Partizanai: Istorija ir dabartis

PETRO PAULAIČIO BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS

Petras Girdzijauskas

LAISVĖS GYNĖJAS

□Petras Paulaitis grįžęs iš lagerių

Petras Paulaitis - unikali asmenybė, paskyrusi visą dvasinę ir fizinę energiją Lietuvos valstybės ir jos žmonių labui. Gindamas Lietuvos valstybingumą, siekdamas jos nepriklausomybės atkūrimo, jis šiems idealams paaukojo visą savo gyvenimą, pamiršdamas asmeninius interesus.

Petras Paulaitis Lietuvoje gyveno neilgai. Sulaukęs devyniolikos išvyko į Italiją siekti mokslo. Ten ir kitose Europos valstybėse praleido 15 metų. Ten subrendo kaip krikščionis-idealistas, aukštos erudicijos inteligentas.

Grįžo į Lietuvą prieš pat karą. Po dvejų metų nuo bolševikinio persekiojimo pasitraukęs į Vokietiją ten pragyveno dar vienerius metus. 1941 m. P.Paulaitis grįžo į Lietuvą. Po šešerių metų, kaip Kęstučio apygardos štabo skyriaus viršininkas, paimamas nelaisvėn ir lageryje kali 10 metų. Grįžta į Lietuvą ir po metų vėl nelaisvė, vėl 25-eri metai Gulago salyne. Po pustrečio dešimtmečio 78-rių metų grįžta į tėvynę ir likimo skirtus ketverius metus praleidžia Kretingoje.

Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o ypač Gulage P. Paulaitis nenuilstamai darbavosi siekdamas priartinti savo idealų įgyvendinimą.

Kadangi mūsų visuomenę ypač dominanti P.Paulaičio veikla vyko arba pogrindyje, arba Gulage, todėl ją smulkiau pateikti gan keblu. Autorius pasidomėjo bendražygių J. Mickaičio, J.Žičkaus, J.Matusevičiaus rašytiniais prisiminimais, taip pat V.Petkaus ir kitų bendražygių pasakojimais, laiškais, saugomais Tremties ir Rezistencijos muziejuje. Autorius kartu su P.Paulaičiu praleido Dubravlago Javaso lagpunkte 2 metus, kur pratęsė bendradarbiavimą, pradėtą dar Lydžio rinktinėje. Jei man pavyks paminėti šio neeilinio patrioto bent pagrindinius bruožus - būsiu pasiekęs tikslą. Už papildymus ir patikslinimus būsiu dėkingas.

Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime prie Jurbarko. Jo tėvas valdė 14 ha pušynų apsuptos žemės prie Nemuno. Šioje vaizdingoje aplinkoje ir prabėgo P.Paulaičio vaikystė. Po tėvo mirties ūkį perėmė sesuo.

Pradžios mokyklą P.Paulaitis baigė Jurbarko mieste. Dėl lėšų stokos tęsti mokslą valstybinėje gimnazijoje negalėjo, todėl įstojo į katalikišką saleziečių gimnaziją ir 1923 m. išvyko mokytis į Italiją, čia Este Padavoje ir baigė gimnaziją. Įstojo į Tarptautinį teologijos institutą Turine. Ruošėsi tapti kunigu, tačiau vėliau šio sumanymo atsisakė. Baigęs institutą, Romoje eksternu išlaikė egzaminus ir įgijo prekybinės teisės diplomą.

P.Paulaitis studijuodamas Italijoje išmoko lotynų, vokiečių, portugalų ir ispanų kalbas.

1933 m. P.Paulaitis pradėjo dirbti Lisabonoje Lietuvos pasiuntinybėje. Po metų perėjo dirbti į privačią gimnaziją, kurioje dėstė italų ir lotynų kalbas. 1936 m. vasarą persikėlė į Austriją į tokią pat gimnaziją.

1938 m., kai Austriją okupavo Vokietija, ten plintančios nacistinės idėjos P.Paulaičiui buvo nepriimtinos ir paskatino grįžti į Lietuvą. Grįžęs laikinai apsigyveno tėviškėje.

1938 m. rugsėjo 16 d. buvo paskirtas Kretingos aps. Grūšlaukio pradžios mokyklos IV kategorijos mokytoju, o nuo 1939 m. spalio 21 d. -Jurbarko valsčiaus Dainių mokyklos vedėju. Ten mokytojavo iki 1940 mokslo metų pabaigos.

SSRS okupavus Lietuvą jau pirmomis dienomis čekistai į Dainių pradžios mokyklą atvyko suimti P.Paulaičio, tačiau jis tuo metu viešėjo tėviškėje. Mokyklos tarnautojų perspėtas apie čekistų apsilankymą, suprasdamas padėties grėsmingumą, P.Paulaitis pasitraukė į Vokietiją. (Jau kitą dieną čekistai ieškojo jo ir tėviškėje.)

Apsigyvenęs Berlyne, įsidarbino spaustuvėje, užmezgė ryšius su lietuviais patriotais, pasitraukusiais nuo bolševikų, įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą.

1939-1941 m. pirmąjį pusmetį politikai žaidė dvigubą žaidimą: komunistai Rusijoje ir nacistai Vokietijoje viešai šypsojosi ir spaudė vieni kitiems rankas ir tuo pat metu ir vieni, ir kiti slapta ruošėsi netikėtam puolimui. Į šį dvigubą žaidimą buvo įtraukti ir LAF atstovai Berlyne, o kartu su jais ir Petras Paulaitis. LAF atstovams ir kitiems Lietuvos veikėjams _v Berlyne grėsė iškeitimas į vokiečių komunistus iš SSRS. Todėl LAF pavedimu keletas karininkų ir Petras, gerai žinantis pasienio ruožą ties savo tėviške, sutiko baigti vermachto žvalgybos mokyklos kursus ir teikti žinias iš Lietuvos. Būtų neteisinga galvotii, kad jis turėjo tikslą tarnauti vermachtui. P.Paulaičio tikslas buvo palaikyti ryšį tarp patriotinių pasipriešinimo organizacijų Lietuvoje ir Vokietijoje, aktyviai talkinti Lietuvos patriotinėms organizacijoms ruošiant sukilimą prieš okupantus. Sienos perėjimas visuomet buvo rizikingas. 1941 m. pradžioje čekistai ėmė ypač saugoti pasienį, todėl sieną kirsti tekdavo ir atsišaudant.

Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžia žymėjo ir sukilimo pradžią. Sukilimas buvo ne vien ginkluotas pasipriešinimas SSRS kariuomenės daliniams - svarbiausias sukilėlių nuveiktas darbas buvo lietuviškos savivaldos atkūrimas visoje Lietuvoje, kartu paskelbiant nepriklausomybę. Petras Paulaitis buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku.

Kai po šešių savaičių vokiečiai Lietuvos vyriausybę paleido, o valdyti Lietuvą karo metu paskyrė Hitlerio įgaliotinį komisarą Rentelną, Petras Paulaitis kartu su laikinąja vyriausybe paliko užimamas pareigas ir, reikšdamas protestą prieš gilėjančią okupantų savivalę ir ypač prieš žydų naikinimą, grįžo į tėviškę prie Jurbarko.

1941 m. rugsėjo 1 d. Petras pradėjo mokytojauti Jurbarko gimnazijoje. Dėstė lotynų ir vokiečių kalbas. Išsinuomavęs tuščią Jurbarko autobusų stotį ne tik joje gyveno, bet ir įsteigė vyresnių klasių mokinių klubą. Jame buvo biblioteka, šachmatų ir šaškių salės ir biliardinė. Mokiniai čia noriai rinkdavosi vakarais.

