Partizanai: Istorija ir dabartis

PLUNGĖS GIMNAZISTAI LAISVĖS KOVOJE

1941 M. SUKILIMAS

Antanas Baužys

GIMNAZIJA

... 1939-1940 m. žiema. Sekėme rusų-suomių karą, gėrėjomės mažos tautos didvyriškumu. Mūsų noras būti panašiais į suomius stiprėjo diena iš dienos. Vasarą į Lietuvą jau veržėsi "skudurų krūvos", vežamos "polutarkėmis". Sako, kad buvo ir tankų, bet man neteko jų matyti. Apšepę, apskurę, maitinami juodomis kruopomis, jie su nuostaba žvelgė į mūsų krautuves, pasipuošiusias merginas ir bernus, sekmadieniais einančius į bažnyčią ar po pietų į gegužines. Drebančiomis rankomis jie siekė prisiliesti prie dviračio kaip prie stebuklo. Pardavėjai už kelioliką litų prikraudavo karininkams dešrų, o šie nesugebėdavo jų sutalpinti nei į planšetes, nei į kišenes.

1940 m. per abiturientų išleistuves pasiekė žinia, kad rusai peržengė sieną ir eina per Lietuvą, o pirmiausia Kauno link. Susimąstę abiturientai, liūdni mokytojai. Visi suprato, kad laidojama Lietuva.

Po vasaros atostogų grįžome mokytis. Mokslo metus pradėjo darkyta kalba kažkoks žydas. Ką jis sakė, neprisimenu, tik dažnai vos sulaikydavome prunkščiojimą. Gatvėmis ėjome su plakatais "Dėkojame vyriausybei už nemokamą mokslą", bet tas "nemokamas" mokslas tęsėsi tik porą savaičių. Išleido įsakymą už mokslą mokėti: kaimiečiams 200, o miestiečiams 400 Lt, t.y. tris kartus daugiau nei anksčiau. Susirinkę į klasę sužinojome, kad vadinsimės ne aštuntokais, o dešimtokais. Atsirado Stalino biografija, dialektinis materializmas, rusų kalba, "konstitucija" ir t.t. Klasėje buvo 18 mokinių: šešios mergaitės ir dvylika berniukų. Tiek susirinkome į paskutiniuosius mokslo metus, o kai kuriems tai buvo ir paskutinieji gyvenimo metai.

Po kurio laiko išgirdome apie organizuojamą komjaunimą. Mokyklos koridoriuje pradėjo vaikščioti komsorgas Kteiva, nesiprausęs ir susivėlęs.

□ Stovi: Juozas Antanavičius, Aleksandras Domarkas (gyv.Australijoje), Bronius Beržanskis (gyv.JAV), Povilas Balsevičius, Boleslovas Kavalius-Kavaliauskas, Zenonas Šakenis. Sėdi auklėtoja Stankūnaitė. Nuotrauka daryta 1940 m. birželio mėn. Mūsų septintoji klasė tarpklasinių krepšinio rungtynių nugalėtoja, apdovanota paveikslu

Sužinojome, kad į komjaunimą įstojo viena mūsų klasiokė. Jos mama buvo rusė, o ji pati draugavo su rusų leitenantu. Dėl jos mes nenustebome. Labiausiai nustebino, kai sužinojome, kad buvę skautai ir mokyklos šauliai Balsevičius ir Kavaliauskas yra komjaunuoliai, ir dar vadovai. Balsevičius sekretorius, o Kavaliauskas kasininkas. Kaip galėjo juos priimti į komjaunimą? Kavaliauskas buvo vieno iš stambiausių Kulių vls. ūkininko sūnus. Balsevičiaus tėvai nedaug turėjo žemės, bet jo brolis buvo aktyvus šaulių būrio vadas ar seniūnas. Greičiausiai taip atsitiko todėl, kad norinčių stoti į komjaunimą buvo nedaug, o komjaunuolių reikėjo.

Norėčiau papasakoti apie vieno mūsų klasės draugo Juozo Antanavičiaus šeimą. Jie gyveno apie 4 km nuo Plungės, daugiau kaip virš 40 ha ūkyje. Buvo 5 broliai ir 2 seserys. Vyriausiasis sūnus Kazimieras dirbo Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, antrasis sūnus Povilas buvo aviacijoje, trečiasis policijoje. Juozas mokėsi gimnazijoje, o penktasis turėjo tapti ūkio paveldėtoju. Tai buvo graži šeima, visi labai darbštūs ir, atrodo, pasirūpinę ateitimi. Deja, likimas lėmė kitaip. Trys sūnūs: Juozas, Antanas ir Jonas buvo nukankinti Rainiuose. O Kazimieras su Povilu, nors nuo pat okupacijos pradžios dalyvavo pogrindžio veikloje, suėmimo tada išvengė. Kiek man žinoma, Povilas slapstėsi, turėjo ryšį su Vakarais. Ne kartą buvo perėjęs Vokietijos sieną ir grįžęs atgal į Lietuvą su užduotimis. O užduotys buvo aiškios: nustatyti radijo ryšį su Vakaruose esančiais lietuviais, organizuoti pasipriešinimą prieš rusus, informuoti Lietuvos žmones apie padėtį, rinkti ir perduoti žinias Vakarams apie komunistų veiksmus ir rusų kariuomenės judėjimą. Praūžus frontui (vokiečiams išvijus rusus), Kazimieras ir Povilas nebesislapstė, grįžo į tėviškę. Čia ir sužinojo apie siaubingą šeimos likimą: trys broliai nukankinti Rainiuose, tėvai išvežti, tėviškė išdraskyta.

