Partizanai: Istorija ir dabartis

BALNINKIEČIŲ RINKTINĖS NIKODEMO LIŠKAUSKO-BERŽO BŪRIO LAISVĖS KOVOS

REFERATAI, STRAIPSNIAI

Doc. Kazys Strazdas

□Nikodemas Liškauskas-Beržas

1944 m. dalis gyventojų, prisiminę 1941 m. raudonųjų represijas, pasitraukė į Vakarus, kiti, nepriklausomybės siekių skatinami, pasirūpino ginklais ir išėjo į miškus Tėvynės ginti. Ypač laisvės kovos suaktyvėjo ir kovotojų gretos pagausėjo paskelbus mobilizaciją į sovietų armiją. Tuomet jauniems vyrams teko apsispręsti - ar pirmose fronto linijose kaunantis su vokiečiais savo krauju stiprinti okupantą, ar ginti Tėvynės laisvę ir gyventojus nuo okupantų teroro. Pastarąją mintį ypač skatino Vakarų paramos viltis ir vokiečių okupacijos metu įgyta nuostata netarnauti okupantų armijoje. Plačiai plito gandai, kad greitai prasidės Vakarų karas su Sovietų Sąjunga ir Lietuva bus išlaisvinta. Dauguma jaunuolių, tokių vilčių skatinami, patraukė į miškus. Dalis bandė okupacijos pradžioje slapstytis namie neginkluoti, kiti išėjo į Sovietų armiją.

Mobilizacijos verčiami ir patriotizmo skatinami, metę arklą, išėjo Tėvynės ginti ir Ukmergės aps. Balninkuose 1915 03 05 gimęs, Lietuvos armijos puskarininkis Nikodemas Liškauskas-Beržas, Žemaitkiemio vls., Martnonių k. gyventojas Vladas Raugalas-Žilvitis, g.1925 m., Kurklių vls., Sargūnų k. du broliai Žukauskai - Zigmas-Plaktukas, g.1922 05 02, ir My-

kolas-Meška, g.1919 06 15, to paties valsčiaus Kališkų k. gyventojas Bronius Miškinis-Kardas, g.1926 m., ir kiti. Visi priklausė Balninkiečių rinktinės psk.N.Liškausko-Beržo vadovaujamam būriui.

Kiekvienas partizano kelią pasirinko atskirai ir skirtingu laiku. N.Liškauskas, kaip 1941 m. sukilėlis ir šaulių sąjungos aktyvus narys, antrąją sovietų okupaciją sutiko miške su ginklu rankoje. Broliai Mykolas bei Zigmas Žukauskai ir Vladas Raugalas į partizanų gretas įsijungė 1944 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, prieš masines žudynes. Šaukiamojo amžiaus Bronius Miškinis pasijauninęs dokumentuose, įsijungė į partizanų gretas truputį vėliau, kai antrą kartą gavo šaukimą atvykti į Kurklių saugumą. Visi jie pasižymėjo ištverme, drąsa, kovingumu, drausme, gerai sugyveno, todėl būrio vadas Beržas jais pasitikėjo ir pasikvietė.

Partizano kelio pasirinkimą labai paspartino 1944 m. pabaigoje pradėtas beginklių, taikių ir net į armiją besiruošiančių eiti šaukiamojo amžiaus jaunuolių, jų artimųjų, senių, moterų bei vaikų masinės žudynės ir kankinimai.

V.Genienė mini Giedraičių-Dubingių apylinkėse įvykdytas penkias taikių, beginklių gyventojų žudynes bei kankinimus¹. 1944 m. gruodžio 1 d. vakare atvykę į Kulundžių k. stribai bei enkavedistai išsivarė iš namų besiruošiančius eiti į armiją nesislapstančius šešis vyrus: Aleksą Mikšėną, brolius Petrą ir Stasį Lazauskus, brolius Aleksą ir Kazį Virgailius ir Stasį Kranauską. Varydami juos mušė, spardė ir badė durtuvais. Visą naktį kaimas skambėjo nuo kankinamųjų klyksmo, o anksti rytą Pranė Lazauskienė rado netoli Mikšėno sodybos išrengtus, išverstom kišenėm ant arimo gulinčius nukankintus jaunuolius: 70 durtuvų dūriais subadytą Praną Lazauską, nukankintą ir ant pilvo užristu dideliu akmeniu Stasį Kranauską, išrautais liežuviais ir išsuktomis rankomis Virgailius ir savo sodyboje po obelaite nudurtą Aleksą Mikšėną. Visi buvo pusnuogiai, geresni drabužiai nurengti. Nukankintųjų neleido laidoti kapinėse, todėl artimieji palaidojo juos savo sklypuose, o brolių Virgailių karstus apklojo šiaudais ir nuvežę naktį slapta palaidojo senose Giedraičių kapinaitėse. Nužudytojo Kranausko tėvas nuvilko nuo savo sūnaus lavono subadytą švarką ir kas sekmadienį juo apsivilkęs eidavo į bažnyčią. Tai buvo savotiška demonstracija prieš taikių žmonių žudymą ir kankinimą. Žmonės matė, bet tylėjo. Žiauriausias iš Giedraičių įgulos taikių žmonių kankintojas buvo stribas Semionovas.

Gruodžio 5 d. į Magūnų k. atvykęs stribų bei okupantų būrys iš namų išsivarė Zabarauską, aštuoniasdešimtmetį Antaną Astiką, nes jo sūnus slapstėsi nuo rusų armijos ir jo dukrą Stasę. Varydami mušė šautuvų buožėmis ir spardė. Pakeliui sutiko aštuoniolikmetę kaimyno mergaitę Janę Paliulytę. Ją taip pat kartu nusivarė ir visus miškelyje sušaudė.

Gruodžio 17 d. vidurdienį dviem vežimais atvažiavę į Saveikių k. stribai bei okupantai apsupo Antano Zarankos sodybą ir padegę nušovė Teklę Miknevičienę, Miežonių kaimo Joną Minkauską ir Juozą Lamauską (juos abu prieš dieną išsivedė iš laidotuvių, kuriose buvo pakviesti giedoti) ir trylikametį Teklės sūnų Česlovą Miknevičių, o namo pelenuose rado sudegusio Juozo Zarankos ir kaimynės Elenos Lamašauskienės kaulus. Stribai skerdė gyvulius, plėšė, vogė ir vežė į Giedraičių įgulą. Tą pačią dieną Saveikių k. buvo nušauti beginkliai Laumikonių k. šaukiamojo amžiaus jaunuoliai Boleslovas Minkauskas ir Mečislovas Butkevičius.

Paskelbus per radiją mobilizaciją, gruodžio 17 d. ryte iš Nameliškių, Gasparėnų, Grobniokų, Kazelaukos, Skroblynų kaimų išėjo į Vilniaus šaukiamąjį punktą septyniolika šaukiamojo amžiaus jaunuolių. Juos lydėjo dviejų šaukiamųjų tėvas Prichodskas. Nepriėję Dubingių, nuo jų atsiskyrė keturi vaikinai, panorėję eiti trumpesniu keliu per Alkos k. Likę dvylika jaunuolių tos pačios dienos popiete sutiko stribus ir buvo suimti, nuvaryti į Dubingius ir uždaryti Giedrio klojime. Seniui Prichodskui liepė: "Kratykis namo. Mes patys juos nuvešime į armiją". Daiktų -maišelių, lagaminų - neatidavė. Tą pačią dieną Liudviką Mališauską, Juozą Pipirą, Vytautą Simonavičių, Kazį Lajanską, Česlovą Prichodską, Kazį Rusecką, Juozą Mateiką, Vaclovą Mateiką, Edvardą Tamašauską, Feliksą Mackonį, Edvardą Žitkauską ir Henriką Žitkauską, basus, išrengtus, išverstom kišenėm sušaudė ties Miežoniais. Keliems jų buvo perskeltos galvos, ištaškyti smegenys ir išbadytos akys. Juos žvėriškai nužudė už tai, kad jie ėjo ne į Ukmergės, o į Vilniaus šaukiamąjį punktą. Eiti į Ukmergę jie pabijojo dėl dažnų Aluntos partizanų susirėmimų su stribais.

1944 m. pabaigoje tokios žudynės ir kankinimai buvo dažni Lietuvoje, todėl žmonės traukė į miškus, ten apsiginkluodavo iš okupantų atimtais ginklais ir jais gynė savo tautiečius nuo svetimtaučių okupantų ir stribų.

