Partizanai: Istorija ir dabartis

OKUPUOTA LIETUVA

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS: PASKUTINIAISIAIS OKUPACIJOS METAIS

Šį straipsnį parašiau labai sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis ypatingojo režimo politinių kalinių koncentracijos stovykloje Kučine, Permės srityje.

Galimybės čia rašyti priklausė nuo kelių sąlygų. Pati svarbiausia, kaip išnešti prirašytus lapelius iš lagerio. Vienintelė galimybė - asmeniniai pasimatymai. Juos gaudavo tik artimieji, giminės kartą per metus, ir tai, jeigu nebuvo uždrausti.

Kita sąlyga - pasiryžimas rizikuoti. Jeigu būčiau pakliuvęs su parašytu straipsniu, mano raštus įvertintų kaip antitarybinę agitaciją ir propagandą. Buvau teistas dešimčiai metų ypatingojo režimo lagerio, todėl teismas galėjo pridėti iškalėtus metus iki dešimties metų. Taip atsitiko ukrainiečiui Jaroslavui Karavanskiui už parašytus eilėraščius, kuriuos teismas įvertino kaip antisovietinius, ir nuteisė papildomai iškalėtus keturis metus. Kitą ukrainietį Jurijų Šuchevičių, rašiusį atsiminimus, teismas nuteisė už antisovietinę agitaciją ir propagandą du su puse metų.

Pirmuosius penkerius metus gaudavau pasimatymus. Labai norėjau aprašyti mūsų kalinimo sąlygas ir sovietinę tikrovę bolševikinėje imperijoje. Tai buvo mano vidaus šauksmas. Tą kovą norėjau tęsti ir sunkiose sąlygose. Kučino lageryje buvome stipriai izoliuoti nuo pasaulio, todėl sąlygos rašyti buvo žymiai sunkesnės ir pavojingesnės negu Mordovijoje. Tokiam darbui reikėjo gerai pasiruošti.

Pirmiausia sugalvojau švaraus ir parašyto popieriaus slėpimo būdus. Nuo sugebėjimo paslėpti priklausė darbo saugumas ir sėkmė, todėl negalėjau padaryti klaidos. Kažkur turėjau laikyti prirašytas skiauteles ir švaraus popieriaus atsargas. Mažoje kameroje nedaug vietos slėpti, todėl atidžiai ištyrinėjau ją. Ieškojau plyšių grindyse, kameros kampuose, sienų įdubimuose. Geriausias ir saugiausias būdas slėpti sienoje. Sienos tinke išgręždavau pieštuko storio aštuonių centimetrų gylio skylutę. Susukdavau lapelį į tūtelę, įkišdavau ją į skylutę, po to, susmulkinęs sauso tinko gabaliukus ir, suvilgęs vandeniu, tuo skiediniu užtinkuodavau. Dantų pasta pabaltindavau tą vietą. Taip užtaisyta skylutė nesiskyrė nuo visos sienos.

Kratos metu prižiūrėtojai nežiūrėdavo į sienas, nes neįtarė, kad jose galėjo būti paslėpti "pavojingi" raštai. Toks slėpimas visgi turėjo didelį trūkumą. Mus pervesdavo iš kameros į kamerą. Kada perves, nepasakydavo. Prižiūrėtojas ateidavo ir liepdavo pasiimti savo daiktus. Iš kameros neišeidavo, bet laukdavo, kol viską pasiimsime. Jei nepavykdavo išsinešti, kitoje kameroje vėl turėjau atkurti ankstesnį tekstą. Man pasisekė, nes tik vieną kartą paliko du lapeliai, o popieriaus atsargas pasisekė "išgelbėti" visas.

Reikėjo gerai pažinti ir prižiūrėtojus. Stebėjau jų būdą tarnybinį stropumą. Vieni buvo tingūs, kiti bėgiodavo nuo vienų kameros durų prie kitų. Vieni dažnai žiūrėdavo pro durų akutę, kiti - rečiau. Vieni labai priekabūs, o kiti - mažiau.

Koridoriaus grindys buvo medinės, pakeltos nuo žemės. Ant grindų nebuvo patiesta kiliminio tako, todėl girdėjome prižiūrėtojų žingsnius. Nebuvo sunku įsiminti prižiūrėtojų eisenas. Pasiklausęs batų kaukšėjimo, žinojau, kuris eina - pavojingas ar ne.

Kartais prižiūrėtojai tyliai prisėlindavo prie durų, atsargiai įkišdavo raktą į spyną, atrakinęs duris, įeidavo į kamerą ir greitai prie stalo. Jei pasirodydavau įtartinas - iškratydavo.

Ryte keisdavosi prižiūrėtojų pamaina. Jeigu pamaina "bloga", tai prižiūrėtojai nenueis nuo akutės, jei "gera", tai retai žiūrės.

Kai 1980 m. atvežė iš Mordovijos, vienos kameros naujovės nežinojome. Per kameros durų akutės dangtelį buvo išgręžta adatos storumo skylutė. Iš vidaus jos nematėme. Prižiūrėtojas, tyliai priėjęs prie durų, nepakėlęs akutės dangtelio, pasižiūrėjęs pro skylutę, matydavo, ką darome kameroje. Šią gudrybę greitai perpratome.

Rašiau ant labai plono popieriaus. Lageryje jo nebuvo. Atveždavo žmona Irena ir per pasimatymą perduodavo. Nuo pasimatymo kambario prasidėdavo slaptas ir pavojingas kelias.

Ypatingojo režimo lageryje nebuvo pasimatymo kambarių. Mus veždavo už pusės kilometro į griežtojo režimo lagerį. Prieš įleidžiant į pasimatymo kambarį, prižiūrėtojas iškratydavo, reikėdavo nusirengti (palikdavo tik su glaudėmis), iščiupinėdavo drabužius. Po tokios procedūros įleisdavo į pasi-

□ Balio Gajausko lageryje rašyto straipsnio fragmentas (vieno lapelio originalus dydis). Dalį tokių lapelių išsaugojo ir autoriui vėl padovanojo dabartinis Lietuvos ambasadorius Izraelyje Romas Misiūnas 1992 m.

□ Čiumikane prie barako, kuriame gyveno B.Gajauskas tremtyje

□ Vienas iš B.Gajausko straipsnių, išverstas į vokiečių k.

matymo kambarį. Žmoną krėsdavo prižiūrėtoja, supjaustydavo maistą bei patikrindavo kitus daiktus.

Pasimatymo kambaryje apsikeisdavome tūtelėmis: aš atiduodavau žmonai prirašytus lapelius, o ji man - švarų popierių. Pasakodavo Lietuvos naujienas, nuo disidentų iš Maskvos perduodavo žinių.

Po pasimatymo dar kartą iškratydavo. Grįždavau į "savo" lagerį su švariu popieriumi, kurį turėjau slėpti ne tik nuo prižiūrėtojų, bet ir nuo kai kurių kalinių.

