VORKUTA (2)
TREMTIES KELIAIS
Antanas Šimėnas
Pietinėje Vorkutos dalye veikė Tundrovo kasyklos Nr.9, 10, 11. Jos buvo laikomos smulkiomis kasyklomis (mielkyje šachty). Dabar jos uždarytos, o atidaryta tik viena kasykla, dar veikianti pietinė (južnaja), tai mažiausia horizontali anglių kasykla. Jos direktorius vokietis. Šiaurinėje dalyje šiuo metu veikia nauja kasykla Ajač-Jaga, Komsomolsko kasykla Nr.18, Jur-Šor (eiklusis elnias) kasykla Nr.29, kurioje 1953 m. liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje įvyko kalinių sukilimas. Buvo nušauta 72 kaliniai, iš jų 25 lietuviai, o mirė nuo žaizdų 130 kalinių. Tai vienintelės išlikę kalinių kapinės Vorkutoje. Pastatė paminklą skulptorius V. Vildžiūnas, architektas R.Dičius 1993 m. Man teko garbė paruošti paminklui pamatus. Darbas truko mėnesį ir dvidešimt dienų. Tose kapinėse palaidoti sukilėliai. Kiek į vakarus - Vargašoro kasykla Nr.17, didžiausia Europoje, Zapoliarinė kasykla Nr.27, Zapadno kasykla Nr.25, 26. Prie kiekvienos kasyklos gyvenvietė, lageris, o kartais ir keli; kapinės, kurios daugiausia sunaikintos, kai kur dar išlikęs mažas lopinėlis.
Nuo 1949 m. buvo įvesti griežto režimo lageriai politiniams kaliniams. Jų asmeninės bylos buvo perbrauktos raudona spalva kryžmai. Reikėjo nešioti numerius ant kairės rankovės, dešinės kojos virš kelio ir ant kepurės. Mano numeris buvo IC-723. Barakuose ant langų grotos, du laiškai per metus ir rusų kalba. Tik tiek buvo gerai, kad atskyrė nuo kriminalinių.
Vorkutoje ir aplink Vorkutą buvo 64 įvairais dydžio lageriai. Žiūrint iš malūnsparnio, atrodė kaip žmogaus kaukolė. Tikslų Vorkutoje kalėjusių kalinių skaičių sunku nustatyti.
Pirmaisiais dvidešimt metų (1932-1953) lagerių sąlygos buvo ypač sunkios. Menkas maisto davinys, sunkus darbas, atšiaurus klimatas labai sekino jėgas. Išdirbio normos labai didelės. Jei nevykdai išdirbio normos, mažina maisto davinį...
Dėl to, 1953-54 m. nuvilnijo per visos Sąjungos lagerius sukilimai prieš visus žiaurumus. Nors su didelėm žmonių aukom, bet buvo pagerintos sąlygos, nuimtas žiaurus režimas. Tai įvyko po Stalino mirties.
CHALMER-jU
Nuo Vorkutos apie 74-80 km į šiaurę, Pai Choj kalnagūbrio papėdėje, ties 68 lygiagrete, yra vietovė Chalmer-Ju (nencų kalba), tai reiškia upelis. Čia 1945-1947 m. kalinių rankomis pastatytos ir atidengtos 2 anglių kasyklos ir nutiestas geležinkelis nuo Vorkutos miesto. Anksčiau iš Vorkutos žmones gabeno sunkvežimiais. Čia pabuvojo apie 1000 lietuvių kalinių. Iš pradžių, kol Įrengė lagerį ir barakus, kaliniai gyveno palapinėse. Kol dirbdavo paviršiuje, gaudavo trečdalį davinio (0,5 kg duonos), todėl kilo badas ir daug žmonių išmirė.
Vėliau, pastačius anglių kasyklas ir lagerį, pastoviai būdavo apie 2000 kalinių. Kasyklos šlapios, plonas sluoksnis anglies, vidutiniškai 60 cm ir labai statūs anglies sluoksniai, dėl to dažnai būdavo griūtys. Iš 1953 į 1954 m. žiemą įvyko griūtis, žuvo 15 žmonių.
Nuo 1994 m. Chalmer-Ju kasyklos uždarytos kaip nuostolingos. Žmonės perkeliami į Vorkutą. Nuo Chalmer-Ju už 60 km į Uralo kalnus buvo veikiantis lageris. Vietovė vadinosi Char-Beij, kur buvo kasamas uranas ir malūnsparniais išgabenamas. Į ten kalinius Chalmer-Ju varydavo pėsčius. Vietiniai žmonės pasakoja, kad į ten nuvarydavo, o kad grįžtų - nematė. Mane buvo nuskraidinę malūnsparniu: dar yra lagerio likučiai, kurie baigia griūti ir pūti. Aplink mėtosi žmonių kaulai. Ten nuvykti oficialiai neleidžia saugumas dar ir dabar. Aš patekau nelegaliai, "po blatu".
