Partizanai: Istorija ir dabartis

BROLIŲ KELIAIS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Anelė Dručkutė-Siniauskienė

Anelė Dručkutė-Nijolė. 1949m.

Mano brolis Vytautas Dručkus, g.l923m. Vaičėnų kaime, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Žuvo 1951m. balandžio 11d. Strazdų kaime, Utenos rajone.

Mano vaikystė ir pradžia jaunystės praėjo ne mokslo įstaigose, o tuo laikotarpiu grėsmingoje Vaičėnų kaimo padangėje. Kartkartėmis partizanų stovyklavietėse, tai nunešant jiems pavalgyti, ar nuėjus paduoti kokią žinutę, o kartais ir šiaip aplankant, pristatant vaistus ir tvarsčius.

Taip buvo jau ir tada, kol mano broliukas Vytautas dar nebuvo įstojęs į partizanų gretas.

Mano brolis Vytautas, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, gyveno pas tetą ir dėdę Nasvyčius, Margiškių kaime, Žygaičių valsčiuje, Tauragės apskrityje.

Su Vytautu pas tetą gyveno ir sesuo Aldona. Frontui visai priartėjus prie Margiškių, teta ir dėdė, žinodami, kas jų laukia sugrįžus rusams į Lietuvą, ruošėsi trauktis į Vakarus. Vadino ir Aldoną su Vytautu. Aldona išvažiavo su jais, o Vytautas pasakė, kad niekur iš Lietuvos nevažiuosiąs, jei bus lemta žūti, tai nors Lietuvos žemelė priglaus kaulus, "o jei nežūsiu,— sako,— grįšiu į tėviškę, į Vaičėnus".

Taigi Vytautas liko Margiškiuose, o paskui, saugodamasis patekti į rusų rankas, pamažu parėjo į tėviškę, į Vaičėnus. Vėlyvą rudenį gyvas ir sveikas pasiekė tėvų namus.

Deja, ir Vaičėnų kaimas buvo nebe tas. Keletas vyresnių vyrų buvo patraukę į Radviliškį. Kai kurie jau paimti į rusų kariuomenę. O keturi Vaičėnai: Balys ir Bronius, broliai Edvardas ir Vincas kažkur slapstosi Vytauto pusbrolis Balys Dručkus taip pat slapstėsi čia pat, apie savo namus. Organizuotų partizanų būrių šiame krašte dar nebuvo. Slapstėsi vyrai pavieniui kaip kas išmanydami

Mūsų brolis Petras jau buvo paimtas į rusų kariuomenę. Namuose jokios įrengtos slėptuvės nebuvo, todėl Vytautas tegalėjo pasislėpti tik nuo

Vytautas Dručkus-Šernas. 1945m.

kaimynų ar šiaip kokio pašalinio žmogelio. Visa laimė, kad beveik niekas nežinojo, kad jis perėjo per frontą ir sugrįžo namo. Visi žinojo, kad Vytautas gyvena Žemaitijoje. Tada brolis Petras jau buvo paimtas į rusų kariuomenę, todėl visi mus laikė karių šeima, ir stribai retai tesilankydavo. Galima sakyti, mūsų tėvų namuose palyginti buvo ramu. Retkarčiais iš kažkur ateidavo Bronius Vaičėnas, beginklis, kaip paprastas kaimo vaikinas. Buvo labai tylaus būdo. Prasėdėdavo po kelias valandas, vos žodį pratardamas. Aukštas, tvirto sudėjimo, ramus, lėtas. Beveik niekad nenakvodavo. Kaip nežinodavome iš kur atėjo, taip nežinodavome kur išėjo. Mūsų šeima mėgome Bronių, nors jam atėjus buvo neramu, ar kas nepastebėjo.

Mes gyvenome pačiame kaimo gale, sodybėlėje, apsuptoje gražaus gojaus, todėl mūsų sodybą visi vadindavo gojumi Į mūsų namus buvo galima ateiti ar išeiti nepastebėtam, nebent kas specialiai sektų. Todėl ir Bronius dažnai užeidinėdavo pas mus. Žinoma, jis žinojo, kad Vytautas grįžęs ir slapstosi. Taigi mūsų šeimai ir be Broniaus kiekvieną dieną grėsė pavojus. Todėl visada kas nors saugodavome, būdami kieme.

Tą dieną, kaip ir kitas dienas, brolis Vytautas buvo namuose. Atėjo Balio Vaičėno brolis Bronius. Buvo žiema. Graži saulėta diena. Abu su Vytautu sėdėjo prie stalo. Vytautas skaitė knygą, o Bronius perrašinėjo eilėraščius. Jokio ginklo jiedu neturėjo. Sesutė Emiliutė kieme saugojo, kad kas iš netyčių neužkluptų.

Staiga sesutė Emiliutė įbėgo į vidų ir sušuko: "Nuo Lazdynėlių atvažiuoja dvejos rogės, prisėdę stribų!" Vytautas dar suspėjo įbėgti į tvartą ir atsigulė į karvių ėdžias. O Bronius užlindo užkrosnin, nes krosnis buvo didžiulė, vadinama rusišku duonkepiu. Už krosnies iki sienos dar buvo gal pusmetris tuščio

Dručkų namelis Vaičėnų kaime

ploto. Ant to tarpelio buvo pritaisyta lenta uždengimui, kad kas neužkristų. Aš skubiai uždėjau lentą, o ant lentos užmečiau patalynę taip, kad nesimatytų lentos. Stribai buvo girti. Suėję į trobą, pradėjo šokdinti — kamantinėti tėvus, kur banditai Vaičėnai, kur jūsų sūnai!..

Mes, visi šeimos nariai, kalbėjome tą patį: "Petras armijoje, o Vytautas Žemaitijoje." Tačiau stribai naršė po namus, vertė stalčius, dėžutes, lentynas, rausėsi po lovas. Tėvas šyptelėjęs paklausė stribų: "Nejaugi tie banditai tokie maži, kad ieškote mažose dėžutėse?" Stribas užsiutęs suriko: "Šovinių ieškome dėžutėse, o ne banditų!" Po to šovė keletą kartų į užkrosnį. Ten pat stovėjo mano motina. Ji griebėsi sau už krūtinės ir sušuko:"Jėzau Marija!" Motina pagalvojo, kad gali peršauti Bronių. Stribai tuoj sukluso, gal po krosnimi yra bunkeris. Aš pribėgau prie mamos ir sakau stribams, kad motinai iki šiolei niekas į paausį nešaudė, tai ir nusigando! Stribai sugalvojo pasižiūrėti ant krosnies, o tenai tamsu. Reikalavo uždegti lempą, aš išsigandau, kad ir girti, prie šviesos pastebės užkrosnį ir atras Bronių. Degdama lempą, tyčia su degtuku įgrūdau į vidų lempos dagtį, lempa niekaip neužsidegė. Stribai liepė šviesti su degtukais, degtukai labai prasti, greitai užgęsta, o kai užsidega, aš stengiuosi jį taip laikyti, kad nuo rankos kristų šešėlis ant krosnies. Stribai keikėsi, stumdė mane tai į vieną, tai į kitą pusę. Mūsų laimei, per apgirtusias akis nepamatė užkrosnio ir, žinoma, už jo pasislėpusio Broniaus! Bet pastebėjo, kad ten sumesta patalynė, na ir prikibo: 'Tai ką, ant pečiaus banditus sušildot!" Aš stengiausi kuo ramiau pasakyti: "Ką jūs, aš gi jums sakiau, kad nesu mačiusi jokių banditų, tai tėvukas mėgsta pagulėti ant pečiaus!" Matyt, tai nelabai įtikinamai nuskambėjo, kad stribai kaip alkani šunys vis niurzgė, keikėsi rusiškai ir vis nesitraukė tolyn nuo krosnies. Man net liežuvis sustingo burnoje iš baimės, kad vis dėlto nesugalvotų užsiropšti ant krosnies.

Tuo metu į trobą įėjo kažkoks stribas ir, pažvelgęs į stypčiojančius prie krosnies stribus, pasijuokė: 'Tai ką, jau sušalot, kad niekaip nebegalite pasitraukti nuo pečiaus!' Tada stribai šlykščiai nusikeikė, spjovė man į akis ir išsinešdino į kiemą. Ten švietė vaiski žiemos saulė, o nuo saulės žėrintis sniegas žlibino akis, tuo labiau išlindus iš tamsaus užkaborio. Paskui juos išėjo ir visi kiti buvę troboje, nieko nepešę.

Išėję iš trobos, pasuko į tvartą ir tėvą nusitempė. Stribai Veselovas ir Šerkšniovas stumdė tėvą, purtė, suėmę už baltinių, ir šaukė: "Sakyk, seni, kur slapstosi banditai, kur Vytautas?’ Aš tyčia paėmiau į rankas antspauduotą brolio Petro laišką, kišau Veselovui į akis ir kartojau: "Matote, kad armijoje, jei jums jo reikia, tai rašykite jam, va, ir antras yra." O Veselovas rėkė: "O Vytautas, Vytautas kur slapstosi?" Aš kartojau tėvų žodžius, kad Vytautas seniai čia negyvena, o yra Žemaitijoje. Tačiau stribai visai manęs nesiklausė. Tik vis reikalavo tėvų, kad pasakytų, kur banditai! Tėvas pasakė, kad niekad nėra matęs jokių banditų ir visai nežinąs, kas tai per vieni. Tada Veselovas trenkė tėvą į sieną, sakydamas: "Tai ką, Tu nepažįsti Vaičėno Balio ir kitų Vaičėnų, tai tu jų niekad nesi matęs, prakeiktas seni,"- ir sodriai rusiškai nusikeikė. Iš tvarto, aišku, niekas nepradėjo šaudyti Dėl viso pikto įgrūdo pirma tėvą į tvartą, o įsidrąsinę sulindo į tvartą visi. Mes žinojome, kad Vytautas įėjo į tvartą, bet kur užsislėpė, nežinojom, ten visai nebuvo kur pasislėpti. Todėl drebančiomis širdimis laukėme, kad kiekvienu metu gali išvilkti iš tvarto brolį Vytautą. Įėjus iš kiemo su skaisčiai žėrinčiu sniegu, tvarte buvo prieblanda, prie karvių ėdžių jau stovėjo kažkoks vyriškis, kuris atvažiavo kartu su stribais, bet kaip ir dauguma stribų, civiliai vilkintis, jokio ginklo neturėjo, gal tik pistoletą. Stribai šakėmis badė mėšlą, stumdė į šalis karves, bjauriai keikdamiesi Girti ir dar saulės ir sniego apžlibinti stribai, matyt, blogai matė. O tas vyriškis nesitraukė nuo ėdžių, stovi atsukęs nugarą į ėdžias ir sako stribams: "Aš čia jau apžiūrėjau, čia nieko nėra, gana, važiuojam toliau." Visi vėl išsigrūdo į kiemą. Stribas Veselovas išeidamas dar pagrasino mano tėvui Tas vyriškis, kuris stovėjo prie ėdžių, atsiliko toliau nuo kitų ir sako tyliai tėvui "Tėvai, tegul sūnus stoja į komisariatą, tik ne Obeliuose, o kur nors toliau nuvežk. Vis tiek neišsilaikys. Nušaus arba įgrūs į kalėjimą.¹" Tėvas gynėsi, kad jokio sūnaus nėra namuose, o tas vyriokas vis kartojo: "Tegul stoja, vis tiek neišsisaugos, žus!"

Kai stribai išsinešdino iš mūsų sodybos, Vytukas išėjo iš tvarto ir papasakojo, kad buvo atsigulęs ėdžiose, bet buvę labai mažai pašaro, tai niekaip negalėjęs užsimaskuoti. Kai priėjo prie ėdžių tas vyras, tai nuo žemės pagraibęs pašaro ir užmetė, nepasakęs nė žodžio. O kitiems stribams visaip trukdė prieiti prie ėdžių!

Pasirodo, jis specialiai gelbėjo Vytautą, jei ne nuo mirties, tai nuo kalėjimo tikrai. Keistas poelgis žmogaus, dirbančio drauge su stribais!.. Atrodė, kad tas žmogus buvo viršesnis už kitus stribus, nes stribai jo paklausė ir išsidangino ne tik iš tvarto, bet ir iš sodybos.

Vėliau sužinojom, kad tas vyriškis, pagelbėjęs Vytautui, buvo nuo Bagdoniškio.

Po šio nuotykio Bronius Vaičėnas pasitraukė toliau nuo mūsų namų, o Vytautas nuėjo pas pusbrolį Balį Dručkų pasitarti, ką toliau daryti, nes namuose slapstytis pasidarė labai pavojinga. Tačiau ir pas dėdę nebuvo gerai įrengtos slėptuvės, tik dengta duobė ir apkrauta pašarais. Ten galima buvo pasislėpti Eiti į tarybinę armiją, aišku, nė vienas nenorėjo, o kur šiuo metu slapstėsi visi keturi Vaičėnai, nežinojome. Neilgai juodviem teko slapstytis. Išgamos stribai Idas Jonas ir jo sūnus Romusis Idas susekė, kur daržinėje,

Vytautas Dručkus-Šernas ir Adolfas Žukauskas. 1946m.

pas Juozą Dručkų, slepiasi Vytautas ir dėdės sūnus Balys. Pranešė į Obelius ir pats Idas vieną rytą atvedė visą gaują stribų į Dručkaus namus. Pusseserė Antanina iš tolo pastebėjo atvažiuojant kelis vežimus stribų. Kai stribų pastotes užstojo kalniukas, Vytautas ir Balys, tuo metu buvę girioje, apsivilko moteriškais drabužiais ir skubiai nuėjo į daržinę. Sulindo į tą duobę, Antanina užkimšo angą ir grįžo į trobą. Tuojau suvažiavo stribai. Sugužėję į trobą, pradėjo namiškius tardyti, klausinėti kur pasislėpė sūnus Balys ir Jono Dručkaus Vytautas. Pusseserė Antanina ir dėdė Juozas tvirtino, kad Jono sūnus Vytautas gyvena Žemaitijoje, o jų Balys taip pat seniai iš namų išvažiavęs, turbūt jau kariuomenėje!

Stribai grasino visus iššaudysią kaip šunis, jei nepasakys, kur pasislėpė Balys su Vytautu! Sakė tikrai žiną, kad jie čia pat slapstosi. Stribai nusitempė Antaniną į daržinę, pastatė prie tos šalinės, kur buvo iškastas urvas, ir liepė parodyti, kur esanti landa. Tai tylint, matyt, pabauginimui šovė neva į Antaniną, bet nepataikė — prašovė pro šalį. Antanina kartojo, kad tikrai nėra jokios landos. Tada stribas Romusis Idas nebegalėjo ilgiau slėptis, kad pats susekė, priėjo ir atkimšo angą.

Prisiminė Antanina, kad prieš porą dienų nuėjusi užtaisyti landos girdėjo kažką čežant ant šiaudų. Dabar suprato, kad tada daržinėje buvo pasislėpęs Idas! Suprato, deja, labai pavėluotai! Išdavystė buvo akivaizdi! Stribai šaukė — reikalavo Balį ir Vytautą lįsti lauk, o jiems nepaklusus, išėjo į lauką ir pradėjo šaudyti į daržinę. Kažkas iš jų pašaudė padegamomis kulkomis, ir daržinė užsidegė. Stribai praardė daržinės sienas ir vertė lauk degančius šiaudus, ugnį užgesino, ir dabar jau iš atviros duobės ištempė į lauką abu vaikinus, pridususius nuo dūmų. Kulkos nekliudė, nes jie buvo duobėje. Ginklų nerado jokių, bet vis tiek daužė automatų buožėmis ir spardė kojomis, reikalavo, kad pasakytų, kodėl nestojo į tarybinę armiją ir kur slapstosi visi keturi Vaičėnai!

Tuo metu aš buvau savo tėvų namuose. Išgirdusi šūvius dėdės Juozo Dručkaus namų pusėje, aš skubiai pasiėmiau slides ir nučiuožiau pas dėdę. Pakilusi ant kalniuko, pamačiau išverstą daržinės sieną ir krūvą rūkstančių šiaudų. Supratau, kas atsitiko, ir dar labiau paskubėjau. Vos privažiavus prie trobos, vienas stribas sugriebė mane už pečių ir įgrūdo į gryčią. Ten kampe, apstoti stribų, stovėjo nuo daužymo kruvinais veidais abu: mano brolis Vytautas ir pusbrolis Balys. Stribai ir dabar mušė ir stumdė juos. Aš neapsikentusi puoliau artyn prie brolio, deja, vienas stribas sučiupo mane, trenkė į kitą kampą, šlykščiai išvadinęs, o brolį ir pusbrolį ir toliau stumdė ir mušė klausdami, kur laikote ginklus, kodėl jų nebuvo duobėje? Kur slapstosi visi Vaičėnai? Man neleido su suimtaisiais kalbėtis. Paskui abu sugrūdo į roges ir išvežė į Obelių MGB. O Romusis gavo pagyrimą iš MGB už dviejų Dručkų susekimą ir išaiškinimą!

Na, ir prasidėjo abiem vaikinams siaubo dienos ir naktys. Mano brolis Vytautas buvo fiziškai labai sveikas, stiprus, tai ilgai išbūdavo nepraradęs sąmonės ir neišgriūdavo, todėl jam teko ypač daug iškęsti.