Gen.štabo kapitonas Kazimieras Antanavičius tapo Žemaičių apygardos partizanų vadu. Brolis Povilas ir psk.Malakauskas sudarė štabą. Kartu su jais dirbo ir vokiečių kilmės karininkas Vilhelmas Štambekas. Deja, buvo susekti 1947 m. balandžio 9 d. ūkininko Kazimiero Beržanskio sodyboje, netoli Plungės. Buvo apsupti ir, matyt, norėta paimti gyvus, nes dėl jų buvo paaukota daug čekistų. Baigiantis šoviniams, narsieji partizanai paskutiniais šoviniais nusišovė, o Kazimieras, paleidęs paskutinį šovinį į enkavedistą, nusidūrė. Sodybos šeimininkas Kazimieras Beržanskis, laimingai išvengęs apsupties, partizanavo ir žuvo 1949 m. lapkričio mėn.

Taip žuvo visi penki Antanavičiai. Koks dukterų likimas, nežinau.

... Ėjo 1940-1941-ieji mokslo metai. Formavosi mokinių nuomonės. Komjaunuolė Mylė iškabino laikraštuką ir parašė: leidžia X^s klasė. Kažkas nubraukė X^s ir parašė "Mylė". Kitas apspjovė laikraštuką. Tada Mylė jį nukabino. Visa klasė buvome draugiška, visus siejo rūpestis dėl Tėvynės. Nebuvo jokio skirtumo tarp turtingų ir vargšų net anksčiau, o šiuo metu dar labiau sustiprėjo draugystė. Sėdėjau viename suole su Zenonu Šake-niu. Balsevičius sėdėjo su Kavaliausku, Antanavičius su Bakmanu, kitų neprisimenu. Prieš Naujųjų metų atostogas ar po jų Antanavičius keletui dienų dingo. Zenis pasakė, kad jis buvo pas brolį Kazimierą. Netrukus jis pradėjo veiklą.

Antanavičius gyveno viename kambaryje su Kvasu. Kadangi ir aš gyvenau netoli, tad dažnai užeidavau. Pastebėjau, kad pas juos ateina nemažai draugų ir nepažįstamų jaunuolių. Jie kažką kalbėdavosi, o man įėjus nutildavo. Kartą Kvaso paklausiau, ką jie galvoja veikti. Kvasas nepaneigė savo veiklos, bet įspėjo mane, kad laikyčiau liežuvį už dantų, o jei jie pasikvies ir mane, tai turėsiu prisiekti tylėti, o už išdavystę būsiu baudžiamas mirtimi. Įsikalbėjau ir su Zenių. Mudu buvome geri draugai. Kartą pamačiau Zenį besišnibždantį su Antanavičiumi ir paklausiau, ką jie galvoja daryti. Zenio nuomone pirmiausia reikia apsiginkluoti, vakare pasekti budintį kareivį ruselį, suduoti strypu per galvą ir paimti jo ginklą. Aš dėl savo mažo ūgio tokiai operacijai netikau. Zenis, nors gimęs 1921 ar 1922 m. pradžioje, buvo stambus ir stiprus. O aš, 1923 m. gimimo, šalia kitų dvidešimtmečių vyrų buvau pernelyg mažas. Nepagalvojo Zenis, kad taip padaryti galima tik kartą ar du - tegauti du naganus su 12 šovinių.

Netrukus išaiškėjo, kad Balsevičius ir Kavaliauskas yra komjaunuoliai. Klasėje išėjo nerašytas įstatymas su jais nesikalbėti. Niekas neatsakydavo į jokį jų klausimą, net į pasisveikinimą. Tai tęsėsi apie porą savaičių.