USTVYMLAGAS
Tai vienas seniausių lagerių suvienijimų Komių žemėje. Valdybos centras buvo Vožajolio gyvenvietėje, kiek į šiaurę nuo Kniažpogosto. Jo valdos apėmė didžiulius Komijos pietinės dalies plotus. Vierchnij ir Nižnij Čiovo lageriai prie Syvktyvkaro buvo paveldūs Ustvymlagui. Šiaurėje susisiekė su Uchtlagu maždaug ties Ropčos geležinkelio stotimi. Galima
□ Vorkutos šiaurinės gyvenvietės kapų likučiai
išskirti du Ustvymlago veiklos etapus. Pirmajame etape šios valdybos kaliniai kirto mišką, statė pietinę Pečioros geležinkelio dalį. Per Ustvymlago teritoriją ėjo kalinių ir įrangos tranzito linija, "maitinusi" Uchtpečlagą, kol buvo pastatytas geležinkelis. Etapai geležinkeliu būdavo atvežami iki Kotloso, sulaipinami į baržas ir Vyčegdos upe plukdomi iki santakos su Vymės upe. Vymės upė bent jau pavasarį tiko laivybai, tad pirmiausia krovinius, o kartais ir kalinius šia upe gabendavo iki Kniačpogosto. Toliau būdavo keliaujama garsiuoju Čibju traktu: kalinius iki Uchtos varydavo pėsčius. Išilgai trakto vėliau buvo nutiestas Pečioros geležinkelis. Išvargusiems kaliniams kelis šimtus kilometrų eiti pėstiems etapu buvo labai sunku. Žmonės nakvodavo po atviru dangumi, maistą gaudavo sausu daviniu. Vasarą kankindavo uodai, žiemą - šaltis. Pakeliui daug žūdavo.
Didžiausias kalinių iš Lietuvos antplūdis Ustvymlage, kaip ir visur, pokario metais. Šiuose lageriuose, kaip ir kituose, buvo daug lietuvių ir ukrainiečių bei vokiečių.
IŠTRAUKOS IŠ EKSPEDICIJOS DIENORAŠČIO
Ką radome Vorkutoje
Į Vorkutą atvykome 1989 m. birželio 28 d. 6 val. Maskvos laiku. Leidžiantis lėktuvui iš viršaus pamatėme pernykščio sniego likučius, gulinčius už kalvų, o išlipus iš lėktuvo, mus pasitiko uodų būrys.
Vorkutos miestelis pradėtas statyti nuo 8-os anglių kasyklos, taip vadinamo kaimelio - Rudnyk. 8-a anglių kasykla atidaryta 1936 m. Tuo laiku geležinkelio dar nebuvo. Anglį gabendavo kateriai Vorkutos ir Pečio-ros upėmis.
Dabar Vorkutos miestas su 217 tūkstančių gyventojų užėmęs didelį plotą, nes ten, kur tik buvo atidaromos anglių kasyklos, kūrėsi lageriai ir kaimeliai (aplink buvo atidaryta 40 smulkių anglių kasyklų). Šiuo metu vietoje mažų kasyklų, pastatytos didelės šiuolaikinės, kur anglį kasa lenkų arba vokiečių gamybos kompleksai. Veikia penkiolika kasyklų, iš kurių "Južnaja" mažiausia, duodanti per parą 2800 t ir didžiausia už 30 km nuo Vorkutos - "Vargašer", iki 12000 t akmens anglies per parą.
Kur tik buvo atidarytos šachtos, ten įsikūrė ir lagerisi. Vorkutoje buvo 2 plytinės, prie kurių buvo politinių kalinių moterų lageriai.
Vorkutos priemiestyje radome didžiulę netvarką: be atodairos naikinami kalinių ir tremtinių kapai, jie užpilami įvairiausiomis statybų ir gamybos atliekomis, per kapinių vietas tiesiami keliai, statomi miesto kvartalai. 6-as Rudniko lageris, kuriame man teko kalėti, panaikintas, tik likę žymės, kur stovėjo barakai. Vienas jų, kuriame buvo lagerio ligoninės chirurginis skyrius, neišgriautas. Prie šio barako aš ir visi ekspedicijos dalyviai nusifotografavome.
Pirmoji kasykla Nr.8 jau seniai uždaryta, tik išlikęs remonto-mechaninis cechas ir lentpjūvė su stalių dirbtuvėmis, kurie šiuo metu patobulinti ir išplėsti, o lagerio vietoje įkurta geologų ekspedicijos bazė.
9-o lagerio kalinių kapinės užpiltos visokiomis atliekomis, net ir žymės nėra, kad ten buvo laidojami žmonės.