1944 m. Ukmergės aps. partizanų veikla buvo organizuojama pagal rusų okupacijos išvakarėse LLA jungtinio štabo sudarytą rajoninį suskirstymą. Ukmergės aps. partizanų veiklos zona buvo suskirstyta į 6 rajonus. Kiekviename rajone buvo po 2-3 valsčius. Rajonui, kuriame veikė N.Liškausko-Beržo būrys, priklausė Kavarsko, Kurklių ir Balninkų vls. Šio rajono vadu buvo paskirtas mjr.J.Navikas, o jo pavaduotoju -1905 m. kovo 18 d. gimęs Varėnos r., Nedingės apyl. Vadėnių k., Balninkų pradžios mokyklos vedėjas, aktyvus šaulių sąjungos narys, Ukmergės šaulių rinktinės Balninkų šaulių būrio vado dvarininko Steikūno pavaduotojas, šaulių būrio vadas, žvejys mėgėjas, mano mokytojas Juozapas Šibaila-Diedukas². Daugiau duomenų apie mjr.J.Naviko partizaninę veiklą neaptikta, todėl tikrasis vadas ir partizaninio judėjimo organizatorius buvo J.Šibaila, nes jį žinojo visas rajonas. J.Šibaila Balninkų valsčiuje turėjo didelį autoritetą ir vadovavimo patirtį. Jam nepatiko visos okupacijos. Pirmąją sovietų okupaciją jis sutiko nupiešęs raudono ožio su Stalino galva portretą ir laikė jį mokykloje užkištą už malkomis kūrenamo koklinio pečiaus. 1941 m. birželio 12 d. jo šeimą ištrėmė į Sibirą, o jis liko. J.Šibailos pasakojimu jo šeimą trėmę Balninkų žydai, neradę šeimos galvos namie, nuvyko jo ieškoti į pamėgtą žvejybos vietą. J.Šibaila, matyt, jausdamas pavojų, buvo ginkluotas pistoletu, bet pastebėjęs ateinantį žydų būrelį pasislėpė miškelio tankaus lazdyno kelme ir jo nerado. J.Šibaila turėjo ryšį su sukilėlių štabu Kaune ir buvo 1941 m. sukilimo Balninkų vls. organizatorius ir aktyvus dalyvis. Karo išvakarių naktį balninkiečių sukilėliai išlaisvino Balninkų valsčių ir, pašalinę komunistų aktyvistus, išlaikė Balninkus iki vokiečių atėjimo, o Kurklius teko vaduoti du kartus, nes pirmuosius vaduotojus besitraukianti rusų armija išstūmė. Išlaisvinę valsčius, sukilėliai naikino besitraukiančius raudonarmiečius. Vien Trakinių kaime J.Šibailos, Paškevičiaus ir Zabulionio vadovaujami sukilėliai pagal vienus šaltinius sunaikino 500 karių, pagal kitus - apie 300 nukovė ir apie 300 paėmė į nelaisvę³. Po šių kautynių šauliai su sukilėliais išvadavo antrą kartą Kurklius, o vokiečiai pasirodė tik po trijų dienų nuo sukilimo pradžios.

Įpusėjus vokiečių okupacijai, kai į Balninkus atvyko vokiečiai gaudyti darbams į Vokietiją vyrų, visą savaitę nebuvo mums pamokų mokykloje. Mokykla buvo Steikūno dvare Želvos kryptimi, miestelio pakraštyje už Piršėno ežero ant stataus aukšto šlaito, nuo kurio gerai matėsi slėnyje įsikūręs Balninkų miestelis. J.Šibaila ir mes, jo mokiniai, stovėdami ant šlaito, stebėjome vokiečius ir jų veiksmus. Vokiečiams išsirikiavus gaudyti vyrų,

J.Šibaila prie mokinių prasitarė: "O, kad čia būtų kulkosvaidis!" Traukiantis vokiečiams, jis antrąją sovietų okupaciją sutiko su ginklu rankose, pradėjęs organizuoti balninkiečių rinktinę.

1944 m. liepos 24 d. antrą kartą sovietams okupavus Ukmergę, Balninkų vls. Balundžių k. ir kitų kaimų vietovėse pastebėtas J.Šibailos-Dieduko vadovaujamas iki 50 partizanų būrys⁴. Ukmergės NKVD-NKGB pranešime vidaus reikalų komisarui Bartašiūnui apie pagrindines Ukmergės aps. partizanų grupes pažymima, kad 1944 m. liepos mėn. buvo suformuotas trijų grupių 50 žmonių J.Šibailos partizanų dalinys, kurį sudarė daugiausiai 1941 m. sukilimo dalyviai⁵. Jam vadovavo J.Šibaila ir iš Balninkų vls., Balundžių k. kilęs Alfonsas Miklušis (Mikluška). Pastarasis vadovavo neilgai, nes 1944 m. rugsėjo 15 d. okupantams "šukuojant" Balninkų apylinkes A.Miklušis žuvo kautynėse⁶. J.Šibailos dalinys veikė Balninkų, Kurklių, Želvos, Žemaitkiemio, Aluntos, Giedraičių ir kituose valsčiuose. Jau 1944 m. Ukmergės aps. veikusias partizanų grupes sekė užverbuoti agentai tarp jų J.Šibailos dalinį sekė trys agentai: Driukas, Kuznec (Kalvis) ir Oriol (Erelis)⁷.

N.Liškausko partizanų būrys priklausė J.Šibailos rinktinei. N.Liškausko partizaninės veiklos pradžia minima Balninkų NKVD karinio dalinio pažymoje. Ten rašoma, kad 1944 m. rudenį vado Plieno pavedimu Balninkų vls. buvo suorganizuotas iki 30 partizanų N.Liškausko vadovaujamas būrys*. Faktiškai šis būrys buvo suorganizuotas anksčiau - rugpjūčio-spalio mėn., nes Ukmergės NKVD pažymoje apie Beržo partizaninę veiklą rašoma, kad 1944 m. rugpjūčio 30 d. ir spalio 24 d. jis puolė Želvos, o rugsėjo 9 d. - Balninkų vykdomuosius komitetus⁹. Sprendžiant iš šių puolimų masto, galima daryti išvadą, kad N.Liškausko būrys buvo suformuotas jau liepos mėnesį.

Balninkiečių rinktinės rajone stambių miškų nėra, bet okupantai mini daug ir gausius partizanų būrius. Vien tik Trakinių k. partizanų sąjūdžiui davė 50-60 vyrų.

1944 m. rugsėjo mėn. pradžioje Svironių miške buvo pastebėtas 50 partizanų būrys, vadovaujamas J.Šibailos ir Alfonso Morkūno-Plieno¹⁰. Rugsėjo-spalio mėn. 3-asis (Kavarsko, Kurklių, Balninkų vls.) ir 4-asis (Pabaisko, Žemaitkiemio, Šešuolių, Želvos vls.) rajonai buvo sujungti į Bal-ninkiečių (Laisvės) rinktinę, kurią sudarė trys padaliniai - J.Šibailos, A.Morkūno, A.Bagdono¹¹. Alfonso Bagdono-Aro vadovaujamą padalinį sudarė Kurklių ir Utenos aps. Skiemonių bei Aluntos vls. veikusios apie 50-100 vyrų partizanų grupės, o J.Šibailos junginį, veikusį Šešuolių, Želvos, Balninkų apylinkėse, sudarė iki 150 partizanų¹². Apie spalio 18 d. per Žemaitkiemio vls. šauktinių gaudynes A.Morkūnas buvo suimtas, bet netrukus iš okupantų kariuomenės pabėgo ir lapkričio pabaigoje vėl minimas su 15 partizanų grupe prie Lyduokių. 1944 m. lapkričio mėn. Balninkiečių rinktinės J.Šibailos vadovaujamas 50 partizanų dalinys rengė žiemojimo bunkerius Utenos aps. Butėnų miške¹³. 1945 m. sausio mėn. Balninkiečių rinktinė telkė apie 100, o gegužės mėn. - apie 140 partizanų. 1945 m. rinktinė buvo suskirstyta į tris kuopas, kurioms vadovavo J.Šibaila, A.Saugūnas ir A.Morkūnas. Šios rinktinės partizanai veikė Balninkų, Kavarsko, Kurklių, Molėtų, Želvos, Žemaitkiemio ir kituose valsčiuose. Aktyviausias iš jų buvo A.Morkūnas-Plienas. Jis ir dienos metu atskirose gyvenvietėse surengdavo susirinkimus ir kviesdavo vietinius gyventojus į partizanų gretas¹⁴. 1945 m. Balninkiečių rinktinės gretas papildė prisijungęs Kauno universiteto studento Jono Jūro-Karoso būrys. 1945 m. pavasarį atvykus pas mjr.J.Pakalnį Žaliojo Velnio ryšininkei Aldonai Paulavičiūtei-Indyrai užmegzti ryšio su ukmergiečiais, J.Šibaila pareiškė norą prisijungti prie Žalio Velnio vadovaujamos 5-osios LLA apylinkės (vėliau Didžiosios Kovos apygardos) ir pažadėjo pats atvykti pas Žaliąjį Velnią.

