TURĖJOME GYVENTI
TREMTIES KELIAIS
Elzė Prajaraitė-Stankevičienė
TRYS BROLIAI IR SESUO ELZYTĖ
Gyvenome Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės apsk.; parapija - Igliaukos. Šeimoje buvo 6 žmonės: tėtė Pranas, mama Magdelena, sūnūs - Juozas, Vincas, Petras ir aš, jauniausia - Elzė. 1940 m. tėvai pradėjo naujos sodybos statybą. Pirmiausia pastatė didelį tvartą, bet 1941 m. prasidėjo karas. Rusai buvo išvyti, užėjo vokiečiai. Pačiomis pirmomis dienomis jie paėmė mūsų gražią trakėnų veislės kumelę. 1942 m. mano vyresnįjį brolį Juozą užrašė darbams: šaukime buvo parašyta, kad su arkliais reikės vežti į frontą ginklus ir šaudmenis. Tėtė nuvežė jį į Marijampolę, į kareivines. Ten Juozui davė baltą raištį su juodomis raidėmis ir atsisveikinimui tėtė kartu nusifotografavo. Tačiau kitą dieną, neva atvežęs sūnui drabužių, jis padėjo Juozui pabėgti.
1942 m. per savaitę buvo pastatytas naujas kluonas. Rudenį iš senojo kluono medžių pastatytas dviejų durų svirnas. Vėliau - lentinė kalvė. Viską statė meistras Vincas Surdoka.
1942 m. suėmė tėtę, kad neatidavė pyliavos: dvylika centnerių jau buvo atidavęs, o dar tiek pat reikėjo atiduoti. Tėtę nuvežė už Kybartų į darbo stovyklą. Kai iš jo gavome laišką, brolis Juozas nuvažiavęs su draugu padėjo tėtei ir dar vienam žmogui nuo Igliaukos pabėgti ir parsivežė namo. Po mėnesio Igliškėlių policija pradėjo jo ieškoti, bet kelis kartus gavę degtinės, žąsų, kalakutų - nurimo.
1943 m. spalio mėn. ir vėl užrašo į Vokietiją du mano brolius - Juozą ir Vincą. Vieną dieną atvažiavę iš Igliškėlių trys policininkai, brolius suėmė ir išsivežė. Tačiau Vincui pasisekė pabėgti dar bevežant, o Juozą tėvai "išpirko" už bekoną.
1943 m. spalio pabaigoje, vieną vakarą apie 9-10 val. kažkas pabeldė į duris. Įėjo vokiečių uniformomis vilkintys trys vyrai, tačiau kalbėjo rusiškai; vienas jų sirgo ir paprašė arbatos. Jiems begeriant parėjo ir mūsų vyrai. Tėtė mokėjo kalbėti rusiškai. Kareiviai prašė leisti pasilikti, kol pasveiks jų draugas. Vienas iš atėjusiųjų buvo gydytojas. Mama kareiviui davė arbatos su degtine ir pastatė taures. Mano tėvai buvo geros širdies žmonės ir tuos rusus priėmė. Jie buvo belaisviai, perėję į vokiečių pusę. Dabar juos vežė į Vokietiją kariauti Vakarų fronte prieš amerikonus. Pas mus jie slėpėsi pusę metų.
□ Elzė Prajaraitė-Stankevičienė. Tremtinė Urale
1943 m. prieš Kalėdas tų rusų vos nesuėmė. Du iš jų spėjo išjoti, o trečiąjį broliai paslėpė kluone po šienu. 1944 m. balandžio pabaigoje rusai iš mūsų išėjo. Išeidami paliko tėtei visų trijų pasirašytą raštą, bet kai degė namai, viskas sudegė. Nežinome, ar jie pasiekė savo tėvynę, ar kuris nors fronte žuvo. Gal po karo ir buvo pas mus atėję, bet jau nieko nerado - nei mūsų namų, nei mūsų. nes buvome išvežti į Uralą.
1941 m. tėtė slėpė pas save žydą Boruką iš Marijampolės. Jis pas mus išbuvo kokius du mėnesius. Vėliau tėtė jam liepė pasiieškoti kitą vietą, kad vaikai neprasitartų. Žydas apsigyveno kitur, bet kartais ateidavo pas mus maisto. Nedaug buvo likę jam slapstytis, nes artėjo frontas, tačiau 1943 m., atrodo, gruodžio 23 d. pas Juozą Guzevičių jis buvo suimtas. Mano tėvai labai jo gailėjo.
Mano tėvai prieš karą augino paukščius: per 40 kalakutų ir 80-100 žąsų, ančių. Vaikams teko jas ganyti. Paukščius ganyti labai nuobodu. Kažkiek pasilikę sau, kitus parduodavome. Užėjus vokiečiams, visus paukščius naudojome mėsai. Iš plunksnų mama pasiuvo 6 patalus ir 16 pagalvių. Taigi patalų ir pagalvių užteko visiems - miegoti buvo minkšta ir šilta. Paklotos lovos atrodė kaip kokie kalnai. 1941-1944 m. buvo sma-
□ Pranas Prajara ir sūnus Juozas. 1942 m.
gu: visus paukščius naudojome sau maistui, o kai prisirinkdavo pusė maišo plunksnų, darydavome talką jas plėšyti. Ateidavo mamos pusseserė Anelė Akelaitienė su vaikais Jule ir Vytautu. Jie, aš, Petras ir močiutė plėšome plunksnas, o mama verda ir troškina žąsį ar kalakutą. Baigę darbą, sėsdavome valgyti, o po to šokdavome. Jei nebūdavo kam groti, šokdavome ratelį ir dainuodavome. Kartais atvažiuodavo mamos brolis, kuris mokėjo groti armonika.
Brolis Petras sugalvodavo visokių išdaigų. Tais metais jis ganė 86 žąsis, o aš 43 kalakutus. Ančių tais metais ganyti nereikėjo, nes jos buvo aptvare. Vieną kartą Petras man sako: "Eime pas saulę, ji duos saldainių, pyrago, pavaišins visokiais valgiais ir nereikės mums ganyti paukščių." Ganymas mums buvo labai įgrisęs. Saulė jau pradėjo leistis už miško. Rodėsi, kad ji ten nusileis ir lauks mūsų ateinant. Kaip tarėm, taip ir padarėm: palikome visus paukščius ir pasileidome bėgti per mišką kokius tris kilometrus. Bebėgdami susitikome tetą - mamos pusseserę. Jai paklausus, kur bėgame, atsakėme, kad pas saulę. Nežinau, ar ji suprato, ar ne, tik Petras mane išbarė, kad pasakiau. Gali nesisekti. Išbėgome iš miško į Veselavos kaimą, žiūrim - dar saulė danguje, o netoliese kitas miškas. Vėl Petras mane barė, kam pasakiau, kur bėgam. Jei būčiau nepasakiusi, saulė pagiry būtų mūsų laukusi. Grįžome namo, o čia mūsų visur ieško, net kūdrą išgraibė. Klausia, kur buvom. Petras tyli. Paklausė manęs. Petras man pamerkė, kad sakyčiau, ir aš pasakiau, kad pas saulę ėjom. Man teko keturi diržai, o Petrui gal dvylika.
1941 m. mano broliai jau buvo beveik vyrai: Juozui buvo 20 metų, Vincui - 17. Jie turėjo daug draugų. Būdavo, susirenka pas mus, padainuoja, pašoka. Armonikėle grojo Vincas. Broliai mane visko mokė: joti, šaudyti iš šautuvo. Turėjo mažo kalibro šautuvą - montekristą. Kulka buvo žirnio didumo. Kartą Juozas užtaisė tą šautuvėlį, padėjo taikinį ir liepė šauti. Buvo susirinkę daug vyrų, susijaudinau ir pataikiau ne į taikinį, bet į Juozo draugo batą. Nedaug trūko, kad būčiau sužeidusi į koją. Juozas labai barė, net ausį užsuko, bet vėl davė šauti. Paleido tik tada, kai išmokau gerai pataikyti. Petras su Vincu mane mokė šokti valsą, fokstrotą, mesti į tolį akmenį, stovėti ir vaikščioti ant rankų, šokti į tolį. Buvau tik 10 metų, bet ir dabar prisimenu, kartą nušokau beveik 2,5 metro. Iš pradžių, žinoma, ne viskas pasisekdavo. Buvo išlieta daug ašarų. Ypač kai tėvai išvažiuodavo į miestą. Tada prasidėdavo "rimtas" mokymas, nei diržų gaudavau. Broliai sakydavo, kad gal kada nors labai gerai bus viską mokėti, gal ne visada būsime drauge. Reikia mokytis pačiai apsiginti ir, reikalui esant, apginti kitą. Mane visi mylėjo, nes šeimoje buvau viena mergaitė. Aš taip pat mylėjau visus.
1944 m. liepos mėn. vokiečiai traukėsi. Pro mus į mišką važiavo jų tankai Tigrai. Tėvai nutarė paslėpti nupenėtą bekoną už rugių lauko, bet vokiečių kareiviai nuo tankų pamatė ir paėmė. Tėtė dar bandė prašyti, kad paliktų, tačiau nepadėjo: tuoj užeis rusai ir viską atims. Meitėlį nusivarė į mišką ir nušovė.
Išsikraustėme į Dambravos kaimą pas dėdę Petrą Kavaliauską. Išsivarėme kiaules ir kitus gyvulius. Vieną vakarą žiūrime - ateina keturi vokiečiai. Mes, apie aštuoniolika žmonių, vakarieniavome. Pamatę vokiečius, visi šokome bėgti į mišką, kur buvo mūsų vežimai su daiktais Vokiečiai pradėjo šaudyti. Namuose liko tik dėdienė su šešiais vaikais, kurie miegojo. Kareiviai, viską apžiūrėję, iš gardo išsivarė mūsų kiaulę.
Rusai užėjo 1944 m. liepos 20 d. Rytojaus dieną grįžome į namus. Radome nušautus tris vokiečių kareivius, kuriuos tėtė su kaimynais vokiečių kapinėse palaidojo. Rusų kareiviai atėjo pažiūrėti, ką laidojame. Kūnai jau buvo suleisti į duobę. Vienas karininkas išsitraukė pistoletą ir norėjo šauti į duobėje suguldytus vokiečius. Tėtė mokėjo rusų kalbą ir tam karininkui pasakė: "Jei esi karys, tai kariauk su gyvaisiais, o ne su žuvusiais." Karininkas Įsidėjo pistoletą į dėklą ir nuėjo savais keliais.
□ Magdelena Prajarienė
Rusų kareivių gausybė ėjo pėsti, tik karininkas jojo ant labai lieso arklio. Atjojęs pas mus, paklausė, ar gerai, kad išvarė vokiečius. Mes atsakėme, kad gerai. Tada karininkas paprašė: "Daite jaic". Mama rusiškai nesuprato ir. tik karininkui pradėjus kaip višta kudakuoti, suvokė, ko jis nori, ir atnešė 10 kiaušinių. Karininkas padėkojęs nujojo. Jodamas mušė kiaušinius į balną, gėrė, o lukštus pro ausį metė už savęs.
1944 m. rugsėjo mėn. užėjo daug kariuomenės. Pas mus įsikūrė štabas ir sandėlis. Rusų vyresnysis liepė tėtei visus gyvulius ir paukščius uždaryti į tvartą. Tėtė nepaklausė, o vakare kareiviai pavogė tris avis ir aštuonias žąsis. Pavogė ir suvalgė ir mūsų dėdės arklį - tik kaulus rado.
1945 m. balandžio mėn. pas mus atėjo pirmieji du ginkluoti miškiniai. Broliai juos pamatę pabėgo. Miškiniai klausinėjo manęs, kokie trys vyrai išbėgo iš namų. Pasakiau, kad tai broliai. Kiek pabuvę partizanai išėjo. Po kiek laiko parėjo broliai. Pasakiau jiems kas buvo. Po kokios valandos iš kitos pusės atėjo du stribai, Petras Bridžius ir Albinas Plikis. Juozas liepė jiems kuo greičiau išeiti, nes pas mus neseniai buvę du partizanai, kurie nuėję į mišką. Stribai išėjo apie septintą valandą vakaro -saulė dar buvo danguje.
Rytojaus dieną kaimynas Černiauskas paprašė, kad vyrai padėtų pripjauti akselio. Apie pietus iš miško atėjo du partizanai (ne tie, kurie vakar buvo atėję) ir paprašė valgyti, taip pat maisto išsinešti, nes pagiry jų laukia draugas. Mama paklausė, ar jie nebijo dienos metu vaikščioti. Atsakę, kad nebijo, pavalgė ir, pasiėmę mamos paruoštą maistą, išėjo. Aš ir Petras išėjome į kiemą ir staiga pamatėme, kad mūsų arime vienas po kito gula kažkokie ginkluoti vyrai. Petras, suvokęs, kad mus supa stribai, nubėgo į laukus. Stribai pradėjo į jį šaudyti. Į stribus paleido ugnį iš mūsų išėję du partizanai ir partizanas iš pamiškės. Nei stribai partizanų, nei partizanai stribų nematė - šaudė aklai. Petras jau buvo nubėgęs apie pusę kilometro. Kulkos apie jį tik švilpė. Jis bėgo partizanų link, kurie buvo sugulę mūsų pievoje. Gal už 150 m arime gulėdami, stribai šaudė į Petrą, kad pavasario balutėse net vanduo tiško. Nors ir būdamas beginklis, pribėgęs prie partizanų, Petras davė komandą pulti stribus. Partizanams pakilus, stribai ėmė bėgti. Besivydami partizanai du stribus nušovė.