Apie tai papasakojo man Vytautas, kai po kalėjimo prieš išvežant į Rusiją - į armiją, leido man su juo pasikalbėti Saka

— Kai pagaliau nuo smūgių krušos nugriūdavau ant grindų, tada tardytojas užsilipdavo ant kėdės ir su batais šokinėdavo ant manęs. Arba ištraukdavo iš krosnies degantį nuodėgulį ir grūsdavo į bumą šaukdamas: "Pasakyk, kur slapstosi Balys Vaičėnas, jo brolis ir pusbroliai Vaičėnai!"

Vytautas Dručkus-Šernas. 1949m. pavasarį netoli Minčios

Taip perkentė tardymus Obeliuose, po to leisgyvius išvežė į Rokiškį, ten vėl tardymai, o po tardymų — kamera, sausakimšai prigrūsta įvairaus amžiaus vyrų, kuriuos graužė ne tik tardytojai, bet ir parazitai Tiesiog krūvomis apipuldavo, vos įėjus į kamerą. Niekad nevesdavo į pirtį. Ne visi išsitekdavo nors šiaip taip prigulti ant grindų. Visur baisi nešvara, dvokas. Pralaikė Rokiškio kalėjime apie porą mėnesių ir, nesugalvoję kaip priklijuoti bandito etiketę, pasiuntė į karinį komisariatą. Komisijos metu pusbroliui Baliui Dručkui iš burnos pra-

siveržė kraujas, tai jam leido mėnesį pabūti namuose sveikatos pataisymui. O Vytautą, nors buvo visas mėlynas ir ištinęs, pusiau apkurtęs, tačiau šiek tiek tvirčiau laikėsi ant kojų, išvežė į Rusiją, į darbo batalioną.

Neilgai taisėsi sveikatą ir Balys, vos keletą dienų. Matyt, neramu buvo Romusiui ledui po šios išdavystės begyventi Margavonių kaime, tai panoro persikelti į Obelius. Kadangi išdavikai buvo labiau reikalingi kaime, tai reikėjo įrodyti, kad nebegali gyventi kaime per "banditus"! Todėl 1945-ųjų metų gegužės pirmosios naktį Idai, viską išgabenę iš savo lūšnos, pašaudė iš automatų, sudegino lūšną, o ryte, nuvažiavę į Obelius, pranešė, kad naktį juos užpuolė "banditai", vos jų nenušovę, o namus tai sudeginę!

Na, ir užsiautė vėl per Vaičėnų kaimą girtų stribų banda! Uždegė Balio ir Broniaus Vaičėnų tėvų sodybą. Balį ir tėvą Dručkus išsivarė į Vaičėnų sodybos pusę! Apie 11 vai. ryto į gaisro pusę pasigirdo keletas šūvių. Jautėme, kad stribai galėjo sušaudyti Dručkus ir gal įmetė į gaisravietę. Juozo Dručkaus žmona — Balio motina, sesuo Antanina ir mano motina nubėgo prie gaisravietės. Stribų ten jau nebebuvo. Apėjo gaisrą iš visų pusių, bet ką gali pamatyti, kas dega liepsnose! Pagaliais išmaišė moterys netoliese esančią kūdrą, pakrūmius išnaršė, bet lavonų nerado. Manė, kad įmetė į liepsnojantį gaisrą! Mičiūnų kaime pas Klišonius šį tą padėdavo dirbti Balio Dručkaus brolis Andrius. Tą dieną jis parėjo namo ir pasakė, kad per Mičiūnų kaimą stribai išvežė į Obelius tik tėvą, bet prie tėvo nieko neprileido artyn. Balio nebuvo nei gyvo, nei negyvo! Matyt, kur nors pakeliui į Mičiūnus nušovė, bet kurioj vietoj? Kaip surasti lavoną?

Saulei leidžiantis grįžo per Mičiūnus stribų išsivarytosios pastotės, ir vienas iš jų — vežęs ir Dručkų, užėjo pas Klišonius ir pranešė, kad Dručkus pasakęs jam — prašęs pranešti, kad Balio lavono ieškotų Klišonio miškelyje, netoli gaisravietės. Taigi dar ne visai nusileidus saulei, surado Balio lavoną miškelyje. Gulėjo kniūbščias, burna įmerkta į griovelį, suklupęs ant vienos kojos, o kita ištiesta. Prie kaklo keletas peilio dūrių. Numuštas nosies galiukas, išdaužyti dantys. Krūtinė peršauta sprogstamomis kulkomis. Buvo dar nesustingęs! Kankinimo vieta ištrypta prie akmens, už kelių metrų! Matyt, paliko dar ne mirusį, tik apalpusį. Vėliau, matyt, atsigavęs, dar šliaužė prie griovelio atsigerti, ten ir numirė. Po girdėtų šūvių iki lavono suradimo buvo praėję kokios 9 ar 10 valandų, o lavonas dar šiltas buvo, taigi dar buvo prasikankinęs keletą valandų. "Liaudies gynėjai" nukankino visišką "liaudies vaiką", nors tai buvo paprastas kaimo vaikinukas, smulkaus ūkininko sūnus.

Po Balio Dručkaus nukankinimo, kai gavome laišką nuo brolio Vytauto iš Kulebako, aš, rašydama jam, tarp laiško eilučių išdėsčiau apie Balio nužudymą. Tokią slaptą laiškų parašymo formą mudu su Vytautu buvome sutarę, kai aš kalbėjausi su juo prieš išvežant į Rusiją Rokiškio geležinkelio stotyje.

Gavęs mano laišką, Vytautas surinko tarp eilučių išdėstytus žodžius, sužinojo apie šią Vaičėnų kaimo tragediją ir pažadėjo, kad netarnaus žudikų armijoje, pabėgs. Vytautui dar tebebūnant Kulebake, aš jau kartkartėmis susitikdavau su partizanų būreliais ir su Balio Vaičėno grupe. Vyrai apsilankydavo mano tėvų miškeliuose, iš anksto pranešę, kad rengiasi dienai kitai apsistoti gojuje. Tuo laikotarpiu mūsų šeimą kur kas mažiau sekdavo stribai, nes abu mano broliai buvo tarybinėje armijoje. Todėl partizanams būdavo ne taip pavojinga apsistoti mano tėvų miškeliuose. Motina nešdavo partizanams valgį, nešdavome jiems abi su mama arba su mažąja sesute Irena. Tėvas nueidavo papolitikuoti Tomis valandomis visi būdavome žvalgais. Visi dairydavomės, visi klausydavomės! Buvau dar beveik vaikas, bet tų metų įvykiai pavertė mus suaugusiais vaikais. Matydavome miestelių gatvėse nužudytus — išdarkytus žmonių kūnus. Ne visada tai būdavo vyrai, būdavo ir moterų ar ir visai jaunų mergaičių kūnai Tokie vaizdai lydėjo mūsų vaikystę!

Ėjo 1945-ieji metai Pamažu kūrėsi vis daugiau partizanų būrių. Visa Vaičėnų ketveriukė taip pat jau buvo ginkluoti ir organizuoti. Bronių Vaičėną aš retai tesusitikdavau, po to kai jis išėjo į mišką. Rečiau tekdavo susitikti ir su Vincu Vaičėnų. Šie abu jaunuoliai retai tepasirodydavo mano tėvų namuose ar miškeliuose. Abu vaikinai buvo ramūs, labai gero būdo. Tiesiog stengdavosi kuo mažiau apsunkinti žmones.

Mažas mūsų Vaičėnų kaimelis, tebuvo iš 9-ių kiemų, tačiau iš pat pradžių iš dviejų kiemų buvo po du partizanus. Tai buvo 4 Vaičėnai. Vien kaimo pavadinimas — Vaičėnai stribams buvo kaip aštri rakštis. Todėl stribai kartkartėmis nusiausdavo šį kaimelį. Tai žinojo ir partizanai Todėl Bronius Vaičėnas netrukus pasitraukė į Latvijos miškus, o jo pusbrolis Vincas taip pat laikėsi toliau nuo Vaičėnų kaimo.

Bronius Vaičėnas ir žuvo Latvijoje 1947 metų sausį. Apie 1947-uosius žuvo ir Vincas Vaičėnas už keleto kilometrų nuo Vaičėnų kaimo.

Partizanų būrių sudėtis keisdavosi. Edvardas Vaičėnas retai būdavo kartu su pusbroliu Baliu Vaičėnu, dažniausiai su kitais partizanais. Kartais ateidavo su Jonu Vainausku-Jaska, Baliu Bisliu, Jonu Juozėnu, Jonu Tamoliūnu, Kaziu Laužadžiu, Vladu Krašausku, Juozu Žaržojumi, Stasiu Kligiu, Jonu Vartibavičiumi, Ksaveru Turkevičiumi, broliais Streikais. Kartais visi šie vyrai ateidavo ir su Baliu Vaičėnu ir su Dominauskais Pranu ir Vladu, su broliais Medikiais iš Niaukių kaimo, Albinu Dručkumi iš Kalnočių kaimo, esančio šalia Vaičėnu kaimo.

Iš pat pradžių dar ateidavo ir Edvardo Vaičėno svainis Povilas Balčiūnas. Tačiau netrukus jis bandė legalizuotis ir buvo suimtas, toks pat likimas ištiko ir Juozą Žaržojų. Ateidavo ir Adolfas Žukauskas iš Gumbiškių kaimo. Vėliau nuo trėmimo pabėgusi prie partizanų prisidėjo ir Elena Mockutė, berods iš Javidžių kaimo du broliai Edvardas ir Albertas Garneliai. Ateidavo ir tokių partizanų, kurių aš nežinojau.

1945-ų metų rudenį Vytautas pabėgo iš Kulebako ir sėkmingai pasiekė tėvų namus. Kurį laiką pasislapstė apie namus.

Vieną vakarą, kai tėvai dar nebuvo grįžę iš Obelių, kur buvo nuvažiavę pasų pasikeisti, pasigirdo sutartas beldimas į langą. Taip belsdavo Balio Vaičėno grupės vyrai ir pats Balys. Mūsų šuo niekad nelodavo partizanų, tik stribus smarkiai puldavo. Aš pradengiau langą ir pamačiau Balį Vaičėną. Keletas vyrų suėjo į trobą, kiti liko lauke. Balys pasakė, kad girdėjęs Vytautą pabėgus iš armijos ir grįžus į namus. Pakviečiau Vytautą, visi nutarė, kad Vytautas tuoj pat išeina su partizanais į jų žiemos stovyklavietę. Namuose tebuvome mes trys sesutės: aš — Anelė, Emiliutė ir mažoji sesutė Irena. Taip mes trys išleidom į partizano kelią brolį Vytautą, beveik 6-eriems metams.

Edvardas Vaičėnas dažniausiai laikėsi atskirai nuo Balio Vaičėno. Gal todėl, kad Edvardą jau saistė šeima. Jis buvo slapta susituokęs su Onute Balčiūnaite. Dėl brolio Povilo partizanavimo ji buvo pasitraukusi iš savo gimtojo kaimo, iš tėvų namų. Eidavo siūdama pas vienus ar kitus žmones. Vėliau išėjo į mišką kartu su Edvardu. Paskui sužinojau, kad abu -Edvardas ir Onutė nužudyti, o mažasis Romualdukas — ketverių metukų, atiduotas į prieglaudą. Iš ten jį paėmė Romualdo močiutė Balčiūnienė, kuri buvo pasitraukusi į Estiją, ten jį ir augino. Šiandien jis jau suaugęs vyras, žilstelėjusiais smilkiniais, tik ką persikėlęs gyventi į Lietuvą — į Kauną. Jis ir papasakojo man.

"Prisimenu, kaip mes atėjome į kažkokią gryčią ir ruošėmės gulti Į vidų įėjo keli vyrai, puolė prie tėvelio ir pradėjo jį mušti. Tėvelis gynėsi, visi stumdėsi. Paskui tėvelis puolė prie durų, matyt, norėjo išbėgti, bet durys iš lauko pusės buvo užremtos, negalėjo atstumti jų. Tie vyrai su kirviu kapojo tėvelį.

Labai daug buvo kraujo, buvo labai baisu! Mama verkė, šaukė! Kai sukapojo tėvelį, tada mamą pradėjo kapoti, tąsė paėmę už plaukų. Iš pradžių mama dar klykė, aš irgi rėkiau, verkiau, paskui mama nutilo. Viskas aplinkui buvo kruvina.

Pirma per duris į lauką ištempė tėvelį, paskui ir mamą išvilko. Aš taip pat norėjau pro duris išbėgti laukan, bet manęs neišleido. Seimininkas kažkodėl lakstė po kambarį be kelnių, turbūt girtas buvo. Paskui viską plovė, nuo grindų valė kraują, visur buvo prisitaškę kraujo, mėtėsi gabaliukai mėsos. Man taip buvo baisu, kad aš nebegalėjau žiūrėti, kažkas darėsi — nei tėvelio,

Vyties kuopos partizanai: sėdi iš kairės- Vytautas Dručkus-Šernas, Albertas Garnelis-Čigonas; stovi viduryje Petras Cicėnas-Žalgiris, 4-as Vincas Araminas-Šermukšnis

nei mamos, tik tas baisus pusplikis žmogus, lakstantis po kambarį. Vėl noriu išbėgti laukan, neleidžia., man taip baisu, nebežinau kas toliau darėsi su manimi,- sako Romualdas Vaičėnas. — Ir šiandien, man atrodo, aš matau, kaip kirviu kapoja tėvelį ir mamą, o visur kraujas, kraujas!.. Nuo to vaizdo visą mano kūną supurto šalti šiurpuliai, o vaizdas negreit teišnyksta..."',— baigė Romualdas Vaičėnas.

Štai kokią baisią tragediją teko patirti partizanų sūnui, vos ketverių metukų!

Žiemą mes retai tepasimatydavome su partizanais. Dažniausiai susitikdavome tokiu metų laiku, kai jau nebepalikdavo pėdsakų. Prisimenu, kai ateidavo partizanai į mano tėviškę, į mano tėvų miškelius, virdavome jiems valgį ir nešdavome. Kur nors pakrūmėje pririšdavome karves, neva einame girdyti Vesdavausi mažąją sesutę Ireną, kuri pagal savo metus buvo pakankamai protinga ir jau suprato, kokia didelė ir pavojinga paslaptis partizanų aplankymas. Eidavome gerai apsidairydamos ir pasiklausydamos. Niekada partizanų nematydavau paniurusių, nebent tekdavo pamatyti liūdnus po kokio partizano žuvimo ar sunkiai sužeidus kurį nors. Jie visada keldavo nuotaiką ir tikėjimą laisve ir gražia ateitimi. Po kovos jie būdavo mirtinai pavargę, alkani, purvini, suplėšytais drabužiais, šlapi visi, kai kurių iki kraujo nutrintos kojos. Šio vaizdo jie varžydavosi, todėl stengdavomės neparodyti savo gailesčio, o tik paprastai šiek tiek stipriau paglobodavome. Išskalbdavome drabužius, susiūdavome skyles. Vos pavalgę, šiek tiek nusnūdę, apsidžiovinę, vėl tapdavo tikrais partizanais kovotojais, pilnais nenuilstamos energijos!

Kaip gražiai partizanai melsdavosi prieš valgį, po valgio, po kelionės.

Labai mėgdavo juokauti Vladas Dominauskas, buvęs obelietis. Pasakodavo linksmus nuotykius iš gyvenimo arba iš perskaitytų knygų.

Jonas Tamoliūnas taip pat sėdėdavo su knyga rankose, vis prašydavo atnešti knygų. Visada būdavo labai mandagūs, draugiški, jautrūs, paslaugūs. Aš tokius juos pažinojau!

Tą dieną partizanai apsistojo mūsų tėvų palaukėje, mažuose, bet tankiuose krūmeliuose. Sutartu būdu pasirodę mano motinai, kad atėjo pas mus, vyrukai ilsėjosi po kelionės.

Mano motina, kaip ir kitus kartus, išvirė jiems valgyti Aš susidėjusi į du kibirus nunešiau jiems į miškelį.

Vyrai susėdo valgyti, palikę tik sargybinį. Buvo Balys Vaičėnas, mano brolis Vytautas, Albertas ir Edvardas Garneliai. Edvardas jau buvo sužeistas, buvo peršautas per peties mentę ir krūtinę, žaizda vis negijo. Be šių, buvo dar 8 vyrai, kurių aš nepažinojau. Pavalgė visi, pakeitė sargybini, kad tas pavalgytų, susirinkau visus indus, dar šiek tiek pasikalbėjome, ir aš jau ruošiausi eiti namo, kai staiga ėjęs sargybą partizanas davė signalą - pavojus. Paėjau į miškelio pakraštį, bet iš krūmų neišlindau ir suspėjau pamatyti besileidžiančią stribų ir garnizono kareivių grupę. Vedėsi vilkinį šunį. Vyrai skubiai pasiruošė mūšiui. Pastatė kulkosvaidį, sugulė. Trauktis nebebuvo galimybės. Mane ir sužeistąjį Edvardą paguldė. Mūsų laimei, pūtė gana stiprus vėjas iš tos pusės, iš kurios atėjo stribai ir kareiviai su šunimi. Priėję visai netoli miškelio, persiskyrė į dvi dalis. Ta dalis, kuri vedėsi šunį, praėjo ta puse miškelio, iš kurios pūtė vėjas, todėl šuo neužuodė mūsų, nors praėjo vos už kelių metrų, o tie, kurie ėjo pavėjui, praėjo didesniu atstumu nuo mūsų. Balys buvo įspėjęs, kad partizanai nešautų pirmieji, kad patys neišsiduotų čia esą. Ačiū Dievui, nekilo įtarimo dėl tokio mažo miškelio. Taip laimingai baigėsi vienas Vaičėnų kaimo "šukavimas". Stribai su garnizoniečiais, netyčia aplenkę mūsų mažytę slėptuvėlę, patraukė Ratuokliškio miško link. Aš dar kelias valandas turėjau pasisvečiuoti, nes bijojau patekti stribams į rankas su visais indais. Tai buvo pirmas gana didelis pavojus patekti į susišaudymo ugnį, nesant partizane, o tik visai jaunutei mergaitei. O šiaip jau pakliūti stribams į rankas tikrai buvo nemažai baisių progų...

