JURGIS IR JONAS ŠINKŪNAI
"Laisvės kovų archyve" T.20 buvo paminėtas Jurgis Šinkūnas, pasipriešinimo kovų dalyvis, kilęs iš Rokiškio aps., Svėdasų vls., Zoviškių k. Remiantis Jono Dagio, sesers Leonoros Dudonienės (jau mirusi), Albinos Pajarskaitės-Kaušakienės, Stasės Kriaučiukonienės prisiminimais, norime pateikti daugiau žinių apie šį partizaną, kovojusį ir žuvusį už Lietuvos laisvę.
Jurgis Šinkūnas gimė 1913 m. Į pasipriešinimo kovą prieš okupantus įsijungė 1944 m. rudenį. Sovietų
□ Jurgis Šinkūnas
valdžia jam primygtinai siūlė apylinkės seniūno pareigas, o tai prieštaravo jo įsitikinimams. Nenorėdamas tapti kolaborantu, Jurgis Šinkūnas pasitraukė į pogrindį. Netrukus į mišką išėjo ir jo brolis Jonas Šinkūnas, g.1921 m. Partizanavo kartu, tačiau tai truko neilgai. 1945 m. pradžioje Jonas Šinkūnas per apsuptį Kurkliečių k. pas Baroną buvo sužeistas į dešinės rankos petį, nugabentas pas Čečį, iš kur turėjo būti nuvežtas į saugesnę vietą. Manoma, kad buvo išduotas, nes stribai suėmė. Žiauriai sumušė. Galvodami, kad jau miręs, numetė Svėdasų miestelyje ant grindinio. Viena moteris pastebėjo gyvybės požymius ir nutempusi paslėpė. Po kurio laiko Jonas Šinkūnas buvo surastas ir išvežtas į Rokiškio kalėjimą. Partizaną teisė NKVD karinis tribunolas pagal 58 str. Nuosprendis - 10 metų katorgos ir 5 metai be teisių. Komijoje Jonas Šinkūnas iškalėjo nuo 1945 m. balandžio 19 d. iki 1954 m. rugpjūčio 19d. Grįžęs į tėvynę, gyveno Rokiškyje, kur ir mirė 1994 m. liepos 10 d.
Jurgis Šinkūnas, manoma, priklausė dviem būriams, nors gana dažnai įvairias užduotis atlikdavo ir vienas. Iš pradžių Jurgis Šinkūnas buvo Kunigaikščio Margirio rinktinės J.Tumo-Vaižganto būryje, kuriam vadovavo Albertas Nakutis-Viesulas. Be Jurgio Šinkūno, būriui priklausė: Stasys Gimbutis-Rūkas, Petras Miškinis-Šarūnas, Kazys Palskis-Ąžuolas, Petras Dilys-Eimutis, Petras Černius-Tigras, Jonas Meškauskas-Caras ir kiti partizanai.
Vėliau Jurgis Šinkūnas priklausė Šarūno rinktinei Jaunučio būriui, kuriam vadovavo Antanas Starkus-Montė. Būriui priklausė: Povilas Mateikis, Bronius Dagys, du broliai Grobliai, Vytas Vilutis ir Majauskas (abu iš Kunigiškių) ir kiti.
Nuo 1949 m. balandžio iki birželio mėn. Jurgis Šinkūnas kartu su kaimynu Vytautu Pivoriūnu slėpėsi bunkeryje Gudonių k., netoli Jono Dagio sodybos. 1949 m. birželio 27 d. rytą Jurgis Šinkūnas grįžo iš partizanų ryšininko Vytauto Šukio, kur buvo parūpinti Šarūno rinktinei maisto. Abiem vyrams miegant, stribai apsupo miškelį. Spėjama, kad apie bunkerį buvo pranešta. Tačiau, kaip pasakojo Vytautas Pivoriūnas (dabar jau miręs), kareiviai nepastebėjo slėptuvės, ją praėjo. V.Pivoriūnas prabudęs pagalvojo, kad atgintos karvės kelia šurmulį, ir išlindo iš bunkerio. Atsilikęs nuo kitų karininkas pamatė beginklį V.Pivoriūną ir, aišku, suėmė. V.Pivoriūnas buvo teisiamas, kalėjo apie 7 metus.