Netoli Mikališkio koplyčios tuo metu buvę Šilavoto stribai, išgirdę šaudymą, skubėjo į pagalbą. Priartėję prie įvykio vietos, pradėjo šaudyti. Pasidarė didžiausia sumaištis. Igliškėlių stribai, nežinodami, kas tokie šaudydami atvažiuoja, atsišaudydami atsitraukė. Šilavoto stribai tapo Igliškėlių stribų nugalėtojais. Užėmę teritoriją, jie vilko už plaukų negyvus stribus į vežimą, manydami, kad tai partizanai. Visus sukrovę išsivežė į Šilavotą. Iš Akelaičių atėmė papjautą ir lovyje susūdytą kiaulę. Paėmė su visu loviu. Dar paėmė du dviračius ir kiek rado degtinės. Akelaitį suėmė ir taip pat išsivežė. Naktį Igliškėlių stribai, padedant rusams, surengė kontrpuolimą, tačiau jau nieko nerado - vyrai buvo išėję į mišką. Suėmė tėtę, ir išlaikę du mėnesius Marijampolės kalėjime, paleido.
Kur tik rusai ar stribai susišaudydavo su partizanais, Julė ir Vitas Akelaičiai iš Pavasakės kaimo ir aš eidavome pažiūrėti, ar nenušovė ką nors iš pažįstamų. Radę žuvusį partizaną, nešėme gėles, vainikus ir lydėdavome į kapus. Beržinių kaime pas Gumauską žuvo du partizanai, po kiek laiko Beliūne žuvo net aštuoniolika. Per balas, batus pasiėmę į rankas, basi nubridome, apverkėme žuvusiuosius, gailėjome, kad žuvo tokie jauni, net su tėvais neatsisveikinę.
1945 m. liepos 10 d. atvažiavo mūsų tremti į Rusiją. Pavakare, išgirdę ūžiant mašinas, mes iš namų išbėgome. Aš bėgau raita ant arklio. Pamatę stribai pradėjo šaudyti. Tada puoliau į kitą pusę. Iš miško į stribus pradėjo šaudyti partizanai. Pirmiausia užsidegė mūsų kluonas. Stribai puolė į sodybą, išsivedė dvi karves, eržilą, keturias kiaules ir paėmė viską, kas jiems patiko; visa kita sudegino. Sudegė naujas gyvenamasis namas, bulvinė, tvartas, kluonas, dviejų durų svirnas, kalvė - iš viso šeši pastatai. Gaisras buvo labai didelis. Dar sudegino kaimyno J.Kamičaičio tvartą ir kluoną, Sadukų sodybą - gyvenamąjį namą ir tvartelį. Rytojaus dieną stribai nušovė Juozą Kamičaitį. Iš pradžių sužeidė į ranką. Sūnus Vytautas pribėgo prie tėvo. Stribai pasiuntė vaiką pas kaimyną pašaukti motinos. Kamičaičiui paklausus, už ką jį šaudo, stribai jam į krūtine ir pilvą paleido visą seriją. Gulėjo Juozas Kamičaitis, stribų nušautas, darželyje tarp gėlių. Pati mačiau - vaizdas buvo kraupus.
□Elzė Prajaraitė
Mus į Šiaurinį Uralą išvežė 1945 m. rugpjūčio 29 d. Tą dieną mes buvome pas Matą Sakalauską. Saulė dar tik tekėjo. Atsikėlęs Sakalauskas ir pamatęs, kad ateina du rusai ir du stribai, pasakė mums. Mes greitai pakilome. Pasiūliau mamai plaukti per ežerą, tačiau ji nesutiko, sakydama, kad nemoka plaukti. Tada pasiūliau bėgti į Igliaukos šilelį, bet ir su tuo motina nesutiko,
nes bėgant stribai pradėsią šaudyti ir gali nukentėti žmonės. Kitoje ežero pusėje nendrėse slėpėsi du mano broliai: Juozas-Erelis ir Vincas-Meteoras, taip pat Klinauskų vyrai Petras ir Jonas. Mama skubiai nubėgo prie kluono ir padėjo sutartą pavojaus ženklą, įspėjantį, kad į namus eiti negalima. Jonas ir Petras Klinauskai vėliau pasidavė. Nunešė ginklus, gavo dokumentus ir buvo laisvi.
Atėję pas Sakalauską, stribai paklausė, ar yra Prajarų moterys. Sakalauskui atsakius, kad yra, stribai Juozas Živelis ir Juozas Pėstininkas liepė mums per penkias minutes apsirengti ir eiti su jais. Sakalauskienė davė gal 6 kg duonos, butelį pieno ir sviesto. Aš nusiskyniau obuolių. Galvojau gal kalėjime neduos gerti, tai obuolių valgysiu. Kaip buvome vasariškai apsirengusios, taip ir išėjome: mama basa, be skarelės, aš taip pat tik su šlepetėm basnirčia, vienplaukė. Sakalauskienė mamai davė flanelinę palaidinukę, o aš spėjau pasiimti kailinukus. Rusai kažką mums sakė, bei mes rusiškai nemokėjom, o stribai mums nevertė. Mus atvedė į Menštrakio kaimą, netoli Stankūno sodybos. Čia radome atvarytą ir tėtę, kuris taip pat buvo vasariškai apsirengęs. Mus susodino į sunkvežimį, aplinkui apsėdo rusai ir stribai. Kad veža į Rusiją - mums nesakė. Nuvežė į Igliškėlius. Viena moteris nusiavusi padavė motinai šliures. Tai buvo labai gerai, nes basa mama būtų toli nenuėjusi. Iš Igliškėlių nuvežė į Marijampolę.
URALE
Rugpjūčio 30 d. visus sugrūdo į gyvulinius vagonus, langus užkalė, duris užrišo viela, kad nepabėgtume. Vežė 16 parų. Per 16 dienų tris kartus davė valgyti, du kartus davė duonos, vieną kartą sriubos; ir ta buvo prisvilusi. Nuvežė į Uralą į Permės sritį. Mendelejevo stotyje išlaipino. Švietė saulė, buvo šilta diena. Nuo mūsų į visas puses pasklido utėlės - baisu buvo žiūrėti. Jos ropojo žole, o pačių didžiausių į smilgą tiek prilipo, kad ši nulinko.
Toliau mus mašina vežė į Kudymkaro rajoną, o iš ten į miškus, į Vizė jaus kaimą - 50 km nuo rajono. Mums, dviem šeimoms, davė nedideli 3x4 m namuką. Kampe stovėjo rusiškas pečius. Taip ir pradėjome gyventi nuo nieko: neturėjome nei šaukšto, nei dubenėlio, nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti, nei iš ko valgyti. Tėtė pradėjo dirbti kalviu.
Gyvenant Vizėjaus kaime, su mama eidavome į mišką, rinkome šermukšnių uogas - ruošėme maistą žiemai. Turėdamos kokią bulvę, verdame sriubą su šermukšniais, kai neturime - srebiame vienų šermukšnių sriubą. Vizėjuje susirgau. Turėjau daug karščio, skaudėjo gerklę, matyt, angina. Iš pradžių dar galėjau valgyti. Mama nueina į mišką, prirenka kelias saujas erškėtuogių, išverda su visom sėklom, ir aš valgau. Bet po Hienos jau negalėjau nieko nuryti. Dar gėriau arbatą be cukraus, bet greitai ir jos nuryti negalėjau: įgeriu į burną - per nosį išbėga. Atėjusi daktarė liepė išsižioti. Žiojuosi ir, rodos, žandai pliš. Ji žiūri ir kraipo galvą. Gydytojai išėjus, pabandžiau kišti į burną tris pirštus. Viskas taip užtinę, kad pro dantis tik šaukšto kotą vos galima Įkišti. Pradėjau dusti, negalėjau įkalbėti. Man davė popieriaus ir pieštuką. Parašiau, kad mane smaugia, negaliu kvėpuoti. Tėtė parnešė iš tokio ruso medaus. Atėjo gydytoja. Mane išžiodino. Vieni už smakro laikė, o kiti, įkišę į burną šaukšto kotą, įpylė medaus.
Taip užtinę buvo dvi savaites. Medus pradėjo ėsti gerklėje iškilusius guzus. Man liepė gulėti burna žemyn. Medus padėjo. Po kurio laiko guzai trūko ir vištos kiaušinio dydžio per burną iškrito. Gydytoja sakė, kad jeigu jie būtų patekę į gerklės vidų - būčiau uždususi. Pradėjau sveikti. Noriu valgyti, o nieko nėra. Gerklėje didžiulė žaizda ir galiu gerti tik arbatą. Mama nueina į bulvieną, kurią rusė leido perkasti, randa kelias bulves ir verda sriubą. Bulves sau, vanduo man. Pradėjo šalti. Įšalus žemei apie 10 cm, mama įkasti nepajėgė. Tada tėtė laužtuvu tą įšalą laužė, o mama kasė ieškodama bulvių, tačiau greitai žemė įšalo tiek, kad nė laužtuvas nepadėjo. Bet man buvo jau geriau, ir aš, nuėjusi į mišką, privalydavau kadagių ir erškėtuogių ir dar namo parnešdavau.
1945 m. lapkričio 24 d. buvo balsavimas. Lietuviai tarėsi nebalsuoti. Tėtė turėjo pasidaręs kirvuką ir išėjo į kaimą, norėdamas iškeisti jį į bulves. Mūsų kaimynė permekė (Permės komė), atėjusi pas mus, priekaištavo mamai ir jos draugei, ko gi neina balsuoti, juk duoda iškeptą avižinių miltų bandelę. "Vėliau negausit, nes bus vėlu - kiti suvalgys",- sakė ji. Mama su savo kaimyne Magdelena Siaurusevičiene vis vien neina, o man balsuoti dar nereikia. Išėjau į mišką parsinešti kokį valgomą daiktą. Nusikirtau dvi liepos karteles, grėblio koto storio. Juodą žievę nuskiltu, o baltą nulupu, kirviu sukapoju, sudaužau ir verdame medinę sriubą.
Parėjau namo ir klausau: mūsų namelyje baisus triukšmas - ruskė siunta. Išnešė iš rūsio dureles, "'jušką" ir meta viską nuo kalno į pakalnę. Norėjo ir krosnį sugriauti, bet aš neleidau - su kirviu stojau ginti. Tada užlipo ant stogo ir šimtasiūle užkišo kaminą. Pilna trobelė dūmų. Užlipusi ant stogo, susikabinau su ruske: aš ištraukiu šimtasiūlę, ji vėl užkiša. Besistumdant abi nuo stogo nukritom. Pagaliau užlipusi ištraukiau jau apdegusią šimtasiūlę - tik rankovės dar buvo sveikos. Iš kaimo parėjo tėtė, suėjo visa kaimo valdžia, o mama vis vien nebalsuoja. Pagaliau tėtė su kaimyne sumetė tuos balsus, bet bandelės negavo. Tremtinių komendantas pasakė, kad, jeigu mama būtų nors kiek mokėjusi rusų kalbą, būtų gavusi aštuonerius metus kalėjimo už nebalsavimą, o dabar - durna. Visiems lietuviams davė po 500 g žirnių, o mums nedavė.
Tėtę išvarė iš kalvės į miško darbus. Mama naktimis sargavo garaže, kūreno tris krosnis ir už tai gavo 400 g duonos. Kai aš pasveikau, su mama pjovėme malkas. Per dieną reikėjo pripjauti 3-4 kubus, o naktį garaže kūrenti krosnis. Už tai mama gaudavo 500 g, o aš - 400 g duonos. Mama per mėnesį uždirbo 16 rb., aš - 8. Miegojome ten pat garaže ant medinių gultų. Viena pliauska po galva, o kita - užsiklojam. Pasišildom prie krosnies. Sriubos davė po 750 g du kartus per dieną- ryte ir vakare. O sriuba buvo - vien vanduo.
1946 m. vos nemirėme badu. Visai nesinorėjo gyventi. Valgyti noriu, o nieko nėra. Pirštinių neturiu. 20-45 laipsniai šalčio - rankos plikos, kojinių taip pat neturime. Visi trys nutarėme mirti. Tėtė, mokėdamas rusiškai kalbėti, nuėjo pas komendantą ir prašo, kad mus tris nušautų. Komendantas atsisako, nes jam už tai kalėjimas. Tėtė prašo, kad jam duotų šautuvą ir tris šovinius - taip pat neduoda. Pasakė: "Turite dirbti, kol patys numirsite". Mes valgėme tai, ko net šuo neėda. Žiemą iš liepų šakų virėme medinę sriubą, prašilus pavasariui, valgėme dilgėles, liepų lapus, varnalėšų kamblius, pušų skujeles, dobilų žiedus, lelijų gumbelius, viksvas. Buvo labai daug dienų, kai negalėjome išsipirkti porcijos sriubos, nes neturėjome pinigų. Tada valgėme tik duoną ir medinę arba žolinę sriubą.
Vasarą dirbau plytinėje - kirtau molį nuo tokios statinės, per mėnesį uždirbau 9 rb. Paprašiau kito darbo, davė karučiu vežti molį. Mėnesį vežiau - uždirbau 7 rublius, o tas, su kuriuo darbais pasikeitėme, uždirbo 40 rb.
1946 m. kažkas ant plytos užrašė: "Kai Staliną kars - visa liaudis pritars", - ir padėjo tą plytą ant kaugės. Atėjo tremtinių komendantas pažiūrėti, kaip dirbam, paklausė manęs, kodėl neateinu prisistatyti, kad esu nepabėgusi. Atsakiau, kad visur nesuspėju: reikia eilėje stovėti prie duonos, po to prie sriubos ir pas jį ateiti laiko nelieka. Apžiūrinėdamas plytas komendantas pamatė tą su užrašu. Parsinešė ją į kontorą. Lenkė išvertė užrašą į rusų kalbą. Aš apie tai nieko nežinojau. Anksčiau buvau radusi dvi tokias su užrašais plytas jau išdegtas. Kai nešėme iš krosnies, jas sudaužiau.
