IŠĖJĘ NESUGRĮŽTA
Elena Pakalniškytė
Ir vieno dar bijau- išeisime uždarę
Paskui save apkaustytas duris-
Nesuprasti, nebylūs, nepadarę
To, ko už mus jau nieks nepadarys.
V.Cinauskas
Mano pasakojimas ne visai atitiks turinį šio istorinio leidinio, tiksliai atpasakojančio įvykius; nesieks lygio autorių, vardijančių kovas, vietoves, išsamiai pateikiančių pavardes, slapyvardžius, archyvinius dokumentus. Tai - šeimos istorija.
Patekusi į kalėjimą 1946 m. sausyje, o sugrįžusi 1985 m. rudenį, likau nuo tų įvykių tarsi nuošalyje. Net ir apie savo vyresnįjį brolį, atsargos puskarininkį, partizaną nuo 1944 m. Stepą Pakalniškį, tragiškai žuvusį 1946 m. birželio 8 d., nedaug ką tegalėčiau pasakyti, jei ne išrašas iš MGB suvestinės, kurį man atsiuntė tuometinis LGGRTC vadovas J.Starkauskas.
Brolio Stepo partizanavimo metu buvau dar paauglė ir svarbesnės žinios man nebuvo patikėtos. Brolis-kariškis griežtai laikėsi konspiracijos. Retkarčiais jiems su mama besišnibždant, išgirsdavau: “Žalias Velnias”, “Vanagas” ir kt. Dar nuvokiau, kad jis Didžiosios Kovos rinktinėje. Buvo pavedęs man siuvinėti nešiojamus ant rankovių ženklus “LLA”. Be to, mokiausi Ukmergės gimnazijoje ir namie būdavau retai. Vėliau, kai tremtyje susitikau su mama, ji kai ką papasakojo apie Stepą, tačiau jau buvo praradusi sveikatą, iš dalies ir atmintį. Vengiau daug klausinėti, matydama, kaip jai skaudu prisiminti.
Sugrįžusi į Lietuvą po 40-ies metų, neradau pažįstamų ir ieškoti nebuvo laiko - buities sunkumai vienas po kito užgulė pečius: prisiregistravimas, skolos, vyro liga. Nors informaciją iš archyvo apie brolio Stepo žūties aplinkybes gavau 1993 m., šį darbą dėl minėtų priežasčių teko atidėti neapibrėžtam laikui. Skaitydama kitų kovotojų užrašus ir prisiminimus, nesutikau Stepo Pakalniškio vardo, todėl ryžausi prisiminti ne tik brolio, bet ir visos mūsų šeimos likimą.
Stepas Pakalniškis gimė 1916 m. Mažeikiškių k., Pabaisko vls., Ukmergės aps. Anksti mirus tėveliui, šešiolikmetis Stepas liko vieninteliu mamos padėjėju ūkyje. Be jo, dar buvo 10-ies metų Alfukas, aštuonmetė Janutė ir aš - penkiametė. Stepas visur spėjo: ir namie dirbo, ir su kaimo jaunimu bendravo. Nė viena vakaronė ar gegužinė be jo neapsiėjo. Buvo linksmas, sumanus, apsukrus - jaunimas jį labai mėgo. Sykį kaimynas Stepą kažkuo įskaudino. Kitą rytą pamatė savo vežimą ant kluono stogo, ienomis į dangų... Vyrai, užjausdami savo kaimyną, slėpė ūsuose šypseą - žinojo, kieno tai darbas.
Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo ir mokėsi Kaune Karo mokykloje, gavo puskarininkio laipsnį. Turėjo žirgą Oniksą. Įsiminė Stepo pasakojimas apie pabėgimą 1941 m. prasidėjus karui.
Frontas greitai riedėjo į rytus. Lietuvius karius sumaišė su rusais. Kol dar buvo savoje žemėje, Stepas nutarė bėgti. Jau netoli valstybės sienos dalinio vadovybei skubiai prireikė išžvalgyti vietovę. Stepas, kaip vietinis, pasisiūlė. Leido, tik kartu siuntė du raitus ir ginkluotus rusus. Stepas iš savo senelio, caro armijos kariškio, mokėjo truputį rusiškai. Jojant pučia miglą į akis savo sargams:
- Sumuškim tuos fašistus, galas jiems!
Šie linkčioja, šypsosi, nesitikėję iš “litovco” tokio uolumo. Išžvalgius ir ruošiantis grįžti, Stepas pasiūlė pažiūrėti dar už “tų krūmų” - ar įmanoma keliu pravažiuoti. “Draugams” jau nusibodo jodinėti, leidžia jį vieną - tik netoli! Stepas pamažu joja dairydamasis, pakelia žiūronus prie akių, vėl nuleidžia. Pats įtemptai galvoja - renkasi kryptį. Rusams davus ženklą grįžti, Stepas paleidžia žirgą šuoliais. Oniksas buvo šaunus žirgas: gerai treniruotas, paklusnus. Jis greitai atsiplėšė nuo persekiotojų ir jau buvo kulkų nepasiekiamas. Keliu joti Stepas vengė, lėkė lauku į tolumoje juoduojantį mišką. Staiga prieš akis pasirodė griovys, pilnas vandens, jungiantis dvi balas. Iš netikėtumo žirgas stabteli, nesiryždamas šokti per griovį. Paragintas šoka, tačiau nesėkmingai - tik priekinėmis kojomis užkimba kranto. Pervittęs per žirgo galvą, Stepas tempia pavadį:
- Oniks, Oniks!
