Partizanai: Istorija ir dabartis

Kai kurie Pasipriešinimo bruožai 1941-1942 m. dokumentuose

ANTINACINIS PASIPRIEŠINIMAS

IŠTAKOS-3

Šiame numeryje spausdiname trečiąją dalį Pasipriešinimo dokumentų rinkinio, kurį surinko, išsaugojo ir visuomenei pateikia Lietuvos rezistentas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis Jonas Čepulis, tiesiogiai dalyvavęs parengiant ir platinant nemažai antinacinio pogrindžio atsišaukimų. Pateikiami atsišaukimai, išleisti antinacinio pogrindžio grupių, likusių veikti po oficialaus Lietuvių Aktyvistų Fronto uždarymo ir buvusių Lietuvių Fronto įtakoje.

Dokumentų chronologinė apimtis — 1941 m. pabaiga — 1942 m. pirmoji pusė. Visi dokumentai yra mašinraštiniai egzemplioriai, palikti saugojimui dokumentų sudarymo metu. Dokumentų originalumas nekelia abejonių, juo labiau kad daugelis atsišaukimų buvo išleisti masiniu (pogrindžio sąlygomis) tiražu. Skelbiami pirmą kartą. Visi dokumentai atspindi mažiau žinomą pradinę pogrindžio organizacijų veiklą. Dalis atsišaukimų nėra datuoti ar pasirašyti konkrečios organizacijos, dėlto jų autorystė ir priskyrimas vienai ar kitai srovei gali būti tik sąlyginis. Todėl vertindami dokumentų turinį, turime suprasti konkrečias istorines aplinkybes ir pačią pogrindžio esmę: dokumentai nėra direktyviniai kokios nors organizacijos nurodymai, o tiesiog atspindi bendrąsias rezistencines nuotaikas, nurodo galimą visuomenės laikyseną vokiečių okupacijos metais.

1941-1942 m. svarbiausią vaidmenį antinaciniame pogrindyje vaidino dvi pagrindinės pogrindžio organizacijos - Lietuvių Frontas bei Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Pirmoji organizacija laikėsi labiau nuosaikesnės kovos taktikos, telkė daugiau "katalikų jaunimą ir dalį liberalinio - ateitininkų, skautų" (J.Brazaitis. Vienų vieni V.1990. P.109). Lietuvių Frontas laikytinas LAF organizacine tąsa, nes jo veikimas prasideda tada, kai dalis šios organizacijos vadovybės nusprendė tęsti savo veiklą pogrindyje ir išleido pirmąjį atsišaukimą, pasirašytą nauju pavadinimu - Lietuvių Frontas (praleidžiant žodį aktyvistų). Konspiracijos sumetimais šis dokumentas buvo pažymėtas 101-uoju numeriu ir tikimiausia jo sudarymo data 1942 m. kovo pabaiga-gegužės pradžia, o vėlesni informaciniai lapeliai buvo numeruojami didėjančia eilės tvarka. Spausdiname 101,102,104 ir 105 LF informacijas-atsišaukimus, kuriuose iš esmės ir išdėstoma LF taktika antinacinėje kovoje (dok.3-6). Tačiau pirmieji šios pakraipos pogrindininkų atsišaukimai pasirodė šiek tiek anksčiau - dar 1941 m. pabaigoje (dok.1-2).

Nuosaiki LF taktika negalėjo patenkinti visų pogrindžio narių, net ir susijusių su šia organizacija, todėl atsiranda ir radikalesnių pareiškimų vienais ar kitais klausimais. Iš šių pareiškimų išsiskiria LLKS pirmieji dokumentai, skelbę įspėjimus generaliniams tarėjams, pasisakę prieš vokiečių kolonizacinius kėslus (dok.7-8).

Lietuviškasis pogrindis aktyviai atsiliepdavo į kiekvieną okupantų veiksmą ar bandymus pažeisti tautos gyvybinius interesus. Vokiečių ketinimai likviduoti, riboti, siaurinti lietuviškąją švietimo sistemą susilaukė pogrindžio pasipriešinimo (dok.9-11). Savo atsišaukimais jis protestavo prieš prievartinį Lietuvos gyventojų ir visų pirma jaunimo registravimąsi darbams už Lietuvos ribų (dok.15-19), puoselėjo tautinę jaunimo dvasią (dok21). Antinacinio pasipriešinimo propaganda ypač smerkė bendravimą su okupantais, šiuo atveju lietuvių merginų laisvą elgesį su vokiečių kareiviais (dok.12-14), beje, labai būdingą visų nacių pavergtų Europos tautų problemą.

LAF įsigalėjimas į antinacinio pogrindžio organizacijas buvo pakankamai sudėtingas, vyko ne taip jau sklandžiai Radikalesni aktyvistai būrėsi į naujas organizacijas, atskiri padaliniai kūrėsi provincijoje, ir jų tarpusavio ryšiai buvo gana problematiški. Apie tokius tarpusavio nesutarimus tarp katalikiškojo ir nacionalistinio pogrindžio sparno liudija ir įspėjimas, pasirašytas "Aktyvistų budinčiojo" (dok.20).

Kęstutis Kasparas

1. Nepasirašytas antinacinio pogrindžio atsišaukimas

BRANGUS LIETUVI,

Šiuo laiku Vokietijoje yra svarstomos aplinkybės, kuriomis būtų galima skelbti Lietuvoje mobilizaciją.

1-as klausimas yra: duoti Lietuvai nepriklausomybę su ta sąlyga, kad būtų mobilizuoti visi tinką karui Lietuvos vyrai ir stotų šalia Vokietijos kariauti prieš komunizmą.

2-as klausimas yra: prijungti Lietuvą visai prie Vokietijos ir tada mobilizuoti, kaipo Vokietijos teritorijos piliečius.

3-ias klausimas yra: palikti taip, kaip yra dabar ir mobilizuoti "savanorius" priverstiniu būdu.

Tai išeina taip, kaip kad Lietuva "savo noru" buvo įsijungusi į Tarybų Sąjungą. Tai būtų bjaurus melas ir šlykšti apgavystė. Todėl mūsų didžiausia ir švenčiausia pareiga yra kiek galima greičiau ir atidžiau pravesti Lietuvos vyrų atitinkamą agitaciją, kad savo noru neitų nei vienas lietuvis tol, kol negausim nepriklausomybės. Tegul ima, tegul gaudo, tegul veža priverstiniu būdu, tada pamatys pasaulis antrą prieš mus daromą smurtą, panašų komunistiškajam 1941 m. birželio mėn.

Kaunas, 1941m. gruodžio mėn. 30d.

