Partizanai: Istorija ir dabartis

KIEK BUVO SUIMTŲ IR ĮKALINTŲ ANTISOVIETINIO PASIPRIEŠINIMO DALYVIŲ LIETUVOJE POKARIO METAIS

Algis Kašėta

Nagrinėdami, kiek pokario metais buvo suimtų antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, pirmiausia apibrėšime to pasipriešinimo formas, aptarsime, ką laikome antisovietinio pasipriešinimo dalyviais.

1944-1953m. pasipriešinimas okupaciniam režimui nebūtinai reiškė kovą su ginklu rankose. Galima išskirti tris pasipriešinimo formas: ginkluotą partizaninę kovą, pogrindinę veiklą ir pilietinį pasipriešinimą (nepaklusnumą).

Partizanų sąjūdis — tai karinė visuomeninė savanorių organizacija, veikusi slaptai Sąjūdis siekė atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos respubliką. Kovos priemonės buvo karinis ir politinis veikimas, kurį reglamentavo partizanų sukurti norminiai dokumentai (statutai ir pan.). Sąjūdžio dalyviais buvo laikomi asmenys, davę tam tikrą priesaiką. Sąjūdžio dalyviai buvo skirstomi į: laisvės kovotojus-partizanus, laisvės kovotojus slapukus ir talkininkus. Partizanai buvo vadovaujami atsakingo asmens, viešai nešiojo ginklą, uniformą ir atitinkamus skiriamuosius ženklus.

Jie gyveno nelegaliai (dažniausiai miško sąlygomis).

Slapukai — partizanų rezerviniai kovotojai Slapukai vykdė ryšininkų, žvalgų funkcijas, o reikalui esant, dalyvaudavo ir karinėse operacijose. Jie gyveno legaliai daugelis turėjo asmeninį ginklą. Žemaitijoje rezervistai priklausė Organizaciniam sektoriui (OS nariai), kitose Lietuvos vietose buvo vadinami sėsliais partizanais, pasyviais kovotojais arba slapukais. Nuo 1949m. partizanų dokumentuose įsigalėjo terminas — slapukas.

Talkininkai - partizanų ryšininkai ir aktyvūs rėmėjai Ryšininkai atlikdavo konkrečias partizanų užduotis - per juos buvo palaikomi ryšiai tarp partizanų dalinių, gaunami žvalgybiniai duomenys, apsirūpinama maistu, medikamentais, spaudos gaminimo ir kitomis priemonėmis. Per ryšininkus buvo platinama ir partizanų spauda. Kai kurie ryšininkai slapstėsi, gyveno nelegaliai. Aktyvūs rėmėjai — partizanų bunkerių (slėptuvių) laikytojai (globėjai) — tai nuolat aprūpinantys kovotojus maistu ir kitą pagalbą teikiantys asmenys. Jie gyveno legaliai Ryšininkų ir rėmėjų funkcijos dažnai buvo panašios.

Pogrindis — slaptas veikimas. Pogrindžio organizacijų nariai veikė prieš okupacinę valdžią neginkluotos, politinės kovos formomis, siekdami Lietuvos valstybingumo atstatymo. Aptariamu laikotarpiu iškilęs partizaninio sąjūdžio vaidmuo nulėmė ir pogrindžio organizacinę veiklą. 1944-1946m. dalis savarankiškai susikūrusių pogrindžio organizacijų ieškojo ryšių su partizanais, norėdami jiems vadovauti, tačiau vėlesniais metais beveik visos pogrindžio organizacijos artimai bendravo su partizanais, buvo ginkluoto sąjūdžio pagalbininkais - aprūpindavo juos spaudos gaminimo priemonėmis, platino jų spaudą, teikė žinias ir pan. Daugelis pogrindžio organizacijų tiek didžiuosiuose miestuose, tiek ir miesteliuose buvo įkurtos partizanų iniciatyva. Ypač gausiai pogrindžio veikloje dalyvavo besimokantis jaunimas - gimnazistai ir studentai

Pilietinis pasipriešinimas - krašto gyventojų nepaklusnumas svetimos valstybės primestai valiai, nevykdant okupacinio režimo karinių, politinių ir ekonominių reikalavimų. Tai - vengimas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, rinkimų boikotas, priešinimasis stojimui į kolūkius, įvairių prievolių sabotavimas ir kitos pilietinio nepaklusnumo formos.

Pilietinio pasipriešinimo dalyviai nepriklausė organizuotoms partizanų sąjūdžio ar pogrindžio struktūroms, tačiau partizanų veikla turėjo jiems nemažos įtakos. Beveik visa kaimo visuomenė besąlygiškai rėmė laisvės kovotojus ir vykdė jų nurodymus, todėl jų pilietinio pasipriešinimo negalime laikyti visiškai stichišku.

Nagrinėdami, kiek pokario metais buvo suimtų antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, pirmiausia remsimės okupacinių represinių struktūrų apskaitos dokumentais, todėl turime aptarti MVD ir MGB raštvedybos terminologiją. (Visi dokumentai buvo rašomi rusų kalba). Bet kokia pasipriešinimo forma vadinama "antisovietiniu veikimu".

Pagal komunistinės ideologijos stereotipinę schemą, ginkluotas lietuvių priešinimasis buvo traktuojamas kaip politinis banditizmas, o laisvės kovotojai partizanai vadinami "banditais". Partizanų talkininkai (ryšininkai ir rėmėjai) - "banditų pagalbininkais". Pogrindžio nariai įvardijami kaip "nacionalistinio" arba "antisovietinio" pogrindžio dalyviai Pilietinio pasipriešinimo dalyviai vadinami "antisovietiniu elementu".

Sulaikymų ir areštų motyvai

Pirmiausia sovietų represinės struktūros ėmėsi sudarinėti "nepatikimų" asmenų ir "liaudies priešų" sąrašus. Sis darbas buvo pradėtas, dar neįžengus į Lietuvą. Jau 1944m. birželyje buvo sudarytas sąrašas, kuriame figūravo 1510 asmenų, įvardytų "tėvynės išdavikais"¹. Tai daugiausia vokiečių okupacijos metais dirbusių vietinėje savivaldoje, policijoje arba viešai (per spaudą) prieš bolševizmą pasisakę žmonės. Pavyzdžiui, kaunietis Jurgis Straižys įrašytas dėl antisovietinio straipsnio spaudoje, o Juzefa Sadakauskaitė iš Raseinių už dalyvavimą sudarant dokumentų rinkinį apie bolševikų nusikaltimus Lietuvoje 1940-1941 metais².

Vėl okupavus kraštą, čekistai iš karto puolė naudotis Lietuvos valstybinių archyvų fondu. Čia rausėsi specialiai archyvams sudarytos NKVD — NKGB žinybų darbo grupės, kurios sudarinėjo sovietinei valdžiai "pavojingų" asmenų kartotekas ir sąrašus³. Į juos pateko buvusių Lietuvos politinių partijų veikėjai, visuomeninių organizacijų vadovai karininkai ir šauliai. Kiti į "juoduosius" sąrašus pateko ne dėl savo realios veiklos, bet dėl socialinės (pagal bolševikus — klasinės) padėties, profesijos (pvz. dvasiškiai), giminystės ryšių arba pomėgių (filatelistai, esperantininkai ir pan.). Buvo peržiūrima visa nepriklausomos Lietuvos ir vokiečių okupacijos metų spauda, suregistruojami visi "antisovietinių" straipsnių autoriai Iš pradžių labiausiai stengtasi išaiškinti 1941m. sukilėlius ir tuos, kurie aktyviai reiškėsi vokietmečiu: antinacinės rezistencijos veikėjus, tarnavusius savisaugos daliniuose, policijoje arba Plechavičiaus rinktinėje. Šie žmonės buvo suimami iš karto.

Remiantis archyvuose sudarytais sąrašais, 1945m. pradžioje sovietinis saugumas pradėjo leisti specialias knygas su sąrašais žmonių, ieškomų areštui Jau pirmoje, saugumiečių tarnybiniam naudojimui skirtoje knygoje, įvardijama 3,6 tūkst. Lietuvos gyventojų, kaltinamų antisovietine veikla nepriklausomybės ir vokiečių okupacijos metais⁴. Pradėta tikrinti sulaikytų asmenų duomenis pagal archyvinę medžiagą sudarytose kartotekose. Ieškoma "kontrrevoliucinės" veiklos pėdsakų. Iš esmės okupantai neklydo. Daugelis antisovietinio pogrindžio organizacijų narių taip pat aktyviai įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą.

Daugiausia Lietuvos žmonių į represinių organų taikiklį pateko dėl šnipų ir slaptų informatorių. MVD-MGB po karo greitai atstatė ir pradėjo plėsti agentų tinklą.

1946m. rugsėjo mėn. Lietuvoje čekistai jau buvo užverbavę apie 10 tūkst. informatorių ir agentų⁵. Žinomą daugelis šių žmonių buvo tik formalūs agentai, o praktiškai nedirbo. Iki 1952m. MGB šnipų skaičius buvo išpūstas iki 27,7 tūkst., tačiau tų metų pabaigoje čekistai išbraukė 75 proc. nedirbančios agentūros ir paliko tinkle tik apie 7 tūkst. vertingų šnipų⁶. Taigi pakako ir tokių, kurie su malonumu įdavinėjo kaimynus ir bendradarbius. Šnipų įskųstiems asmenims būdavo sudaromos operatyvinės bylos. Jose figūruodavo iki kelių dešimčių žmonių. Operatyvinės bylos objektas anksčiau ar vėliau būdavo suimamas. Iki to laiko per šnipus bandoma surinkti daugiau įtariamąjį kompromituojančių duomenų. Iš suimtojo per žiaurius tardymus saugumiečiai stengdavosi išgauti naujų pavardžių, kurias tuoj pat įtraukdavo į operatyvinę bylą kaip pogrindžio dalyvius. Byla būdavo užbaigiama, kai visi ten figūruojantys asmenys sulaukdavo savo lemties — arešto arba žūties. Reti atvejai, kai bylose figūruojantys asmenys išbraukiami kaip nepagrįstai įtariami Kitas atvejis - išbraukiama užverbavus informatoriumi arba agentu. 1947m. Lietuvos TSR MGB visiškai arba iš dalies realizavo 54 "nacionalistiniam" pogrindžiui užvestas bylas. Pagal jas areštavo 852, nužudė 34 asmenis⁷.1950m. pradžioje kovai prieš ginkluotą pogrindį MGB buvo pradėję 175 agentūrines bylas, kuriose figūravo 175 partizanų būriai ir 1170 kovotojų⁸. Be to, metų eigoje partizanų būriams buvo pradėtos dar 73 agentūrinės bylos ir 28 bylos neginkluoto antisovietinio pogrindžio organizacijoms ir grupėms. Tais pačiais metais sovietinis saugumas realizavo 36 agentūrines bylas, dėl to - 153 partizanai žuvo ir 41 buvo areštuotas⁹. Kas nulemdavo pogrindžio dalyvių išaiškinimą ir areštus? 1946-1952m. iliustruoja MGB areštų apskaitos knygos:

-    pagal agentūrinius duomenis (t.y. vykdant įvairias operatyvines kombinacijas ir pagal šnipų pranešimus) - 56,8 proc.

-    pagal tardymų medžiagą (Ly. per tardymus kankinimais ir kitais būdais išgaunant parodymus apie kitus asmenis) — 43 proc.