Buvo jau sausio mėnuo. Naktį per išdaužtą mokyklos raštinės langą buvo pagrobta rašomoji mašinėlė. Milicija, žinoma, pavaikščiojo, pamatavo pėdas, bet nieko neišsiaiškino, kas ir kam pavogė mašinėlę. Po kelių dienų prie manęs, einančio gatve, priėjo Balsevičius. Kai į jo pasisveikinimą neatsakiau, jis paprašė, kad nebėgčiau nuo jo, bet išklausyčiau. Jis turįs man pasakyti labai svarbų reikalą ir primygtinai prašė, kad ateičiau vakare į užmiestį. Siautė pūga, bet vis tiek nustatytu laiku buvau sutartoje vietoje. Man labai patinka vaikščioti siaučiant pūgai. Pasirodo, jam taip pat. Tą naktį pūgoje Balsevičius pradėjo išpažintį. Jis buvęs nepriklausomoje Lietuvoje saugumo agentu, slapyvardžiu Žolynas. Su savo viršininku susitikinėdavo labai slaptai. Jo užduotis - sekti nurodytus asmenis. Norėdamas užsimaskuoti, jis ir įstojęs į komjaunimą. Juo pasekęs ir jo geras draugas Kavaliauskas, kuris buvo turtingų tėvų sūnus, todėl jautėsi saugiai. Toliau jis skundėsi, kad draugai juos ignoruoja, o jie nė nemano būti išdavikais. Jis su draugais ir mašinėlę iš gimnazijos pagrobę. Jie atvažiavę su Kavaliausko tėvo eržilu prie pastato. Iš gimnazijos šulinio rusai vežė kariuomenei vandenį, todėl prie šulinio stovėdavo sargybinis. Kad nukreiptų sargybinio dėmesį, du iš jų nuėjo iš antros pusės ir sukėlė pakrūmėje triukšmą. Kiti du prislinko prie lango (raštinė buvo pirmame aukšte), apklijavo stiklą, kad nežvangėtų, ir tyliai jį išėmė. Pagriebę mašinėlę, ir nunešė į roges. Po valandos mašinėlė jau buvo netoli Kulių vienkiemyje. Klausiau Balsevičiaus pasakojimo ir nežinojau, nei ką sakyti, nei kaip elgtis. Koks tikslas mane provokuoti? Jis pasakė, kad grupelė draugų leis laikraštuką. Popierių duos girininkas Povilas Jančauskas, tuo metu dirbęs Plungės urėdijoje (dabar gyvena JAV; jo pasakojimą žr.priede).

Balsevičius prašė, kad aš bendradarbiaučiau ir, kai bus tinkamas momentas, suvesčiau jį su kitais patikimais klasės draugais. Maldavo, kad būtų nutrauktas jų ignoravimas. Balsevičiui sugalvojau slapyvardį Granitas. Jis prašė, kad parašyčiau straipsnį į pirmą laikraščio numerį. Kadangi esu menkas literatas, tai paprašiau bičiulio Liaugmino, kad sukurtų eilėraštį. Nežinau, ar yra išlikęs nors vienas "Laisvės Varpo" numeris. To eilėraščio prisimenu tik vieną posmą:

Nuplyšęs purvinas jų batas-

Tas rusų batas toks baisus.

Jis Lietuvą mindyt įpratęs,

Bet ar ilgai taip bus?

Po kelių dienų Balsevičius laikraštį perdavė man (o gal keletą egzempliorių), aš - Zeniui. Klasėje santykiai pasikeitė - tapome draugiški. Vasario pradžioje Balsevičius su Kavaliausku nustojo lankę pamokas. Jie įstojo dirbti į valsčiaus ar miesto valdybą. Ar jie palaikė ryšius su klasės draugais, nežinau, aš su jais nebesusitikau. Tiesa, anksčiau jie suvedė mane su girininku Povilu Jančausku. Su juo retkarčiais pasimatydavau.

Vasario 17 d. išgirdome, kad Didvyčių kaime buvo iškelta trispalvė. Mes neabejojome, kad tai Antanavičių ir jų draugų darbas. Matyt, kažkas iš kaimynų juos išdavė, nes kitą dieną mačiau rogėse vežamus Joną ir Antaną Antanavičius ir dar vieną jų kaimyną. Juos lydėjo ginkluoti pareigūnai.

Netrukus suėmė ir klasioką Juozą, su juo kartu gyvenusį Joną Kvasą. Gal po savaitės buvo suimtas kitas mūsų klasės draugas Liudas Bakmanas.

Gerai neprisimenu, ar buvo rinkimai, ar Vasario 16-oji, kai Balsevičiaus saugomo kelio ruože (ar kaimyniniame), pasirodė atsišaukimų. Žinoma, nesunku buvo nustatyti, kad atsišaukimai spausdinti mokyklos mašinėle. Ratas užsidarė. Suėmė juos ir jų brolius. Kaimynas Poškus, dalyvavęs mašinėlės pagrobime ir aktyvus veikėjas, pabėgo.

Apie Balsevičiaus suėmimų sužinojau savaitės pradžioje. Prisiminiau, kad jis savo susirašinėjimo bylą laiko savo kambaryje. Ketvirtadienį nuėjau į jo kambarį, kuriame gyveno ir žemesnės klasės mokinys komjaunuolis Zelepuga. Padaręs kambaryje "kratą", radau jo susirašinėjimo bylą, kurią paėmiau ir parsinešiau namo. Gerai, kad tas komjaunuolis nutylėjo. Taip išvengiau Rainių. Bylą nunešiau Zeniui, mat penktadienį jo tėvai, kaip įprasta, turėjo atvažiuoti į turgų. Paprašiau Zeniaus, kad jis tą bylą perduotų tėvams, o šie parsivežę paslėptų. Aš padariau neprotingai, kad nesunaikinau tos bylos. Klausiau Zenių, ar nemano slapstytis, nes ir jį gali areštuoti. Jis atsakė nieko nebijąs, nes nieko nepadaręs. Taip ir mane nuramino.