1945 m. pradžioje balninkiečių junginys veikė Želvos, Balninkų, Molėtų vls. ir buvo padalintas į 4 grupes, kurioms vadovavo: Alfonsas Saugūnas-Vėtra, P.Mieželis (Maželis)-Vilkas, Alfonsas Morkūnas-Plienas ir Eduardas Valiūnas¹⁵. Junginio štabas laikėsi netoli Balninkų ir gegužės mėn. pradžioje vadovavo nuo 100 iki 140 partizanų rinktinei¹⁶. A.Morkūno-Plieno 16-30 partizanų grupė veikė Balninkų, Molėtų, Žemaitkiemio, Želvos, Šešuolių valsčiuose ir Lyduokių apylinkėje. Plieno grupei priklausė ir N.Liškausko-Beržo būrys, kuris jau 1944 m. gruodžio mėn. turėjo suskirstytus skyriais 25 partizanus, kurie dažniausiai veikė Aluntos vls. Juozapavos, Spiečiūnų ir kt. kaimų apylinkėse¹⁷.1945 m. spalio mėn. atvykus Žalio Velnio štabo ryšininkui, Lietuvos kariuomenės Itn.Piliakalniui, Juozapo Šibailos-Dieduko vadovaujama Balninkiečių (Laisvės) rinktinė buvo perorganizuota į DKA B rinktinę. Žaliasis Velnias B rinktinės vadu paskyrė psk.Alfonsą Morkūną-Plieną, o rinktinės štabo viršininku - Juozą Šibailą-Dieduką¹⁸. Pirmieji DKA B rinktinės štabo nariai buvo broliai Vladas-Puškinas ir Kazimieras-Spartakas Ališauskai iš Žemaitkiemio vls., Valų k., Viktoras Meilus-Sturmas, Kazimieras Puodžiūnas-Titnagas iš Žemaitkiemio vls. , Vederų k., Jonas Jūras-Žilvinys iš Kurklių vls., Burios k. ir mokytojas Alfonsas Leščius-Šaltekšnis iš Skiemonių vls. 1946-1947 m. keitėsi rinktinės štabo bei batalionų vadai ir nariai. Didžiosios Kovos apygardos B rinktinė buvo suskirstyta į 5-is batalionus, tačiau iki 1945 m. pabaigos dalis batalionų, kuopų, būrių įsakymus gaudavo tiesiog iš DKR, o ne per B rinktinės štabą. 1945 m. gruodžio mėn. Plienas su 120 partizanų laikėsi Žemaitkiemio vls., o ties Skiemonių-Balninkų vls. riba - J.Šibaila-Diedukas su 40 partizanų būriu¹⁹.1946 m. sausio 27 d. duomenimis tarp Žemaitkiemio ir Želvos veikiančią Plieno rinktinę sudarė apie 200 partizanų. 1946 m. DKA B rinktinėje veikė 5 batalionai. 3-asis batalionas veikė Balninkų, Kurklių, Želvos vls., o jam vadovavo psk.Kazimieras Puodžiūnas-Titnagas iš Vederų k. Batalioną sudarė trys kuopos, kurioms vadovavo Vilius Karaliūnas-Viržis iš Balninkų miestelio, Vytautas Rokas-Beržas iš Želvos vls., Paželvės k. ir Stasys Narušis-Skiltuvas iš Balninkų vls.²⁰. Alantos, Balninkų, Želvos vls. veikė N.Liškausko-Beržo būrys. 1945 m. rugsėjo mėn. kai kurie šio būrio partizanai, įsigiję padirbtus dokumentus, apsigyveno Utenoje, Šilutėje bei kitose vietovėse²¹, tačiau 1946 m. balandžio mėn. N.Liškausko būrys vėl telkė 30 partizanų²².

Tenka pažymėti, kad MGB žinias apie partizanų dalinių struktūrą bei veiklą gaudavo greitai ir tikslias. Kaip antai 1945 m. spalio mėn., vos pradėjus perorganizuoti Balninkiečių Laisvės rinktinę į DKA, viršininkas Bykovas pažymoje apie Beržo partizanų veiklą Balninkų teritorijoje rašo, kad jis priklausė DKA B rinktinės vadui Plienui²³. 1945 04 11 Beržas įstojo į Didžiosios Kovos rinktinę, o 1945 06 04 įsakymu 5/15 (kartu su kitais aštuoniais skirtingu laiku įstojusiais) Didžiosios Kovos rinktinės štabo vadas Žaliasis Velnias Beržą paskiria operatyvinės kuopos vadu, o kitus aštuonis - kitų kuopų vadais²⁴.

Iš slapyvardžio neaišku, kurį Beržą Žalias Velnias paskyrė kuopos vadu, nes jų buvo nevienas. Žinia, kad 1945 m. pavasarį Balninkiečių (Laisvės) rinktinės, kurioje buvo ir N.Liškausko-Beržo būrys, ryšio užmezgimas su Žalio Velnio rinktine ir Beržo įstojimo į DKR bei jo kuopos vadu

paskyrimo datų panašumai leidžia manyti, kad minėtas Beržas galėjo būti N.Liškauskas.

Kiekvienas partizanas, stodamas į LLA DKR (vėliau DKA), duodavo priesaiką sąžiningai vykdyti viršininkų įsakymus ir neišduoti paslapties. Priesaikos tekstas buvo toks: "Stodamas į Lietuvos Laisvės Armiją, Didžiosios Kovos rinktinę, akivaizdoje Dievo ir žuvusiųjų dėl Lietuvos nepriklausomybės, pasiduodamas organizacijos drausmei, prisiekiu sąžiningai vykdyti man pavestus viršininkų įsakymus, gerai žinau, kad už paslapties išdavimą gresia mirties bausmė. Tai, ką prisiekiu, Dievas man išlaikyti tepadeda". Štabas reikalavo, kad kiekvienas vadas turėtų savo pavaduotoją, kuris pakeistų kovos lauke kritusį vadą. Manoma, kad iš Beržo pavaduotoju galėjo būti Plaktukas, Kardas arba Žilvitis, nes Meška net stribą gailėjo nušauti.

□Beržo būrio ryšininkas ir rėmėjas Kazys Strazdas. Kaunas, 1955 11 20

Nikodemo Liškausko-Beržo likusios dvi dukros buvo jaunos, todėl apie tėvo veiklą žino tik iš žmonių pasakojimų. Jos patarė man pasikalbėti su senu Trakų k. gyventoju Vytu Stasiūnu. Stasiūnas papasakojo, kad N.Liškauskas buvo šaulių sąjungos narys, aktyvus 1941 m. sukilimo dalyvis ir organizatorius. Paklaustas, ar tarnavo vokiečių armijoje seržantu, kaip rašoma Balninkų MGB pažymoje apie N.Liškausko partizaninę veiklą, atsakė pirmą kartą girdįs. Nebent vokiečiams likviduojant gen.P.Plechavičiaus suorganizuotą savanorių rinktinę, buvo suimtas ir išvežtas į frontą, tačiau ir ten ilgai neužsibuvo. Progai pasitaikius, iš vokiečių armijos pabėgo ir laukė karo pabaigos, kada ginklu galės ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Šiame straipsnyje minimi tik penki autoriaus tėvo klojime įrengtame bunkeryje apsistodavę N.Liškausko-Beržo būrio bendražygiai.