Rudens naktį pakvietė mane į kontorą pas komendantą. Klausė, ar aš tuos žodžius užrašiau ant plytos. Gyniausi, kad nerašiau. Prasidėjo tardymas. Iš pradžių mušė, paskui surišo plaukus, į juos įnarino virve ir pakorė už plaukų po balkiu. Rankas surišo už nugaros. Labai skaudėjo galvą, o kaklas, atrodė, kad ištįso ir pasidarė labai ilgas. Mušė tol kol netekau sąmonės. Atsibudau ant grindų - ir vėl tas pats klausimas: "Rašei, ar ne?" Egzekuciją vėl pakartojo. Taip mušė ir tardė penkias valandas. Paleido eiti namo, prigrasę niekam, net tėvams nieko apie tai nesakyti, nes jei pasakysiu - vėl bus tas pat. Ėjau kaip girta - vos parėjau namo. Plaukus patrumpinau, kad kai paims kitą kartą, nebūtų galima surišti. Dar ilgai skaudėjo galvos odą ir visus kaulelius. Buvau išmarginta kaip zebras. Nuo rimbo smūgių ant nugaros buvo iškilusios pūslės, kurioms trūkus tekėjo kraujas. Parodžiau tėvams. Mama, pamačiusi tokį reginį, apalpo. Vaistų nebuvo. Žaizdas patepė solidolu ir žibalu ir dirbau toliau. Baltinių neturėjau. Vilkėjau megzta marškone palaidinuke. Nuo trynimosi pūslės trūkinėjo, palaidinukė prie pūslių pridžiūdavo - skaudėjo nepaprastai. Pasidariau tokia pikta, kad niekam nenusileidau. Anksčiau, būdavo, išstumia iš eilės - einu ir vėl stoju iš galo, o po šio "auklėjimo", jei kas išstumdavo, tai atsiimdavo tiek, kad ir kitoms pasakydavo, jog manęs nekabintų, ir kitų lietuvių - taip pat. Buvau pikta kaip žvėris, ne vieną "išmarginau". Nebijojau nieko, nei meškos, nei vilko - ir jie nuo manęs traukdavosi, žinoma, tik vasarą.
Vasarą atsigavome. Miške buvo daug grybų, aviečių, žemuogių. La-blausiai stiprino grybai. Jie mums atstojo duoną - valgėme šiltus ir šaltus.
1946 m. tėtė sunkiai susirgo, turėjo daug karščio, kliedėjo - vos liko gyvas. Po ligos jį paskyrė saugoti šieno kūgius. Saugojo dviese, vienas naktį, kitas dieną. Buvo rugpjūčio mėnuo, sekmadienis. Pietums išsivirėme grybų. Mama pasiuntė mane paleisti tėtę papietauti. Kūgiai buvo gal už dviejų kilometrų. Sėdžiu ant šieno, saugau. Eina jaunas ruselis. Pamatęs mane, klausia, ar aš nesutikčiau už jo tekėti. Atsakiau, kad ne. Į vyrus jis man buvo siūlesis jau prieš kokias penkiolika dienų: sakėsi turįs karve, bus pieno kiek nori. Jau tada aš jam atsakiau - ne. Šį kartą, išgirdęs mano atsakymą, jis grįžo į kaimą, gal kiek išgėrė ir sugrįžęs vėl klausia, ar aš galutinai apsisprendžiau. Pasakiau, kad taip, ir jis nuėjo.
Po kiek laiko, atėjęs su draugu, pradėjo grasinti, kad mane užmuš, o šieną padegs. Vienas jų turėjo degtukų, o mano "kavalierius" - didelį peilį, kuriuo skerdžia kiaules. Pagalvojau, kad nuo dviejų bus sunku apsiginti. Prisiminiau brolių priesaką: "Apsigink pati ir kitą apgink". Šienas buvo aptvertas karčių tvora, per kurią jie pradėjo lipti. Griebiau gal kokio pusantro metro ilgio lazdą ir pradėjau talžyti abiem per galvas. Jiems nukritus už tvoros, aš, per ją peršokusi, pradėjau juos vytis. Lietuvės moterys matė mane juos vejantis ir rėkė: "Elze, grįžk!" Kur tau! Aš tol vijausi, kol prisivijau ir daviau tiek lazdų, kiek norėjau. "Kavalieriaus" draugas stovėjo už kokių dešimt metrų ir draugo ginti nėjo. Atmušusi šonus, nugarą ir kojas, grįžau saugoti šieno.
Atėjusi netoli kūgių, pamačiau, kad jie vėl mane atsiveja. Lietuvė Danutė pradėjo mane šaukti, kad eičiau pas jas, nes mane užmušią. Atbė-gau pas jas į baraką, o jie abu iš paskos. Barakas buvo dar nebaigtas statyti, langai neįstiklinti, durų nebuvo. Man įbėgus, Danutės mama atsistojo tarpduryje, kad jų neįleistų. Mano "kavalierius" dūrė peiliu jai į koją. Tada aš iššokusi trenkiau lazda, ir jis nugriuvo. Atėmiau peilį ir gerokai apdaužiau ir apkumščiavau. Kaip tik tuo metu parėjo tėtė ir mane sustabdė. "Kavalierius", nubėgęs apie keturiasdešimt metrų, parkrito be sąmonės. Atbėgo su medžiokliniu šautuvu rankose jo patėvis. Grasino nušausiąs tą, kuris taip padarė. Tėtė čiupo mano lazdą ir rėkdamas puolė ant jo. Ruskis pasitraukė - tik vis klausinėjo, kas taip išmargino jo sūnelį. Tam sūneliui buvo aštuoniolika metų. Mėnesį išgulėjo ligoninėje. Kartą susitikusi paklausiau, kaip jam patikusi lietuviška "svadba". Jis tik teatsakė: "Papadioš ty mnie" (tu man dar pakliūsi), o aš jam atsakiau, kad jei dar kartą man pasipainios, visai pribaigsiu.
Kartą ėjau iš valgyklos sriuba nešina. Jis pastojo man kelią ant tilto. Tiltas platus, medinis. Ligi namų pusė kilometro, į valgyklą gal kiek mažiau. Už diržo turėjau medžioklinį peilį. Dešine ranka išsitraukiau iš makštų, o kaire, galvoju, tėkšiu jam į snukį sriubą. Vieno nebaisu. Grybų prisivalgiusi buvau stipri, nors ir liekna, bet buvau labai lanksti. Aš einu-ir jis eina į mano pusę. Žiūriu - ateina Juozukas Račkauskas. Rusui užsimojus man kirsti, keliais šuolias prišokęs Juozukas atėmė iš jo lazdą ir pagrasino, kad jeigu mane dar kartą puls - jam bus viskas. Jei net kas nors kitas mane užkabins - atsakys jis. Taip mano sriuba išliko, ir buvo suvalgyta. O tas permekis, atrodo, buvo bailys. Kiek manęs ten buvo: mažytė - 144 cm ūgio, liesa, liekna - liemenį savo rankomis apkabindavau. Daugiau jis man kelio nepastojo, nepadavė ir į teismą už kūno sužalojimą, nes jeigu būtų padavęs - pats būtų gavęs kalėjimo už pasikėsinimą valdišką šieną uždegti ir mane nužudyti. O šieno kūgių buvo daug - gal 280 t.
Vėliau dirbau kolchoze, pjoviau avižas. Pjautuvu įsipjoviau mažojo pirščiuko sąnarį iki pat nago, tačiau nuo darbo neatleido. Nėjau į darbą savo valia, nes labai skaudėjo. Užgijo tik po mėnesio. Tada ėjau į mišką medžių kirsti. Darėme kelią ir medžius vertėme iš šaknų. Kai tik ranką pakratau, pradeda bėgti kraujas. Atvažiavo direktorius, pamatė ant sniego kraujo lašelius ir klausia, kas susižeidė. Mergaitės pasakė, kad aš. Direktorius pasišaukė, apžiūrėjo žaizdą, paklausė, ar labai skauda, pats man tą pirštą aprišo ir liepė vakare ateiti pas jį į kontorą. Davė man taloną trims kg duonos, sakė, kad 1945 m. buvęs Lietuvoje ir žino, kad ten gera gyventi. Pavardė jo buvo Samolenka. Geras buvo žmogus, lietuvius užjautė.
BĖGIMAS Į LIETUVĄ
1947 m. aš ir dvi seserys Ginkaitės bėgome į Lietuvą. Susitaupėme du su puse kepaliuko forminės duonos, dvidešimt bulvių, grybų ir tris, gal po
200 g avižinių miltų bandeles. Su šiuo maistu mums reikėjo nukeliauti 3000 km ir pasiekti Lietuvą. Gal šimtą kilometrų ėjome pėsčios ir tik kitą vakarą priėjome mašinų kelią. Apie 60 km važiavome sunkvežimiu, kol pasiekėme traukinių stoti. Vyresnė iš seserų, studentė, liepė mudviem su jaunesniąja eiti į stotį ir pažiūrėti, kada važiuos traukinys į Maskvą. Mums bežiūrint, priėjo milicininkas ir paprašė dokumentų. Pradėjome ieškoti vienoje kišenėje, kitoje ir sakome: "Nietu, ukrali" (nėra, pavogė). Abi suėmė ir nusivarė į savo kabinetą. Mano draugė pasiprašė į tualetą. Ją išleido, o jos krepšį su maistu pasiliko. Draugė negrįžo.
Mane pasodino į kampą, paėmė iš manęs 300 rb., įdėjo į spintelę, užrakino, o raktą įsidėjo į kišenę. Pinigus iš manęs paėmė ne visus, nes kiti buvo paslėpti. Rusas kuriam laikui išeina, bet greitai vėl grįžta. Prieš rytą pradėjo snausti, o apie penktą valandą ryto kietai užmigo. Pasižiūriu - durys neužrakintos. Priėjau prie jo, matau - rakteliai sukabinti ant grandinėlės. Pamažu juos ištraukiau, drebančiomis rankomis atsirakinau stalčių, pasiėmiau savo pinigus ir išėjau. Kabineto duris užrakinau, o raktus numečiau po durimis. Slenksčio nebuvo, todėl jis pasilenkęs galėjo savo raktus pasiimti, arba kas nors kitas duris atrakins.
Išėjusi vaikščioju peronu - draugių niekur nematyti. Manau, gal kur tualete bus pasislėpusios. Nueinu - o jos kaip tik ten. Papasakojau savo nuotykius. Dabar vėl į stotį pažiūrėti, kurią valandą traukinys eis į Maskvą. Ginkaičių duona liko pas milicininką. Aš duonos turėjau tik du kepaliukus ir kelias virtas bulves. O Lietuva toli. Dar pėsčiomis reikia nueiti apie 20 km iki kitos stoties. Apsvarsčiusi, kad turime per mažai maisto, dabar žiema, sniegas, šalta, gal niekur negausime pavalgyti, nutariau toliau neiti, bet grįžti atgal. Seserys prašė, kad aš joms atiduočiau duoną. Atidaviau, ir mes atsisveikinome. Jos nuėjo traukinio keliu, o aš į kelią, kuriuo važiuoja mašinos. Buvo gal 6 valanda ryto, spaudė apie 40 laipsnių šaltis. Kai užeis šalčio srovė - tiesiog kvapą gniaužia, o tų srovių buvo labai daug. Nedaug trūko, kad būčiau sušalusi. Nuėjau apie 12 km ir girdžiu - atvažiuoja mašina. Vairuotojas priėmė mane į kabiną. Važiavome iki septintos valandos vakaro.
Kudymkaro rajone šiaip taip gavau nakvynę. Pasitaikė gera permekė -leido miegoti ant krosnies. Dar davė ir valgyti: dvi bulves ir į ledą sušalusių kopūstų. Parą buvau nieko burnoje neturėjusi, todėl pavalgiau labai skaniai. Netgi trupinius surinkau. Permekė, matydama mane taip su pasigardžiavimu valgant, pridėjo dar pusę bulvės ir išklausinė jo, ko aš atėjusi į jų rajoną. Aš pasakiau, kad pas gydytoją, ji ir patikėjo. Rytą, padėkojusi šeimininkei už nakvynę, leidausi į kelionę.
Pradėjo švisti, noriu valgyti. Išsiėmiau grybą, kelmutį - įšalęs, neįkandu. Bandelė iš avižinių miltų taip pat įšalusi. Begraužiant net kraujas iš dantenų pradėjo tekėti. Apsidairiau - visur miškas, nieko nematyti ir keliauju tolyn. Nuėjau tuos 50 km ir tik vieną žmogų kelyje tesutikau. Norėjosi gulti ant kelio ir pailsėti - toks miegas apėmė. Bet mintyse buvo viena: reikia eiti toliau, tada pailsėsiu. Spaudžia miegas ir šaltis. Kiek pajėgiu - bėgu. Pradėjo skaudėti padus. Vienoje vietoje sustojau, atsiklaupiau, paklūpojau ir vėl einu. Iki namų liko visai nedaug, tik aštuoniolika km. Jaučiu vis didesnį padų skausmą. Sutemo naktis. Vizėjaus kaimą pasiekiau apie devintą valandą nakties.
Tėtė kalbėjosi su mama, kad gal mūsų Elzė jau Lietuvoje, o čia aš pasibeldžiu ir - "Labas vakaras". Mama su tėte apsidžiaugė, kad mes vėl drauge. Suvarstomų batų niekaip negalėjau nuo kojų numauti - buvo prišalę prie padų. Įkišau kojas į krosnį, atšilo ir nusiaviau. O su batais ir oda nuo kojų nusilupo. Į batus buvau įsidėjusi padus iš beržo žievės. Ji susitrynė ir liko tik medvilnės kojinė. Batų padai buvo guminiai, todėl ir prišalo. Kojų padus labai skaudėjo. Vaistų nebuvo. Tėtė parnešęs ant žaizdų užpylė kažkokio vyno. Skausmas buvo neišpasakytas. Gydytoja atleidimo nuo darbo nedavė. Pasakė, kad fronte žmonės be kojų kariavo, o čia tik padų nėra, tai visai nieko baisaus. Tėtė parnešė žibalo ir pylė ant žaizdų. Tris dienas pagulėjau, o ketvirtą išėjau į darbą, nes vienai mamai dirbti buvo labai sunku. Vienos kojos mažiau buvo pažeistas užkulnis, kitos - pirštai. Taip ir ėjau krypuodama, stengdamasi minti vienos kojos kulnu, kitos - pirštais. Bet jei netyčia primindavau pilna pėda - nuo skausmo akyse žalia pasidarydavo. Žaizdas tepiau solidolu, kurio tėtė gavo pas traktorininkus. Žaizdos gijo lėtai. Tiek buvo gerai, kad patepus solidolu, skudurai prie žaizdų nepridžiūdavo. Ir tų skudurų nebuvo. Randi kur kokį šimtasiūlės skverną, išvalai ir dedi ant žaizdos. Vėliau tėtė pas permekę gavo iš kažkokio vaistinio augalo pagamintų vaistų. Taip ir sveikau dirbdama. Daug ašarų buvo išlieta, tik jos nieko nepadėjo. Reikėjo turėti šuns kantrybę patirtam skausmui iškęsti. To aprašyti neįmanoma.