Po perdavimo pavojus ir rūpestis dar nepraėjęs. Žmona, grįždama į Lietuvą, vėl apsilankydavo pas Maskvos disidentus. Pasakodavo, kas dedasi mūsų lageryje. Lapelius perduodavo Sacharovo žmonai, Jelenai Boner, o ši išsiųsdavo į Miuncheną mano draugui, du kartus teistam ir daug metų kalėjusiam Gulago salyne, Kęstučiui Jakubynui.

Išleidęs "paštą", laukdavau pranešimo. Gavęs "paštą", Kęstutis tuoj pranešdavo Irenai, o ši sutartiniais ženklais laiške - man. Po sėkmingos "raštų" kelionės jausdavau palengvėjimą.

Pavojingiausias darbas - prirašytų lapelių surinkimas iš įvairių slėptuvių ir susukimas į vieną tūtelę. Jie maždaug 80 mm pločio ir 200 mm ilgio. Juos reikėjo labai greitai susukti, nes kuo ilgiau dirbsi, tuo didesnė galimybė įkliūti. Todėl mankštindavau pirštus, imituodamas lapelių sukimą keliasdešimt ir daugiau kartų. Visas lapelių slėptuves įsimindavau. Pirmą lapelį sukdavau ant degtuko, o kitus ant pirmojo. Visus lapelius susukęs, apvyniodavau tūtelę politileno plėvele. Degančiu degtuku užlydydavau polieteleno kraštus. Taip paruoštą tūtelę paslėpdavau. Likus kelioms dienoms iki pasimatymo išimdavau tūtelę iš slėptuvės ir laikydavau ją prie savęs.

Kūryba buvo savotiška. Jokių juodraščių, jokių pastabų negalėjau užsirašyti dėl dažnų kratų. Visas straipsnis buvo galvoje. Mintyse jį taisydavau ir tobulinau. Kantriai laukdavau progos, kai galėsiu išsiimti iš slėptuvės paslėptą pailgą popieriaus skiautelę, ir, prižiūrėtojui nematant, skubiai rašyti. Rašydavau labai greitai, kartais prietemoje, neperrašydavau ir netaisydavau. Rašiau labai smulkiai, nes stengiausi daugiau sutalpinti, raidės buvo milimetro-dviejų aukščio, žodžiai įskaitomi per padidinamąjį stiklą. Rašant prižiūrėtojas galėjo pamatyti, todėl visada buvau pasiruošęs popieriuką praryti. Straipsnio rašymas užtrukdavo ilgai. Kitas kartas galėjo būti po savaitės ar kelių. Turėjau atsiminti kuriuo sakiniu baigiau ir kuriuo pradėsiu. Tarp sakinių negalėjo būti ilga minties pertrauka.

Mano paskelbtus straipsnius užsienio spaudoje ir pasirašytus savo pavarde, su nuoroda, kur parašytas straipsnis ir kada, skaitė ir KGB, todėl tokia veikla negalėjo tęstis visus dešimt metų. Galėjau pakliūti, ir vėl būtų teisę už antisovietinę agitaciją ir propagandą ar kitokiu būdu būtų nutraukę šią veiklą. Taip ir atsitiko. 1984 m. atvažiavo du kagėbistai iš Lietuvos. Pakvietė mane ir parodė straipsnių kopijas iš Kanadoje leidžiamo laikraščio "Tėviškės žiburių" su mano parašu. Jų buvo ir iš kitų laikraščių, bet šių pavadinimų nerodė. Grasino vėl mane teisti. 1984 m. už tai uždraudė pasimatymus, uždarė į karcerį. Pagaliau pasikėsino užmušti, bet per stebuklą likau gyvas. Dar dabar neišnykęs randas prie širdies.

Ar reikėjo tokia didele kaina rizikuoti? Tokius straipsnius laisvėje neilgai truktų parašyti, bet jie laisvėje ir neturėtų tokios reikšmės. Kučino lageris buvo vienintelis politinių kalinių ypatingojo režimo lageris. Jame kalino keliasdešimt kitose šalyse gerai žinomų politinių kalinių. Už mūsų išlaisvinimą kovojo užsienio visuomenės veikėjai bei Sovietų Sąjungos disidentai, todėl jie norėjo žinoti, kaip su mumis elgiasi, kokios kalinimo sąlygos. Konclagerio administracija ir kagėbistai stengėsi, kad tokia informacija kuo mažiau prasiskverbtų. Mano tikslas - kuo daugiau visuomenei informacijos, kuo daugiau tiesos apie sovietinę tikrovę. Visgi mano informacija prasiskverbė ir darė įtaką visuomenei.

Ši politinė kova buvo dvasinis poreikis priešintis bet kokiose sąlygose, nesutikti su okupantu ir neiti su juo į jokius susitarimus. Dėl to reikėjo kovoti ir rizikuoti.

Džiaugiuosi, kad žmona Irena nepakliuvo. Žinojo, jeigu paklius, jai grės bausmė iki septynerių metų už antitarybinę agitaciją ir propagandą pagal baudžiamojo kodekso 68 straipsnį. Ketverius paskutiniuosius mano kalinimo metus negavo pasimatymo ir negalėjo nieko pasiųsti (išskyrus laiškus).

Kęstutis Jakubynas, labai sąžiningas ir nebijantis rizikuoti žmogus, atlikdavo labai svarbų darbą: su padidinamuoju stiklu skaitė mano lapelius ir perrašinėdavo mašinėle. Žmonos Irenos, Sacharavo žmonos J. Boner, man nežinomo žmogaus, vežusio lapelius į Miuncheną ir Kęstučio Jakubyno dėka mano straipsniai pasklido po pasaulį.

Straipsnis spausdinamas be pakeitimų.

Balys Gajauskas

Tautos, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Vienos daug vargo pakėlė savo istoriniame kelyje, kitos eina juo retai kada suklupdamos. Nėra tautos, kuri nebūtų pakliuvusi po svetimųjų valdžia. Visos išbandė svetimųjų jungą. Tik vienos trumpiau, kitos ilgiau kentėjo priespaudą. Todėl ne visos tautos vienodai įvertina laisvę. Laisvės praradimą skaudžiau išgyvena tautiškai sąmoningesnės tautos, turėjusios turtingą istoriją bei valstybines tradicijas. Okupuotos tautos pirmosios kartos skaudžiausiai reaguoja į laisvės netekimą, jos labiausiai priešinasi ir siekia atgauti laisvę. Ką tik praradusios laisvę, jos gali palyginti dabartį su tuo, ką turėjo.