2. Atsišaukimas, kviečiantis jungtis į bendrą pasipriešinimo frontą

BRANGUS LIETUVI,

Tu gerai žinai, kad lietuvių tauta nuo 1940m. birželio mėn. 15d. gyveno kančių ir skausmų laiką. Jei ne 1941 m. birželio mėn. 22d. įvykiai, mūsų tauta būtų visiškai sunaikinta, išžudyta ir išnaikinta. Todėl mes turime gerbti Didžiojo Reicho karius, o labiausiai mūsų šauniuosius partizanus, kurie už busimąją Lietuvos laisvę padėjo galvas ant Tėvynės aukuro ir ramiai ilsisi šaltoj tėvynės žemėj. Mūsų tauta už savo laisvę yra daug pareikalavus tikrųjų tėvynės sūnų aukų ir dar daug jų pareikalaus. Norint sumažinti tų aukų skaičių, mes turime tam gerai ir rimtai pasiruošti, o svarbiausia, turime būti vieningi, suprasti ir mylėti lietuvis lietuvį ir vienas kitam padėti. Iš nesenos praeities mes turime skaudžių žaizdų, tai pasekmės mūsų nevieningumo. Todėl ruošiantis naujosios laisvos tėvynės kūrimo darbui, mes turime praeities klaidų nebekartoti.

Pirmutinis mūsų darbas - gerai pažinti savo aplinkinius žmones. Visi tie, kurie nepriklausomybės laikais daug kalbėjo apie tėvynės meilę, dėjosi esą dideli patriotai -tėvynės mylėtojai, užgrobus Lietuvą žydiškajam komunizmui, pirmieji pradėjo rėžti paskaitas apie "tėvą" Staliną. Aiškinasi esą kitaip negalima, reikia prisitaikyti. Todėl ir vėl turėjo šiltas vietas, atleidinėjo iš tarnybų savo tautiečius lietuvius ir apsistatę žydais, kad tvirtesnis būtų "sostas". Nei vienas jų prieškomunistiniam ir tautiniam darbui neprisidėjo. Šiandien daugelis jų vėl savo kortas apvertė, vėl pataikauja kitai žmonių šaliai ir vėl lietuvis lietuvį mindo.

Tokie negali vadintis lietuviais,-jiems tinka išgamos vardas, parsidavėlių ir kvailų karjeristų. Todėl Tau, tikrasis lietuvi, jie visi, kaip vienas turi būti žinomi. Naujai atgimstančios Naujosios Lietuvos kūrimo darbui jie netinka ir Tau nepadės, o tik trukdys ir, progai pasitaikius, dėl savo kvailos karjeros Tave pamins, išduos (nes jie per mažai dar pamokyti komunizmo). O vėliau jie vėl pasistengs pasinaudoti Tavo darbo vaisiais, vėl išplauks į pirmas eiles, apsirūpins "šiltomis" vietomis ir vėl Tave stumdys kaipo nieko neišmanantį...

Naujosios Lietuvos atgimimo darbui turi būti įtraukti tik gerieji ir tikrieji Lietuvos sūnūs, o visų karjeristų ir parsidavėlių viešpatavimo laikas turi pasibaigti, ir už savo nuodėmes turės atsakyti.

Naująją Lietuvą kuriant, tam darbui prisideda visi tie, kurie netrokšta garbės, karjeros, ne parsidavėliai ir ne išgamos, bet darbštūs, tikri lietuviai, savo krašto ir tėvynės mylėtojai, kurie nuoširdžiai myli savo tėvynę Lietuvą ir visame kame padeda savo tikrajam tautiečiui, rūpinasi Lietuvos ir tikrųjų lietuvių gerove.

Visą tą mes pasieksime tik būdami vieningi ir glausdamiesi tikį vieną frontą. Visoms partijoms ir pataikūnams turės būti užkirstas kelias į Naują Lietuvą, nes ją valdys ir tvarkys tik jos kūrėjai - tikrieji lietuviai.

Kaunas, 1942m. vasario mėn. 24d.

3. Lietuvių Fronto informacija Nr.101 
(1942m. kovo pab. - gegužės prad.)

Civilinė vokiečių valdžia, likviduodama Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, argumentavo: karas pasibaigs, tada Lietuvos likimas bus išspręstas galutinai, o dabar visiems reikia vienu dalyku rūpintis - karu su bolševizmu. Lietuvos visuomenė, tikėdama tuo pareiškimu, kovą su bolševizmu rėmė visomis išgalėmis: ėjo savanoriu į batalionus, ūkininkai uoliai pylė pyliavas, aukojo šiltus rūbus, palaikė su visu atsidėjimu krašte rimtį. Tačiau atidedami Lietuvos likimo sprendimą iki galo karo, lietuviai tikėjo, kad dabar, karo metu, bent nebus varžomas lietuvių kultūrinis ir ūkinis gyvenimas. Tikėjo, kad galės veikti visos mokyklos, pradedant nuo pradžios ir baigiant universitetais bei akademijomis pilnai, kad knygos ir žurnalai, nors ir susiaurintu dėl karo mastu, galės būti spausdinami, kad lietuvių kultūrinės organizacijos, fabrikai bus lietuvių rankose ir lietuvių vadovaujami, kad darbo jėga nebus iš Lietuvos ūkio atimta, ir tokiu būdu suintensyvinus ūkį bus galima aprūpinti Lietuvos kaimus ir miestus ir gausiai išvežti į frontą ir į Vokietiją ūkio produktus.

Tačiau vokiečių civilinė valdžia, net aplenkdama lietuvius tarėjus, taip ėmė šeimininkauti, kad jau apgriovė Lietuvos ūkį ir šiandien jau nebepajėgia jam skiriamos duoklės atiduoti. O kasdieniniai ekonominio ir kultūrinio gyvenimo faktai parodė ne tiek pastangas kovoti su bolševizmu, kiek pastangas perimti ūkinį gyvenimą į vokiečių rankas, o kultūrinį gyvenimą - prislopinti:

1.    Žemės nuosavybė lietuviams negrąžinama, o tuo tarpu bolševikų nusavintas žemes ir ūkius dalinasi tarp savęs vokiečių civilinės valdžios pareigūnai.

2.    Fabrikai, ūkinės įmonės, kurių akcininkais buvo ir Lietuvos ūkininkai /Maistas, Sodyba ir kt./, iš lietuvių rankų atimami ir atiduodami vokiečių privatinėms bendrovėms.

3.    Oficialiu Amtsblatto pranešimu, Lietuvoje galėsią veikti tik tokios aprėžtosios atsakomybės bendrovės, kuriose vadovybės narių pusė bus vokiečiai.