Petras daug keliavo, ruošėsi kovai su okupantais, bet mokiniai žinojo,kur padėtas raktas, ir jam nesant galėdavo įeiti į jo butą-klubą, naudotis biblioteka, žaidimų salėmis. Taip per trumpą laiką jis užsitarnavo savo mokinių ir jaunimo meilę ir pasitikėjimą, įdiegė jiems meilę Lietuvai.

Juozas Mickaitis prisimena:

-    Pradėjęs mokytojauti Jurbarko gimnazijoje Petras tapo mano jaunesniojo brolio Vytauto auklėtoju. Jo dėka ir susipažinau su mokytoju, kai jis atėjo paimti iš mūsų jam pažadėto radijo imtuvo. Jo asmenybė man, paprastam Nemuno laivininkystės darbuotojui - buhalteriui, paliko gilų įspūdį. Jau per pirmąjį susitikimą Petras tiesmukiškai pasakė, kad reikės priešintis vokiečių okupacijai. Pirmiausia, sakė jis, pradėsime leisti pogrindinę spaudą, kurioje teisingai nušviesime padėtį Lietuvoje.

-    1941 m. rudenį Rentelnas suintensyvino okupacinį režimą, nukreiptą prieš lietuvių tautą: didino pyliavas, reikalavo darbo jėgos Vokietijos karo pramonei, jau nekalbant apie besitęsiantį žydų tautybės Lietuvos piliečių žudymą.

-1941 m. spalio pradžioje per jaunesnįjį brolį mane išsikvietė P.Paulaitis. Be įžangų padavė man rankraštinį tekstą ir paprašė atspausdinti mašinėle. Paruošiau gautą tekstą (po kuriuo buvo parašas "Aidas") šapirografiniam dauginimui. Atsišaukimas į Lietuvos gyventojus kvietė juos nestoti į reicho darbo tarnybą, nevažiuoti į Vokietiją ir griežčiausiai draudė Lietuvos piliečiams talkininkauti vokiečiams šaudant žydus. Pirmieji spausdinti atsišaukimai buvo padauginti tūkstančio egzempliorių tiražu ir daugiausia vyresniųjų klasių gimnazistų išplatinti Raseinių, Tauragės, Šakių apskrityse ir, be abejo, Jurbarko mieste. Iki 1941 m. pabaigos P.Paulaitis paruošė dar du atsišaukimo tekstus. Tų atsišaukimų pagrindinė mintis - visi lietuviai privalo likti Lietuvoje, jei prireiks, slapstytis arba kitais būdais išvengti išvykimo iš šalies.

P.Paulaitis dar Austrijoje susidūrė su nacizmu ir perprato jo esmę. Jis gerai suprato ir vokiškos, ir rusiškos sistemų norus padalinti Europą. Todėl jis numatė, kad kelias į Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą bus ilgas ir sunkus. Svarbiausias jo tikslas buvo ruošti jaunimą nelengviems išbandymams. Toks darbas ir vyko jo bute. Jo durys buvo atviros tiek akademiniam, tiek dirbančiam jaunimui. Tą būrį jis tyrinėjo, mėgindamas numatyti kiekvienam vietą būsimos pasipriešinimo organizacijos struktūroje.

Štai kaip vyko pagarsėjęs Jurbarko gatvių užrašų pakeitimas. Jurbarko laivininkystės vyriausias buhalteris J.Mickaitis parūpino skardą ir šios įmonės dirbtuvėse sukarpė ją. Vyresniųjų klasių gimnazistai lietuviškai užrašė gatvių pavadinimus, kita grupė parūpino keturis vežimus, į kuriuos buvo sudėti užrašai, įrankiai, ir važiuota komanda per trejetą valandų atliko numatytą darbą. Jurbarko burmistras Gepneris aiktelėjo ryte pamatęs lietuvišką miestą, tačiau supratęs, kad buvo persistengęs, tuo pasiguodė policijos viršininkui (vokiški gatvių užrašai buvo sunaikinti).

Jau nuo 1941 m. pabaigos iš Kauno į Jurbarką ėjo pogrindinės spaudos keliai: garlaivių kapitonai gaudavo užantspauduotą paketą su nuoroda perduoti Jurbarko laivininkystės vyriausiam buhalteriui. Šie su pagarba šį pavedimą įvykdydavo. Tuo keliu buvo gabenami "Į laisvę", "Nepriklausomos Lietuvos", "Laisvės kovotojo" komplektai. Vyriausias buhalteris J.Mickaitis pogrindinę spaudą perduodavo P.Paulaičiui, o pastarasis savo klubo komandos pajėgomis išplatindavo po Jurbarko miestą, Šakių, Raseinių ir Tauragės apskritis. Tai nebuvo sudėtinga, nes kai kurių gimnazistų tėviškės buvo atitolusios nuo Jurbarko net per 30 km.

Darbas su Jurbarko jaunimu buvo tik rimtos pogrindinės organizacijos pradžia. Po pasitarimų su Kauno pogrindžio atstovais P.Paulaitis 1942 m. vasario 16 d. įsteigė "Lietuvos Laisvės gynėjų sąjungą". Steigiamasis susirinkimas įvyko jo bute, prisilaikant visų slaptumo reikalavimų. Organizacijos Valdybai vadovavo P.Paulaitis-Aidas. Valdyba sudaryta iš 4 skyrių: Spaudos ir agitacijos, Žvalgybos ir analizės, Ūkio ir finansų bei Organizacinio. Organizacijos galutinis tikslas - atkurti Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi ir uostamiesčiu Klaipėda. P.Paulaičio iniciatyva buvo paruošta ir patvirtinta LLG Sąjungos Programa - "Į reformuotą demokratiją", taip pat įstatai, organizacijos veikimo principas - penkiukės.

Steigiamasis susirinkimas priėmė nutarimą leisti laikraštį "Lietuviški atgarsiai". Šio laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi ir politikos apžvalgininku buvo patvirtintas P.Paulaitis-Aidas.

Pirmasis "Lietuviškų atgarsių" numeris išėjo 1942 m. kovo mėn. Jame P.Paulaitis įrodinėjo, kad Vokietija karą jau pralaimėjo, todėl jokių nuolaidų vokiečiams, nė žingsnio iš Lietuvos! Visi darbingi žmonės, teigė "Lietuviški atgarsiai", bus reikalingi Nepriklausomos Lietuvos atstatymui. Ypač griežtai buvo pasisakoma prieš lietuviškojo SS legiono steigimą.

Vokiečiai, keršydami už SS legiono ir kariuomenės boikotą, 1943 m. kovo mėn. suėmė 43 lietuvius inteligentus ir išvežė į Štuthofo konclagerį.

Tuo tarpu LLGS stiprėjo ir 1943 m. rudenį P.Paulaičio pastangų dėka ši organizacija turėjo apie tris tūkstančius narių. "Lietuviški atgarsiai" (4 lapų) buvo leidžiami reguliariai 2 kartus per mėnesį 2-3 tūkstančių egzempliorių tiražu. Už laikraštį buvo surenkamos solidžios pinigų sumos, už kurias buvo perkami ginklai. P.Paulaitis numatė neišvengiamą ginkluotą pasipriešinimą ir tam reikalui Jurbarko apylinkėse įrengtuose sandėliuose kaupė ginklus.