Tačiau užsitęsusi okupacija atbukina kitų kartų laisvės siekimą. Užaugę okupacijoje, palaipsniui pamiršta laisvės skonį (jos negyvena laisvėje), pripranta prie okupacijos sąlygų ir jas laiko normalia egzistavimo forma. Tik nedidelės grupelės pažangesnių siekia laisvės. Bolševikų imperijoje yra tautų, kurios visiškai prarado viltį gyventi laisvėje. Mordviai, čiuvašai, mariai, komiai visai nesuvokia laisvės. Tai fiziškai ir dvasiškai pavergtos tautos. Nedaug geresnė kazachų, kirgizų, tadžikų, azerbaidžaniečių, baltarusių padėtis. Jie nesiekia tvarkyti savo tautų reikalų ir spręsti jų likimo. XX amžiuje du karai pakeitė pasaulio žemėlapį. Po jų atsirado naujos valstybės. Po I pasaulinio karo atgavo laisvę Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija. Ant Austro-Vengrijos imperijos griuvėsių susikūrė naujos valstybės. Susvyravo carinė imperija. Bet visų Europos tautų nelaimei šią "aptrupėjusią" imperiją išgelbėjo bolševikai. Jie modernizavo imperiją ir prisidengę patrauklesne ideologija siekia pasaulinio viešpatavimo. Apie tai carinė Rusija nesvajojo.

II pasaulinio karo metu dauguma Europos tautų prarado laisvę. Laisvės vardan valstybės susivienijo ir kovojo prieš hitlerinę Vokietiją. Bet sąjungininkų tikslai skyrėsi. Bolševikai siekė išplėsti savo imperiją, todėl ne visos Europos tautos atgavo laisvę. Ten, kur baigėsi karas Europoje, eina siena tarp laisvės ir modernizuotos vergijos. Ten, kur užėjo Vakarų sąjungininkų kariuomenės, tautos išsilaisvino. Ten, kur užėjo bolševikų kariuomenė, hitlerinę okupaciją pakeitė bolševikinė. Neatgavo laisvės Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija. Jos tapo bolševikų imperijos vasalais - pusiau suvereniomis valstybėmis. Didžiausios II pasaulinio karo aukos yra Lietuva, Latvija ir Estija. Nors prasidėjus karui, jos laikėsi griežto neutralumo, tačiau skaudaus likimo neišvengė. Bolševikinė imperija ir hitlerinė Vokietija dalijosi Rytų Europą. Šio sąmokslo pasekmė: bolševikai okupavo Pabaltijį ir daugiau negu 40 metų Lietuva, Latvija ir Estija velka okupacijos jungą. Daug kartų pareiškėme nesutikimą su tokia beteise politine padėtimi. Tauta, būdama tokioje beviltiškoje padėtyje, priešinosi. Ji nepakentė nuolatinio teroro, pažeminimo, pačių elementariausių žmogaus teisių pamynimo. Mes buvome per silpni kovoti su tokia milžiniška imperija. Tačiau mūsų ginkluotas pasipriešinimas nekapituliavo. Okupantai jį sunaikino. Mūsų lūkesčiai neišsipildė. Laikas bėga, bet laisvės troškimas neišblėso. Pavergta tauta turi kovoti dėl laisvės. Jeigu ji negali tuoj pasiekti laisvę, ji turi laukti palankaus momento. Tačiau ji neturi pasyviai laukti savo laimingos valandos: turi įdėti indėlį į laisvės atgavimą. Tauta turi kovoti tomis priemonėmis, kurios jai prieinamos. Jų yra daug. Tik nuolatinė kova paruoš tautą, atėjus palankiam momentui, imtis pačių ryžtingiausių priemonių atgauti laisvę. Kovojanti tauta priartins laisvę.

Pažvelkime į savo neseną praeitį. Praeito šimtmečio pabaiga. Aplinkui vien tamsa, jokių perspektyvų laisvei. Uždrausta spauda. Tokiose sąlygose prasideda lietuvių tautinis judėjimas. Carinė Rusija atsako represijomis. Neplatus buvo tautinės sąmonės žadintojų ratas. Koks jis silpnas ir gležnutis, tačiau jų atkaklus darbas su bėgančiais metais vis labiau išjudino tautą. Ir jų darbo vaisiai mums visiems žinomi: tauta, pasinaudojusi I pasaulinio karo suirute, griebėsi ginklo ir iškovojo laisvę. Bet kiekviena kova - tai aukos. Ir tada, ir dabar lietuvių tauta aukojosi ir aukojasi. Mes išgyvename mūsų istorijos tragišką puslapį. Mūsų akivaizdoje okupantai naikina tautą morališkai, naikina mūsų kultūrą. Jie stengiasi įdiegti savo papročius ir gyvenimo būdą, primeta savo vergovinę santvarką. Kiek okupantai nusinešė gyvybių, kiek kančių iškentė didelė mūsų tautos dalis Sibire. Ši žala tautos gyvybės išlaikymui didžiulė. Ji nepasveriama ir neapskaičiuojama pinigais. O kas apskaičiuos mūsų kultūros nuostolius. Juk išbrauktos ištisos kartos iš kultūros kūrimo. Trūksta dvasinių vertybių, kurias jos būtų sukūrę. Ši okupacija gali būti pražūtinga mūsų tautai. Ar mūsų nelaukia kazachų, mordvių bei kitų jau beveik išnaikintų tautų likimas? Kas žino? Nekovojanti tauta ne tik dėl savo fizinio, bet ir dėl savo kultūrinio egzistavimo gali greitai nutautėti ir ištirpti kitose tautose. Okupacija tęsiasi, ir mes nežinome, kada ji baigsis. Nesibaigia ir kova. Tik kovos priemonės kinta, jos prisitaiko prie pakitusių sąlygų. Tai sunki ir varginanti kova. Ji reikalauja daug valios, energijos, pasišventimo, aukų. Pirmojo pokarinio dešimtmečio kovotojų beveik neliko: vieni žuvo, kiti nusilpo. Kovą tęsia jaunesnės kartos. Ilgos okupacijos laikas, atrodantis be prošvaistės, nesilpnina jaunesnės kartos laisvės siekimo. Nepaisant masinės bolševikų propagandos kvailinimo, šiai kartai laisvė ne miražas, ne abstrakti sąvoka. Ji aiškiai suvokiama idėja. Tai žmogaus teisė: a) būti savo krašto šeimininku, b) laisvai pareikšti nuomonę dėl savo šalies valdymo, c) laisvai skleisti savo idėjas, d) laisvai naudotis dvasiniais turtais ir juos kurti, e) naudotis savo darbo vaisiais, f) laisvai keliauti po savo kraštą ir išvažiuoti į kitas šalis.

Šias laisves gali įgyvendinti tik laisva tauta, sukūrusi savo valstybę. Okupuotame krašte žmonės negali naudotis tokiomis elementariomis laisvėmis.