Toks labai nemalonus, tiesiog baisus susitikimas su stribais atsitiko Latvijoje, netoli nuo Subatės, Plimbalių miško pelkių palaukėje. Gavau per ryšininkę Teklę Stočkutę žinią, kad kviečia mane partizanų grupė, kurioje yra ir mano brolis Vytautas. Aš nuėjau pas ryšininkės Teklės tetą, kuri gyveno Latvijoje, už kokių 3 ar 4 kilometrų nuo Subatės miestelio, Plimbalių pamiškėje. Ten tuo laikotarpiu ir Teklė Stočkutė gyveno. Plimbalėse — miškuose gan dažnai apsistodavo ir partizanai iš mūsų krašto, iš Lietuvos, nes atstumas nuo Vaičėnų iki Plimbalės nebuvo didelis, kokie 25 kilometrai.

Teklės tetos pavardės neprisimenu, berods buvo ištekėjusi už latvio, kuris jau buvo miręs. Kartkartėmis partizanai užeidavo ir į Teklės tetos namus.

Nuėjusi Teklę radau pas tetą. Mudviem besišnekant, tetos kaimynas, latvis, maždaug Teklės amžiaus vaikinas, pakvietė į brolio vaiko krikštynas.

Nuėjome abi su Tekle. Truputį pabuvusios jau ruošėmės grįžti pas Teklės tetą. Tik tuo momentu prie mūsų namų privažiavo keli vežimai stribų iš Obelių stribyno. Suėję į vidų, paklausinėjo, kas iš kur, ko čia susirinko. Klausė ir manęs, ar aš turinti pasą. Aš atsakiau, kad man dar paso nereikia. Taip ir baigėsi patikrinimas. Stribai atvažiavo jau girti, tad radę besivaišinančius latvius ir patys panoro dar išgerti, tačiau jau mudviejų su Tekle nebeišleido. Šeimininkai, vengdami konflikto, susodino ir stribus prie stalo. Stribai, jau buvę girti, visai nusigėrė. Vienas stribas, vietinis rusas iš Šapelių, baisus drimba, aukštas, stambus, pradėjo kibti prie manęs. Teklei nedavė ramybės kitas stribas. Noriu išeiti, neišleidžia. Užtempė užstalėn, verčia gerti, grubiai bando glamonėti Aš buvau mažo ūgio ir smulkutė, todėl išsispraudžiau iš užstalės, išlindau per pastalę ir nubėgusi į kitą kambarį, pasislėpiau pas vaikus jų lovelėje, užsiklojau ir galvą. Kambaryje nebuvo šviesos (jau buvo sutemę), tačiau stribas vis tiek surado mane. Vaikai klykdami išsigandę pabėgo į kitą kambarį, kur gulėjo jų motina su naujagimiu. O mane tas dribma sugriebė į glėbį, perplėšė drabužius ir būtų išniekinęs, aš šaukiausi pagalbos. Pribėgo pora latviukų, buvusių svečiuose. Nors šie vyrukai taip pat buvo augaloti ir tvirto sudėjimo, bet vos išlaikė tą stribą, tačiau neilgai. Įsiutęs kaip bulius stribas vėl išsiveržė iš vyrų glėbio, išsitraukė pistoletą ir grasindamas iššovė porą kartų į lubas. Keli miegoję stribai pabudo, šitie jau buvo truputį prasipa-girioję, todėl bandė nuginkluoti tą drimbą. Tarp jų kilo grumtynės. Kol atėmė iš jo ginklą, jis dar kelis kartus iššovė, bet, laimei, niekam nepataikė.

Lauke užėjo stiprus lėtus su perkūnija. Mudvi su Tekle norėjom bandyti pabėgti, bet šeimininkas sudraudė, sako, nuo žaibų lauke šviesu, pamatys stribai ir nušaus, sakys, kad "banditkas" nušovė! Todėl bėgti pabijojom. Pa-sislėpėm priemenėje po laiptais į saikas, bet ir čia surado tas pats drimba, nors dabar jau be ginklo. Šiaip taip pasprukom nuo jo. Šį kartą mane paslėpė naujagimio kambaryje po lova, kur pragulėjau, kol stribai aprimo. Dabar sumigo tie, kurie dar buvo nemiegoję, tarp jų užmigo ir drimba stribas. Kai išaušo, budintys stribai leido mudviem išeiti namo, matyt, ir jie suprato, kad, kai pabus tas drimba, vėl gal kilti triukšmas.

Kitą vakarą Plimbalių miške susitikome su mano broliu Vytautu, jo draugu Adolfu Žukausku ir kitais partizanais. Aš viską papasakojau. Vytautas sako: "Aš jaučiau, kad tu, Aneliuke, jau gal būti atėjusi pas Teklę, ir bijojau, kad stribai gali suimti tave, bet kad užpultų išniekinimui -nepagalvojau! Laimė, kad nežinojau, būčiau atkeršijęs tam stribui už tave!"

Buvo 1946-ųjų pavasaris. Vieną rytą ėjau į kūdrą pakrūmėje parsinešti vandens. Kažkas tyliai švilptelėjo, prasiskyrė krūmai, ir pamačiau Balį Vaičėną. Balys paklausė, kas girdėti, ar ramu. Pasakiau, kad šiomis dienomis nieko įtartino nematėme. Balys papasakojo, kad jie atėję labai anksti, bet į vidų nesibeldė. Išsiaiškinę padėtį, vyrai sugulė pailsėti, palikę tik sargybą. Iš viso buvo 14 vyrų. Sutarėme, kad paruošime ir atnešime jiems valgyti.

Nelengvas buvo tuo laikotarpiu mūsų šeimos gyvenimas, nors dar nebuvo kolūkių, bet daug reikėdavo išvežti grūdų valdžiai, o namuose nebuvo stiprių darbo rankų. Tėvas liguistas po Didžiojo karo ir trejų metų nelaisvės

Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai: 1-as Pranas Raščinskas-Drugelis, 4-as Vytautas Dručkus-Šernas

Vokietijoje, o mes, trys dukros belikusios — menkos darbininkės. Tačiau ką turėjome patys, iš to ir partizanams gamindavome.

Pusryčius nešėm su mama į miškelį, mums padėjo ir mažoji Irena (jai ėjo vienuolikti). Kartais apsistoję pas mus partizanai paprašydavo pakviesti ką nors iš dėdės Juozo šeimos, kartais taip pas partizanus susitikdavome abi šeimos. Andrius Dručkus jau nuo 1946-ųjų metų buvo išvažiavęs gyventi į Radviliškį. Dirbo ten geležinkelio depe, o namo parvažiuodavo kartą ar pora kartų per mėnesį. Jei pasitaikydavo, kad tuo metu būdavo atėję partizanai, Balys Vaičėnas paprašydavo, kad pakviesčiau Andrių ateiti pas juos į miškelį.

Tą dieną atėję beveik visi partizanai buvo man gerai pažįstami; Dominauskai — Vladas ir Pranas, Ksaveras Turkevičius, Jonas Tamoliūnas, du broliai Medikiai iš gretimo Niaukių kaimo, Jonas Juozėnas, Jonas Bislys, Albinas Dručkus iš šalia esančio Kalnočių kaimo, Kazys Laužadis, Balys Vaičėnas, mano brolis Vytautas Dručkus ir dar du nepažįstami vyrukai Vienas iš tų vyrukų nuėjo prie balutės ir nuskynė kažkokį žiedelį, kvėpina ir sako: "Taip ir mano mergelė turi kvepėt.." Gražus, aukštas ir lieknas vaikinas su gražia partizano uniforma, bet žodžius tarė su kažkokiu keistu akcentu. Aš tyliai paklausiau brolį Vytautą, kas jis. Vytautas atsakė, kad tai vokietukas, pabėgęs iš vokiečių kariuomenės, gyvena su partizanais lietuviais.

Prabuvo tąsyk prie mūsų miškelyje vyrai porą dienų, o kitą vakarą, suokiant aplinkui lakštingaloms, vėl visi išėjo į tamsą, į nežinią. Atrodė, kad ir lakštingalos ne suokia, o aprauda sunkią partizanų dalią. Pirmą ir paskutinį kartą mačiau tą vokietuką, nežinau nei vardo, nei pavardės, kaip dainoj:

Tu nesakyk man savo vardo, nei pavardės.

Kai Tu krisi kovoj pavargęs,

Tavęs gal niekas negailės,

Šakas palenks tik lieknos pušys -tik pušys pagailės...

Netrukus žuvo tas jaunuolis. Toli nuo savo tėvynės, toli nuo gimtų namų. Ilsėkis ramybėje, jaunasis partizane!

Rašau, o akyse matau tą stovyklavietę, matau visus tąsyk buvusius partizanus, aplinkui mėlynuoja žibuoklės ar neužmirštuolės. Viskas, atrodo, taip arti ir kartu labai toli, kaip varganai praėjusi jaunystė.

Vieną pavasarį, atrodo, kad 1947-ųjų metų, Obeliuose susitikau partizanų Žukauskų iš Gumbiškių kaimo seserį levą Žukauskaitę. Ji pasakė man gavusi iš partizanų žinią, kad jiems reikia pristatyti vaistų, tvarsčių, apkabą pusautomačiui. Pasakė, kur ir kas paduos tą apkabą. Nuėjau į nurodytą vietą, ten radau vyriškį, iš matymo aš jį pažinojau, ir man visą laiką atrodė, kad tai kažkoks slaptas MVD darbuotojas. Truputį pašiurpau, bet ką darysi, mano pareiga įvykdyti pavedimą. Pasisveikinom. Vyriškis ištiesė kažką popieriuje suvyniotą, aš paėmiau, pasakiau ačiū ir nuėjau tolyn. Paskui pasižiūrėjau, kas ten, tai iš tikrųjų buvo pusautomačio apkaba. Vaistus ir tvarsčius aš gaudavau per brolį Petrą, kuris tarnavo dabar jau Vilniuje, tarybinėje armijoje, sanitarinėje dalyje. Namo parsiveždavau aš arba tėvukas.

Obeliuose sėdau į traukinį, važiuojantį per Šapelių pustote, o iš ten teks eiti keliuku į Latvijos pusę keletą kilometrų. Vaistus, tvarsčius ir apkabą buvau pasikišusi po drabužiais, aplink liemenį ir stipriai susijuosusi diržu. Ant viršaus užsivilkau lietpaltį ir tą susijuosiau, kad tvirčiau laikytų mano krovinėlį.. Per liemenį aš buvau plona, tai ir taip apsikaišiusi atrodžiau visai normaliai. Mano nelaimei, į tą patį vagoną sulipo būrys stribų, vedini tarnybiniu šunimi. Šunį pro mane nusivedė į kitą galą vagono, o aš jau buvau atsisėdusi priekiniame gale. Išlipti lauk nebegalima, kils įtarimas, kad aš pabūgau stribų! Nieko kito neliko, kaip tik sėdėti. Sėdžiu, o per nugarą šiurpuliukai laksto. Tačiau stengiuosi laikytis taip, lyg niekur nieko, kuo ramiausiai. Vienas stribas atsistoja (buvo jau atsisėdęs toliau už kelių suolų) ir ateina prie manęs, aš pašiurpstu, bet laikausi ramiai Atsisėda šalia ir kalbina, klausia: 'Tai kur, mergaite, išvažiuoji?" Atsakau, kad čia pat prie Šapelių, į kaimą, pas tetą. Bijau, kad nepaklaustų kaimo pavadinimo ir tetos pavardės. Aš nieko nepažįstu prie Šapelių, ten daugiausia gyveno rusai. Mano laimei šito nepaklausė. Pokalbį vedė tiesiog flirtuodamas.

Šapeliuose skubiai išlipau iš traukinio. Skubu atsikratyti stribo kompanijos, einu nė nepasisukdama atgal į traukinį, bet, o Viešpatie, girdisi ir stribai išlipa! Skubėjau lyg ėriukas pasišokinėdama, tarsi pavasariu džiaugdamasi, kad tik stribai nepastebėtų mano nerimo... Girdžiu, už nugaros visai netoli to paties stribo balsą: "Mergaite, lieptas apsemtas, gal pernešti, sušlapsit kojas." Man iš baimės net liežuvis burnoje pridžiūvo, jei paims į glėbį, pajus vaistų bonkutes ir apkabą, bus baigta. Bandau nusijuokti ir sakau: "Pavojinga eiti dviem siauru liepteliu, abu įkrisime!" Skubiai nutraukiu nuo kojų basutes, perbrendu per apsemtą lieptą, skubiai vėl apsiaunu ir atsisukusi į stribą sakau: "Matote, kaip gerai, basutės sausos liko, o kojos nudžius." O pati galvoju: "Dieve, nejaugi stribai eina siausti į tą patį mišką iš Latvijos pusės." Ką daryti? Kol kas jokio kito kelio nėra, atgal grįžti neįmanoma, tad ir einu stribų kompanijoje. Priėjome kryžkelę, man dar nereikėtų sukti į šalį, bet ieškau galimybės greičiau atsikratyti šios baisios draugystės, suku į dešinę, tolyn nuo miško pusės, skubu atsisveikinti, o stribai apgailestauja, kad jiems reikia sukti į kairę. Paėjau tuo keliuku, kol stribai dingo už miškelio, reikėtų grįžti atgal iki kryžkelės, bet ką gali žinoti, gal stribai stebi mane iš už miškelio. Tada bandžiau išeiti įstrižai tą kelią, kuriuo man reikėjo eiti, nors gerai nežinojau kur. Vis dėlto šiaip taip pasisekė surasti tą kelią ir pasiekiau Latvijoje esančius Mildos Nešpars tėvų namus. Milda turėjo mane nuvesti į partizanų stovyklą.

Mildą aš pažinau jau ir anksčiau. Ji gyveno to paties miško kitoje, jau Latvijos pusėje. Papasakojau, kad kartu su manimi traukiniu atvažiavo Obelių stribų gauja su šunimi į Šapelius ir nuėjo į mišką. Matyt, "šukuos" mišką iš Lietuvos pusės! Milda liepė man greitai persirengti kitais drabužiais, o manuosius kažkur paslėpė. Pasiėmėm krepšius ir einame į mišką neva kiaulėms žolės. Manęs čia niekas neturi pamatyti, nes aš nemoku latviškai kalbėti, tuoj kiltų įtarimas. Taigi abi gerai apsidairiusios, ar kas neseka, mudvi su Milda nuskubėjome gilyn į mišką, į partizanų stovyklavietę. Mus pasitiko partizanų sargybinis, bet Mildą pažinojo ir nulydėjo į stovyklą. Partizanų buvo nedidelis būrys. Tuo metu būriui vadovavo Balys Vaičėnas. Iš pažįstamų dar buvo Adolfas Žukauskas ir mano brolis Vytautas. Kiti man buvo nepažįstami. Papasakojau partizanams apie tai, kad į mišką iš Lietuvos pusės atvažiavo didelis būrys stribų su šunimi.

Man bepasakojant toje miško pusėje - gana toli, pasigirdo keletas pavienių šūvių, bet buvo aišku, kad tai ne susišaudymas. Tikriausiai gilyn į mišką nei nėjo stribai, o tik pamiškėje į pakrūmes pašaudė. Bet dėl viso pikto partizanai skubiai pasiruošė galimam susišaudymui Mildą kuo greičiau pasiuntė eiti namo, o mane paliko stovykloje.

Kai mudvi su Milda atėjome į partizanų stovyklą, mano brolis, sėdėdamas ant kelmo, valė automatą. Aš atsisėdau priešais brolį, ant kito kelmo. Kai aš papasakojau apie stribus, partizanai ruošėsi ginklus galimai kovai. Vytautas taip pat baigė valyti automatą. Apkaba gulėjo ant žemės. Kažkas įstrigo automate, Vytautas truputį jį krestelėjo. Staiga pajutau paausyje kažkokį virptelėjimą, lyg vėją ar šilumą. Brolis pabalo, o automatas išslydo iš rankų. Šūvio garsą suvokiau — tačiau nesupratau kas įvyko. Nuo garso apstulbau... O Balys Vaičėnas pasakė: "Vytautai, kaip gi tu nepatikrinai vamzdžio prieš pradėdamas valyti, jei dar koks milimetras į kairę, būtumei nušovęs sesutę!"

Pasirodo, vamzdyje buvo užstrigusi kulka, kuri, krestelėjus automatą, iššovė pro pat mano smilkinį. Plaukus apsvilino, bet odos nepalietė, tik ties ta vieta truputį paraudo. Šūvio garsas nuaidėjo per mišką, bet stribų neprišaukė.

Po įvykio su šūviu brolis buvo labai sukrėstas, o aš pavargusi nuo kelionės, stribų ir dėl brolio nesėkmės. Partizanai nerizikavo išleisti mane pas

Partizanų rikiuotė: 1-as Petras Cicėnas-Žalgiris, 4-as Petras Araminas-Varnas, 6-as Vytautas Dručkus-Šernas, 7-as Albertas Garnelis-Čigonas. Prieš rikiuotę stovi Pranas Raščinskas-Drugelis. 1949m. vasara.