Aš 9-ame lageryje iškalėjau 6 metus. Dirbau 8-oje kasykloje, kuri buvo labai drėgna ir plonas anglies sluoksnis, kai kur tik 60 cm storio. Nusileisti tekdavo pėsčiomis beveik 1000 m laiptukais. Pavargusiam pakilti į viršų buvo labai sunku - tekdavo daug prakaito išlieti.
Mūsų lageryje buvo 4800 kalinių, iš jų apie tūkstantis lietuvių. Kalėjo 7 kunigai: prelatas Katinas, evangelikų Jurgis Gavėnas, Urbonas, A.Kadžius, Kazys Vaičionis ir kiti. 1950 m. čia atvežtas iš Intos rašytojas Solženycinas, bet greitai išsiųstas į Mordovijos lagerius.
Birželio 28 d. aplankėme Vorkutos šiaurinį rajoną: benykstančios lagerio 7-os šachtos kapines, šachtos Jač-Jaga kaimelį, kur buvusio lagerio barakuose dar gyvena žmonės. Visur netvarka, šiukšlynai, baisu žiūrėti!
Suradome baraką Nr.21, kuriame teko kalėti mūsų ekspedicijos dalyviui Jonui Ruzgui. Kaimelyje jis parodė namą, kuriame gyveno iki paleidimo į Lietuvą.
Kapinėse dar radome keletą lietuviškų pavardžių: Lapėnienė Kotryna (1900 - palaidojimo data neįskaitoma), Lepeckas B.A. (1914-1955), Aleknavičius Petras (1924-1955), Pakelė PJ. (1909-1954).
Joč-Joga kaimelyje, šalia anglių kasyklos, ant upės kranto stovi šiluminė elektros stotis. Toliau už elektros stoties - cemento gamykla, už cemento gamyklos dar išlikęs veikiantis kriminalinių nusikaltėlių lageris, kurį iš tolo nufotografavome. Visur dulkės, baisios ekologinės sąlygos.
Tą pačią dieną dar aplankėme 29-os Jur-Šor šachtos lagerio kapines. Jos irgi iš dalies sunaikintos. Per jas pravestas kelias, o kapinės užpilamos šlaku. Šiose kapinėse palaidoti 1953 m. rugpjūčio 1 d. 29-os lagerio šachtos sukilėliai (sušaudyti apie 78 sukilėliai ir apie 180 - sužeisti). Vietiniai lietuviai, ukrainiečiai ir kt. šioje vietoje pastatė medinį 0,5 m skersmens kryžių betono pamate. Piktadarių kryžius nupjautas ir sunaikintas, bet kažkas vietoje jo pritvirtino metalinį (matyt, nuo kito kapo) ir prie jo dažnai dedamos gėlės.
Iš 29-os kasyklos jau baigiami kasti anglies likučiai (sako, kad dar užteks 15 metų), šalia jos stovi pastatytas kiaulidžių kompleksas. Šios šachtos lagerio kaliniai buvo iššaudyti pagal Vorkutos Rečlago viršininko Dorovenkos įsakymą, gavus SSRS prokuroro Rudenkos leidimą.
Tais metais sukilimai vyko Vorkutos ir kitų vietovių lageriuose. Po sukilimo žymiai pagerėjo kalinių darbo ir gyvenimo sąlygos.
Birželio 28 d. viešbutyje susitikome su buvusio partizano Kadžiaus žmona Nijole Kadžienc. Jis mirė Vorkutoje ir žmonos palaidotas Anykščių kapinėse, o ji pati irgi ruošiasi grįžti į Lietuvą.
□ Netoli Abezės kalinių kapinių paminklas. Stovi Rima Rimšienė 1989 m.
□ Vorkutoje prie anglių kasyklos "Južnaja". 1992 m. ekspedicijos dalyviai: Kazys Zlatkus, Romas Paplauskas, Antanas Šimėnas, Boguslovas Pranskūnas, Janina Šimonienė
29 d. aplankėme Rudniko gyvenvietę bei naują kasyklą. Mūsų lagerio kaliniai į tą tuomet tik pradėtą statyti šachtą vedė geležinkelį. Ji vadinosi 40-a, o dabar - "Vorkutinskaja". Šachta per parą duoda 7800 t anglies. Šachta "Vorkutinskaja" 850 m gylio (vertikaliai). Tai ypatingo pavojingumo kasykla, labai daug išskiria dujų (metano). Prie šios kasyklos buvo du lageriai po pusmečio tūkstančio kalinių. Dar yra išlikusių lagerio pastatų, kuriuose gyvena šachtininkai.
Išlikusi dalis šio lagerio kapinių, bet pavardžių ir numerių čia neradome. Viskas sunaikinta. Kalbėjomės su vietiniais gyventojais, padarėme daug nuotraukų.
Prie buvusių šachtų Nr.9, Nr.10, pietinėje Vorkutos pusėje, ant kalno, yra didelės vietinių gyventojų kapinės. Šiose kapinėse buvo laidojami ir kareiviai, saugoję kalinius. Čia radome ir vieną lietuvišką pavardę: Juozas Šlekys, g.1921 m. birželio 6 d., miręs 1958 m. gegužės 1 d.