Sąmoningą tautą sunku išlaikyti vergijoje, tai supranta kiekvienas okupantas. Didžiausią rūpestį jam kelia sąmoningiausia tautos dalis, nes ji greičiau perpranta okupantų kėslus. Todėl teroro smaigalį okupantai pirmiausia nukreipė į aktyviausią tautos dalį. Jie griebėsi senų caro imperijos metodų -kalėjimų ir trėmimų į Sibirą, tik juos ištobulino. Jau pirmaisiais imperijos egzistavimo metais bolševikai papildė caro imperijos prievartos arsenalą savo naujove - konclageriais. Daugiau negu dvidešimt metų veikę, jie praleido milijonus žmonių.

Jau pirmaisiais okupacijos metais į juos nugarmėjo ir mūsų tautos dalis.

Okupantai pasiekia savo tikslą kai jie pavergia tautos dvasią. Akivaizdus tautos dvasinis atsparumas yra kalba. Ja labiau negu kitais tautiniais faktoriais tauta išsiskiria iš kitų tarpo.

Carinė imperija didelę reikšmę skyrė nutautinimui ir surusinimui. Tai įvykdyti ji stengėsi 120 metų. Todėl mūsų tauta gerai supranta, ką reiškia dvasinis pavergimas. 40 metų lietuviams buvo uždrausta spauda gimtąja kalba. Rusija gana grubiai vykdė nutautinimo politiką. Ji net neslėpė savo tikslų, nesiskaitė su priemonėmis. Lietuviams uždraudė lietuvišką spaudą draudė mokyti vaikus gimtąja kalba, valstybinėse įstaigose vartojo tik rusų kalbą. Jaunus vyrus rusino ir kariuomenėje. Lietuvių tauta skaudžiai išgyveno savo likimą, nes okupantas užgavo jautriausias jos sielos stygas. Tokiu sunkiu metu, kai tauta neturėjo spaudos, ir įsižiebė tautinis judėjimas. Deja, praeitame šimtmetyje pasaulis nebuvo jautrus mažų tautų nelaimėms. Pasaulio viešoji nuomonė, kuri užjautė okupuotas šalis, buvo nestipri ir negalėjo paveikti valstybių politikos raidos. Buvo daugiau pavergtų tautų negu laisvų ir daugeliui žmonių atrodė visai normalu, kad silpnesnės tautos priklauso stipresnėms. Be to, masinės ryšių priemonės buvo netobulos ir negausios. Todėl pasaulis mažai žinojo apie Rusijos pavergtas tautas. Tokia tarptautinė padėtis ir abejingos visuomenės pažiūros palengvino carinei imperijai susidoroti su pavergtomis tautomis. Bolševikų imperija seka caro imperijos pėdomis. Tačiau jų nutautinimo ir rusinimo metodų negalima sutapatinti. Bolševikai, metę tautų lygybės šūkius, manė jas lengvai patrauksią į savo pusę.

Jie kūrė naujo tipo imperiją, tad tautinį klausimą peržiūrėjo iš pagrindų. Jie atsisakė grubios nutautinimo ir rusinimo politikos, pakeitę ją lanksčia, iš pirmo žvilgsnio sunkiai įžiūrima. Caro imperijos praktika parodė, kad žmones sunku nutautinti ir jėga primesti jiems svetimą kalbą. Tad bolševikai paskelbė, jog visos tautos lygiateisės. Ar ne pažangu? Tautų lygybės šūkiai iš tiesų patrauklūs ir bolševikai jais sumaniai naudojasi. Juk ne visos tautos galėjo perprasti jų tikslus. O patirties apie tų šūkių įgyvendinimą dar nebuvo. Bolševikai imperijos kūrimo metu stengėsi kuo plačiau paskleisti savąją propagandą. Lengviausiai tai padaryti galima buvo žmonių gimtąja kalba. Bet vėliau, kai jau tvirtai laikė valdžią savo rankose, bolševikai ėmė primetinėti kitoms tautoms rusų kalbą. Per 60 metų rusinimo metodai kito, tobulėjo, tapo klastingesnį ir akiplėšiškesni. Jau praėjo beveik keturios dešimtys okupacijos metų ir dabar aiškiai matome, kaip rusinimo nuodų stengiamasi įleisti į kiekvieną tautos ląstelę. Kad lengviau būtų tokią politiką užmaskuoti, dabar rusų kalba įvelkama į naują rūbą. Ji pavadinta "tautų bendravimo kalba". Ir rusinimas yra sudėtinė "internacionalinės" politikos dalis. Pagal ją, ta tauta yra pasidavusi internacionalizmui, kuri labiau nutautėjusi, kurioje daugiau girdėti rusų kalbos. Tokia tauta giriama, siekiant užliūliuoti jos budrumą ir paskatinti jos duobkasius dar aktyvesnei veiklai. Bolševikai atkakliai siekia įtikinti savo bei pasaulio visuomenę, kad jų imperijoje visos kalbos yra lygiateisės ir tautų kultūros klesti. Tai labai veidmainiška politika. Ji teigia kalbų lygiateisiškumą, o kartu siekia įtvirtinti rusų kalbą okupuotose šalyse. Okupantai sudaro krašte tokias sąlygas, kad žmonėms atrodytų, jog pats gyvenimas verčia juos išmokti rusų kalbą.

Nuo pat mažens jaunimui diegia rusų kalbą. Oficialiai tvirtina, kad rusų kalba mokyklose nebūtina, tai priklauso nuo tėvų valios. Tėvai gali neleisti vaikų mokytis rusų kalbos. Tačiau tėvai suprantą, kokia svarbi rusų kalba ir noriai leidžią vaikus jos mokytis. Iš tiesų dauguma tėvų net nežino, kad toks pasirinkimas oficialiai galimas. Niekas jų neklausia, kai registruoja vaikus į mokyklą: nori, kad vaikas mokytųsi rusų kalbos, ar ne. Be to, kurie žino tokį pasirinkimą, vargu ar išdrįs juo pasinaudoti, nes gali užsitraukti įtarimą, jog nelojalūs valdžiai.

Lietuvių mokyklose rusų kalbos programos mažai skiriasi nuo gimtosios kalbos programų. Mokinius moko rusų kalbos nuo pirmųjų klasių, kai vaikai dar neturi gimtosios kalbos pagrindų. Rusų kalba beveik sulyginama su lietuvių kalba. Tokia praktika žemina lietuvių kalbos kokybę ir darko gimtąją kalbą. Gerai neišmokę lietuvių kalbos vidurinėse mokyklose, aukštosiose mokyklose studentai naudojasi rusiška literatūra, todėl daug sąvokų ir rusų kalbos dvasia perkelta į lietuvių kalbą. Rusų kalbai atiduota pirmenybė prieš kitas užsienio kalbas. Todėl mokiniai daug blogiau išmoksta anglų, vokiečių, prancūzų kalbas. Vidurinės mokyklos išleidžia abiturientus, kurių užsienio kalbų žinios labai silpnos. Net baigę aukštąsias mokyklas neturi šnekamosios kalbos įgūdžių ir blogai supranta raštą. Nemokėdami Vakarų Europos tautų kalbų, žmonės negali bendrauti su užsieniečiais, negali pasinaudoti literatūra ir tiesiogiai susipažinti su Vakarų kultūra. Tą spragą dalinai galima užpildyti naudojantis rusų kalba. Tačiau negalima visiškai pasitikėti bolševikų išleidžiama rusų kalba Vakarų literatūra. Jeigu jie laiko literatūrą jų ideologijai nenaudinga, tai tokios visai neleidžia ir nutyli, kokios kultūrinės vertės ji bebūtų. Dažnai Vakarų kultūrai atstovauja antraeiliai ar trečiaeiliai veikalai, jeigu jie pila vandenį ant bolševikų propagandos malūno. Tokiu atveju šių laikų kultūros proceso neįsivaizduojame arba gauname iškreiptą vaizdą.