Mildą, bijojo, kad ten gali pasirodyti stribai. Todėl paliko mane stovykloje nakvoti Balys leido mudviem pamiegoti, stengėsi netrukdyti Man nepratusiai žeme pasikloti, dangumi apsikloti, aplinkui užstaugiant vilkams, nesisekė miegoti. Nebuvo kuo nors truputi apsikloti. Nuo vėsos, o gal nuo vilkų dainų aš krūpčiodama glaudžiausi prie brolio, trukdžiau miegą ir jam. Brolis guodė; "Nebijok, Aneliuke, stenkis nors kiek numigti, vilkai užuodžia ginklų kvapą ir neina artyn prie ginkluotų žmonių. Be to, mūsų vyrai paeiliui budi, jei kiltų koks nors pavojus, iš karto pažadintų!" Taip aš pabuvau su partizanais iki kitos dienos popiečio, kol atėjusi Milda pasakė, kad aplinkui ramu, ir mudvi atsisveikinusios su miško broliais, išėjome pas ją.

Neminkšti, oi neminkšti miško brolių patalėliai, jei buvo samanėlių pasikloti, tai po jomis liulėjo vandenėlis, o jei sausas eglynėlis - tai spygliai vietoj pagalvėlės, kurie badė veidelius. Žagarėliais pasiklodavo, medžių šakelėmis apsiklodavo. Neretai tekdavo pelkynų liūnuose išsimaudyti, tik drumzlino vandenėlio atsigerti. O šilto viralėlio kartais netekdavo paragauti ištisas savaitėles. Alkis, nuovargis, šaltis, nemiga, pavojai nežinia, kartais permirkę nuo lietaus, purvini, kruvini, nutrintomis kojomis ir sužeisti — toks jų kasdieninis gyvenimas.

Mano brolis Vytautas nebuvo iš šnekiųjų, nemėgdavo daug pasakoti apie praeities pavojus, apie sunkų partizano kelią. Tyliai ėjo šventu Tėvynės laisvės kovų keliu, negailėdamas savo jaunystės ir gyvybės!

Todėl nežinau aš visų jo kovos kančių. Vengdavo pasakoti, nenorėjo jaudinti savo jaunos sesutės širdies.

Jei neklystu, buvo 1947-ųjų žiema. Gavau iš partizanų žinią, kad jiems reikalingi vaistai ir tvarsčiai Nurodė, kad vaistus turiu pristatyti ketvirtadienį į Obelių turgavietę, kur mane užkalbinsiąs žmogus, sakydamas: "Pirk vilnonį baltą šalikėlį..."

Nuėjau į Obelių turgavietę, pamačiau vaikščiojančią levą Žukauskaitę iš Gumbiškių kaimo. Tai buvo partizanų Adolfo ir Juozo sesuo, jų ir tėvas partizanavo. Prasilenkiant Ieva šnipštelėjo man: "Pirk vilnonį baltą šalikėlį.." MGB jau buvo žinoma, kad Žukauskų trijulė slapstosi miške, todėl likusieji namuose Žukauskų šeimos nariai buvo stebimi stribų arba jų pakalikų!

Aš buvau "karių" šeimos narys ir dar galėjau veikti pusiau ramiai Todėl vengdavau atvirai susitikinėti su Ieva Žukauskaite ir kitais, kuriuos žinojau esant sekamais, kad neužsitraukčiau ant savo galvos seklių, nes tada sunku būtų bepadėti partizanams. Lyg atsitiktinai mudvi su Ieva nuėjom tolyn nuo žmonių. Ieva paklausė, ar turiu vaistus. Pasakiau, kad turiu. Paskui Ieva paklausė, gal ir aš noriu susitikti su broliu, nes ji pati pristatysianti tuos vaistus partizanams. Aš apsidžiaugiau, nes namiškius buvau perspėjusi, kad turiu svarbių reikalų ir galiu kartais šiandien negrįžti.

Ieva man papasakojo, kur pririšusi arklį, kaip atrodo jo pakinktai, ir liepė nueiti prie geležinkelio pervažos. Atvažiavo Ieva, ir mudvi nuvažiavome į Gumbiškius, į Ievos namus.

Sulaukėme vakaro ir išvažiavome. Nors nešvietė mėnuo, bet buvo giedras dangus, žemė balta nuo sniego, todėl nebuvo tamsus vakaras. Važiavome gan ilgai. Įvažiavome į mišką, ten jau buvo tamsoka, kelias neplatus, apgaubtas šakų abipus keliuko. Eglių šakos sviro žemyn nuo sniego naštos. Kartais arklys užkliudydavo kokią labiau palinkusią, ir sniegas siūbtelėdavo ant mūsų taip, kad ne tik kelio nebematydavome, bet ir arklio. Jei rūpestis nebūtų slėgęs mūsų galvų, būtų buvę labai gražu — romantiška. Bet neramu buvo vienoms važiuoti per mišką. Viena, tuose Latvijos miškuose būdavo vilkų, o svarbiausia, pikčiau kaip vilkai, visur pamiškėse bastydavosi stribai, nors gilyn į didesnius miškus neidavo be garnizono kareivių.

Pravažiavome keletą laukymių, ir vėl miškas, pagaliau išvažiavome į palaukę. Buvo matyti didelė sodyba, tačiau jokios švieselės, jokio šuns amtelėjimo. Gal visi miegojo, o šuns iš viso nebuvo. O gal tik atsargiai pasiruošę laukė mūsų. Staiga iš po eglių išniro ginkluotas vyriškis. Aš krūptelėjau.

Mūsų laimei, tai buvo mano brolio draugas, Ievos brolis Adolfas Žukauskas. Buvome nuvažiavę ilgą kelią, važiavome greitai, arklys buvo visas šlapias. Reikėjo duoti arkliui paėsti ir pailsėti Arklį pakinkytą įvažiavo į kažkokią daržinę. Adolfas pasakė, kad sodyba gali būti sekama. Atėjo ir Vytautas. Kambarys nebuvo šaltas, bet jokių šeimininkų nebuvo. Vyrukai šviesos nedegė, tik labai atsargiai truputį pasišvietė su kišeniniu žibintuvėliu, kolei padaviau vaistus. Buvome įpratę neklausinėti to, ko partizanai nepasakoja.

Trumpai pasikalbėjus, broliai liepė mums gultis ant grindų, pasiruošė automatus.

Tokioje nežinioje slinko valandos, kalbėjomės tik visai tyliai. Taip praėjo dvi ar trys valandos, buvo tylu, ramu, o gal tai tik tyla prieš audrą... Ilgiau laukti nebegalėjome, norėjome dar neišaušus pasiekti Gumbiškius.

Brolis Vytautas atsargiai išslinko į kiemą, pasiklausė, apsidairė. Buvo tylu. Visi keturi susėdome į važelį, jie iš kraštų, automatus laikė paruoštus. Broliai nutarė mus pravesti kitu, jų nuomone, mažiau pavojingu keliu.

Artėjome prie pavojingiausios vietos. Adolfas liepė varyti arklį iš visų jėgų, kad greičiau pravažiuotume tą vietą, kur galėjo būti pasala. Kartais mus tiesiog užpildavo sniegas, krintantis nuo eglių. Vyrai nusitaikė automatus į abi kelio puses, ir lėkte lėkėme.

Pasirodo, kad sodybos šeimininkai buvo išėję iš namų, nes bijoję, kad gali įvykti susišaudymas. Atsisveikinome su broliais miško pakraštyje. Jiedu pasuko į dešinę, atgal į mišką, o mudvi į kairę, į lauko keliuką. Rytuose jau švito ryto aušra, mudvi truputį lengviau atsikvėpėme. Gumbiškius pasiekėme jau visai išaušus, namuose buvo ramu. Namiškiams smulkmenų nepasakojome, tik pasakėme, kad susitikimas praėjo laimingai, susitikome Adolfą ir Vytautą, vaistus perdavėme. Kritome į lovą ir užmigome palaimintu jaunystės miegu.

Pavakare Ieva pavėžėjo iki Obelių, o iš ten pėstute grįžau į namus.

Tą pačią žiemą po šios kelionės išgirdau, kad Latvijoje, netoli Eglinės, stribai nušovė vieną miško brolį -partizaną, o antras pasitraukė gyvas. Paskutiniu metu mačiau savo brolį Vytautą ir Adolfą Žukauską dviese, todėl man į galvą įsirėžė mintis, kad žuvo kuris nors iš jų. Ryžausi važiuoti į Latviją pas Mildą Nešpars, kuri palaikė ryšius su partizanais iš Lietuvos. Ta vietovė nuo Vaičėnų kaimo buvo tolokai, tai aš nuėjau į Obelių geležinkelio stotį ir traukiniu pavažiavau iki Šapelių stoties, sutrumpindama kelią daugiau kaip 20-čia kilometrų. O iš ten lauko keliukais ir vieškeliu pėstute iki Mildos tėvų sodybos. Pūtė žvarbus vėjas, po truputį pustė sniegą. Bridau per pusnis, vėjas ir sniegas svilino veidą.

Nejutau nei deginančio šalčio su vėju, nei nuovargio. Visą laiką galvojau, kuris iš jų žuvo, kuris jau guli ant gatvės? Nuo Šapelių į Nešpars namus buvo 10-12 kilometrų, o gal ir toliau. Milda, pamačiusi mane, aiktelėjo: "Viešpatie, kas atsitiko?" Papasakojau, ką girdėjusi, kad mano brolio Vytauto arba Žukauskų Adolfo nebėra gyvųjų tarpe... Milda guodė mane, kad negali būti. Milda pasakė, kad kaimynas Azols kažką svarbaus turi mums pasakyt! Nesitikėjau nieko gero išgirsti. Pagaliau išėjom. Kaimynai gyveno visai netoli.

Mildai kelias įprastas, tik dabar, gerokai užpustytas, be to, jau buvo sutemę. Nuėjusios pas Azols, abi jų dukras radome namuose, jaučiausi labai nemaloniai. Jos pastebėjo mano nerimą ir pradėjo mane kalbinti lietuviškai, pasakė, kad jos tikrai žino, kad Eglainėje paskutiniu laikotarpiu tikrai nebuvo nušautas joks partizanas, kad Vytautas ir Adolfas tikrai gyvi! Bet aš vis tiek nenusiraminau, tada viena iš jų kažkur išėjo. Grįžo gal po kokios valandos, o su ja į vidų įžengė keli ginkluoti partizanai, tarp jų ir Vytautas su Adolfu. Dieve, kaip aš apsidžiaugiau, apkabinau brolį ir tiesiog pradėjau kūkčioti, brolis kaip įmanydamas ramino mane.

Baisiausias metų laikas partizanams būdavo žiema. Reikėdavo susirasti vietą, kur tinkamai įsirengti saugų bunkerį. Išgyventi be žmonių pagalbos tikrai buvo neįmanoma.

Vyties kuopos partizanai: 1-as Petras Araminas-Varnas, 3-as Vytautas Dručkus-Šernas; 2-oje eilėje sėdi- 1-as Vincas Araminas-Šermukšnis, 3-as Albertas Garnelis-Čigonas; stovi 2-as Petras Cicėnas-Žalgiris, 4-as Pranas Raščinskas-Drugelis, 5-as Balys Vaičėnas-Pavasaris.

Daugiausia tekdavo bendrauti su partizanais vasarą, kai žaliuodavo gojaus miškeliai, tada partizanams būdavo kur kas saugiau, nes iš miškelių partizanai matydavo laukus, o iš tolo iš laukų nesimatydavo, kas yra miškeliuose.

Kartais į mažus miškelius sulįsdavo stribai ir sekdavo, ar nepamatys, kur praeinančių partizanų, tačiau partizanai labai retai vaikščiodavo dieną, daugiausia eidavo, kai ant žemės nusileisdavo sutemos. Ne veltui jie ir savo laikraštėlį buvo pavadinę "Sutemų keleivis". Tokiu pavadinimu laikraštėlį leisdavo Švėdriškių apylinkių partizanai. To krašto partizanai daugiausia laikydavosi Aukštaitijos draustinio teritorijos miškuose. Vėliau į tą kraštą pasitraukė ir mano brolis Vytautas. Iš pradžių jis laikėsi dar čia pat, apie tėviškės apylinkes arba kur nors Latvijos pakrašty, arčiau Lietuvos pasienio.

Aprašysiu vieną epizodėlį, kaip kartais "sekdavosi" gauti vaistų bei tvarsčių partizanams.

Buvo gan vėlyvas rudens metas. Sužinojau, kad partizanai prašo pristatyti vaistų. Jų namuose nebebuvo. Laiškais susirašyti su broliu Petru, esančiu tarybinėje armijoje Vilniuje nebuvo laiko, skubiai reikėjo vaistų. Brolis Petras turėjo šiokią tokią galimybę gauti - tiesiog pavogti vaistų, nes dirbo sanitarinėje dalyje. Žinoma, rizika buvo labai didelė — imti vaistus iš tarybinės armijos atsargų ir perdavinėti vadinamiesiems "banditams". Aš buvau susitarusi su broliu Petru, kokiais žodžiais parašyti, kad brolis suprastų, kokie vaistai reikalingi. Laukti, kol nueis laiškas ir gausiu atsakymą, aš negalėjau. Todėl, nieko nelaukusi, išvažiavau į Vilnių. Paso aš dar neturėjau, tik šiokį tokį pažymėjimą, kuriame mano amžius buvo sumažintas trejais metais. Buvau mažo ūgio, smulkutė, tai niekas ir neįtarė. Taip ir važinėdavau tik su tokiu pažymėjimu. Kai Vilniuje pasiekiau Siaurės miestelį, kreipiausi į budintį kareivį, prašydama, kad iškviestų iš sanitarinės dalies einantį felčerio pareigas Petrą Dručkų. Ilgokai palaukus, sužinojau, kad Dručkus iškomandiruotas į Pabradės miškus prie mišką kertančių kareivių kaip felčerio padėjėjas. Tuo tarpu pro vartus išėjo vienas kareivis ir, išgirdęs mūsų pokalbį, pasakė, kad ir jis ten komandiruojamas. Sako, kad daug kareivių kerta mišką prie Baltarusijos Belovežo girios. Ten dirba ir daliniai iš Vilniaus, jis dabar ten grįžtąs! Kareivis buvo lietuvis, jis pasiūlė man važiuoti drauge. Apsidžiaugiau, kad man pasisekė, bus nesunku surasti brolį. Ir išėjau su tuo kareiviu kartu į Vilniaus geležinkelio stotį, ir išvažiavome į Pabradę. Pabradėje išlipę iš traukinio, patraukėme į miško pusę. Kai jau buvome nuėję kokius 8 ar 10 kilometrų, kareivis paklausė mane, kokiame dalinyje tarnauja mano brolis? Aš pasakiau dalinio numerį, kad brolis minosvaidininkas. Kareivis sako, kad tai ne jų dalinys. Kažkur giliau miškuose dirba kiti daliniai, bet kokie jis nežinąs.

Jau vėlus vakaras. Einame į tą stovyklavietę, kurioje jie apsistoję, ten galėsiu pernakvoti sargybos būste. Užėjome į kažkokį barako stiliaus namuką, ten sėdėjo keletas kareivių prie besikūrenančios krosnelės. Vyrukai nustebo, kad vakare kareivis atsivedė kažkokią mergaitę, pradėjo šaipytis, bet kareivis paprašė patylėti ir pasiklausyti. Tada jis papasakojo, kodėl aš su juo atėjau. Dabar jau visi pradėjo mane raminti, kad rytoj rytą, kai visi susirinks prieš išeidami į miško darbus, tai ir paklausinėsią, gal kas žinos, koks dalinys dirba ten toli miške. Vienas iš kareivių pasiūlė man gulti ir pamiegoti iki ryto, o jis vis tiek šią naktį turįs budėti Visi kareiviai buvo lietuviai Atsiguliau, bet vis tiek buvo neramu. Naktis, aplinkui miškas, o aš vienui viena tarp kareivių. Raminausi tuo, kad tai lietuviukai! Žinoma, miegas neėmė, tik snūduriavau. Girdžiu, į patalpą įeina keletas kareivių, turbūt budėjimo pamaina pasikeitė. Vienas iš jų ir klausia, kas ten guli ant gulto? Budintis atsako: 'Tyliau, neprižadinkite, tai mergaitė." "Mergaitė?., matyt, gera...",- nusikeikė mano adresu. Tada budintis kareiviukas subarė tą nepraustaburnį ir papasakojo apie mane. Aš, besiklausydama to jų pokalbio, vos nepravirkau iš nevilties ir apmaudo. Galiu visai nė nesurasti brolio, o čia dar taip bjauriai keiksnoja mane!

Rytą vyrukai, paklausinėję kitų kareivių, sužinojo, kad tikrai kažkur už keleto kilometrų dirba kitas dalinys iš Vilniaus. Vienas kareiviukas palydėjo mane gilyn į mišką iki kryžkelės ir sako neišklysti iš kelio, nes per daug pasukus į dešinę, pateksiu į Belovežo girią, kuri tęsiasi apie tris šimtus kilometrų. Be to, čia miške yra vilkų, nors iš rudens jie dar nepuola žmonių, bet kas žino... Taigi žinios nebuvo labai džiugios, tačiau aš neturėjau pasirinkimo, privalėjau eiti, nes tėviškėje laukė sužeisti mielieji miškiniai

Ėjau, ėjau, miško keliai klaidūs, einu ir vis kaip tyčia kelias sukasi į dešinę, tada aš einu tiesiai pirmyn, per brūzgynus. Prieinu keliuką ir einu juo. Po kiek laiko ir šis pasuka į dešinę, aš vėl, bijodama patekti į Belovežo girią, traukiu tiesiai pirmyn, kol prieinu vėl keliuką, kuriuo einu tol, kol ir šitas pasisuka į dešinę pusę. O šie keliukai, matyt, suko į kokį platesnį mišką, tuo keliu gal ir būčiau nuėjusi į Vidugirių kaimelį, už kurio sakė esant miško kirtimo darbus, bet aš, vis neprieidama iki to kelio, ties posūkiais nueidavau tiesiai pirmyn per mišką!