Po ilgo gydymo kojos pagijo. Buvau sveika. Vėl pradėjome ruoštis į Lietuvą, tik dabar jau visi trys.
1947 m. vieną kartą tėtė nuėjo į valgyklą parnešti valgyti ir negavo, nes per mažai išvirė. Taip būdavo daug kartų, todėl į eilę reikėdavo stoti dar prieš valgyklos atidarymą. Kokias tris valandas reikėdavo stovėti eilėje, kad gautum tos skystos "pochliobkos". Buvo daug dienų, kai neturėjome pinigų sriubai išsipirkti ir tekdavo vėl medinę sriubą srėbti.
Piktas ėjo tėtė namo, negavęs sriubos. Beeidamas keliu, ant kažkokio daikto suklupo. Atsikėlė ir eina toliau, bet galvos nepalieka mintis, kad gal ten buvęs koks pagalys. Reikia grįžti ir jį paimti - bus kuo krosnį pakurti. Sugrįžo atgal, apčiupinėjo, o ten, pasirodo, ąsotis padarytas iš beržo tošies. Atidaro, žiūri - ogi medaus pilnas, gal kokie septyni kilogramai. Parėjęs pakuždėjo mamai, ką radęs. Prisivirėm vandens ir prisigėrėm su medumi, o kitą paslėpėm. Dirbame ir klausome, kas bus toliau. Jei kas paskelbs, kad pametė - atiduosime, bet niekas neatsišaukė. Sirgo viena mamos draugė Magdelena Mažeikienė. Mama pridėjo stiklinę medaus ir Mažeikienę pavaišino. Ši pasveikusi buvo mums labai dėkinga. Medaus mes nevalgėme, nes ruošėmės bėgti į Lietuvą. Taupėme duoną, pinigus, kuriuos atsiųsdavo iš Lietuvos. Mums padėjo Magdelena ir Antanas Mažeikiai, ir visa jų šeima. Už duoną mes atidavėme jiems savo duonos korteles ir 1947 m. kovo 1 d. pabėgome į Lietuvą.
Kelią aš gerai žinojau ir juo vedžiau savo tėvus. Nuėjome gal 20 km ir, eidami per kaimą, nutarėme truputį pailsėti. Vienoje lūšnelėje degė spingsulė. Moteris mus priėmė. Ji turėjo mažą gal šešių mėnesių vaikutį. Jis buvo labai išsekęs ir gailiai rėkė, nes norėjo valgyti, o moters krūtys buvo tuščios. Ji kepė bulvikes ant geležinės krosnelės ir jomis maitino kūdikį. Mama pasitarė su tėte, atpjovė jai gabalą duonos, davė medaus. Kai vaikučiui dėjo medų į burną, tas net motinos pirštus apžiojo. Motina apsiverkė, kad svetimšaliai ją bėdoje gelbsti. Tėtė jos paklausė, gal kaime kur stovi sargyba. Moteris atsakė, kad pagrindinėse gatvėse sargyba stovi. Ji pažadėjo, pamaitinusi vaiką, mus per kaimą pervesti. Tėvai jai davė stiklinę medaus, apie 400 g duonos. Moteris nenorėjo imti, sakydama, kad mes jai ir taip pagelbėjome. "Na, imu tik dėl vaiko, nes jis mirs iš bado nuo tų bulvikių",- pasakė ji ir paėmė dovanas.
Pervedė mus per kaimą ir išvedė į kelią. Nuėjus nuo kaimo nemažą galą, įžengėme į mišką. Girdėjome vilką staugimą. Visos vilkų rujos šaukėsi į vieną būrį. Mes buvome pasiruošę gintis. Miškas buvo nedidelis. Moteris, pervedusi mus per kaimą, sakė, kad mišku teks eiti apie 12 km. Aš ėjau pirmoji, mama - viduryje, o tėtė - paskutinis. Turėjau du peilius: vieną medžioklinį, o kitą ilgą kaip špaga. Mama turėjo lazdą, į kurios galą buvo įkalta 20 cm ilgio vinis, o tėtė - geležinį kriukį su nusmailintu galu, peilį ir kirvuką. Vilkų balsai tai tolo, tai artėjo. Kartais atrodė, kad jie visai netoli mūsų, tačiau nesusitikome. Miškas pasibaigė ir prasidėjo kaimelis.
Priėjome Mendelejevo geležinkelio stotį. Palikusi tėvus toliau nuo stoties, nuėjau pažiūrėti, kada važiuos traukinys į Maskvą. Žmonių perone buvo daug. Ogi žiūriu - tas pats milicininkas stovi netoli durų ir kalbasi permekiškai su kažkokia moterimi. Aš atgal pas tėvus. Pasakiau, kad turime eiti dar 20 km į kitą geležinkelio stotį, nes čia mus greitai sugaus. Kai išėjome, jau švito. Ėjome jau trečia para ir labai pavargome. Paėję traukinio keliu, radome nemažą šieno kūgelį. Sniegu nubridome prie jo, prisipešėme šieno, pasižymėdami, į kurią puse turime eiti, susispaudėme visi į krūvą, kad būtų šilčiau, užsiklojome šienu ir mudu su tėte užmigome. Tik mama nemiegojo - mus saugojo. Tą dieną "nešalo", buvo tik 30 laipsnių šalčio. Kaip gera buvo miegoti: po šonu minkšta, šilta, šienas kvepia. Pagalvojau, kad jeigu visada galėčiau taip minkštai miegoti - tai būtų gerai! Per pusantrų metų mes buvome pripratę miegoti ant grynų lentų ne daugiau kaip 5-6 valandas. Pridedi galvą prie lentos ir užmiegi. Mes, lietuviai, čia gyvenome dvidešimto amžiaus šuns gyvenimą.
Numigę keletą valandų, pasidarėme žvalūs, stiprūs ir ėjome toliau. Geležinkelis buvo dviejų eilių. Ėjome takeliu tarp bėgių. Aš ėjau pirma, už manęs tėtė, o paskutinė mama. Matome iš priekio atvažiuoja traukinys. Kad traukinys atvažiuoja ir iš už nugaros - nematėme. Staiga atsidūrėme tarp į priešingas puses važiuojančių traukinių. Mano pirma mintis buvo gulti, bet tuojau pat pagalvojau, kad iš paskos einantys tėtė su mama gali ant manęs suklupti ir patekti po traukiniu. Gyvi likome tik per Dievo galybę. Kai dabar pagalvoju apie tą mūsų kelionę, - net šiurpuliai per nugarą perbėga, o tada buvo nebaisu.
Iki Vereščiagino stoties dar buvo likę eiti 5 km. Mus pasivijo rusiukė, iš pažiūros smarki mergaitė. Susipažinome. Pasakėme, kad mums reikia važiuoti į Maskvą. Ji važiavo į Kirovą. Stotyje mama su tėte pasislėpė už didelės krosnies. Su rusiuke sutarėme, kad ji mums nupirks bilietus, o aš jai už tai atiduosiu savo gražų medžioklinį peilį ir špagą. Traukinys į Maskvą turėjo išeiti 23 val. ir bilietų į jį dar nepardavė. Mudvi pavaikščiojome po stotį, po to nuėjome už stoties, kur aš jai atidaviau savo ginklus ir diržą. Grįžome atgal. Staiga mane sustabdo komendantas ir klausia: "Kur tėvai?" Pradėjau aiškinti, kad apie tėvus nieko nežinau - esu viena. Komendantas perdavė mane saugoti milicininkui, o pats nuėjo į stotį ieškoti tėvų. Suradęs visus suėmė ir grąžino į Kudymkaro rajoną.
RAŠEI AR NE?
Iš Vereščiagino stoties į Mendelejevą vežė traukiniu, o iš ten į Kudymkarą - sunkvežimiu. Atvežę perdavė milicijon, kur buvome uždaryti į areštinę, pertvertą pusiau lentine sienele. Vienoje pusėje uždarė tėtę, kitoje mane su mama. Kambarėlyje buvo įrengti gultai, stovėjo krosnis. Apžiūrėjau, kad lango grotas ir stiklą galima išimti. Areštinė buvo pirmame aukšte, taigi gal vėl pasiseks pabėgti. Anksti rytą mama išlaipino mane per langą nueiti į turgų nupirkti maisto. Nupirkau 30 virtų bulvių su lupenomis, kitoje vietoje nupirkau dar 6 bulves ir 10 raugintų kelmučių galvų ir grįžau atgal. Buvojau prieblanda. Mama paėmė krepšį su maistu ir įsitraukė mane į vidų. Buvome nutarę vakare vėl bėgti, nes buvo patogi diena - sekmadienis. Papasakojau mamai savo dienos įspūdžius ir galvojau, kaip reikės paduoti maisto tėtei. Nutariau, kad užlipus ant krosnelės, bus galima sutrupintų bulvių tėtei paduoti per plyšį. į kamerą įėjo milicininkas ir atnešė valgyti. Po kiek laiko atėjęs komendantas išsivedė mane tardyti. Atvedęs uždarė į tokią mažą be langų kamerą, kad nebuvo kur nė pasisukti: pusantro žingsnio ilgio ir žingsnis pločio. Supratau, kad žlugo mūsų pabėgimo planai, o trečią kartą gal būtų pasisekę. Galvojau, gal tėvai vieni bėgs be manęs, bet nors ir turėdami tokią galimybę, nebėgo - nenorėjo skirtis.
Prasidėjo tardymas. Ir vėl dėl tos plytos, ant kurios buvo užrašyta: "Kai Staliną kars - visa liaudis pritars". Pirmas klausimas - ko bėgau į Lietuvą? Atsakiau, kad mažai davė valgyti, mažai davė pinigų ir duonos.
Kas tie 400 gramų? Juk tai mažai. Pirmą dieną klausinėjo neilgai, nes buvo sekmadienis. Antrą dieną jau pakratė kaip reikiant, o toliau jau nežinojau, kada naktis, kada diena. Valgyti nedavė, tik tardydami kartais duodavo stikline vandens. Mušė gumine lazda nuo galvos iki kojų ir vis klausė, ar viena sugalvojau rašyti, ar kas patarė. Pasakau, kad nerašiau, ir vėl pasipila smūgiai. Mušė pasikeisdami, net mano kauleliai šokinėjo. Prarandu sąmonę, atsibundu - vėl tas pats klausimas. Ir taip daug kartų. Kartais nutempia į kamerą, kartais pati nueinu. Antrą dieną pakorė už kojų. Iš burnos prasimušė kraujas, rodos, ir iš akių, nes kai mane, netekusią sąmonės, nuleido - per veidą tekėjo kraujas. Kameroje gulėti galėjau tik kniūbsčia, nes visą labai skaudėjo. Trečio tardymo metu mano rankas suspaudė tarp dviejų lentų ir pradėjo badyti panages. Adatą dūrė per visą nago ilgį, gal 6-7 kartus į vieną panagę. Iš karto labai skauda ir darosi šalta, o vėliau netenku sąmonės ir griūvu. Gavusi smūgį į nugarą, sąmonę atgaunu. Išbadė visų pirštų panages. Valgyti nedavė, bet aš ir nenorėjau. Nutariau nieko nekalbėti. Ruskis bandė mane pražiodinti, bet aš nesižiojau. Tada kirto per galvą, ir aš vėl netekau sąmonės. Permokas šliūkštelėjo vandens man į veidą. Aš prasižiojau ir pradėjau verkti. Tada griebė mane ir įkišo pirštą į burną. Aš jį taip sukandau, kad net bėgo kraujas. Rusas, ranką kratydamas, lakstė po kabinetą. Po to vėl mušė, kol netekau sąmonės. Taip tardė aštuonias dienas, visą laiką mušdami. Komendantas liepė prisipažinti gražiuoju, tada nemuštą. Pagalvo-jau:"Dieve mano, Dieve gerasis, nerašiau gi aš ant tos plytos". Jie man sako, kad daug raidžių atitinka mano raštą, o kai parodė tas raides -mano akimis žiūrint, visai neatitinka. Apklausinėjo du tardytojai, vienas jų buvo Rakšinas. Klausė, kokią mirtį pasirenku? "Jeigu prisipažinsi -paliksime gyvą",- sakė jie. Aš atsakiau, kad nerašiau, kad gali žudyti, nušauti. "Bus parodomasis teismas, būsi sušaudyta tame pačiame kaime",- gąsdino mane. Atsakiau, kad 50 km iki kaimo aš nenueisiu. "Nueisi, kad ir 10 dienų eisi, bet nueisi. Bus kitiems lietuviams pavyzdys, kas laukia už Stalino tėvelio šmeižimą",- kalbėjo tardytojai.
Nuvedė į kamerą. Ši jau didesnė - trys žingsniai ilgio, trys pločio. Buvo trijų lentų pločio gultai, ant kurių padėtas rusiškas kryžius. Žibėjo gana šviesi elektros lemputė - kameroje buvo labai šviesu. Atnešė visą duoną, kurios per tardymą buvo neatidavę. Tardydami valgyti nedavė šešias dienas, todėl dabar gavau net pusantro kepaliuko duonos ir nesaldintos kavos. Pusę kepaliuko iš karto suvalgiau su ta kava, ir apėmė miegas. Atsiklaupiau prie gultų, pasimeldžiau, kryžių pastačiau į kampą, atsiguliau ir užmigau. Tikriausiai sargyba sekė, ką aš darau.
