta mūsų sesės geltonkasės. Jos irgi paskelbė bado streiką. Ne, negali šaudyti. Mums reikia gyventi, reikia grįžti, kad ir negreitai, bet grįžti.
Jie artėja, tamsiaveidžiai, įsitempę, rankos tvirtai laiko automatus. Kad tik savęs neišprovokuotume... Kažin ką jie galvoja ir jaučia? Nejaugi tiki, kad mes - aršiausi žmonijos priešai, banditai ir šnipai, tiki, kad atlieka savo pareigą, pareigą žudyti. Pareiga - kokia ji skirtinga. Zonoje kaba plakatas: „Jūsų pareiga sąžiningu darbu išpirkti savo kaltę“. Bet jie atėjo pas mus, į mūsų žemę, atėjo neprašyti. Mūsų pareiga buvo gintis, kovoti už savo sodybas, tėviškę, mes kentėme už nekaltai išlietą kraują, sudegintus namus. Mes nekalti. Jei jie nebūtų atėję, ir mūsų nebūtų čia.
Kažkas pradėjo plėšti didžiulį gabalą brezento ... trrr, trrr.
Kas tai? Prie barakų stovinčius vyrus lyg baisus vėjas parbloškė ant žemės, priekyje stovėjęs Vaclovas keistai pasisuko. Jurgi, iš tavo vatinuko pasipylė baltos snaigės...
Viešpatie, jų automatai alsuoja ugnimi! Šalia susmuko Vaclovas, Antanas, Jurgis... Smūgis... Karštis užliejo visą kūną, viskas nutilo, tuštuma...
Jie atliko savo pareigą. Jie šovė, šovė tiesiai, iš arti, į krūtines. Ar pareigą? Jie - žudikai, budeliai. Jie sušaudė mus, sušaudė savo sąžinę.