-    ir pagal oficialius duomenis ir gyventojų pareiškimus - 0,2 proc.'⁰

Išdavystes dažniau patirdavo miestuose veikiančių pogrindžio organizacijų nariai, ypač gyvenantys legaliai Jau pirmųjų pokario metų patirtis parodė, kad miškas yra laisvės kovotojams saugesnis už miestą. Pavyzdžiui 1944-1946m. Vilniuje ir Kaune pradėjo veikti nemažai pogrindžio organizacijų (Lietuvos išlaisvinimo taryba, Vienybės komitetas, Lietuvos partizanų sąjunga, Lietuvos tautinė taryba ir t.t.), siekiančių suvienyti krašto rezistenciją, imtis politinio ir karinio vadovavimo pogrindžiui Tačiau šie centrai po keleto mėnesių būdavo sovietinio saugumo susekami ir sunaikinami Tai vertė pogrindžio vadovus permąstyti kovos taktiką ir strategiją. Juolab kad partizanams nebuvo garantijos ar tokie centrai nėra MGB inspiruoti Skaudžią pamoką patyrė kai kurie ginkluoto sąjūdžio vadai, patikėję agento J.Markulio-Erelio atstovaujamo centro buvimu. Dėl to kai kuriose partizanų apygardose buvo suimta daug kovotojų (Didžiosios Kovos apyg. ypatingai) ir ryšininkų.

Areštų būdai būdavo įvairūs. Mieste dažniausiai suiminėdavo naktį. Tokiu laiku numatytą auką būdavo lengviau rasti namuose, be to, būdavo užtikrintas suėmimo netikėtumas ir slaptumas. Taip pat areštuodavo darbe, mokymo įstaigose, reikiamą asmenį iškvietus nuošaliau nuo bendradarbių ar bendramokslių.

Viešumo okupantai vengė. Esant reikalui, griebdavo ir gatvėje, tačiau čia pat įgrūsdavo sulaikytąjį į tam skirtą mašiną. Dažnai numatytą suimti asmenį kokia nors dingstimi kviesdavo į sovietinės valdžios įstaigą arba "išsiųsdavo į komandiruotę", iš kurios šis į namus jau nebegrįždavo. Vieši areštai buvo daugiau būdingi kaimo vietovėms. Ypač gausu jų būdavo antipartiza-ninių karinių akcijų metu.

Masiniai gyventojų sulaikymai

Demokratinėje valstybėje sulaikytam asmeniui per 24 valandas privaloma pateikti kaltinamąjį aktą arba paleisti. Sovietinio teroro imperijoje sulaikymas faktiškai prilygo areštui Nors sovietiniai įstatymai leido sulaikyti žmogų dviem paroms (48 val), tačiau represinių struktūrų praktika buvo kita, o ypač okupuotoje, bet kovojančioje Lietuvoje.

Čia 1944-1953m. žmonių sulaikymai buvo tapę tokio masinio pobūdžio, kad beveik nebuvo šeimų, iš kurių bent vienam asmeniui nebūtų tekę ilgiau ar trumpiau kalėti "išankstinio sulaikymo" rūsiuose. Vien tik oficialiais NKVD-NKGB žinybų duomenimis, nuo 1944m. liepos iki 1945m. gruodžio mėn. (per pusantrų metų) Lietuvoje karinių-čekistinių operacijų metu šios organizacijos sulaikė apie 100 tūkst. žmonių¹¹ (žr. 1 lentelę). Be jokios abejonės, tai dar negalutiniai skaičiai Baudėjų apskaiton pateko tik tie, kurie vienu ar kitu būdu buvo represuoti prievarta išgabenti kariuomenėn, areštuoti ir išsiųsti be teismo į lagerius, taip pat tie, kurie uždaryti Lietuvoje kalėjimuose ir buvo tardomi arba laukė teismo. Vienai ar kelioms dienoms sulaikyti apskaiton vargu ar pateko, juk iš įvardytų 100 tūkst. sulaikytų asmenų, tik apie 5 tūkst. buvo paleisti¹². Greičiausiai tai buvo asmenys, kurie ilgesnį laiką praleido areštinėje, tačiau tardytojams nepavyko jiems ko nors inkriminuoti, todėl ir buvo paleisti 1946m. rudenį MVD inspekcijos pareigūnai, tikrinę "išankstinio sulaikymo" kameras, daugelyje Lietuvos apskričių, rado daug neteisėtai sulaikytų, t.y. neįformintų areštui žmonių. Sulaikytų apskaitos knygų taip pat nebuvo¹³. Galima tik įsivaizduoti, kokia savivalė tokiomis sąlygomis turėjo būti 1944-1945m.

1945m. vien tik nuo birželio 10d. iki liepos 18d. (per 38d.) NKVD kariuomenės 3 pulkai, vykdydami antipartizanines baudžiamąsias akcijas Vilniaus, Trakų ir Alytaus apskrityse, sulaikė 225 tūkst. žmonių. Tarp sulaikytųjų įvardyta:

- partizanų — 392,

-    partizanų ryšininkų — 299,

-    įtariamų partizanavimu -1066,

-    besislapstančių nuo mobilizacijos — 417,

-    dezertyrų -14,

-    vokiečių kareivių — 11,

-    vokiečių pagalbininkų - 7,

-    šaulių - 38,

-    be dokumentų - 47 ¹⁴.

Apstu pranešimų apie MVDistų siautėjimą ir partizanų išlikusiuose dokumentuose. Štai Dainavos apygardos štabo 1946m. mėnesinėse suvestinėse apie priešo siautėjimą pranešama, kad rugpjūčio 3d. Simno valsč. Struogos km. po susidūrimo su partizanais, baudėjai suėmė 10 vietos gyventojų. Išlaikę

1 lentelė

Žinios apie 1944 07 01 - 1945 12 01 sulaikytus asmenis (pagal NKVD-NKGB duomenis)*

* Buv. LTSR VSKA. F.3. Ap.41 B.131. Lll-12.

areštinėje dvi savaites, 9 iš jų paleido¹⁵. Laisvės kovotojai fiksavo ir tai, kaip buvo tyčiojamasi iš sulaikytų žmonių. Tokioje veikloje nepakeičiami okupantų talkininkai buvo iš vietinių kriminalinių padugnių surinkti "liaudies gynėjai" -istrebiteliai Štai vienas iš jų veiklos pavyzdžių. 1948 0213 Butrimonių valsč. Paliepių km. istrebiteliai sulaikė Laukaitį ir nuvežė į miestelį prie aikštėje išniekintų žuvusių partizanų kūnų, reikalaudami atpažinti savo sūnaus palaikus. Vėliau bruko į rankas lazdą, versdami daužyti išniekintus kūnus¹⁵.

Mokytojas, vėliau žymus Dzūkijos partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas taip aprašė pirmuosius okupacijos metus Alytuje "Grįžtant namo, žvilgsnis užkliūdavo už viela aptvertų didžiulių rūsių [...], kuriuose buvo kalinami lietuviai Visose miesto gatvėse didesni privačių namų rūsiai taip pat buvo paversti kalėjimais. Maisto perdavimo dienomis prie rūsių nutįsdavo moterų ir senių eilės: iš to galėjai suprasti, kiek maždaug kalinių ten sugrūsta. Naktimis vykdavo tardymai naktimis kalinius kažkur išgabendavo. Dienomis ir naktimis kaimuose šėlo MVD (Vidaus reikalų ministerijos) būriai. Daug kartų mačiau, kaip MVD būrio ir istrebitelių apsupti, vielomis už nugaros surištomis rankom vyrai gatve buvo varomi prie rūsių"¹⁷. Tokie vaizdai šiurpino ir kitus Lietuvos miestų ir miestelių gyventojus. Jau nuo 1946m. MVD-MGB ataskaitose neberandame metinių ataskaitų apie sulaikytų asmenų skaičių. Paprasčiausiai ji nebuvo vedama. Aukšti MVD-MGB pareigūnai tik konstatuodavo "netvarką", tačiau kelio pažeidimams neužkirto. Pavyzdžiui, 1953m. pavasarį iš Maskvos atvykusi MVD komisija nustatė, kad 1952-1953m. Lietuvoje žmonės būdavo neteisėtai sulaikomi 10-iai ir daugiau parų, tačiau jų skaičius būdavo aiškiai sumažinamas. Taip nuo 1952m. gegužės mėn. iki 1953m. gegužės mėn., tiktai oficialiais MVD duomenimis, nurodoma 43 neteisėtai sulaikyti (daugiau negu 48 vai) asmenys. Daugelis jų už grotų praleido 12 ar net 30 parų. Areštinių tikrintojai įsitikino, kad "daugelio neteisėtų sulaikymų niekas neregistravo ir niekas tam netrukdė, dėl to sekė kiti rimti pažeidimai"¹⁸. O tie "kiti" pažeidimai - tai neteisėtai sulaikytų (neįforminus arešto) kankinimai siekiant išgauti prisipažinimą būtų ar nebūtų dalykų, kurie ir būtų pagrindas gauti prokuroro sankciją areštui Juk paprastai dauguma asmenų buvo sulaikoma be jokių konkrečių įkalčių, sukuriant juos per tardymą. Taip 1953 03 13 Kupiškio raj. MVD sk. viršininkas Zudinas sulaikė Panevėžio miškų ūkio darbininką Skumundurį, įtardamas jį turint ryšių su partizanais. Apklausos metu mušdamas, sulaužė jam du šonkaulius. Neišgavus prisipažinimo, Skumundurį paleido. Dėl sužalojimo pastarasis ilgai gydėsi ligoninėje. Zudinas, matyt, už nemokšišką mušimą buvo... išbrauktas iš komunistų partijos.

1953 05 18 Ramygalos raj. MVD 2 N sk. viršininko pavaduotojas Makoveckas sulaikęs Lukoševičiūtę, žiauriai sumušė ir bandė išprievartauti

Pavyzdžiui, 1952m. liepos mėn. Simno raj. MGB sk. operįgaliotinis Vitukynas, vadovavęs partizanų paieškos operacijai rajono kaimuose, sulaikė 5 valstiečius ir tardydamas juos žiauriai sumušė¹⁹.

Tokie atvejai tai neišimtis, greičiau išimtis buvo tai, kad patys MVD-MGB struktūrų pareigūnai keletą iš jų įvardijo.

Sulaikytus asmenis kankinti tardytojams buvo patogiau, kadangi už "neinventorizuotas" aukas praktiškai jokios atsakomybės nebuvo. Todėl daugelis mirtinai užkankintų išankstinio sulaikymo rūsiuose žmonių taip ir "dingo be žinios". Budeliai neišduodavo artimiems nei jų likimo, nei jų palaikų. Jei, neišgavus prisipažinimo ar norimų žinių, suimtąjį paleisdavo, būdavo prigrasinama niekam savo išgyvenimų nepasakoti Dažnas po tokio "paviešėjimo" areštinėje visam gyvenimui likdavo fiziškai suluošintas. Tačiau raudonieji inkvizitoriai rūpinosi ir jiems patekusiųjų siela. Už išdavystę siūloma laisvė ir pinigai Kad išeitų iš to pragaro, ne vienas sulaikytasis pasirašė pasižadėjimą šnipinėti, tik retai kuris vėliau tai darė. Dažnas lietuvis po patirtų patyčių jau nebelaukdavo kito tokio išbandymo ir stodavo į partizanų gretas.

1953m. pavasarį SSSR MVD komisija priėjo išvadą, kad "daug metų Lietuvos SSR MGB vyravo gėdinga praktika: "daugelis areštų buvo vykdomi ne kaip nuodugnaus agentūrinio tyrimo išvada, surenkant pakankamai įkalčių, o kaip išankstinis sulaikymas, norint tardymo metu išgauti įtariamųjų prisipažinimus, kaip pagrindą areštui"²⁰.

Taigi okupuotoje Lietuvoje neveikė net ją okupavusios valstybės teisė, o viešpatavo nežabota represinių organų savivalė.