Man buvo duota užduotis einant į Balninkų progimnaziją bei grįžtant

stebėti ir rinkti žinias apie Balninkų karinės įgulos pokyčius ir pranešti jiems arba Stasiui Paliūniui. Jų ryžtas ginklu priešintis nepalyginamai gausesnei ir geriau ginkluotai reguliariajai kariuomenei rodo, kad kova prieš okupantą ir jų smurtą buvo svarbesnė už išlikimą. Daug kartų mirtis jiems žvelgė į akis ir daug kartų likimas juos lenkė. 1946 m. vasarą keturiems N.Liškausko-Beržo būrio laisvės gynėjams mirtiną pavojų padėjo išvengti ir šių eilučių autorius, sėkmingai išvedęs juos iš okupantų supamo Pakriūtos miško per sunkiai praeinamą liūną į priešingą Didžiojo Baldono ežero krantą. N.Liškausko-Beržo būrys narsiai kovėsi Plaštakoje, Sesertyje, Luciūnuose, Paužuoliuose, Lyduokiuose, Videniškyje, taip pat Valų, Užumakių bei Trakinių miškų apsuptyse ir kitose vietovėse.

Beržo būrio partizanai 1944 m. rugsėjo 2 d. apšaudė Balninkų vls., Dvarninių k., Ukmergės aps. Vykdomojo komiteto darbuotojus ir du sužeidė. Balninkiečių J.Šibailos rinktinės būriai tris kartus (1944 m. rugsėjo 4 bei 9 d. ir 1945 m. balandžio 3 d.) puolė Balninkų ir tris kartus (1944 m. rugpjūčio 30 d., spalio 24 d. ir 1945 m. liepos mėn.) Želvos Vykdomuosius komitetus ir okupantų karių bei stribų įgulas²⁵. Užėmę Balninkų miestelį, išlaikydavo jį iki paryčių, tačiau akmeninio dviejų aukštų įgulos pastato nė karto nepavyko užimti. 1944 m. rugsėjo 4 d. naktį Balninkų puolimas buvo nesėkmingas, nes miestelyje buvo apsistojusi operatyvinė grupė. Puolime vienas partizanas žuvo, du buvo sužeisti, tad nepasiekus tikslo teko pasitraukti²⁶. 1945 m. balandžio 3 d. N.Liškausko-Beržo būrio Balninkų puolimas buvo sėkmingesnis - nukautas stribas Karablikovas ir paimtos parduotuvės prekės²⁷. Tokiuose puolimuose turbūt dalyvaudavo ne vienas būrys, o puolimo metu už kelių kilometrų prieigų kelius saugojo ginkluoti legaliai gyvenantys vyrai. Jų paskirtis buvo netikėta ugnimi pasitikti atvykstantį iš kitų įgulų okupantų pastiprinimą, duoti pavojaus ženklą ir pasitraukti. N.Liškausko-Beržo būrys tikriausiai kartu su A.Bagdono-Aro vyrais puolė Kurklių, Žemaitkiemio bei Aluntos miestelius.

Beveik kiekvienos kautynės reikalavo aukų. Aukų skaičius abiejose pusėse buvo nevienodas: jeigu laisvės kovotojai netikėta ugnimi pasitikdavo vykstančius gyventojų terorizuoti okupantus, aukos būdavo priešo pusėje, o jeigu priešas apsupdavo išduotą bunkerį - partizanų pusėje. Kautynėse būdavo ir sužeistųjų. Čia partizanų dalia buvo žymiai blogesnė negu okupantų, nes jiems trūko gydytojų, vaistų, tvarsliavos ir net gydymui tinkamų

patalpų. Trakinių kautynėse sužeistas Mykolas Žukauskas-Meška gydėsi Armoniškių miške, mūsų šeimos slepiamas ir prižiūrimas, o gydytojo tik konsultuojamas.

Pirmaisiais okupacijos metais išėję į miškus mūsų apylinkių partizanai ilgą laiką telkėsi Užumakių miške ir kiekvieną savaitę grįždavo tėvų aplankyti. Prie jų prisijungdavo namie besislapstantys beginkliai jaunuoliai. Be to, Lietuvos Laisvės Armijos partizanų gretas nuolat papildydavo raudonųjų terorizuojami vietiniai gyventojai ir nuo 1945 iki 1953 m. aštuonių didesnių trėmimų likučiai. Juos miške apginkluodavo ir pamokydavo karo meno. Ilgą laiką laisvės gynėjai valdė Užurnakio miško apylinkes. Ūkininkų okupantams suvežta maisto prievolės duoklė ir pieninėse pagamintas sviestas dažnai patekdavo į jų rankas. Už paimtas gėrybes palikdavo raštą, patvirtinantį, kad gėrybes paėmė LLA kovotojai. Pamažu Užumakių miške susitelkė stambios Balninkiečių laisvės rinkinės pajėgos. Nemažos pajėgos buvo ir Trakinių miške, todėl Užumakių bei Trakinių miškuose buvo didžiausios ir ilgiausiai trukusios Balninkiečių rinktinės kautynės.

Klemenso Nečiūno atsiminimais 1945 m. birželio 29 d. (S.Abromavičius teigia, kad birželio 26 d.) rusų kariuomenė puolė Kurklių vls., Trakinių miške ilgiau apsistojusią Balninkiečių rinktinės J.Šibailos partizanų grupę. Buvusio KGB archyvo byloje (F.K-1, A.18, B.43, L.130) esančioje NKVD Ukmergės aps. skyriaus 1945 m. birželio 29 d. ataskaitoje yra žinia, kad birželio 26 d. buvo gauti duomenys, jog Kurklių vls., ties Moskališkių ir Trakinių kaimais pamiškėje, nedidelėje dauboje apsistojęs Bagdono vadovaujamas partizanų būrys. Kitą dieną įvykdyta karinė operacija. Auštant birželio 27 d. rytui pasigirdo automatų bei kulkosvaidžių šūviai ir granatų sprogimai. Vyrams, pažadintiems iš miego, sunku buvo orientuotis. Rusai mišką supo planingai, nes išdavikas buvo tiksliai nurodęs partizanų stovėjimo vietą. Priešas kulkosvaidžių ugnimi vertė partizanus trauktis per lauką, todėl iš 40 vyrų čia žuvo 36, tarp jų ir kuopos vadas psk.Alfonsas Bagdonas-Aras iš Trakinių k. Apie 11 partizanų, turėję bunkerius Virintos pakrantėje, išliko gyvi. Mūšio metu rusai padegamosiomis kulkomis padegė Kuktų vnk. ir Šulskų k. Kelias valandas trukusios kautynės buvo intensyvios, bet nelygios, nes priešas netikėtai puolė visu batalionu, o gal daugiau²⁸. Be to, kautynių metu sunkvežimiais buvo telkiamos papildomos rusų pajėgos iš Ukmergės ir Utenos. Manau, kad Trakinių kautynėse kovėsi daugiau kaip 40 partizanų, nes jose dalyvavo ir psk.N.Liškausko-Beržo būrio vyrai. Be to, sunku patikėti, kad po tokių kautynių tą dieną iš kelių pas mus vakare atėjusių N.Liškausko partizanų būtų sužeistas tik vienas mano pusbrolis Mykolas Žukauskas-Meška, kurį paliko mums slėpti ir gydyti. Greitai pranešiau apie nelaimę Mykolo tėvams. Jo sesuo Anelė Žukauskaitė parūpino vaistų ir Mykolas pagijęs vėl grįžo į N.Liškausko būrio gretas.

Užumakių miško puolime dalyvavo net keli sovietinės kariuomenės šarvuočiai bei lėktuvai. Aukų buvo abiejose pusėse, bet partizanų daliniai pasitraukė. Naktį partizanai traukė ilga, arkliais kinkyta, gurguole per mano gimtąjį Armoniškių k. Labai bildėjo ratai, net mūsų šeima pabudo iš miego ir pro langus stebėjo jų vilkstinę. Jeigu teisingai atmenu, buvo 1945 m. ruduo ir gerokai pašalę.

Užumakio kautynės parodė, kad mūsų partizaninis judėjimas nepajėgus atvirose kautynėse kovoti su daug gausesniu ir geriau ginkluotu priešu. Teko keisti pasipriešinimo taktiką, skirstytis mažesniais būriais, vengti atvirų kautynių ir netikėtai, pasalose, vaišinti švinu stribus bei okupantus. Po Užumakių kautynių J.Šibailos Balninkų apylinkėse nebesigirdėjo, nes išsiplėtus veiklai, jis išsikėlė į tolimesnius rajonus. Tai buvo balninkiečių partizanams netikėta, nes jie neteko gero ir narsaus organizatoriaus, puikaus oratoriaus, kuris sugebėdavo taip nuteikti partizanus, kad jie būdami išvargę, nusiminę, sužeisti imdavo šypsotis, atgaudavo viltį, pamiršdavo skausmą, o kai užtraukdavo jo rinktinės vyrai dainą, pritariant J.Šibailos armonikai ar akordeonui atsigaudavo kūnas bei dvasia ir norisi skristi tėvynės vaduoti.