Išsiplėtusi ir sustiprėjusi LLGS savo veikla atkreipė gestapo dėmesį, todėl gestapininkai P.Paulaitį suėmė tiesiog pamokos metu 1943 m. spalio pabaigoje ir išvežė į Smalininkų gestapą (Jurbarkas priklausė Smalininkų gestapui). Ginkluoti LLGS nariai nuvyko į Smalininkus vaduoti P.Paulaičio, tačiau jo ten nerado, nes gestapininkai iš Smalininkų pervežė jį į Tilžės gestapą, iš ten į Klaipėdos, kol galiausiai Žemaičių plentu pasuko Kauno link. Kaltinėnuose jau sutemus gestapininkai sustojo vakarienės pas policijos viršininką. Vakarienės metu, policijos viršininko žmonai padedant, P.Paulaitis iš gestapininkų nagų ištrūko ir gavęs arklį iš vietinių gyventojų sėkmingai parjojo į Jurbarko apylinkes. Čia ėmė slapstytis.

1943    m. lapkričio pabaigoje įvyko pasitarimas pas pirmąjį tarėją Biržišką dėl lietuviškos kariuomenės kūrimo. Šiam pasitarimui nuostatus rengė ir P.Paulaitis: kariuomenė tik lietuviška, lietuviai karininkai ir lietuvis kariuomenės vadas. Kariuomenė gina Lietuvos valstybę. Tuo pagrindu buvo organizuota Vietinė rinktinė. "Lietuviški atgarsiai" teigiamai įvertino Vietinės rinktinės steigimą. Į šią rinktinę užsirašė apie 18 tūkstančių jaunuolių. Iš Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos į Seredžiuje įsteigtą 309-ąjį batalioną įstojo virš 300 narių.

Prieš išvykstant LLGS nariams į Seredžių, P.Paulaitis juos perspėjo, kad jei vokiečiai mėgintų juos išvežti iš Lietuvos, jie privalo pabėgti ir grįžti tėvynėn.

1944    m. birželio mėn. buvo patikslintas LLGS narių sąrašas ir nustatyta, kad Vietinės rinktinės daliniuose Vilniaus krašte žuvo 11 organizacijos narių. 1944 m. liepos mėn., pajudėjus frontui į vakarus, dalis LLGS narių pasitraukė į Vokietiją. Tikrieji patriotai, likę savo vietose, P.Paulaičio nurodymu sutvarkę paslėpė LLGS archyvą, kaupė ginklus, šaudmenis, spaus-

dinimo priemones, ruošėsi ginkluotam ir propagandiniam pasipriešinimui prieš bolševikus.

1944 m. liepos mėn. vokiečių žvalgyba pradėjo ieškoti ryšio su Lietuvos pogrindžiu, kuris ruošėsi kovoti su bolševikais. Raseinių aps. viršininkas Gužaitis pranešė P.Paulaičiui apie tuos ketinimus. P.Paulaitis sutiko priimti paramą ginklais ir apmokant partizaniniam karui būrį jaunuolių. Rytprūsiuose (Dalvice) buvo apmokyti broliai Liesiai, V.Svilas ir dar penki pasiryžėliai, kurie gruodžio mėn. grįžo į Lietuvą ir įstojo į partizanų būrius ar net jiems vadovavo.

Bolševikams užėmus Jurbarką, P.Paulaitis per "Lietuviškus atgarsius" patarė jaunuoliams įsidarbinti įstaigose ar įmonėse, iš kurių neima į kariuomenę.

P.Paulaičiui grįžus į tėviškę, po kelių dienų kaime pasirodė "Smeršo" čekistai, ketindami jį suimti. Tačiau prožektoriumi apakinęs čekistus, P.Paulaitis sėkmingai pasitraukė į šalia esantį mišką. Nuo to laiko prasidėjo ginkluota kova, glaudžiai susijusi su vokietmečiu sukurta Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga.

Pogrindžio ginkluotai veiklai buvo pasiruošta: sukaupti ginklai, spausdinimo priemonės. Tik P.Paulaičio vadavietė ir spaustuvė persikėlė iš Jurbarko į Mikutaičių k. pas giminaičius Gervylius, vėliau - į Mantvylių girininkiją. Toliau buvo leidžiami "Lietuviški atgarsiai" (iš viso jų išleista 76 numeriai), jau pastoviais tapusiems skaitytojams Jurbarko mieste ir Šakių apylinkėse. Spaudą platino ištikimi P.Paulaičio bendražygiai - LLGS nariai Juozas ir Vytautas Mickaičiai. (1945 m. liepos 22 d. prie Kidulių V.Mickaitis, sulaikytas su 50 egz. "Lietuviškų atgarsių", pabėgo, bet pakeliui žuvo.)

Tuo tarpu P.Paulaitis dirbo formuodamas N 8 bataliono būrius. Jo autoritetui pakluso ne tik LLGS nariai (dalis jų turėjo kovinę patirtį Vietinėje rinktinėje), bet ir kiti vyrai, pasiruošę dalyvauti pasipriešinimo kovoje. Jis daug keliavo, vienydamas kovotojus į būrius ir juos įjungdamas į N 8 batalioną. Savo autoritetu jis darė įtaką ir kaimyninėm rinktinėm - Lydžio, Savanorio, Naro ir kt. Spręsdami sudėtingus klausimus vadai kreipdavosi patarimų. Tą galima pastebėti iš ryšininkų, palaikiusių ryšius tarp P.Paulaičio ir rinktinių vadų, prisiminimų.

Tuo metu vyko nuolatiniai partizanų susidūrimai su NKVD, "Smerš"bei Kuršo operaciją baigusių reguliariosios armijos kareivių daliniais bei stribais. Šiuos susidūrimus lydėjo žūtys, todėl keitėsi būrių sudėtys, štabai, vadovybė, jų dislokacija. Iš likusių Lietuvoje virš 2000 LLGS narių P.Paulaitis sudarė dešimt būrių po 15-25 vyrų. Yra manoma, kad P.Paulaitis buvo sutelkęs iki 400 vyrų (iš čia batalionas), tačiau pasirodė pernelyg sudėtinga tiek partizanų išmaitinti. Todėl didelę dalį vyrų reikėjo grąžinti į legalų gyvenimą, įdarbinant juos mokytojais, Nemuno laivininkystėje (ši pozicija buvo išdėstyta "Lietuviškuose atgarsiuose") arba padirbant dokumentus, kad būtų atleisti nuo kariuomenės. 1945 m. antroje pusėje nusistovėjo N 8 bataliono sudėtis - apie 100 partizanų, veikusių Jurbarko, Raudonės, Vilkijos, dalinai Šimkaičių ir Eržvilko apylinkėse.

Greta kovinės veiklos, P.Paulaitis tęsė dar vokietmetyje pradėtą propagandinę veiklą prieš okupantus. Čekistams P.Paulaičio veikla kėlė daug rūpesčių, todėl Raseinių aps. MGB viršininkas plk.Sinycinas per spaudą paskelbė laišką P.Paulaičiui, siūlydamas paklusti okupantams ir pasiduoti. Savo ruoštu P.Paulaitis paskelbė atvirą laišką, kurį išplatino ne tik įprastinėje teritorijoje, bet ir Raseinių apylinkėse, pavadindamas MGB viršininką okupacinės, vadinasi, neteisėtos, valdžios atstovu ir pasiūlė grįžti ten, iš kur tas atkeliavęs.