Įkalinti lageriuose be teismo

Šėtoniškas žmonių naikinimo aparatas jau 1944m rudenį pradėjo "springti" savo aukomis. Visi kalėjimai Lietuvoje buvo perpildyti Kamerose, skirtose 3-4 kaliniams, sukišdavo 30-40 suimtų žmonių, o į kalėjimus vežė ir varė vis naujas aukas. Sovietų represiniai organai jau nebespėjo visų suimtųjų ištardyti ir nuteisti. Dar 1943m. spalio 11d. SSRS vidaus reikalų ministras buvo išleidęs įsakymą Nr.494/94, įgalinantį NKVD-NKGB tardytojus "tolesniam spec. tardymui" siųsti suimtuosius į NKVD lagerius²¹. Suimtiems vietoje tik pradėdavo bylą, o tolesni tardymai jau vykdavo lageryje. Sudarius bylą, suimtajam paskelbdavo ir Ypatingojo pasitarimo teismo (už akių) nuosprendį. Nesudarius bylos, suimtasis būdavo paleidžiamas. Štai tokiu "teisminiu" pagrindu iš Lietuvos nuo 1944m. rudens iki 1946m. birželio mėn. net nesudarius bylų o tik jas užvedus, Sovietų sąjungos lageriuose buvo įkalinta dauguma Lietuvoje suimtų žmonių. Pagal vienus MVD-MGB dokumentus, išeitų, kad buvo išvežta apie 10 tūkst. žmonių^22,23,24. Apie 5,5 tūkst išsiuntė MVD struktūros ir apie 5 tūkst. MGB-istai²⁵. Tuo tarpu 1946 m. rugpjūčio mėn. 18 d. Lietuvos TSR MGB ministro Efimovo pasirašytoje pažymoje, apie 1944 m. liepos -1946 m. rugpjūčio mėn. 15 d. (per du metus) areštuotų žmonių skaičių, nurodoma, kad suimta 12986 Lietuvos gyventojų, o pastaboje nurodyta: "be to areštuota ir išsiųsta į lagerius nepabaigus tardymo 15615 žmonių. Kartu su išsiųstaisiais iš viso areštuota 28601 žmogus"²⁶ Kaip matome, tik 45,4 proc. suimtųjų sulaukė teismo sprendimo Lietuvoje, o likusiai daugumai bylos buvo sudarytos jau lageriuose. Ir vėlesnių metų MGB oficialiose ataskaitose už minėtą laikotarpį nurodyti tik Lietuvoje nuteistų žmonių skaičiai, nutylint apie išvestuosius į lagerius be teismo. Šis faktas rodo, kokia gali būti netiksli oficiali sovietinių represinių struktūrų statistika. Susumavus duomenis, kad MGB struktūros išsiuntė apie 15,6 tūkst, o MVD apie 5,5 tūkst (nepilnais duomenimis) per du metus išeitų, kad iš Lietuvos be teismo į lagerius buvo išvežta virš 20 tūkst. žmonių. Žinių, kad į lagerius tardymams buvo vežama ir vėliau, nerasta. Suimtuosius vežė didelėmis partijomis, kad kalėjimuose atsirastų vietos naujai suimtiems. 1945m. birželio 1d. Kauno kalėjime tokiam išvežimui buvo "apiformintos" (pradėtos) bylos 688 žmonėms, Marijampolės — 535, Vilniaus — 194 ir dar 6 Lietuvos miestų kalėjimuose - po pusšimtį žmonių²⁷.

Suformuoti "etapai" gyvuliniais vagonais vežami į Vorkutos lagerius. Įkalintiems be teismo buvo toks pats lagerinis režimas, kaip ir nuteistiesiems. Ten, pražūtingomis sąlygomis įkalintieji buvo verčiami sunkiai dirbti (anglies kasyklose ir pan.), todėl greitai fiziškai išsekdavo. Nemaža jų dalis nuo bado, šalčio ir ligų mirė, taip ir nesulaukę bylos sudarymo ar nuosprendžio paskelbimo. Be teismo įkalinti buvo tardomi retai, bylos sudarymas užtrukdavo metus ir daugiau. 1947m. Lietuvos SSR MGB tardymo skyriuje buvo "dirbama" su 1017 bylų 1436 žmonėms, jos buvo atsiųstos įvairiu laiku iš MVD lagerių²⁸, o 332 suimtiesiems tais metais bylos buvo nutrauktos²⁹.

Laimė nusišypsojo tiems, kurių bylas dėl įkalčių nebuvimo nutraukė lageryje. Tai jau priklausė nuo lagerio MVD tardytojo "geros" valios. Tačiau faktai rodo, daugelis bylų lageryje nebuvo nutrauktos, o jei pritrūkdavo įkalčių, tai buvo grąžinamos į Lietuvą jų užbaigimui O kad suimtasis be teismo ir vaduodamasis mirtimi už grotų praleisdavo vienerius ar dvejus metus, dėl šito niekas nesijaudindavo. Ir nors 1946m. antrajame pusmetyje į lagerius be teismo lyg ir nebuvo daugiau uždaroma, tačiau ir 1947m. ne visų 1944-1946m. be teismo įkalintų likimas buvo išspręstas.

Iš 4 tūkst. NKVD 1944-1945m. suimtų ir išvežtų asmenų:

-    85,8 proc. kaltinami antisovietine veikla;

-    13,1 proc. tarnybos Raudonojoje armijoje vengimu;

-    ir apie 1 proc. pabėgimu iš okupacinės kariuomenės (dezertyravimu)³⁰.

Taigi apie pusei tūkstančio iš minėtų asmenų, turėjo būti taikyta 1945m.

liepos mėn. sovietinės valdžios paskelbta amnestija, kadangi ji lietė vengusius tarnybos ir dezertyrus.

Deja, kol kas neturime duomenų, kiek išvežtųjų be teismo lageriuose mirė, žuvo, kiek buvo paleista arba už akių nuteista.

Suimtieji už duokles

Dar viena suimamų žmonių kategorija - valstiečiai, laiku neįvykdę žemės ūkio prievolių.

Okupantai Lietuvoje ūkininkus apkrovė nepakeliamomis duoklėmis. Be piniginio mokesčio, faktiškai veltui ūkininkas turėdavo pristatyti grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių, šieno ir vilnos prievoles priklausomai nuo turimų ha žemės. Valstybinės kainos buvo simboliškos. Jas įvykdžius, ūkininkas likdavo "plikas". Tačiau kitais metais pyliavos būdavo dar padidinamos. Nenuostabu kad daugelis ūkininkų nepajėgė atiduoti tokių duoklių. Įsiskolinusių valstiečių turtas būdavo aprašomas, o patys skolininkai traukiami teisman ir nepriemokos išieškomos prievartine tvarka, nusavinant skolininkų gyvulius, grūdus ir kitą turtą. Didelėmis duoklėmis sovietai stengėsi priversti ūkininkus stoti į kolchozus. Neatiduotos pyliavos buvo geras pretekstas sovietiniam saugumui susidoroti su valstiečiais, remiančiais partizanų sąjūdį, kai kitokiu būdu saugumiečiams nepavykdavo jų kaltės įrodyti.

Vien tik nuo 1946m. rugpjūčio - rugsėjo mėn. už pyliavų nevykdymą MVD Lietuvoje iškėlė apie 900 bylų, pagal kurias buvo suimti 669 ūkininkai³¹. Daugiausia suimta buvo Ukmergės (120 ūkininkų) ir Tauragės apskr. (94 ūkininkai), kur 1946m. buvo ypač stiprus partizanų sąjūdis³². Dar nėra žinoma, kiek iš viso kaimo žmonių dėl pyliavų nevykdymo buvo suimta ir nuteista.

Iki 1950m. pabaigos (kai jau buvo sukolektyvinta 90 proc. visų ūkių) prievolės kasmet ir kas pusmetį didėjo keleriopai. Vien tik 1949m. teismams dėl pyliavų išieškojimo buvo perduota 3,5 tūkst. ūkininkų³³.

1944-1953m. suimtų partizanų skaičiai

Pagal vienus sovietinių represinių žinybų (MVD-MGB) duomenimis, 1944-1953m. pateko į nelaisvę apie 18 tūkstančių partizanų, pagal kitus - apie 19 tūkstančių³⁴.

Šie skaičiai neatitiko tikrovės, ir vėliau tai patvirtino patys saugumiečiai, pripažindami, kad 1944-1946m. suimtų partizanų skaičius buvo padidintas suimtųjų už vengimą tarnauti sovietinėje armijoje sąskaita³⁵. Patys MGB pareigūnai konstatavo, kad partizanus nebuvo lengva paimti į nelaisvę. Štai 1945m. balandžio 17d. Alytaus apskr. NKVD viršininkas Čemyšovas ministrui

J.Bartašiūnui skundėsi, kad beviltiškoje apsuptyje ar sužeisti mūšyje partizanai nepasiduoda, o nutraukia savo gyvybę³⁶. Kaip pavyzdį galima paminėti Kalniškių mūšį, kuriame žuvo 44 partizanai, tačiau nė vienas priešui nepasidavė³⁷. Koks mažas procentas kovotojų patekdavo nelaisvėn, liudija ir išlikę partizanų dokumentai

Nuo 1945m. rudens iki 1946m. gegužės mėn. Tauro apyg. Geležinio Vilko rinktinėje iš 200 kovotojų 39 žuvo ir 2 pateko nelaisvėn³⁸. Dainavos apyg. Dzūkų rinkt. Kęstučio grupėje nuo 1945m. pradžios iki 1946m. pavasario iš 149 partizanų 27 žuvo ir 4 buvo suimti³⁹. Panaši situacija buvo ir vėliau, partizanų jėgoms silpstant, 1951m. Dainavos apyg. Dzūkų rinkt. Geležinio Vilko tėvūnijoje žuvo 19 kovotojų ir 4 pateko į nelaisvę⁴⁰. Pagaliau iškalbinga ir pačių saugumiečių apskaita; pagal Dainavos apyg. Kazimieraičio rinkt part. Vanago tėvūnijos partizanų sarašą išeina, kad 1949m. šioje tėvūnijoje žuvo 27 ir buvo suimti 2 kovotojai⁴¹. Taigi žuvusių ir suimtų santykis gana didelis. Tuo tarpu iš MVD-MGB parengtų ataskaitų išeina, kad 1944-1953m. Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst, o suimta apie 19 tūkst. kovotojų⁴². Kai kurių metų suvestinėse suimtųjų partizanų skaičius netgi pralenkia žuvusiųjų. Panašūs nelogiškumai krinta į akis, lyginant ir suimtų partizanų, partizanų talkininkų ir pogrindžio narių skaičius (žr. 2 lentelę). 1944-1952m. partizanų talkininkų buvo suimta apie 12 tūkst., t.y. trečdaliu mažiau, negu partizanų. Pogrindžio narių suimta taip pat mažiau - apie 15 tūkst.⁴³. O juk didžioji dauguma tiek partizanų talkininkų, tiek pogrindžio organizacijų narių gyveno legaliai (ir be ginklo) ir jų areštai buvo kur kas dažnesni

Manau, kad sovietinių represinių struktūrų apskaita buvo netiksli dėl šių priežasčių: patys baudėjai painiojosi savo terminijoje — partizanų rezervą, slapukus, įvardydavo kaip aktyviai miške veikusius kovotojus. Partizanų ka-

2 lentelė

1944 07 15 - 1952 10 01 sovietinių represinių struktūrų areštuotų antisovietinio pasipriešinimo dalyvių skaičiai (pagal MGB duomenis)*

* Buv. LTSR VSKA. F.3. Ap. 56. B30. L.175.

tegorijai buvo priskirta ir daug jų talkininkų — ryšininkų ir rėmėjų. Tikėtina, kad tai buvo daroma sąmoningai, norint prieš vadovybę išpūsti savo darbo rezultatus. Be to, 1944-1945m. nemaža dalis sugaudytų nuo mobilizacijos besislapstančių vyrų, buvo įvardyti "banditais", t.y. partizanais. Remiantis jau paminėtais partizanų šaltiniais ir prieštaringa MVD-MGB medžiaga, galima teigti, kad 1944-1953m. Lietuvoje buvo suimta tik apie 10 proc. "likviduotų" žuvusių laisvės kovotojų partizanų, o tai sudarytų apie 2 tūkst. žmonių. Likusius — apie 16 tūkst. (žr. 2 lentelę) reikia priskirti prie suimtų laisvės kovotojų slapukų, talkininkų ir prie pilietinio pasipriešinimo dalyvių (turima galvoje "banditizmu" apkaltinti besislapstantys nuo mobilizacijos žmonės).