Bylos jis neperdavė tėvams į kaimą, bet vakarais skaitydavo. Ir jį suėmė. Vėliau jo kambario draugas pasakojo, kad buvo pastebėjęs kažką nubėgant nuo lango. Zenonas žinojo, kad yra sekamas, bet manė savo šaltumu išsklaidyti įtarimus. Tiesa, vasario pabaigoje grįžo iš kalėjimo Jonas Kvasas. Jis bijojo ką nors prasitarti, labai mažai kalbėjo, leido suprasti, kad yra užverbuotas. Iš gimnazijos pasiėmė dokumentus ir išvažiavo į Skuodo gimnaziją, kurią baigė 1941 m. Tai buvo lyg stebuklas, kad iš čekistų nagų grįžo žmogus.

Tuo ir baigėsi mūsų klasės veikla. Suėmus Zenoną ir radus pas jį Balsevičiaus bylą, man žemė ėmė slysti po kojomis. Juk tardytojai klaus, iš kur pas jį atsirado Balsevičiaus byla... Jaučiau baimę, įtampą ir šešias savaites nesirodžiau mokykloje, slapsčiausi. Kovo mėnesį nelabai kur pernakvosi, o jei prisipažinsi, kad slapstaisi, tai jau iš karto kulka ar katorga.

Kai suėmė ir Balsevičių, ir Zenoną Šakenį, drebėjau ne aš vienas. Juk, kaip minėjau, eilėraštuką į laikraštį buvo sukūręs Vaclovas Liaugminas, aš jį perdaviau Balsevičiui. Pavojus grėsė ne tik man, bet ir Liaugminui. Aš jau slapsčiausi. Kartą susitikau su Liaugminu. Abu nuėjome pas klasioką Jurčių. Nutarėme, kad reikia kreiptis į mūsų buvusį gimnazijos draugą Kaniauską, gyvenantį Telšiuose. Liaugminas sutiko nuvažiuoti į Telšius ir surasti Kaniauską. Tą pačią dieną jis grįžo ir pasakė, kad norint pabėgti į Vokietiją, reikia nuvažiuoti į Raseinius, Domininkonų 33. Ten esąs išlikęs vienuolynas, kur reikia kreiptis į vyresnįjį slaptažodžiu: "Mane siuntė PaulLöslcin ir Kaniauskas". Reikia turėti 300 rb., kurie tuo metu buvo nemaži pinigai.

Vėliau sužinojau, kad tuo keliu buvo palaikomas ryšys su Vokietija. Sako, kad taip ir generolas Raštikis pabėgo į Vakarus. Matyt, ir Antanavičiai tuo keliu susisiekdavo su Vokietijos lietuviais.

Nutaręs pabėgti į Vokietiją, pirmiausia dėl pinigų kreipiausi į tėvus. Jiems tiesos pasakoti negalėjau, ir jie atsisakė duoti pinigų. Tada kreipiausi į buvusį mūsų kapelioną, bet jis pasakė tiek pinigų neturįs. Liaugminas per daug nesikarščiavo, nes, jo manymu, pirma turėjo suimti mane. Matyt, tiek tėvai, tiek kapelionas galvojo, kad jei suims, tai tik įkrės į užpakalį ir paleis, o aš daugiau nesikišiu į politiką. Jie nežinojo, kad man labai netoli buvo Rainiai. O kokie buvo čekistų "sudavimai per užpakalį", įrodo tai, kad Bakmano mama, gavusi pasimatymą su suimtu sūnumi, pamatė jį išlupta akimi.

Po šešių savaičių sutikau gatvėje gimnazijos direktorių Toną. Į jo klausimą, kodėl nelankau mokyklos, atsakiau, kad skaudėjo ausis. Jis patarė grįžti į mokyklą. Taip po šešių savaičių pertraukos grįžau į gimnaziją. Rodos, jau turėjo užtekti pamokos ir man reikėjo nebesikišti į politiką.

UŽ GIMNAZIJOS RIBŲ

Mūsų gimnazijos raštvedys buvo Povilas Alimas. Jis - Lietuvos kariuomenės leitenantas, bet už dalyvavimą Voldemaro ruoštame perversme, iš kariuomenės atleistas ir liko atsargos leitenantu. Jis buvo stambus, aukšto ūgio, vyriško grubaus veido, bet labai simpatiškas. Kartą, persisvėręs per langą, jis mane užkalbino ir pasiūlė pasimatyti. O man garbė su tokiu žmogumi bičiuliautis. Mudu keletą kartų pasikalbėjome apie gyvenimo sąlygas, apie politiką. Kartą jis pasiskundė, kad jam, kaip karininkui, gresia pavojus, o jis nenorįs gyvas pasiduoti, todėl labai norėtų įsigyti kišeninį ginklą. Kažkokio sutapimo dėka po kelių dienų gatvėje sutikau pažįstamą, buvusį mokinį Narmantą. Su juo nesibičiuliavau, bet tada nuoširdžiai pasikalbėjome. Pasisakė norįs parduoti pistoletą už 100 rublių. Apie tai pasakiau Alimui. Jis man davė pinigų ginklui. Alimas, matyt, turėjo ryšį su Vokietija, o gal ir kapitonu Noreika, taip pat išleistu į atsargą.