4.    Iš lietuvių pagamintų produktų lietuviams leidžiama maitintis tik puse ar net trečdaliu to, kas leidžiama vokiečių civiliniams žmonėms Lietuvoje. Lietuviams nustatytu maisto kiekiu, kaip gydytojai nustatė, gali maitintis žmogus tik gulėdamas, bet ne dirbdamas. Dėl to žmonės priversti griebtis spekuliacijos. Už ją lietuviai smarkiai baudžiami, nors daugelis vokiečių pareigūnų patys spekuliuoja nebaudžiami. Riebalų davinys Lietuvos miestų gyventojams tik retai kada duodamas, o tuo tarpu riebalai iš Lietuvos eksportuojami ne tiek į frontą kariams, kiek į Vokietiją.

5.    Lietuvos ūkininkai iš rudens noriai pylė pyliavas, bet nesugebėdami šeimininkauti vokiečių civilinės valdžios pareigūnai didelius produktų, pavyzdžiui, bulvių kiekius sušaldė. Dabar grasindami nušalinimu nuo ūkių ir kon-

centracijos stovyklomis, reikalauja iš ūkininkų duoklių ir gausios produkcijos, o tuo tarpu atima iš Lietuvos ūkio darbo jėgą ir gabena ją į Vokietiją skurdui ir išnaudojimui, nors tuo pačiu metu gabena iš Vokietijos savus žmones į mūsų fabrikus ir įstaigas.

6.    Kultūrinis gyvenimas lieka suvaržytas neleidžiant beveik knygų, nei kokio kultūrinio žurnalo spausdintis, o iš abiejų dienraščių reikalaujama griežtos propagandos, neleidžiant lietuviškų kultūrinių klausimų nagrinėti.

7.    Įvestos lietuviams geležinkeliečiams rykščių bausmės, o tuo tarpu vokiečiai pareigūnai už tuos pačius nusikaltimus baudžiami tik karceriu. Tokiomis nevienodomis priemonėmis niekinama lietuvio asmenybė.

8.    Projektuojama traukti Lietuvos jaunimą į organizaciją, kurios priešakyje stovės lietuviai, bet už jos vokiečių pareigūnai.

Kai pasklido gandai apie galimą lietuviams "savivaldą", buvo laukiama, kad tokie reiškiniai pasibaigs. Ligi šiol pilno "savivaldos" teksto dar neturime paskelbto, ir nežinia, ką jisai savyje slepia. Tačiau iš kompetentingo ministerijos direktoriaus to dekreto santraukos "Kauener Zeitung" Nr.66 matyti, kad Reicho atsakingi organai jau pripažino lietuvių vaisingą pasitarnavimą kovoje prieš bolševizmą; pripažino lietuvių mokėjimą ir reikalą jiems leisti savarankiškai tvarkytis. Praktiškai betgi naujos tvarkos nuostatai beveik nesiskiria nuo ligšiolinės tvarkos, o kur skiriasi, tai dažnai lietuvių nenaudai:

1.    Vyriausia valdžia yra Reicho komisaras, generalkomisaras ir sričių komisarai. Jie "pataria”, duos "linijas", galės "įsikišti su stipria ranka". Tai reiškia, kad ligšiolinėj tvarkoj įsakymus lietuviams davė ir pasirašinėjo, vadinas, ir atsakomybę prisiėmė vokiečių pareigūnai, o dabartinėj tvarkoj norima, kad tą atsakomybę prisiimtų lietuviai tarėjai.

2.    Lietuvių įstaigose ligi šiol viešoji kalba buvo lietuvių, dabar bus vokiečių.

3.    Ligi šiol daugumą tarnautojų skyrė lietuviai tarėjai, kaip ministerių patikėtiniai, dabar aukštesniuosius tarnautojus, net referentus skiria generalkomisaras, o norėdamas pareigūnui daugiau "autoriteto suteikti", generalkomisaras galės skirti ir kitus pareigūnus.

4.    Ligi šiol iš lietuvių aukštųjų pareigūnų bent moraliai buvo reikalaujama, kad jis turėtų pasitikėjimo lietuvių visuomenėje ir vokiečių vyriausybėje, dabar - "kad turėtų pilną generalinio komisaro pasitikėjimą". Taigi tie pareigūnai norima laikyti tik patikėtiniais vokiečių generalkomisaro, bet ne lietuvių visuomenės.

Lietuvių tarėjų nei lietuvių visuomenės teisės dekrete nenusakomos, tačiau civilinės valdžios aktai, beskelbiant dekretą ar jau ir paskelbus, nerodo, kad ligšiolinė politika būtų pasikeitus lietuvių naudai, būtent:

1.    Kovo 23d. paskelbta "Lietuvos ūkinė savivalda", kurią vykdant, įsteigta "Lietuvos Ūkio Sąjunga", bet jai vadovaus ne lietuviai, o du vokiečių pareigūnai.

2.    Visą Lietuvą sujudino vokiečių projektas panaikinti Vilniaus ir Kauno universitetuose šešis fakultetus.

3.    Nedviprasmiškai pasisako vokiečių spauda /Lokal-Anneiger, Frankfur-ter Zeitung, DAZ/, kalbėdama apie Livoniją ir Kuršą kaip senas Reicho dalis, kurias galutinai suvokietinti kliudęs Lietuvos Kylys; dabar ateiną kiti laikai...

Šitie faktai ir spaudos prasitarimai rodo, kad ir "savivaldą" paskelbus, lietuviai vis labiau išstumiami iš vadovavimo ūkiniam gyvenimui, ir vis labiau jis imamas į vokiečių rankas, labiau plečiama vokiečių įtaka net nelaukiant karo galo.

Tačiau jeigu Reicho ministeris Rozenbergas rado reikalo pripažinti lietuviams patį savivaldos principą, tai tam buvo pora svarbiausių priežasčių: viena, ir Berlynas turėjo įsitikinti, kad civilinis vokiečių aparatas nesugeba ūkiškai šeimininkauti, antra, žinodamas, kaip lietuviai trokšta bet kokios laisvės spindulio, "savivaldos" skelbimu norėjo sukelti lietuviams entuziazmo ir dėkingumo iš naujo. To entuziazmo įtakoje turėtų būti išgauta iš Lietuvos kuo daugiausia žmonių darbams į Vokietiją, kuo daugiausia savanorių į batalionus, kurie vežami jau tiesiai į fronto kovas, kuo daugiausia ūkio produktų.