Birželio 30 d. susitikome su Vorkutos miesto valdžia ir "Memorialo" vadovais. Apsikeitėme klausimais, išsakėme pretenzijas dėl kapinių niokojimo. Jie domėjosi pertvarka, apie Pabaltijį atsiliepė gerai. Daug pažadų, bet mažai darbų!
Mus pakvietė dalyvauti į stalinizmo aukų salės atidarymą. Tik gaila, kad muziejuje daugiau prisimenami Šiaurės įsisavintojai, čekistų nuopelnai, negu kalinių ir tremtinių kančios.
Paprašė ir manęs tarti žodį. Kalbėjau trumpai, papasakojau, kad buvęs Vorkutos kalinys. Įteikė gėlių, plojo. Iš manęs ir G.Šileikio ėmė interviu laikraščio "Zapoliarija" korespondentė. Papasakojau apie Tremtinio klubo veiklą.
Kalbėjomės su Vorkutos "Memorialo" pirmininku Magapašviliu. Jis sakėsi irgi kalėjęs 10 metų Vorkutos lageriuose. Į priekaištą dėl bendradarbiavimo su partija, Magapašvilis atsakė, jog čia ne Lietuva, sunku dirbti, liaudis nenori jų suprasti.
Į kasyklą "Južnaja" nuvažiavome po pietų. Jos viršininkas - vokiečių tautybės. Papasakojo, kad jo tėvas kalėjęs Vorkutoje, praėjęs visas kančias, po to dirbęs kasykloje ruožo viršininku. Ir jis - kalinio sūnus, pasekęs tėvo pėdomis. Viršininkas labai domėjosi išsilaisvinimo judėjimu Lietuvoje, po to susitarėme, kad mūsų grupei bus leista nusileisti į kasyklą. Viršininkas pasakojo, kad jo vadovaujamojoje šachtoje dirbo ir dabar dirba daug lietuvių. Apie lietuvius atsiliepia gerai.
"Južnaja" kasykla užima Nr.9-10-11 šachtų bazę. Netoli šių šachtų buvo trys lageriai: 9-as, 10-as, Predšachtnyj. Šių lagerių kapinės neišlikę -jos po aerouosto pakilimo ir nusileidimo takais. Minėta šachta šiuo metu mažiausia. Per parą iškasama 2800t anglies. Jos gylis 680 m (vertikaliai).
Liepos 1 d. trys iš mūsų grupės ryte nuvažiavo į buvusio šeštojo lagerio kapines miesto šiaurinėje dalyje. Vaizdas buvo klaikus: pašale iškelti voliojosi karstai, žmonių kaulai, viskas sustumta buldozeriu.
11 val. nuvažiavome į kasyklą "Južnaja". Su palydovais nusileidome į kirtavietes, kur mums parodė kertamą "štreką" ir kasamos anglies pirmąją lavą. Kirtavietėmis praėjome apie 6 km, po to buvome iškelti į paviršių, išsimaudėme po dušu ir grįžome į viešbutį. Pailsėję apžiūrėjome miestą, nuėjome į turgų. Ten viskas labai brangu.
Liepos 2 d. mūsų ekspedicijos grupė nuvažiavo į buvusios 25-os kasyklos lagerio kapines, nufotografavome lagerio likučius.
Buvo įdomu susitikti su buvusiu politiniu kaliniu - rusu. Papasakojo apie prieškarinius lagerius ir jų baisumus, prisiminė dirbęs Vorkutos projektavimo institute, kurį padėjo įkurti. Jame dirbo daug įkalintų įžymių inžinierių ir kitų žmonių, kalėjusių lageryje Nr.l.
Po pietų jau viešbutyje susitikome su tikru lietuviu - Stanislovu Grincevičiumi. Jis gyvena prie kasyklos "Vargašar", 30 km nuo miesto. Su Stanislovu nuvažiavome prie 30 šachtos lagerio likučių. Ten dar išlikę karceriai, lagerio kapinių likučiai, pavardžių neradome. Viską nufotografavome. Stanislovas Grincevičius mus pakvietė į svečius. Tai tikra lietuviška šeima - žmona lietuvė, nesurusėję. Gyvena gerai. Mus pavaišino arbata, kava, ledais. Vėlai vakare grįžome į viešbutį, nuvargę, bet su gera nuotaika.
Netoli miesto buvo politinių tremtinių (moterų) lageriai: 1-as plytinės ir 2-as plytinės. Moterys dirbo plytų "kasyklose". Šiuose molio karjeruose buvo šaudomi politiniai kaliniai. Vietiniai žmonės pasakojo, kad pavasarį, per polaidžius, vanduo nešdavo lavonus net į Vorkutos upę. Tai liudija ir lietuviai Algirdas Šerėnas, Antanas Smilingis ir kiti.