Kadangi didžioji dauguma LLGS aktyviųjų narių tapo partizanais, P.Paulaitis 1945 m. vasaros pabaigoje šios organizacijos veiklą sustabdė ir nuo to laiko užsiėmė tik partizanine veikla. Vietoje "Lietuviškų atgarsių" P.Paulaitis pradėjo leisti partizanų oficiozą "Laisvės Varpą", kuris vėliau tapo ir Kęstučio apygardos laikraščiu.

1945    m. antroje pusėje prasidėjo derybos tarp atskirų rinktinių dėl apygardos sudarymo. Šiose apylinkėse visais atžvilgiais pajėgiausia buvo Lydžio rinktinė, todėl jos vadovybė ir diktavo sau palankias sąlygas. Be to, Lydžio rinktinėje tuo metu keitėsi vadovybė: Bernotas (J.Kubilius) išvyko tęsti mokslo į Vilnių, rinktinės vadas Garbštas (P.Ruibys) buvo areštuotas. Rinktinės vadu liko štabo viršininkas Vidmantas (H.Danilevičius). Daugiausia nuo Vidmanto valios ir diktuojamų sąlygų ir priklausė derybų sėkmė. Šiose derybose kaip bataliono N 8 vadas dalyvavo ir P.Paulaitis. Jis reikalavo savo batalionui tam tikro išskirtinumo.

1946    m. antroje pusėje buvo sudaryta Jungtinė Kęstučio apygarda, į kurios sudėtį įėjo ir P.Paulaičio vadovaujamas N 8 batalionas. Įeidamas į apygardos sudėtį batalionas buvo pavadintas "Trijų lelijų" rinktine (nuo Jurbarko herbo). P.Paulaitis apygardos štabe užėmė žvalgybos-kontržvalgybos informacijos ir propagandos skyriaus viršininko bei "Laisvės Varpo" redaktoriaus pareigas.

JKA štabą aprūpinti bunkeriais, įranga, spausdinimo reikmėmis ir kt. materialiniais ištekliais buvo pavesta Lydžio rinktinės vadovybei (kitų rinktinių indėlis buvo mažiau ženklus). Minėta rinktinė pasiūlė Batakių miške įrengtą bunkerį, ryšininkus ir kitus išteklius, todėl P.Paulaitis iš įprastų vietų apie Jurbarką persikėlė prie štabo ir įsirengė slėptuvę Mažintų kaime pas Andriulius ir kitą slėptuvę Poškakaimyje pas J.Žičkų. Šiuose bunkeriuose P.Paulaitis ruošė ir leido "Laisvės Varpą". Iki suėmimo šio laikraščio kas mėnesį išleido po numerį. Tiražas siekė iki tūkstančio egzempliorių. Kol JKA štabo darbas įėjo į normalią vagą, atėjo 1947 m. pavasaris.

1947 m. pradžioje gavome iš Vilniaus pranešimą, kad su mumis nori susitikti BDPS vadovas Erelis (J.Markulis). Per ryšininkus pranešėme susitikimo datą ir vietą. Erelis atvažiavo traukiniu, Visvydas ir Džiugas liko bunkeryje. Mane lydėjo JKA štabo apsaugos būrio vadas Vytenis (Vaclovas Ivanauskas) su keliais būrio partizanais. Jie buvo gerai ginkluoti ir saugojo sodybą, kurioje kalbėjausi su Ereliu. Jis įrodinėjo, kad mūsų kova beprasmė ir ją reikia nutraukti. Mūsų nuomonės nesutapo, o Erelio kalba man nepatiko. Vakarienės metu jis primygtinai prašė, kad nakvynės vesčiau į štabo bunkerį. Taip padaryti griežtai atsisakiau. Grįžtant į bunkerį Vytenis ir jo vyrai ėmė įtikinėti, kad Erelis yra NKVD agentas ir jo gyvo į Vilnių negalima paleisti. Aš jiems pasakiau: "Sutinku, kad jis yra NKVD atsiųstas šnipas, jo užduotis išaiškinti štabo bunkerį, bet kad jis toks, įrodymų neturime. Ką mes jam pasakysime, kai pranešime, kad nuteisėme mirti? Be įrodymų žmogaus nuteisti ir sunaikinti negalima". Vytenis ir jo vyrai įtikinėjo, kad negerai darau paleisdamas gyvą išdaviką. Vėliau paaiškėjo, kad Vytenis ir jo vyrai buvo teisūs. Erelis nurodė NKVD, kad štabo bunkeris yra šalia Batakių, ir pastarųjų operacija buvo sėkminga. Štabo bunkerį NKVD kariuomenė aptiko. Žuvo Visvydas ir Džiugas. Į priešo rankas pakliuvo dalis štabo dokumentų.

J.Mickaitis užsimena apie P.Paulaičio nesėkmingą kontaktą su Anglijos žvalgybos karininku. Nors kituose dokumentuose tokio fakto aptikti neteko, tačiau tai tikėtina, nes P.Paulaičio ir J.Mickaičio bendri pasipriešinimo kovos metai tęsėsi dešimtmečius. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Latvijos pogrindis palaikė ryšį su Anglijos žvalgyba, nemanau, kad Lietuvą jie būtų išleidę iš savo akiračio. P.Paulaitis daug laiko praleisdavo apygardos štabo bunkeryje su Visvydu ir Džiugu, tačiau žvalgybos ir spaudos leidybos reikalai privertė jį daug judėti. Tuo pačiu reikėjo surasti patikimas vietas ir žmones. P.Paulaitis turėjo pasą Igno Pauliaus pavarde, vaizdavo vargetą, vienišą darbininką, neturintį nei pastovaus darbo, nei pastovios gyvenamosios vietos. Retsykiais kelioms dienoms apsistodavo pas savo ryšininkus Gaidauskus, Šiaudinės kaime, arba Akstinų k. pas Kairienę. Pas juos jis darbavosi kaip ūkio darbininkas ir aplinkiniams nekėlė įtarimo.

P.Paulaičio ryšininkas Jonas Gaidauskas-Breivė parinko Mažintų kaime patikimą ūkininką - siuvėją Antaną Andriulį, pas kurį buvo įrengta slėptuvė dviem asmenims. Toje slėptuvėje ir buvo ruošiamas leidybai "Laisvės Varpas". Sodyba buvo nuošalioje vietoje, prie Ančios upės, todėl buvo patogu nepastebėtam į ją patekti.

P.Paulaičio ir Andriulių draugystė išliko iki paskutiniųjų P.Paulaičio gyvenimo dienų.

Kitą slėptuvę Breivė įrengė pas savo dėdę J.Žičkų Poškakaimyje, Skaudvilės valsčiuje. Tai buvo rami vieta, toliau nuo miškų, ir emgebistams nekėlė įtarimo.

P.Paulaitis iš Žičkų dažnai išeidavo susitikti su ryšininkais. Pastarieji žinojo, kur jis yra ir kur kada bus, taip pat tvarkė būtiniausius reikalus su Visvydu ir Džiugu apygardos štabo bunkeryje. P.Paulaitis jau buvo išsikraustęs iš Žičkaus slėptuvės ir sunaikinęs visus buvimo pėdsakus. Balandžio 12 d. vakarą turėjo būti Mažintuose, Andriulių slėptuvėje. Reikalai susiklostė taip, kad P.Paulaitis atsidūrė kitoje Skaudvilės pusėje. Artėjo vakaras, iki Mažintų kaimo 10 km, o jis šalia J.Žičkaus, tad sutemus užėjo pas jį ir pasiliko nakvoti.