Rytą kareiviai man buvo sakę, kad nelabai toli esąs tas tarp miškų kaimelis, prie kurio yra dirbančių kareivių stovyklavietė! Man atrodė, kad aš jau toli nuėjau. Išėjau iš pat ryto, o dabar jau buvo pavakarys. Buvau radusi kelias sodybėles netoli nuo savo nakvynės vietos, bet ten buvo ne Vidugiriai!

Pradėjo dribti šlapdriba. Einu kažkokiu keliuku, ir šis suka į dešinę. Ak, toji nelaimingoji Belovežo giria!.. Sustoju ir klausausi, gal išgirsiu kurioje nors pusėje šunis lojant ar mišką kertant. Deja, tylu tik kažkur toli pasigirsta vilko staugimas. Stoviu ir galvoju, kad protingiausia būtų grįžti atgal, bet aš tikrai neberasiu kaip grįžti. Nieko kita nelieka tik eiti pirmyn. Einu vėl tiesiai, be kelio ir be tako, sustoju pasiklausyti, ir kažkur užstaugia vilkai. Per šlapdribą atrodo, kad jau temsta. Kojos peršlapę, drabužiai taip pat šlapi. Neramu darėsi, ar tik neišsukau į Belovežo girios masyvus. Bijojau ir vilkų, man vis atrodydavo, kad gėda būti suėstam vilkų, be to, aš turėjau grįžti namo su vaistais!

Einu pirmyn gal 20 minučių, vėl bandau pasiklausyti kaimo šunų lojimo, bet išgirstu tik vilką... ir o džiaugsme! Girdėti kirvio smūgių dūžiai Pagal tą garsą pasuku truputį į kairę ir einu tiesiai į tą garsą, sustoju pasiklausyti -tylu. Dieve, nejaugi man tik pasigirdo! Pagaliau vėl išgirstu kirvių aidą, dabar jau truputėlį stipresnį -garsesnį! Dar truputį reikia sukti į kairę. Nors miškas nebuvo tankus, bet tiesiai beeidama prieidavau senas kirtavietes, kur mėtėsi apipuvusios šakos, medžių nuolaužos, kurios braižė kojas. Nulūžo bato kulniukas, įsidėjau jį į kišenę ir klampoju šlubčiodama toliau. Krūmokšniai kabinasi už plaukų ir braižo veidą arba kimba už drabužių. Dabar jau aiškiai girdėjau, kad dirba medkirčiai. Kas jie per žmonės, gal kokie valkatos, bet vis dėlto turbūt truputį geresni už vilkus... Vis aiškiau girdėjau, atrodo, lengviau darėsi ir eiti, kad tik greičiau, kad tik tiesiau! Bet nelabai sekėsi, nes kai kur išgriuvę apipuvę sausuoliai priversdavo pasukti į šalį, arba už ko nors užkliuvus kojai, parklupdavau į žagaryną. Pagaliau priėjau kirtavietę, kurioje dirbo keletas civilių žmonių, vyrų ir moterų. Kūrenosi lauželis. Aš priėjusi pasisveikinau ir paklausiau, gal girdėjo, kur mišką kerta minosvaidininkų dalinys. Žmonės man pasakė, kad už kokių 5 ar 6-ių kilometrų nuo čia yra Vidugirių kaimelis, o kažkur už kaimo į kitą pusę yra apsistojusių kareivių ir kerta mišką. Kartais į kaimą ateina po kelis kareivius, bet kaip vadinasi tas dalinys, jie tikrai nežiną. Pakvietė pasidžiovinti prie ugnies ir visiems kartu eiti į kaimą. Eidama kartu su medkirčiais, papasakojau, kaip klaidžiodama po mišką vis pasiklausydavau bene išgirsiu kur lojant kaimo šunis. Viena moteris ir saka "Vaikeli, kur tu girdėsi šunis lojant, kad ir mūsų kaime žiemą visus šunis išpjovė vilkai!" Na, ir vilkeliai! Medkirčiai pažadėjo, kai tik sutiksią kokį kareivį, pasakys kas ko ieško. Mane priėmė apsistoti viena moteriškė, pavardės neprisimenu. Ji gyveno visai viena

Jau seniai buvo sutemę, rudenį anksti temsta, o šį vakarą buvo apniukę, dulksnojo šlapdriba. Nebesitikėjau tą vakarą sulaukti kokios nors žinios apie broliuką Petrą.

O džiaugsme! Atsidaro trobos durys, ir tarpduryje pamatau du kareivius! Įeina į vidų mano brolis Petras ir jo draugas. Draugas juokiasi, kad Petras niekaip nepatikėjo, kad į šį Dievo užmirštą miško užkampį galėjo atvažiuoti sesutė. Niekaip man nesisekė pakalbėti su broliu apie reikalą. Vis sukinėjosi jo šnekusis draugas. Paskui vis dėlto susiprato ir paliko mudu vienus. Papasakojau broliui, kokios bėdos atvijo mane. Brolis pažadėjo vaistus atnešti rytoj. Pernakvojau pas šią moteriškę. Po pietų atėjo brolis Petras ir pasakė, kad viršininkas jį išleidęs nuvažiuoti į Vilnių parvežti vaistų, tai galės mane palydėti. Eidami pasiklydome. Visą naktį praklaidžiojome po mišką. O aplinkui tai vienur, tai kitur užstaugdavo vilkai Brolis ginklo neturėjo, bet guodė mane, kad dar ne žiema, vilkai dar nėra peralkę. Tik paryčiui išgirdome važiuojant traukinį. Dar negreit pasiekėme upę, per kurią negalėjome pereiti. Paėję šiek tiek paupiu, radome medį, nuvirtusį per upę, tai šiaip taip perslinkome. Dabar jau netoli pradundėjo traukinys. Skubėjome. Pagaliau pasiekėme geležinkelio stotelę, nors ir ne tą, į kurią skubėjome visą naktį - keletą kilometrų toliau nuo Žeimenos, tolyn nuo Vilniaus. Kol sulaukėme traukinio, jau buvo išaušęs rytas. Vilniuje abu nuėjome prie Šiaurinio miestelio. Palaukiau kiek toliau, kol sugrįžo brolis, atnešė dar vaistų, ir vėl abu skubėjome į Vilniaus geležinkelio stotį. Įlipome į traukinį ir važiavome atgal. Brolis į Žeimenos stotelę, o aš tolyn, per Daugpilį į Obelius, o iš ten į Vaičėnus. Džiaugiausi kad ir nelengvai bet vis dėlto savo užduotį įvykdžiau gana sėkmingai. Vaistus turėjau, dabar tereikėjo kiek įmanoma skubiau pristatyti vyrams. Tai aš ir padariau.

1947-ųjų metų vėlų rudenį, kai žemė jau buvo sustingusi nuo gruodo, grupė partizanų atėjo į mano tėvų sodybą. Medžiai jau buvo be lapų, nors kartais partizanai tyliai dainuodavo: "Priglaus dabar miškas lietuvį..." Deja, plikos medžių šakos nebegalėjo paslėpti partizanų nuo išgamų akių!

Todėl partizanai apsistojo mano tėvų daržinėje ant šieno, prabuvo dvi paras. Mudvi su mama, kaip ir kitus kartus, virėme ir nešėme jiems valgyti, o mano tėvas tas dienas ištisai sėdėjo pas vyrus ant šieno ir politikavo, per kiek laiko rusus išgrūs iš Lietuvos...

Kasdien galėjo pasnigti, tad partizanams reikėjo skubiai pasiekti žiemos stovyklą. Ir išskubėjo jie į tolimą kelią.

Per vieną ryšininką (jo tėviškė buvo už Obelių ežero, o jis pats dirbo Tauragnų girininkijoje) Balio Vaičėno grupė gavo pakvietimą pasitraukti į Aukštaitijos draustinio miškus, netoli nuo Ignalinos ir prisijungti prie to krašto partizanų. Balys Vaičėnas su likusiais savo būrio vyrais nutarė išeiti į

Partizanų pratybos. 1949m. ruduo

Utenos-Ignalinos rajonus. Atvažiavo pas mus iš Utenos rajono Tauragnų girininkijos (buvusios Svėdriškių bažnytkaimyje) girininkas Vincas Araminas-Šermukšnis ir išvedė grupelę partizanų. Išėjo: Balys Vaičėnas, mano brolis Vytautas Dručkus, broliai Edvardas ir Albertas Garneliai ir dar keletas vyrų. Netoli nuo mūsų tėviškės tąsyk tenuėjo, vos už keleto kilometrų, dėl vienos išdavikės moters, kuri pastebėjo jų būrelį miškelyje ir pranešė stribams. Įvyko susišaudymas, bet, ačiū, Dievui, nei vienas iš jų nežuvo, tik išsiblaškė kas kur. Grįžo į mano tėviškę tik vienas Vincas Araminas, nes jis buvo neginkluotas ir stribų užpuolimo metu buvo išėjęs į miestelį. Jam lengviau buvo grįžti į Vaičėnus.

Iš pradžių lindo mintys, o gal kaip tik šis vyrukas kaltas dėl susišaudymo! Kas išdavė, paaiškėjo gerokai vėliau. Po kurio laiko (1948m. rugsėjo mėn.) vėl visi susirinko į mano tėviškę ir vėl Vincas Araminas išvedė į Utenos-Ignalinos krašto miškus tuos pačius partizanus. Šį kartą jau sėkmingai visi pasiekė tikslą.

Vincas su mūsų krašto vyrais susisiekė per savo brolį Petrą Araminą, gyvenusį jų abiejų tėviškėje — Papilių kaime. Abu broliai pasiaukojančiai dirbo partizanų labui Vincas savo girininkijos krašte dirbo kaip labai sumanus ir pasiaukojantis partizanų padėjėjas, buvo net daugiau negu ryšininkas, galima sakyti, pats buvo partizanu, nors dirbo girininku. Jo brolis Petras palaikė ryšius su mūsų krašto partizanais, o vėliau ir pats pasitraukė į partizanų būrį. Vincas Araminas taip pat tapo tikru partizanu!

Vincas Araminas, dar būdamas girininku ir jo brolis Petras ryšininkas gyveno Papilių kaime, Obelių valsčiuje. Netrukus po partizanų išėjimo į Utenos-Ignalinos rajonus, atvažiavo į mano tėvų namus ryšininkas iš to krašto su korespondencija iš partizanų. Savo pavardės jis nepasakė, bet aš prisiminiau, kad, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, šis vyriškis buvo atvažiavęs pas mus su mano pusbrolio Jono Jesinevičiaus šeima. Tai buvo pusbrolio Jono žmonos brolis, Stepas Grumbinas. Dabar jis atvažiavo kaip to krašto partizanų ryšininkas — partizanų pasiųstas. Taip užsimezgė ryšys su to krašto partizanais. Ne dažnai jis atvažiuodavo, bet mes jo nekantriai laukdavome! Atveždavo to krašto partizanų leidžiamą laikraštėlį "Sutemų keleivis". Atveždavo nuotraukų, kuriose buvo jau ir mūsų krašto vyrai

Ne visi mūsų krašto partizanai buvo išėję, dar buvo likusių. Vieną kartą Steponas Grumbinas atvežė man paketėlį, kuriame buvo laiškas, nuotraukos ir "Sutemų keleivis". Kitus vokus aš turėjau perduoti kitoms ryšininkėms. Po kurio laiko išgirdau, kad suėmė ryšininkę Antaniną Bakutytę. Žmonės kalbėjo, kad Bakutytė išdavinėja kitus ryšininkus. Buvo neramu. Deja, paaiškėjo, kad kalbos buvo pagrįstos!

1949-ųjų kovo 8-ą aš su tėvu išvažiavau į Žirnajų malūną. Mums supylus grūdus į girnas prie manęs priėjo 3 vyrai, apsivilkę civiliais. Vienas paklausė, ar aš Anelė Dručkutė, ir liepė eiti kartu su jais. Norėjau prieiti prie tėvo, bet man neleido prieiti artyn! Nusivarė mane į namuką prie malūno. Viduje buvusius žmones išvarė į lauką. Vienas rusas išsitraukė iš užančio pora vokų melsvos spalvos. Tai buvo paketėliai, mano perduoti Antaninai Bakutytei. Vis dėlto išdavė mane! Vyriškis, išsitraukęs tuos vokus, klausia manęs rusiškai, aš nesuprantu ką sako, žiūriu ir tyliu. Vertėjas (vyras, kuris mane sulaikė) išverčia: "Sakyk kas čia!" Atsakau — "nežinau". Paskui pradeda bjauriai keiktis, stumdyti mane kaip kamuolį kiekvienas nuo savęs ir trenkia nežiūrėdami kur, bet daugiausia per galvą! Minutėlę nustoja stumdyti ir mušti ir vėl klausia: "Ar matei kada nors šituos vokus?" "Mačiau",— atsakau,- prieš gerą pusvalandį jūs man rodėte!" Po šių mano žodžių tardytojai tiesiog pasiunta, keikdamiesi daužo man per galvą, per ausis, per sprandą, aš tiesiog pradedu klupti ant grindų. Kaip vėliau sužinojau, šie tardytojai buvo atvažiavę iš Rokiškio. Majoras Dudinas ir vyr. leitenantas Kačetkovas. Dudinas ypač buvo žiaurus! Čia, vietoje, neišgavę prisipažinimo, išsivarė per apsemtą Žirnajų ežerą. Stribai ir tardytojai su auliniais batais, o aš tik su sportiniais bateliais, brendu per vandenį vos ne iki pusės blauzdų. Iš šalių eina būrys ginkluotų stribų. Atėjom iki Aleksandravėlės vieškelio. Ant vieškelio stovi sunkvežimis, jame taip pat apie 10 ginkluotų stribų ir šuo. O Dieve, sunkvežimyje sėdi ir Antanina Bakutytė. Privedę prie sunkvežimio, išlaipina iš sunkvežimio Bakutytę, vėl išsitraukia iš kišenės tuos du nelaiminguosius vokus ir klausia šį kartą Baku-tytės: "Sakyk, kas tau atnešė ir padavė šiuos vokus?" Bakutytė rodo į mane ir sako: "Ji atnešė ir padavė man šiuos vokus. Tai Anelė Dručkutė!" Aš viską neigiu. Po kiekvieno mano paneigimo pasipila į mane kruša smūgių. Tai tęsėsi, man atrodė, gana ilgai

Aš jau nebepajėgiau išsilaikyti ant kojų. Tada ir mane įgrūdo į tą sunkvežimį ir pasodino šalia Bakutytės. Aš tyliu, nes per tardymą sakiau, kad aš Bakutytę tematydavau bažnyčioje, nes ji labai aukšta ir būdavo didesnė už kitas. Apsimečiau, kad jos asmeniškai visai nepažinojau. Pardavė mane Bakutytė ir tiek! Jos niekas nemušė.

Rašau tuos žodžius lyg šaukdama gūdžioje naktyje — tuščioje dykumoje. Supraskite pagaliau žmonės, kad reikia tai žinoti visiems! Bet ar išgirs kas nors tą šauksmą, ar neišblės šauksmo aidas beribėje vienišos klaikumos jūroje?!

Turiu aprašyti pirmąjį savo areštą ir jo pasekmes, kurios vos neatvedė manęs iki išprotėjimo ar savižudybės. Taigi grįžtu prie 1949-ųjų metų kovo 8-os dienos, mano arešto dienos.

Veždami mane į Rokiškį, stribai stabdo sunkvežimį Apeikiškio dvaro pasodėje ir nusiveda mane į upės šlaite esančią pirtelę, kur vėl atveda Bakutytę, kuri tvirtina šiuos vokus gavusi iš manęs! Neaprašinėsiu visos egzekucijos, manau, jos visos buvo panašios, be to, manau, jau ir be manęs yra nemažai apie jas rašyta. Iš tardymų eigos puikiai suprantu, kad mano veiklą

Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai: pirmoje eilėje 1-as Albertas Garnelis-Čigonas, 2-as Vytautas Dručkus-Šernas, 3-as Vaclovas Mikolaičiukas-Sakaliukas; 2-oje eilėje 1-as Balys Vaičėnas-Pavasaris, 2-as Petras Cicėnas-Žalgiris. 1949m. pavasaris

nutrauks kalėjimas. Dabar svarbiausia kaip nors iškęsti, išsisukti, kad neįvelčiau į šį pragaro ratą naujų aukų! O ar užteks sugebėjimo ir jėgų pakelti fizines kančias, kryžminę apklausos ugnį bei suktumą.

Kankinimai dar padidės, kai stribai ir MGB tardytojai įsitikins, kad aš meluoju, o tai jau ir dabar jiems akivaizdu po Bakutytės patvirtinimų, nors aš ir neigiu šių laiškų perdavimą Bakutytei. Tardytojai supranta, kad aš tik ginuosi, kad iš tikrųjų aš perdaviau tuos vokus! Skubiai sugalvoju savo versiją ir laikausi jos visomis jėgomis, visu protu!