Miegojau kietai, nes tardymo laikotarpiu miegoti neleido. Nežinau, kiek buvo valandų, kai išgirdau rėkiant, ir pajutau, kad mane kelia. Atmerkusi akis pamačiau kameroje merginą ar moterį, kuri kalbėjo lietuviškai. "Tu miegi, o mane nuteisė mirti!",- šaukė ji. "Na ir kas, kad mirsi",- atsakiau jai. "Jeigu nori valgyti, tai duosiu truputį duonos - turiu. Mane irgi sušaudys. Ir gerai - visai nesielvartauju. Bus amžina ramybė, nereikės nei vargti, nei šalti, nei medinės sriubos srėbti." Pakalbėjome. Paklausė, už ką sėdžiu. Atsakiau, kad už nieką, esu nekalta, ant plytos nerašiau, tardant sumušė, panages išbadė ir mirti reikės nežinant už ką. Ji sakėsi neva viršininką užmušusi ir už tai esanti nuteista mirti. Nuo tardymų aš buvau labai išvargusi ir greitai vėl užmigau. Kai pabudau, jos kameroje jau nebuvo; ją išvedė man miegant. Matyt, buvo šnipė. Po kurio laiko atėjo gydytoja. Paklausė, ką skauda. Atsakiau, kad nugarą. Liepė atsistoti. Pasakiau, kad neturiu jėgų. Šiaip taip atsistojau, galva kvaito. Gydytoja, pamačiusi mano nugarą, net aiktelėjo. Nustatė, kad iš vietos išmuštas dešinysis inkstas. Mano lūpos buvo sukepusios, akys aptinusios. Paklausė, už ką taip? Atsakiau, kad už nieką. Gydė gerai. Tepė tepalu ir dar kažkokia smarve, kuri labai ėdė. Kai oda apgijo, galėjau gulėti ir ant šono.
Vėl nuvedė tardyti. Paklausiau, kada veš į Vizėjų šaudyti. "Ar nori. kad nušautų?"-paklausė tardytojas. Atsakiau, kad noriu. "Varle, tu. Vaikų mes nešaudom",- nuramino mane. Protokole, ant kurio pasirašiau, buvo parašyta, kad užrašas ant plytos - ne mano rankų darbas. Šiuo klausimu tardymas buvo baigtas. Prasidėjo tardymas, dėl ko bėgau į Lietuvą. Aiškinau, kad bėgau dėl to, kad nedavė valgyti, kad pasiilgau Lietuvos, močiutės, giminių. Ištardę vėl grąžino į tą pačią kamerą. Vakare vėl į tardymą ir vėl tas pats klausimas: ko bėgau? Komendantas Rakšinas buvo išgėręs. Man atsakius, kad noriu grįžti į Lietuvą, atsistojo ir kirto man per burną. Nugriuvau po stalu. Liepė stotis. Atsistojau. Paliepus sėstis -atsisėdau. Iš nosies bėgo kraujas. Nubraukiau ranka nuo burnos kraujų-Krūtinėje užvirė didžiulis pyktis, kad kažkoks pašlemėkas mane daužo.|
Toliau klausinėjo, kiek turėjau žemės. Atsakiau. kad aš žemės neturėjau — žemę turėjo tėvai, o kiek tegul paklausia mano tėvų. Pasakęs, kad tuoj man parodys, priėjęs prikišo nagano vamzdį man prie nosies ir grasino, kad gali mane nušauti. "Tai šauk, kad gali. Ko čia kaišioji panosėn pistoletą kaip kokia boba",- atsakiau jam. Tada jis taip kirto man per veidą, kad prakirto kaktą, antakį ir skruostą. Aš nenugriuvau, nes numačiau, kad vėl gali kirsti, ir laikiausi abiem rankomis įsitvėrusi krėslo. Pašokusi taip jam smogiau, kad jis parkrito, o naganas išlėkė iš rankos. Abu griebėme ginklą: jis už rankenos, aš už vamzdžio. Kilo toks triukšmas, kad išgirdęs atbėgo kitas kariškis ir mus išskyrė. Komendantas įsidėjo naganą į dėklą ir pasakė, kad būtų mane pribaigęs. "Tavo didelė laimė, nes aš tave būčiau pribaigusi",- atrėžiau jam. Vėl pradėjo mušti. Mušė, kol netekau sąmonės. Atgaivino ir vėl mušė - po to nutempė į kamerą. Kitą dieną komendantas buvo jau blaivus ir baigė tardyti, dėl ko aš bėgau į Lietuvą. Apklausė, kur ir ką dirbu, ir byla buvo baigta. Sekretorė išsmalavo man visus pirštus ir spaudė ant popieriaus visus ir po vieną.
Kai susveikau, mane išvedė į Kudymkaro kalėjimą. Kalėjimo gydytoja nustatė, kad jau esu sveika. Kalėjime radau savo mamą ir po kelių dienų mus išvežė etapu į Permės kalėjimą. Vežė daug kalinių traukiniu ir mašina.
Permės kalėjime buvo 12 lietuvių, 4 vokietaitės, buvo totorių, krymiečių ir ukrainiečių - iš viso 40 moterų, ir visos už pabėgimą. Kalėjime buvo "labai gerai": davė 500 g duonos, arbatinį šaukštelį cukraus, vandens - gerk kiek nori. Pietums - pusė litro sriubos, 50 g košės, vakare -vėl pusė litro sriubos. Mes su mama gulėjome pirmame gultų aukšte. Kalėjime išbuvau tris mėnesius. Lietuvės moterys parašė pareiškimą, prašydamos darbo, nes be darbo - nuobodu.
Mus, neteistas, iš kalėjimo etapu išvedė į lagerį. Mūsų, lietuvių, buvo 22 moterys ir kažkiek vyrų. Lageryje davė dvi dienas pailsėti, o paskui į darbą. Brigadininke išsirinkome Onutę Miškinytę, o jos pavaduotoja -totorę. Į darbą ėjo dvi moterų brigados: viena vagių -18 moterų, o kita -mūsų, suimtų už pabėgimą. Vyrų ėjo daug. Dirbome prie Kamos upės. Atplukdytą baržą "šluotų" reikėdavo perkrauti į du didelius vagonus, stovinčius už 100 m nuo baržų. Vyrai vieni pjovė lentas, kiti malkas, dar kiti padavinėjo medžius iš Kamos. Mūsų brigada krovė į vagonus lentas arba metrines malkas. Per dieną reikėdavo pakrauti didelį vagoną. Vagonėlio kelias buvo sugedęs - viską reikėdavo nešti ant pečių 80 m ir toliau. Mechanizmų nebuvo. Už zonos dirbti ėjome: brigadininke Onutė Miškinytė, Onutė Ievaišytė, Onutė Paršeliūnaitė, studentė Marytė Miškinytė, Pranė Dambrauskienė, Marytė Muraškaitė, Ievutė Kavaliūnaitė, Kastutė Simonaitytė, Konstancija Simonaitytė, Julė Lelešiūtė, Onutė Pratkonytė ir jos draugė, kurią visos vadinome tetule, Jadzė, Marytė, Janutė, kurių pavardes pamiršau, ir aš, Elzė Prajaraitė. Be to penkios Krymo totorės ir penkios ukrainietės. Zonoje dirbo mano mama Magdelena Prajarienė, mokytoja Lapėnienė, Adelė Liesienė, Marytė Kvietkauskaitė, Onutė Kugaudaitė ir dar viena tokia nuo Veiverių liesa Ona. Mes, dirbančios už zonos, įvykdžiusios normą 100-108 proc., duonos gaudavome po 700 g. Tačiau ne visoms užtekdavo. Onutė Miškinytė taip sutvarkė, kad vieną dieną vienos gaudavome po 700 g, kitą dieną - kitos. Gavusi 700 g, 200 g atiduodavau mamai, kuriai dėl silpnos sveikatos leido nedirbti, arba tėtei. Tėtė Pranas Prajara dirbo už zonos, su juo kasdien susitikdavau. Duoną jis mainė į tabaką. Mama iš manęs duonos imti nenorėjo, bet aš labai siekiau, kad ji sustiprėtų.
1947 m. liepos mėn. dar buvau lageryje. Buvo sekmadienio rytas. Pavalgėme pusryčius. Kas rašė laiškus, kas šiaip sau sėdėjo. Pradėjome dainuoti. Praėjo daktarų komisija ir mūsų barako moterų komendante, patikrino galvas, ar nėra utėlių. Buvome švarios, plaukų niekam nekirpo. Dainuojame toliau dainą po dainos. Mūsų paklausyti atėjo vagių brigada. Atėjo tikrindamas viršininkas, majoras, su vyrų komendantu. Jis pradžioje klausėsi karidoriuje, po to atėjo į vidų ir klausia, kodėl tokią liūdną dainą dainuojam. Reikia dainuoti linksmas dainas. Tada mūsų brigadininke Onutė Miškinytė ir sako: "Merginos, padainuokime linksmą dainą, tik garsiai ir gražiai",- ir ji užtraukė, mums pritariant:
Stalinai, Tėveli, mums žadėjai rojų,
O dabar iš šūdo neištraukiam kojų.
Ramtadry vai lia lia, ramtadrylia lia lia
O dabar iš šūdo neištraukiam kojų.
Ar aš ne mergelė, ar ne vainikuota,
Ar mano galvelė, ar ne sušukuota?.. ir t.t.
Majoras ir kiti rusai viršininkai mums už dainą labai plojo ir dėkojo, kad dainoje dar ir Staliną paminėjome.
ROPĖS IR ŠARKOS
□ Likimo sesės: Asiė Dinėšaiva u Elzė Prajaraitė
1947 m. rugpjūčio mėnesį iš Maskvos atsiuntė mano bylą. Joje buvo sprendimas mane paleisti, bet palikti tremtyje. Aš laisva, bet tremtinė. Į darbą manęs nevarė. Nors norėjau eiti dirbti, tačiau neleido - grąžino į baraką. Iš lietuvių tada paleido mano tėte Praną Prajarą, mamą Magdeleną Prajarienę, mane - Elzę Prajarailę, Adelę Liesienę, Marytę Kvietkauskaitę, Onutę Kugaudaitę, Zigmą Siniauską ir Balį Petrulį.
Dar buvo paleisti trys moldavai, keturios ukrainietės - iš viso 16 žmonių. Valdiškus drabužius grąžinom ir likom tik su savais. Antrą dieną atsisveikinau su išeinančiomis į darbą draugėmis.
Mus išsivesti čekistas iš Permės atvyko tik trečią dieną. Visus 16 žmonių į Permę išvarė pėsčius. Ten šaukė po vieną į kabinetą, apklausinėjo ir perspėjo, kad jei pasakysime, ką matėme lageryje,-
grąžins atgal. Reikėjo pasirašyti, kad tylėsime. Aš pasakiau: "Jei jūs mane grąžinate į seną vietą - Kudymkaro rajoną, Vizėjaus kaimą - aš vėl bėgsiu. Geriau grąžinkite į kalėjimą". Čekistas atsakė, kad visus veš į naują vietą - į tarybini ūkį. Davė rusą vadovą, vakare nuvedė į Permės stotį ir nuvežė į Ergač. Palaukė, kol pradėjo švisti, ir 4 valandą ryto išvedė pėsčius į tarybinį ūkį, kuris buvo už 15 km. Ėjome astuonias valandas ir 12-tą pasiekėme tą vietą. Pamatęs mus, tarybinio ūkio direktorius atsisakė priimti. "Čia ne darbininkai, bet gyvi lavonai,- priešinosi jis,— kai jie numirs, aš neturėsiu lentų karstams padaryti!" Tačiau įstatymas yra įstatymas. Mus atvedęs čekistas liepė jam pasirašyti, kad priėmė žmonių, ir viskas.
Direktorius aiškiai buvo mumis nepatenkintas. Tą dieną nieko nedavė valgyti. Prisirinkome grybų, iš Krymo totorių pasiskolinome puodą ir juos išsivirėme. Grybai buvo geri - raudonikiai, baravykai, ūmėdės. Apgyvendino bendrai vyrus ir moteris viename bendrabutyje. Mūsų buvo šešiolika ir dešimt ukrainiečių vyrų. Bendrabutis buvo nedidelis - 8x8 m, pilnas blakių. Pirmą naktį mus kaip dilgėlėmis plakė, paskutinį mūsų kraują gėrė.
Rytojaus dieną davė po 500 g tokios skanios duonos, kad burnoje tirpte tirpo - kaip medus. Davė po samtį sriubos ir bulvių košės. Turėjome išsivirę grybų sriubos, į kurią sudėjome košę - buvo tiesiog apsivalgymas, net mūsų akys prašviesėjo. Rytojaus dieną skirstė į darbus. Mus paskyrė su totorėmis. Jos mus pradėjo mokyti, kaip reikia padaryti ryšį ir surišti į pėdus kviečius. Mes - penkios lietuvės ir keturios ukrainietės - tik juokėmės, nes viską mokėjome dirbti geriau kaip tos totorės, nes juk buvome iš savo ūkių. Aš dirbau su mama ir viena totore, rišau jos ir mamos sugriebtus pėdus. Mama, prisirinkusi varpų, trynė jas ir valgė grūdus. Suvalgo saują kviečių, kitą man duoda. O skanūs tie iš varpų išlukštenti kviečiai! Totorė davė mums po gyvulinę ropę. Tokios ilgos ir salstelėjusios - neapsakomas skanumas! Kad ir gyvulinės!
Kitą dieną mus į darbą išleido vienas - be priežiūros. Einu ir bijau. Rodos, kad esu dar lageryje ir iš paskos eina konvojai. Bet greitai apsipratome. Rišome pėdus. Du vyrai sėdėjo ant mašinos, vienas valdė arklius, antras su šake davė pėdus ir metė mums. Darbas sekėsi labai gerai. Rišome pėdus ir pilnomis saujomis valgėme kviečius. Mudvi su mama dirbome greta, ir aš vadavau mamą, surišdama pėdus už ją, kad ji pailsėtų.
Surišusios pėdus, triname varpas ir parnešame vakare tėtei... Užaugo ropių laukas, gal šeši hektarai. Vakare, parėjusios iš darbo, pasirenkame malkų (miškas buvo čia pat), susikuriame didelį laužą ir primetame ropių. Kokios skanios keptos ropės! Žievę nulupi, rodos, kad taukai bėga -minkšta, skani. Ryte, gavę duoną, ropę su duona valgom. Valgykloje valgyti atsisakėme.