Sunaikintame JKA štabo bunkeryje išliko dalis dokumentų, kurių nespėjo sudeginti Visvydas ir Džiugas. Emgebistai iššifravo dalį ryšininkų tinklo ir juos suėmė, tarp jų ir Joną Gaidauską-Breivę.

Ryšininkas Breivė, žinodamas, kad Aidas Poškakaimyje, o Mažintuose sunaikinti visi pėdsakai, nesistengė slėpti šios vietos. Tačiau daugiau negu nustebo, kai Žičkaus virtuvės lange pamatė Aidą. Neišsidavė, čekistamspasakė, kad to žmogaus nepažįsta. Nors P.Paulaičio-Aido dokumentai buvo tvarkoje, NKGB karininkai, pasitarę per radiją su Tauragės viršininkais, P.Paulaitį areštavo ir nuvežė į Šubartinę - Tauragės tardymo kalėjimą. Tardymas buvo sunkus, nes pirmomis dienomis tvirtino esąs Ignas Paulius, tad buvo kankinamas. Kai prisipažino kas esąs, buvo išvestas į Šubartinės kiemą atpažinti išniekintų Visvydo ir Džiugo. Buvo verčiamas išduoti štabo ir kitų padalinių paslaptis.

Nieko nepešę Tauragės čekistai P.Paulaitį išvežė į Vilnių, uždarė į MGB kalėjimo vienutę, keletą mėnesių žiauriai tardė. Atėjo teismo diena. Mirties bausmė jau buvo panaikinta, todėl nuteisė 25-eriems metams lagerio ir dar 5-erius metus be pilietinių teisių.

Po teismo išvežė į Komiją, Intos 4-o lagerio izoliatorių. Netrukus buvo pervežtas į 501 statybos lagerius, kurie per tundrą ir Uralo kalnus tiesė geležinkelį iki Obės upės. Šiose statybose darbo ir gyvenimo sąlygos buvo ypač sunkios. Tačiau ir tokiose aplinkybėse P.Paulaitis neprarado savitvardos ir geros nuotaikos, stiprino aplinkinių, ypač tautiečių, dvasią, dirbo patriotinį darbą su jaunimu. Tuometinį ribotą susirašinėjimą kagėbistai užblokavo ir P.Paulaitis buvo atskirtas nuo artimųjų ir draugų. Vienintelis atvirlaiškis pasiekė Mariją ir Antaną Andriulius. Pastarieji pasiuntė P.Paulaičiui keletą maisto siuntinių. Tai padėjo P.Paulaičiui ir jo draugams išgyventi.

1956    m. birželio 13 d. P.Paulaičio bylą peržiūrėjusi Vyriausybinė komisija "nubraukė" 15 metų, išlaisvino iš Ozerlago ir leido grįžti į Lietuvą.

P.Paulaitis grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. Sunerimo vietiniai kolaborantai. P.Paulaitis buvo vaikomas iš vienos vietos į kitą, iš vieno darbo į kitą. KGB pirmininkas generolas majoras K.Liaudis ir respublikos prokuroras V.Galinaitis rašė SSRS KGB pirmininkui J.Serovui ir SSRS generaliniam prokurorui R.Rudenkai: "Atsižvelgiant į tai, kad P.Paulaitis įvykdė sunkų kontrrevoliucinį nusikaltimą, laikydami jo sugrįžimą į LSSR nesavalaikiu ir nepagrįstu, prašome jus kreiptis į SSRS AT Prezidiumą pakeisti minėtos komisijos nutarimą ir palikti atlikti bausmę tremties vietoje sutinkamai su 1947 m. lapkričio 1 d. SSRS Ypatingojo pasitarimo sprendimu"¹.

1957    m. rugsėjo 30 d. SSRS AT Prezidiumo potvarkiu Ozerlago pataisos darbų komisijos nutarimas sumažinti bausmę buvo panaikintas²ir P.Paulaitis vėl buvo suimtas ir patalpintas į Lukiškių kalėjimą Nr.l.

Grįžęs iš kalėjimo P.Paulaitis neatsisakė savo idealų ir Kaune pradėjo burti pogrindinę organizaciją. 1957 m. rudenį ši organizacija išaiškinama. Arešto nutarime sakoma: "Paulaitis P.K. atitinkamų išvadų nepadarė ir toliau tęsė antisovietinę veiklą. 1956 m. lapkričio mėn. iš antisovietiškai nusiteikusių studentų Margaičio V.V., Zaikausko V., Jankausko K.S., Kaušakio A. ir Dryžo V. sudarė antisovietinę organizaciją, kurią pavadino "Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga". Nutarta P.Paulaitį, jau laikomą MVD Vilniaus kalėjime Nr.l, suimti ir padaryti kratą."³

Jau per pirmąjį tardymą paaiškėjo, kad suimti ir tardomi visi studentai ir Juozas Mickaitis, trūksta tik Jono Kažukausko. Pastarojo pavardės tardytojai nepaminėjo viso tardymo metu. 1958 m. balandžio 11-12 d. įvyko LLGS organizacijos narių teismas, kuriame buvo nuteisti: P.Paulaitis - 25 metams lagerių, J.Mickaitis - 8, studentas V.Margaitis - 3, studentai K.Jankauskas, A.Kaušakis, A.Talačka ir V.Zaikauskas po 2 metus. V.Dryžas buvo nuteistas 1 metams ⁴.

^---------
1  LYA B.41180/3 L.58-59.

² LYA. B.16325. T 4. L.152.

³ Ten pat. L.39 I-II p.: Nutarimas areštuoti P.Paulaitį, 1957 11 20.

⁴ Ten pat. L. 143.

1958    m. gegužės mėn. P.Paulaitis per Maskvos persiuntimo punktą, Ruzajevką ir Potmą atvežtas į Dubravlago 11 lagpunktą Javaso miestelyje. Tai centrinė Dubravlago gyvenvietė, kurioje buvo šių lagerių grupės valdyba (Upravlenie Dubravlagom) ir jau minėtas vienuoliktasis lageris. Pastarasis buvo įvairiašakis: veikė laukininkystės-daržininkystės sektorius, į kurį ir buvo paskirtas P.Paulaitis. Be šio, buvo statybos sektorius, statęs miesteliui gyvenamuosius namus, bendrabučius, plėtęs gamybinį sektorių, mokyklą, komunikacijas ir kt. statinius. Zonoje buvo medžio apdirbimo ir mechaninis cechai, elektrinė, tiekusi elektros energiją tiek lageriui, tiek visam miesteliui ir Dubravlago valdybai. Kiti vidaus lagpunkto aptarnavimo skyriai: poliklinika-ligoninė, kepykla, valgykla-klubas, biblioteka, komendantūra su MVD kariuomenės padaliniu apsaugai.