Oniksas kiek pasimuistęs iššoka į krantą, tačiau rusai vėl priartėja, pyškina ir šaukia:
- Stoj, bandit!
□Stepas Pakalniškis Lietuvos kariuomenėje. 1937 m.
□Janina Pakalniškytė (iš kairės) prie "negyvo" šulinio
□Emilija Pakalniškienė tremtyje, Abano rajone
□Elena Pakalniškytė "katoržankoje", prie "savo" barako
O miškas jau čia pat - tuoj prasidės pamiškės krūmokšniai. Stepas girdi, kaip greta cinksi kulkos, numušdamas šakeles. Ištraukia kojas iš balno kilpų - pasiruošia. Staiga Oniksas sudreba - pašovė (kaip brolis ir tikėjosi). Dar keli žingsniai iš inercijos - ir žirgas krito, bet Stepas jau miške. Atsigulęs už kelmo atsišaudo. Rusai nušoka nuo arklių ir sugula. Brolio šoviniai greitai baigėsi - jiems ir šovinių mažiau duodavo negu raudonarmiečiams. Tada Stepas slepia šautuvą ir dingsta miške. Po kelių dienų grįžo namo sveikas.
Vokiečių okupacijos metu brolis dirbo ūkyje, niekas jo nekliudė.
Atėjo 1944-ųjų vasara. Rytuose vis aiškiau girdėjosi pabūklų salvės, vis neramesnės sklandė žinios: frontas artėja. Okupantas keitė okupantą. Ištisomis naktimis dundėjo žvyrkelis už netolimo miškelio - vokiečiai traukėsi. Broliai Stepas ir Alfonsas paskubomis lauko gale iškasė slėptuvę-žeminę nuo artilerijos sviedinių - jie sproginėjo prie namų ir ore.
Netrukus, pasirodžius rusams, Stepas dingo iš namų - išėjo į mišką. Alfonsas jau buvo šaukiamojo amžiaus, o tarnauti okupantams nenorėjo: pasidarė slėptuvę tarp dvigubų tvarto lubų, į kurią įšliauždavo iš viršaus. Tvartas buvo pastatytas neseniai, besiskirstant į vienkiemius, - aukštas, erdvus, todėl dvigubos lubos nekėlė įtarimo. Tos slėptuvės taip ir nesurado per kratas. Prasidėjo kupinos nerimo ir laukimo dienos.
Tuo metu Stepo nemačiau. Beje, ir pati mažai buvau namie - mokiausi Ukmergėje. Tik 1945 metų rudenį, po partizanams nesėkmingo didelio mūšio jie nedideliais būreliais veikė arčiau gyvenviečių. Tada susitikau Stepą. Kartais perduodavau nuo jo žinias į Ukmergę.
1946 m. sausio 10 d. mane suėmė. Tais pačiais metais lageryje gavau nuo mamos laišką, kad nebėra Stepo. Vėliau mama papasakojo, kad mūsų senoje sodyboje, apleistame šulinyje (ten kaimynė laikė pieną), už kurio tęsėsi rugių laukas, kaimynė pastebėjo kažką įtartino ir pranešė milicijai. Atvažiavę enkavedistai ištraukė į palapinę suvyniotą lavoną. Mamai, užauginusiai “banditus”, enkavedistai grasino ginklu, stumdė, varinėjo, bruko į rankas kastuvą - liepė kastis duobę. Stepo palaikai kurį laiką gulėjo Pašilėje (Ukmergė) ant grindinio. Vieną naktį mama, papirkusi sargybinį, su kita moterimi palaidojo sūnų už Pašilės kapinių tvoros, kapą užmaskavo. Dabar kapas kapinių teritorijoje.
Stepo žūtį matė greta gyvenusi moteris, tik bijojo pasakoti. Vis tiek viskas paaiškėjo: savas kaimas ir visi įvykio dalyviai kaimo žmonės - nieko nenuslėpsi. Mama pasakojo, kad Stepas nušautas iš arti, iš nugaros į galvą. Kulka išėjusi per akį (išplėšta ji vos laikėsi).
Sugrįžusi į Lietuvą, radau dar gyvą tuometinę mūsų kaimynę Oną Žekienę. Ji papasakojo lai, kas man jau buvo žinoma:
- Negaliu tau nepasakyti, nes nedaug man teliko. Vytokas (Vytautas Strazdas-Klausutis) man prisipažino: “Stepo kraujas ant manęs”.
Mano gautoje iš archyvo kopijoje pavardė partizano, nužudžiusio Stepą (suprantamais sumetimais), kopijuojant uždengta. Man sugrįžus ir nuvažiavus į gimtąjį kaimą, visi tą pavardę kartojo. Rašydama 1996 m. straipsnį į “Tremtinį”, partizano, nužudžiusio brolį, pavardės nepaminėjau, suprasdama, kad tokie darbai nepuošia partizano vardo. Nors ir skaudančia širdimi, atleidau (tegu Viešpaties teisybė teisia), tačiau po to išgirdau kai kurias abejones, todėl šį kartą rašau atvirai.