Prasidėjo jaunuolių registracija į kariuomenę. Daugelis apsisprendė neiti į kariuomenę, o slapstytis. Alimas dingo iš darbo. Kai su juo susitikau, pasakė, kad ruošiasi su grupe draugų bėgti į Vokietiją. Buvo gal gegužės pabaiga ar birželio pradžia. Nurodė vietą ir vakarą, kada ir kur bėgliai turi susirinkti.

Dažnai užeidavau pas Plungės mokyklos vedėją Jogminą. Jis anksčiau mokytojavo mano gimtajame Ginteliškės kaime, bet užėjus rusams, pasiprašė išeiti iš ten. Gavo darbą Plungės apskrityje ir tokiu būdu apsidraudė nuo persekiojimų. O priešų jis turėjo daug, nes buvo aktyvus jaunalietuvių organizatorius, šaulys, jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas. Žodžiu, buvo tikras lietuvis patriotas, tikras kaimo žiburys. Pamenu, jis organizavo ūkininkams kursus. Juk daugelis mūsų valstiečių buvo nepatyrę: vengė trąšų, gilaus arimo ir t.t. Toks veiklus žmogus bolševikėliams buvo baisus priešas ir jį būtų greitai sudoroję. Pamenu, jis mane, devynmetį berniuką, nuvežė į Plungės gimnaziją. Per atostogas pas jį užeidavau. Visada būdavo malonu pabendrauti su jo šeima.

Ką jis galvojo, kad 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Jau 1945 m. pavasarį jį suėmė ir ištrėmė į Sibirą, kur lageryje ir mirė. Jo žmona, taip pat mokytoja, vėliau buvo suimta ir ištremta į Sibirą, bet 1956 m. grįžo į Lietuvą. Jų vaikai po tėvų arešto išsilakstė kas kur ir išvengė tremties.

Kartą pas savo buvusį mokytoją Jogminą sutikau aštuoniolikmetį kaimietį, kuris skundėsi neišmanąs, kaip išsisukti nuo kariuomenės. Sakau, jei nori, bėk namo, pasiimk maisto ir su savo broliuku sėsk ant dviračio ir atvažiuok pavakary ant tilto per Miniją Liepgiriuose (apie 13 km nuo Plungės). Sutartu laiku jis atvyko, atsisveikino su broliuku, kuris dviračiu grįžo namo. Aš jį nuvedžiau pro Aleksandravo kaimą į miškelį. Netoli miškelio mudu sulaikė partizanas. Paprašiau iškviesti Alimą ir jam perdaviau savo pakeleivį, nepaklausęs jo nei vardo, nei pavardės. Vėliau sužinojau, kad jie iš to miškelio, sukorę apie 20 km, atsidūrė Gargždų vls. Utrių kaime. Perdienojo ūkininko Prano Andrijausko sodyboje. Iki sienos buvo dar apie 10 km. Temstant jie patraukė į Vakarus. Per Minijos upę Pikteikių kaime ryžosi perbristi (ji buvo pakankamai nusekusi). Vieni jau buvo perbridę, kiti dar vandenyje, kai pasipylė ugnis. Ginklų jie turėjo mažai, todėl menkai teatsišaudė. Keletas krito negyvi, kiti sužeisti pakliuvo į rusų nagus, o dalis pabėgo ir grįžo atgal. Vėliau sužinojau, kad ryte po susišaudymo Vaitelių kaime miško trobelėje, du purvini žmonės klausė kelio pasienio link. Laimei, tai buvo dori lietuviai Beržanskiai, kurie bėgliams suteikė pagalbą ir nurodė kryptį sienos link. Iki jos - du nepilni kilometrai. Šūvių nesigirdėjo, reikėjo manyti, kad jiedu prasiskverbė į Vokietiją. Mano atvestas jaunuolis buvo peršautas į pilvą ir paguldytas į Kretingos kalėjimo ligoninę. Kai apie tai sužinojau, ant galvos plaukai pasišiaušė. Kas būtų buvę mokytojui ir man?! Laimei, tuoj prasidėjo karas. Praūžus frontui, bėglys grįžo namo.

Pas mokytoją Jogminą sutikau kaimyną Daukantą, Ginteliškės šaulių būrio vadą. Mano tėvas kaip kairiųjų pažiūrų pažinojo daug komunistų pogrindininkų. Kai 1940 m. užėjo rusai, vasarą iš apskrities atvažiavo komunistų vadai ir pasiūlė duoti parodymus prieš kaimyną Daukantą. Už tai jam, garantavo Platelių valsčiaus viršaičio postą. Tėvas pasiūlymo nepriėmė ir liko apšauktas išdaviku. Žinoma, tėvas įspėjo kaimyną. Pas mokytoją Jogminą, perspėjau Daukantą, jog greitai gali prasidėti karas, kad reikia organizuotų patikimus vyrus, kurie reikiamu momentu galėtų perimti vietos valdžią į savo rankas ir atsakytų už kaimo saugumą. Taip jis ir padarė. Vėliau antrą kartą, sugrįžus į Lietuvą rusams, po žiauraus tardymo atsidūrė lageriuose 20 metų.