Areštai

Išmušus iš sulaikyto žmogaus prisipažinimą, iš prokuroro būdavo gaunama sankcija suėmimui, t.y. įforminamas areštas, iš areštinės suimtasis perkeliamas į vidaus kalėjimą. Suėmimų būdavo ir iš anksto sankcionuotų, ypač tais atvejais, kai ruošiamasi suimti svarbesnius pogrindžio organizacijų veikėjus arba visuomenėje žinomus asmenis. O gauti leidimą areštui nebuvo sunku. 1945m. birželio 13d. NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje Tkačenko ir Lietuvos TSR prokuroras Beliasnikovas apskričių NKVD-NKGB viršininkams ir prokurorams leido "išimties tvarka ir atskirais atvejais, kai to reikalauja operatyviniai tikslai, areštuoti asmenis, įtariamus dalyvavimu antisovietiniame pogrindyje arba priešiška veikla ginkluotuose būriuose, be priešlaikinio liudininkų apklausimo ir be demaskuojančių duomenų [...]'⁴⁴. Toliau nurodoma, kad sankcionuotam areštui tokiais atvejais pakanka "operatyvinės medžiagos" (turima galvoje pranešimai) ir išorinio čekistų stebėjimo duomenų⁴⁵. Žinoma, tokie vadovybės įsakymai ir leidimai įteisino visiškai nepagrįstus areštus ir "išimtinių atvejų" buvo labai daug.

Oficialūs MVD-MGB žinybų dokumentai skelbia, kad 1944-1953m. už an-tisovietinę veiklą (politiniais motyvais) Lietuvoje buvo suimta apie 60 tūkst. žmonių. Iš jų MGB organai suėmė 36 tūkst., t.y. 60 proc. bendro skaičiaus⁴⁶ (žr. 3 lentelę). Daugiausia - 33,2 proc. visų areštų buvo 1945m., kai sankcionuotų areštų buvo išduota apie 20-iai tūkst. žmonių⁴⁷.

Šie skaičiai kelia abejonių. Manau, kad 1944-1953m. areštuotų asmenų buvo kur kas daugiau. Į šią apskaitą nepateko ir jau minėti išvežtieji tardymui į spec. lagerius (apie 20 tūkst).

Represinių organų užfiksuotas sankcionuotų areštų politiniais motyvais skaičius yra mažesnis, negu turėtų būti Tai patvirtina ir 1946m. spalio 9d. SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojo gen. plk. Apolonovo raštas Lietuvos SSR MVD ministrui J.Bartašiūnui. Šis aukštas Maskvos pareigūnas, vadovavęs MVD darbo Lietuvoje patikrinimui, konstatuoja: "Griežta įvykdytų areštų, tardymų kokybės, bylų ir areštuotų žmonių apskaita nekontroliuojama. Dėl to vietiniai MVD organai vykdė nepagrįstus areštus, o dėl žemos kokybės daugelis bylų iš prokuratūros ir teismų grąžinta užbaigimui. (...) Esama apskaita neatspindi tikros Lietuvos SSR MVD tardomojo darbo padėties⁴⁸. Toliau palyginamos 1946m. 9 mėnesių MVD 1-ojo spec. skyriaus ir tardymo skyriaus apskaitos, kuriose ir bylų ir tardomųjų skaičiai skiriasi šimtais⁴⁹.

Pagal 1944-1952m. suvestinių — žurnalų duomenis apie Lietuvoje MGB suimtus žmones (o šiai žinybai priklausė apie 60 proc. visų areštų), galima sugrupuoti suimtuosius pagal socialinę padėtį, tautybę, lytį ir amžių^50,51,52,53.

1944-1946m. MGB kaime suėmė 9.769 — 75,9 proc. — žmonių; mieste — 3.113 - 24,1 proc.

Taigi daugiausia suėmimų buvo kaime, ir tai yra dėsninga, nes pagrindinė beveik 10 metų trukusio partizaninio karo bazė buvo kaimas.

3 lentelė

1944-1953m. (iki balandžio mėn. 1 d.) sovietinių represinių organų politiniais motyvais suimta žmonių (pagal MVD-MGB duomenis)*

* Buv. LTSR VSKA. F.6. Ap.25. B.187. L42
** 1953 m. iki spalio mėn. 25 d. MGB - MVD suėmė 951 žmogų (F J. A.56. B.43. T3. L.l-2.)

Pagal socialinę padėtį 1944-1952m. MGB suimtieji suskirstyti taip (iš 34.468 suimtųjų);

-    50 proc. — valstiečiai;

-    18,3 proc. - inteligentai ir tarnautojai (iš 1944-1953 03 MVD-MGB suimtų 7918 inteligentų 6267 įvardijami tarnautojais);

-    7 proc. - darbininkai ir amatininkai;

-    5,5 — moksleiviai ir studentai;

-    0,8 — dvasininkai;

-    kiti 17 proc. - be aiškaus užsiėmimo (pastabose pažymėta, kad į šią kategoriją pateko suimti valstiečiai, todėl jie sudarė 67 proc. visų suimtųjų).

Pagal tautybę:

-    90 proc. — lietuviai;

-    6,3 proc. — lenkai;

-    1,7 proc. - rusai;

-    kiti 2 proc. - Lietuvos tautinių mažumų atstovai (baltarusiai, ukrainiečiai, latviai, vokiečiai, žydai, karaimai).

Pagal lytį: 18,4 proc. - moterys iš (1947-1952m.) MGB suimtų žmonių. 1944-1946m. duomenų nėra.

Pagal amžių 1944-1952m. MGB areštuoti asmenys suskirstyti taip:

-    iki 18m. — 6 proc.

-    nuo 18 iki 25m. - 27 proc.

-    nuo 26 iki 35m. — 27 proc.

-    nuo 36 iki 45m. - apie 25 proc.

-    nuo 46 iki 60m. — apie 13 proc.

-    per 60m. — beveik 2 proc.

Kaip matome, beveik trečdalis suimtųjų jaunesni, nei 26 metų amžiaus.

Suimtųjų pabėgimai

Sovietinis represinis aparatas mokėjo saugoti savo aukas. Tai galima spręsti iš MGB žinybos suimtų žmonių apskaitos. Per 1944-1952m. iš 35,5 tūkst suimtųjų iš vidaus kalėjimų sugebėjo pabėgti 131 kalinys. Tai sudaro 0,3 proc. visų suimtųjų (žr. 4 lentelę).

Tam tikras pabėgimų rekordas pasiektas 1946m., kai drąsos ir sumanumo dėka laisvę išvydo 65 suimtieji Ypač nuskambėjo grupinis, 39 žmonių pabėgimas iš Alytaus MGB kalėjimo. Šiems pasmerktiesiems jau buvo sudarytos bylos su kaltinimais pagal 58-ą straipsnį (kontrrevoliucinė veikla). Uždaryti vienoje kameroje ir "laukdami" teismo, kameroje po grindimis jie pradėjo kasti urvą ir 1946m. balandžio 16 naktį prasikasė po kalėjimo siena ir laimingai pabėgo. Per du mėnesius saugumui pavyko sugauti tik 3 iš pabėgusiųjų⁵⁴. Beveik visi ištrūkę iš Alytaus MGBistų nagų papildė Dainavos apyg. partizanų gretas. Grupinis pabėgimas įvyko 1946m. birželio 3d. vakare iš Mažeikių apskr. MGB areštinės. Pritaikę momentą, du suimtieji užpuolė prižiūrėtoją. Jį surišę, paėmę kamerų raktus ir ginklus, drąsuoliai organizavo 18 kalinių pabėgimą. Kiek vėliau 3 iš jų buvo sugauti⁵⁵.

Didelis grupinis pabėgimas įvyko ir 1946m. birželio 13-osios naktį iš Tauragės apskr. MGB kalėjimo. Čia, prižiūrėtojui Gorbačiovui padedant, į laisvę ištrūko 23 žmonės. Tuoj pat sulaikyti saugumiečiams pavyko tik vieną bėglį⁵⁶. Dar 8 kaliniai pabėgo iš MGB transporto ir geležinkelių skyriaus kalėjimo: pavyko išlaužti kameros grotas⁵⁷.

Po tokių drastiškų pabėgimų MGB dar labiau sugriežtino ir taip stiprią savo kalėjimų ir areštinių apsaugą. Todėl vėlesniais metais iš sovietinių kalėjimų pavyko ištrūkti tik vienetams. 1952m. šitokių atvejų MGB visiškai neužfiksa-

4 lentelė

Apie MGB suimtus 1944-1952m. (pagal MGB duomenis)*

* Buv. LTSR VSKA. F.6 B.l/4 L2 L.7 Lll L17 L.109 L171. B.l/5 L210-214. B.l/6 t3.7.2 B.25/187 L49

vo. Nežinoma, kiek buvo bandymų bėgti iš kalėjimų, pasibaigusių nesėkme.

"Aktyvus tardymas"

Pagrindiniai tardymo metodai Sovietų Sąjungoje buvo mušimai ir kankinimai Tokios priemonės buvo įteisintos pačios aukščiausios valdžios — komunistų partijos vadovybės. Štai tokį dokumentą - šifrogramą 1939 011 - slaptai išsiuntinėjo VKP (b) CK visiems respublikų kompartijų CK sekretoriatams ir vidaus reikalų komisarams: "VKP (b) aiškina, kad nuo 1937 metų VKP (b) CK leido naudoti NKVD praktikoje fizinį poveikį. VKP (b) manė, kad fizinio poveikio metodą būtina taikyti ir ateityje aiškių, nepersiauklėjusių liaudies priešų atžvilgiu, kaip visiškai teisingą ir tikslingą metodą"⁵⁶. "Fizinis poveikis" NKVD — NKGB praktikoje reiškė mušti gumine lazda per nugarą ir vidurius iki sąmonės netekimo, tam tikromis apyrankėmis spausti surakintas rankas, adatomis badyti panages, lupinėti nagus, sukinėti ir laužyti blauzdikaulius ir rankų kaulus, tam tikrais spaustuvais spausti vyrų lyties organus, kankinti elektros srove ir pan. Okupavus Lietuvą, šias rafinuotas kankinimo priemones čekistiniai budeliai taikė tiek sulaikytiems, tiek areštuotiems krašto gyventojams. Sulaikytuosius mušė, kad išgautų pretekstą areštui, o įformintą areštui kankino, kad šiam prisipažinus, galėtų sudaryti bylą ir nuteisti Kankinimai MGB dokumentuose dar vadinami "aktyviu tardymu".

Išduoti leidimą naudoti "fizinio poveikio" priemones areštuotiems asmenims Lietuvoje galėjo MVD ir MGB žinybų vadovai ir pavaduotojai. Oficialiai kankinimus naudojo 1944-1946m. NKVD kovos su banditizmu skyriaus, o nuo 1946 03 15 — kovos su banditizmu valdybos darbuotojai Valdybos viršininku ir ministro pavaduotoju tapo gen. mjr. P.Kapralovas. Jis turėjo teisę sankcionuoti kankinimų taikymą. Leidimų juos taikyti kreipdavosi jo pavaduotojai -l-ojo kovos su banditizmu skyriaus viršininkas pplk. B.Burylinas ir 2-ojo tardymo skyriaus viršininkas plk. J.Sinycinas⁵⁹.