1994 m. sausio 5 d. laikraštyje “Lietuvos aidas” Nr.2 straipsnyje “Partizanų baudžiamoji teisė” Nijolė Gaškaitė rašė ir apie Stepo Pakalniškio tragišką žūtį: “Ypač tragiški yra partizanų mirties nuosprendžiai savo kovos draugams, įvykdyti dėl MGB provokacijų. MGB plačiai praktikavo sufabrikuotų dokumentų “pametimą”. Pagal juos partizanai apkaltindavo išdavyste nieko bendro su MGB neturėjusius žmones. Štai 1946 m. Ukmergės aps., Pabaisko vls. MVD parašo raportą, kad partizanas S.Pakalniškis “bendradarbiauja su MVD”, ir jį “pameta” kito partizano namuose. Radę šį dokumentą, partizanai S.Pakalniškį sušaudo”.
Tačiau, kaip aiškėja iš suvestinės, šiuo atveju jokio partizanų nuosprendžio nebuvo - Vytautas Strazdas-Klausutis, perskaitęs “pamestą” klastotę, nušovė naktį priekyje ėjusį ir nieko blogo nesitikėjusį Stepą Pakalniškį-Klevą.
Pateikiu MGB suvestinės pažodinį vertimą. “1945 m. rugpjūčio mėn. likvidavome Stasio Grinio-Vanago būrį. Iš jos liko 5 žmonės, besislapstantys pavieniui. Šio būrio dalyvis Pakalniškis Stepas, gimęs 1916 m., Mažeikių k., Pabaisko vls. gyventojas, buvęs Vanago dalinio vadas, veikęs būryje nuo 1944 m., organizavo grupę iš 6 žmonių ir veikė Pabaisko valsčiuje, terorizavo, plėšė ir žudė gyventojus. Siekiant likviduoti grupę, su jo motina aptarėme, kad jos sūnus slapta legalizuosis, o paskui bus nuspręstas ir likusių būrio dalyvių likimas arba su jo pagalba smogtas operatyvinis smūgis.
Partizanas Pakalniškis, susitikęs su motina, kategoriškai atsisakė legalizuotis ir pradėjo veikti dar aktyviau. Mes parengėme būrio vado Pakalniškio sunaikinimo planą.
Apskrities MVD skyrius pasiūlė Pabaisko vls. MVD skyriui sukompromituoti Pakalniškį prieš partizanus pagal mūsų sudarytą planą. Pabaisko vls. MVD skyriaus viršininkas Nesterenko parašė mano vardu raportą, kuriame pranešė, neva būrio vadas Pakalniškis buvo su mumis susitikęs ir sutiko artimiausiu laiku sudaryti sąlygas smogti operatyvinį smūgį savo būriui, po kurio jį saugumo dėlei įdarbinsime Vilniuje arba Kaune. Raporte taip pat pažymėta, kad jis visiškai save išteisino ir mes juo, kaip savu žmogumi, visiškai pasitikime. Taip pat prašome Pakalniškį paskatinti vertinga dovana.
Šis raportas, įdėtas į voką, atliekant operaciją aukščiau paminėto būrio veikimo teritorijoje, gaujos vado pavaduotojo [...] namuose valsčiaus MVD viršininko Nesterenkos buvo “pamestas”. Po dviejų parų, siekiant užšifruoti paketą, buvo organizuota paieška ir apklausa, ar kas nors prieš dvi paras nerado paketo. Partizano [...] namuose paketas jo giminių buvo rastas ir perduotas būrio vado pavaduotojui [...]. Pastarasis, perskaitęs laišką, birželio 8 d. kartu su būrio vadu Pakalniškiu dalyvavęs vakaronėje Mažeikiškių k., grįždamas atgal iš pistoleto nušovė Stepą Pakalniškį. Nušautojo lavoną suvyniojo į palapinę ir įmetė į partizano motinos šulinį. Š.m. birželio 11 d. lavonas šulinyje buvo aptiktas ir pateiktas gyventojams atpažinimui. Bandito motina lavoną atpažino”.
Be abejo, MGB ne tik parengė planą, kaip nužudyti jiems galvos skausmą keliantį “banditą”, bet ir sekė įvykių eigą.
Jaunesnysis brolis Alfonsas Pakalniškis gimė 1923 m. Vokiečių okupacijos metu buvo išėjęs į Vietinę rinktinę. Paaiškėjus klastai, vaikinai iš Ukmergės išbėgiojo. Alfonsas buvo ramaus būdo, mėgo skaityti, tvarkytis ūkyje. Naujame vienkiemyje pasodino didelį sodą, džiaugėsi obelaitėms pražydus. Kai Stepas pasiūlė jam ginklą, atsisakė, galvodamas, kad jei suims be ginklo, gal motiną ir seseris paliks ramybėje.
1945-1946 m. žiemą Stepo Pakalniškio-Klevo grupė veikė mūsų apylinkėje. Kratos vykdavo vos ne kasdien. Gąsdino, terorizavo mamą, seserį. Alfonsas neiškentęs nutarė legalizuotis (buvo paskelbta “amnestija”). Nieko gero sau nesitikėjo, bet galvojo, kad gal nelies namiškių.
Išėjus Alfonsui į viešumą, jį apskundė Sukinių kaimo rusai sentikiai, kažkada caro laikais atkelti į Lietuvą. Atėjus bolševikams, jie visi dirbo raudoniesiems. Už tai dažnai gaudavo į kailį nuo Stepo grupės partizanų, tačiau partizanai buvo nesusekami.