Neprisimenu, kaip Alimo žmona perdavė prašymą užeiti pas ją. Ji papasakojo, kad Alintas po susišaudymo prie Minijos grįžo sveikas ir slapstosi kažkur kaime. Ji patarė kreiptis į Mardosų mokyklos mokytoją Noreikienę, kpt.Jono Noreikos žmoną. Su Alimienės rašteliu dviračiu nuvažiavau į Mardosus. Mokytoja Noreikienė patarė susirasti ūkininką Misevičių. Šis iš karto nepasakė, kur yra Alintas. Kai suvedė su Alintu, jis buvo miške kartu su Misevičiaus sūnumi ir dar dviem vyrais. Man liepė parvežti iš direktoriaus smulkų Plungės apylinkių žemėlapį. Jis, daug neklausinėjęs, žemėlapį davė, kurį kartu su medikamentais (Alimo žmona buvo akušerė) nuvežiau į mišką.

Diena dienon vyrų daugėjo. Tarp jų atsirado ir buvęs policininkas Petras Stankus, kartu su Alintu bėgęs į Vokietiją, bet per susišaudymą Minijos upėje jis gavo šūvį į smilkinį ir be sąmonės griuvo į vandenį. Vandenyje jis atsigavo ir grįžo namo, o vėliau atsidūrė miške. Alimų augintinė Šateikytė man skundėsi, kad gimnazijos komsorgas Kateiva lenda prie jos su nedviprasmiškais klausimais: kur yra dėdė, ar ji sutinka priimti jo pasipiršimą, nes jo laukia didelė ateitis, o jos gyvenimas be perspektyvos. Gavęs Alimo leidimą, nuvežiau ją į mišką. Tada būryje buvo gal 8 vyrai.

Kartą klasės draugo Prano Dargio brolis iš Labardžių kaimo atvirai pasisakė turįs ryšį su tais, kurie pereina sieną į Vokietiją. Ir vėl galvoju, ko jie prie manęs limpa su savo paslaptimis? Prano brolis tiksliai nurodė karo pradžią. Pranas Dargis žuvo pirmomis karo dienomis. Jis buvo pasiruošęs kovai, bet rusų buvo daugiau, ir kova baigėsi nesėkmingai. Kai Pranui baigėsi šoviniai, jis metė į rusus granatą, bet ši nesprogo ir rusai jį nužudė. Jį rado rugių lauke subadytą durtuvais. Su juo ir jo seseria tais metais kartu baigėme gimnaziją.

Žemaitijos aktyvistai jau turėjo tvirtą ryšį su Vokietija. Atsirado vyrų, sugebančių pereiti per rusų užtvaras ir susitikinėti su pabėgėliais lietuviais, daugiausia su buvusiais karininkais. Šie palaikė ryšį su vokiečių karo žvalgyba, žinojo apie būsimą karą. Viena tokia pereinamoji vieta buvo Gargždų ir Kretingos vls. ribose, Žvirblių kaime. Pradžią padarė Petrikaičių kaimo ūkininkas Feliksas Putrius. Putrius grįžęs į Lietuvą, užmezgė ryšį su Antanu Luku ir broliais Lukauskais, kurie gyveno Žvirblių kaime, prie pat sienos. Putrius pakvietė juos eiti kartu per sieną. Taip Putrius, Lukas ir Vincas Lukauskas atsidūrė Vokietijoje. Čia jie per savaitę buvo apmokyti, kaip palaikyti ryšį ir naudotis radijo stotimis. Sunkiausia buvo grįžti Lietuvon su radijo aparatūra. Kaip grįžo Antanas Lukas, nežinau, o Vinco Lukausko kelionė su aparatūra buvo labai varginanti.

Per Žvirblių kaimą teka upelis Eketė. Tuo metu jau buvo paverstas kanalu. Dar buvo pavasario polydis, kanale vanduo šaltas. Visą ilgoką, rusų saugomą zoną Vincas su aparatūra ant pečių nuėjo keliais šaltame vandenyje. Vienoje vietoje, netoli kanalo, pamatė besikalbančius senkapiuose po medžiais kareivius. Reikėjo pasilenkti ir laukti, kol kareiviai nueis. Kišenėje turėjo, kaip pats vėliau juokėsi, tik "špygelį" - 7-o kalibro pistoletą. Ką nuveiksi su tokiu ginklu sušalęs, drebėdamas prieš tris ginkluotus kareivius? Laimei, kareiviai parūkę nuėjo kiton pusėn, o jis toliau tęsė kelionę kanalu. Jis neužėjo į savo namus, bet nubrido pas Augustiną Luką, kuriuo labai pasitikėjo. Tas mažažemis žmogelis jį priėmė, atšildė, dar išgerti degtinės. Vincas Lukauskas aparatūrą užkasė savo daržinėje ir nustatytu laiku palaikydavo ryšį. Vinco slapyvardis buvo Labutis, jo brolis Stasys pasivadino Komisaru, o trečias brolis, kuris mokėsi Kretingoje - Gimnazistu.

Per šį punktą Žemaitija gaudavo visą informaciją apie būsimą karą. Iš tos informacijos beprisimenu tiek, kad buvo reikalaujama nesprogdinti tiltų, negadinti kelių. Blogiausia, kad mūsų žmonės nebuvo įspėti nesirodyti vokiečių kariams fronto metu su ginklais. Dėl to iš Alimo grupės ir žuvo keletas vyrų, išėję ginkluoti į vieškelį. Partizanai, pamatę vokiečius, ėjo jų pasitikti, o šie pamatę ginkluotus vyrus, kad ir civilius, visus iššaudė. Panašus atvejis buvo ir Notėnuose. Čia vokiečiai, pamatę priešais atvažiuojančius 5 ginkluotus dviratininkus, visus iššaudė.