Kovai su LLA miestuose bei miesteliuose sukurtų įgulų pagrindą sudarė reguliarioji kariuomenė ir keletas arba keliolika pabūgę partizanavimo kosmopolitinių pažiūrų, blogiui linkę ir neturinčių autoriteto iš vietinių gyventojų atplaišų suorganizuoti naikintojai (istrebiteliai), žmonių vadinami stribais, velniais arba skeltanagiais. Didelę dalį stribų sudarė vietiniai rusai, vadinami, burliokais, o rusų gyvenamieji kaimai buvo patikimi okupantų informacijos šaltiniai ir atsparos taškai. Tai rodo ir mano tėvo sodyboje dėdės S.Paliūnio (besislapstančio namie mirusio vyresnio nešaukiamojo amžiaus netikro brolio dokumentais) suėmimas. S.Paliūnis, pamatęs kieme rusus, šoko pro langą ir bandė bėgti, bet buvo sulaikytas. Jam surišo kieme pasitaikiusia surūdijusia spygliuota viela rankas bei kojas, įvertė į mūsų pakinkytą vežimą ir liepė vežti į Ukmergę. Važiuodami per gretimą Pakeršės k., kuriame gyveno vietiniai rusai, okupantai, kažką su jais rusiškai pasikalbėję, atrišo S.Paliūniui rankas, kojas ir vežė sėdintį vežime kartu su kareiviais. Okupantai turbūt iš pradžių galvojo sugavę mano pusbrolį partizaną Zigmą Žukauską arba Mykolą, o staigus rankų bei kojų atrišimas liudija, kad okupantai labai pasitikėjo vietiniais rusais arba su jais bendradarbiavo. S.Paliūnį, savaitę patardę, paleido su turėtais brolio dokumentais Petro Strazdo pavarde. Bijodamas, kad neatskleistų jo tikrosios praeities, nes jis kelias savaites su ginklu buvo miške, priėmė savo žmonos pavardę ir tapo Petru Seniūnu.

Daugelis stribų ėjo okupantams tarnauti norėdami pasiplėšti, lengvai pasipelnyti, siekdami valdžios ar vengdami kariuomenės. Patekę į kelis kartus gausesnes okupantų vadovaujamas įgulas, norėjo to ar ne, kartu su okupantais jie ėjo, plėšė, žudė savo tautiečius bei buvusius kaimynus. Pagrindinės okupantų pajėgos buvo dvi Lietuvoje dislokuotos NKVD divizijos, pasienio kariuomenės daliniai ir saugumo darbuotojai. Jau 1945 m. pradžioje Lietuvos ypatingajame archyve aptinkamos pasipriešinimo dalyviams ir juos remiantiems gyventojams įbauginti taikomos barbariškos priemonės. Kautynėse žuvusių partizanų arba namie nuo armijos besislapstančių nužudytų beginklių jaunuolių lavonus parveždavo į miestelius, išmesdavo prie savo būstinių, bažnyčių bei turgų aikštėse ir stebėdavo, kad jie nedingtų, o pastebėtus verkiančius lankytojus tardydavo. Didžiosios Kovos rinktinės štabo 1945 m. dokumentuose apie tai buvo rašoma: "gulėdami išniekinti lavonai nuolat primena priešui mūsų veiklą ir telkia Tautą savo gimtajai Tėvynei išvaduoti"²⁹.

1947 m. įstojus mokytis į Ukmergės gimnaziją (pirmosios berniukų vidurinės mokyklos V klasę), ryšys su N.Liškausko-Beržo kuopoje likusiu pusbroliu Mykolu Žukausku nutrūko, bet nueidavau pasižiūrėti atvežtų išniekintų partizanų lavonų, ar nepamatysiu pažįstamų. Pastebėjau, kad barbariškiausiai su jais elgėsi tamsiaodžiai rytiečiai: mačiau, kaip jie, eidami Ukmergės turguje pro suguldytus žuvusiųjų kūnus, su pasitenkinimu badė durtuvais ir šokinėjo ant krūtinių, kad per žaizdas ir burną išsiveržtų kraujas.

1945 m. vasario 9 d. Lietuvos sovietų administracija paskelbė atsišaukimą į lietuvių tautą, žadėdama dovanoti pasipriešinimo dalyviams jų "kal-tęs", neva atlikdama humanišką aktą, kurio tikslas - nutraukti beprasmį kraujo liejimą ir išgelbėti tautos gyvybę³⁰. Tikrasis tikslas buvo susilpninti ir demoralizuoti pasipriešinimo gretas, o paskui pavieniui sunaikinti legalizavusius partizanus.

Partizanų vadovybė sukritikavo atsišaukimą kaip absurdišką, nes visai nesuprantama tokia amnestija, kai atleidžiamos "nuodėmės" laisvėje esantiems asmenims, o nekaltai suimti žmonės tebekankinami kalėjimuose ir neamnestuojami. Tačiau partizanų vadovybė nutarė netrukdyti legalizuotis, tik reikalavo palikti daliniui gerus ginklus. 1945 m. vien Ukmergės aps. birželio-rugpjūčio mėn. žuvo 261, suimti 104 partizanai, 123 ryšininkai-rėmėjai ir ištremtos 35 partizanų šeimos, tačiau legalizavosi tik 65 žmonės, kurie prisipažino buvę partizanais³¹. Balninkiečių rinktinės N.Liškausko-Beržo būrio kai kurie partizanai 1945 m. rugsėjo mėn. padirbtais dokumentais legalizavosi ir apsigyveno Utenoje, Šilutėje bei kitur, tačiau 1946 m. balandžio mėn. šis būrys vėl telkė 30 partizanų³².

Nesulaukus planuotų amnestijos rezultatų, 1945 m. rugpjūčio 15 d. VKP(b) centro komitetas įpareigojo Lietuvos okupantų bei kolaborantų administraciją nedelsiant likviduoti partizanų pasipriešinimą. Planuota pogrindį likviduoti iki 1947 m. vasario mėn. Faktiškai ginkluotas pogrindis užsitęsė iki 1955 m. - net vienuolika metų ir daugiau, nes dar 1959 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė apie 10 ginkluotų partizanų.

Paskutinis mūsų apylinkėse DKA partizanas Stanislovas Morkūnas-Tarzanas buvo susektas ir suimtas 1965 m. Stanislovas Morkūnas, Plieno brolis, pradžioje buvo Balninkiečių Laisvės rinktinės, nuo 1946 m. DKA B rinktinės partizanas. Nuo 1955 m. su ginklu slapstėsi vienas, 1965 m. suimtas, 19 metų kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1980 m., mirė 1994 m. Palaidotas Ukmergėje³³. Antanas Kraujelis-Siaubūnas (1928-1965) žuvo 1965 m. kovo 17 d. Papiškių k. Antanas Kraujelis buvo Alantos vls. partizanų ryšininkas, o nuo 1948 m. Liūto rinktinės partizanas.