Įpykę įskundė Alfonsą. Vieną kitą kartą pašaukę, čekistai jį suėmė. Taip pat sulaikė ir to paties kaimo gyventoją P.Rinkevičių.
Sėdėdama Ukmergės kalėjime matydavau pro kameros langą, kaip vesdavo iš tardymo į kitą korpusą Alfonsą, sumuštu, mėlynu veidu, tik nežinojau, už ką jis suimtas. Tremtyje iš mamos išgirdau apie Alfonsą bylą, o sugrįžusi į Lietuvą pati ją perskaičiau. Alfonsą buvo sulaikę vasario mėnesį, bet paleido, o galutinai suėmė 1946 m. kovo 8 d., apkaltinę, kad vasario 11-12 d. jis drauge su kitais “banditais” sumušęs ir apiplėšęs Sukinių k. gyventojus: Orlovus, Filipovą ir Nemčenko. Byloje paminėtas ištisas sąrašas pavardžių žmonių, liudijusių akistatoje prieš Alfonsą: Afanasij Orlov (vėliau, matyt, sprukdamas nuo partizanų išvažiavo į Kauno milicijos mokyklą), Artamon Orlov, Galia Orlovą, Chritia Orlovą, Faina Orlovą, Mavra Orlovą, Timofej Filipov, Nikolaj Nemčenko, Timofej Nemčenko. Vertėjavo: Rancev, Gavrilov. Visi jie akistatose tvirtino, kad būtent šis “banditas” (Alfonsas) juos terorizavo, tik jo vardo nežiną. Alfonsui prieštaraujant, kad ir akyse tų žmonių nematęs, tardytojas kiek suabejojo: gal ir ne brolis tai padarė. Toliau byloje užsiminta ir apie bylos sudarymą Stepui Pakalniškiui.
Alfonsą nuteisė 10-iai metų, nors jis nepripažino primestų jam kaltinimų. Tardymą baigė 1946 m. gegužės 14 d., teisė 1946 m. gegužės 25 d. karo tribunolas: Lebedev, Orlov, Kuznecov. Prokuroras - Karmanov. Straipsniai: 58-la; 58-11 BK RSFSR dešimčiai metų ir 5 metai be teisių su turto konfiskavimu.
Iki rudens Alfonsas dar buvo Ukmergės kalėjime. 1946 melų rudenį jį išvežė į Magadaną, 1947 m. sausio 5 d. Alfonsas mirė. Apie jo mirtį tiek težinau, kiek papasakojo sugrįžusi iš Magadano Matilda Augūnaitė. Į ligoninę, kurioje dirbo Matilda, atvežė du jaunus vyrus: mano brolį ir kitą, aštuoniolikos metų jaunuolį. Tie du vyrai nesirgo, bet buvo visiškai išsekę - oda ir kaulai. Jinai su kita lietuvaite prašė gydytojo, kad paimtų jų kraujo ir perpiltų tiems nelaimingiesiems. Gydytojas atsakė, kad iš jų nėra ko imti, o mirštantiems jau niekas nepadės. Tas berniukas mirė, neatgavęs sąmonės, o Alfukas atsisveikino:
- Sudie, mama, sudie, sesutės, sudie, tėvyne Lietuva...
Jam ėjo dvidešimt treti. Kur jo kapas, nežinau. Pašilėje ant vyresniojo brolio Stepo paminklo užrašiau ir jaunesniojo vardą - tebūnie nors simbolinis kapas.
Matilda mus pažinojo, todėl Aliukui mirus atsiuntė telegramą. Deltuvoje teta, tai sužinojusi, eidama į bažnyčią, sukniubo ant laiptų ir nebeatsikėlė...
Motina Emilija Pakalniškienė, gimusi 1899 m., buvo savo tėvų vienintelis vaikas. Jauna būdama, norėjo išvažiuoti į Ameriką, bet gaila buvo palikti tėvus. Vėliau ištekėjusi už tėvelio laimingai gyveno, kol vyras nesusirgo nepagydoma liga. Liko jauna našlė, keturių vaikų motina. Sunku buvo, bet šiaip taip vertėsi: 25 ha ūkį nuomojo “iš pusės” arba samdė darbininkus. Greitai neteko mūsų, trijų vaikų. Nuolatinės kratos, kurių metu nusiaubia, išneša viską, kas geresnio. Prasidėjo trėmimai. Mūsų šeima jau 1941 metais buvo sąrašuose, bet iki 1949-ųjų vis pavykdavo išvengti tos dalios. Kovo 25-ąją atvažiavo, liepė mamai ruoštis, nepaeinančios senutėlės močiutės nepaėmė, duktės Janės nebuvo namie. Mamą, 60-ies metų sulaukusią, išvežė vieną į Irkutsko sritį, Šitkino rajoną, be teisės sugrįžti į Lietuvą. Iš pradžių dirbo kolūkio laukuose, vėliau - prižiūrėjo rusų vaiką. 1953 m., kaip neturinčiai pragyvenimo šaltinio, leido atvažiuoti pas mane į Krasnojarsko kraštą, kur gyveno su mumis iki mirties 1978 m. liepos 6 d.