Vakarų Europos tautų kalbos mums nemažiau svarbios negu rusų kalba. Mes esame Vakarų kultūros šalis ir per šias kalbas galime tiesiogiai susipažinti su jų kultūros pasiekimais. Lietuviai dar nepajuto tiek skaudžių rusinimo rezultatų kiek kitos tautos, valdomos bolševikų nuo pat jų imperijos įkūrimo. Daugiau negu 20 metų Lietuva buvo laisva. Šis laikotarpis yra labai svarbus tautos gyvenime, nes per tą laiką mes atsigavome po tokios ilgos carinės okupacijos, sustiprėjome savo tautine dvasia, tobulinome savo kalbą. Tolimesniam tautos egzistavimui padėjome stiprius pagrindus. Mums dabar lengviau atlaikyti nutautinimo bangą, kuri plūsta iš Rytų. Tos tautos, kurios nepajėgė sukurti savo valstybės, kai kilo bolševikų imperija ir kurias taip pat ilgai valdė carinė Rusija, yra stipriai surusintos.

Sunki dalia Ukrainos. Daug ukrainiečių kalba rusų kalba, ypač miestų gyventojai. Kaip ir kitose respublikose, taip ir Ukrainoje daugiausia dėmesio skiriama rusinimui per mokyklas. Valdžia įvairiomis dingstimis vietoje ukrainiečių kalbos įveda mokyklose rusų kalbą. Mokiniai priversti mokytis rusų kalbą, todėl ukrainietiškų mokyklų sparčiai mažėja, o rusiškų daugėja.

Mūsų kaimynų baltarusių padėtis dar blogesnė negu ukrainiečių. Tautiškai sąmoningų ir aktyvių žmonių labai mažai. Pasipriešinimas rusinimui -silpnas, todėl rusų kalba baigia išstumti baltarusių kalbą.

"Internacionalizmo" politikos dėka daug mažesnių tautų, taip vadinamoje Rusijos federacijoje išnyko, o likusios skurdžiai egzistuoja. Šias tautas stipriai rusino carinė Rusija, o bolševikai sustiprino tą procesą. "Rusijos Federacijos" tautos turi savo mokyklas, bet tik formaliai. Tai reiškia, kad tik kai kuriose vietovėse yra mokyklos gimtąja kalba, o dauguma jų - rusų kalba. Tai patraukli vitrina, žiūrintiems į ją iš toliau ir nesistengiantiems įsigilinti į tokios nacionalinės politikos esmę. Rusinimo politikos rezultatai toms tautoms yra labai liūdni: dalis jų pamiršo savo kalbą ir save laiko rusais.

Rusų kalba yra imperijos kalba. Bolševikų praktikoje "internacionalizmas" yra pavergtų tautų santykiai su rusų tauta. Šios politikos siūlai eina iš Maskvos į periferiją (į pavergtas tautas). Taip karštai propaguojamas internacionalizmas, susijęs ir su rusų kalba. Niekas neišdrįsta net prasižioti, kad be rusų kalbos yra daugiau taip vadinamų broliškų respublikų kalbų. Taigi, to internacionalizmo vardan, mes galime vaikus mokyti vidurinėse mokyklose ne tik rusų kalbos, bet ir kitų tautų kalbų. Mūsų kaimynai latviai tikrai broliška tauta. Su jais mes bendraujame įvairiose gyvenimo srityse. Mums būtų pravartu turėti žmonių, gerai mokančių latvių kalbą.

Galėtume vaikus mokyti kai kuriose mokyklose ukrainiečių kalbos. Didelė tauta, stipri Ukrainos pramonė, pilna žemės turtų, senos kultūros šalis, be to, esame beveik kaimynai. Visi šie faktoriai mus verčia palaikyti su ukrainiečiais glaudžius santykius. Neginčytina, kad mums reikalinga rusų kalba. Tačiau ne kiekvienoje mokykloje. Kiekviena tauta užmezga santykius su kitomis tautomis, o ypač artimai bendrauja su kaimynais ir didelėmis tautomis. Ir mes nuo seno palaikome santykius su įvairiomis tautomis, ir su Rusija. Ir ateityje santykiai su Rusija bus svarbūs mūsų tautos gyvenime. Mums reikia turėti rusų kalbos specialistų. Be to, tam tikra dalis baigusių vidurines ir aukštąsias mokyklas turi mokėti rusų kalbą. Tačiau tiek turi būti mokoma, kiek reikalauja mūsų tautos ekonominiai, kultūriniai ir politiniai interesai. Jokiu būdu negalima atiduoti rusų kalbai pirmenybės prieš Vakarų tautų kalbas.

Bolševikinėje imperijoje nutylima tautinių mažumų švietimo problema gimtąja kalba. Kiekvienoje respublikoje gyvena daug kitų gyventojų, kurie sudaro ir kurie nesudaro atskiro administracinio vieneto. Jie gyvena išsisklaidę tarp pagrindinių tautos gyventojų, nors kai kuriose vietose, ypač miestuose, gana tankiai. Kai kurios tautinės mažumos turi savo mokyklas. Tai lenkai Lietuvoje ir vokiečiai Kazachijoje. Bolševikai padarė toms tautinėms mažumoms nedidelę kultūrinę nuolaidą - leido švietimą gimtąja kalba. Galbūt todėl, kad norėjo išlaikyti gerus santykius su Lenkija ir Vokietijos federacine respublika. Rusijoje gyvena daug tautinių mažumų. Gausiausios iš jų - žydai ir ukrainiečiai. Jie sudaro didelę gyventojų dalį miestuose. Tačiau jų vaikai turi mokytis rusų kalbą, nes mokyklų sava kalba nėra. Reikalavimas tokių mokyklų būtų palaikytas "buržuaziniu nacionalizmu". Mūsų tautiečiai, gyvenantys Baltarusijoje, neturi lietuviškų mokyklų. Bet kokia lietuviška kultūrinė veikla laikoma nusikaltimu, už ją baudžiama.