Tėtė dirbo kitur. Radęs kur, prikasa bulvių, išsiverdame bulvinės košės, sustingusią užsikrečiame ant beržo žievės, dar truputis duonos, ir valgome su kepta rope. Tik tėtė ropių negalėjo valgyti nei žalių, nei keptų. Mudvi su mama atiduodavome jam po puskilogramį savo duonos, mums užteko po 250 g.
Tolimesnis darbas buvo kūlimas. Dabar galėjome arpuotų grūdų valgyti, kiek norėjome ir dar pilnas kišenes į namus parsinešdavome. Gavome lieso pieno po litrą žmogui, užsibaltiname tuos rugius ar kviečius. Tikra šventė. Mes pradėjome atsigauti, pasidarėme smarkūs, sustiprėjome. Valgėme daug grybų. Kertant javus, kai sustoja arkliai pailsėti, mudvi su mama einame grybauti į aplinkinius beržynus. Totoriai grybų nerinko ir nevalgė. Jie kartą buvo apsinuodiję musmirėmis, nes ėmė visus iš eilės.
Kai atvažiavome, mūsų buvo tik kaulai ir oda. Dabar mes su mama pradėjome taisytis. Visą mėnesį valgėme savo maistą. Gavome algas. Duoną ir liespienį pirkome. Iš totorių nusipirkome pamazginį kibirą ir katiliuką, išsivirinome, išsišveitėme ir virėme jame bulvių košę. Ir kitos lietuvės - Adelė Liesicnė, Onutė Kugaudaitė ir Marytė Kvietkauskaitė ateidavo pas mus prie laužo ropių išsikepti. Ryte, švintant, eidavome rinkti malkų, nes vakare, parėjus iš darbo, jau būdavo prietema. Kartais malkų prisirinkdavome ir per pietus. Vakarais su Onute rovėme ropes ir nešėme slėpti į mišką. Vieną rytą direktorius sušaukė visus darbininkus į susirinkimą ir pasakė, kad mes suvalgėme keturias tonas ropių ir dar pridūrė: "Na, nieko aš jums nesakau, kad tiek suėdėte: Jau taisotės, gal nei vieno nereikės laidoti. Dirbate labai gerai, pavyzdingai, pravaikštų nedarote. Jūs man patinkat".
Į tarybinį ūkį atvežė senų vyriškų kailinių, ilgumo iki kelių. Ukrainiečiai ir totoriai sandėlyje išsirinko gerus, o mums - kas liko. Mes pasiėmėme po vienus kailinius - bus naktį kuo užsikloti, o šaltą dieną - apsivilkti.
Rudenį, nukasus bulves, ukrainiečiams vyrams davė po 50 kg. Mums nedavė. Paklausus kodėl, atsakė, kad mes gausime kitais metais, mat ukrainiečiai jau užsidirbo, o mes dar ne. Aš, mama ir tėtė, kur tik nutvėrę ropių, nešėme į mišką juodai dienai. Taupėme grūdus, ruošėme siuntinį į lagerį draugėms. Jau turėjome apie 6 kg rugių ir kviečių, bet juos ukrainiečiai pavogė. Jie pavogė dar ir du maišus bulvių. Juos susekė, padarė kratą ir viską surado. Tarp rastų daiktų buvo ir mūsų krepšelis su grūdais, pasiūtas iš šimtasiūlės rankovės. Taip ir negalėjau draugėms, likusioms lageryje, padėti. Tuos du ukrainiečius - Kucai ir Parkamčiuk - teisė. Gavo po penkerius metus.
Mano tėte spalio mėnesį paėmė į kitą tarybinį ūkį dirbti kalviu. Vėliau ir mus ten perkėlė, davė po kambarį barake. Mudvi su mama dirbome visokius darbus. Ir vėl prasidėjo blogos dienos. Pinigų nedavė tris mėnesius, nes neturėjo. Nebuvo, ką parduoti. Kai parduoda mėsos ar sviesto, tada darbininkams išmoka. Ir vėl laukiam 2-3 mėnesius. Buvome jau susitaupę 725 rb. 1947 m. lapkričio mėnesį juos keitė - gavome 72 rb. 50 kp. Ir vėl tapome "ubagais". Valgyklą uždarė, nes nebuvo kam valgyti. Negi virs dėl kelių žmonių! Vėl teko srėbti medinę sriubą. Sulysome. Keletą dienų teko dirbti sandėlyje, tai pavalgėme rugių ir kviečių, bet ir tuos draudė valgyti, sakydami, kad bus išeikvojimas. Tik avižų su vikiais leido pasispraginti ant geležinės krosnelės.
Vėliau iš sandėlio visus darbininkus pasiuntė į kitus darbus. Mama su totore pjovė malkas, o aš su kita totore kokias dvi savaites dirbau miške. Suplyšo batai. Ilgai nepataisė. Kokias tris savaites namuose vaikščiojau basa. Kai batus pataisė, paskyrė mane su dviem totorėm akselį pjauti. Dirbome naktinėje pamainoje. Dvi sukome akselinę, o viena kimšo šiaudus. Dirbome pasikeisdamos nuo 6 val. vakaro iki 2 val. nakties. Moterys, kurių maži vaikai, dirbo dienos metu. Tris mėnesius sukau akselinę be išeiginių, o mama pjaustė malkas kiaulidėms. Šėrėjos ten kūreno krosnis, kad paršeliai ir kiaulės nesušaltų. Dieną eidavau padėti mamai. Kada nuo ryto, kada nuo pietų, kartais ir visą dieną pjaudavau malkas, o vakare eidavau sukti akselinę. Pabaigėme duoną. Dvi dienas neturėjome ko valgyti. Slidžių neturėjau, o sniego buvo daug ir prie liepų prieiti negalėjau. Gėrėme pasūdytą vandenį. Vieną dieną man nusišypsojo laimė sugavau dvi šarkas. Kai parnešiau namo, tėtė su mama pralinksmėjo -dabar tai pavalgysime. Aš tas šarkas nupešiau. Jos tokios mažos pasidarė. Galva didelė, kaklas kaip šiaudas, o kūnas - kaip ne nupešto varnėno. Ir tos mėsos nedaug. Verdam verdam nuo vakaro iki 2 val. nakties - mėsa kaip kieta, taip kieta. Tėtė su mama mėsos neįkando, tai suvalgė po skrandelį ir kepenėles. Išgėrė dar truputį viralo. O dvokas tų šarkų! Vis tiek valgiau. Kai išslysta iš rankų - tai vos dantų neišmuša. Gal jos šimtametės buvo?!
Kitą dieną susiradau lentą ir pasidariau šiokias tokias slides. Dabar galėjau nušliuožti į mišką, prisipjauti nestorų liepų šakų. Tokių žievė dar nesumedėjusi ir skaniausia sriuba. Virėme pušų šakučių arbatą. Per mėnesį gaudavome 20 kg bulvių. Tėtei davė 500 g sviesto ir 12 litrų gero pieno. Sviestą mama gerai pašildė, valgėme labai skalsiai, pušine arbata užsigerdami. Cukraus nedavė gal šešerius metus.
1948 m. sausis buvo labai šaltas, iki 50 laipsnių šalčio. Mama taip nusilpo, kad iš darbo namo nepajėgė pareiti. Mudu su tėte parsiveždavome ją rogutėmis. Duonos gavome po 500 g. Sriubos negaudavome. Duoną buvome išėmę i priekį už penkias dienas, todėl daugiau mums nedavė. Nei varnos, nei šarkos sugauti nepasisekė - nėjo į kilpas. Ūkis pradėjo kulti sėklinius dobilus. Iš jų pelų virėme sriubą. Vieną kartą, kai visi darbininkai nuėjo pietauti, parsinešiau pusę kibiro dobilų sėklų. Iš jų virėme košę ir sriubą ir truputį atsigavome.
Kartą pas tėtę į kalvę atėjo gyvulininkystės brigadininkas. Išsikalbėjo, kad jau 36 metai, kaip ištremtas iš Ukrainos, kad ir jam iš pradžių buvę labai sunku. Tėtė papasakojo, kad mūsų mama labai nusilpusi, negali atsikelti, jėgų visiškai neturi. Tuo metu aš ten pat pjoviau gyvuliams akselį. Brigadininkas liepė ateiti naktį pas jį, jis duosiąs truputį "kalociaus" (sėmenų ar saulėgrąžų išspaudos) ir pieno. Sustojusi pailsėti, nuėjau pas jį ir parsinešiau kelias saujas "kalociaus" ir du litrus pieno. Nešiau taip, kad niekas nepamatytų. Tas žmogus padėjo mums palaikyti gyvybę. Vėliau gavo dokumentus ir išvažiavo į Ukrainą.
Dieve, Dieve, kaip sunku mirti badu! Miršti ir nenumiršti. Naktį guli ir nežinai, ar atsibusi iš miego, ar rytą atsikelsi. Labai norėjome neatsibusti, bet giltinė mūsų neėmė. Gal buvome per daug sulysę? Nors šiaip ji nesirenka-visus lygiai pjauna be išimties, tiek jaunus, tiek senus. Matyt, mūsų valanda buvo dar neišmušusi, dar turėjome gyventi, turėjome grįžti į Tėvynę, kurią matėme tik sapne.
Mudu su tėte taip pat buvome labai nusilpę, papūtus stipresniam vėjui, parpuldavome. Mamos ir mano kojos buvo sutinusios - pėdos buvo minkštos, atrodė riebios. Rankos taip pat, bet gal nuo šalčio, nes pirštinių neturėjome. Kur radusi koki skudurą, apmuturiuoju rankas ir dirbu. Žmogaus organizmui, svarbiausia, maisto reikia. Naktį miegi, o pilvas valgyti nori, ir ranka viską kiša į burną - ar šipulį, ar skudurą. Žiūrėk, jau ir burnoje, jau kramtai.
Kovo mėnesį diena jau gerokai ilgesnė. Dirbome po aštuonias valandas, iš ruginių šiaudų pjovėme akselį. Iš varpų iškrisdavo vienas kitas grūdas. Surenku po vieną grūdelį, kai kada ir sauja dvi būna. Parnešusi išverdu ir duodu mamai valgyti. Mama pradėjo sveikti. Mudu su tėte džiaugėmės, kad mama jau atsimerkė. Pati valgyti nepajėgė, reikėjo maitinti. Valgydinau ją 33 paras. Pagaliau sustiprėjo, pradėjo dairytis po kambarį.
Totorės pamačiusios, kad aš renku grūdus, paklausė, ką aš su jais darau. Paaiškinau, kad serga mama ir aš jai verdu sriubą. Jos pasikalbėjo tarpusavy savo kalba, ir viena iš jų atnešė dvi bulves, duonos gabaliuką kaip degtukų dėžutę, kita atnešė litrą sriubos. Viską atidaviau tėvams. Sena totorė paklausė, kodėl aš nevalgau. Atsakiau, kad mano tėvai serga, ir aš privalau juos maitinti. Nuo to vakaro totorės man nešė sriubą, po dvi, tris bulves ir liepė man valgyti. Jos pasikalbėjo su savo vyrais traktorininkais, ir jie atnešdavo tėtei po dvi-tris bulves. Traktorininkų buvo vienuolika. Mes greitai pradėjome stiprėti, sutinimas atslūgo. Gavome už tris mėnesius algas, prisipirkome bulvių. Buvojau pavasaris, atsirado dilgėlių. Iš jų ir iš pušų ūglių virėme arbatas, kurias "saldinome" druska.
Pavasarį prasidėjo sėja. Mus nuo akselio pjovimo atleido ir paskyrė perrinkti ir skaldyti bulves. Darbas prasidėdavo 7 val. ryto ir baigdavosi 9 val. vakare. Dirbome 14-15 valandų per parą. Bulves sodino su jaučiais ir arkliais. Užsodino 12 ha. Rudenį jas kasėme rankiniu būdu - kastuvais. Mes taip pat pasisodinome 7 arus. Bulvės užaugo labai geros. Dar pasisodinome agurkų ir burokėlių. 1948 m. rudenį duonos žmogui davė po 1 kg. Trejus metus badavome ir kovojome su mirtimi.
Prasidėjo derliaus nuėmimas. Rugius, kviečius, avižas ir miežius rišome į pėdus, penkis pėdus sustatydavome, o šeštu uždengdavome. Aplinkui apgrėbdavome. Kūlė laukuose mažomis kuliamomis mašinomis. Arė jaučių traukiamais, mediniais plūgais, akėjo medinėmis akėčiomis su mediniais virbalais - sukištais šakų gabalais. Dieve mano, kokia tai buvo technika! Traktorių ratai su nagais - dar pirmųjų laidų. Du turėjo ir tie patys buvo sulūžę. Prasidėjus kūlimui, kai ryte išeini, tai darbą baigi 12 val. nakties. Dirbome šviečiant mėnuliui. Kol pareini namo 3-4 km, tai atsiguli trečią valandą nakties, o ryte vėl i darbą. Vėluoti negalima. Jei padarai tris pravaikštas - šešis mėnesius atskaito po 25% iš atlyginimo. Mus, tremtinius, nė vieno už pravaikštas nenuteisė, o rusus teisdavo po kelis kartus. Šiame ūkyje dirbo trylikos tautų tremtiniai.
Prasidėjus bulvių kasimui, dienos metu kasėme valdiškas bulves, o naktį - savas. Išeiginių nedavė. Kartais iš kalvės išleisdavo tėtę porai valandų namuose padirbėti. Naktį laužus sukuriame ir jų šviesoje kasame bulves. Kartais pasišviesti pasiskolindavome "liktarną". Prasidėjo lietūs, pasnigo, pašalo. Sniego iškrito gal 15 cm, o mūsų bulvės po sniegu. Pribėgdami kasėme jas, purvinas, apsivėlusias dumblu, ir pylėme kalvėje į kampą. Apdžiūvusias nešėme namo.