1945 arba 1946 m. periodinėje spaudoje buvo paskelbtas apdovanojimas (didelė piniginė premija) už Žukauskų išdavimą bei likvidavimą. Žukauskai buvo ne tik narsūs, bet ir turtingesnio luomo, nes jų tėvas turėjo per 30 ha žemės. Abu broliai buvo priešingybės. Meška net stribą gailėjo nušauti, o Plaktukas - narsus ir sumanus karys-kulkosvaidininkas. Jis sakydavo, veltui šovinių nešvaistau, stengiuosi, kad kiekvienas pasiektų tikslą, o kai prabyla kulkosvaidis, okupantai net lietuvišką žemę bučiuoja. Nuo daugelio kitų jie skyrėsi nebent tuo, kad archyvo dokumentuose jie yra "žuvę" po kelis kartus. Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 11 30 Nr.l0744-S pateiktoje pažymoje dėl brolių M. ir Z.Žukauskų žuvimo randama, kad Zigmas Žukauskas žuvo 1947 m. sausio 27 d. Žemaitkiemio vls., Rundžių k. - tai tikroji jo žuvimo data. Kitame dokumente aptinkama, kad žuvo 1948 m. pavasarį Žemaitkiemio vls., tikslesnė vieta nenurodyta. Tuo metu -1948 m. gegužės 29 d. Žemaitkiemio vls., Jasiškių ir Abelinų (taip dokumente) - ištikrųjų buvo sunkiai sužeistas ir suimtas Mykolas Žukauskas, kuris mirė Ukmergės ligoninėje gegužės 30 d. Ankstesniame archyvo dokumente rašoma, kad 1945 m. birželio 8 d. Mykolas išbrauktas iš operatyvinės įskaitos dėl pastarojo 1945 m. mirties. Dar vienoje byloje³⁴ rašoma, kad 1945 m. birželio 26 d. ties Moskališkių-Trakinių k. nužudytas partizanas, 1 poskyrio vadas (taip dokumente) Mykolas Žukauskas-Vėbras iš Sargūnų k. Šiose kautynėse Mykolas N.Liškausko-Beržo būryje iš tikrųjų dalyvavo ir jam buvo peršauta šlaunis, bet pagijęs vėl grįžo į savo būrį. Mykolo slapyvardį žinojau tik Meška, o Vėbras pirmą ir vienintelį kartą išgirdau. To meto periodinėje spaudoje apie paskelbtą žadamą premiją nepavyko aptikti, nes Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Ukmergės apskrities komiteto ir apskrities Vykdomojo komiteto nuo 1944 m. leidžiamo vienintelio laikraščio "Tarybinis kelias" 1945 ir 1946 m. rinkinio Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje nėra, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje 1946 m. rinkinio taip pat nėra, o 1945 m. išlikęs tik nepilnas antrojo pusmečio. Jį peržiūrėjus, galima pasakyti tik tiek, kad pagal laikraščio tematiką toks pranešimas galėjo būti, nes keliuose numeriuose aptikau pranešimus apie "lietuviškų buržuazinių nacionalistų" veiklą, partizanų bei valstiečių teismus už prievolės neatidavimą. Tuo metu nacionalistu buvo laikomas kiekvienas pilietis, kuris mylėjo arba nors gerbė savo Tėvynę, o tuos, kurie dar ir nepritarė sovietų valdžiai, naikino.

1944-1945 m. kaime sovietinė administracija dar neveikė, o administracijos nebuvimas arba jos paralyžiavimas niekais vertė tautos sovietizaciją. Partizanų įspėti arba pareikalauti atsisakyti pareigų, atvykėliai nedelsiant palikdavo Lietuvą. Nepaklusnūs būdavo baudžiami fizinėmis arba mirties bausmėmis. Iš tokių nubaustų 1945 m. vasario 24 d. Želvos vls., Činelių k. kaimo apylinkės tarybos pirmininkas Šepetys, 1946 m. balandžio mėn. nušautas Balninkų vls. komsorgas Algis Šeduikis, 1946 m. liepos mėn. - Balninkų vls., Dapkūniškio kaime partizanų veiklai kenkęs "liaudies gynėjo" giminaitis Laurinavičius³⁵. 1946 m. balandžio 4 d. Aluntos vls., Mediniškių k. 30 Beržo būrio partizanų užėjo į vietinių koloborantų Rancevų namus. Šiems pasipriešinus su ginklu, kautynėse nukauti stribo tėvas J.Rancevas, jo brolis S.Rancevas ir dvi Rancevų žmonos, pats stribas Ilarijonas Rancevas buvo sužeistas į kairę ranką, o rusų armijos leitenantas Ivanas Kudinovas nuginkluotas ir paleistas³⁶.

Be politinio pasipriešinimo, partizanai vykdė ir ekonominį: naikino kelių ženklus, nupjaudavo telefonų stulpus, išvarydavo iš miško medkirčius, paaiškindami jiems, kad mieste kuro nereikia, nes juos šildo Stalino saulė, atimdavo iš okupantų valstiečių suvežtą maisto produktų duoklę, iš pieninių sviestą, naikindavo įstaigų dokumentus ir gadindavo pieninių įrangą arba jas padegdavo, kad žlugdytų okupantų ekonomiką ir nesužinotų, kas neatidavė pieno prievolės duoklės. 1945 m. spalio 20 d. Ukmergės laikraštis "Tarybinis kelias" rašė, kad Balninkų vls., Dapkūniškių k. partizanai sudegino nedidelę pieninę, trukdė pristatyti pieną į kitas pienines ir kelyje atėmė pieno produktus. Toliau tame pačiame straipsnyje rašoma, kad Dapkūniškių k. A.Tamulio sodyboje įrengtoje slėptuvėje buvo su naikinta didelė partizanų grupė³⁷.

Apžiūrėjus Dapkūniškių kapinėse perlaidotų partizanų palaikų paminklinį kryžių ir jame žuvusių partizanų sąrašą, kilo klausimas, kodėl 1945 09 21 Dapkūniškiuose žuvusių partizanų pavardžių sąrašas perskirtas į dvi dalis. Du vyresnio amžiaus gyventojai paaiškino, kad jie žuvo atskirose sodybose. Pirmiausia buvo apsuptas ir padegtas Gilienės klojimas. Jame sudegė jos sūnus Alfonsas Gilys, A.Tamulis ir J.Karalius. Netoliese savo tėvo klojime buvęs Alfonsas Tamulis ir iš Luciūnų k. Navikas buvo nušauti bėgant iš Augustino Tamulio klojimo. Įsisiautėję okupantai ir stribai padegė A.Tamulio klojimą ir nušovė taikų ūkininką, slėpusį klojime savo sūnų. Mačiau, kaip Balninkuose prie bažnyčios aikštės pakalnėje buvo išniekinti keli iš Dapkūniškių atvežti lavonai. Du iš jų buvo labai apdegę, o vienas tiek sudegęs, kad net neatrodė kaip žmogaus palaikai.

1945-1946 m. žiemą, vyko "rinkimai" į Sovietų Aukščiausiąją ir Tautybių tarybas. Mūsų kaimo balsavimo apylinkė buvo už Didžiojo Baldono ežero Dapkūniškių k. Rinkimų dieną stribai su kareiviais, eidami per užšalusio Didžiojo Baldono ežero liūną varyti balsuoti Armoniškių k. gyventojų, pastebėję po ledu žmogaus griaučius, nutarė tardymui suimti mano tėvą, bet jis, pamatęs ateinančius stribus, pasislėpė. Tuomet suėmė ir išsivežė į Balninkus mane, 16-metį moksleivį, o kiti stribai, surinkę visas kaimo moteris, nes vyrų nerado, išsivarė balsuoti.

Tardydami mane, mėgino paveikti psichologiškai: liepė ramiai išsitempus stovėti, nedavė nei gerti, nei valgyti ir vis klausinėjo, kur partizanai, kur jų bunkeris ir kada paskutinį kartą juos mačiau. Atsakymas: gyvo partizano nesu matęs ir nežinau, nei kur jie apsistoję, nei kur jų bunkeriai. Taip pat klausinėjo, kuris iš mokinių įkišo Balninkuose į Piršenio ežero eketę laikraštį, kuriame buvo Stalino portretas. Įsitikinę, kad taip tardant nieko nesužinos, įsodino į pakinkytas roges ir sako: be reikalo spyriojiesi, mes viską žinom ir be tavęs. Tavo tėvas jau suimtas ir laikomas Ukmergėje, o jeigu nepasakysi, kur slepiasi partizanai, vežame tave į Ukmergę, o iš ten kartu su tėvu keliausi į Sibirą. Pavežę nuo Balninkų apie pusantro kilometro, išvertė iš rogių į griovį, apčaižė botagu, apspardė ir pasakė: dabar, bandite, tau galas.

- Skaičiuoju iki trijų, jeigu nepasakysi, kur slepiasi partizanai - nušausiu kaip šunį.

Lėtai suskaičiavę vienas, du, trys ir išgirdę atsakymą - nežinau, apsuko roges ir grįžo į Balninkus, o aš atsikėliau ir parėjau namo. Namie radau tėvą - niekas jo net neieškojo.

Okupantai visomis išgalėmis siekė nors prieš rinkimus ir rinkimų dieną sudaryti palankesnes sąlygas balsavimui, o partizanai stengėsi sužlugdyti rinkimus. Vien 1946 m. sausio mėn. respublikoje buvo nubausta fizinėmis bausmėmis ir likviduota daug rinkiminių komisijų pirmininkų, pavaduotojų, narių bei aktyvistų agitatorių. Buvo naikinama rinkiminių punktų apsauga ir patys punktai: vasario 7 d. Aluntos vls., Žibečių k. partizanai užpuolė atvykusią rinkiminio punkto apsaugą, nukovė du stribus ir paėmė jų ginklus³⁸. 1946 m. vasario 10 d. Balninkų vls., Antalūšio k. partizanai apšaudė rinkėjų vežimus ir privertė grįžti atgal, taip pat buvo apšaudyti ir Giedraičių vls., Pusnės k. rinkėjai³⁹. Ypač okupantus siutino vasario 16 d. miestuose, kaimuose ir pamiškės medžių viršūnėse iškeltos trispalvės vėliavos, kartais jos būdavo net užminuotos.