Labai sunki dalia teko Sibiro tremtiniams. Lietuviai, kaip ir kitų tautų tremtiniai, neturėjo elementariausių žmogaus teisių. Apie mokyklas gimtąja kalba negalėjo net svajoti. Tremtinių vaikai galėjo mokytis tik rusiškose mokyklose, žinoma, jeigu jos buvo.

Rusinimas nesibaigia mokyklose. Jaunuolius, kaip ir caro laikais, toliau rusina kariuomenėje. Bolševikinė kariuomenė - tai tas žaizdras, iš kurio turi išeiti protiškai suluošinti vyrai, pasiruošę aklai vykdyti bet kokį nusikalstamą bolševikų įsakymą.

Rusinimo banga ritasi per įstaigas ir įmones. Kai kurių didesnių miestų, ypač Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, įmonėse, kurios tiesiogiai valdomos iš Maskvos, skamba rusų kalba. Ten ne tik dauguma darbininkų atvykėliai iš Rusijos, bet ir didelė dalis administracijos yra rusai. Atvykėliai sukuria rusišką aplinką. Tam padeda ir vadinamoji vaizdinė agitacija: įvairūs šūkiai, sienlaikraščiai, diagramos, techninė bei kitokia informacija dažniausiai rašoma rusų kalba. Administracijos dokumentai - taip pat. Lietuviai darbininkai ir tarnautojai turi kalbėti rusiškai ne tik tvarkydami reikalus su administracija, bet ir bendraudami su kitų tautybių darbininkais. Taigi ir daugelis įmonių yra lietuvių darbininkų rusinimo židiniai.

Geresnė padėtis vietinės okupacinės valdžios tvarkomose įmonėse bei įstaigose. Išskyrus Vilnių, Klaipėdą ir Vilniaus krašto miestelius, kuriuose didelę gyventojų dalį sudaro rusai ir kitų tautybių žmonės, kalbantys rusiškai, šiose įmonėse bei įstaigose rusų dirba mažai. Todėl rusiškos aplinkos jie nesudaro. Tačiau ir tokiose įmonėse ne visada gali išsiversti be rusų kalbos, nes dalis dokumentacijos taip pat rašoma rusiškai.

Saugumas ir milicija Lietuvoje vartoja ir lietuvių kalbą, bet daugelį dokumentų rašo rusų kalba. Šios organizacijos turi užgniaužti bet kokį tautinį pasipriešinimą. Todėl jose dirba daug rusų. Tai patys reakcingiausi okupantų ramsčiai Lietuvoje.

Pavažinėkime bet kokia susisiekimo priemone po Lietuvą. Kur beužsuktume - į miestą ar į provinciją, visur susidursime su rusų kalba. Atrodo, jog Lietuvoje gyvena pusė rusų ir pusė lietuvių, o kraštas nuo gilios senovės priklauso abiem tautoms. Nesvarbu, kad kokiame kaime negyvena nė vieno ruso, bet kaimo pavadinimas užrašytas ir rusiškai. Plentai ir keliai nusėti rusiškais užrašais. Dabar dar rašo pirma lietuviškai, o paskui rusiškai. Kai rusiški kolonizatoriai daugiau apgyvendins kraštą, bus nesunku sukeisti kalbas vietomis. O kai "internacionalizmas" dar giliau įleis šaknis Lietuvoje, liks tik rusiški užrašai.

Geležinkeliai Lietuvoje priklauso Pabaltijo valdybai. Todėl nuo pat pradžios šiose susisiekimo priemonėse bei jų stotyse vartojama rusų kalba. Vis dėlto lietuvių kalbą turėjo įsileisti pirmiausia į geležinkelio stotis, nes čia reikia aptarnauti lietuvius gyventojus. Miestuose apstu įvairių skelbimų, reklamų bei iškabų. Tuoj po karo prie lietuviškų įstaigų ir parduotuvių pavadinimų prikergė rusiškus. Lietuvos miestus užplūdo reklamos, skelbimai ir kitokia makulatūra rusų kalba. Gatvės dar ilgą laiką turėjo tik lietuviškus užrašus. Pagaliau neiškentė okupantai lietuviškų užrašų ir paleido į gatves "internacionalizmo" bangą. Tiesa, jie keitė ne iš karto visus užrašus, bet laipsniškai, per ilgesnį laiką. Pirmiausia pasirodė lietuviški ir rusiški užrašai didesnėse gatvėse. Okupantai pateikia savo užrašus dalimis, kad gyventojai lengviau prie jų priprastų.

Rusinimo tempai ne visuose miestuose vienodi. Jie spartesni Vilniuje ir Klaipėdoje, nes ten didelę gyventojų dalį sudaro svetimtaučiai. Be to, Vilniuje sukaupta okupacinės valdžios centrinė administracija. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys lėčiau rusinami. Dar lėčiau - rajonų miestai ir miesteliai. Iš visų Lietuvos dalių labiausiai rusinamas Vilniaus kraštas.

Labai sunku ar visai negalima pavergti laisvo žmogaus dvasios. Dar sunkiau pavergti laisvos tautos dvasią. Bolševikai sugalvojo, kaip jie mano, patį veiksmingiausią, bet antihumanišką, niekšišką būdą pažaboti tautas. Atskyrė jas spygliuotomis vielų tvoromis, draudžiamomis zonomis nuo likusio pasaulio. Pirmą kartą mūsų istorijoje šeštadalis pasaulio paversta konclageriu. Konclageris vaizduojamas kaip aukščiausias žmogaus proto pasiekimas. Iš tiesų tai iškrypusio proto padarinys, kurio ryškus rezultatas - žiaurus tautos išnaudojimas, moralinis smukimas. Nieko gero nežada imperijos tautoms atskyrimas nuo pasaulio kultūros lobyno. Tik bendraudamos tautos gali visapusiškai tobulėti. Kiekviena tauta, kuri rūpinasi pakelti savo krašto gerovę bei kultūrą, stengiasi pritaikyti kitų tautų pasiekimus savo kraštui. Ką duoda užsiskleidimas - puikus pavyzdys Senovės Kinija. Apsitverusi aukšta siena nuo puslaukinių klajoklių genčių, kultūringa kinų tauta ilgainiui nusmuko. Tokį likimą bolševikai rengia visoms savo imperijos tautoms. Kultūra jiems svarbi tiek, kiek ją galima panaudoti savo partinių dogmų propagandai. Atskyrę tautas nuo likusio pasaulio kultūros, nuo jos įtakos, bolševikai stengiasi įdiegti savo partines dogmas propaganda, panaudodami literatūrą, vaizduojamąjį meną, muziką. Neva jų dogmos tobuliausios, humaniškiausios, mokslinės ir neišvengiamai paskutinė žmonijos istorijos raidos pakopa. Įtikintos, apkvailintos tautos nesieks laisvės, nes jos manys, kad jau pasiekė aukščiausią kultūros ir laisvės viršūnę.