Nepamenu, ar tos informacijos buvo rašomos mašinėle, ar atspausdintos Vokietijoje. Kas informaciją atgabendavo į Lietuvą, nežinau. Lukauskas-Komisaras sakė, kad gegužės mėnesį pro juos praėję keli ryšininkai iš Vokietijos, bet kokią informaciją ar užduotį turėjo, jam nepapasakojo.

Koks likimas visų čia suminėtųjų? Lukauskas-Labutis, parnešęs aparatą, perdavė jį broliui Komisarui, kuris buvo ryšininkas su Vokietijoje, gyvenančiais lietuviais. Praėjus frontui, pas jį atėjo vokiečiai ir atsiėmė aparatą. Feliksas Putrius grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kretingos viršaičiu. Labutis toliau arė ir pjovė, o brolis Gimnazistas dirbo Kretingos valsčiuje. Artėjant rusams, visi pasitraukė į Vakarus, tik Komisaras pasiliko Lietuvoje. Tapo eiguliu, apsivedė ir, sulaukęs 80 metų, mirė.

Pagaliau sulaukėme birželio 22-osios. Buvo sustabdytas mūsų tautos naikinimas. Tik po kelių dienų sužinojau apie žudynes Rainių miškelyje, kur, žuvo ir 5 mano klasės draugai.

Norėjau kažką daryti, kažkam keršyti. O kam? Laimei, susitikau su buvusiu mokytoju Jogminu. Jis mane nuramino. Dar ir dabar prisimenu jo žodžius: "Nekišk niekur nosies! "Vokiečiai karo nelaimės. Nors ir Maskvą užimtų, vis tiek bus nugalėti. Tu nežinai, kas yra Amerika. Ji stos į kovą ir Hitlerį pribaigs". Va tuos mokytojo žodžius prisimenu žodis žodin. Toliau jis man dar daug kalbėjo, aiškino, kas yra bolševikai, kad jų prigimtis -organizuoti žudynes. Kur klesti bolševikai, ten žudynės. Dėl to patarimo visą vokiečių okupaciją praleidau kaime, dirbdamas tėvų žemelę.

Vasarą, kai frontas sustojo prie Šiaulių, pas mus atsirado daug pabėgėlių iš Rytų Lietuvos. Jokūbavo dvare, priklausiusiam buvusiam prezidentui Stulginskiui, šeimininkavo jo duktė gydytoja ir žentas gydytojas. Pas juos apsistojo keletas pabėgėlių, vienas generolas (rodos, Navakas). Buvo pradėta organizuoti ginkluotą pasipriešinimą - partizaninę kovą. ĮkurtasVanagų padalinys. Pasisekė iš vokiečių nupirkti ginklų. Buvo pravesti mokymai, kaip kasti ir maskuoti slėptuves. O gydytojas, Stulginskio žentas (rodos, Juozaitis) apmokė, kaip teikti pirmąją medicininę pagalbą, kokius naudoti vaistus. Apmokymus praėjome keliolika vyrų. Deja... Kai pajudėjo frontas, dauguma organizatorių ir eilinių vanagų pasitraukė į Vakarus. Svyravau ir aš, bet jaučiau, kad nepakelčiau nostalgijos, negaliu gyventi svetur. Nepamačiau Vakarų pasaulio, bet pamačiau, kaip vargsta mūsų tauta. Pamačiau rusų saugumo kalėjimus, lagerius, patyriau, kas yra badas, kas yra laisvės troškimas. Patyriau, kaip malonu grįžti į Tėviškę ir žvelgti į mylimus, brangius tolius. Jei ir būčiau pabėgęs į Vakarus, vis vien būčiau neiškentęs svetur, būčiau grįžęs namo ir tą pačią dalią radęs.

PRIEDAS

Povilas Jančauskas

LAISVĖS VARPAS

1941-ųjų sausis. Su kiekviena okupacijos diena gyvenimas Lietuvoje sunkėjo. Sovietinis okupantas vis plačiau skleidė savo kruvinus pirštus virš miestų ir kaimų gyventojų, įskaitant ūkininkus, darbininkus, inteligentiją, neaplenkdamas studentijos, net gimnazistų. Spaudimui didėjant, visame krašte augo ir pasipriešinimas. Žmonės ėmė burtis į grupes, aktyvistai ragino ūkininkus nepilti pyliavų, neatiduoti prievolių, o inteligentiją - informuoti visuomenę, skelbti komunistų klastą.

Žemaitijos pogrindžio aktyvistai irgi nesnaudėme. Buvome nutarę išleisti pogrindžio laikraštį ir jį prieš Vasario 16-ąją išplatinti Plungės ir Kulių apylinkėse. Man pasiūlius, jis vadinsis "Laisvės Varpas". Sutikau ir vedamąjį pirmam numeriui parašyti.