Tai tokią Vorkutą matė atvažiavusi Panevėžio ekspedicija. O kiek čia įvairiausiais būdais sunaikinta žmonių - baisu pagalvoti! Ir tai padarė raudonasis teroras, vadovaujant bolševikams!
Įspūdžiai iš Abezės
Nuo ankstyvo ryto (8.35 val.) išvykome į Abezę (nuo Vorkutos iki Abezės 200 km). Tai maža gyvenvietė, turinti apie 5000 žmonių. Stalinizmo laikais ten buvo 5 lageriai, kurie talpino apie 15000 kalinių. Viename iš tų lagerių, vadinamame "sangorodoku", buvo kalinami atvežti ligoti kaliniai. Nr.l, 2, 3 lageriai - tai darbingų vynų dirbančių prie geležinkelių, gyvenamųjų namų statybos. Ketvirtas lageris buvo moterų. Moterys dirbo siuvykloje. Siuvo rūbus kariškiams ir darbinius rūbus kaliniams.
Prie lagerių trijose vietose buvo kalinių kapinės, iš kurių vienos šiaurinėje pusėje išlikusios nepaliestos, o kitos iš dalies ir visai sunaikintos.
Šiaurinėse išlikusiose kapinėse palaidoti: profesorius Karsavinas, brigados generolas Juozas Juodišius ir kiti Lietuvos karininkai.
1924 m. profesorius Karsavinas gyveno Lietuvoje, nes buvo išvytas iš Sovietų Sąjungos. Profesorius dėstė Kauno Universitete teologiją ir psichologiją. Puikiai mokėjo lietuvių kalbą. 1949 m. Karsavinas buvo areštuotas ir išvežtas į Vorkutos lagerius. Susirgęs nusiųstas į Abezę, ten ir mirė. Lietuviai gydytojai Šimkūnas ir Žemaitis (pastarasis dar gyvena Kaune) į mirusiojo profesoriaus Karsavino vidurius įsiuvo buteliuką, kuriame buvo asmenybės patvirtinimo dokumentai. Karsavino kape Nr.P-11. Prie profesoriaus kapo Algirdo Šerėno pastatytas kryžius ir auga Šimkūno pasodintos eglutės.
Generolui Juozui Juodišiui po mirties krūtinės ląstoje buvo įsiūta metalinė plokštelė, kurioje įmušta: pavardė, vardas ir kiti asmens duomenys.
Šias žinias surinko Algirdas Šerėnas, kuris dabar gyvena Syktyvkare ir dirba vyr. veterinarijos gydytoju (anksčiau dirbo Abezės tarybiniame ūkyje).
Prie gen. Juozo Juodišiaus kapo taip pat pastatytas kryžius. Generolo palaikus greitu laiku žada išsivežti sūnus.
Karsavino palaikai turėtų būti pervežti į Vilnių, į Rasų kapines, kur palaidota jo žmona.
Abezėje gyvena vienas lietuvis nuo Gargždų, tarnavęs čekistu. Po demobilizacijos dirbo prižiūrėtoju. Jis didžiuojasi žudęs kalinius, teigdamas, kad tai nacionalistai. Jis - Adomas Kiekis. Gyvena ten ir tokie!
Abezėje buvo nemažai liudininkų, parodžiusių mums kapus, papasa-
□ Saulėlydis Intos tundroje
□ Vorkutos anglių kasykla Jur-Šor Nr.29 apie 1950 m.
kojusių apie lagerius. Abezėje yra įsikūrusi veikli "Memorialo" grupė.
Šiaurinėse kalinių kapinėse rasti išlikę numeriai: Ja-90, Ja-50, Ja-9, T-10, Ja-15, Ja-14, Ja-13, Ja-12, Ja-23, Ja-24, Ja-25, Ja-26, Ja-28, Ja-40, Ja-43, Ja-44, Ka-10, Ka-16. Ant kitų kapaviečių lentelių neberadome.
Prisiminimai apie Intą
Atvažiavome į Intą naktį (0.30 val.). Šiaip taip gavome viešbutį. Abezėje smarkiai išvargome, buvome uodų užkapoti. Traukė poilsis.
Iš ryto nuvažiavome prie buvusių lagerių Nr. 1 ir Nr.2. Aptikome vietą, kur buvo lagerių kapinės.
Mus lydėjo Intoje kalėjęs partizanas Antanas Venckevičius (ir dabar gyvenantis Intoje). Jis pasakojo, kokios sunkios sąlygos buvo kaliniams šiuose lageriuose. Ypač antrame lageryje, kur iš bado žmonės krito, kaip musės. Šiame lageryje režimo viršininku buvo čekistas iš Lietuvos, partizanų peršautu kaklu. Jis, kaip įmanydamas, tyčiojosi iš kalinių, ypač iš lietuvių: išvarydavo į ten esantį slėnį, kur per vasarą telkšo vanduo, liepdavo gulti ir šliaužti. Jeigu kai kurie kaliniai vengdavo visai atsigulti, tai jis, paėmęs iš sargybinio automatą, pradėdavo šaudyti virš galvų. Būdavo, kad tekdavo ir kaliniams.