Mūsų senutėlė močiutė po mamos išvežimo greitai pasimirė. Janina Pakalniškytė liko viena. Viskas buvo aprašyta, konfiskuota, duonos kąsnio namie nebuvo, o ir ją pačią persekiojo. Tolima giminaitė padovanojo Janei karvę. Padariusi sviesto, nešdavo į Ukmergę parduoti ir pirko duonos. Vienkiemyje dar nebuvo pastatytas gyvenamasis namas. Ištuštėjus namams, kiemas pamažu ėmė užželti ramunėmis ir dilgėlėmis. Karvei maitintojai pašaro žiemai nebuvo. Sesutė vis dažniau sėdėdavo kieme viena, neišmanydama, kaip toliau gyventi, kol pakliuvo į ligoninę.
MANO KELIAS
Gimiau 1928 m. Mažeikių k., Pabaisko vls., Ukmergės aps. Šeimoje buvau mažiausia, tačiau ne lepūnėlė - mūsų šeimoje kiekvienas turėjome savo pareigas, kurias mama griežtai reikalavo atlikti.
Penkiametė bėgiojau paskui broliuką ir sesutę į Mažeikiškių pradžios mokyklą. Mokytojas Vladas Valaitis, pastebėjęs mano žingeidumą, davė sąsiuvinį ir pieštuką: rašyk! Aš jau truputį mokėjau skaityti ir keverzoti. Devynerių metų pirma mokine baigiau ketvirtą skyrių ir gavau dovanų gražią knygelę. Dar du progimnazijos skyriai ir išverkiau, išraudojau, kad leistų stoti į Ukmergės gimnaziją. Nebuvo lengva: karo metas, nepritekliai, beveik nebuvo vadovėlių. Rašėm užrašus, konspektus. Į Ukmergę nuo gimtojo kaimo 12 km. Šeštadienį vakare parėjusi, sekmadienį po pietų su kuprinėle eidavau atgal. Retai mane pavėžindavo - arkliams po savaitės darbų irgi reikėjo poilsio, nebent brolis Aliukas iki pusiaukelės palydėdavo.
Šešeri metai gimnazijoje neprailgo. Buvau aštuntoje, išleidžiamoje klasėje. Tie gimnazijos metai - tai laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis.
Buvo 1946-ųjų sausis. Jau kvepėjo šimtadieniu. Greitai brandos egzaminai, daug planų, svajonių. Dažnai, grįždama į Ukmergę, nešdavausi ir brolio Stepo-Klevo laišką kam nors perduoti. Nieko blogo nelaukiau, vis tik arešto išvakarėse, visai jo nesitikint, buvo slogi, bauginanti nuotaika.
1946 m. sausio 10 d. buto šeimininkė perdavė man raštelį, kuriame buvo parašyta, kad turiu nueiti į priešais vienuolyno bažnytėlę esantį namą (NKVD būstinė) patikrinti dokumentų. Nuėjau. Pasitiko kariškis baltais kailiniais ir raudonom akim leitenantas Zverev. Atidaviau pasą. Liepė pasėdėti. Porą valandų pasėdėjusi atsidūriau tardytojo kabinete. Įprasti tokiais atvejais klausimai ir kaltinimai. Byloje buvome 10 žmonių, iš kurių pažinojau tik dvi moteris: E.V. ir V.V. Kaltinimus bandžiau neigti, bet tą patį vakarą buvo akistata su E.V. Vėliau ir V.V. tą patį patvirtino. Supratau, kad jos žino, paneigti negalėsiu. Svarbiau susikaupti atsakymams į klausimus.
Po pirmo tardymo vėlai naktį išvedė mane į fojė, pastatė kėdę: čia nakvosi. Atsisėdus apsidairiau, ogi - durys praviros! Iš čia, antro aukšto fojė, leidžiasi laiptai tiesiai į gatvę. Tačiau žemai - sargyba. Dar laisvėje buvau girdėjusi, kad panašiom aplinkybėm nušovė žmogų. Svarsčiau: jeigu pasisektų, kur dingsi? Giminių nelikę, namuose kratos. Ryte atėjęs tardytojas paklausė: “Tu dar čia?” Iki šiol negaliu suprasti, kas tai buvo: geros valios gestas ar stumtelėjimas į pražūtį.
Balandžio mėnesį baigė tardymą. Manimi baigėsi bylos dešimtukas. Čia joks nuopelnas, kad būdama “žalia” gimnazistė sugebėjau išvengti įgudusių tardytoju pinklių. Tiesiog Apvaizda taip patvarkė, kaip kituose gyvenimo posūkiuose, kad netapau kito žmogaus kančios priežastimi.
1946 m. balandžio 23 d. teisė karinis tribunolas pagal RTFSR BK 17; 58-la; 58-11 laisvės atėmimu 6 metams ir 5 be teisių. Gegužės pradžioj ruošė etapą iš Ukmergės kalėjimo. Surikiuoti kalėjimo kieme, beveik vien jaunimas, dar nenorėjom tikėti savo likimu. Jauni maksimalistai - juokėmės, šaipėmės, dainavom - marios ligi kelių!
Etapas atvyko į Lukiškes. Stovėdami prie kalėjimo vartų, skaitėme mūro sienoje paskubomis iškrapštytus žodžius (iš Dantės “Pragaro”): “palikit visą viltį, kurie čia įeinate”. Ir mūsų gražios viltys, jautėme, kažkur tolsta...