Ypatingai žiauriai buvo kankinami suimti partizanai ir jų ryšininkai Pirmosiomis suėmimo valandomis ir dienomis, tardytojams reikėjo "karštų" žinių apie partizanų dislokacijos vietas, jų slėptuves ir ryšininkus. Paėmę į nelaisvę sunkiai sužeistą partizaną, baudėjai kankinimais bandydavo išpešti kuo daugiau žinių iš gyvybės ženklų dar rodančio belaisvio.

O štai klastingai suimtas partizanas P.Pečiulaitis-Lakštingala prisimena-'Taip buvau sudaužytas, kad vos galėjau pastovėti [...]. Mušė pagal planų — nemušė per galva, kad neliktų žymių, taip pat nemušė per padus, kad dar galėčiau paeiti, nes dar manęs jiems reikėjo [...] buvo trečia para, kaip valgyti negavęs"®. Išliko partizanų užrašytos ryšininkės keliskart suimtos Nemuno Bangos (slp.) pasakojimas, kaip MVD-istai kartais tardydavo merginas. Išrengdavo jas nuogai ir kokie 3-4 tardytojai išniekindavo jas iš eilės. Daužydavo per krūtis, lytinius organus.. Ir visgi dauguma merginų - ryšininkių nieko neišduodavo⁶¹. Kai kuriuos nesankcionuotus kankinimus ’Ištyrė" ir MGB Ypatingoji inspekcija. 195112 30 Panemunės raj. MGB skyriaus viršininkas mjr. Kotko ir jo pavaduotojas Rodinas tardydami sulaikytų partizanų ryšininkę Cemeckaitę mušė kumščiais ir gumine šlanga. Po tokio trijų dienų tardymo Čemeckaitė nuo sumušimų buvo visa mėlyna.

Tardytojai, gavę leidimų taikyti "fizinio poveikio" priemones tardymo metu ir neišgavę reikiamų parodymų, patekdavo nemalonėn. Juk nenuteisti, išleisti į laisvę žmonės išnešdavo už kalėjimo sienų ir žiaurių kankinimų paslaptį. Todėl tokių atvejų buvo reta.

Kai kuriuose represinių struktūrų dokumentuose tiesiai kalbama apie sankcionuotus kankinimus. 1953m vasaryje Panevėžio m. saugumiečiai išaiškino pogrindinę organizacijų "Aušros tėvūnija". Buvo suimtas J.Cibulskas,

K.Diržys, Z.Šekštelė ir P.Krupickas. Pasak tardymo dokumentų, apie savo dalyvavimų antisovietinėje organizacijoje suimtieji prisipažino per tardymus ir be "fizinių priemonių" panaudojimo (kas yra mažai tikėtina), tačiau dėl naujų narių verbavimo parodymų nedavė. Visų organizacijos "Aušros tėvūnija" narių išaiškinimui MVD ministro pavaduotojo plk. Počkajaus nurodymu "fizinio poveikio" priemonės areštuotiems buvo pritaikytos. Tačiau ir kankinimai nepalaužė suimtųjų valios. Kitų organizacijos narių kankintojams nepavyko sužinoti. MVD Vilniaus srities karinis tribunolas nuteisė visus 5 kaltinamuosius 25-eriems metams kalėti. Teisiamiesiems parašius prokurorui skundus, kad prisipažino savo nebūtas kaltes tik dėl mušimo, 1953 06 25 Lietuvos SSR MVD karinis tribunolas atšaukė teismo sprendimų ir pasiūlė peržiūrėti bylų. MVD 4 valdybos viršininkas mjr. Raslanas (garsusis Rainių miškelio budelis) skundėsi tribunolo sprendimu, atseit buvo kankinta siekiant išgauti parodymus apie organizacijos narius, bet prisipažino tik Diržys, kuris po 1,5 mėnesio tardymų paminėjo 5 pavardes, bet paskui ir jis parodymų atsisakė⁶². O štai ką kankintojams jis pats parašė savo pareiškime "„Jeigu jūs norite, aš viską pasirašysiu, o jei jūs mane ir toliau mušite tai aš pasakysiu, kad į organizaciją "Aušros tėvūnija" užverbavau visus Panevėžio miesto gyventojus". K.Diržį kankino Panevėžyje, vėliau Vilniuje. Jį mušė kumščiais, plakė rimbu, spardė kojomis, o kai šis išdrįso pasiskųsti prokurorui, dar labiau sumušė⁶³.

Kankinimai nebuvo vien prisipažinimo išgavimo būdas. Taip saugumiečiai patenkindavo ir savo patologinį įniršį bei sadizmą.

1956m. spalio 12d. suėmę paskutinį Lietuvos partizanų vadą A.Ramanauską-Vanagą, raudonieji inkvizitoriai, Vilniaus KGB kalėjime jau per pirmas kalinimo valandas jį žiauriai nukankino - sumušė, išdūrė akį, supjaustė ir išplėšė lyties organus. A.Ramanauskas be sąmonės buvo nuvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę⁶⁴. Ir tai vyko jau vadinamaisiais Chruščiovo "atšilimo" metais. Deja, saugumo kadrai buvo tie patys, praėję stalininę praktiką. A.Ramanausko operaciją planavo ir vykdė KGB 4 valdybos viršininkas Abukauskas, valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotojas Dušanskis (1989m. išvykęs į Izraelį), KGB pirmininko pavaduotojai Martavičius ir Sinycinas bei pplk. Raslanas. Tuo metu LSSR KGB vadovavo gen. mjr. K.Liaudis⁶⁵.

Nukankinti per tardymus

Ko gero neįmanoma suskaičiuoti, kiek pokario metais Lietuvoje buvo nukankinta žmonių. Mirtinai nukankintus partizanus įvardydavo kaip nukautus arba mirusius nuo žaizdų. Už sulaikytus, bet neįformintus areštui ir vėliau per tardymą užmuštus asmenis atsakyti nereikėjo. Tokie buvo kaip ir "dingę be žinios". Nurašyti suimtųjų "dūšias" taip pat nebuvo sunku. MVD-MGB organų gydytojai surašydavo aktą, kad suimtasis mirė nuo širdies smūgio ir pan. Pavyzdžiui, 1945 07 04 Tauragės apskr. Eržvilko valsč. NKVD sk. viršininkas Močalovas tardydamas mirtinai sumušė gimnazijos 4 klasės mokinę Onutę Preilauskaitę. Nukankintosios kūnas buvo įmestas į ežerą, o NKVD felčeris Rotanovas surašė fiktyvų aktą, kad Preilauskaitė mirė plyšus širdžiai⁶⁶. MGB 1944-1952m. statistinėse suvestinėse nurodomi tokie "savaime" mirusieji asmenys, t.y. 0,6 visų šios organizacijos areštuotų žmonių (žr. 4 lentelę). Deja, tai buvo tik tie atvejai, kai tardytojai privalo "nurašyti" savo auką. Dėl prastos areštuotų žmonių apskaitos būdavo ir tokių nurašymų. Apie MVD tardytojų nukankintus kalinius nerasta net ir oficialių žinių. Nukankintų, kaip ir žuvusių partizanų, palaikai buvo išniekinami - slepiami sąvartynuose, sumetami į senus šulinius, atmatų duobes. Apie užmuštus tėvus, sūnus ir dukras artimieji negaudavo jokios žinios net ir po daugelio metų. 1946m. pabaigoje Alytaus MGB skyriuje per pirmas tardymo dienas nuo nežmoniškų sumušimų užgeso mokytojo ir partizanų ryšininko Konstantino Bajerčiaus gyvybė. 1947m. pradžioje jo žmonai trys saugumiečiai grąžino vyro žiedą, jo paskutinį atlyginimą ir portfelį. Po keleto dienų vėl užbėgo ir paprašė pakvitavimo už atiduotus daiktus. Mirties liudijimo artimieji negavo iki pat Atgimimo laikų⁶⁷. Vartydami Alytaus saugumo ataskaitas, randame duomenis apie K.Bajerčiaus sekimą, tačiau apie areštą ir nukankinimą — nieko⁶⁸. Nieko iš MGB dokumentų nesužinome ir apie 1946m. pradžioje Druskininkų MVD požemiuose uždaryto Grūto kaimo mokytojo Juozo Kalpoko nužudymą. Didelis lietuvybės puoselėtojas lenkų okupuotame krašte, vėliau antinacinės rezistencijos veikėjas ir pagaliau Dainavos apygardos partizanų ryšininkas — toks buvo šio jauno žmogaus nueitas kelias. Po jo suėmimo, artimuosius išvežė Sibiro tremtin, o apie jo likimą daugiau žinių jie nebegavo⁶⁹.

Visgi daugeliu atvejų "fizinio poveikio" priemonės buvo taikomos taip, kad tardomasis išgyventų, kadangi iš jo reikėjo ištraukti parodymus. Išlaikyti nepalūžus nežmoniškus, rafinuotus saugumiečių kankinimus retas kuris pajėgė. Norėdami nutraukti savo kančias ir neišduoti kitų, suimti patriotai bandydavo nusižudyti. Štai 1951 04 30 Kauno MGB skyriuje tardymo metu per kabineto atvirą langą iššoko tardomoji Lenkaitė⁷⁰. Raseinių MGB skyriuje į nelaisvę patekęs partizanas Laurinaitis, nutaikęs progą, pagriebė nuo tardytojo stalo kišeninį peilį ir puolė tardytoją. Šiam iššokus iš antro aukšto per balkoną, Laurinaitis persipjovė sau pilvą ir iššoko iš paskos. Šiuos atvejus užfiksavo patys MGBistai, nubausdami savo kolegas partinėmis nuobaudomis už paliktą atvirą langą ir nevietoje padėtą peilį⁷¹. O štai Dainavos apygardos partizanų aprašytas kankinimų ir savižudybės faktas.

1946 10 01 MVD pareigūnai pas pil. Rėklaitį, gyv. Alytaus valsč. Kaniūkų km., rado slėptuvę su partizanų ginklais ir spaudos gaminimo priemonėmis.

Nepilnametis šeimininkės sūnus vietoje buvo žvėriškai kankinamas. Nutaikęs momentą, jis nusišovė⁷².

Sovietų represinės struktūros nenorėjo palikti istorijai baisių savo nusikaltimų pėdsakų okupuotoje Lietuvoje. Mažą nusikaltimų dalelę, kurios nuslėpti nepavyko, įvardijo kaip "revoliucinio teisėtumo pažeidimus". Dabar šie dokumentai, kurių nespėta išvežti ar sunaikinti, liudija prieš pačius genocido vykdytojus ir jų įkvėpėjus. Šiurpina tai, kaip ciniškai buvo žudomi žmonės. 1945m. birželio mėn. Vilniaus apskr., Dieveniškių valsč., NKVD-NKGB darbuotojai Šutovas, Afanasjevas ir Levinas tardydami sulaikytus asmenis, sistemingai juos mušė ir, neišgavę iš jų reikalingų parodymų, 5 žmonės areštinės kieme sušaudė⁷³.

1945 06 22 Gtenos apskr. Kuktiškių valsč. NKVD skyriaus viršininkas j.ltn. Novikovas sulaikė pil. Rudėną, g.l895m., nuvedė jį į daržinę, kurioje tardydamas mušė tol, kol pastarasis mirė. Naikindamas savo nusikaltimo pėdsakus, Novikovas užkasė Rudėno lavoną toje pačioje daržinėje⁷⁴.

Paprasčiausia nužudyti žmogų baudėjams buvo antipartizaninių akcijų metu.