1959    m. liepos mėn. šių eilučių autoriui, kaip kvalifikuotam statybininkui, buvo įsakyta Naujiesiems metams užbaigti visas Javaso miestelyje pra-

□Romas Šimaitis, Bronius Latvys, Petras Paulaitis Sibire. Taišeto lageryie 1956 03 06

□Vidurinėje eilėje 5-as Petras Paulaitis

dėtas statybas. Uždavinys keblus, nes darbų daug, o statybininkų brigada negausi. Statybas ėmėsi globoti Dubravlago vyriausias statybininkas plk.Golovanov. Pasiūliau statybininkų brigadą padidinti iki 500 žmonių ir jis sutiko. Per šį darbo jėgos perskirstymą į brigadą buvo paskirtas ir P.Paulaitis. Pastarasis, daugiau nei metus dirbęs vėjo pagairėje, lietuje ir šaltyje, buvo gerokai nusilpęs ir išvargintas. Leidau pailsėti, tačiau P.Paulaitis nenorėjo būti be darbo, todėl ėmėsi gyvenamųjų patalpų priežiūros. Čia jam atsivėrė palankesnė dirva bendrauti su bendraminčiais ir jaunimu, nes dalis brigadų dirbo pamainomis ir dienos metu buvo gyvenamojoje zonoje.

P.Paulaitis neapsiribojo vien patriotiniu likimo draugų auklėjimu, jų verbavimu į LLG sąjungą. Jo veikla buvo kur kas platesnė. Organizavo vaistų gavimą iš laisvės sergantiems, laiškų persiuntimą be cenzūros. Jis pasiūlė idėją (o įgyvendinti teko man) sukurti brigadoje katalikišką parapijos prototipą, t.y. vieną gyvenamojo barako sekciją (100 vyrų) paversti tarsi bažnyčia, sukeliant į ją tik praktikuojančius katalikus. Toje sekcijoje tuo metu buvę kunigai S.Kiškis, tėvas Aleksandras Merkevičius-Markaitis, Antanas Bunkus, A.Jurgaitis, K.Dulksnys ir J.Jonys jiems patogiu metu aukos šv.Mišias, vykdys kitas apeigas. Palaipsniui šis P.Paulaičio sumanymas buvo įgyvendintas. Ši sekcija tapo ramybės ir susikaupimo oaze, čia kasdien kunigai laikė mišias. Aišku, kad ne tik Dubravlage ir tik tuo metu P.Paulaitis telkė aplink save likimo draugus, lengvindamas likimo naštą, padėdamas ligoje ir kt. kebliose gyvenimo aplinkybėse. Jis visur ir visada buvo veiklus altruistas.

P.Paulaitis, dirbdamas mūsų brigadoje, galėjo atsipūsti - jo niekas nevarė į statybas, nes vyriausias statybininkas plk.Golovanov neleido be jo žinios statybininkus kelti į kitus darbus. Mes tą jo draudimą sumaniai išnaudojome P.Paulaičio naudai. Tačiau tai nereiškia, kad kagėbistai P.Paulaitį išleido iš savo akiračio. Jie pareikalavo iš pulkininko, kad pastarasis atiduotų P.Paulaitį lagpunkto administracijai, kad šiam banditui nebūtų sudarytos lengvatinės sąlygos. Dėl šių priežasčių 1959 m. rugsėjo pabaigoje plk.Golovanov gan rūsčiai mane apklausė, norėdamas sužinoti, ar P.Paulaitis iš tikrųjų kovojo su ginklu rankoje ir žudė rusų kareivius. Aš patikinau, kad šis senyvas, visad mandagus mokytojas niekad ginklo rankose nelaikė - jo ginklas buvo plunksna. Pulkininką mano paaiškinimas įtikino (tuo labiau, kad kagėbistams meilės jis nejautė).

□Petras Paulaitis, grįžęs iš Mordovijos lagerių, kuriuose išbuvo 25-erius metus. Tauragė, 1982 12.

□P.Paulaitis J.Žičkaus sodyboje prie gyvenamojo namo, kuriame 1947 04 12 buvo suimtas. Poškakaimio k., 1983 m.

Statybos buvo užbaigtos netrukus po Naujųjų - 1960 - metų. Brigadą išformavo. P.Paulaičiui vėl teko sunkiai dirbti, gyventi nepakeliamose sąlygose.

Viktoras Petkus prisimena:

- Kai mus etapu 1960 m. iš Taišeto atvežė į Dubravlagą, pravoslavai ypač originaliai šventė Velykas, uždegę žvakutes ant artimųjų kapų. Visi pakelių kapai žibėjo žvakutėmis. P.Paulaitį radome Javase, 11 lagpunkte dirbantį valgykloje kūriku. Šią specialybę jis įgijo Kaune, grįžęs iš Ozerlago. 1960 m. pabaigoje aš jį palikau ten bedirbantį. Tuo metu buvo ruošiamas Gulago pertvarkymas, suskirstant nuteistuosius pagal bausmės dydį ir teistumų skaičių, išskiriant ypač pavojingus (čekistų požiūriu) asmenis. Prie pastarųjų jau seniai buvo priskirtas ir P.Paulaitis. Jiems Dubravlago 10 punkte 1960-1961 m. buvo pastatytas uždaras kalėjimas, į kurį 1961 m. gruodyje ir buvo perkeltas P.Paulaitis. Pagal anksčiau minėtus Gulago pertvarkymo nuostatus pavojingi nusikaltėliai uždaruose kalėjimuose privalėjo kalėti pusę bausmės laiko. Pusė bausmės laiko P.Paulaičiui suėjo 1970 m. viduryje. Visą dešimtmetį P.Paulaitis praleido uždarame kalėjime. Per tą laiką jam teko dirbti įvairius katorginius darbus: rauti kelmus kirtavietėse, gaminti plytas vasarinėje plytinėje, virtuvėje pagalbiniu darbininku ir kt.

Uždarame kalėjime P.Paulaičiui teko kalėti kamerose su žinomais pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyviais: A.Svarinsku, L.Simučiu, Z.Laugalaičiu, ukrainiečių vyskupu Slipij ir kt.

Kalėjiminio režimo sąlygomis P.Paulaitis neprarado geros nuotaikos ir įsitikinimo, kad raudonoji imperija laikina, jos žlugimas neišvengiamas. Skleidė savo idėjas pagal programą "Į reformuotą demokratiją". Plėtė tarp ypatingojo režimo kalinių Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čekistai nepasitenkino izoliavę pažangiausią ir protingiausią visuomenės dalį. Jie jautė ir iš už spygliuotų vielų sklindančią grėsmę, nes konclageriuose klestėjo laisva demokratiška mintis. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje perauklėti "neperauklėjamuosius" Gulage ėmėsi ir Lietuvos čekistai, vadovaujami Nachmano Dušanskio. Jie daug kartų atvykę į Dubravlagą terorizavo P.Paulaitį, stengėsi jį palaužti. Iš Lietuvos vežė aktorius (L.Noreiką), poetus, kolūkių pirmininkus, net užverbuotus rezistentus ir surinkę lietuvius į klubą viešai įrodinėjo tarybinės santvarkos pranašumą. Tačiau toji santvarka su visais savo tarnais negalėjo palaužti rezistentų dvasios. Tai čekistus siutino.

1965 m. vasario mėn.^*Mordovijos centrinis saugumas P.Paulaitį išvežė į Saranską ir dvi savaites įtikinėjo, kad pastarasis atsisakytų savo įsitikinimų, bent jų neskleistų tarp kalinių. Tačiau ir šios čekistų pastangos buvo bevaisės.

--------------
* Žičkus J. Nueitas kelias. V.1999. P.270.

Tuo metu politinių kalinių Dubravlage mažėjo ir palaipsniui lagerines kolonijas (lagpunktus) užpildė kriminaliniai nusikaltėliai. Politinių kalinių likutis buvo sutelktas dviejuose ar trijuose punktuose.