1947 m. sausio 27 d. - lemiamų kautynių išvakarėse keturi N.Liš-kausko-Beržo būrio laisvės kovotojai buvo atvykę į Žemaitkiemio vls., Rundžių k. pas siuvėją M.Vijūnaitę pasiimti jiems siuvamų drabužių, bet drabužiai dar buvo nebaigti. Todėl jie apsilankė pas Rundžių k. gyventoją V.Morkūnienę, pavalgė ir, pasak jos, buvo žvalūs, linksmi, visai nejautė artėjančios grėsmės. Naktį buvo pas stribų persekiojamą Dragaudžių k. Verutę Leitaitę, kuri tuo metu laikinai gyveno Kurklių vls. Lučiūnų k. apylinkės pirmininko Jono Sližio sodyboje. Jos pasakojimu partizanai buvo geros nuotaikos, linksmi ir šnekūs. Pavalgę ir ilgokai pasisvečiavę užtraukė dainą:

Ateik motinėle į šią miško vietą,

kur širdį pervėrė plieno kulka kieta.

Ir mielai atsisveikinę išėjo. Tą naktį Verutė sapnavo didelę krūvą vežime atvežtą kruviną mėsą, o dieną sužinojo, kad didvyrio mirtimi kovos lauke krito jos nuolat laukiami, naktį pas ją buvę DKA B rinktinės kuopos vadas Beržas ir jo apsaugos partizanai.

Paryčiais partizanai vėl grįžo į Rundžių k. ir apsistojo A.Stričkos klojime. Kodėl pasirinko šį, o ne kitą klojimą - galima tik spėlioti. Turbūt dėl saugumo, nes A.Stričkos sūnus, buvęs stribas, po sužeidimo iš jų gretų pasitraukė ir dirbo Ukmergėje siuvykloje. Išaušus rytui, vyko žiemą okupantų mėgstama partizanų medžioklė. Kareivis prie kareivio, kartu su stribais ir šunimis išsirikiavę eilėje, ėjo per miškus ir kaimus ieškodami laisvės kovotojų. Pasak A.Stričkos kaimynės V.Morkūnienės bei A.Stričkos dukters Gaidamavičienės (pasakojimą užrašiau 1999 m.), einant "medžioklei" per Rundžių kaimą, stribų šunys, aptikę A.Stričkos klojime partizanus, pradėjo loti. Tačiau nė viena negalėjo paaiškinti, kokiu būdu juos šunys susekė, nes jos pasakojo tai, ką joms buvo pasakojęs A.Strička. Klojimas netrukus buvo apsuptas. Didžiosios priešo pajėgos buvo mestos anapus klojimo, į miško pusę. Matyt, priešas tikėjosi, kad partizanai veršis į mišką pro klojimo užpakalinę sieną. Prieš klojimo duris pastatė kulkosvaidį ir norėjo suimti gyvus, nes pasiuntė A.Stričką pranešti, kad pasiduotų gyvi, o jeigu nesutiks - padegti klojimą. DKA B rinktinės kuopos vado N.Liškausko-Beržo būrio kovotojai, sužinoję priešų reikalavimą, nutarė geriau garbingai žūti kovos lauke negu vergauti ir prigrasino A.Stričkai, kad nebandytų degti klojimo. Kalbėdamasis su A.Strička, patyręs, kovose užgrūdintas būrio vadas Nikodemas Liškauskas-Beržas turėjo laiko apgalvoti silpnąsias apsupties vietas ir pasirinkti kovos taktiką. Iš kautynių eigos galima nuspėti tokią kovos taktiką: jis pats kartu su Z.Žukausku ir V.Raugalu išsiveržia pro klojimo duris ir į save atitraukia visą priešo dėmesį bei ugnį, B.Miškiniui įsako šiek tiek palaukti ir, kai įsitikins, kad visas priešo dėmesys sutelktas į išsiveržusią trijulę, išsiveržti pro klojimo šoną, toliau atsiplėšti, užimti saugią poziciją ir ugnimi dengiant kovos draugus sudaryti palankesnes sąlygas jiems trauktis iš apsupties. Apie tokią kovos eigą pasakojo pati kovą mačiusi Rundžių kaimo gyventoja V.Morkūnienė.

Grįžus A.Stričkai pranešti atsakymo, trys partizanai išsiveržė pro klojimo duris ir užvirė žūtbūtinė kova. Po kurio laiko pro klojimo šoną išsiveržė B.Miškinis. Jam pavyko atsiplėšti nuo klojimo, bet buvo nušautas dar nespėjus užimti tinkamos pozicijos. Netekus priedangos, teko trise kovoti prieš šimtus kartų gausesnes priešo pajėgas.

Pirmieji iš trijų kovos lauke krito V.Raugalas ir N.Liškauskas. Likęs vienas Z.Žukauskas-Plaktukas gynėsi iki paskutinio šovinio, o paskutiniuoju pats nusišovė. Tai nustatė Lietuvos kariuomenėje tarnavęs mano dėdė S.Paliūnis. Jis, apžiūrėjęs Vidiškiuose prie bažnyčios aikštėje išniekintus keturių Beržo būrio kovotojų kūnus bei jų žaizdas, iš šautinės per burną žaizdos galvoje. 1967 m. sausio 13 d. Molėtų r. civilinės metrikacijos biuro išduotame mirties liudijime Nr. 185543, kuriame rašoma, kad Nikodemas Liškauskas 1947 m. sausio 27 d. "nušautas dalyvaujant bandoje". Šį mirties liudijimą (okupantų nusikaltimų įrodymą) pagarbiai saugojo dukterys Julė Bieliauskienė ir Elvyra Šidlauskienė - Liškauskaitės.

Prabėgus 53 metams galima teigti, kad A.Strička pasitikėjo abi pusės, nes nė vieni jo nenušovė, o po įvykio jis gyveno iki mirties nepersekiojamas. Ta pati Plieno rinktinės N.Lišausko-Beržo kuopos, vado bei jo apsaugos žuvimo data aptikta LYA bylų medžiagoje, kurioje rašoma, kad jie žuvo 1947 m. sausio 27 d. Žemaitkiemio vls., Rundžių kaime karinės-čekistinės okupacijos metu. Tame pačiame dokumente pažymima, kad duomenys apie žuvusius, kaip Beržo būrio dalyvius, yra agentūrinėje byloje "Dikije", o agento "Aleksandrovos", "Vėjalio" ir "Šamogos" pranešimų kopijos pridėtos kitame dokumente⁴⁰. Nepavyko rasti nei bylos "Dikie", nei agentų pranešimų, todėl nepatikrinus negalima daryti išvadų apie agentų įtaką Beržo vyrų žūčiai.

Tuo metu jau buvo aišku, kad artimiausiu laiku Vakarai nereikalaus Lietuvai grąžinti nepriklausomybės ir ji palikta viena grumtis su daug stipresniu priešu. Todėl likusiam vienam Beržo kuopos vado apsaugos kovotojui Mykolui Žukauskui-Meškai buvo bandyta padaryti dokumentus ir siūlyta laikinai išvykti iš Lietuvos. M. Žukauskas atsisakė, nes bijojo, kad sutikęs stribą arba kareivį gali išsiduoti. Apie jo mirtį archyvai byloja kukliai ir net toje pačioje byloje (A.3. B.1773) tas pats įvykis skirtinguose 205 ir 211 lapuose aprašytas nevienodai išsamiai. Svarbiausia, kad skirtinguose lapuose nurodyta skirtinga ar nevienodai tiksli stovyklos vieta. Byloje rašoma, kad 1948 m. gegužės 28 d. naktį iš agento "Jačinas" buvo gauti duomenys, jog Ukmergės aps., Žemaitkiemio vls., Jašiškių ir Obelyno (taip dokumento 211 lape) kaimų rajone esančiuose krūmuose, o tos pačios bylos kitame lape Okluškos miške prie Kezi k. (taip dokumente 194 lape) slepiasi du ginkluoti Plieno partizanų būrio partizanai. 1948 m. gegužės 29 d. į nurodytą vietą buvo išsiųsta karinė operatyvinė grupė, kuri aptiko partizanų stovyklą. Joje buvo viena moteris - būrio ryšininkė Kazė Šiškytė, Andriaus, g.1916 m. Kavarsko vls. Pikelių k., ir vienas ginkluotas partizanas. Pastarasis atsišaudė, bet buvo sunkiai sužeistas, ir kartu su ryšininke suimtas.