Antanas, čia kalėjęs 10 metų, pasakodamas verkė. Dėkojo Dievui, kad jį pervedė į 10-ą lagerį. To lagerio viršininkas buvo žydas Stofalmanas. 2-e lageryje duonos duodavo tik po 450: gr, o pas žydelį - 600 gr, o kurie kaliniai gerai dirbo, užsidirbdavo net iki kilogramo. 2-asis lageris buvo ypatingojo režimo.
Kapinėse radome daug lietuviškų pavardžių. Antanas pasakojo, jog kai tik tapo laisvu, sutvarkė,-kiek galėjo šias kapines. Kurie kapai buvo žinomi, padarė betoninius uždarus antkapius, įrašė pavardes. Taip ir liko įamžinti: Vytautas Paulavičius, Kosto; Jonas Mataitis, m. 1953 m.; K.K. Markaitis, m.1952 m.; Algis Mikšys, m.1952 m.; Antanas Rimkus; Antanas Valinskas.
Šiose kapinėse stovi labai didelis, gražus metalinis kryžius. A.Venckevičius pasakojo, kad jis pastatytas kunigui Antanui, bet pavardės nebeprisimena. Kapinėse matėme daug išlikusių užrašų su ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių pavardėmis.
Šiame rajone susitikome dar vieną buvusi kalinį, tai mokytoją Vytautą Limanauską nuo Utenos. Tai mažakalbis žmogus. Po pietų nuvažiavus į pietinę Intos pusę. Aplankėme kapines, kuriose pastatytas įdomus latvių paminklas. Tai architekto Alksnio (jis suprojektavo unikalų Intos miesto vandentiekio bokštą) kūrinys. Paminklas vaizduoja latvių motiną su tautiniais rūbais, rankoje laikančią siūlų kamuolį, kuris rodo kelią į namus. Šalia stovi aukuras, į kurį krinta žodis latvių kalba - "Tėvynė". Prie kojų ąžuolo lapų vainikas. Motina žiūri į pietvakarių pusę... Paminklas pastatytas 1956 m., nuo pašalo pakrypęs. Dabartiniu metu restauruojamas. Šiose kapinėse radome daug užrašų su lietuviškomis pavardėmis, tarp jų gydytojo Molio. Šį kapą mums parodė Intos muziejaus darbuotoja, pertvarkos šalininkė. Ji renka žinias apie lagerius, jų kapavietes. Parodė muziejuje eksponatus, vaizduojančius Intos kalinių lagerius.
Vakare susitikome su vietiniais gyventojais. Jie norėtų grįžti į Lietuvą, bet neturi galimybių. Intoje daug lietuvių sukūrę mišrias šeimas. Bronė Buimilienė norėtų grįžti į Panevėžį su dviem dukromis. Motina nenori, kad jaunos padorios, mergaitės sukurtų mišrias šeimas, tekėtų už svetimtaučių.
Intos vakarinėje dalyje palaidotų lietuvių kaliniai: Gediminas Ketvirtis (1936-1955); Bronius Pikulis (1917-1955); Antanas Puodžiūnas; Škėmoms (1918-1955); Juozas Grigonis (Kaunas); gyd.Stanislovas Molis; Kazimieras Mintautiškis (1904-1955); Jonas Milašius; Stasys Strelčiūnas; Bronius Buimyla; Kęstas Valys.
Inta - labai išsiplėtęs miestas. Geležinkelio stotis yra už 10 km nuo Intos, o miestas ir toliau statosi. Intoje gyvena 74000 gyventojų, tarp jų nemažai lietuvių.
Kažimas
Liepos 6 d. atvažiavome į Kažimą. Tai nedidelė gyvenvietė. Kažime buvo vienas lageris, kuriame kalėjo apie 1000 (ar daugiau) kalinių. Čia radome lagerio likučius, net tvoros dalis išlikusi sveika. Išlikę kapai irgi iš dalies nuniekinti. Kapinėse rasti įrašai: Stanislovas Baltramiejūnas, Stanislovo (1915-1953); Liudvikas Butautas, Vineo (1906-1961); Stasys
Kirzgalvis (tragiškai žuvęs šachtoje) (1917-1955).
Vietinis gyventojas pasakojo, kad lietuviai čia buvo atvežti 1948 m. iš Pravieneviškių lagerio.
Uralo kalnai iš Kažimo matėsi, kaip ant delno, nors iki jų dar 40 km.
22 valandą išvažiavome į Pečiorą.