Okupavę mūsų krašą, įgiję patirties ant kitų tautų sprando, bolševikai puolė atimti iš lietuvių tautos literatūrą, muziką, vaizduojamąjį meną, net jos praeitį - istoriją. Surūšiavo mūsų kultūrą: į "liaudišką" ir "nacionalistinę". Jų supratimu "liaudiška" ta, kurią galima įsprausti į "mokslų mokslo - marksizmo-leninizmo" rėmus. O kuri netelpa į šiuos rėmus - "nacionalistinė". Kultūros veikėjus, kurių veikalai pakliuvo į draudžiamų knygų sąrašus, pasmerkė užmarščiai. Net jų pavardžių neminėjo, o jeigu negalėjo nutylėti, tai atsimindavo juos plūsdami. Jaunoji karta mokyklose nieko apie juos negirdėjo -mokytojai tylėjo. Tik palėpėse išlikusios knygos bylojo apie jų kūrybą. Lietuvių kultūros darbuotojams, gyvenantiems užsienyje, tuoj priklijavo "imperializmo tarnų" etiketę ir manė įkalę paskutinę vinį į jų karsto dangtį. Taip "palaidoję" daugelį rašytojų, muzikų, dailininkų ir kitų kultūros darbuotojų, jie nuskurdino kultūrą Lietuvoje. Bolševikai ne tik nutylėjo dabartinių išeivių kūrybą. Rinko įvairią literatūrą, išleistą Lietuvos laikais: politinę, religinę, filosofinę, visuomenės mokslų, net grožinę, jeigu autorius gyveno užsienyje, buvo suimtas ar ištremtas. Daug Lietuvos laikais išleistų laikraščių, žurnalų, knygų supleškėjo laužuose, sudegė fabrikų kūryklose. Kitas krovė į sandėlius ir perdavė stambioms bibliotekoms. Čia sudarė specfondus, tai yra knygų kalėjimus. Ten laikomas knygas gali vietoje paskaityti tik turintys ypatingus ledimus. Šiuos leidimus gauna tik patikimi valdžiai žmonės, kuriems tokia literatūra reikalinga profesiniais tikslais. Iš užsienio gaunamos knygos, kuriose, bolševikų manymu, yra erezinių minčių, taip pat atsiduria specfonduose, kad nepasiektų platesnės visuomenės.

Tautą lengviau apkvailinti, kai ji gyvena dabartimi, kai jos didžiausias rūpestis yra kova dėl kasdieninio duonos kąsnio. Dar lengviau ją kvailinti, kai ji jau tiek apkvailinta, jog nemato savo skurdžios dabarties, o gyvena propagandos primestomis iliuzijomis. Kai iš tautos atima atmintį, tai ji nežino, kas ji buvo ir kas yra. "Vyresnysis brolis" negalėjo pakęsti mūsų garbingos praeities, jos dėstymo mokyklose. Stengėsi ją nutylėti, o vėliau keisti į istorijos surogatą. Istorinę literatūrą sunaikino: degino laužuose, fabrikų kūryklose. O kiek knygų dūlėja "knygų kalėjimuose"-.

Reikia manyti, kad iš visų istorijos knygų skaudžiausio likimo susilaukė Šapokos "Lietuvos istorija". Su kokia neapykanta okupantai gainiojosi ją po visą Lietuvą. Šapokos "Lietuvos istorija" - tai jos savininko nelojalumo okupantų valdžiai įrodymas, tai "antitarybinės propagandos" medžiaga. Kiek ją kartų guldė ant bolševikinio teisėjo stalo. Kiek už ją nuteisė ir teisia žmonių-tik vienas Dievas žino. Šapokos "Lietuvos istorija" - okupantams baubas.

Nuskurdinę lietuvių kultūrą, ilgainiui okupantai suprato, kad negalima jos pakeisti "proletarine kultūra", kuri neegzistavo. Be to, nebuvo galima paaiškinti jaunajai kartai, jog mes esame be kultūrinės praeities. Visiems buvo akivaizdu, kad okupantai užgniaužia kultūros praeitį. Liko viena išeitis -"perkainuoti vertybes". Tuo metu sušvelnėjęs postalininio pereinamojo laikotarpio kultūrinis klimatas skatino tokį sprendimą. Okupantai persijojo mūsų kultūrinį palikimą per retesnį rėtį. Tiesa, labiau pasisekė mirusiems negu gyviems, kaip paprastai būdavo bolševikų imperijoje. Buvo "reabilituoti" kultūros veikėjai, bet ne visa jų kūryba. Kai kurių kultūros veikėjų "reabilitacija" buvo tik parodomoji, nes be jubiliejinių leidinėlių nieko daugiau neišleista.

Dabar labai trūksta verstinės humanitarinės literatūros lietuvių kalba. Nėra šiuolaikinės filosofinės, istorinės, sociologinės, politinės, memuarinės užsienio literatūros lietuviškai. Net praeito šimtmečio klasika, išskyrus kelis trupinėlius, neverčiama į lietuvių kalbą. Sunku pakęsti tokią diskriminaciją.

Lyg už nosies vedžioja ir rodo: štai tą gali skaityti, aną draudžiama. Tai stabdo mūsų tautos kultūrinę pažangą. Užsienio humanitarinių mokslų literatūra praturtintų mūsų visuomenės mintį, skatintų nagrinėti įvairias problemas. Jaunoji karta plėstų akiratį, mokytųsi laisvai galvoti. Tą kultūrinę diskriminaciją pridengia imperijos meno, švietimo, mokslo pasiekimų liaupsinimas.

Užtrenkę duris į išorinį pasaulį, bolševikai parengė įvairias kultūros priemones masinei partinių dogmų propagandai. Tam tikslui plačiai naudoja knygas, žurnalus, laikraščius, televiziją, radiją, kiną, teatrą. įmonėse ir įstaigose organizuoja įvairias propagandines paskaitas, kurias darbininkai ir tarnautojai privalo lankytis. Propagandistai stengiasi, kad kiekvieną žmogų pasiektų bolševikinė propaganda. Jie perša bolševikų dogmas nuo vaikų darželio iki gilios senatvės. Tam tikslui pasiekti įtraukia labai daug žmonių ir išleidžia didelius pinigus. Didžiulė propagandistų armija vaizduoja visuomenę taip, lyg ji tegalvotų apie partiją ir jos dievuką - pirmąjį sekretorių, o darbininkai ir valstiečiai tik dėl to dirba, kad sustiprintų imperiją.