Štai 1947 04 11 Alytaus apskr. Miroslavo valsč. Dzirmiškių km. prieš partizanus vyko čekistinė operacija. Operacijai vadovavo Miroslavo valsč. MVD skyriaus viršininkas operįgaliotinis vyr.ltn. Smirnovas. Dzirmiškių km. gyventojo Baliukonio sodyboje MVDistai partizanams surengė pasalą. Pasirodžius partizanams, vienas buvo nukautas, kiti atsišaudydami pasitraukė į mišką. Tuo metu seržanto Kalinino vadovaujama kareivių grupė išsivedė iš namų šeimininkų sūnų Baliukonį Antaną ir mušdami reikalavo prisipažinti apie savo ryšius su partizanais. Po žiauraus tardymo jaunuolis buvo sušaudytas. Grįžus iš partizanų persekiojimo viršininkui ltn. Smirnovui, serž. Kalininas pranešė, kad nukautas dar vienas "banditas". Tokiu būdu A.Baliukonis buvo aktu nurašytas kaip "ginkluotos gaujos dalyvis". Vėliau MGB vadovybei gavus skundą, išsiaiškinta, kad ABaliukonis tą dieną grįžo iš Alytaus karinio komisariato ir kad MGB neturėjo duomenų apie kokius nors jo ryšius su ginkluotu pogrindžiu⁷⁵.

Bylų sudarymo mechanizmas

Daugumai įtariamųjų buvo stengiamasi pritaikyti arba sufabrikuoti kaltinimus pagal Rusijos BK 58 straipsnį. Šio "garsaus” straipsnio 14 paragrafų kvalifikavo kontrrevoliucinius nusikaltimus ir bausmes už juos. Buvo taikomi ir kiti straipsniai: 52 - nusikaltimas valdymo tvarkai, 193 - kariniai nusikaltimai - kaltinimi Raudonosios armijos dezertyrai ir nepaklusę šaukimui.

Nuo 1944m. liepos iki 1954m. kovo mėn. sovietinio saugumo suimtieji 36 tūkst. (MGB ofic. skaičiai) asmenys pagal jiems pateiktus kaltinimus buvo rūšiuojami taip:

-    sukilėliai ir politiniai banditai - 206 24 (57 proc.);

-    Sovietų Sąjungos išdavikai ir vokiečių talkininkai - 9454 (26 proc.);

-    už antisovietinę agitaciją — 2032 (5,6 proc.);

-    teroristai - 1825 (5 proc.);

-    kiti 6 proc. suimtųjų kaltinami špionažu, sabotažu ir t.t⁷⁶

Tarp suimtųjų už kontrrevoliucinius nusikaltimus patekdavo tokių žmonių, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su antisovietiniu pogrindžiu. Baudžiamojo aparato darbuotojams inkriminuoti nusikaltimą užtekdavo ir to, kad gyventojo sodyboje kratos metu aptikdavo pogrindžio laikraštėlį ar atsišaukimą, apnakvindavo ar pamaitindavo partizanus, viešiau pakritikuodavo sovietinę valdžią ir t.t. Išgauto prisipažinimo apie dalyvavimą antisovietiniame pogrindyje pakakdavo įrodyti suimtojo kaltę ir apkaltinti pagal 58 straipsnį. Didžiausias absurdas buvo ir tai, kad Lietuvos gyventojai buvo traukiami baudžiamon atsakomybėn pagal RSFSR BK už veiksmus, atliktus egzistuojant nepriklausomai Lietuvos Respublikai, kurią tuo metu pripažino ir Sovietų Sąjunga. Buvusių politinių partijų ir visuomenės organizacijų veikėjams, karininkams ir šauliams, aukšto rango valstybės tarnautojams, žurnalistams ir t.t - buvo pateikiami trafaretiniai kaltinimai - antisovietinė agitacija, darbas užsienio žvalgyboms ir panašūs. Kartais kaltinimai būdavo tokie nevykę, kad prokurorams ir teismams nelikdavo nieko kita, kaip grąžinti bylą pertardymui arba ją nutraukti 1953m. pradžioje dėl neobjektyvios tardymo medžiagos buvo iš teismo grąžinama kas 16 byla⁷⁷. Štai, pavyzdžiui, Elena Lukšėnaitė, dirbusi Vilniuje, pardavėja beveik metus buvo nepagrįstai tardoma "dėl ketinimo atlikti teroro aktą prieš vieną LSSR vyriausybės atstovą, susprogdinant Vilniaus valst. filharmonijos pastatą". Byla buvo sudarinėjama visus metus, surasti ir 4 "liudytojai", tačiau dėl prieštaringų jų parodymų teismas Lukšėnaitė išteisino⁷⁸. Žinoma, niekas nesigilino, kiek kančių ir patyčių kaltinamajai teko patirti Niekas nebaudė ir viso šio farso kaltininkų. Ką turėjo jausti ir 9 vaikų motina, našlė Adelė Dambrauskienė, 1953m. pavasarį suimta pagal vienos kankinimų palaužtos pažįstamos "parodymus", kurie vėliau pasirodė esantys pačių tardytojų išmonė⁷⁹. Visgi bylų, sudarytų pagal nepagrįstus kaltinimus, nebuvo skubama nutraukti

Štai 1946m. iš 58 bylų, perduotų iš Lazdijų MGB tardymo skyriaus į Lietuvos MGB centrinį skyrių Vilniuje, 23 bylos buvo grąžintos atgal tardymui, kadangi joms buvo neįmanoma pritaikyti sovietinio baudžiamojo kodekso⁶⁰.1950m. MGB tardytojams dėl įkalčių stokos grąžintos 163 bylos (276 areštuotiems žmonėms - 7,3 proc. visų bylų) ir nutraukta 21 byla (32 kaltinamiesiems - 1,4 proc. visų bylų)⁸¹.1952m. nagrinėdami Vilniaus srities MGB tardymo skyriaus darbą, sovietinio saugumo pareigūnai dažną bylų grąžinimą tardymo užbaigimui siejo su tuo, kad "daugelis sulaikymų paremta tik paviršutiniškais duomenimis, nežiūrint to - areštas įforminamas, o tada jau iškyla sunkumai sudarant bylą"⁸². Buvo nurodoma, kad bylos pradedamos pagal nesvarbią ir nepakankamai patikrintą medžiagą. Bylos grąžinamos ir dėl baudžiamųjų - procesinių normų pažeidimų⁸³. Pagaliau prisipažįstamą: "Patirtis parodė, kad į Valdybos direktyvinius nurodymus dėl rengiamos areštui medžiagos kokybės pagerinimo, rajonų MGB skyriai žiūri formaliai ir praktikoje šitie nurodymai nevykdomi"⁸⁴.1944-1952m., nesudarius bylų, MGB tardytojams teko paleisti 2985 žmones, t.y. 8,4 proc. visų suimtųjų (žr. lentelę).

Pagal sovietinius įstatymus baudžiamąsias bylas tardytojai privalėdavo sudaryti per 2 mėnesius. Dėl suimtųjų gausumo (1944-1946m. tardymui siuntė net į spec. lagerius) ir dažno įkalčių nebuvimo, (o juos "išmušti" irgi reikėjo laiko) tardytojai planų nevykdė.

Saugumo organų bylų sudarymo terminai buvo tokie

Pagal šią lentelę matome, kad vėlesniais pokario metais bylos sudaromos 80

vis sparčiau (iki 2 mėn.), tačiau daugėjo ir "užstrigusių" bylų, sudarinėjamų ilgiau kaip 3 mėnesius (galbūt suimtieji dažniau pradėti naudoti operatyviniuose veiksmuose).

Žinoma, bylų sudarytojai kartais tiesiog "užmiršdavo" kaltinamuosius. Represinių struktūrų terminologijoje tai buvo vadinama aplaidumu darbe. Suimtieji kartais išsėdėdavo kamerose netardomi ištisus mėnesius, nežinodami net kaltinimų pagrindo. Štai 1945m. pavasarį Lazdijų apskr. MGBistai suėmė 47 žmones, įtariamus priklausant LLA organizacijai, 43 iš jų tris mėnesius nebuvo tardomi⁸⁸.

Tardymai užsitęsdavo ir dėl pastangų sudarinėti grupines bylas, "išaiškinant" antisovietines organizacijas. Sėkmingai "likvidavus" tokias organizacijas suimtojo įstaigoje, mokykloje ar gyvenamojoje vietoje, tardytojo laukė apdovanojimai ir kilimas tarnybos laiptais. Todėl pastarieji nėrėsi iš kailio, bandydami sudaryti grupines bylas. Bene pirmasis klausimas (reikalavimas) suimtajam — išvardyti kitus "sąmokslininkus". Vis naujų kontrrevoliucinių organizacijų išaiškinimo reikalavo ir sovietinė valdžia.

1945m. rudenį Lietuvos SSR NKVD-NKGB komisarai ir opersekretorių viršininkai buvo maskviškės vadovybės perspėti dėl "susilpnėjusio” darbo šioje srityje. Mat per 4 mėnesius daugelyje apskričių (Marijampolės, Tauragės, Kėdainių ir Mažeikių apskr.) nebuvo atskleista nė viena antisovietinė organizacija. Barama, kad neišaiškinti krikščionių demokratų ir ateitininkų organizacijų, kaip "labai pavojingų priešų", vadovaujantys centrai ir ideologiniai vadai Nurodoma - kiekvienoje byloje stengtis užčiuopti kontrrevoliucinę organizaciją⁸⁹. Todėl baudėjų ataskaitose mirga dešimtys likviduotų partizanų štabų ir šimtai susektų antisovietinio pogrindžio organizacijų ir grupių. Pastarųjų nuo 1944m. vasario iki 1953m. rudens priskaičiuota 3255 ⁹⁰. Deja, nemaža tokių organizacijų buvo "pagimdyta" per žiaurius tardymus, priverčiant kaltinamuosius prisipažinti esant kažkokios (tardytojo išgalvotos) organizacijos nariais ar net vadovais.

Ketvirtadalis (26,5 proc.) 1944-1952m. sovietinio saugumo sudarytų bylų — grupinės. Jose visose figūravo per 20 tūkst. asmenų⁹¹.

Sovietiniai teismai

Sovietinius teismus pokario metais Lietuvoje tiktų pavadinti teisingumo parodija. Buvo stengiamasi suvaidinti juridiškai pagrįstą teismą, masiniam tautos naikinimui suteikti teisinį pagrindą.

"Kontrrevoliuciniais" nusikaltimais kaltinami Lietuvos gyventojai buvo teisiami trejopų teismų: Karinių tribunolų, Ypatingojo pasitarimo ir Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo (nuo 1950m. antros pusės ir sričių teismų).

Karinio tribunolo teismai buvo dviejų tipų — uždari ir parodomieji, vieši Lietuvos patriotus teisė LSSR MVD ir Pabaltijo karinės apygardos (PKA) tribunolai Teisme, kaltinamasis neturėjo gynėjo. Dalyvaudavo tiktai kaltintojai (3 kariškiai teisėjai) ir kaltinamieji Teismai rėmėsi tik per tardymus išgautais parodymais, atrenkant tendencingus faktus.

1950m. Kariniai tribunolai kai kuriose išvažiuojamose sesijose neturėjo net vertėjo⁹².

Parodomieji karinio tribunolo teismai buvo rengiami retai. Tai buvo išimtiniai atvejai Negalėdami vien tik karinėmis — čekistinėmis priemonėmis užgniaužti ginkluoto pasipriešinimo, okupantai tokiu būdu bandė pagąsdinti visuomenę — 1945m. birželio 13 dieną pasirodė įsakymas kiekvienoje apskrityje atrinkti po 2-3 bylas ir parengti viešiems teismams vietose. Jį pasirašė NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje Tkačenko ir Lietuvos SSR prokuroras Beliasnikovas⁹³.