"Savivaldos“ dekretas ir po jo daromi aktai duoda tiek maža laimėjimų lietuvių tautai, kad jie nebegali atgaivinti lietuvių entuziazmo naujoms ir didelėms aukoms, kurios gali pakirsti ne tik ūkio gyvenimą, bet ir tautos išlikimą. Lietuvių visuomenei belieka vienas uždavinys - tik gaminti ekonomines gėrybes su intensyvumu, tikint, kad jos eis ne tiek krašto germanizacijai, kiek kovai su bolševizmu, bet sykiu neprisiimant atsakomybės už nepasisekimus, nes jie išnyks tik tada, kai bus pašalinti minėti ekonominį bei kultūrinį gyvenimą dezorganizuoją reiškiniai.

Lietuvių Frontas Nr.101.

4. Lietuvių Fronto informacija Nr.102

Pone Tarėjau,

Reicho ministeriui Rozenbergui paskelbus dekretą dėl "savivaldybės" Lietuvoje, tarėjų rolė rados ypatinga.

Iš vienos pusės tarėjai padaromi tik generalinio komisaro patikėtiniais. Juos generalinis komisaras skiria, jiems duoda "patarimus", nustato "linijas", į jų veiksmą "išimtinais atvejais" gali įsikišti su savo "stipria ranka", tarp jų ir komisaro nuomonių negali būti "įmanoma spraga", iš jų kompetencijos išimama eilė skyrių.

Antra vertus, tarėjas vokiečių gen. komisaras yra pasirinkęs lietuvius. Tuo, pirma, norima turėti lietuvių visuomenės narius, kurie joje turi pasitikėjimo ir jos interesus pažįsta, antra, kad vokiečių spaudžiama lietuvių tauta rūstybę kreiptų ne į vokiečius, bet į savuosius. Lietuviai tarėjai turi būti lietuvių visuomenės interesų atstovais ir jų gynėjais. Deja, ne visi tarėjai tą lietuvių

visuomenės norą tinkamai supranta.

Lietuviškus interesus tarėjams ginti dabar tenka juo labiau, nes viskas bus daroma jų, tarėjų, vardu ir visa atsakomybė sudedama jiems.

Lietuviškus interesus tarėjams ginti dabar moraliai yra lengviau, nes jie yra nariai lietuviškos visuomenės, dekrete pačių vokiečių pripažįstamos pasitarnavus kovoje su bolševizmu ir mokančios savarankiškai tvarkytis; antra, bet kokie sprendimai bus reikalingi tarėjo parašo. Jeigu tarėjai kietai lietuviškai laikysis, bus išgelbėta daugelis reikalų.

Iš tokių reikalų lietuvių visuomenės opinijoje aktualiausi yra šie:

1.    Sulaikyti Lietuvos ūkių dalinimą civilinės administracijos pareigūnams vokiečiams ir grąžinti tuos ūkius tikriesiems savininkams.

2.    Sulaikyti lietuviškų fabrikų ir įmonių perdavimą vokiečių bendrovių dispozicijai.

3.    Apsaugoti Lietuvos ūkį nuo jam būtinos darbo jėgos išvežimo iš Lietuvos. Jos išvežimas Lietuvos produkcijai bus gyvas nuostolis.

4.    Apsaugoti Vilniaus ir Kauno universitetus nuo pasikėsinimo panaikinti penkis fakultetus ir to panaikinimo nesankcionuoti.

5.    Išgelbėti Lietuvos miestų gyventojus nuo priverstinės spekuliacijos, kuri kyla dėl per menkų maisto normų, beveik tris kart mažesnių, kaip civiliniams vokiečiams Lietuvoje.

6.    Jei ūkininkai turi duoti pyliavas, važiuoti pastotes, valyti kelius, tai tas prievoles ūkininkams sankcionuoti tik tada ir su ta sąlyga, jei tos normos bus pakeliamos ir jei ūkininkai gaus bent minimum ūkininko egzistencijai ir ūkio produkcijai reikalingų daiktų - geležies, žibalo, druskos, manufaktūros...

7.    Jeigu pripažįstama lietuvių nuopelnai kovoje prieš bolševizmą, tai yra pagrindo daryti intervencijas, kad paleistų iš Dachau koncentracijos stovyklos Leoną Prapuolenį, kuris pirmasis paragino Lietuvos jaunimą griebtis ginklo prieš bolševikus ir stoti į talką vokiečių kariuomenei ir Aloyzą Pakalniškį, suimtus kaip sąžiningus lietuviškos įstaigos pareigūnus.

8.    Pasirūpinti, kad lietuviams būtų leista spausdinti bent koks kultūrinis žurnalas ir net patys reikalingiausi mūsų literatūros klasikų veikalai.

Su pritarimu visuomenė sutiks kiekvieną žygį vardan lietuvių interesų, kad ir kažin kieno jis būtų daromas, taip kaip su pasitenkinimu sutiko švietimo tarėjo pastangas universitetams ar žemės ūkio tarėjo Pieno centrui išsaugoti. Lygiai visuomenė žymės ir darys išvadas dėl apsileidimo ir lietuviško reikalo pardavimo, įsitikinusi, kad lietuviškų interesų maltretavimas nė kiek neprisideda prie Vokietijos armijos vedamo prieš bolševikus karo laimėjimo.

Lietuvių Frontas Nr.102

5. Lietuvių Fronto informacija Nr.104

Lietuvių artimieji siekimai ir uždaviniai

Kiekvienas lietuvis turi žinoti, kad Lietuvių Tauta turi tolimesnių ir artimesnių siekimų bei uždavinių. Tolimesnieji siekimai telkiasi apie Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Artimesnieji siekimai išplaukia iš dabartinio Lietuvių Tautos gyvenamojo momento. Neužmirštant tolimesniųjų siekimų, tuo tarpu visas mūsų dėmesys turi būti sutelktas į artimesniuosius ir jiems skirtos visos mūsų pastangos.

Svarbiausi šiuo metu artimesnieji kiekvieno lietuvio siekimai bei uždaviniai yra šie:

I. Stiprinti lietuvių visuomenės patriotinę sąmonę.

Tautos išsilaikymas ir jos ateitis priklauso nuo to, kiek tauta yra sąmoninga. Tautiniam sąmoningumui stiprinti dabar reikia:

1.    Kiekvienam jausti, kad lietuviškas reikalas yra sykiu ir savas reikalas, kuris turi būti aktyviai palaikomas, populiarinamas tarp saviškių ir svetimųjų, visomis jėgomis ginamas, o negalint apginti, bent protestuojamas.

2.    Kiekviename dorame lietuvyje matyti savo brolį, reikale jam padėti, ginti nuo skriaudos, o negalint apginti, bent užjausti ir prireikus stoti jo vieton dirbti.