Lukiškėse ilgai neužsibuvome. Vieną rytą, vos tekančiai saulei nušvietus viršutinių aukštų langus, surikiuoti, susikabinę už parankių, apsupti sargybos su vilkšuniais, pamažu lingavom dar tuščiomis Vilniaus gatvėmis geležinkelio stoties link. Kur ne kur lange šmėstelėdavo išsigandęs veidas... O gatvės skendo žydinčiuose kaštonuose. Jie tiesiog putojo tekančios saulės nurausvinti. Neatsimenu tokio kaštonų žydėjimo kaip tada. Galbūt taip atrodė atsisveikinant su Vilniumi ir Lietuva. Kasmet per kaštonų žydėjimą vėl ir vėl prisimena tas rytas.
Atvežė mus į Archangelsko sritį: Velsko rajonas, Podjugos stotis, 11-a kolona. Visi kaliniai (moterys) buvom vakariečiai (“zapadniki”): lietuvės, latvės, estės, vokietės, tad ir darbą davė atitinkamą - žvyro karjeras. Vienos sijojo žvyrą, kitos vilko ant neštuvų, krovė į vagonus didžiulius akmenis, kuriuos ekskavatorius, rausdamas kalną, išversdavo, o į kaušą netilpo. Buvo patiestas laikinas kelias vagonams. Juos stumdė vietinis garvežiukas. Kai visi vagonai prisipildo, sudaro sąstatą ir išveža. Kitos brigados degino kalkes ir išdegusias krovė į vagonus. Žmonės jokių apsauginių priemonių neturėjo. Jeigu užsidengi burną ir nosį - tvanku, neįmanoma dirbti.
Prasidėjo šviesios naktys. Barakuose tvanku, pilna blakių, negalima užmigti. Prie viso to už zonos beveik nenutildami kaukia sargybos šunys. Atrodė - tarsi iš Lietuvos patekom į pragarą.
Nors ir jauni, žmonės pradėjo mirti nuo išsekimo. Netrukus atsisveikinome su mūsų gimnazijos moksleive Elyte Gurskaite. Mirė ir kitų tautybių žmonės. Kai žvyro karjere dirbti jau negalėjau, mane su kita gimnaziste iš Panevėžio A.Žilinskaite paskyrė nešioti malkas į “kačegarką”. Padedame ant neštuvų 3-4 pliauskas ir nešame - du tokie ilgakojai žiogai (pažiūrėję į mus, daugiau krauti nereikalavo). Maistas buvo labai prastas. Mūsų brigadoje dirbusi vokietė Elza Railz kartą pasakė: “Kai pamatau duoną, negaliu atitraukti akių, o jos - tyčia pasižiūriu į veidrodį - ima žvilgėti tarsi alkano vilko...” Tokios akys, be abejo, buvo mūsų visų.
Artėjant rugsėjo pirmajai savaitę vaikščiodavau paraudusiomis akimis: mano klasės draugai kažkur mokosi, studijuoja, o man ar teks kada? Kol mama buvo namie, prašiau, kad išsaugotų knygas, konspektus, bet svajonė tolo...
Praslinko ilga, ilga mano pirmoji šiaurės žiema. Įsiraususi į gilų sniegą stūkso taiga. Tačiau jau kovas. Dangus toks nenusakomai gilus ir mėlynas, primenantis tėviškės dangų. Mūsų išsekę, išblyškę dar veidai, bet saulės atokaitoj ant bušlatų lašeliukais vandens jau lydosi sniegas. Sniege pramintu tuneliu nešame iš miško į kelią malkoms nukirstas pušeles. Jau vien mūsų sulopyti bušlatai ir didžiuliai veltiniai beveik nepakeliami. Kiek panešę tuos pagalius, netekę jėgų, sėdam į sniegą.
- Rabotaite! ... vašu mat! Nemeckije podstilki! - širsta siauraakis azijietis.
Siuntinių ir laiškų iš namų dar negavome. Mūsų laiškus sunaikindavo, kol nesusipratom išsiųsti per laisvę. Dirbti nebegalėjau: nuolat laikėsi neaukšta temperatūra, bet nuo darbo atleidžia tik su akivaizdžiais ligos požymiais arba 38 laipsnių temperatūra. Vis dėlto paguldė į stacionarą. Gydė strichninu, tapau visa žalia, bet geriau nesijaučiau. Laimei, pagaliau gavau siuntinį. Kad būtų taupiau (ir pati valgyti noriu, ir kaimynės dar nieko neturi), padariau sumuštinių su dešra ir svogūnų griežinėliais. Nunešiau “lepkomui” (gydytojo padėjėjas, felčeris), paprašiau, kad siųstų į ligoninę.
- Tokį meno kūrinį gaila valgyti, - pagyrė ir į ligoninę išsiuntė. Ten išsimiegojau ir šiek tiek daugiau pavalgiau. Ligoninėje gulint, atvežė mūsų gimnazijos moksleivę Verutę Augūnaitę iš devynioliktos miško kolonos su lūžusia koja.
