Partizanai: Istorija ir dabartis

1946 METŲ KALĖDOS LABŪNAVOS DVARO BOKŠTE

REFERATAI, STRAIPSNIAI

Antanas Gintautas Bružas

Kėdainių rajone, Labūnavos dvaro teritorijoje, atokiau nuo kitų pastatų stovi senas, mūrinis 3 aukštų didelis bokštas. Nežinoma, kada ir kokiam tikslui jis buvo pastatytas. Bet aišku, jog jis buvo statomas taip, kad tiktų gynybai - storose pirmo aukšto sienose yra siauros šaudymo angos.

Pokario metais šiame bokšte gyveno dvi šeimos: trečiame aukšte -Šimkūnų šeima, o antrame - Derbutų šeima. Gyveno skurdžiai. Jonas Šimkūnas ir Balys Derbutas dirbo Labūnavos sovchoze. Į bokštą apšilti, išsidžiovinti drabužius ir sužinoti, kas dedasi apylinkėse, ateidavo partizanai. Jonas Šimkūnas ir Balys Derbutas buvo aktyvūs jų rėmėjai. Daugumą partizanų jie pažinojo, nes tai buvo aplinkinių kaimų berniokai¹.

Labūnavos apylinkėse buvo Jono Žilinsko-Tėvo partizanų būrys, kuris priklausė Povilo Lukšio rinktinės 4-ajam rajonui. Šis penkių partizanų būrys lankydavosi bokšte pas Joną Šimkūną, kuris taip pat priklausė tam būriui. O ir pats 4-ojo rajono viršininkas Aloyzas Dalbokas-Negusas, Imperatorius daugiausia būdavo su Žilinsko būriu. 1946 m. gruodžio mėn. pradžioje Žilinsko būrys ir Dalbokas atėjo gyventi pas Joną Šimkūną. Buvo numatyta, kad jie čia išbus iki pavasario². Prie Žilinsko būrio buvo prisiglaudusi ir ryšininkė Ona Kasperavičiūtė-Vyturėlis, kuri, 1946 m. lapkričio 6 d. žuvus broliui Stasiui, slapstėsi nuo MGB³.

Bokšto gyventojai ir jų įnamiai ruošėsi drauge švęsti šv.Kalėdas.

Kaune gyvenanti Genė Dockaitė-Gudzinskienė pasakojo⁴:

"Aš buvau rinktinės 4-ojo rajono ryšininkė. Bokšte lankiausi keletą kartų, ten gavau užduotis. Paskutinė Dalboko duota užduotis - nuvažiuoti į Kauną, Liepojos g.17, ir atvežti rinktinės pagrindinį ryšininką Antaną Muralį-Vingį į Labūnavą. Gruodžio 20 d. su Muraliu ėjome iš Babtų į Labūnavą. Visą kelią jis buvo labai nusiminęs, nekalbus. Kai paklausiau, kodėl jis toks liūdnas, nieko neatsakė. Muralis liko bokšte, o aš nuėjau į gretimą Kunionių kaimą, kur apsinakvojau".

Apie partizanų pasiruošimą švęsti drauge šv.Kalėdas Labūnavos bokšte į Kėdainių MVD pranešė maršrutinis agentas Kolia, buvęs Antano Kielės-Paukščio būrio partizanas (tas pats, pagal kurio pranešimą 1946 m. gruodžio 3 d. buvo suimti partizanai Lionginas Meškauskas ir Antanas Žemaitis)⁵.

Kaune gyvenanti Ona Derbutienė pasakojo¹:

"Kūčių rytą buvau nuėjusi į dvarą parsinešti pieno ir pamačiau du rusų kareivius. Grįžusi pasakiau vyrui. Jis sunerimo, norėjo atšaukti susitarimą su partizanais dėl Kalėdų. O Šimkūnas manė, kad kareiviai tik praėjo pro šalį. Mano vyras ir Šimkūnas ilgai svarstė, kur valgyti Kūčias. Išgirdau paskutinius Šimkūno žodžius: "Eisiu ir pasakysiu, kad čia".