3.    Sekti visai tautai ar atskirai vietai svarbius įvykius, pav., jos veikėjų, jos kovų, laimėjimų ir pralaimėjimų sukaktis ir rengti jų minėjimus, organizuoti koncertus, vakarus, paskaitas, kuo labiausiai išryškinant ir pabrėžiant juose lietuviškąjį elementą, kad tautinė sąmonė ir vienybė stiprėtų.

4.    Pranešinėti iš lūpų į lūpas, kas tautos reikalui laimėta ir ko netekta, kad visi tautoje, anot Kudirkos, žinotų, ko verkti ir kuo džiaugtis. Šiam reikalui stebėti atskirų įstaigų ir pareigūnų darbus ir, jeigu kuris pareigūnas dėl asmeninės karjeros ar dėl nesusipratimo daro skriaudos visuomenės reikalams, visais galimais būdais jį nuo to atkalbėti, įspėti, o išmėginus visas priemones ir įsitikinus jo darbo kenksmingumu, pranešti apie jį visuomenei ir jį boikotuoti.

5.    Stengtis, kad į atsakingas pareigas įstaigose ir visuomenėje patektų geri lietuviai. Jų gerumas turi būti matuojamas ne priklausymu vienai ar kitai visuomeninei grupei, bet tuo, kiek jie savo darbais yra pasirodę sąmoningi ir nuoširdūs patriotai ir nepataikūnai, kiek apskritai jie yra stipraus būdo žmonės ir savo srities specialistai.

6.    Kovoti prieš lietuvių vienas kito skundimą. Atkalbinėti nuo tokių skundų atskirus asmenis. Jeigu patriotiniai sumetimai skundiko negali paveikti, priminti jam faktą, kad tose įstaigose, kurioms skundžiama, skundiko pavardė taip pat įrašoma ir jau ne vienas iš tokių yra atsidūrę kalėjime. Jei atkalbinėjimas ir įspėjimas nieko negelbsti, tokius skundikus skelbti visuomenei.

7.    Kovoti su šmeižiančių gandų leidimu žodžiu ar raštu prieš kurią visuomeninę grupę ar prieš atskirus asmenis, ar piktu ar sąmoningu noru sukiršinti vieną visuomenės dalį su kita, atsimenant, kad šmeižiamieji raštai ir kiršinamosios kalbos esti lietuvių surašyti, bet dažnai nelietuvių padiktuoti. Gandų skleidėjai ir visuomenės kurstytojai turi būti laikomi tautos kenkėjais.

II.    Palaikyti ir toliau intensyvią tautinės kultūros kūrybą.

Šiam reikalui dabar būtina:

8.    Skatinti mūsų mokslo žmones tęsti toliau pradėtus savo tyrinėjimus arba imtis naujų. Šitie tyrinėjimai ir apskritai visas mokslinis darbas dabar turėtų būti pirmoje eilėje nukreiptas į savo tautos ir jos gyvenimo pažinimą.

9.    Skatinti mūsų rašytojus ir apskritai menininkus, kad jų kūryba nesustotų ir šiuo sunkiu metu, kad jie kreiptų dėmesį į mūsų tautos dvasią, joje ieškotų įkvėpimo saviems siekiams.

10.    Skelbti ir visuomenėje platinti naujus mokslo, meno ir literatūros laimėjimus, kiek galima spaudoje, o jei joje negalima, tai gyvu žodžiu ar kitomis priemonėmis informuoti apie tai visuomenę. Visuomenė turi žinoti, kad kultūrinis mūsų gyvenimas eina visu galimu tempu.

11.    Visomis jėgomis ginti ir palaikyti mokslo, meno, švietimo ir apskritai kultūros įstaigas, neleidžiant siaurinti nei jų darbo sričių, nei joms priklausančių asmenų skaičiaus. Kultūrinių įstaigų išlaikymas yra dabar vienas iš svarbiausių mūsų uždavinių.

III.    Išlaikyti nesugriautą tautos ūkį.

Mūsų ūkis turi išmaitinti Lietuvos gyventojus ir dar duoti pagalbos karui su bolševikais. Dėl to nors trūksta ūkiui reikalingos trąšos, nors vis daugiau atimama iš ūkio darbininkų, gyvulių, įrankių, reikia visomis išgalėmis palaikyti ūkio intensyvumą. Šiam reikalui:

12.    Lietuviai darbininkai visas savo jėgas turi skirti savo krašto reikalams. Nereikalinga mieste darbo jėga net dėl jos pačios gerovės turi tuojau persikelti) kaimą, kur ji šiuo metu labai reikalinga.

13.    Viešosios administracijos pareigūnai turi netrukdyti kaimui aprūpinti maistu mieste gyvenančius savo vaikus ar gimines, o miesto žmonėms nekliudyti aprūpinti maistu savo šeimas, nes nustatytosios normos yra bado normos ir dar tos beveik niekada pilnai neatiduodamos. Menkas maitinimasis mažina darbo našumą, kenkia tautos sveikatai ir naikina josios augimą.

14.    Ir kiti administracijos pareigūnai (seniūnai, viršaičiai, agronomai, apskričių viršininkai) privalo neužmiršti, kad jie yra lietuviai ir pirmoj eilėj turi rūpintis ir ginti lietuvių visuomenės reikalus.

15.    Kovoti su naminės degtinės varymu, kuris palaužia ir mūsų tautos moralinį atsparumą ir atitinkamas vokiečių įstaigas paskatina krauti dar didesnes pareigas Lietuvos ūkininkui.

16.    Kaimynai turi jausti solidarumo pareigą eiti į talką tiems ūkininkams, kurie paskutiniu laiku neteko arklių, vežimų ar net žmonių, jeigu viešoji administracija neras priemonių jiems kokiu būdu padėti.

IV.    Išlaikyti korektiškus santykius su vokiečiais.

Ir mūsų artimieji ir tolimesnieji siekimai skatina mus korektiškai elgtis su mūsų krašte gyvenančiais vokiečiais ir nesiduoti jokių jvykių provokuojamiems:

17.    Neskleisti kalbų apskritai prieš Vokietiją ir nerodyti grasinamo susierzinimo. Ypačiai saugoti jaunimą nuo kokio išprovokuoto išsišokimo. Tačiau neslėpti atskirų vokiečių pareigūnų ar jų įstaigų daromų lietuviams skriaudų ir ketinimų. Tauta turi jas žinoti ir kiekvienam atvejui tinkamu būdu reaguoti. Jeigu brutaliais veiksmais užgaunamas atskiras žmogus įžeidžiant lietuvio garbę, skųstis atitinkamos įstaigos viršininkui, o kiti turi su juo solidarizuodami parodyti vieningą pasipiktinimą prieš tautinės garbės įžeidinėjimą.