Baigiantis bausmei, P.Paulaičiui suėjo 78 metai. Patriotai, kartu su juo kalėję ir dirbę rezistencinį darbą, suprato, kad čekistai jį gali nukreipti į senelių namus Rusijos gilumoje arba net į uždarą psichiatrinę ligoninę. P.Paulaičio reikalais ėmė rūpintis kunigas A.Svarinskas. Jis išrūpino P.Paulaičiui buto nuosavybės teises pas Kretingos vienuolius-pranciškonus. Vytauto gatvės 90 namo antrasis aukštas priklausė broliams pranciškonams. To nedidelio butuko savininkas buvo silpnos sveikatos brolis Jokūbas Skačkauskas. Jis sutiko parašyti testamentą, kad po jo mirties butą paveldės P.Paulaitis. Tuo būdu buvo įteisintas butas P.Paulaičiui, kuriame jis galėjo registruotis ir gyventi. Buvo sutvarkyti dokumentai, jų nuorašai nusiųsti į lagerį P.Paulaičiui ir Dubravlago lagerių viršininkams.

Kai iki bausmės pabaigos (spalio 30 d.) liko kelios dienos, P.Paulaitį Vilniaus kagėbistai iš Dubravlago net neleidę pasiimti asmeninių daiktų parsivežė į Vilnių ir uždarė KGB kalėjimo kameroje. Čia jį agitavo, auklėjo, mokė, kaip jis privalės elgtis laisvėje, su kuo susitikinėti ar nesusitikinėti, ką kalbėti ir ko nekalbėti ir t.t. Vežiojo po Vilniaus centrines gatves "Volga", gyrė miesto grožį, įrodinėjo, kad tai kompartijos nuopelnas. Prieš išleisdami į laisvę nuvežė į rūbų parduotuvę ir už P.Paulaičio lageryje uždirbtus pinigus nupirko kostiumą. Paaiškino, kad jie negali jo tarsi katorgininko išleisti prastais rūbais.

Nors P.Paulaitį Vilniaus saugumiečiai stumte stūmė į Kretingą ir net nupirko bilietą iki jos, tačiau jis iš pradžių nuvyko į Šakių r. pas Korsakus ir giminaitę D.Gliosienę, kurie su P.Paulaičiu susirašinėjo ir padėjo jam materialiai iki išeinant į laisvę. Taip pat Šakių rajone aplankė kitus gimines ir pažįstamus. Tik pabuvojęs pas šakiečius P.Paulaitis, kun.A.Svarinsko globojamas, parvažiavo į Kretingą. Ten jį sutiko vienuoliai pranciškonai, Leonas Laurinskas su žmona Valerija, keletas kretingiškių.

Kitą dieną registruojantis milicijoj P.Paulaičiui buvo uždrausta nuo 19 iki 7 val. išeiti iš namų, be milicijos leidimo išvažiuoti iš Kretingos. Tačiau P.Paulaitis šių draudimų nepaisė. Lankydavosi pas bendražygius ar gimines, aplankė pirmo arešto vietą, savo geradėjus Andriulius. P.Paulaitis buvo populiarus tarp Kretingos jaunimo.

Kretingoje P.Paulaitį lankė ir rėmė buvę jo bendražygiai: J.Mickaitis, V.Zaikauskas, V.Seliokas, K.Kavoliukas, L.Laurinskas ir kt.

1985 m. vasarą mirė vienuolis Jokūbas Skačkauskas, kuris savo butą buvo užrašęs P.Paulaičiui. Tada iškilo nedori darbai - testamentas perrašytas, o butas parduotas trečiam asmeniui. Nedorėliai nepaliko ramybėje P.Paulaičio ir gilioje senatvėje - jis liko be pastogės. Šiuo sunkiu metu P.Paulaičiui padėjo kretingiškiai Zita ir Jonas Kubiliai, leidę jam apsigyventi savo name.

Persikėlus pas Kubilius, P.Paulaičio sveikata buvo pašlijusi. Kubiliai juo nuoširdžiai rūpinosi ir slaugė.

Šv.Kalėdas ir Naujuosius 1986 metus P.Paulaitis sutiko sunkiai sirgdamas. Mirė P.Paulaitis vasario 19 d., palaidotas Kretingos kapinėse.

PRIEDAS.KELETAS LAIŠKŲ PETRUI PAULAIČIUI

1980 m. vasariu 1 d. Nijolės Sadūnaitės laiškas

1980.11.1 (83)

Gerbiamas ir Mylimas Broli Petrai!

Dienos slenka nepastebimai greitai, kartu nusinešdamos mūsų skausmą ir ilgesį, bet negali jos nusinešti mūsų noro, kad žmonių santykiuose būtų daugiau nuoširdaus žmogiškumo, supratimo, atlaidumo ir meilės, be kurios taip žvarbu ir šalta (dvasiškai ir fiziškai) žmonėms.

Ir dažnai norisi kartoti Elenos Rapkauskienės, Druskininkų 3-iosios vid. mok. mokytojos, žodžius:

...Man taip reikia tylos, kai po darbo dienos susikaupia daugybė minčių. Ir palinkus galva dar ilgai išrymos prie seniai puoselėtų minčių.

...Man taip reikia savęs, kad galėtum išspręst, ko man žemėje teko užgimt...

Geri žodžiai ir gerai būtų, kad kiekvienas nuskęstų tyloje ir susimąstytų apie savo gyvenimo vertę ir prasmę. Duok, Dieve, šviesos mums visiems ir jėgų, kad nepavargtume už blogį gerumu mokėti! Juk tik Meilė, didelė, pastovi, nesavanaudiška, gali blogį nugalėti, gali sutirpdyti neapykantos ledus širdyse.

Gyvenime tiek daug neteisingumo, tiek daug žiaurumo ir neapykantos, tad kokia didelė ir karšta turi būti visų mūsų meilė žmonėms. Mylėkime, mūsų širdys tik tam yra sutvertos!

Pasidalinau su Jumis savo mintimis ir tikiu - Jūs mane geriausiai suprasite, nes Jūsų širdis pilna tos šventos Meilės žmogui. Ir pasimelskite, kad nepavargčiau, kad visada mokėčiau už neapykantą geru atsilyginti. Tam mums ypač reikalinga Dievo malonė, Jo parama.

Baigsiu, nes jau naktis, ryt einu parai į darbą. Labanakt! Ir testiprina Jus Visagalis!

Su visu nuoširdumu ir seseriška meile.

Nijolė

L.J.Ch.

2.1979 m. gruodžio 18 d. Alfonso Svarinsko laiškas

Mielas Broli Petrai,

retai lankau laiškais. Atleisk! Bet neužmirštu ir apie Tave gražiausi prisiminimai. Ne kartą esu kalbėjęs ir Dievo Žody kaip apie "obraziec nravstvennoj čistoty". Šį vardą davė rusai. Manau, kad labai tinkamas.

Pirmiausia sveikinu sulaukus 75 metų amžiaus ir iškentėjus 32 metus. Ką Dievas labai myli, tam duoda ir didelį kryžių. Jūsų kryžius labai naudingas Bažnyčiai ir Tėvynei.[...]

Kasdien meldžiuosi, kad Dievas dar leistų sugrįžti į Tėvynę. Manau, kad rašyk, klebink. Gal bent kiek sutrumpins. Pabaigoje ir metai turi daug reikšmės. Viduklė visuomet tavęs laukia.