Kūčių vakarą, apie 6 vai. vakaro, Labūnavos dvaro bokšte susirinko partizanai: Aloyzas Dalbokas, Jonas Žilinskas, Zenonas Alaburda, Jonas Gulbinas bei Vladas Juškevičius, partizanų ryšininkai: Antanas Muralis bei Ona Kasperavičiūtė, Zenono Alaburdos seserys Onutė, Elytė bei Marytė, iš Panevėžiuko atvažiavęs Kazys, kuris draugavo su Onute Alaburdaite, ir Šimkūnienės sesuo Verutė. Visi buvo sužvarbę, sušalę. Jų namai - atviras dangus. Trynė rankas, buvo patenkinti, kad sutiks Kūčias kaip visi žmonės. Pakvipo atšylančių ginklų kvapu, vėju dvelkiančiais drabužiais. Nepaisant nuolatinės įtampos ir nė akimirkai neatsitraukiančios mirties grėsmės, netekus savo gimtųjų sodybų, jų širdys linko prie džiaugsmo - buvo užkrečiamai linksmi ir drąsūs. Juokaudami vyrai paėmė iš mūsų stalą ir nunešė į trečią aukštą pas Šimkūnus, kur buvo sutarta valgyti Kūčias. Su Šimkūniene ir jos seseria Kūčių stalui buvome viską paruošusios. Šieno taip pat parūpinom.

Vakarienei vadovavo vyrai. Susėdus prie stalo, paskelbė tylos minutę žuvusiems atminti. Vienas jų perskaitė maldą, padalijo kalėdaičius. Pradėjome vakarieniauti. Jokių gėrimų nebuvo. Minėjo žuvusius draugus, kalbėjo apie ateities perspektyvas. Vyrai, tarytum ištroškę vandens briedžiai, gaudė iš anapus geležinės uždangos kiekvieną vylingą žodį, komentavo jį. Guodėsi, kad kitais metais galbūt kiekvienas Kūčias švęs savuose namuose, su savais, be ginklų, be baimės ir laisvoje Lietuvoje. Traukėm iš po staltiesės smilgas - jei trumpą ištrauksi, tuoj sugrįši, jei ilgą - dar ilgai būsi be namų.

Jaukioje šilumoje niekas nenujautė, kad virš mūsų kaupiasi tamsūs, grėsmingi debesys.

Pavalgę su vyru grįžome į savo kampą antrame aukšte. Sumigome. Paryčiui kažkas stipriai, nedraugiškai pasibeldė į duris. Širdį nusmelkė nelaimės nuojauta. "Milicija", - išgirdome. Neleidome. Vaikai miegojo. Mes sėdėjome ant lovos ir verkėme. Tylėjome. Nors apie mirtį nieko nekalbėjome, bet žinojome, kad ji čia pat ir kad praleidžiame paskutines valandas. Pradėjome svarstyti; kaip išgelbėti vaikus. Kai pradėjo aušti, vėl stipriai pasibeldė. Prie durų nuėjo Šimkūnas. Durų neatidarė. įsitikino, kad rusų daug. Vyrai ruošėsi gynybai, tikrino ginklus. Mums su vaikais liepė persikelti į trečią aukštą, nes iš antro patogiau gintis. Nešiau mieguistus vaikus į viršų.

Kol neišaušo, vyrai nutarė bandyti iš apsupimo prasiveržti. Sutarė, kad mano vyras staiga pravers duris, o Jonas Žilinskas mes granatas ir prasiskins kelią. Tačiau, vos pravėrus duris, nuo kulkų spiečiaus krito Jonas Žilinskas, o mano vyrui sužeidė ranką.

Išaušus prasidėjo kautynės. Moterys sugulė ant grindų, o vaikus pridengė pagalvėmis. Pro išdaužytus langus švilpė kulkos, atšokdamos nuo sienų, kurios krito ant mūsų. Girdėjosi keiksmai, rusiškos komandos, lietuviškai ir rusiškai šaukė pasiduoti. Tačiau miškiniai gynėsi, šaudė ir prie bokšto neprisileido. Taip šaudėsi apie penkias valandas. Mažos pertraukėlės ir vėl serijos iš naujo.

Pagaliau bokšte šūviai nutilo. Galvojome, kad visi žuvo. Atėjusi iš antro aukšto Alaburdaitė pasakė, kad pasibaigė šoviniai. "Pasilikome tik po vieną sau". Paklausė, kas nori pasiduoti. Pasakiau, kad reikia auginti vaikus. Tuomet Zenonas Alaburda perplėšė paklodę, ištraukė iš šluotos kotą, perrišo ir atsargiai iškišo pro langą. Lauke sušuko; "Išeikite!"