18.    Lietuviams pareigūnams, tarnyboje susiduriantiems su vokiečiais, korektiškai, bet atkakliai ginti lietuviškus reikalus. Nuolaidieji ir pataikūnai branginami tik trumpą laiką. Išnaudoti jie esti pašalinami, ir jiems belieka tik lietuviškos visuomenės neapykanta.

19.    Privačiai susitinkant vengti gausesnių vaišių, nes vokiečiams svečiams, prie tokios lietuviškos tradicijos nepripratusiems, sudaromas klaidingas įspūdis, jog mes dar esame viso ko pertekę ir dar galime apsieiti su mažesnėmis normomis, nors iš tikrųjų daugumas jau labai yra katastrofiškoje padėtyje.

20.    Pasikalbėjimuose su vokiečiais išaiškinti lietuvių ūkininkų ir apskritai lietuvių ne tik ekonominės gerovės, bet ir politinės laisvės siekimus, mūsų sukilimo prieš bolševikus eigą, dabartinę padėtį, į kurią lietuvį yra pastačiusi šioji administracinė santvarka.

21.    Saugoti lietuvaites nuo draugavimosi su nelietuviais apskritai ir nuo galimos iš to kraujomaišos, atsimenant, kad tuo žeminamas ne tik lietuvės vardas, bet daroma ir tautinė skriauda. "Su svetimu krauju tautos kūne krauna lizdus ir svetimas galvojimo būdas, svetimi vaizdai ir svetimos aistros. Jie užgniaužia tas savas ypatybes, kurios istorijoje iš palaidos masės sukūrė tautą" (K.Adam).

V.    Atlietuvinti Lietuvos Rytus.

Teritorinės mūsų aspiracijos rytuose ribojasi maždaug 1920 metų siena. Dalis šio krašto prijungta prie Lietuvos administracijos. Jo organiškas sutapimas su Lietuvos gyvenimu ir jos kultūra yra mūsų uždavinys. Šiam reikalui:

22.    Plėsti tenai lietuviškosios kultūros įstaigų tinklą, kreipiant ypatingą dėmesį į mokyklas, į vaikų darželius, į savitarpinės pagalbos punktus, ekonomines įstaigas.

23.    Skiriamiesiems lietuviško darbo pionieriams tame krašte važiuoti be atsikalbinėjimų. Tautinis reikalas tenka pastatyti aukščiau už asmeninį patogumą.

24.    Juos skiriančios įstaigos turi aprūpinti specialiai bent jų materialinį būvį.

25.    Santykiuose su Rytų Lietuvos gyventojais nelietuviais imti pozicijas į savo rankas, tačiau vengti priemonių, kurios žemintų lietuvių vardą ir kurios galėtų būti išnaudojamos gyventojų opinijai nustatyti prieš lietuvius.

"VARDAN TOS LIETUVOS VIENYBĖ TEŽYDI!"

Lietuvių Frontas Nr.104

6. Lietuvių Fronto informacija Nr.105

Nuorašas

Informacija Nr.105.

Visi turi žinoti ir viens kitą informuoti, kas Lietuvoje vyksta, daryti iš to išvadas ir, kur galima, apgalvotai reaguoti, kur reikia, kantriai kęsti, nors ir

krauju širdis apsilietų.

DĖL "TRANSPORTŲ TALKININKŲ". Visą Lietuvą paskutiniu laiku labiausiai sujaudino "transporto talkininkų" ėmimas. Sujaudino savo neteisėtumu ir žiaurumu "Transporto talkininkų” potvarkį leisdamas, general. darbo tarėjas Dr.Paukštys, peržengęs savo kompetenciją. Jis gali disponuoti savo vadyboje esančiais žmonėmis, bet jis negali disponuoti kitų vadybų žmonėmis. Potvarkis, liečiąs visas vadybas, turi būti pasirašytas mažiausia pirmojo tarėjo. Antra, toks mobilizacinis šaukimas, kokį yra išleidęs Dr.Paukštys, iš viso yra negalimas, nes jis priešinasi tarptautinei teisei. Dr.Rentelno ir Justo atsišaukimas "Dėmesio" neturi teisėtos privalomos galios. Jie žinojo, ką daro, tepasirašydami tik savo asmeniniais vardais, bet ne oficialinių vokiškų įstaigų, kurios turi įsakomos galios.

Potvarkio leidėjai spekuliavo žmonių nesusipratimu ir nesusiorientavimu. Viešai jie aiškinsis, kad tai buvo tik savanorių šaukimas. Tam duodamas įsiregistravusiems ir lapelis, kad jie eina savo noru. Tačiau daugumas Lietuvos jaunimo suprato ir nerado pagrindo registruotis. Jie žino, kad įsiregistravusiems teks atsidurti fronte, teks kariauti ir ne vienam žūti. Lietuviai žūti nebijo. Tai parodė pereitų metų partizanai. Bet jie ryžtasi ir ryšis žūti tik tada, kai bus vardan ko žūti.

Vienas neteisėtumas gimdo kitą. "Talkininkų" potvarkyje buvo minimi tik didesnieji miestai, o iš tiesų buvo imama ir visoje eilėje mažesnių miestelių ir net kaimuose. Buvo imama ir kitų metų nei potvarkyje nurodyta. Potvarkio

vykdymo brutalumas primena pereitus metus. Net tada buvo duota keletą valandų pasiruošti, o dabar ėmė, bruko lapelius pasirašyti, kad savo noru einama ir su sargyba gabeno į kareivines. Kad kareivinėse buvo stengiamasi nugirdyti suimtuosius degtine, bent mažiau kas žino, bet kad Dr. von Rentelno ir Justo viešai už Lietuvos jaunimo kraują pasiūlyta degtinės ir tabako, tai jau viešas pasityčiojimas iš visos Lietuvių Tautos. To nebuvo ir galima laukti bent iš vokiečių kariuomenės, kurioje yra stiprios riterinės tradicijos...

Už Lietuvos jaunimo pardavimą tiesioginė atsakomybė krinta darbo tarėjui Dr. Paukščiui. Pardavimo dėmės jisai nebenuplaus. Jam į talkininkus pasišovė Kauno naujasis burmistras Kenstavičius. Smetonos laikais terorizavęs savo žinioje esančius tarnautojus rašytis tik į partijas, dabar jis ėmėsi terorizuoti visą Kauno jaunimą ir kalbėti net Lietuvos vardu, spręsdamas, kas yra jos priešai ir kas draugai. Tokiu gėdingu aktu pradėjo savo aukštą karjerą tas vyras, Kramerio pastatytas už mokėjimą pataikauti į burmistrus.