Užveža į Obelius. T ardytojai prie krosnies džiovinasi savo aulinius batus, o man neleidžia iš paprastų batelių nė vandens išsipilti! Vėl tardo, kol džiūsta jų batai, žinoma, nepamiršdami dar ir "švelniai paglostyti" ir išvadina "banditų" k... Aš nė pati nepajuntu, kaip pašoku tarsi įgelta nuo kėdės ir sušunku, kad aš dar niekad niekieno nebuvau k..., ne tik "banditų"! Šie žodžiai kur kas mane labiau įžeidė nei tardytojų kumščių smūgiai! Vėliau, aišku, priprasiu. Paskui

Vyties kuopos partizanai

mane nuveža į Rokiškio MGB ir pastato koridoriuje prie sienos, bet aš nebeturiu jėgų stovėti ir sudrimbu, dar gaunu keletą bato spyrių nuo sargybinio.

Dieną praeidami pro šalį, MGB darbuotojai apspardo mane, o naktimis muša tardytojai. Ir vis keikiasi. Tiesiog nebėra jėgų tokiam gyvenimui, bet ir norėdama neturėtum galimybės nusižudyti! Per vieną tokį tardymą tardytojas išsiima iš stalčiaus pistoletą, pavarto jį rankose, klausdamas manęs vis to paties, kur "banditų" bunkeriai! Aš tyliu, žiūrėdama į pistoletą, ir galvoju, ar suspėčiau pačiupti pistoletą, nušauti tardytoją, o po to pati save... Nors aš buvau ir nemažai bendravusi su partizanais, bet nemokėjau elgtis su ginklu! Tiesiog rankos virpa iš įtampos, vos susilaikau negriebusi pistoleto! Tardytojas elgiasi taip, tarsi būtų užmiršęs, kad ant stalo pasidėjo pistoletą. Man kyla mintis, kad ginklas neužtaisytas, jame nėra šovinių. Tuo tarpu tardytojas atsistoja nuo kėdės, dešinė ranka kelnių kišenėje, ir aš pastebiu, kad kišenėje — rankoje tardytojas laiko kitą pistoletą! Tik jau šį, aišku, užtaisytą! Laiku supratau, kad padėtas ant stalo pistoletas tai tik provokacija, kad sugundytų mane jį čiupti. Bandymas nepavyko, pistoletą įdėjo į stalčių ir uždarė.

Nuo kankinimo ir amžinai suktų klausimų mano liežuvis pasidarydavo kaip medinis ir beprotiškai norėdavau nors lašelio vandens, o lūpos jau nebepajėgdavo ištarti žodžio. Tardytojas, matydamas, kad aš jau beveik alpstu, paimdavo stiklinę su vandeniu, prikišdavo prie veido ir klausdavo: "Gal nori gerti?" Aš tylėdavau, tik sutrūkčiodavo lūpos, o tardytojas liepdavo pasakyti, kur yra bunkeriai, tada duosiąs atsigerti, kiek norėsiu! Tai kartodavosi labai dažnai, o kai nugriūdavau ant grindų be sąmonės, tada jau išliedavo ant manęs visą kibirą šalto vandens. Atsigaudavau visa šlapia ant šlapių grindų!

Keturias paras po suėmimo neleido man perduoti jokio maisto. Šiaip kitiems, sėdintiems to paties koridoriaus pasieniais, anksti rytą atnešdavo iš lauko su ledais kibirą vandens ir duodavo puoduką atsigerti Deja, ne visi koridoriaus budintieji stribai malonėdavo atnešti vandens. Kiti sakydavo: "Paprašyk savo banditų",— ir užsikeikdavo rusiškai

Mane jau atvežė į Rokiškį su permirkusia avalyne, neleidę nė vandens išsipilti iš batelių, kol pamažu kojinės ir batai supelijo ant kojų. Koridoriai šalti, nekūrenami Jei pasitaikydavo kokį vakarą nepaima iš vakaro tardymams, tai paryčiui veda tardyti Kartais, kai vakarais stribai ir MGBistai būdavo išlėkę "medžioklėn", o koridoriaus budintis stribas pasitaikydavo kiek žmoniškesnis, nors pusvalandžiui naktį išsitiesdavome ant grindų. Kartais ir sėdėdama truputį užsnūsdavau, kol koks nors išgama, eidamas pro šalį spirdavo batu į šoną keikdamasis ir su tokia baisia neapykanta pažiūrėdavo į mane, kad rodės griebs už gerklės ir pasmaugs.

Taip slinko dienos ir naktys. Kai pati nebūdavau tardyme, o sėdėdavau koridoriuje, girdėjau, kaip kankina kitus. Vieną kartą, kaip paprastai, vertėjas nuvedė mane į kažkokį kabinetą tardymui, bet kabinete buvo kažkokių kitų

Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Vadovas Mikolaičiukas-Sakaliukas, Vytautas Dručkus-Šernas. 1949m. prie Baltalos ežero

MGBistų, ir jie dalijosi rusiškai savo įspūdžiais iš kažkokios savo "operacijos". Įėjo dar vienas stribas į kabinetą ir sako lietuviškai: "Žinot, kai apsupo bunkerį ir banditai suprato, kad nebe-paspruks, tai puolė kaip žvėrys šaudydami ant mūsų ir šaukia "Už Lietuvą tėvynę, už laisvę Lietuvos!" Visus iššaudėm kaip šunis, nei vieno neliko gyvo!" Nuo šių žodžių man pasidarė silpna, matyt, išbalau. Stribai ėmė plūsti mane paskutiniais žodžiais. Kur buvo tas susišaudymas, kur išžudė partizanus, aš taip ir nesupratau, nes jokios vietovės neminėjo. Įėjo mane tardantis tardytojas, kiti išgarmėjo, erzeliuodami, kad eisią atšvęsti pasisekusios operacijos! Tardytojas man apie tai taip pat nieko aiškiau nepasakė, tik pasidžiaugė: "Iššaudėm keletą banditų, gerai pasisekė, greit ir visus likusius likviduosimi” Matyt, tai buvo kažkur toliau nuo mano tėviškės, kad nieko apie juos neklausinėjo manęs.

Vieną naktį niekas manęs neveda į tardymą, o rytą įveda į kažkokį mažą kambarėlį, kuriame nėra jokio baldelio, tik ant grindų sėdi moteris. Vos užsidarius durims, ji pripuola prie manęs "su giliausia užuojauta" ir visaip bando su manimi nuoširdžiai kalbėtis! Įtariu, kad tai šnipė, bet stengiuosi neparodyti Kalbu nereikšmingus žodžius, vaizduoju nekaltą atsitiktinę auką, reiškiu viltį, kad greitai išleis mane namo. Nieko neišpešę, kitą rytą vėl išgrūdo mane į koridorių ir toliau tęsia tardymus, daugiausia naktimis.

Vieną dieną vėl atvedė mane į tą patį kambarėlį, tik šį kartą nėra jame jokios moters. Prabuvau jame gal pora valandų ir mąstau, gal vėl kažką rezga, jei jau uždarė čia. Ir neapsirikau... Staiga atsidaro durys, ir pamatau tarpduryje kareivio uniforma savo brolį Petrą. O už jo nugaros mano tardymuose dalyvavęs vertėjas. Brolis įeina į kambarėlį, aš labai nustembu. Nejaugi jį iškvietė iš Vilniaus, nejau ir jį kas nors išdavė? Mus paliko vienus. Brolis Petras prideda pirštą prie lūpų - tylėk. Supratau, kad jis niekam nesakė apie mūsų veiklą. Paskui sako garsiai "Sesut, tu dar tokia jaunutė, argi nuo šių dienų verta tau palaidoti jaunystę, leistis lyg gyva palaidojama! Papasakok viską, ką žinai, ir išleis namo." Man dabar jau aišku — jį iškvietė, kad pabandytų per jį išprovokuoti mane.

Žinoma, brolis to nenori, todėl ir rodė man ženklais, kad aš nieko nekalbėčiau. Taip pat garsiai atsakau: "Petriuk, jei aš žinočiau ką apie "banditus", tai seniai jau būčiau pasakius per tardymus, niekad aš nekentėčiau per juos!" Brolis išklauso mano kalbos ir sako: "Pagalvok, sesut, gal ką žinai, bet buvai užmiršusi",- ir vėl prideda pirštą prie lūpų. Po šių savo žodžių brolis skubiai prieina prie palangės, kažką apžiūrinėja, paskui apžiūri visus kampus, pasižvalgo po sienas ir lubas. Kažko ieško. Bet ko? Atrodo, nieko nepastebėjo.

Per tardymus iš apklausos supratau, kad ryšininkė Teklė Stočkutė taip pat išaiškinta ir yra sekama, o ji net neįtaria šito, ir vėl pasidarys nemažai aukų! Reikia ją perspėti Bet kaip? Vienintelė galimybė per brolį Petrą. Aš surizikuoju, nusisuku nuo durų į kitą pusę ir pusiau pašnibždomis, kad neišgirstų už durų esantis vertėjas, sakau: "Petriuk, vardan Visų Šventųjų, surask išėjęs Teklę Stoškutę. Perspėk ją, kad pas ją gali padaryti kratą ir surasti tuos paketus, kuriuos jai perdaviau. Greit ir ją gali suimti!" Dar kartą pakartoju pusiau pašnibždomis: "Vardan Dievo perspėk Teklę Stoškutę, tegu skubiai išvažiuoja iš namų, kol nevėlu." Vėl jokio atsako į šiuos žodžius. Brolis atsisveikino ir sako: "Aš grįžtu į Vilnių, tikiu, kad greit pasimatysime." Nors kalbėjau pusiau pašnibždomis, šie mano žodžiai atsirado įrašyti pas tardytoją.

Aldona Dručkutė, 1941-ųjų metų birželio sukilimo Kaune dalyvė

Matyt, kažkur buvo įtaisyti pasiklausymo aparatai. Teklę Stoškutę dar ilgokai palaikė neareštavę, matyt, paliko kaip sekimo objektą. Tiksliai, kada buvo suimta Teklė, nežinau, aš su ja neturėjau jokių akistatų. Brolis Petras pats Teklės nebuvo susitikęs, kažkas buvo prižadėjęs perspėti Teklę apie pavojų. Atrodo, kad tai buvo mūsų pusseserė Antanina Druškutė, ar išvis niekas Teklės neperspėjo, bet ji niekur nepasitraukė.

Daugiau MGB man nebeteko susitikti brolio Petro.

Tardytojas taip pat klausinėjo apie Petrą Araminą iš Papilių kaimo. Aš pasakiau, kad visai nesu girdėjusi tokios pavardės. Papilių kaimas buvo nuo mūsų dar už Obelių miestelio, taigi galima patikėti, kad aš tikrai nežinau apie ten esantį Araminą! Tašiau man jau buvo aišku, kad ir jis yra sekamas, nes Araminas taip pat buvo ryšininkas. Supratau, kad jei dar galėšiau iš šia ištrūkti nors keletui dienų, galėšiau tikrai dar nemažai padaryti gera, išgelbėti keletą gerų žmonių nuo arešto.

Kai man tardytojas pasiūlė užsiverbuoti šnipinėti, aš širdies gilumoje apsidžiaugiau, kad galėsiu padaryti tai, ko taip labai norėšiau — perspėti partizanams taip reikalingus žmones! Norėdama nuslėpti, kad šis pasiūlymas atitinka mano planus, aš kračiausi, sakydama, kad aš nieko nežinau, aš nesuprantu, nemokėsiu..

Irena Dručkutė

Tardytojas paguodė, kad pamokysią, duosią instrukciją kas ir kaip daryti. Tada vėl sakau: "Aš bijau, nušaus mane "banditai'!' Tardytojas pasakė, kad jie niekam nepasakosią, kad užverbavo mane, o tu taip pat turėsi pasirašyti, kad niekam neišduosi šios paslapties, nes už paslapties išdavimą be jokio teismo pasodinsim trejiems metams į kalėjimą! Surašė tokį raštą, ką aš turėčiau daryti, tai išėjo pasižadėjimas sekti ir išdavinėti, prisižadėjau niekam neišduosianti paslapties ir kad žinau, jog už paslapties išdavimą būsiu nuteista trejus metus kalėti. Pamokė, kaip atsargiai dirbti, bet kol kas jokių užduočių nedavė, bet patarė visur ir visada stengtis pasiklausyti, kas ką ir apie ką kalba. "Šiaip tai kol kas pailsėk, o vėliau mes pasakysime, ką daryti, kur eiti, su kuo pasikalbėti ir apie ką."

Išleido kaip tik tokią dieną, kai tėvas atveždavo man valgyti, ir pranešė jam, kad paleido mane namo. Tėvas parsivežė mane visai bejėgę, gulinčią rogėse, nes aš negalėjau išsilaikyti sėdėdama.

Man labai pasisekė. Vos įvažiavome į Obelių miestelį, ties pienine sutikome su vežimu bevažiuojantį Petrą Araminą -ryšininką. Apsidairiau aplinkui, arti nebuvo žmonių ir šūktelėjau: "Petrai, tu sekamas, skubiai bėk iš namų, nes suims tave." Pasakiau, kad mane užverbavo.

Petras Araminas paklausė manęs ir pabėgo iš namų! Petras (slp.Varnas) pabėgo į partizanų gretas ir žuvo kaip partizanas. Tebūnie lengva jam Lietuvos žemelė! Muo kalėjimo išgelbėjau, o nuo mirties negalėjau.

Pati dar ilgai negalėjau gerai vaikščioti, bet per kitus kai ką bandžiau perspėti Taip pat pakartotinai perspėjau ir Teklę Stočkutę, tačiau ir šį kartą Teklė nepaklausė manęs, matyt, tam turėjo rimtų priežasčių, savų paslapčių.

Vos grįžusi į namus, pirmiausia įsisiuvau į palto apykaklę opijaus tablečių, kad turėčiau kuo nusinuodyti, kai vėl suims, o kad areštuos vėl, puikiai žinojau, nes supras, kad aš tik savais sumetimais sutikau būti užverbuojama. Tik dar neaišku, per kiek laiko tai išaiškės. Netikėjau, kad dar kartą galėčiau gyva pakelti tokias kančias, geriau jau bus mirti, negu vėl perkąsti viską iš naujo! Nepasisekė man su tabletėmis. Mama atradusi išėmė visas tabletes ir privertė mane prisiekti, kad ir kas beatsitiktų, kad aš nesižudysiu. Na, ir prasidėjo mano gyvenimo žemiškas pragaras, kuris truko 10 mėnesių. Tardytojas vis

Vytauto Dručkaus-Šerno tėvai su jaunesniąja dukra Irena

priekabiavo, kad aš nesugebanti ar nenorinti nieko jiems naudinga pranešti. Ką aš išgyvenau per tuos 10 mėnesių, tegali suprasti tik tas, kas taip pat buvo užverbuotas, bet nedirbo išdavikiško darbo ir netapo Tautos išgama! Duodavo man adresus žmonių, nuoširdžiai dirbančių Lietuvos laisvės labui, papasakodavo, apie ką maždaug gali jie žinoti ir prisakydavo išsiaiškinti apie jų darbus, jų ryšius su "miškiniais" ir taip pat gal sužinosianti, kur yra "banditų" bunkeriai Taip pat nusiųsdavo ir pas tikrus šnipus — Lietuvos išdavikus, per juos tikrindavo mane, ar aš dirbu šnipo darbą ir ar stengiuosi surasti partizanų bunkerius. Kaip būdavo sunku suprasti, kokiai grupei žmonių priklauso vieni ar kiti asmenys — išdavikų ar tikrai dirbančių Lietuvai Kartais pasitaikydavo, kad nusiųsdavo ir pas tokius, kurie nebuvo išdavikai, bet ir su partizanais neturėjo jokių ryšių ir, ką nors išgirdę apie praėjusius partizanus, apsimesdavo nieko nežiną ir neidavo pranešti stribams. Tai buvo neutrali bailių, saugančių savo kailį, grupė!

Mano laimei, aš gana daug iš tų man pavedamų iššifruoti žmonių pažinojau arba žinojau esant partizanų rėmėjais. Tas žinojimas palengvindavo mano veiklą, aš žinodavau, ką man daryti Jei nebūdavau visai garantuota, tai stengdavausi taip kalbinti, klausinėti, kad neišsipasakotų, neatvertų širdies. Arba kai vis tiek išsipasakodavo palaiką ryšį su partizanais, rizikuodavau pasisakydama, kad esu užverbuota, kad mane pas juos atsiuntė MGB ir liepdavau -prašydavau, kad gelbėtų patys save ir tuo pačiu padėtų man, tuoj pat pranešdami į artimiausią MGB apie atėjusią pas juos merginą ir ieškančią "banditų" arba jų ryšininkų! Ne visus pajėgdavau įtikinti, kad būtina išduoti mane, jog aš norinti patekti pas "banditus", kad nuo to "išdavimo" bus geriau jiems patiems, nes MGB patikės, kad tikrai esate ne partizanų rėmėjai, o jų priešai, neturintys jokio ryšio su "miškiniais", ir manimi, kad aš tikrai dirbu MGB naudai ir ieškau, pasak jų, ryšio su "gauja".