Pas mane darbo pakanka, bet yra ir džiaugsmo. Žmonių dar turime. Bet už kiekvieną sielą,, ypač jauną, reikia kovoti.

Pastaruosius 15-a metų padirbėjom iš peties. Suremontavau Igliaukoj bažnyčią ir kleboniją, o dabar remontuoju Viduklę. Dar turiu darbo 2-3 metams. O paskiau - pastoracinis darbas. Deja, esu tik vienas. Todėl sunkiau viską suskubti.

Visos viltys į Apvaizdos rankas. Labai maža laiko paskaityti, o laisvėje galima šį bei tą gauti. Matyt, tokį kryžių Dievas davė. Todėl reikia nešti.

Norėtųsi atverti širdį, bet popierius atvirumo nemėgsta. Tebūnie gyvu žodžiu ateityje.

Artėjant šv.Kalėdoms nuoširdžiai sveikinu Tave, Brolau, ir visus geros valios Tavo draugus. Lai Kristaus, gimusiojo Betliejuje, ramybė nusileidžia Jūsų horizonte ir parveda į Tėvynę.

Laimingesnių Naujų 1980-ųjų metų!

Su Dievu!

Tavo Alf.Svarin[skas]
Lietuva, 1979.XII.18.

3. Kunigo Virgilijaus Jaugelio laiškas

Garbė Jėzui Kristui.

Kadangi sunkiai sergu ir rašyti nelabai einasi, noriu bent keliais žodžiais pasveikinti Jus, broli, nešantį sunkų kryžių už mūsų brangiąją Tėvynę ir Bažnyčią. Padėti nelabai Jums galiu, todėl, jei Dievas leis, atlaikysiu šv.Mišias pirmąją Kalėdų dieną. O šiaip, kai galiu, kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį laikau šv.Mišias už jus visus, kurie nešate nelaisvės jungą už Tėvynę, Bažnyčią, už Tiesą. Be to, kiekvienose savo šv.Mišiose prisimenu jus visus.

Atsiminkime vieni kitus ir bendraukime maldoje.

Su Dievu.

Kun. Virgilijus

P.S. Į voką įdedu plotkelę ir kalėdinį sveikinimą. Išbraukimų nepadariau laiške. Teduoda Jums Dievas kuo gausiau stiprybės.

4.1973 m. spalio 30 d. Gintarėlio laiškas

Dėde,

dėkoju už atvirutę ir linkėjimus. Jūs gyvenate toli. Aš žinau - Jums sunku. Gaila, kad negalite grįžti pas mus. Tėtytė man sakė, kad Jūs valgote prastą košę ir nedaug gaunate duonos. Aš norėčiau pasiųsti raudonų obuolių, bet negalima.

Dėde, aš mokausi antroje klasėje. Turiu du ketvertu, o likusieji - penketai. Geriausiai sekasi matematika. O rašant pasitaiko visko. Kai išmoksiu rašyti, parašysiu dažniau, o dabar, dėde, sudieu.

1973 10 30
Gintarėlis

5.1973m. gruodžio 12 d. Vinco K. laiškus

Petrai,

Tavo laišką, rašytą lapkričio 27 d., gavau. [...] Gintarėlis dėkoja taip pat. [...] Gintarėlio laiškas buvo vienintelis. Aš nebuvau pridėjęs jokio priedo. Kadangi žadėjau parašyti truputį vėliau, todėl gavai laišką tokį, koks jis buvo pasiųstas. [...] Didžiausios kliūtys - kasdieniniai darbai ir šeimų rūpesčiai, dėl kurių viskas užmirštama. Vienu žodžiu - kalias nerūpestingumas. Tačiau ką bekalbėti su tais, kurie daug ką pergyveno ant savo pečių, patys laukė, ilgėjosi, gal net smerkdavo tuos, kurie tingėdavo arba nerasdavo laiko parašyti. Dabar patys nubluko labiau už kasdienybę ir nesuranda reikalo ir noro arba dangstosi neturinčiais pagrindo argumentais dėl negalėjimo rašyti. Tokiais atvejais išryškėja širdys.., draugiškumas, bičiulystė, atminimai praeičiai ir t.t. [...]

Petrai, viskas juda. Net ir visuomenės moksluose užrašyta: "Egzistuoti, reiškia, judėti..." Nejudėsi, nesiskubinsi su visais - atsiliksi, sustosi - apaugsi samanom ir liksi nuošalyje gyvenimo. Visi praeis tavęs nepastebėję, nepasigedę, niekas nieko tavęs nebeklaus, kadangi už visus mažiausiai žinosi. Nebegalėsi niekam patarti, pamokyti ar pareikalauti.

Neramus buvo ruduo. Jis praėjo. Ir gerai, kad praėjo... Apturėjau visą eilę laidotuvių, net ir Tavo keliais praėjusių žmonių, vestuvių, išleistuvių į kariuomenę. Viskas kartojasi. Visur panašios scenos. Nesikartoja tik am-

žius. Metai kraunasi ant pečių, veidas raukšlėjasi, jėgos tirpsta, nuotaikos pilkėja... Tačiau kaip bebūtų - nenuleiskim rankų, nenukabinkim nosių, nors ir kokie vėjai bedraskytų širdis.

1973.XII.12
Vincas K.

6.1980 m. gruodžio 14 d. Liudo Simučio laiškas

Garbė Jėzui ir Marijai!

Mielas Petrai!

Pradėdamas rašyti šį laišką, susimąsčiau, ar ne per retai Jums parašau. Žinote - ne, ne per retai. Jūs su tuo nesutiksite, nes Jūs trokštate gauti laiškus - tuos šiokios tokios paguodos lašelius - kuo dažniau. Jūs esate kalinys ir galvojate, kad Jūsų padėtis blogesnė negu esančių laisvėje, todėl jaučiate turįs nuolatinę teisę laukti iš laisvųjų paramos ar bent paguodos. Bet, Petrai, patikėkite, ne visiems laisvėje lengviau, negu ten Jums. Bent jau man tai sunkiau. Pagaliau Jūs pasirinkote kančios, aukos kelią ne tam, kad kas užjaustų ir guostų, ramintų, o todėl, kad Jūsų kilniai sielai nebuvo kito kelio. O jei jau pasirinkote kančios kelią, jei ryžotės aukotis ant Tiesos aukuro, tai tegu Jūsų auka būna kuo didesnė! Kuo daugiau paguodos - tuo mažiau skausmo, tuo sunkesnė darosi auka. Suprantu, kieti mano žodžiai, bet ar ne teisingi? Jūs žinote, kad "velnias išvaromas tik malda ir pasninku", todėl Jūsų dabartinė kančia žymiai vertingesnė negu galėtų būti ko nors verta viešoji veikla. [...]

Apie save sunku rašyti, nes irgi labai sunku gyventi. Su Irute gerai sugyvename, bet neturime kur gyventi. Jau trečias mėnuo neturime savo buto. Daiktus pasidėjome vienoje vietoje, patys laikinai prisiglaudėme bute, kur jau gyveno dvi šeimos, mes - trečia. [...] Pažįstamų turime daug, gerų žmonių yra daug, bet žmonės negali padėti, nes nieko neturi atliekamo, o tie, kurie turi, turi todėl, kad su niekuo nesidalina, nenori ir nemoka padėti kitiems. [...]

Sveikinkite visus gerus tautiečius ir netautiečius.

Telaimina Jus Dievas!

1980.XII.14

Liudas