Po mėnesio mane komisavo, davė II kategoriją ir išsiuntė į 19-ą koloną. Ten dirbo vien moterys. Vienos tam tikrais pjūkleliais (“lučiok”) pjauna medžius, kitos - jau apdorotus rąstus veža į biržą ir krauna į rietuves. Man vežti neteko, nes netrukus vėl nusiritau į III kategoriją. Aš pjoviau mišką ir deginau šakas. Būdavo patiesia ploną bėgį nuo miško iki biržos, ant jo pastato vežimėlį “madironą”. Du ratukai, sujungti plokšte su kylančia į viršų rankena, į kurią krūtine įsirėmęs žmogus stumia tą vežimėlį su pakrautu rąstu. Darbą prižiūrėjo laisvai samdomas darbų vykdytojas Kastulinas, labai žiaurus žmogus: keikėsi, mušė kalines. Akylai sekė, kad kas nors nesišildytų prie laužo, degindamas šakas ar stabtelėtų su “madironu”. Eina iš biržos ir iš tolo šaukia:
- Vižu, vižu, madirony stojat! - ir bėgam visos: kas tolyn nuo laužo, kas - prie vežimėlio. Tačiau blogiausia būdavo, kai vakare sustabdo biržoje: vagonai atėjo. Drabužiai, apavas dieną mirkę, naktį sušąla, o vagonus pakrauti reikia. Kartais tik paryčiui grįžtam į zoną.
- Kokį amžių gyvenam? - dūsauja kalinės.
- Kastulino amžių... - ironizuoja kitos.
1949 m. - etapas į Irkutsko sritį (Irkutsko sr., Taišeto m., stotis Viachirevka, kažkelintas kilometras - toks mūsų adresas). Tai ypatingo režimo lageriai. Buvo tie patys miško ir dar geležinkelio tiesimo darbai, tik daug griežtesnis režimas: numeriai (manasis - D-242), nakčiai barakuose užrakinta, du laiškai per metus, sustiprinta sargyba ir kt.
1949 m. išvežus mamą siuntinių nebegaudavau, bet jau pripratau prie darbo ir būvio sąlygų, vėl sugrįžo viltis: gal sulauksiu laisvės, o gal ir aukštąjį mokslą baigti pasiseks?..
Paskutiniai - šeštieji - metai buvo lengvesni: lietuvaitė Danutė - “master liesa”- paėmė savo pagalbininke. Mūsų pareigos būdavo rytą sustatyti prie darbo brigadas, o vakare priimti paruoštą mišką. Dieną dar reikėdavo padėti nuimti užkibusius medžius pagal saugaus darbo taisykles (reikėdavo virvių - rišti, traukti). Aš, būdavo, imu iš dirbančios “lučioką” ir sekančiu medžiu numušu pakibusį. Kartais nepavykdavo iš karto numušti, pakibdavo iš trijų pusių vienas po kito keli medžiai, sudarydami tokią išsiskėtusią gubą. Tada nieko nelieka, kaip lįsti į tą gubą ir pjauti pagrindinį medį. O šiam sutreškėjus, iš anksto pramintu taku sprukti kuo greičiau į šalį. Kartais patreška ir nutyla, o pakibę medžiai tebestovi. Tada vėl sėlini su lučioku, galvą užrietusi... Tačiau nelaimingų atsitikimų išvengiau.
Lageryje sutikau puikių, garbingų moterų, kurios mums, jaunoms, buvo tarsi motinos. Tai Adelė Dirsytė ir Anelė Stankūnaitė Taišeto lageriuose.
1951 m. lapkričio mėn. baigėsi mano įkalinimas (turėjau 1,5 mėn. užskaitų). Išvežė į Krasnojarsko persiuntimo punktą, perskaitė: "... sutinkamai su MGB SSSR 1951 m. spalio 6 d. paskyra... nukreipta į tremtį...”, nors teismo nuosprendyje ir nebuvo tremties. Žlugo viltys apie laisvę, Lietuvą. Vežė vėl kalinių vagonu su sargyba iki Kansko miesto. Paskui atskyrė mūsų grupę ir 130 km krovininės mašinos atvirame kėbule iki paskyrimo vietos - Početo. Mūsų buvo apie 30 žmonių: keli lietuviai senukai, mes, keturios lietuvės moterys, keliolika “urkų”, likę - įvairių tautybių vyrai. Kelyje kas 30-40 km kartojosi mažos valgyklėlės. Privažiavus vagys kreipiasi į sargybinį:
- Pilieti viršininke, sušalom, leisk arbatos išgerti!
“Pilietis viršininkas” leidžia. Likę sėdime sustirę, laukiame. Pagaliau išeina įšutę, suvirsta į kėbulą, užsikniaubia moterims ant kelių ir suminga. Sėdime “negyvos” iki sekančios arbatos ir sprunkame į tolimiausią
□Levard Adleiba. Miško darbai Sibire
kėbulo kampą... Atvažiavus komendantas visus suregistravo, pranešė, kad esam ištremti iki ypatingo įsakymo (“do osobogo rasporiaženija”). Kadangi lageryje mums už darbą nieko nemokėjo, davė avanso pradžiai, kad nusipirktume duonos. Aš nusipirkau 0,5 kg “pagalvėlių” ir neužmigau, kol visų iki vienos nesučiulpiau (ir nieko neatsitiko!). Tiesa, lageryje duodavo 0,4 kg cukraus mėnesiui, ne byrančio, o rudo, “šliaužiančio”.
Vagys į darbą nėjo: gėrė, lošė kortomis, persekiojo moteris. Komendantas pakvietęs pabardavo, ir viskas tuo baigdavosi.