Pečiora - Miškų ir lagerių kraštas
Liepos 7-ą dieną atvykome į Pečiorą. Tai dviejų rajonų miestas: senojo ir naujojo. Pečioroje gyvena 84000 gyventojų. Apsistojome "Pečioros" viešbutyje. Iš ryto nuvykome į kraštotyros muziejų. Muziejaus darbuotojas iššaukė "Memorialo" atstovą Vladimirą Grigorjevičių Čiuvaną, gyvenantį Pečioroje nuo 1919 m. Kaip spec.tremtinys jis dirbo geležinkelio valdyboje ryšių inžinieriumi.
Vladimiras Grigorjevičius renka žinias apie Pečioros lagerius, tremtinių trėmimo vietas, apie išlikusias kapines. Turi nubraižęs lagerių žemėlapį, kurį mes nufotografavome. Jis mums parodė, kur palaidoti kaliniai lenkai, kuriuos į Pečiorą atvežė 1939-1940 m. ir numarino badu. Ten, kur jie palaidoti, auga pušelės.
Pečioros miesto teritorijoje buvo aštuoni lageriai. Pečlagerių valdyba buvo pastate, kur dabar įsikūrusi 1-a vidurinė mokykla.
Lietuviai į Verchnaja-Pečiorą nuo Ketloso buvo atvežami taip vadinamomis "baržomis" 1941 m. miško darbams ir buvo apgyvendinami "togose".
Šiuo metu lagerių Pečioroje išlikę mažai.
Pečiora mums parodė savo šiaurinį būdą: oras pasitaikė apniukęs, lijo nuo pat ryto.
Uchta - naftininkų miestas
Liepos 8 d. į Uchtą atvažiavome ankstų rytą. Tai miestas, turintis 140000 gyventojų, naftos ir dujų kraštas.
Visa grupė nuvažiavome į Botanikos muziejų, įkurtą trečioje vidurinėje mokykloje. Jį įsteigė Kirilas Fiodorovičius Sodikas - 1954 m. tremtinys. Jis yra daug surinkęs eksponatų apie Uchtos gamtą, turi daug retų gyvūnų iškamšų, viso pasaulio drugių kolekciją.
Kirilas Fiodorovičius tuo pačiu renka ir žinias apie lagerius, kalinių kapus. Jis už Dežniovo gyvenvietės atrado dideles kapines, kur masiškai buvo šaudomi ir laidojami žmonės. Netoli šios vietos yra 1-o lagerio likučiai. Trys barakai išlikę, kiti - griuvėsiai. Per šias kapines buvo tiesiamas kelias į cemento gamyklą. Tuomet pasakojo Kirilas Fiodorovičius, čia voliojosi išvien kaukolės ir kaulai. Viską užstumdė buldozeriai. Kapinėse prie Dežniovo gyvenvietės sušaudyta apie 40 000 žmonių.
Kirilas Fiodorovičius mus pristatė "Memorialo" komitetui. Buvome nuoširdžiai priimti ir sutikti. Komitetas - iš šešių žmonių. Jo pirmininkas - Terentjevas. Visi inteligentai, buvę stalinizmo aukos. Pasidalijome įspūdžiais, susitarėme bendradarbiauti.
Syktyvkaras - Komijos sostinė
Liepos 9 d. atvažiavome į Syktyvkarą - Komijos sostinę. Syktyvkare gyvena 260000 gyventojų. Mieste yra labai dideli popieriaus-celiuliozės, tekstilės kombinatai, o rajone - miško medžiagos paruošimo ir medžio apdirbimo.
Jaunoji karta jau užmiršusi komių kalbą ir papročius. Tai intensyviai nutautėjantis kraštas, kurio daugumą sudaro svetimtaučiai, ypač rusai. Iš 12 Aukščiausios tarybos deputatų tik vienas komių tautybės.
Pirmiausia mes aplankėme kraštotyros muziejų. Mokslinė bendradarbė supažindino mus su inteligentų komisijos, demokratų partijos judėjimu. Parodė buvusių lagerių Komijos teritorijoje žemėlapius, taip pat trėmimo vietas. Tų žemėlapių sudarytojas žemaitis Anatolijus Smilingis, kuris dirba pionierių namų direktoriumi. Anatolijaus tėvas buvęs kalinys nuo 1936 m., o jis pats atitremtas netoli Syktyvkaro 1941 m. iš Žemaitijos -plungietis. Smilingis, filatelistas Poškus, Algirdas Šerėnas - tai neramios sielos mūsų tautiečiai, kurie beveik pėsčiomis išvaikščiojo komių kraštą, surinko daug žinių apie komių papročius, kultūrą, gamtą. A.Šerėnas ir A.Smilingis puikiausiai moka komių kalbą.
Aplink Syktyvkaro miestą buvo šeši politinių kalinių lageriai, iš jų vienas - moterų. Syktyvkare buvo "rečlagų" valdyba. Dabar čia saugumo rūmai.