Visuomenė su nekantrumu laukia, kaip reaguos pirmasis generalinis tarėjas - ar jis stos už teisę ir už Lietuvių Tautos garbę ir gyvybę, ar pilotiškai nutylės.

...............o...............

Kauno kareivinėse uždarytiems "talkininkams" buvo duota degtinės ir pasiūlyta pasirinkti - "į transporto talkininkus", ar į batalionus. Didelė dalis stojo į batalionus.

...............o...............

Marijampolės kareivinėse buvo uždaryta iš visos apskrities surinkti "talkininkai". Jų šeimos ir artimieji, susirinkę prie kareivinių, suimtuosius paleido. Jų visų grįžimas į miestą išsiliejo į protesto eiseną su šūkiais: - Kraujo neparduodama už degtinę ir tabaką!    .

...............o...............

Šeimų vardu ir mokyklose tėvų komitetai sujaudinti, kad viešais alkoholio ir tabako pasiūlymais jaunimui ir skatinimu demoralizuotis, griaunamas visas tautos auklėjimas, siunčia protesto notas, raštus.

Atėjusiems registruotis duodama pasirašyti, kad jie stoja savo noru, nes vokiečiai nori sudaryti įspūdį, kad tai savanoriai ir labai vengia kokio oficialaus vokiško įsakymo registruotis. Visa eilė žmonių, suprasdami, kad "transporto talkininkavimas" yra skelbiamas kaip neteisėta privaloma mobilizacija, pasirašyti atsisakė.

...............o...............

Lietuvių batalionai jau yra išimti iš policijos žinios, pervesti į Vermachto tarnybą ir kai kurie kaujasi pirmose linijose.

...............o...............

Raguočių, kiaulių, pyliavų ėmimas iš Lietuvos ūkininkų paskutiniu laiku labai padidėjo, nes visa rytų armija turi išsimaitinti iš okupuotų kraštų, o dalis gyvulių gabenama į tuščias Gudijos sritis.

...............o...............

Tarp eilės rimto turinio neviešų visuomenėje kursuojančių raštų yra pasirodę ir tokių, kuriuose melu ir šmeižtais stengiamasi iškelti savus siauro rato egoistinius interesus. Šiuo metu, kada reikalingas visuomenės susiklausymas ir vieningumas vardan tautos išlikimo, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas yra nepateisinamas ir dėl to suprantamas daugumos pasipiktinimas dėl jų autorių visuomeninio galvojimo bukumo. Ar savanaudiški interesai būtų siekiami lapeliais ar žodžiu leidžiamais gandais, jų autorius ir platintojus reikia įsidėmėti.

...............o...............

KRAUJAS IR ŽEMĖ. Berlyne leidžiamas žurnalas "DEUTSCHE POST AUS DEM OSTEN" 1941 m. spalio mėn. rašė:

"Kraujas ir aukos suteikia žemei sakralinės reikšmės".

"Užėmus vokiškąjį Marienlandą - Livoniją, Estiją, Kurliandiją - Vokiečių tauta įėjo į savo tautines sienas, ir Lietuvos įtraukimu į Vokiečių valstybės sritis yra atitaisyta injuria temperum /amžių neteisybė/. Kylys Lietuva buvo priežastis to, kad Baltijos provincijos buvo laikomos nutolusiu vokiečių išoriniu postu, kuris vokiečių tautai sukeldavo tik istorinio sentimentalumo ir nemalonių atsiminimų. Ir Lietuvos žemė yra prisigėrusi vokiško kraujo, kuris įvairių vokiškų giminių buvo pralietas kovoje dėl Marienlando".

"Vokiško kraujo vyrai, vokiškų šeimų sargai, vokiškos teisės ir pareigos saugotojai, teisingai vadovaujami Adolfo Hitlerio, vėl atstatys senąją gausingų vokiškų generacijų tėviškę. Jie įvykdys Fiurerio valią, - iš Baltiškosios tėviškės padaryti neprarandamą vokišką nuosavybę".

MŪSŲ PRIERAŠAS. Tai toks tas galutinis Lietuvos klausimo po karo sprendimas, kuriuo vokiečiai guodžia lietuvius, ragindami visa atiduoti kovai su bolševizmu. Tačiau kraujo Lietuvos žemei daugiausia yra atidavę lietuviai. Lietuvių krauju pašventinta Lietuvos žemelė. Iš jos lietuvis nesitraukė ir nesitrauks, kad perleistų ją tiems, kurie ją girdo pretenzijomis ir melagingais pažadais.

Lietuvių Frontas

Nr.105

Nuorašas tikras:

L.A.F. Gediminas

Perspausdinta 3.000 egzempliorių.

Perskaitęs nenaikink, bet duok kitam ir taip pat patark perduoti ir platinti dar toliau.

7. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos atsišaukimas į generalinius tarėjus

Ponui Generaliniam Tarėjui

Čia išdėstomos mintys yra pirmas Tamstos ir Tamstos kolegų dėmesio atkreipimas į visos tautos giliai jaučiamą reikalą.

1941 m. rugpjūčio mėn. 25d. vokiečiai per jėgą atstatydinę jau nepripažintą Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, paskyrė sau patikėtinius, pavadindami juos generaliniais tarėjais.

Jų uždavinys buvo palengvinti vokiečiams sueiti į sąlytį su lietuvių tauta, reikšti uždėtai civilinei valdžiai lietuvių pageidavimus ir troškimus ir tarpininkauti tarp lietuvių tautos ir "laikinosios" civilinės vokiečių valdžios atstovų.

Laikinosios Lietuvos Vyriausybės sulikvidavimą ir okupacinio režimo įvedimą Lietuvoje vokiečiai teisina tuo, kad esą "kol kas", karui tebesiaučiant Rytuose, nesą galimybės svarstyti Lietuvos Valstybės atstatymo pripažinimo klausimo, kuris būsiąs išspręstas vėliau, karui pasibaigus, Lietuvai pageidaujama prasme /t.y., kad lietuvių tauta, o ne valstybė - gaus jai deramą vietą

N.Europoj/, žinoma, jei Lietuvos gyventojai pasirodytų to verti ir su noru bei efektingai prisidėtų prie N. Europos atstatymo darbo. Civilinės valdžios įvedimas, be to, anot jų, reikalingas grynai "atstatymo" darbams pravesti. Tačiau Lietuva visą laiką buvo traktuojama, kaip Sovietų dalis.

Apie mūsų sukilimą, apie tautos partizanų kraują, kuris žymiai palengvino vokiečių žygį per Lietuvą į Rytus ir sutaupė jiems nemažai kraujo, vokiečiai nutylėdavo ir neužsimindavo.