Taip kartą nusiuntė mane į Obelių miestelį pas Černiauskus. Aš žinojau, kad tai tikrai dori žmonės, nors, žinoma, pas juos neužeidavo partizanai Bet Černiauskienė, buvusi Krasauskaitė, partizano sesuo, tik šį kartą stribai žinojo, kad nuo senų laikų ji pykosi su broliu ir nebendravo su juo. Černiauskai jautė, kad aš turiu ryšių su partizanais, be to, juk aš buvau iš Vaičėnų kaimo! Su šia šeima neturėjau jokių partizaniškų reikalų. Iš pradžių nenorėjau sakytis esanti verbuota ir nesakiau. Patariau jiems nueiti į MGB ir pasakyti, kad atėjo kažkokia mergina ir ieško ryšio su partizanais. Černiauskai spyriojosi. Tada išklojau viską, pasisakiau, kad esu užverbuota ir specialiai atsiųsta pas juos iššnipinėti, kad Černiauskus kažkas yra įtaręs palaikant ryšį su partizanais. Todėl būtinai reikia apskųsti mane MGB. Pagaliau Černiauskas sutiko suvaidinti šį spektaklį, nuėjo į MGB. Grįžęs jis viską man papasakojo, pasakė, kad MGB mane suims. Aišku, jiems dar buvo ne laikas suimti mane. Mūsų planas suveikė. MGB Černiauskus paliko ramybėje ir įsitikino, kad "sąžiningai" dirbu.

Vėliau vėl išsiuntė mane į Pakriaunių kaimą Obelių parapijoje pas vieną ūkininką. Buvo talka, tie žmonės su arkline mašina kūlė javus. Kūlimą sustabdžius, pasikviečiau šeimininką į šalį ir pradėjau kalbėti MGB nurodyta forma. Žmogus, kaip sakoma, pradėjo kibti ant kabliuko. Mano galvoje žaibiškai sukosi mintis, kas jis, ar tikrai padorus žmogus, ar tik apsimeta ir nori ištirti mane, gal ir jis užverbuotas ir visą mūsų pokalbį praneš MGB. Ką man daryti? Jei šnipinėja mane, o aš nepapasakosiu, ką jis pasakojo apie savo ryšius su partizanais, tada žuvusi mano laikina laisvė! O jei pranešiu, o ši šeima padorūs žmonės, tada aš tikrai atliksiu išdavikės vaidmenį, pražudysiu žmones! Viešpatie Dieve, ką man daryti? Ką? Ne, ne, aš negaliu rizikuoti tapti išdavike, geriau jau rizikuosiu išsiduoti pati save ir gauti papildomai trejus metus kalėjimo! Tai ir pasakiau tam žmogeliui: "Kaip gi jūs pasakojatės man, visai nepažįstamai merginai, nežinodamas kas aš per žmogus, tokiuos dalykus, už kuriuos MGB sukištų visą jūsų šeimą į kalėjimą!? Tai MGB tardytojas atsiuntė mane pas jus. Jūs esate stipriai įtariamas, todėl kuo skubiau sėskite ant arklio ir jokite į Obelių MGB ir praneškite, kad mane suimtų, nes ieškau ryšių su "banditais". Aš palauksiu, kol grįšite su žiniomis." Sugrįžęs papasakojo, kad MGB suims mane tik vėliau.

Koks buvo tolesnis tos šeimos likimas, aš nežinau, atrodo, kad ši vaidyba nutolino nuo jų įtarimą, nes nebuvo girdėti, kad juos būtų suėmę ar išvežę į Sibirą.

Tokios situacijos vesdavo mane iš proto, aš visai nebegalėjau miegoti naktimis, sapnuodavau baisius košmarus. Po tardymų "malonumų" ir besiplūkdama MGB voratinklyje, buvau netoli išprotėjimo. Apie savo užverbavimą buvau pranešusi ir Baliui Vaičėnui-PavasariuL Partizanai žinojo, kad tai tik fiktyvus sandėris.

Dieve mano, kiek daug būtų buvę galima pražudyti žmonių, jei būčiau iš tikrųjų dirbusi MGB naudai! Kiek žmonių pražuvo per savo patiklumą! Skaudu tai prisiminti ir dabar rašyti. Vis dėlto nemažai ir tokių, kurie tyliai, slaptai dirbo juodą išdaviko darbą, gelbėdami savo kailį! Tegul Dievas juos teisia!

Vieną dieną pas mus - į mano tėvų namus atėjo vienas jaunas vyriškis. Sakėsi esąs iš Lukštų bažnytkaimio (Obelių valsčiaus). Pasisakė ir pavardę, lyg tai Paulavičius, esąs ryšininkas, pas mane jį atsiuntę miškiniai. Vakar prie Lukštų buvęs partizanų su stribais susišaudymas, ir sunkiai sužeidę vieną miškinį. Žaizda stipriai kraujuojanti, reikia skubiai vaistų ir tvarsčių. Dieve mano, iš kur man sužinoti, kas tai per žmogus. Partizanai turėtų ir tame krašte žinoti, kad aš buvau suimta ir išleista užverbuota ir sekama! Kaipgi čia yra iš tikrųjų? Bandau išsiaiškinti ir klausinėju tą vyruką vienaip ir kitaip. Pradeda jis painiotis ir kuo toliau, tuo labiau. Man vis didesnis kyla įtarimas, kad tai melas - pasakėlė! Šis vyrukas tikriausiai taip pat užverbuotas ir atsiųstas provokuoti mane, tik, matyt, nelabai sugeba arba visai nenori, kad aš juo patikėčiau ir duočiau vaistų, išsiduodama nedirbanti MGB naudai, o aš ir toliau bandanti padėti partizanams. O gal jam net pasakė, kad aš esu užverbuota, o jie įtaria, kad aš nedirbu šio darbo!

Petras Dručkus- medikamentų partizanams tiekėjas

Klausinėju, klausinėju ir taip atidžiai klausausi jo atsakymų, stengiuosi, kad vyrukas išsiduotų kas esąs iš tikrųjų! Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad jis specialiai yra atsiųstas, taigi užverbuotas. Vis dėlto aš nesiimu jokių konkrečių veiksmų. Rytoj Obeliuose turgus, sutiksiu ką nors iš pažįstamų, nugirsiu apie įvykį Lukštuose ir per ką nors kitą perduosiu vaistus. Juk paprastai ryšininkai nesisako iš kur yra ir tikrų savo pavardžių! Taip sugalvojusi sakau tam vyrukui "Labai gaila, bet aš tikrai neturiu ir niekuo negaliu jiems padėti!" Tas vyrukas labai neryžtingai išėjo iš trobos, dar truputį pastoviniavęs kieme, pasuko į vieškelio pusę.

Kitą rytą kuo anksčiau nuėjau į Obelius ir sužinojau, kad ne tik Lukštuose, bet ir niekur aplink nebuvo jokio susišaudymo. Lengviau atsikvėpiau, tai tikrai buvo provokacija!

Ketvirtadienio pavakare pasikviečia mane į MGB ir klausia: "Na, ką naujo sužinojai?" Papasakoju apie vyruką, ieškojusį vaistų "banditams". Pavardės specialiai nepasakau, o jie norėjo žinoti, ar jį pažįstu. Vėliau sužinojau, kad Lukštuose buvęs suimtas kažkoks Paulavičius ir netrukus paleistas, galbūt jis buvo užverbuotas ir atsiųstas pas mane, o gal ir visai kitas, tik pasakęs tokią pavardę.

O mano dienos ir toliau slinko pragaro katile! Amžinai kieno nors sekama, amžinai belaukianti, kada vėl suims, juk aš neduodavau MGB tardytojams jokios naudingos medžiagos, todėl kiekvienu metu galėjo mane suimti ir perduoti teismui Pagaliau įsitikins, kad aš juos tik už nosies vedžioju. Be būtino reikalo aš niekur nesisakiau apie savo užverbavimą. Kartą išduota, aš buvau daug atsargesnė, kad ir prijaučiantiesiems partizanams ne visiems galima patikėti ir tuo labiau ne visais galima pasitikėti Nežinojo apie mano užverbavimą nė mano pusbroliai Andrius ir Antanina Dručkal Aš jų neišdaviau per tardymus, vis tvirtinau, kad mūsų tėvai nuo senų laikų pykstasi, kažko nepasidalijo jaunystėje, tai ir mes, jų vaikai, niekad artimai nebendravome. Taip mes buvome susitarę su dėdės Dručkaus Juozo šeimos nariais sakyti, jei stribai ko klausinėtų vienų apie kitus. Sekti Andrių ar Antaniną manęs neįpareigojo.

Nuo 1948m. rugsėjo mėnesio mūsų brolis Vytautas Dručkus, Balys Vačė-nas, Gameliai - Edvardas ir Albertas ir dar keletas kitų partizanų buvo pasitraukę į Tauragnų -Švėdriškių miškų masyvus. O kiti partizanai jau labai retai beužeidavo, nes žinojo, kad dabar ir mūsų namai jau sekami Apsistoti mūsų miškeliuose partizanams jau buvo beveik nebeįmanoma, labai pavojinga.

Taip atėjo 1949-ųjų metų ruduo, gal rugsėjo mėnuo. Gaunu iš MGB nurodymą vykti į Tauragnų girininkiją, bet nepasakė, kad Tauragnų girininkija yra Švėdriškėse, gal už kokių 15 ar 20 kilometrų nuo Tauragnų! Gaunu nurodymą išaiškinti Tauragnų girininkijos eigulį Eiduką ar Aiduką ir Švėdriškių bažnytėlės kleboną. Buvau girdėjusi, kad eigulys mūsų žmogus ir nemažai padeda partizanams. Ir kunigas daug padedąs partizanams.

Niekad nebuvau buvusi tame krašte ir nežinojau, kaip ten patekti. Tardytojas davė nurodymą važiuoti iki Radviliškio, lipti į siauruką ir važiuoti iki Kuktiškių geležinkelio stotelės, kažkur už Utenos. Kuktiškes privažiavau jau vakare, kelio į Tauragnus nežinojau, tai užėjau pas žmogų ir paprašiau leisti man pernakvoti. Rytą šeimininkas mane pavėžėjo kelis kilometrus, ir aš nuėjau į Tauragnus. Tik tada sužinojau, kad Tauragnų girininkija yra Švėdriškių bažnytkaimyje, tarp miškų, nuo Tauragnų už kokių 15 ar 20 kilometrų. Vos susiradau tas Švedriškės, paskui Aidukus. Radau tik Aidukienę su dviem vaikais namuose. Aidukas buvo darbe. Aidukas tik trumpam tebuvo pasirodęs, todėl daugiausia kalbėjausi su Aidukiene. Jai aš viską papasakojau, taip pat tai, ką sužinojau apie jų šeimą iš MGB darbuotojų. Taip pat pasakiau, ką man pavedė sužinoti iš Aiduko bei Švėdriškių klebono. Papasakojau, kad buvau suimta, užverbuota ir vėl išleista. Tačiau nesu išdavikė ir nesiruošiu nieko išdavinėti. Esu Šerno sesuo, pažįstu Pavasarį-Šermukšnį ir

Anelė Dručkutė-Siniauskienė prie partizanų buveinės šalia Baltalos ežero

kitus jo grupės vyrus. Aidukas turi pranešti vietos MGB, kad pas jį buvo atėjusi "banditų" ryšininkė ir prašo suvesti su miškiniais.

Aidukienė iš pradžių atsivėrė, visai atvirai kalbėjo apie partizanus, kad gana dažnai susitinka, kad šiose apylinkėse vieni stribai nedrįsta lįsti į miškus be garnizono kareivių. Kad dabar, šiuo metu, partizanai tikriausiai esu už ežero miške, kad Aidukas nuplauks ten su valtimi ir praneš Pavasariui ar Šernui, kad atvažiavo jo sesutė, o vakare, kai sutems, mane nuveš pas juos. Laukdama, kol sugrįš Aidukas, nuėjau pas Švėdriškių kleboną ir jam tą patį papasakojau. Paprašiau pranešti vietos MGB.

Deja, klebonas visai nesileido į kalbas, pareiškė, kad esąs kunigas, nieko nežinąs ir nenorįs žinoti, niekur neisiąs ir manęs niekam neapskųsiąs. Atidarė duris ir išprašė mane lauk, sakydamas: "Palikite mane ramybėje!"

Grįžęs Aidukas pasakė, kad neradęs partizanų ir nežinąs, kur šiuo metu juos būtų galima surasti. Aidukas vėl kažkur dingo, o Aidukienė pradėjo išsiginti visko, ką buvo man kalbėjusi apie partizanus.

Kaip aš bekalbėjau, kaip beįtikinėjau, viskas buvo kaip žirniai į sieną! Gynėsi nieko man nepasakojusi, nieko nežinanti. Aidukas visai nebesirodė, gal jis ieškojo ryšio su partizanais, tik man nieko nebesakė, aš taip ir nesužinojau šito. Aš iš Aidukų niekur nėjau, prašiau leisti man pernakvoti pas juos. Pernakvoti leido, dar ir pavalgyti davė. Vėlai vakare grįžo Aidukas, kažką abu su žmona kalbėjosi, bet ką, aš nesupratau, nes menkai tesigirdėjo. Aiduko daugiau nebepamačiau. Rytą Aidukienė pamaitino mane ir liepė išeiti iš jų namų. Vėl dar bandžiau prašyti padėti man susitikti su partizanais. Viskas buvo veltui. Aidukienė palydėjo mane iki kryžkelės miške, kad neišklysčiau iš keliuko, einančio į Minčią. Patarė užeiti pakeliui į vieną sodybą ir paklausinėti apie partizanus. Tegul praneša partizanams, kad jų ieško Šerno sesutė. Viską dariau kaip man patarė Aidukienė. Sodyboje gynėsi nieko nežiną, bet patarė palaukti vakaro, sūnus eisiąs į šokius, gal ką sužinos. Aš iš jų kalbos supratau, kad jie tikisi susisiekti su partizanais, tik jie bijo man atvirai tai sakyti. Pasilikau laukti vakaro, šeimininkė pavalgydino mane. Vaikinas, kaip buvo sakęs, išėjo į šokius, o mes atsigulėm. Grįžo labai vėlai Rytą vaikinas pasakė nieko nesužinojęs ir patarė grįžti atgal per Švedriškės. Vyrukas palydėjo mane iki tos pačios kryžkelės, iki kurios buvo palydėjusi mane vakar rytą Aidukienė.

Širdies gilumoje tikėjausi, kad vyrukas tik vaidina nieko nesužinojęs, ir mes būtinai susitiksime partizanus. Staiga iš miško išeina pora uniformuotų ir ginkluotų vyrų. Sulaiko mudu ir klausia, kur ir ko einą? Kas mes per vieni esame? Pažinau, kad tai partizanai, supratau, kad šis sulaikymas suvaidintas, matyt, mano palydovas buvo susitikęs partizanus, ir jie buvo susitarę dėl viso pikto, jei paaiškėtų, kad aš nesu visai geras žmogus. Partizanai vaidino rūsčius, griežtus, bet manęs tai visai nebaugino. Jie žadėjo mūsų neišleisti tol, kol partizanai išeisią iš šitų miškų, kad mes negalėtume pranešti stribams.

Aldona Dručkutė (gyv. Kanadoje) prie Utenos rajone, Strazduose, pastatyto kryžiaus partizanams

Paprašiau, kad apie mus praneštų Pavasariui arba Šernui, arba Šermukšniui. Palydėjo mudu tolyn nuo kelio, gilyn į mišką, ten vienas pasiliko mūsų saugoti, o antras nuėjo gilyn į mišką. Netrukus grįžo trise. Balys Vaičėnas, mano brolis Vytautas Dručkus ir vienas man nepažįstamas partizanas. Vienas pasiliko neva saugoti mane lydėjusį vyruką.

Sakė, kad kai partizanai vakare iš čia išeisią, tai paleisią namo mano palydovą. Taigi mano palydovas atseit pasiliko iki vakaro saugomas ginkluoto partizano, o mane nusivedė prie nemažos grupės partizanų. Ten buvo abu broliai Garneliai, abu Araminai, o kitų aš nepažinojau. Dabar jau prie visų partizanų papasakojau apie savo odisėjas, apie bjaurų MGB tardytojų siuntinėjimą, tuo pačiu ir apie mano užduotį šiame krašte, apie pokalbį su klebonu. Tada kažkuris iš partizanų pasakė, kad MGB netiksliai žinojo. Visai ne klebonas jiems talkininkauja, o kitas kunigas. Klebonas čia niekuo dėtas! Pasakiau, kad labai pavargau, tiesiog nebeturiu jėgų žaisti šį baisų žaidimą. Tada Balys Vaičėnas patarė man nebegrįšti į namus, o pabūti pas juos miške arba nuvesią mane į kokį užkampį, kol partizanai suorganizuos dokumentus kita pavarde. Jie puikiai suprato, kad mano dienos laisvėje jau suskaičiuotos!

Negalėjau aš pasinaudoti Balio Vaičėno patarimu, nes man pabėgus iš Vaičėnų kaimo, būtų suėmę ar išvežę tėvus ir mažąją sesutę Ireną. Sesutė Emilija jau buvo mirusi 1948m. rugsėjo 18d. ir palaidota Obeliuose.

Tokia brangia kaina aš negalėjau ryžtis išsisukti nuo kalėjimo. Taip ir pasakiau Baliui Vaičėnui, kad kaip bus, taip, bet aš negaliu, pabėgdama iš namų, sąmoningai pražudyti savo senus tėvus ir mažą sesutę! Tai buvo paskutinis mano pasimatymas su partizanais, išėjusiais į Utenos, Ignalinos miškus prieš metus, t.y. 1948m. rugsėjo mėn. Tą mano pasimatymo dieną visi išėjusieji iš mūsų krašto partizanai dar buvo gyvi. Atsisveikinau su visais, aiškiai suprasdama, kad niekad nebesusitiksiu su jais ir savo mylimu broliu Vytautu. Dieve mano, kaip buvo sunku išsiskirti! Nebemačiau nei ežerų grožio, nei tako po kojomis. Juk jie buvo mano jaunystės idealas!