Iš pokalbių su Komijos judėjimo dalyviais supratome, kad jų akys ir ausys nukreiptos į Pabaltijo tautas, jų judėjimo mintys ir metodai atitin-
□ 7-o lagerio likučiai
□ Kapinės prie 29-tos anglių kasyklos, kur palaidoti 1953 m. sukilę kaliniai
ka mūsų Sąjūdžio paramą, tik jiems daug sunkiau prikelti žmones. Jų pažangos judėjimas smerkia "Memorialo" programą, nes puikiai mato, kad "Memorialas" žengia koja kojon su partija, tik kaltindami Staliną, bet jokiu būdų ne partiją - raudonojo teroro kaltininkę. Apie Komijos liaudies atgimimą 1989 m. birželio 13 d. rašė Vaknina.
Komijoje gyvena 1 265 000 žmonių, iš jų tik 25 proc. komių tautybės. Administracinis-komandinis aparatas - 113000 žmonių, su inžineriniu-techniniu statusu - 300 OCX), o dirbančių gamyboje tik 600-700 tūkstančių. Beveik visi vadovaujantys po kiek laiko palieka kraštą, taigi jie nesirūpina jo likimu.
Nuo 1926 m. komių kraštas buvo paverstas lagerių ir trėmimo vieta. Dėl to išnyko žuvys, miškai, žvėrys ir elnių ganyklos. Buvo žlugdoma komių kultūra, papročiai ir kalba. Komių tauta apnuodyta alkoholiu, kuris smarkiai pasitarnavo kalbos ir papročių išnykimui. Komių kalba išeina tik du laikraščiai ir vienas žurnalas. Ir tik mažu tiražu.
Ekologija Komijoje baisi: anglių kasyklose išsėmę anglį, palieka teritorijas nesutvarkytas, baisioje padėtyje, aplinkui lieka didžiuliai sąvartynai, kuriais niekas nesirūpina, transportas ir gamyklos teršia orą, be atodairos naikinami miškai, upių krantai nusėti pūvančia gera mediena. Visureigiais naikinama jautri tundros augmenija.
Pagrindinis komių verslas - elniai, ganyklos. Archangelsko srityje ant Pečioros upės pastatyta užtvanka, per kurią negali praplaukti žuvis - komių ir nencų pagrindinis maistas. Tai tokia komunistinė tvarka, naikinanti viską.
Prie gyvenvietės Nešpogest išlikę neveikiantys lageriai.
Baisus griežtojo režimo lageris buvo Vebnoje. Vebnos lagerio kaliniai dirbo radžio karjeruose, jie mirdavo masiškai nuo spindulinės ligos.
Smilingis nurodė Ust-Nime vietoves, kur masiškai buvo šaudomi žmonės, nuteisti ir be teismo.
Šerėno ir Smilingio žiniomis pats didžiausias lagerių archyvas yra Uchtoje - apie 23 milijonus bylų.
Yra išlikusios kapinės prie Karkino. Čia daugiausia palaidoti lietuviai ir vokiečiai. Prie Pečioros Karkino lagerio buvo daug lenkų. Prie Syktyvkaro buvo labai daug tremtinių, vadinamų "buožėmis" - tai ukrainiečiai, lietuviai, estai, latviai. Karkinuose yra kalėjusi lenkų artistė Van-
□ Vorkutos miesto senos kapinės žiemos metu 1989 m.
da Vasilevskaja, Stulginskaitė. Stulginskis buvo kalinamas kitur, yra žinių, kad mirė Abezės Senmiestelyje. Abezėje yra kalėjęs Paberžės kunigas Dobrovolskis. Šerėnas susirašinėja su Čepskiu ir Kišonu, parvežusių trijų lietuvių palaikus.
Yra žinoma, kad Abezėje mirė kaliniai: Križevičius, Vaitelis, Bubinas, Alfonsas, Vilniaus Universiteto profesorius Žvironas.
Susitikome su Demokratų partijos iniciatyvine grupe, tai kraštotyros muziejaus bendradarbė ir dar trys vyrai. Jie aktyviai reiškiasi spaudoje. Iš mūsų ėmė interviu korespondentas "Molodiož severa" Rodov Anatolij Semenovič. Labai aktyvus vyrukas, prašė pakviesti jį į Sąjūdžio renginius, nori apie Sąjūdį ir kitas Lietuvos organizacijas parašyti plačiau.
1989 m. liepos 18 d.
Vorkuta-Uchta-Kažimas-Syktyvkaras
KLAIDOS ATITAISYMAS
Laisvės kovų archyvo T.22, psl. 220 klaidingai nurodyta pavardė: vietoje Rimvydas Racėnas turi būti Algirdas Šerėnas, kuris suteikė pagrindinę archyvinę informaciją. Redakcija atsiprašo.
