NEGALIU NUTYLĖTI...
Daugų kapinėse (Alytaus raj.), šimtamečių liepų pavėsyje, rymo koplytstulpis partizanams. 1992m. liepos 17d. čia, prie broliško kapo duobės, rikiavosi devyni karstai su partizanų palaikais. Iškasti iš sąvartynų, stribyno kiemo, iškelti iš šulinių. Varėniškiai darbavosi dvejus metus be valdžios paramos. Ypač daug šiuose darbuose talkino buvęs partizanas Kajetonas Karčiauskas, gyvenantis Dauguose.
Kajetonas Karčiauskas. 1955m.
Su K.Karčiausku aš, Vytautas Kaziulionis, susipažinau politkalinių sukilime 1953m. pavasarį Taimyro pusiasalyje, Norilsko lageriuose. Vėliau kaip sukilimo dalyviai drauge "keliavome" į Kolymos-Magadano aukso kasyklas.
Negaliu nutylėti bent trumpai neparašęs apie šį nuostabų žmogų. Štai ką pasakoja pats Kajetonas Karčiauskas.
- Gimiau 1932m kovo 1d. Jiezno valsč., Padriežiškių km., vienuolikos asmenų ūkininko šeimoje. Bolševikai visada melavo, kad partizanai — tai buožės, kurių tikslas susigrąžinti žemę ir turtą. Tėvas turėjo tik 8 ha žemės. Vyresnysis brolis iš pat pradžių buvo partizanų ryšininkas, vėliau represuotas. Septynios seserys mezgė ir siuvo partizanams šiltus drabužius. Neturtinga mūsų šeima dalijosi paskutiniu
duonos kąsniu, saugojo ir rėmė juos pagal išgales.
Tuo laiku Jiezno valsčius dar ne visas buvo sukolektyvintas. Pavasarėjant, 1951m., iš Kauno bolševikai atsiuntė aktyvistus, spec. organizatorius Petrylą ir Gylį, kurie, lydimi stribų, vaikščiojo po kaimus gąsdindami ir ragindami savo noru užsinerti kilpą ant kaklo - įstoti į kolchozą.
Vieną gegužės sekmadienj kaimo jaunimas susirinko pasilinksminti. Su dviračiu į sueigą atvažiavo civiliu persirengęs partizanas Pranas Budra-Nendrė. Jau anksčiau buvo atėję kolchozų propaguotojai Petryla ir Gylys, be stribų palydos. Mums besikalbant su Nendre, iš mokyklos patalpų išslinko Petryla su Gyliu ir sparčiai patraukė Jiezno link. Iš paskos juos pavijęs Nendrė paklausė, ko jiedu čia slampinėja ir kur taip išskubėjo. Petryla paaiškino, kad norėję pasilinksminti, bet tarp jaunimo pagyvenusiems nesą ką veikti. Nendrė staigiai išsitraukė pistoletą ir keliais šūviais paguldė Petrylą. Gylys griebė už Nendrės pistoleto, tada Nendrė iššovė ir pataikė Gyliui į plaštaką. Šis paleido pistoletą ir šoko bėgti Iš paskos Nendrė šovė dar keletą šūvių, tačiau tik lengvai sužeidė Gylį į kaklą. Aš buvau įvykio dalyvis ir liudytojas, o viską matė ir nukentėjo Gylys. Čia pat man teko apsispręsti — iš ryšininko tapau kovotoju, kito kelio nebuvo.
Įstojau į Dainavos apygardos Margirio rinktinės Kelmo būrį, partizano Nendrės skyrių, kuriame buvo vyresnio amžiaus, didelės patirties kovotojai Bolius Kibauskas-Aitvaras iš Alytaus raj. Panemunykų km., buvęs ryšininkas, po išdavystės be teismo trejus metus kalėjęs Vorkutoje, grįžęs į Lietuvą išėjo partizanauti; Jonas Beinoravičius-Vėjas iš Buktos kaimo, jo brolį Gintarą neseniai buvo nukovę enkavedistai; skyriuje dar buvo Smalskus-Ąžuolas ir Dobilas, kurio pavardės neatmenu. Man suteikė Klevo slapyvardį.
Grandyse partizanai gyveno pasiskirstę teritorijomis, daugiausia po tris kovotojus. Atliekant užduotį, vienas turėjo būti sargyboje, o susirėmus pridengti Tarp skyrių buvo sutarti slaptažodžiai tai buvo pravartu ypač naktį. Anksčiau nesupratęs, kaip partizanai naktį, ypač rudenį, sugebėdavo sparčiai žygiuoti per miškus ir arimus, nenukrypdami nuo tikslo, netrukus ir pats to išmokau.