Sausio pabaigoje viskas jau paruošta: medžiaga surinkta, Kulių Vykdomojo komiteto raštininkas Matas Kavalius parūpino naują, nenaudotą šapirografo juostą ir popierių, tik trūko rašomosios mašinėlės, nes rašyti Komiteto raštinės mašinėlėm būtų per daug rizikinga; visų šriftai registruoti. Povilas Balsevičius, aštuntokas, gimnazijos sekretorius, pasiūlė "nusavinti" vieną iš Plungės gimnazijos raštinės. Turįs ir planą, kaip tą mašinėlę paimti. Iš Kulių atvažiuotų vyrai vėlai vakare, Povilas Balsevičius ir Bolius Kavalius jiems parodytų, kur yra mašinėlė, o mano pareiga būtų tą vakarą Povilą ir Bolių išvilioti iš namų, kad šeimininkė Urbonienė neįtartų.

Sutartą šeštadienio popietę užėjau pas Povilą ir Bolių. Iš Kulių jau rogutėm atvažiavę Juozas Poškus ir Povilo brolis Stasys Balsevičius. Kaip buvome sutarę, pakviečiau abu gimnazistus į fiktyvų vakarėlį. Visi išėjome į gatvę. Povilas ir Bolius sėdo kartu su svečiais iš Kulių į roges ir nuvažiavo, o aš nuėjau į namus galvodamas, kaip jiems pasiseks žygis.

Kitą rytą urėdijos raštinėn užėjo Povilas ir Bolius su gera žinia, kad jų žygis pasisekė - mašinėlė jau Kuliuose, o dar keletui dienų praslinkus, vasario 13 d., atnešė kelis "Laisvės Varpo" egzempliorius, kuriuos išdalys bendradarbiams ir pažįstamiems. Povilas dar pasigyrė, įkišęs po egzempliorių į paltų kišenes visiems komunistų partijos vadams jų posėdžio metu.

Vasario 16-oji praėjo be didesnių nuotykių, tik "kažkas" įkėlė į trianguliacijos bokštą Lietuvos trispalvę. Partiečiai ir komjaunuoliai turėjo daug bėdos, kol ją nuėmė.

Labai nustebau, kai vieną rytą, užėję į mano kambarėlį urėdijoje, Povilas ir Bolius pasigyrė metę gimnaziją ir nuėję dirbti į Plungės apylinkės Vykdomąjį komitetą. Išbariau, raginau grįžti į mokslą, nes tik keturi mėnesiai iki abitūros, be to, gali kilti įtarimų, bet jie grįžti atsisakė.

Politiniai debesys tirštėjo. Atleido visą Miškų departamento personalą, laukėme, kada ateis mūsų eilė. Padaviau urėdui J.Navikui prašymą perkelti mane kiton urėdijon, bet jis delsė.

Kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad enkavedistai suėmė ir kažkur išvežė gimnazistus Kvasą ir Antanavičių, abu iš mūsų veiklos grupės. Vasario 23-osios vakare buvo sutarta važiuoti į Kulius. Povilo Balsevičiaus šeimoje turėjo įvykti trigubos vestuvės: dukters Marcelės su Puleikiu ir jos brolių Juozo ir Stasio. Ta proga Povilas prižadėjo mane nuvežti į Kulius, nes norėjau aplankyti savo būsimą žmoną Staselę. Iš tarnybos apie 2-ą valandą nuėjau į Povilo ir Boliaus butą. Šeimininkė Urbonienė pasakė, kad vyrai dar negrįžo iš darbo. Vežikas iš Kulių dar neatvažiavęs. Nenorėdamas laukti, užėjau į darbovietę pažiūrėti, kada jie baigs darbą. Raštinėje buvo tik gerai pažįstamas Bronius Beržanskis. jis nė neklausiamas pranešė, kad Povilą ir Bolių ryte suėmė NKVD ir kažkur išvežė. Mano kojos, rodos, prišalo prie grindų, sunku buvo ištarti žodį. Atsipeikėjęs išslinkau iš raštinės, Olšvango krautuvėlėje nusipirkau degtinės, cigarečių ir nuėjau vėl į jų butą. Povilo brolui Petrui Balsevičiui pasakiau, kas nutiko, bet jis nenorėjo tikėti ir pats nuskubėjo į jų darbovietę. Povilo brolis mane pasivijo pakeliui į Kulius. Įstaigoje jam pasakę: brolis ir Bolius yra geri sportininkai ir juos pasivysi pakeliui į Kulius. Tai, žinoma, buvo ciniškas melas. Povilą ir Bolių enkavedistai išvežė į Telšių kalėjimą.

Tą naktį enkavedistai nesnaudė: iš vestuvių puotos paėmė vieną iš jaunikių - Povilo brolį Stasį Balsevičių, Boliaus brolį Petrą Kavalių ir Juozą Poškų, kuris, jo laimei, pakeliui vežamas į Kretingą pabėgo. Stasys Balsevičius ir Petras Kavalius kartu su Povilu Balsevičiumi, Bolių Kavaliumi, Antanavičium ir daugeliu kitų jaunų laisvės kovotojų buvo besitraukiančių rusų žiauriai nukankinti Rainių miškelyje, netoli Telšių.