Žmones kvailina įvairios kvalifikacijos propagandistai. Didelės užduotys skiriamos literatūros darbuotojams. Iš jų reikalaujama vadinamų "pažangių" kūrinių. Tačiau ne taip lengva meistriškai įvykdyti tuos reikalavimus. Užsakymas - ne laisva kūryba. Bolševikų imperijos rašytojų sąjungos negalima lyginti su laisvojo pasaulio rašytojų sąjungomis. Paprastosios nepriklauso nuo vyriausybių. Bolševikų imperijos rašytojų sąjunga yra valstybinis organas. Jos nariai - oficialūs rašytojai ir turi prisilaikyti partijos nurodymų. Jie neieško gyvenimo tiesos. Vieni nutyli, apeina skaudžias tautai problemas, kiti meluoja, iškraipo, gražina gyvenimą. Jie atitrūkę nuo žemės ir vaizduoja savo susikurtą bei partinių užsakovų įsivaizduojamą gyvenimą. Todėl ką sužinos skaitytojas apie mūsų tautos gyvenimą per šį bolševikų periodą, sakysim, po šimto metų? Bolševikų laikais mūsų tautos gyvenimas yra tragedija ir ištisos kančios. Tų kančių negalima apeiti ir užmiršti. Šimtai tūkstančių buvo represuota, dešimtys tūkstančių nukankinta.

Ar gali poetas apdainuoti iš sielos gelmių plūstančiais žodžiais budelius? Ne! Tik dvasiniai iškrypėliai prieš juos keliaklupsčiavo. Busimosios kartos nesužinos iš jų raštų apie tikrąjį mūsų tautos gyvenimą. Jos skaitys pagražintą ir nudailintą melą. Visuomenei jis nebus reikalingas, kaip ir dabar jį mažai kas skaito. Kai kurie rašytojai skęsta smulkių kasdieninių problemų klampy-nėję. Nagrinėja., kas geriau: būti piemeniu ar ganyti? Gal šie rašiniai liks kaip falsifikacijos ir melo pavyzdžiai, kuriuos retkarčiais pavartys literatūros istorikai, norintys sužinoti apie dvasios luošių kartą.

Žurnalistai užpildo periodinės spaudos puslapius rašiniais, persunktais bolševikine propaganda. Jie iškraipo įvykius, tendencingai aiškina tiek vidaus gyvenimą, tiek užsienio. Jie neatsakingi viešajai nuomonei, nes krašte nėra alternatyvios informacijos priemonių. Jeigu informacija ir aiškinimai naudingi partijai, tai aiškink, kaip reikalauja partija, ir visada būsi po jos sparnu. Melas tiems žmonėms sąžinės negraužia.

Bolševikų tautų pavergimo idėjos progresuoja. Gimė jų galvoje naujas terminas - mitinė "tarybinė liaudis". Dabar bolševikai aiškina, kad tautos gyvendamos bendroje "subrendusio socializmo" (dar vienas terminas iš bolševikų propagandos žodyno) tėvynėje supanašėjo, gyvena bendrais siekimais, bendromis komunizmo idėjomis. Tokiu atveju galima tautas vertinti kaip vieną liaudį. Iš tiesų po šiuo terminu slepiasi nauja pavergimo pakopa. Bolševikai stengiasi paversti tautas beformiu kratiniu, kuris aklai sektų Maskvos nurodymus. Tačiau tautos turi savo siekius, savo gyvenimą savo istoriją tradicijas, kalbą. Kiekviena šiek tiek sąmoningesnė tauta turi savo kelią. Ką lietuvių tauta gali turėti bendro su ta mitine "tarybine liaudimi"? Mes - okupuota šalis. Mes kovojame su okupantais. Mus per keturiasdešimt metų terorizuoja. Mes - neturime ekonominės, politinės, kultūrinės laisvės. Tai ką bendro mes galime turėti su ta mitine "tarybine liaudimi"? Argi neturi savo kelio Latvija ir Estija, kurių likimas panašus į mūsų? Ar ukrainiečiai nesiekia laisvės, argi nekovoja? Kiek daug aukų jie sudėjo ant laisvės aukuro! Kuo skiriasi armėnai nuo kitų tautų, ar jie neturi kovotojų už Armėnijos laisvę? Turi. Tad nėra jokios tarybinės liaudies. Visuomenės sluoksniai, susidedantys iš aukštesnių partinių sekretorių, įmonių ir įstaigų direktorių, iš tiesų visose tautose panašūs, jie sudaro bendriją, naują klasę, stovinčią aukščiau liaudies. įėję į tą klasę, jeigu ištikimai tarnaus partijai, tai iki pat mirties turės užtikrintą vadovaujančią vietą. Prie partinių sekretorių būtina pridėti valstybės saugumo darbuotojus, kurie yra reakcingiausią "tarybinės liaudies" dalis. Visuose bolševikų imperijos kampeliuose jie sudaro vieną "kumštį". Tai nauja klasė, kuri išnaudojo tautas, tai klasė, kuri sočiai maitinama iš valstybės lovio. Jos siekimai, kuriai tautai ji bepriklausytų - bendri: naudotis įvairiomis, nuo visuomenės kruopščiai slepiamomis privilegijomis, išlaikyti geležiniame kumštyje

□ Pas vyrą ir tėvelį tremtyje apsilankius. Irena, Gražina ir Balys Gajauskai. Čiumikan, Chabarovsko kraštas, 1987 m. vasara

□ Balys Gajauskas su dukra Gražina prie Ochotsko jūros

tautas ir nukreipti jų sukurtą galybę pasaulio užvaldymui. Pavergę daugelį tautų ir teroru išlaikydami jas paklusnias, bolševikai mano, kad tokiu būdu galima nuslopinti laisvės idėjas. Tačiau jie klysta. Laisvė - įgimta vertybė. Nuo gilios senovės laisvės jausmas perduodamas iš kartos į kartą. Tauta, kaip ir žmogus, praradusi laisvę priešinasi ir stengiasi ją atgauti. Jėga gali nuslopinti tik fizinį pasipriešinimą, bet ji nenumarins tautų laisvės troškimo. Pavergta tauta, ypač jeigu ji silpnesnė, laikinai kęs vergiją, bet laisvės jausmas nuolatos rusens jos širdyje. Užtenka tik pūstelėti, ir iš menko rusenimo įsiliepsnos laužas.

Carinės imperijos laikais per šimtą metų ruseno laisvės jausmas. Kelis kartus mūsų tauta sukilo, bet nebuvo palankių sąlygų atgauti laisvę. Pagaliau Pirmojo pasaulinio karo audra nušlavė carinę imperiją, ir mes iškovojome laisvę.

Ir dabar daugiau negu keturiasdešimt metų mūsų tautoje rusena laisvės jausmas. Kartais jis dega ryškia liepsna, bet politinės sąlygos dar mums nepalankios. Tačiau laisvė - mūsų tautos svajonė. Ji paremta dideliais darbais ir aukomis bei kančiomis. Ir toliau mes eisime tuo gruoblėtu keliu, kol atgausime laisvę.

1982 m. Permės srities,
Kučino politkalinių ypatingojo režimo konclageris

Balys Gajauskas