1951m. Visų Šventųjų naktį netoli Stakliškių, Užuguosčio bažnytkaimyje, kur stribai, išgyvendinę kleboną, susikraustė į kleboniją, mes užpuolėme naują stribų lizdą. Kulkosvaidininkas Nendrė, (aš buvau antruoju numeriu, nešiojau amuniciją) ištuštino keletą diskų, po to apmėtą granatomis, pasitraukėme Kruonio link. Stribai išlakstė į visas puses, vėliau paliko Užuguosčio kleboniją.
1951m. rudenį su B.Kibausku-Aitvaru Pakrovų kaime, Packevičių sodyboje, išsikasėme slėptuvę. Įėjimą padarėme iš kluono. Patį bunkerį, perėjus tunelį, įtaisėme Verknės upelio krante. Senieji Packevičiai buvo mirę, gyveno vieni įvairaus amžiaus vaikai Vyresnioji dukra gyveno ir dirbo Jiezne. Manoma, kad per neatsargumą savo draugui išpasakojo apie slėptuvę, o šis pranešė enkavedistams. 1952m. vasario 6d. Jiezno garnizono grupuotė, kuriai vadovavo kapitonas Jercevas, apsupo Packevičių sodybą. Buvo 18 val., mes su Aitvaru buvome name ir dar ilgokai galvojome vakaroti, nes priplėkusiame bunkeryje stengėmės kuo mažiau gyventi.
Pajutę apsupimą, nutarėme veržtis pro langą ir pasitraukti, prisidengę tamsa. Šokant pro langą, Aitvarą suvarpė kulkos, aš nugriuvau šalia jo, sužeistas į ranką, kuri pradėjo tirpti, iš galvos tekėjo kraujas. Aitvaras dar buvo gyvas ir prašėsi, kad jį pribaigčiau. Į tamsą, iš kur blykčiojo kulkosvaidžio ir automatų ugnys, mečiau granatą. Aplinkui šaižiai tartum bitės dūzgė kulkos. Iš automato paleidau seriją ir, prigludęs prie žemės, slinkau Verknės link. Netoli sprogo granata, kurios skeveldra išplėšė man virš kelio šlaunies raumenis, aukščiau alkūnės sužeidė ranką. Netekęs sąmonės, įkritau į Verknę, taip vėliau pasakojo enkavedistai. Sąmonę atgavau trečią dieną Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Čia pat užgulę enkavedistai pradėjo klausinėti apie štabą ir bunkerius.
Granatų skeveldros buvo nutraukusios venas, kulka, neliesdama kaulo galvoje, išarė taką. Venas sutvarkė chirurgas rusas, vėliau gydė gydytojas Baliutavičius, kuris buvo dėmesingas ir humaniškas. Kartą pasiskundžiau dėl grubaus seselės elgesio perrišant žaizdas. Gydytojas ją pakeitė. Kita seselė Genutė, gaila nepamenu jos pavardės, gyveno Vilijampolėje, buvo nuoširdi ir rūpestinga. Ligoninėje gulėjau svetima pavarde, prie lovos buvo pakabinta lentelė, enkavedistai mane "pakrikštijo" Jonu Stankevičiumi iš Ariogalos Cikakalnio km.
Teisė mane Pabaltijo pasienio karinis tribunolas, pagal straipsnius: 58a -tėvynės išdavimas, 58-8 — dalyvavimas terore, kadangi Gylys liudijo, kad nušaunant Petrylą, sudariau palankias sąlygas, ir 58-11 - grupinis nusikaltimas, nors teisė mane vieną. Nuosprendis - 25m. ypatingo režimo lagerio, 5-eri metai be teisių. ,
Po teismo - Taimyro pusiasalis, Norilsko lageriai, kuriuose 1953m. teko dalyvauti politkalinių sukilime. Kaip aktyvų sukilimo dalyvį išvežė į Magadano aukso kasyklas. Iš lagerio paleido 1958ra sausio mėn.
Pranas Budra-Nendrė išdavikiškai buvo nužudytas. 1953m. jį nušovė buvęs ryšininkas, tapęs NKVD agentu, Bernatonis iš Vanagėlių km, Butrimonių valsč. Nendrė draugavo su jo dukra, todėl dažnai lankydavo. Tą lemtingą dieną Nendrė, iki pusės išsirengęs, prausėsi iš dubens. Bernatonis, užėjęs už nugaros, iš pistoleto į pakaušį nušovė būsimą žentą. Tai atliko šaltakraujiškai, bolševikiniu metodu, nes tada tarnavo naujam šeimininkui, "išpirko" savo kaltes.
Garbingoje kovoje žuvo mano draugai bendražygiai, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Dar gyvi buvo apdovanoti; Jonas Beinoravičius-Vėjas I ir II laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinais, Dobilas — III laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
Kajetono Karčiausko pasakojimą užrašė Vytautas Kaziulionis
1994 12 20