GYVENIMAS "GERĖJA"
Lapkričio mėn. nutarėme, kad mama į darbą neis. Dirbsime tik mudu su tėte, o mama virs mums valgyti. Taip buvo daug geriau: pareini namo, o čia jau šiltas viralas - iš karto sėdi valgyti. Kai ūkyje atsirasdavo svarbių darbų, kviesdavo ir mamą bent porą dienų padirbėti, nors šiaip jos į darbą nevarė.
Pamažu gyvenimas gerėjo. Ūkis gavo didelių kuliamųjų mašinų, vikšrinių ir "Bielarusų" traktorių. įsigijo dvi bulvių kasimo mašinas. 1948 m. žiemą moterys ir merginos dobilus dar pjovė rankiniu būdu. Benziną ir žibalą iš miesto vežė vežimais. Išvažiuoja 15 vežimų, tai parveža 15 statinių. Ūkis turėjo du sunkvežimius, bet jie buvo sulūžę ir retai kada iš garažo išvažiuodavo. Sunkūs vargo keliai buvo toje plačioje ir kvailoje šalyje. Kokios kiaulės, tokios ir dešros, koks šeimininkas, tokia ir tvarka!
1950 m. gavome nusipirkti kartūno. Pasisiuvome baltinius, pasidarėme šiaudines pagalves. Kaip gera buvo, atrodė, kad ant pūkinės pagalvės miegi. Po kiek laiko gavome nusipirkti audinio čiužiniams. Pasisiuvome, prikimšome šiaudų. Naktį negalėjome užmigti - taip minkšta buvo. Tai ne ant grynų lentų miegoti, o taip buvo pramiegota penkerius metus!
Mes, aštuonios merginos, miške gaminome malkas. Nupjauname 60 cm ilgio trinkas, suskaldome ir sukrauname į rietuves. Vakare ateina brigadininkas, išmatuoja ir užrašo, kiek kubų padaryta. Aš dirbau su vokietaite Regina Livenšten. Kartą kūrenome didelį laužą. Apie jį susirinko visos biržėje dirbančios merginos - totorės. Viskas buvo gerai, kol viena totorė prie laužo, netoli manęs, atliko savo gamtinį reikalą. Bandžiau ją nuvaryti, bet ji nėjo. Pasklido smarvė. Priėjusi bakstelėjau ją koja, ir ji parvirto. Totorės sujudo ir puolė ant manęs. Regina stojo manęs ginti ir mudvi, pagrasinusios, kad visas sugrūsime į tą jų mėšlą, nuvijome nuo laužo. Vakare, atėjus brigadininkui, jos viską papasakojo. Brigadininkas taip pat buvo totorius ir apie įvykį pranešė direktoriui. Šis man paskyrė bausmę - pavasarį vieną mėnesį ganyti karves. "Kad būčiau žinojusi, jog būsiu taip nubausta, visas šešias totores būčiau sugrūdusi į tas išmatas, kad man jos daugiau nedergtų ant kelio",- pasakiau direktoriui.
Regina taip pat nenorėjo dirbti su totorėmis, todėl vieną dieną, anksti išėjusi iš darbo, pro kontorą grįžo namo. Direktorius pamatė ir ją taip pat nubaudė - vieną mėnesį ganyti karves. Buvo birželio mėnuo. Ganome mudvi tas karves: nugename į svetimo kolchozo dobilus, o pačios sulipame į medžius ir laukiame, kol karvės paės. Direktoriaus pagrasino, kad jeigu karvės sumažins pieną, tai dar mėnesį teks ganyti, todėl mes stengėmės. Tų dobilų buvo gal 100 ha, o karvių tik 42. Primilžis pakilo, melžėjos buvo patenkintos, kad gerai uždirba.
Urale birželis, liepa ir rugpjūtis labai karšti - iki 46 laipsnių, kartais pakyla net iki 50-ies. Jokio vėjelio, oras mirguliuoja, net paukščiai miškuose išsislapsto. Žiemą šaltis siekia 40-50 laipsnių. Esant 40 laipsnių, į darbą eiti nereikia. Tik apie pietus, šalčiui sumažėjus, išeidavome dirbti. Geras darbas buvo karvėms vežti silosą. Užeini į tvartą, apšyli. Urale sniego prisninga daug. Kai sninga - šaltis sumažėja iki 28-30 laipsnių. Kai kuriais metais prisninga per 1,5 m sniego. Sniegas purus - varna klimpsta. Atodrėkių nebūna. Balandžio mėnesį sniegą pradeda leisti ir leidžia labai greitai, tik kur atšlaitėse dar išbūna iki birželio pabaigos.
Lengvų darbų Urale moterims ir merginoms nebuvo. Žiemą darbas miške, pavasarį mėšlas mėžti ir dirbti po 14-15 val. be poilsio dienų. Tai bulves sodinti, tai iš avižų ir miežių usnis ravėti: norma - vienas ha. Viskas rankomis. Duoda darbines pirštines, ir ravėk. Kartais padarome normą, o kartais ir ne. Pabaigus pavasario darbus, vieną mėnesį dirbame po 10 valandų. Prasidėjus laukų valymo darbams, viskas grįžta į senas vėžes - vėl po 14-15 val. per parą. Ir taip kol nuimamas derlius.
1951 m. užsiauginome tris viščiukus. Rudenį papjovėme ir visą mėnesį valgėm. Mama įdeda vieną sparnelį ir išverda barščius. Sparnelio smaigalį suvalgau namie, o storesnį galą įsidedu pietums. Kai prasigyvenome, nusipirkome keturias geras ožkas ir separatorių. Pieną separuodavome. Turėjome sviesto ir grietinės. 1955 m. užsiauginome dvi dideles kiaules -turėjome mėsos. Tėtė sugalvojo statyti namą. Parinko statybai medžius prie biržės, kur geriausi. Mudvi su mama nuėjusios net 54 medžius paguldėme. Nieko nesiklausėme - mums tinka - ir pjauname.
1955 m. komendantas leido mums vienam mėnesiui važiuoti į Lietuvą. Važiavome mudu su tėte. Mama liko namuose su mano pussesere Onute, kuri buvo atvažiavusi iš Lietuvos į svečius.
Lietuvoje pasisvečiavome gerai. Reikėjo grįžti atgal. Sugrįžę sužinojome, kad mūsų statybai paruoštus medžius direktorius paėmė išlaužtai kūdros užtvankai atstatyti. Tėtė lauktuvių parsivežė geros naminės. Atėjus direktoriui, gerai jį pavaišino, ir jis už paimtus medžius grąžino dar daugiau - dvi traktoriaus priekabas rąstų.
1956 m. pasistatėme naują namą ir tvartą. Ten buvo mada stogą dengti lentomis. Abiejuose lentos šonuose reikėjo išobliuoti griovelius vandeniui nubėgti. Padedi dvi lentas, o trečią ant jų užvoži. Stogas buvo labai sunkus. Žiemą nuolat reikėjo nukasti sniegą, kad neįlūžtų.
Statėme namą, turėjome karvę. Kartą atvažiavo komendantas, pasišaukė tėtę ir sako: "Parduok karvę arba nestatyk namo. Jei nepaklausysi, išvešime tave ten, kur duonos nekepa ir baltosios meškos gyvena". Teko parduoti karvę ir įsigyti penkias ožkas. Gyvenome gerai.
1956 m. pas mus į svečius atvažiavo mano pusbrolis, pusseserė ir mamos pusseserės vyras. Jie padėjo įrengti namą. Sudėjo langus, grindis, lubas, pastatė tvartą. Gyventi tapo gera, šilta, šviesu, švaru. Lietuviškai padainuodavome. Rusai klausėsi mūsų dainų ir gyrė, kad mums gerai gyventi. "Jūs ir Į Lietuvą nenorėsite grįžti",- sakė jie. "Tik tegul duoda laisvę - tuojau pat išvažiuosime",- buvo mūsų atsakymas.
Rusai buvo nuolatiniai pinigų skolintojai. Pasiskolina kartą, kitą ir neatiduoda. Dar pasako: "Lyg jūs neturite, kad prašote atiduoti? Jūs turite, o mes neturime". Vienas rusas pasiskolinęs ilgai skolos neatidavė. Kartą tėtė nuėjo į baraką pas vieną ruselį, kuris padėjo parvežti malkas. Jis nunešė jam pusę litro ir lašinių. Ruselis apsidžiaugė, kad turės ką valgyti. Pas jį tuo metu buvo atėjęs ir skolininkas rusas. Jis pradėjo prie tėtės kibti, kam aš pasakiusi apie skolą jo žmonai. "Atiduok skolą, ir apie tave niekas nekalbės",- atsakė jam tėtė. Rusas pradėjo grasinti ir koridoriuje pradėjo tėtę mušti, bet tėtė, parmetęs jį ant žemės, gerai apkumščiavo ir, parėjęs namo, apie tai papasakojo mums. Aš jau ruošiausi miegoti, tik staiga, bumt į sieną plyta ir nukrito netoli lango. Aš greitai už šautuvo ir basa pro duris. Suspėjau du kartus iššauti. Išgirdęs šūvius, atbėgo su šautuvu kaimynas. Skolininkas parbėgo namo išsigandęs, o rytojaus dieną nuėjo pas direktorių atsiskaityti ir iš mūsų kaimo išdulkėjo, taip ir neardavęs skolos. Su rusais visada reikėjo kovoti.
"LAISVI ŽMONĖS"
1958 m. mes su tėvais gavome pasus. Dabai mes buvome laisvi žmonės. Aš ir mano pusseserė nesutarėme su ūkio direktoriumi, nes jis iš mūsų labai daug norėjo gauti. Prašiau tėvų, kad mane ir pusseserę išleistų važiuoti į Lietuvą. Leido. 1959 m. rugpjūčio mėn. išvažiavome.
Tačiau Lietuvoje manęs neregistravo. Parašiau pareiškimą, kad priregistruotų pas dėdę. Pasakė, kai bus posėdis, apsvarstys. Liepė ateiti ir man. į posėdį atėjome su dėdiene. Ten buvo trys rusai - majorai ir pulkininkai ir 10 lietuvių. Manęs paklausė, už ką išvežė. Pasakiau, kad už nieką. Namus sudegino ir išvežė. Pirmininkas paklausė, ar turėjau brolių. Atsakiau, kad turėjau tris. "Kur jie dabar?"- paklausė. Atsakiau, kad buvo partizanai ir žuvo. Nustebo. "Tai kaip čia dabar? Broliai buvo partizanai, o tave su tėvais išvežė. Kokie partizanai jie buvo?" Atsakiau, kad jie buvo Lietuvos partizanai ir kariavo su stribais ir rusais. Pirmininkas pradėjo aiškinti ir įrodinėti, kad jie buvo Lietuvos priešai. "Ne priešai buvo. Jie kovojo už lietuvius, nenorėjo rusų ir žuvo",- paprieštaravau aš. Viena moteris iš posėdžiaujančių paklausė, kokia brolių pavardė. Pasakiau, kad Prajarai - aišku girdėta pavardė. Pirmininkas pasakė, kad mane priregistruoti nėra ploto. "Tegul visi rusai išvažiuoja iš Lietuvos ir atsiras ploto. Tada mes, visi lietuviai, grįšime į Lietuvą. Rusai sočiai pavalgė sviesto, lašinių, apšilo Lietuvoje ir tegul važiuoja į savo Rusiją",- išrėžiau aš. Visi rusai tuojau sujudo, kai tai paminėjau. "Ką ji sako?"- klausė pirmininko. Tas tyli ir neišverčia mano pasakymo, bando dar kažko klausti. "Jei jūs neverčiate, tai aš išversiu į jų kalbą",- sakau jam. Tarybos nariai tyli, klauso, kas čia bus, niekas nieko nesako. Aš atsigręžiau į tuos tris rusus ir rusiškai sakau: "Jūs Lietuvoje pavalgėte gerai, kiek norėjote, apšilote ir dabar važiuokit į savo Rusiją, o mes, lietuviai, grįšime į Lietuvą, ir bus mums plotas gyventi". Kaip šoko rusai įrodinėti, kad jie mus išlaisvino. "Nuo ko jūs mus išlaisvino!?! Nuo mėsos ir duonos tai tiesa -išlaisvinot mus. Ir kiek jūsų ta laisvė mums kainavo. Tūkstančiai senelių ir vaikų mirė nuo jūsų laisvės",- karščiavausi aš. Pirmininkas suriko ant
□ Elzė Prajaraitė su kumele Grafiene. Uralas, Kunguro r., kolchozas "Istok"
manęs, kad per 24 valandas iš Marijampolės išvažiuočiau. "Ne tu mane paleidai, ne tu mane ir išvarysi. Norėsiu būsiu, norėsiu išvažiuosiu",- atsakiau jam ramiai. Ruseliai sėdėjo įtūžę net raudoni. Labai jau įsižeidė. Taip manęs Lietuvoje ir nepriregistravo.
Kai išėjome iš posėdžio, dėdienė buvo net išbalusi iš išgąsčio. Sako: "Kaip tu šitaip galėjai sakyti - ir nebijojai?" Atsakiau, kad ką reikėjo sakyti, tą ir sakiau.
Lietuvoje išbuvau du mėnesius. 1959 m. lapkričio 7 d. buvau jau Urale - "namie" - Permės sr., Kunguro r., tarybiniame ūkyje "Istok". Man pasiūlė darbą gyvulininkystėje brigadininke, bet aš nesutikau. Norėjau dirbti su arkliu. Nedavė. Tada niekur nėjau dirbti. Gaminau sau žiemai dviejų metrų ilgio beržines malkas. Padariau 35 kubus, suvežiau namo, supjausčiau ir sukapojau. Kai turėjau laisvo laiko, ėjau medžioti. Mūsų direktorius Vasil Vasiljevičius Kozlov suprato, kad manęs neįveiks savo principu.
Mėnesį dirbau kalvėje pas tėtę pagalbine darbininke, o vėliau, kaip aš ir norėjau, davė arklį vardu Kumyras - vieni kaulai ir oda. Vežiau silosą ir iš miško malkas. Susitariu su kuria melžėja - ji mano arkliui duoda puskibirį miltų, o aš jai-daugiau siloso. Arklys kasdien ėjo geryn. Kad jo nenuvarginčiau - nevaikiau. Visur žingsniu. Siloso, šieno, miltų ir avižų ėdė kiek norėjo. Visi darbininkai žiemą dirbo aštuonias valandas, o aš devynias. Po aštuonių mėnesių arklininkas to arklio nepažino - taip jis buvo atšertas. Po metų jį iš manęs paėmė.