Grįžusi į Vaičėnus, vėl susitikau su MGB tardytoju. Pasakiau, kad išsigynė nieko apie "banditus" nežiną Aidukai ir klebonas. Tardytojas labai užsiuto ant manęs: 'Tai taip ir klausinėjai, kad nieko nesužinojai! Mes tiksliai žinome, kad abu šitie - Aidukas ir Švėdriškių klebonas tikrai palaiko ryšį su "banda". Nenori, ar nesugebi dirbti?"

Niekam nepasakojau, kad buvau išvažiavusi tokiais reikalais, kad buvau susitikusi su partizanais. Papasakojau tik savo tėvams, žinoma, ir mažajai sesutei Irenai, kad visi pernai išėję partizanai dar gyvi ir siunčia jiems visiems trims kuo nuoširdžiausius linkėjimus.

Sulaukus žiemos, 1950m. sausio mėn. 20 dieną mane vėl suėmė. Teisė neakivaizdžiai Maskvos ypatingojo pasitarimo teismas nuteisė 10 metų griežto režimo lagerių ir trėmimą iki gyvos galvos! Tačiau mes, buvusios kalinės, niekad neprarasdavome vilties sulaukti laisvės ir sugrįžti į Tėvynę Lietuvą.

Kaip jau minėjau, lageris buvo griežto režimo. Per metus buvo leidžiama į namus parašyti tik 2 laiškus. Kai kurioms visai neleido susirašinėti. Aš parašydavau 2 laiškus per metus, bet namiškiai tegaudavo tik vieną, o kai kuriais metais negaudavo ir to vieno. Man galėjo rašyti daugiau, tik, žinoma, visus laiškus griežtai kontroliuodavo. Parašyti atviruką su standartiniu prašymu ką nors atsiųsti leido vieną per mėnesį. Žinoma, buvo nurodoma, ką galima prašyti atsiųsti Siuntinius taip pat tikrindavo. Lagerio senbuvės pasakodavo, kad lageryje esą šnipinėjama ir tarp lietuvių, gal jos nepolitinės kalinės, o kriminalinės, tikrai nežinau. Bandžiau suskaičiuoti, kiek buvo lietuvių kalinių, tai buvau priskaičiavusi maždaug 300 moterų. Buvau susidariusi jų sąrašą, bet per vieną kratą tą sąrašą surado ir sunaikino. Bandė išsiaiškinti, kas jį sudarė, bet nesužinojo, mano laimei Iki Stalino mirties buvome numeruotos. Mano numeris buvo rusiška Ž 339. Likimo ironija, mes siūdavome rusų kariuomenei vadinamuosius žieminius "bušlatus". Darbo valandų būdavo 12. Jei nesuspėdavome padaryti normos, palikdavo siuvyklos zonoje per patikrinimą, kuris tęsdavosi 2, 3 ar kartais net 4 val. Kartais net po suguldymo vėl suskambėdavo skambutis, ir vėl išgindavo į rikiuotę kelioms valandoms. Kartais per naktį net kelis kartus išvarydavo ir skaičiuodavo, skaičiuodavo. Vasarą dar būdavo pakenčiama, nors puldavo uodai Lageris buvo šalia pelkės, kemsynų su krūmokšniais.

Maistas buvo labai prastas, mažos normos, duona amžinai pusžalė ir šlapia, todėl labai sunki. Nors pilna norma dienai turėjo būti 600 gramų, deja, dėl to sunkumo būdavo visai nedidelė "paikutė".

Nepajėgus per pamainą pasiūti nustatytos normos, gauni mažiau maisto (200 g duonos) arba net sodina į karcerį.

Iš pradžių man teko dažnai gauti tik pabaudinį maistą, bet į karcerį nepatekau. Be to, kitos lietuvaitės, gavusios davinį, duodavo ir man, todėl aš nebadavau.

Žinoma, aš patekau į lagerį jau 1950-ųjų metų rudenį, tai jau buvo žymiai geresnės sąlygos, negu anksčiau. Be to, tai nebuvo Sibiras, o Mordovija. Nors žiemą per šalčius ir čia siekdavo 40-50 laipsnių šalčio, bet nebūdavo Sibiro pūgų ir darbas vykdavo ne šachtose ar miškuose. Tai buvo siuvyklų lageris. Darbas nebuvo sunkus, tik labai varginantis nuo skubėjimo, ilgo sėdėjimo. Sunkiausia būdavo naktinėse pamainose. Po Stalino mirties pajutome šiokį tokį maisto pagerėjimą, nuėmė numerius. O kaip mes džiaugėmės išgirdę per radijo tašką žinią, kad mirė Stalinas, šokinėjome iš džiaugsmo.

Prisimenu ėjo 1951-ieji metai Mane iškvietė pas vadinamąjį lagerio operatyvinį darbuotoją. Jis sako man: 'Tai tavo brolis Petras taip pat palaikė ryšį su ginkluota banda?" "Ką jūs,— sakau,— mano brolis tarnavo tarybinėje armijoje ir savo dalinio viršininkų buvo gerbiamas žmogus¹" Dar klausinėjo apie Vaičėnų kaimo Adelę Dručkutę, Antaniną Dručkutę. Išsigyniau, kad mes nebendravome, nes mūsų tėvai nuo senų laikų pykdavosi, tai ir mes vaikai nebendravome. Reikalavo prisipažinti kad buvau Ratuokliškio miške pas "banditus", kur buvo nuėjęs brolis Petras, Antanina Dručkutė, Andrius Dručkus, Emilija Vaičėnaitė ir Adelė Dručkutė, kad nusifotografavome, nes turėjo nuotrauką. Laimė, kad manęs nuotraukoje nebuvo, todėl viską paneigiau. Taip ir užbaigė šį pokalbį, o mane paleido eiti atgal į baraką, bet liepė niekam nepasakoti, apie ką buvo kalbama su manimi

Kad MVD darbuotojai sakė tiesą apie tokią nuotrauką, aš žinojau. Tokia nuotrauka buvo daryta dar man būnant laisvėje, bet aš jos nebuvau mačiusi.

Buvo tąsyk taip: atvažiavo porai dienų iš kariuomenės mano brolis Petras ir, sužinojęs, kad už puskilometrio nuo mūsų namų, Ratuokliškio miške, yra apsistoję partizanai, o tarp jų ir brolis Vytautas, taip pat Balys Vaičėnas. Brolis Petras panoro su jais pasimatyti. Aš ruošiausi tik palydėti brolį Petrą, nes jau buvau ten buvusi Tuo tarpu pas mus užėjo pusbroliai Antanina ir Andrius. Andrius tą dieną kaip tik buvo trumpam parvažiavęs iš Radviliškio. Jis nešėsi per petį užsikabinęs foto aparatą. Andrius pakvietė nusifotografuoti. Aš nėjau, nes buvau tik ką grįžusi iš jų, nunešusi pavalgyti.

Man taip ir liko paslaptis, kodėl mane išsikvietė tardyti? Kas nutiko Vaičėnuose? Petriukui tai nebėra jokio pavojaus. Jis jau po žeme, o ką gali žinoti, o gal todėl ir po žeme, kad paaiškėjo, jog Petras palaikė ryšį su partizanais. Dar tebebūdama Potmos persiuntimo lageryje, aš buvau gavusi vieną siuntinėlį iš namų, kuriame, ant viršaus buvo padėta brolio Petro nuotrauka — laidotuvių nuotrauka, ant kurios buvo užrašyta: "Ši nuotrauka teprimena tau skaudų įvykį, kurį pergyveno mūsų šeima, prigėrus broliui Petrui" Užrašyta buvo sesutės, data 1950m. gruodžio 27d. Tą siuntinėlį buvau gavusi gal kokį vasario mėnesį 1951 metų. O laiškų iš namų negavau dar kelis mėnesius. Šis užrašas man buvo pirmoji žinia iš Lietuvos, iš namų!

Po Stalino mirties atvažiavo į lagerį komisija iš Maskvos. Jie sukvietė mus į valgyklą ir kalbėjo maždaug taip: "Jūs nekaltai čia atsidūrėte, nes į valdžią buvo patekę visokių valkatų (matyt, tai buvo kalbama apie Lietuvą), kurie, bjauriai elgdamiesi su jumis ir kitais jūsų tautiečiais, sudarė tokį vaizdą, kad pas jus atėjo kažkokie baisūs baisios valstybės žmonės, kurie daug ką be reikalo išvežė į Sibirą, daug ką sukišo į kalėjimus, kai kuriuos ir iššaudė! Tai argi galėjote jūs gerbti tokią valdžią? Jūs gerbėte savo tėvynę, mylėjote ją ir savo tautą. Jūs kaip įmanydamos kovojote už savo tautos laisvę! Ne pasmerkimo jūs vertos, o didžiausios pagarbos, ne nusikaltėlės jūs...",-panašius žodžius kalbėjo gan ilgai, mūsų buvo suvaryta pilnutėlė didžiulė valgykla. Mes žiūrėjome viena į kitą klausdamos, kas čia darosi? Nebevadina "banditkomis", o patriotėmis!..

Komisija, pabuvusi keletą dienų, vėl išvažiavo į Maskvą, pažadėjo greit vėl atvažiuoti' Tada nuėmė nuo mūsų drabužių numerius, pagerėjo maistas, mažiau bekišdavo į karcerius, sumažino normas. Nebebausdavo pabaudiniu maisto daviniu, pakeitė lagerio viršininką žmoniškesnių. Tačiau į laisvę išleisti, kaip buvo pažadėję, neskubėjo!

Taip sulaukėme 1956-ųjų. Pagaliau pasirodė ir lauktoji komisija. Ir 1956-ųjų metų balandžio mėn. 30 dieną pasiekiau savo tėvų namus Vaičėnuose. Grįžusi iš karto bandžiau ką nors sužinoti apie tolesnį partizanų likimą po mano arešto. Mano paliktoji mažoji sesuo Irena, dabar jau suaugusi panelė, šį tą papasakojo iš tų įvykių.

1950-ųjų metų vasarą, vieną dieną iš Lukštinių kaimo pusės pasigirdo šaudymas. Atbėgo sužeistas Albinas Dručkus iš Kalnočių kaimo. Jų būrį užpuolę stribai, per susišaudymą visi išsiblaškė, vieną nušovė, o jam sužeidė koją. Mama sutvarstė koją, davė pavalgyti, dar įdėjo į kuprinę vaistų ir tvarsčių ir nuvedė į tokį miškelio kampą, iš kurio būtų lengviau pabėgti Paskui mama nuėjo pas dėdę Juozą ir papasakojo Antaninai, kas atsitiko, parodė, kur nuvedėm Albiną. Tą naktį Albiną išvežė į Mažeikių mišką. Atrodo, dėdė Juozas su arkliu pavėžėjo, nes Albinui buvo sunku eiti su peršauta koja. Daugiau jo nebebuvome sutikę. Irena papasakojo, kaip žuvo brolis Petras. Brolis važiavo į Obelius, nes buvo kviečiamas į MGB dėl tos nuotraukos. Atrodo, kad išdavė Kazimiero Dručkaus duktė Adelė. Pas ją rado nuotrauką, darytą Ratuokliškio miške kartu su partizanais.

Grįžęs iš armijos, brolis dirbo Galažeriuose skaitykloje. Tą dieną gavo pranešimą nuvykti į Obelių MGB. Prisistatyti turėjo 12 valandai, o pranešimą gavo jau po 12-os valandos. Obeliai už 9 kilometrų, tad važiavo dviračiu tiesiai per užšalusį ežerą. Petriukas pataikė užvažiuoti ant properšos ir įlūžo. Aplink tą vietą buvo išlaužyti keli kvadratiniai metrai ledo, matyt, Petras vis bandė rankomis užsiremti ant ledo krašto ir vėl įlūždavo, nes nuo abiejų alkūnių buvo nudrėksta oda, tiesiog iki kaulų. Kol ištraukė broliuką iš vandens, mama dvi valandas išklūpojo ant ledo. Po to jai ant kelių atsirado vandens, tino kojos, kurį laiką nebegalėjo vaikščioti.

Tai buvo paskutinė brolio kelionė į Obelių MGB. Taip šitie niekšai pražudė, galima sakyti, nužudė brolį Petrą!

Irena papasakojo, kaip brolį Vytautą matė paskutinį kartą 1951-ųjų metų žiemą sausio mėnesio pabaigoje, o gal vasario pradžioje. Vieną naktį įėjo kokie 7 ar 8 vyrai. Buvo Balys Vaičėnas, mūsų Vytautas ir dar keletas vyrų. Tėvai nutarė juos priglausti mūsų klojime. Taip jie, mūsų klojime įsirengę slėptuvę, prabuvo iki pavasario. Per tą laikotarpį mūsų namuose stribai neapsilankė nė karto. Tai buvo paskutinis pasimatymas.

Grįžusi iš Mordovijos lagerių, kuo greičiau pasistengiau aplankyti savo kalėjimo ir lagerio draugę Zuzaną Rukaitę. Su ja susipažinau dar Panevėžio kalėjime. Zuzana Rukaitė pažinojo mano brolį Vytautą-Šerną ir Balį Vaičėną-Pavasarį. Iš jos sužinojau, kad prieš ją suimant dar buvo gyvas brolis ir Vaičėnas. Mergina, pažinojusi mano brolį, man buvo artima kaip sesuo.

Vėliau į tą patį lagerį, kur jau buvau aš, atvežė ir Zuzaną Rukaitę. Laukėme žinių iš Lietuvos. Deja, laiškų ji labai mažai gaudavo. Jos namuose buvo likusi tik sena mama, tėvas jau buvo išvežtas į Rusiją, nebuvo kam rašyti. Taigi jokių naujų žinių apie partizanų likimus negavome. Zuzanos du broliai partizanavo. Vyresnysis brolis Jonas jau prieš Zuzanos areštą buvo nužudytas, o jaunėlis Jurgis tuomet dar buvo gyvas.

Iš savo sesers Irenos pasakojimo sužinojau, kad 1951m. ją buvo iškvietę į MGB ir klausinėjo apie brolį Vytautą. Bet Irena atsakiusi, kad nieko nežinanti. Tada vienas MGB darbuotojas žiobtelėjo: "Tavo brolio nebėra, nušovėm jį šių metų balandžio mėnesio 11 dieną Anykščių rajone, Strazdiškyje!"

Kai prasidėjo Atgimimas Lietuvoje, man vėl labai panūdo ieškoti brolio žuvimo vietos. Rodos, 1989-aisiais vėl bandžiau ieškoti ką nors žinančių. Deja. 1991-aisiais ieškojome Utenos rajone apie Švedriškės. Paskui vasarą su sūnumi Artūru ir Andriumi Dručkumi vėl išvažiavome į paieškas. Žinojau, kad Adelė Dručkutė-Dudonienė apie 1951 ar 1952 metus MGB buvo nuvežta į Ignaliną atpažinimui dviejų partizanų kūnų. Stribai sakę, kad tai turėtų būti Balys Vaičėnas ir Vytautas Dručkus, bet ar tikrai -neatpažinusi, nes buvo labai subjauroti.

Po ilgų klaidžiojimų ir ieškojimų pagaliau sužinome apie tą baisų įvykį 1951m. balandžio 10-1 ld. naktį. Tai buvusi išdavystė. Strazdų kaime, Čibiro sodyboje, buvo iššaudyti 7 partizanai, pakviesti vakarienei Žmonės kalbėjo, kad būtent pats Čibiras išdavęs partizanus, bet per susišaudymą žuvęs ir pats. Pagaliau iš Aldonos Žilėnaitės-Šuminienės ir Vytauto Šumino iš Šuminų km. sužinojome, kad tikrai Strazdeliuose žuvo iš mūsų krašto išėję partizanai - Šernas - mano brolis Vytautas, Pavasaris-Balys Vaičėnas, Čigonas-Alfredas Gamelis, Tėvas-Jonas Čičelis, Dobilas, Sakalas ir Papartis. Žuvimo vietą suradome, o kur juos užkasė nepavyko sužinoti.

Prie Vaičėnų kaimo atminimo akmens Vytauto Dručkaus-Šerno giminės. 1995m.

Dar anksčiau beklajodami apie Strazdų apylinkes, išsiklausinėjome apie buvusį ryšininką Povilą Grašį iš Poažvinčio kaimo, netoli nuo 11 Minčios. Jis, buvęs ryšininkas, nuvedė mus prie paskutinės šios partizanų grupės stovyklavietės, esančios už kokių 1,5 km nuo Povilo Grašio namų. Baltalos miške, tarp pelkių esančios salelės kalnelyje, 1950m. rudenį partizanai buvo įsirengę žiemos stovyklą, iš kurios taip pat per išdavystę buvo išguiti 1951m. sausio mėn. pabaigoje ar vasario pačioje pradžioje. Tada per susišaudymą partizanų vadas Drugelis ir kitas sužeistas patys nusišovė.

Šiandien kiekvienas, tais metais bendravęs su mano broliu Vytautu, man yra artimas, brangus žmogus. Prie tokių aš priskiriu: Zuzaną Rukaitę-Svikliuvienę, Aldoną Žilėnaitę-Šuminienę, Vytautą Šuminą ir Povilą Grašį, kurio šiandien jau nebėra.