Pirmosios išėjo Šimkūnienė su seseria ir Onutė Alaburdaitė su legaliai gyvenusiu Kaziu. Iš paskos - ir aš su vaikais. Antrame aukšte sutikau vyrą. Jis atsisveikino su manimi ir vaikais. Paėmė panešti iki durų vieną vaiką. Kalbinau, kad jis pasiduotų, gal liktų gyvas. Įkalbėjau. Mes išėjome paskutiniai.

Kareiviai įsakė gultis. Lauke dar poškėjo šūviai. Mes visi gulėjome. Alaburdaitės draugui Kaziui peršovė koją. Ji slinko Kaziui perrišti koją, bet kita kulka kliudė Kazio galvą, o jai peršovė ranką. Onutė suriko, iškėlusi rankas ir žiūrėdama į bokštą; "Zeniau, Šauk!" į ją seriją paleido enkavedistai, ir ji parkrito. Šūviams visiškai nutilus, mums, likusiems gyviems, įsakė eiti pas juos. Pirmas nuėjo mano vyras. Jį apieškojo. Mums

□ Ryšininkė Genė Dockaitė

□ Ryšininkė Ona Kasperavičiūtė

□ Labūnavos dvaro bokštas

įsakė iš bokšto išnešti žuvusius. Vienas vyresnis, matydamas verkiančius vaikus, nuvarė mane už klojimo. Po pusvalandžio suvarė mus vėl prie bokšto, kur gulėjo ant žemės nukauti miškiniai, tarp jų ir mano vyras. Jam iš galvos sruveno kraujas".

O.Derbutienės pasakojimą papildo¹ Ona Kasperavičiūtė-Žičkuvienė gyvenanti Kaune:

"Žuvus Jonui Žilinskui, gynybai vadovauti ėmėsi Zenonas Alaburda. Jis buvo kulkosvaidininkas, narsiai kovėsi. Kova tęsėsi iki vakaro, nors partizanų buvo tik 5, o kariuomenės labai daug. Dar būtume nepasidavę, jei būtume turėję šovinių. Alaburda iškišo pro langą baltą skudurą ir prašė nutraukti ugnį, leisti išeiti moterims ir vaikams. Aš buvau suabejojusi, ar eiti, bet Zenono vyriausia sesuo Onutė tarė: "Einam, padėsim moterims". Seserys aštuoniolikmetė Marytė ir šešiolikmetė Elytė atsisakė eiti.

Išėjome šešiese: abi šeimininkės su mažais vaikais, mudvi su Onute, atėjusi į svečius mergaitė ir svečias Kazys.

Kai išėjom, mus suguldė ir pradėjo šaudyti. Pirmą kulką gavau aš, nes gulėjau ant kalniuko, antra buvo Kaziui. Onutė šoko priėjo ir iškėlusi rankas sušuko: "Zeneli, broleli, šauk įmanė!" Paleido seriją enkavedistai. Nušovė ją ir kitą mergaitę.

Po to nustojo šaudę. Pastebėję, kad aš gyva, liepė keltis. Sunku buvo atsikelti, nes sprogstamoji kulka buvo perėjusi per petį, ir rankos kaulas buvo sutraiškytas, peršautos ir strėnos, bet kaulas nepaliestas. Jie įsakė eiti į bokštą pasakyti partizanams, kad pasiduotų. Belipant laiptais, paleido kryžmai ugnį į mane.

Užlipus radau du šeimininkus, du partizanus, vieną ryšininką. Partizanų slapyvardžiai Lašiukas ir Negusas, ryšininko - Vingis. Per tą trumpą laiką Lašiukas spėjo pasakyti, kas atsitiko man išėjus. Alaburdos seserys prašė, kad brolis jas nušautų. Jis atsakė, kad negali to padaryti, sakė, imkit pistoletą ir darykit, kaip jūsų sąžinė sako. Ir jos nusišovė pačios. Taip pat nusišovė ir Zenonas. Pasibaigus šoviniams, nusišovė Kukutis.