Jurgis Šinkūnas prabudo nuo triukšmo, griebė ginklą ir puolė iš slėptuvės. Automatas užsikirto... Kolaboranto ranka buvo taikli. Jurgio Šinkūno kūną, pasikinkiusi arklį, į Svėdasus vežė Jono Dagio žmona, vėliau, kaip ir kitų partizanų, kūnas buvo nuvežtas prie koplytėlės ties Šimonių vieškeliu į žvyrduobę...
Artimieji negalėjo palikti Jurgio nepalaidoto. Brolis Bronius Šinkūnas kartu su Vytautu Zabiela naktį nuvažiavo prie "kapavietės". Matėsi neužkastos partizanų kojos. Vy-
□ Jonas Šinkūnas
rai rado Jurgio kūną, tačiau nepajėgė ištraukti. Iškasti nebuvo laiko, todėl pririšo kojas prie arklio ir taip ištempė.
Jurgis Šinkūnas buvo užkastas netoli namų, tačiau artimiesiems buvo svarbu, kad kovotojas būtų palaidotas kapinėse.
1949 m.spalio 21 d. mirė vaikystės draugas Kazimieras Kirdeikis iš Moliakalnio. Kadangi šeimos viena kitą gerai pažinojo ir artimai bendravo (1954 m. grįžęs iš tremties, Jonas Šinkūnas vedė Pauliną Kirdeikytę), tai sutarė, kad Jurgį Šinkūną palaidos Kazimiero Kirdeikio kape. Naktį buvo iškasta duobė Svėdasų kapinėse. Dešinėje duobės pusėje iškasta niša, kurioje paslėptas Jurgio Šinkūno karstas. Laidojant K.Kirdeikį, žmonės ste-
bejosi, kad dešinės pusės žemė puri, byra nuo kraštų. Tik artimieji žinojo, kad paskutinę pagarbą atiduoda ir Jurgiui Šinkūnui, gynusiam Lietuvos laisvę, paaukojusiam savo jaunystę.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, giminės pastatė paminklą Jurgiui Šinkūnui, kovojusiam ir žuvusiam už Lietuvos laisvę. Žmonės tvirtina, kad Jurgis Šinkūnas buvo drąsus, teisingas, geras žmogus.
Šinkūnų šeimos vargai tęsėsi.
1951 m. rugsėjo 20 d. į Irkutsko sritį, Golumetės rajoną buvo ištremti: sesuo Vladzė Šinkūnaitė su sūneliu Jonu Šinkūnu, brolis Bronius Šinkūnas su žmona Brone ir sūnumi Kostu. Į Lietuvą iš tremties visi grįžo 1957 m. rugpjūčio 6 d.
Duomenis surinko ir užrašė: Janina Tervydienė (Jurgio Šinkūno dukterėčia), Alvydas Šinkūnas (Jono Šinkūno sūnus), Jonas Šinkūnas ir Julius Dudonis (Jurgio Šinkūno sūnėnai)
Laisvės kovų aukos Pietų Že-maitijoje/sud.Vytautas Steponaitis. K. 1998. 2-as leidimas.
Pirmasis leidimas - 1996 m. Antrajame leidime pateikta enciklopedinio pobūdžio žinių apie 1912 partizanų, gausiai iliustruota nuotraukomis. Knygoje daugiausia pateikti duomenys apie Raseinių ir Tauragės aps. ir kai kurių kaimyninių vietovių rezistentus, priklausiusius LLA, Jungtinei Kęstučio apygardai. Sudarytojo tikslas buvo surinkti iš dar gyvų liudytojų kuo daugiau žinių ir jas užfiksuoti. Knyga yra vertingas Pasipriešinimo istorijos šaltinis. Sudarytojas atliko tikrai milžinišką darbą. Knygos išleista tik 1000 egz.
K.B.