Tokie propagandiniai - bauginamieji teismo procesai 1945m. įvyko daugelyje apskričių. Utenos apskr. Alantos miestelyje teisiamas suimtas partizanas Valickas, Ukmergės mieste laisvės kovotojai Jonas Šaklevičius ir Antanas Šiška ir t.t. Teisė NKVD Kariniai tribunolai išvažiuojamosiose sesijose. Nuosprendžiai visur vienodi — mirties bausmė⁹⁴. Tokie teismai kartas nuo karto buvo rengiami per visą partizaninės kovos Lietuvoje laikotarpį. Parodomąjį teismą stengdavosi surengti kaltinamojo gimtajame valsčiuje. Pasirenkamas sekmadienis, turgaus diena, kai apylinkės gyventojai lankydavo bažnyčią. Po šventų mišių, gatvėje partinis aktyvas ir istrebiteliai bandydavo suvaryti žmones į teismo vietą. Šiuose procesuose aktyviai reikšdavosi partinio aktyvo šeimų nariai, stengdamiesi sudaryti "visaliaudinio pritarimo" įspūdį.

Nuo 1944m. rugpjūčio iki 1954m. gegužės mėn. už antisovietinę veiklą Kariniai tribunolai nuteisė 60,6 proc. visų žmonių, kaltinamų antisovietine veikla⁹⁵.

Ypatingasis pasitarimas (Osoboje soveščianije — OSO) vykdė teismo funkcijas Maskvoje ir buvo sudarytas iš 3 saugumo pareigūnų (todėl OSO dar vadindavo "troika"). Sprendimas būdavo priimamas teisiamajam už akių. 'Teisėjams" Maskvoje užtekdavo tardytojų surašytos kaltinamosios išvados, kurioje dažnai siūloma jau ir bausmė. "Troika", susipažinusi su byla, nepatikrinusi teisminio tardymo ir kaltinimo pagrįstumo, skirdavo bausmę — 25-erius, 10 metų...

Kariniame tribunole kaltinamieji bent jau galėdavo atsisakyti savo parodymų, išmuštų tardytojų kabinetuose (dėl to kartais bylos būdavo grąžinamos pertardymui), tačiau teisiamas OSO, už akių, kaltinamasis ir tokios galimybės neturėjo. Tokių atvejų, kad Ypatingasis pasitarimas nutrauktų bylas, praktiškai nebuvo. Kartais bylas grąžindavo tardytojams kaip neužbaigtas - surinkti daugiau įkalčių.

Maskvoje OSO priimto nuosprendžio suimtieji dažnai laukdavo ilgus mėnesius. Po OSO nuosprendžiu žmogui belikdavo pasirašyti, kad susipažino. Kalėjimuose trūkstant vietų, suimtieji būdavo išvežami ir nesulaukus "troikos" sprendimo. Būdavo atvejų, kai jo sulaukdavo, išbuvę lageryje metus ar daugiau.

Nuo 1944m. rugpjūčio iki 1954m. gegužės mėn. už kontrrevoliucinius nusikaltimus (pagal Rusijos BK 58 straipsnį) Ypatingasis pasitarimas nuteisė 32,8 proc. visų nuteistųjų⁹⁶.

Šio "neakivaizdinio" teismo egzistavimas ir veikla visiškai prieštaravo pačio teisingumo sampratai.

Aukščiausiojo Lietuvos SSR teismo ir sričių teismų (pastarųjų nuo 1950m. antros pusės) nuteista, vadovaujantis politiniais motyvais, nedaug — tik 65 proc. visų nuteistųjų (2385 žmonių)⁹⁷.

Šiuose "civiliniuose" teismuose buvo visi teisminiai atributai — advokatai, kaltintojai, gynėjai ir liudininkai, tačiau ir šie buvo tendencingi, visi "pūtė į vieną dūdą". Aukščiausiajam ir sričių teismams dažniausiai buvo atiduodamos bylos su "lengvesniais" kaltinimais.

Nuo 1944 08 iki 1954 05 už dalyvavimą antisovietinėje veikloje Lietuvoje represinių MVD-NKGB organų buvo nuteista gyventojų:

Visų šių "teismų" ypatybė buvo ta, kad jie nesiekė nustatyti tiesos, o tik mechaniškai patvirtindavo tardytojų pateiktus kaltinimus, pritaikydavo straipsnį ir paskelbdavo nuosprendį.

Nuo 1944m. rugpjūčio iki 1953m. sausio pagal MGB pateiktus kaltinimus buvo teisiama apie 30 tūkst. Lietuvos žmonių, iš kurių tik apie 600 teismo buvo išteisinti, o tai sudarytų tik 2 proc. visų teisiamųjų, o ir iš to skaičiaus dalį bylų nutraukė prokuratūra (žr. 5 lentelę).

1950m. sausio mėn. SSR Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įsaką apie mirties bausmės taikymą tėvynės išdavikams, šnipams ir pan. Kadangi bausti mirtimi buvo Karinio tribunolo prerogatyva, tai dalis bylų iš Ypatingojo pasitarimo sekretoriato buvo grąžinta tardytojams performavimui ir perdavimui Kariniam tribunolui Lietuvos SSR MGB tardymo skyriaus pareigūnai MGB vadovybei skundėsi, kad dėl bylų performavimo ir per ilgą įkalinimo laiką kaltinamieji "sugedo", Karinio tribunolo teismuose atsisako savo ankstesnių parodymų". Rašoma, kad anksčiau kaltinamajam užtekdavo prisipažinti, kad dalyvavo teroristiniame akte ar užpuolime ir patvirtinti šį faktą jo bendrininkams. Pridėjus pažymą, kad toks faktas buvo, kitų įrodymų nereikėjo¹⁰⁰. Vėl įvedus mirties bausmę, pradėta reikalauti detalesnio bylų sudarymo — apklausti liudininkus ir nukentėjusius, daryti atpažinimus ir vietos apžiūros aktus. Kadangi tokių dokumentų stokodavo, Kariniai tribunolai pradėjo daugiau bylų grąžinti pertardymul o buvo net ir nutrauktų bylų.

Pailiustruosime vieną tokį ypatingą atvejį. Tai suimtų "už kontrrevoliucinius nusikaltimus" pil. Eismunto ir dar 12 asmenų byla. 1950 04 13 nusiųsta Ypatingajam susirinkimui (prie SSSR MGB) ji buvo grąžinta tardymo skyriui performavimui, pritaikant mirties bausmę ir perdavimui Kariniam tribunolui. Performavus 1950 06 30 buvo perduota Pabaltijo karinės apygardos prokurorui. Šis 1950 08 28 perdavė PKA Kariniam tribunolui, kuris bylą svarstė 1950 09 20, po penkių mėnesių nuo bylos sudarymo. Visi tardomieji savo parodymų, kaip sufabrikuotų atsisakė, ir byla buvo grąžinta pertardymui. Kadangi tardytojams surinkti daugiau duomenų, įrodančių suimtųjų kaltę nepavyko, tai 8 žmonės (iš 13) buvo paleisti¹⁰¹. Nušviesdami šį atvejį, MGB tardymo skyriaus pareigūnai apgailestauja dėl Karinio tribunolo "lengvabūdiško" bylos grąžinimo. Žinoma, Ypatingojo susirinkimo "troika" būtų be vargo nuteisusi ir tuos 8 "liaudies priešus".

Sovietinių teismų veikla Lietuvoje pokario metais visiškai nepaisė tarp-

5 lentelė

Apie asmenis, nuteistus pagal MGB sudarytas bylas 1944-1952m.*

Buv. LTSR VSKA. F.6 B.l/4 12 L7 Lll L.17 L109 L171 B.l/5 L.210-214. B.l/6 T3.72. B.25/187 L.49

* Dalis 1952m. suimtų teismui išduoti 1953m. (pagal MGB duomenis)

** Mirties bausmė panaikinta 1947 05 26, vėl įvesta 1950 01 12

tautinių teisinių normų ir pamynė nekaltumo prezumpcijos principą.

Sovietinių teismų nuosprendžiai

Sovietiniai teismai vaidino svarbiausią vaidmenį vykdant Lietuvos gyventojų genocidą. Jie padėjo okupacinei valdžiai "įteisinti" savo nusikaltimus žmogiškumui Jų nuosprendžiai buvo negailestingi Tai puikiai iliustruoja 1944-1952m. sovietinio saugumo atiduotų teismui (apie 30 tūkst.) kaltinamųjų likimas (žr. 5 lentelę).

Buvo išteisinta (arba nutraukta prokuroro) tik 2,1 proc. teisiamųjų. Pavyzdžiui, 1951m. iš 1 tūkst. išteisinamas 1 žmogus.

"Švelnias" bausmes gavo nedaugelis kaltinamųjų: nuteista ištremti 0,6 proc., iki 2 metų kalėti - 0,4 proc., nuo 3 iki 5 metų - 6,3 proc.

Daugiau kaip pusę - 58,5 proc. nuteista kalėti nuo 6 iki 10 metų (įskaitytinai). Šioje grupėje beveik visi gavo vadinamąjį "vaikišką laiką" - kalėti 10 metų. Mat sovietiniai teismai praktikavo apvalius skaičius. Pavarčius baudžiamąsias bylas, retai sutiksi kitokias bausmes kaip 5,10, 25 metams. Tokie nuosprendžiai rodo pastangas taikyti pačią griežčiausią straipsnio leidžiamą bausmę: nuo 10 iki 15 metų nuteista 12 proc., nuo 16 iki 24 metų nuteista 02 proc.

Katorgos darbams (iki 1947m. taikoma bausmė), t.y. 20 ir daugiau metų - 42 proc.

Tačiau nuteistų 25 metams (be vilties sugrįžti) žymiai daugiau — 255 proc.

Mirties bausme iš beveik 30 tūkst žmonių nuteista 537, t.y. 1,8 proc. teisiamųjų. Deja, kol kas neturime analogiškų galutinių MVD duomenų. Orientuojantis į tai, kad 1944-1947m. antisovietinį pogrindį persekiojo ir MVD struktūros, galima spėti, kad mirties bausme buvo nuteista ne mažiau kaip 1 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Šį teiginį patvirtina ir tokie duomenys, kad vien 1944 07-1945 12 MVD ir MGB linija mirties bausme buvo nuteisti 407 Lietuvos gyventojai¹⁰².

Mirties bausmė Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta 1947 05 26 ir vėl įvesta 1950 01 12 SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakais¹⁰³. Mirties bausmes vykdė speciali grupė. Jų apskaitą vykdė saugumo A (archyvo apskaitos skyrius), o iki 1953m. jam vadovavo P.Grišinas, M.Jefimovas,  A.Mylinkovas. 1953-1954m. reorganizuojant MGB į MVD ir keičiantis padalinių vadovams, buvo perduoti iš MGB A skyriaus į MVD 1 spec. skyrių, o vėliau į apskaitos archyvinį skyrių (viršininkas ltn. Vaigauskas) dokumentai, susiję su nuteistųjų mirti nuosprendžių įvykdymu. Tarp jų dokumentai apie specgrupės, vykdžiusios nuosprendžius, veiklą ir susirašinėjimas apie nuosprendžių įvykdymą 1944-1947m. bei 1950-1954m. Kartu buvo perduodama žodinė informacija ir naujam skyriaus viršininkui parodomos "visos sušaudytųjų palaidojimo vietos, siekiant jas toliau stebėti"¹⁰⁴.

Vykdant mirties nuosprendžius, žmonės buvo šaudomi daugiausia MGB vidaus kalėjime Vilniuje, o nuo 1952 01 Maskvos Butyrkų kalėjime. Šaudoma griežtai laikantis rutinos ir taisyklių (būtinas šūvis į galvą). Paprastai nuosprendžiai buvo vykdomi pirmoje nakties pusėje, lavonai kraunami į specialias mašinas, vežami ir sumetami į tam paruoštas duobes. Viena iš pagrindinių sušaudytų žmonių kūnų užkasimo vietų - buvusio Tuskulėnų dvaro teritorija Vilniaus mieste. 1994m. vasarą čia iš bendrų kapaviečių jau buvo iškelta keletas šimtų palaikų ir pagal esamus duomenis tikimasi surasti apie 1 tūkst. sušaudytų žmonių palaikų¹⁰⁵.