Nutarėm pasiduoti. Aš ėjau pirma, kiti ėjo truputį atsilikę. Išėjus į lauką, pasukau prie moterų. Partizanai ėjo iškėlę ginklus, o šeimininkai ir ryšininkas buvo beginkliai. Kai jie sustojo, enkavedistai iškart paleido įjuos seriją šūvių. Paliko gyvus tik Negusą ir Vingį. Mačiau, kaip pro langą išmetinėjo lavonus."

A.Dalboką, A.Muralį, F.Šimkūnienę, O.Derbutienę ir sužeistą O.Kasparavičiūtę enkavedistai sunkvežimiu nuvežė į Kėdainių MVD būstinę.

Dar tą pačią dieną Dalbokas MVD darbuotojams parodė jo vadovaujamo rajono partizanų bunkerius, miško pašto dėžutes ir susitikimo vietas⁵. Muralis smulkiai išpasakojo partizanų, ryšininkų ir rėmėjų adresus, kurių jis žinojo daug daugiau, negu ryšininkui reikėjo žinoti⁶. Vėliau paaiškėjo, kad Muralis dar 1946 m. kovo mėn. MGB 2-N valdybos buvo užverbuotas⁷.

Gruodžio 26 d. rytą, varoma į MVD būstinės kieme esantį tualetą, O.Derbutienė pamatė ant grindinio visus vienuolika, su kuriais valgė Kūčias. Jie gulėjo stribų būstinės (dabar yra muzikos mokykla Didžiojoje gatvėje) kieme. Jos vyras buvo nurengtas ir gulėjo ranką atmetęs. Kiti gulėjo basi. Visos trys seserys Alaburdaitės buvo nurengtos nuogai, o šventi medalikėliai, kuriuos mama išeinant iš namų laimindama įteikė, buvo įsegti į krūtis. Ant jų baltų kūnų krito baltos snaigės.

Genė Dockaitė buvo kaime suimta 1946 m. gruodžio 27 d. ir atvesta atpažinimui prie žuvusiųjų, paguldytų Kėdainių MVD kieme.

Ona Kasperavičiūtė ir Genė Dockaitė buvo nuteistos po 10 metų lagerio. Nutilo šūvių salvės. Išvežiojo, suslėpė į žvyrduobes žuvusius, kažkas užkalė bokšto langus ir atėjo ilga, kurčia priverstinė tyla. Tik žmonės pakuždomis ilgai kalbėjo, ir kalbos ėjo iš lūpų į lūpas, kaip didvyriškai kovėsi miškiniai, apsupti trimis žiedais MVD kariuomenės ir vietinių "istrebitelių". Iki šiol paslaptinga skraistė supa išdavystę.

Labūnavos dvaro bokšte 1946 m. gruodžio 25 d. žuvo 5 partizanai: Jonas Žilinskas-Tėvas, Zenonas Alaburda-Patėvis, Vladas Juškevičius-Kukutis, Jonas Gulbinas-Lašiukas, Jonas Šimkūnas; taip pat žuvo Balys Derbutas, Kazys Sokas, Onutė Alaburdaitė, Elytė Alaburdaitė, Marytė Alaburdaitė ir Verutė Krivickaitė - iš viso žuvo 11 žmonių*.

1996 m. gruodžio 25 d. prie bokšto buvo pritvirtinta prieš 50 metų čia žuvusių paminklinė lenta.

¹   Meškauskas 1. Kraupūs žodžiai. D.2. Kėdainiai 1996. L. 118-123: 1946 m. Kalėdos Labūnavoje.

²   LYA. F.Bb. B.39190/3. T.4. L.104, 105: A.Dalboko apklausos protokolas.

³   Jos slapyvardis buvo Vyturėlis//XXl amžius. 1997. Nr.74.

⁴   Gudzinskienės G. liudijimas. 1998.

⁵   LYA. F.3. B.1795. L.219: Kėdainių MVD 1946 m. gruodžio mėn. pranešimas.

⁶   Ten pat. F.Bb. B.39190/3. T.4. L.70-100: A.Muralio apklausos protokolai.

⁷   Ten pat. T.7. L.295: LSSR MGB Tyrimo skyriaus pažyma-apžvalga.

⁸   Ten pat. B.5569/3. L.27: Kėdainių MVD Labūnavos 1946 12 25 įvykio vietos aktas.