Reikėjo vežti pieną į pieninę už 12 km. Man davė didelį baltą arklį, vardu Vichris. Jo priekinės kojos buvo pažeistos, sutinusios ir guzuotos. Mūsų gyvulių gydytojas buvo geras žmogus, mėgėjas išgerti. Aš jo paprašiau maišelį sėmenų ir pusę litro kamparo tepalo. Už tai pažadėjau jam puslitrį degtinės. Ištepusi kamparo tepalu, pakaitomis dėjau karštus sėmenis arba acto kompresus arkliui ant kojų. Buvo pavasaris, arklį leido laikyti kluone. Po mėnesio gydymo arklio kojos buvo beveik sveikos. Vichris buvo labai gudrus ir prie manęs labai priprato. Kasdien duodavau po riekelę duonos. Palepindavau ir cukrumi. Jeigu jam pasisekdavo ištrūkti iš arklidžių,- ateina prie mano namų, stovi ir žvengia. Aš išeinu, išnešu duonos, cukraus gabalėlį, o jis palaukdavo, kol susitvarkiusi eidavau į darbą. Ir eidavome abu drauge. Jei susirgdavau ir į darbą neidavau, kitas žmogus su juo nesusitvarkydavo. Dažniausiai vedant kinkyti, pabėgdavo, ir kelias dienas jo negalima būdavo pagauti.
Vasarą vežiau karvėms žalią pašarą, dobilus, vikių ir avižų mišinį ir ropes. Po metų, man sutikus, Vichrį iš manęs paėmė, o man davė geresnę - stambią, juodą su žvaigžde kaktoje, penkių metų kumelę, vardu Grafienė. Ji lengvai paveždavo toną žalio pašaro. Su ja dirbau trejus metus -kol išvažiavau į Lietuvą. Ji buvo geriausia iš visų arklių. Galėjau ramiai laukuose miegoti - ji prie manęs nieko neprileisdavo, nei žmogaus, nei šuns, nei varnos.
Rusijoje išgyvenau 21 metus, 1 mėnesį ir 18 dienų. Per tą laiką visko buvo: ir laimių, ir nelaimių, bet Dievas gelbėjo. Gal daug padėjo tai, kad buvau drąsi. Tėtė ir mama taip pat buvo drąsūs, nieko nebijojo. Net vilkus sutikę, neišsigąsdavo. Vilkai nuo mūsų traukėsi. Turint peilį, galima atsiginti ir nuo lokio. Aš buvau medžiotoja, turėjau šautuvą ir leidimą medžioti. Neteko nušauti nei meškos, nei vilko, tik lapes, kiškius ir kurtinius, o kai jau turėjome sočiai pavalgyti - medžioti nėjau. Šiaip eidavau pasigrožėti gamta. Labai gražios būdavo kurtinių vestuvės, Mačiau kaip gražiai jie šoka pievelėje, uodegas išpūtę. Tarsi kokios apeigos.
1966 m. - paskutinis atsisveikinimas su rusais. Ruošėmės važiuoti į Lietuvą. Namą pardavėme. Iš Uralo į Lietuvą išvažiavome 1966 m. spalio 14 d., o 18-ą jau buvome Lietuvoje. Išvažiuojant jau buvo šalta, balos užšalę. O Lietuvoje dar kone vasara - laukuose ganėsi gyvuliai.
MANO BROLELIŲ LIKIMAS
Turėjau tris brolius - visi trys buvo partizanai ir visi trys žuvo.
Petras Prajara-Berželis ir Kazys Urbonas-Klevas iš Dambravos k. (Igliškėlių vls., Marijampolės aps.) kartą važiavo per Dambravos kaimą ir susitiko su aštuoniais stribais. Klevui peršovė abi kojas ir jis, negalėdamas paeiti, susisprogdino granata. Berželiui sprogstama kulka pataikė į pilvą, žemiau juosmens ir išdraskė žarnas. Jis buvo labai stiprus ir sužeistas dar nubėgo porą kilometrų į mišką, ten išbuvo apie vienuolika valandų. Pasiruošęs laukė, kada atsivys stribai, tačiau jie į mišką nėjo. Vakare, šautuvą paslėpęs miške ir pasiėmęs tik dvi granatas, nuėjo į Dambravos k. pas Valiukevičių. Valiukevičiai pranešė Smalinyčios k. gyvenantiems Gelčiams. Gelčienė - tėtės sesuo - atėjo pas mus. Nuo Berželio sužeidimo jau buvo praėję 24 valandos. Mama su teta Gelčiene nuvažiavo jo parsivežti. Atvežė į Dambruvkos k., prie piliakalnio, ir ten apsistojo, nes į namus vežti bijojo.
□ Vincas Prajara-Meteoras
Mes namuose jau negyvenome - slapstėmės. Tėtė buvo kalėjime. Mano broliai su kitais vyrais laukė atvežamo Berželio. Buvo plačiai išstatyta sargyba. Mano vyriausias brolis Juozas-Erelis ir Vincas-Meteoras apžiūrėjo žaizdą ir pasakė, kad Berželis tuojau mirs. Aš dar nebuvau atėjusi, o Berželis vis klausė, kur sesuo. Man atėjus, labai apsidžiaugė. Kreipėmės į Igliaukos gydytoją Trimakienę. Ji viską išklausinėjo ir pasakė, kad jau per vėlu, prasidėjusi gangrena ir net operacija nieko nepadėtų. Berželis paprašė, kad parvežtume jį namo.
Namuos negyvenome nuo tėtės suėmimo. Tėtę suėmė 1945 m. balandžio mėn., prieš Šv.Velykas, jis kalėjo Marijampolės kalėjime. Namie baisu, naktis, nieko iš tolo nematyti, gali ir stribai su rusais užpulti. Nepaisant to, paskutinį Berželio prašymą įvykdėme - jį parvežėme, nors mums gal būtų tekę ir mirti.
Sargyba buvo išstatyta toli nuo namų. Prieš mirtį Berželis broliams pasakė: "Matot, mudu su Klevu gyvi nepasidavėme".
Parašysiu apie Urbonų šeimą. Jų tėvas buvo miręs. Urbonienė gyveno su trimis vaikais: vyriausiuoju Petru, Albina ir Kaziu. Buvo labai gera audėja, gražiausius raštus išaušdavo. Albina linko į meną; gražiai piešė, siuvinėjo, buvo gera siuvėja - dailininkė. Petras ir Kazys ūkininkavo. 1944 m. liepos mėn. Petras su vokiečiais pasitraukė į Vakarus. Albina ištekėjo, tapo Vasiliauskienė. Užaugino dukrą Gražiną ir sūnus Petrą, Bronių ir Algį.
Partizanų vadu tuo metu pas mus buvo mokytojas iš Plutiškių Demikis-Eumas. Mačiau, kaip 1945 m. balandžio mėn. buvo prisaikdinami Berželis ir Klevas.
1945 m. gruodžio mėn. Živavodės k., tarp dviejų ūkininkų Tamošiūno ir J.Alaburdos, partizanai susidūrė su rusais ir stribais. Buvo didelė pūga, už kelių žingsnių nebuvo matyti žmogaus. Įvyko kautynės. Mano broliui Juozui Prajarai-Ereliui kulka nukirto šlaunikaulį virš kelio. Jį nuvežė į Kauną, į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Broliui Vincui Prajarai-Meteorui peršovė dešinę krūtinės pusę. Kulka pataikė į spenelį ir perėjo per plaučius, bet į ligoninę jie nevažiavo - gydėsi Meškėnų kaime, netoli Marijampolės, pas dėdę Vincą Montvilą.
Iškilo pavojus, kad Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Erelį gali susekti ir suimti. Jam pabėgti padėjo viena seselė. Atvežę į Skriaudžius, pranešė Geležinio Vilko Vytauto kuopos vadui Demikiui-Eumui, kuris išvažiavo Erelio parsivežti. Deja, prie Plutiškių, patekę į pasalą, Eumas ir seselė žuvo. Į Geležinio Vilko būrį Erelį parvežė vėliau. Ir Meteoras, ir Erelis pasveiko. Po kiek laiko Meteorą ir Juozą Skaržinską-Dramblį perkėlė į Prienų šilą.
1947 m. Apynio būrys buvo užėjęs pas ūkininką Mieldažį. Iš jo išėjo dar tamsoje ir nuėjo į Šilavoto vls., Pašlavančio k. - į palias. Trijų Karalių rytą juos apsupo rusai ir stribai. Partizanai gindamiesi traukėsi gilyn į mišką. Jų buvo tik septyni, o rusų daug. Vėliau aš gavau iš Lietuvos nuo vieno žmogaus (jo parašas buvo neįskaitomas) laišką, kuriame jis rašė, kad ten buvo ir viską apie Erelio žuvimą žino. Partizanams traukiantis. Erelis liko sulaikyti rusų. Tada žuvo Kučinskas-Vampyras, vado Kučinsko-Apynio pusbrolis. Erelis, iššaudęs visus šovinius, prisileidęs arti savęs rusą su šunimi, susisprogdino. Sprogimas Ereliui nunešė galvą, o rusui - kojas.
□ Vincas Prajara-Meteoras ir Juozas Prajara-Erelis
Meteoras žuvo 1947 m. liepos mėn. Prienų apylinkėse. Apie tai mums į Uralą parašė laiške iš Lietuvos. Mes tada iš kalėjimo buvome jau paleisti. Tai buvo 1947 m. lapkričio mėn. Mums buvo didelis smūgis ir sielvartas, kad neliko nė vieno brolio, o tėvams sūnų. Broliai žuvo jauni: Berželis - 19 metų, Erelis - 25 metų, Meteoras -23 metų. Man, jauniausiai iš visų, teko sunki dalia Rusijoj, katorgoj ir tremtyje.
1963 m. mirė mano vyras Jonas Stankevičius. Likau našlė. Kaip laimės nėra, taip nėra. Tėvai mirė Lietuvoje: tėtė 1975 m. gruodžio 20 d., mama 1979 m. balandžio 2 d.
Prisiminimus spaudai parengė Bonifacas Ulevičius
SLAPYVARDŽIŲ-PAVARDŽIŲ RODYKLĖ
Apynys (vėliau Ainis) - Pranas Kučinskas, g.1918 m.Penkinių dvare, Keturvalakių vls., Vilkaviškio aps. 1945 m. pradžioje įsitraukė į partizaninį judėjimą slapyvardžiu Klevas. Prisidėjo prie Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės įkūrimo. Buvo rinktinės ūkio skyriaus viršininkas, vėliau - kuopos vadas. 1946 m. pabaigoje perkeltas į Šarūno rinktinę ir paskirtas rikiuotės skyriaus viršininku, o 1947 m. vasario mėn. - rinktinės vadu. Rugpjūčio mėn., perdavus Šarūno rinktinę Dainavos apygardai, perkeltas į Tauro apygardoje naujai sukurtą Kęstučio rinktinę ir paskirtas jos vadu. Žuvo išduotas 1947 12 26 Sardokų k., Vilkaviškio vls.
Berželis - Petras Prajara, g.1926 m. Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. pavasarį įstojo į partizanų gretas, į Bumo būrį. Gegužės 22 d. Dambravos k., Igliškėlių vls., kautynėse su stribais buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė.
Dramblys - Juozas Skaržinskas, g.1927 m. Liepynų k., Marijampolės vls. Gyveno Panasupio k. Igliškėlių vls. 1945 m. vasario mėn. paimtas į Igliškėliuose organizuojamą stribų būrį, iš kurio, tuoj pat su ginklais išėjo į partizanus. Kovojo Eumo būryje, Vytauto (Apynio) kuopoje. 1947 m. kovo mėn. perkeltas į Birutės rinktinės Žiedo kuopą. Nuo spalio mėn. ėjo antrojo būrio vado pareigas. 1948 m. pradžioje buvo pakeltas į grandinius ir iki kovo mėn. ėjo kuopos vado pareigas. 1948 m. gegužės mėn., baigęs antrosios mokomosios kuopos laidą, buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1948 06 26, susidūrus su priešu, buvo sužeistas ir suimtas. Metų pabaigoje buvo nuteistas 25 m. katorgos. Grįžęs gyveno Kaune. Mirė 1995 12 08.
Erelis - Juozas Prajara, g.1921 m. Pavasakės k., Igliškėlių vls. 1945 m. pavasarį įstojo į partizanų gretas - Eumo būrį. Gruodžio mėn. buvo sunkiai sužeistas. 1947 01 06 kautynėse su rusais ir stribais Pašiavančio k., Šilavoto vls., nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino.
Eumas-Almas - Jonas Demikis, g.1915 m. Kuktiškių k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Mokytojas. 1945 m. pavasarį Sasnavos vls., Varnabūdės miške organizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo. Būriui išaugus iki kuopos, laikinai ėjo kuopos vado pareigas. Žuvo, patekęs į pasalą, 1946 m. vasario mėn. Plutiškių k., Šilavoto vls.
Klevas - Kazys Urbonas, g.Dambravos k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. pavasarį įstojo į partizanų gretas, į Eumo būrį. 1945 05 22 mūšyje su stribais Dambravos k. sužeistas susisprogdino.
Meteoras - Vincas Prajara, g.1923 m. Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. pavasarį įstojo į partizanų gretas, Eumo būrį. Buvo paskirtas į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4 kuopos pirmą būrį skyrininku, o vėliau - būrininku. 1947 m. pradžioje jam buvo suteiktas grandinio laipsnis. Žuvo išduotas 1947 07 17 bunkeryje, Ašmintos k., Prienų vls. 1950 m. rudenį apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus Pasižymėjimo lapu (po mirties).
Vampyras - Kostantas Kučinskas, g.1923 m., gyvenęs Vilniuje. Žuvo 1947 01 06 Pašiavančio k., Šilavoto vls.
Sudarė Bonifacas Ulevičius