1950-1953m. Pabaltijo karinio tribunolo nuosprendžiu nuteistų žmonių sąraše buvo ir moterų — Albina Bunevičiūtė ir Petronėlė Lasavickienė. Šiame, beje nepilname, sąraše įvardytos 248 okupantų nuteistų aukščiausia bausme, pavardės. Mirties bausmę daugiausia gaudavo tie partizanai, kuriems tardymo organai primesdavo kaltinimą dėl teroro aktų vykdymo. Teismo nuosprendžiu sušaudyti ir paskutinieji Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadai — J.Žemaitis-Vytautas (1954m.) ir A.Ramanauskas-Vanagas (1957m.).

Kariniam tribunolui paskelbus mirties bausmę, nuteistasis dar galėjo rašyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui malonės prašymą arba kasacinį skundą. Kai kuriais atvejais mirties bausmė būdavo pakeičiama į 25-erius metus lagerių. Tačiau nemažai nuteistų Lietuvos patriotų ir mirties akivaizdoje nerašė tokių malonės prašymų ar skundų, nenorėdami žemintis prieš okupantus ir pripažinti teismą. Taip pasielgė J.Noreika-Generolas Vėtra, pogrindžio organizacijos Lietuvos tautinės tarybos pirmininkas, teismo posėdyje apkaltinęs Tarybų valdžią nekaltų žmonių žudymu ir genocido politika¹⁰⁶. Dainavos apygardos partizanas Rokas Bingelis-Vaidilutis paskutiniame žodyje karinio tribunolo teisėjams pasakė, kad paleistas į laisvę vėl stotų į kovą prieš sovietinę valdžią, siekdamas to paties tikslo -nepriklausomos Lietuvos atstatymo¹⁰⁷.

Šių ir daugelio kitų taurių asmenybių neišgąsdino mirties grėsmė. Jie žinojo savo aukos prasmę.

Teismų nuosprendžiai

Kiek gi iš viso 1944-1953m. Lietuvoje buvo nuteista antisovietinio pasipriešinimo dalyvių?

Represinių struktūrų dokumentai aiškaus atsakymo neduoda. Išliko smulkios suvestinės apie MGB žinybos atiduotų teismui 30 tūkst žmonių paskelbtus nuosprendžius (žr. 5 lentelę), tačiau neturime tokių duomenų apie MVD linija nuteistus žmones. Dokumentuose randame, kad "už kontrrevoliucinę" veiklą pagal šios organizacijos sudarytas bylas 1944-1948m. buvo nuteisti 4728 asmenys¹⁰⁸. (Nuo 1948m. MVD kovos su banditizmu valdybai perėjus MGB žinion antisovietinio pogrindžio dalyvių bylas sudarinėjo MGB). Per MVD struktūras buvo teisiami vengiantys mobilizacijos, dezertyrai ir kiti "liaudies priešai". Pagal baudėjų dokumentus išeitų, kad 1944-1953nm abi represinės struktūros areštavo ir nuteisė apie 60 tūkst. antisovietine veikla kaltinamų žmonių. Nemažai suimtų ir nuteistų buvo lietuvių tremtinių Sibire, taip pat tarnaujančių Raudonojoje armijoje giminės.

Tačiau nepamirškime jau mūsų aptartos, netikslios areštų apskaitos. Taip pat iškrinta iš MVD-MGB apskaitos išvežti į spec. lagerius žmonės (apie 20 tūkst.). Tūkstančiai Lietuvos patriotų buvo nuteisti pagal kriminalinius straipsnius (arba kaip nepristačiusius pyliavų). Manome, kad sovietiniai teismai 1944-1953m. nuteisė apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų, vienaip ar kitaip dalyvavusių antisovietiniame pasipriešinime. 1960m. sausio mėn., sovietinio saugumo duomenimis, atlikę bausmę į Lietuvą grįžo 19203 žmonės. 1985m. tokių žmonių respublikoje buvo užregistruota 17,5 tūkst. Taigi tik nedidelė dalis nuteistų Lietuvos gyventojų sugrįžo į gimtinę. Didžioji dalis liko bevardžiuose lageriuose mirė nuo išsekimo ir ligų, žuvo šachtose ir pan. Kitiems, atlikusiems bausmę, į Lietuvą nebuvo leista grįžti¹⁰⁹.

Šaltiniai ir literatūra

1. Buv. LTSR VSK archyvas (toliau VSKA). F.6. Ap35. B.13.

2.    Ten pat L122

3.    Ten pat F3. Ap.16. B.9. L35-37.

4.    Alfabetinis sąrašas Nr.l NKGB LSSR. Vilnius 1945 // Lietuvos genocido aukų muziejaus fondai.

5.    VSKA. F3. Ap.20. B.122 L.312

6.    Ten pat F.10. Ap.13. B25. T.1. L14-15.

7.    Ten pat F3. Ap.41. B. 135. L.9-10.

8.    Ten pat B.137. L39-457.

9.    Ten pat. Ap.56. B.22 L83.

10.    Ten pat F.6. Ap.1. B.4. Lll, 17, 109, 171; B.5. L210-214; B.6. T3. L2; Ap25. B.187. L.49.

11.    Ten pat F3. Ap.41. B.131. L11-12

12.    Ten pat

13.    Ten pat F3. Ap.17. B.l. L93.

14.    Ten pat. Ap.7. B.162 L36.

15.    Ten pat Baudž.b.f. B.44618/3. T.8. L122

16.    Ten pat

17.    A.Ramanauskas. Daugel krito sūnų. V.1991. P.7.

18.    VSKA. F.10. Ap.13. B25. T.1. Lll-12

19.    Ten pat

20.    Ten pat

21.    Ten pat F3. Ap.16. B.96. L21-22 22 Ten pat F3. Ap.41. B.131. L78.

23.    Ten pat F.6. Ap.1. B.4. L2-1L

24.    Ten pat F3. Ap.41. B131. L15-16.

25.    Ten pat

26.    Ten pat B. 143. L 19L

27.    Ten pat F3. Ap.16. B.96. L21.

28.    Ten pat F3. Ap.41. B.135. T.1. L217-218.

29.    Ten pat L219.

30.    Ten pat F3. Ap.41. B.131. L14.

31.    Ten pat F3. Ap.16. B.96. L136.

32.    Ten pat

33.    Truska L. Skaudi praradimų kaina// Naujas požiūris į Lietuvos istoriją. V.1989. P.211.

34.    Kašėta A. Lietuvos laisvės kovotojų aukos 1944-1954m. // Lietuvos žmonių genocidas nacių ir sovietų okupacijose. 1994. P.43-44.

35.    Lietuvos genocido aukų muziejaus fondai. GEK.4463. LL

36.    VSKA. F3. Ap.7. B.11. T.1. L.174-175.

37.    Kašėta A. Lietuvos laisvės kovotojų aukos..P.45.

38.    Tauro apyg. štabo dokumentai// Laisvės kovų archyvas. 1991. T.1. P.15.

39.    Kęstučio grupės partizanų sąrašas// Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos dokumentų rinkinys.

40.    Dzūkų rinktinės archyvas// Laisvės kovų archyvas. 1992 T.5. P3L

41.    Lietuvos valstybinis visuomenės organizacijų archyvas (toliau LVVOA). F3377. Ap.55. B.187. L4L

42.    Kašėta A. Lietuvos laisvės kovotojų aukos...P.43-44.

43.    VSKA. F3. Ap.56. B30. L.175.

44.    Ten pat F.18. Ap3. B.12 L29.

45.    Ten pat L29-30.

46.    Ten pat F.6. Ap.25. B.187. L42

47.    Ten pat

48.    Ten pat F3. Ap.19. B.111. L174.

49.    Ten pat

50.    Ten pat F.6. Ap.1. B.4. L2; 103-17L

51.    Ten pat B.5. L210-214.

52.    Ten pat B.6. T3. L2

53.    Ten pat Ap.25. B.187. L49.

54.    Ten pat F3. Ap36. B21. T2. L16.

55.    Ten pat

56.    Ten pat

57.    Ten pat

58.    K.Žičkus. Valstybės kova už būvį// Lietuvos Aidas. 1994m. rugsėjo 15d.

59.    Anušauskas A. Genocidas. MVD-MGB tardymo metodai// Laisvės kovų archyvas. T.7. L171-172

60.    Pečiulaitis P. Šitą paimkite gyvą// K.1993. P.135-136.

61.    Partizano Dzūko dienoraštis// Laisvės kovų archyvas. T.6. P.56.

62.    VSKA. F.10. Ap.13. B39. L56-58.

63.    Anušauskas A. Genocidas. MVD-MGB tardymo metodai// Laisvės kovų archyvas. T.7. P.170.

64.    VSKA. Operb.f. B.6656. T.6. L369.

65.    A.Ramanausko-Vanago sekimo ir arešto detalės// Laisvės kovų archyvas. T.9. L.177.

66.    Kašėta A. Lietuvos gyventojų genocido vykdytojai// Laisvės kovų archyvai T.10. L.192.

67.    Jakštonis L. Konstantinas Bajerčius// Alytaus sąjūdis. 1989.

68.    VSKA. F.15. Ap.8. B.3.

69.    Stankevičius E. Ir viešpats jo priglaudė dvasią// Respublika. 1991m. sausio 9d. L.5.

70.    Kašėta A. Lietuvos gyventojų...P. 194.

71.    Ten pat

72.    VSKA. Baudžb.f. B.44618/3. T.8. L.120.

73.    Kašėta A. Lietuvos gyventojų...P.192

74.    Ten pat

75.    VSKA. F.16. Ap.160. B.8. L201-202

76.    Ten pat F.6. Ap25. B.187. L57-58.

77.    Ten pat F.10. B.13. Ap.25. T.l. L53.

78.    Ten pat

79.    Ten pat L.55.

80.    Ten pat. F.3. Ap.4. B.15. L.244.

81.    Ten pat B.8. Ap.6. B.7. T.l L353.

82.    Ten pat F3. Ap.56. B.57. L285.

83.    Ten pat L278-288.

84.    Ten pat L288.

85.    Ten pat F.6. Ap.1. B.4. L2-17.

86.    Ten pat F3. Ap.41. B.135. T.1. L219.

87.    Ten pat Ap.56. B.57. L208.

88.    Ten pat Ap.4. B.15. L244.

89.    Ten pat F.18. Ap3. B.12 L44-47.

90.    Ten pat F3. Ap.56. B.43. T3. LL

91.    Ten pat F.6. Ap.1. B.4. L2, 7, 11, 17, 109, 171; B.5. L210-214; B.6. T.3. L2; Ap25. B.187. L49.

92.    VSKA. F.8. Ap.6. B.7. T.1. L359.

93.    Ten pat F.18. Ap3. B.12 L29-30.

94.    Ten pat F23. Ap.7. B.lll. L.166-167.

95.    Ten pat F.6. Ap.26. B.162 L20.

96.    Ten pat

97.    Ten pat

98.    Ten pat

99.    Ten pat F.8. Ap.6. B.7. T.1. L356.

100.    Ten pat L357.

101.    Ten pat L356-357.

102 Ten pat F3. Ap.41. B.131. L11-12

103.    Ten pat F.8. Ap.6. B.7. T.1. L356.

104.    Ten pat F.6. Ap.62. B.L

105.    Glinskis J. A.a. vyskup. Borisevičiaus palaikai indentifikuojami// Lietuvos aidas. 1994m. rugpjūčio 23d. P.l.

106.    Ašmenskas V. Lietuvių tautinė taryba ir jos veikėjai// Laisvės kovų archyvas. 1993. T.7. P.177.

107. VSKA. Baudžb.F.8. P-16153-LI. T.1 L348.

108.    Ten pat F.6. Ap.26. B.162 L20.

109.    Lietuvos gyventojų genocido aukų muziejaus fondai. GEK.4463. Ll.