Mūsų moterims teko slėptis už padoresnio vyriškio peties. Nebuvau išimtimi. Mano vyras - kalnietis abchazas, politinis kalinys, 10 metų kalėjęs Džezkazgano lageriuose ir vario rūdos šachtose. Kaukaziečių “urkos” vengė, nesigyrė lokiu-prokuroru (“taiga - zakon, medved - proku-ror”). Registruojant santuoką, pasilikau savo pavardę, juokavau, kad nepatinka vyro pavardė - Adleiba (abchazų pavardės kirčiuojamos pirmame skiemenyje). Vėliau, sugrįžus į Lietuvą, man teko pataisyti tuos nešventintus ryšius. Taigi pradėjome bendrą gyvenimą. Mano “pasoga” sudarė iš skiautelių pasiūta anklodė, vyro turtas - medinis lagaminėlis, jame - šaukštas-šakutė, kareiviškas “tandemas” ir pora batų, kuriuos vėliau teko iškeisti į du kibirus bulvių.
Mama tremtyje buvo šokiruota, sužinojusi, kad mano vyras nelietuvis, laiškuose gavau barti, bet susitikus jis pavadino ją “mama” ir iki jos dienų pabaigos niekad nepasakė nepagarbaus žodžio. Netekusi dviejų sūnų, motina buvo labai patenkinta žentu.
1953 m. gimė dukrelė Janina, po pusantrų metų - sūnelis Stanislovas. Mama jau gyveno su mumis. Tuo metu gavome iš Lietuvos žinią, kad mano sesuo Janina - psichiatrinėje ligoninėje. Pasitarę nusprendėme, kad reikia ją parsivežti. Tuo pat laiku susirgo poliomelitu mūsų pusantrų metų sūnelis. Pabuvusi ligoninėje, kol ėmė mano kraują perpylimui, palikusi jį močiutės globai, išvažiavau į Lietuvą. Stasiuką nuo grėsmingų ligos pasekmių pavyko išsaugoti, liko tik nedideli pokyčiai. Atsivežiau seserį. Po motinos išvežimo ją prislėgė sunki depresija, dar kiek laikėsi, visomis išgalėmis stengėsi įsikibti į gyvenimą. Nepavyko. Sesers ligoninėje nepagydė, o ligą paaštrino ir ji liko nepagydomu ligoniu. Janina sakė, kad gydė aminazinu ir dar kažkokiomis injekcijoms, po kurių netekdavo sąmonės.
1955-1956 m. gavome pasus su žyme: “položenije o pasportach” (“paso padėtis”). Sprendėme, kur važiuoti? Praeityje prisikentėjusi motina į Lietuvą važiuoti bijojo - nesitikėjo ramaus gyvenimo. Be to, grįžti nebuvo kur - namai jau nugriauti. 1958 m. nemaža 6 žmonių šeima išvažiavome į vyro tėviškę Abchaziją. Mums, lietuvėms, valdžia pretenzijų nereiškė, o vyrui liepė tučtuojau išvažiuoti. Gyvenome Očemčiri mieste, o vyras įsidarbino kalnuose: elektriniu pjūklu pjovė storus buko medžius. Aš negalėjau gauti darbo - nemokėjau kalbos. Metus pavargę, 1959 m. sugrįžom iš kur atvažiavę - į Abano rajoną Krasnojarsko krašte.
Sugrįžusi miške nebedirbau. Man pasiūlė dirbti parduotuvės vedėja. Tai tik pavadinimas ir materialinė atsakomybė (kaip vėliau ir kepyklos vedėja), o darbas savo ruožtu. Tapau tuo pat metu vedėja, pardavėja ir ekspeditore. Parduotuvės primityvios: “kombinuoti” riebalai (“kombinžir”) puikuojasi greta veltinių krūvos... Politinius draudė imti į darbą, susijusį su materialine atsakomybe (kai rašiau biografiją, to fakto liepė neminėti), bet vietinių išsilavinusių ir sąžiningų trūko. Viršininkas mano darbu buvo patenkintas ir dirbau ORS-e 24 metus.
Vaikai, užbaigę vietinėje mokykloje 4 klases, išvažiavo toliau nuo namų - į vidurinę mokyklą Počete, o ją baigę, studijavo Krasnojarske. Retai juos matydavom - atstumai didžiuliai. Baigę studijas sukūrė savo šeimas, dirbo pagal pasirinktą specialybę: duktė - matematikos mokytoja, sūnus - kelių statybos inžinierius.
Mama susirgo: paguldė insultas, po kurio prasidėjo plaučių uždegimas ir 1978 m. liepos 6 d. mirė. Palaidota Palachino kapinėse.
Reikėjo ir mums galvoti apie ateitį. Sibire likti nenorėjome, bet artėjo pensinis amžius: žinojom, kaip sunku įsidarbinti Lietuvoje į ją sugrįžus, ir pasilikom iki pensijos. Vyras nenoriai, bet sutiko važiuoti į Lietuvą.
1985 m. rudenį išvažiavome iš Sibiro. Išlipus Vilniuje norėjosi apkabinti kiekvieną lietuviškai prakalbusį žmogų, bet, susidūrus su tikrove, euforija baigėsi. Tėviškėje - plynas laukas - nei namų, nei sodo, tik kur ne kur mėtosi sodybos pamatų akmenys. Prisiregistruoti negalėjau pusę metų. Trakų pasų poskyrio viršininkas majoras Surininas sugalvodavo visokių kliūčių, nors iš Vilniaus jau turėjau leidimą. Pagaliau leido prisiregistruoti su sąlyga, kad turėčiau nuosavą gyvenamąjį plotą. Nusipirkome butą, bet dar teko penkerius metus dirbti (nuslėpus teistumą) laiškaneše. 1998 m. mirė vyras. Gyvename dviese su seserimi Janina...