Suimtasis prisipažino esantis Mykolas Žukauskas-Meška, Rapolo, g.1918 m. Kurklių vls., Sargūnų k. ir priklausęs Plieno partizanų būriui. Suimtasis buvo paguldytas Ukmergės ligoninėje ir gegužės 30 d. po chirurginės operacijos nuo žaizdų mirė⁴¹. Neaišku ar Mykolas neteisingai pasakė savo gimimo metus ar tardytojas neteisingai užrašė, nes Mykolas Žukauskas (tėvas Rapolas Žukauskas, motina Grasilda Strazdaitė) gimė 1919 m. birželio 15 d.

Kautynėse paimta 2 automatai, 1 pistoletas, 2 granatos ir 50 patronų. Po įvykio plito gandai, kad čekistai stovyklą atsekė paskui moterį nešusią partizanams maistą. Dėdė S.Palionis bandė papirkti Mykolo gydytoją ir suorganizuoti pabėgimą. Su gydytoju pavyko susitarti, bet jis paaiškino, kad pabėgimas neįmanomas, nes ligonis labai silpnas ir nėra vilties, kad išgyvens. Be to, jis nuolat saugomas saugumo darbuotojų, o atgavęs sąmonę, tardomas ir kankinamas, ardant replėmis žaizdas. 1948 m. rugpjūčio 30 d. ligoninėje Mykolas mirė.

Partizanus rėmė ir slėpė dauguma Lietuvos gyventojų, todėl Pasipriešinimas truko net vienuolika metų. Jie ir jų žygiai apdainuoti to meto sukurtose dainose, kurios tebedainuojamos ir šiandien. Daugelis gyventojų slėpė juos savo sodybose arba miškuose įrengtuose bunkeriuose. Nemaža dalis gyventojų ir net paauglių dirbo jų ryšininkais-rėmėjais. Daug jų žuvo arba buvo areštuoti. Juk tik 1945 m.liepos mėnesio pabaigoje trijuose Ukmergės valsčiuose buvo areštuota net dešimt Didžiosios Kovos rinktinės ryšininkų-rėmėjų: penkios iš Balninkų, po dvi iš Želvos bei Šešuolių valsčių ir viena iš Antamakių k. Iš jų Marija Pečiuiienė-Tulpė per savaitę po du kartus palaikydavo Vanago ryšį su Žaliu Velniu, Elena Tuzelytė rinko Miliūno būriui žinias apie Balninkuose ir Želvoje dislokuotus priešo karinius dalinius ir t.t.⁴¹. N.Liškausko-Beržo būrys dažnai susitikdavo su Kardo seserimi Emilija Miškinyte-Vaičiūniene-Audrone ir jos mokyklos drauge partizano Jono Staškevičiaus-Aušros, vėliau buvusio Aušros būrio vado žmona Gene Jogelaite-Staškevičiene-Žibute, kurios dirbo Kavarsko rajono Andrioniškio apylinkėse veikusio Jurgio Urbono-Lakštučio ir Kavarsko apylinkėse veikusio Jono Juro-Žilvinio būrių ryšininkėmis. Nuo 1947 m. jos jau petis į petį kartu su vyrais garbingai ginklu gynė savo Tėvynę, kol buvo suimtos ir nuteistos.

□N.Liškausko-Beržo ir kitų partizanų kūnų palaikų perlaidojimo eisena iš Vidiškių į Ukmergės Dukstinos kapines 1989 m.

□N.Liškausko-Beržo duktė Julė Liškauskaitė-Bieliauskienė ir partizano B.Miškinio-Kardo sesuo Emilija Miškinytė-Vaičiūnienė-Audronė atvykusios ieškoti tėvo ir brolio palaikų.1989 m. Vidiškiai

□Paminklas 1945-1954 m. žuvusiems partizanams Ukmergės Dukstinos kapinėse

1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo įgyvendintas pagrindinis partizanų siekis. Jau 1989 m. žlungant okupacijai pradėta ieškoti partizanų palaikų ir imta juos perlaidoti į kapines. Ukmergės Dukstinos kapinėse žuvusiųjų atminimui įamžinti pastatytas "Žuvusiems už Tėvynę 1944-1955 m." paminklas ir prieš jį dviejose eilėse išrikiuoti apie 177 perlaidotų partizanų palaikų kuklūs antkapiai, kuriuose surašytos jų pavardės, vardai, žuvimo metu amžius. Tarp jų yra ir N.Liškausko-Beržo būrio Rundžių kaime bei kitose kautynėse žuvę keli bendražygiai. LGGRTC teisių komisijos nutarimo 2000 m. spalio 18 d. protokolu Nr.70 vyr.puskarininkis Nikodemas Liškauskas pripažintas kariu savanoriu po mirties.

¹   Genienė V. Giedraičių žudynės//Gimtasis kraštas. 1989. Rugpjūčio 28-spalio2.

²   Abromavičius S. Didžioji kova. K. 1999. P.345-352.

³   Birželio 22 prisiminus//Tarybinis kelias (Ukmergė). 1945. Birželio 23. Enčeris J. Kurkliuose pabuvojus// Tremtinys. 1989 08 19.

⁴   Kasparas K. Lietuvos karas. K. 1999. P.202.

⁵   LYA. F.K.l. A.3. B.1756. L.200.

⁶   Ten pat.    L. 112.

⁷   Ten pat.    L.220.

⁸   Ten pat.    A.8. B.191. L.243.

⁹   Ten pat. L.242-244. '

¹⁰ Kasparas K. Lietuvos karas. P.203.

¹¹   Ten pat.

¹²   Ten pat.

¹³   LYA. F.K.l. A.3.B.1756. L.192.

¹⁴   Abromavičius S. Didžioji kova. P.347.

¹⁵   Kasparas K. Lietuvos karas. P.307.

¹⁶   Kasparas K. Lietuvos karas. P.307.

¹⁷  LYA. F.K.l. A.8. B.191. L.233.

¹⁸   Abromavičius S. Didžioji kova. P.348; jo paties. Žalio Velnio takais. K.1995. P.478.

¹⁹   Kasparas K. Lietuvos karas. P.478.

²⁰ Abromavičius S. Žalio Velnio takais. P.175.

²¹   Kasparas K. Lietuvos karas. P.479.

LYA. F.K.l. A.8.13.191. L.233, 243.

²²   Kasparas K. Lietuvos karas. P.479; LYA. A.8. B.27/5. L.324.

²³LYA. F.K.l. A.8. B. 198. L.325.

²⁴   Ten pat. A.3. B.102. L.97-99.

²⁵   Ten pat. A.8. B.191. L.242-244.

²⁶   Ten pat. A.3. B.1756. L.112.

²⁷   Ten pat. A.8.13.191. L.243.

²⁸   TRMA. A.L B.5. Klemenso Nečiūno atsiminimai; LYA. F.K-1. A.18. B.43. L.130.

²⁷LYA. F.K.L A.8. B.102. L.122.

³⁰   Tarybinis kelias (Ukmergė). 1945. Birželio 11. Nr.19(29).

³¹   Kasparas K. Lietuvos karas. P.388; LYA. A.3. B.2/4. T.2. L.249-350.

³²   Kasparas K. Lietuvos karas. P.479.

³³   Laisvės kovų archyvas. T.27. K.2000. P.219.

³⁴   LYA. F.K-1. A.3. B.1766. L.25.

³⁵   Ten pat. A.8. B.191. L.244.

³⁰Ten pat. A.6. B.662. L.324.

³⁷   Galutinai sudaužyti lietuviškai vokiškųjų buržuazinių nacionalistų likučius// Tarybinis kelias (Ukmergė). 1945. Spalio 20. Nr.58(68).

³⁸   LYA. F.K-1. A.6. B.662. T.2. L.131.

³⁹   Ten pat. L.131, 207.

⁴⁰   Ten pat. A.3. B.1766. L.25; A.47. B.173. L.L

⁴¹   Ten pat. B.101. L.196-197.