Nors ir geliančia širdim lietuvis iškentė Laik. Vyriausybės paleidimo faktą; dantis sukandęs jis kentė Lietuvos Nepriklausomybės idėjos apmarinimą, nes jis vis dar tikėjo, kad Vokietija neseka imperialistinio komunizmo keliais ir manė, kad lojaliai dirbdamas ir padėdamas vokiečių žygiui prieš bolševizmą, jis susilauks savo giliausių troškimų pripažinimo, jų pagerbimo ir realizavimosi. Lietuvis taipgi manė, kad savo namuose jis galės jaustis šeimininkas ir kad lietuvių tautos gyvenimas nebus varžomas be reikalo. Tauta pildė jai uždedamas pareigas vokiečių ir atiduodavo imamas aukas.

Nėra abejonės, kad tūli Generaliniai Tarėjai, tikri lietuviai, stoję į Laik. Lietuvos Vyriausybės narių darbo vietas, irgi manė tuo pasitarnaują valstybinei Lietuvos ateičiai ir lietuvių-vokiečių gerų tarpusavio santykių išlaikymui.

Lietuvių tauta nuoširdžiai dirbo, bet pastangos subyrėjo ir tebebyra prieš apgaulingą ir klastingą vokiečių nacionalistų politikos kryptį.

Neminėsime daugybės Tamstoms gerai žinomų faktų. Kas buvo iš jūsų atimta, ko jūs nustojot, ką gali ir ko negali lietuvių tauta savo žemėje - Jūs patys geriau žinote, negu kiti. Viena aišku: nacionalizmas nuo pat 1941 m.

birželio mėn. 24d. sąmoningai ir planingai ėjo ir eina prie politinio, ekonominio ir kultūrinio Lietuvos gyvenimo sugriovimo, tuo būdu stengdamasis sudaryti palankiausias sąlygas galutiniam Lietuvos įjungimui į tikrojo Reicho erdvę.

Be to, vokiečiai sąmoningai siekia sumažinti Lietuvoje pajėgių vyrų skaičių ir mūsų darbo galią ir paruošti kelią Lietuvos kolonizavimui vokiečiais.

Ne be reikalo vokiečiai jau įkūrė bendrovę nacionalizuotoms žemėms administruoti, nes jie nemano jos lietuviams grąžinti.

Visos geros valios organizuotų lietuvių pastangos /LAF ir LNP veikla/ atsimušdavo į aiškų ir nedviprasmišką nacionalsocialistų norą neleisti viešai reikštis organizuotai lietuvių tautai ir visais būdais eiti prie likvidavimo Nepriklausomos Lietuvos klausimo iškėlimo galimybės.

Vokiečiai nacionalsocialistai, stebėtinai pamėgę savo mirtinų priešų bolševikų įstatymus, pritaikytus mūsų tautos "gerbūviui kelti", tęsia vidurkely nutraukusius savo naikinimo darbą planus.

Bolševikų planą: “Smaugti lietuvius jų pačių rankomis" jie stengiasi įvairiausiomis galimomis priemonėmis įgyvendinti.

Pamatę, kad aktyviai nesutinka vykdyti jų užmačių, jie be jokių sentimentų uždarė LAF, o jos vadą išgabeno "nusiraminti" į Dachau - priverčiamų darbų stovyklą, iš kurios paprastai jau niekas negrįžta.

Susikūrus LNP, vokiečiams vėl buvo suliepsnojusi viltis rasti sau tikslą pačių lietuvių tarpe, bet čia patyrę skaudų nepasisekimą, jie vėl be jokių motyvų ją uždarė.

Vokiečiams reikia niekšų, reikia išdavikų. Matyt, nacionalsocializmas tik su tokiais žmonėmis /tokius žmones visose pasigrobtose tautose pasirinkdamas/ yra pasiryžęs sukurti N.Europą, kurios tikroji prasmė kiekvienam lietuviui jau pilnai paaiškėjo: tai negailestingas tautų naikinimas ir jų išnaudojimas. Kenčia visa Europa.

Vokiečiai manė rasią Lietuvoje žmonių, kurie vaidina bolševikinės kompartijos vaidmenį, bet nesurado.

Dabar jie nori Gen. Tarėjus paversti paleckiais, gedvilomis, giromis, gregorauskais, Venclovom ir kitais bolševikinę santvarką atatinkančiais, esamomis sąlygomis pritaikytais, tautos ir valstybės išdavikais.

Natūralu, jei kiekvienos okupacijos metu dalis lietuvių nepasitraukia nuo politinio darbo ir stengiasi ar tai sušvelninti okupacinį režimą, ar išlošti laiką, ar politiškai laimėti - tačiau kiekvieno lietuvio intuicija turi jam padiktuoti, iki kurio momento ir ribos jo darbas yra Lietuvai naudingas ir kada išmuša valanda, kuri kruvinu režimu atskirs jį nuo tautos kamieno ir suteiks jam niekšo ir parsidavėlio vardą, jeigu jis aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakys prieš okupanto varomą politiką, nenutrauks jo prisiimto bendradarbiavimo būdų su jais.

Lietuvių komunistai - komisarai, komunizuoją rašytojai, poetai, menininkai, mūsų kairesnių srovių atstovai, aktingai ar administracijos viršūnėse dirbę bolševizmo metais, neturėjo moralinės drąsos reikiamu momentu pasakyti Maskvai savo griežto - "Ne”. Jie tylėjo, gyrė, pritarė - ir be protesto leido terioti Lietuvą, naikinti lietuvių tautą, tas, kuris persekiojimo laikais virš tautos iškilęs sėdi kartu su okupantais ir tyli - tas yra jų bendrininkas, tas pritaria ir palaiko svetimuosius. To siekė rusai, to siekia vokiečiai nacionalistai.

Nereikia perdaug toli praeitin žvelgti. Paleckis savo laikraštyje "Laikas“ išdrįso pasakyti, kad kiekvienas, kuris kalbės apie Lietuvos inkorporavimą į TSRS, bus liaudies vyriausybės priešas, o vis dėlto, nežiūrint į tai, be sąlygų ir ribos įsitraukęs į komunistų pinkles, jis pats vėliau Maskvoje prašė "Lietuvą priimti į laimingųjų tautų šeimą", o 1941 metais turėjo "prašyti" Maskvos, kad ji naikintų lietuvius, kad juos išblaškytų po Sibiro taigas, ar kur kitur.

Šis liūdnas faktas turi priminti kiekvienam Gen. Tarėjui jų didžią atsakomybę ir priminti jam, kad ėjimas be ribos -ėjimas pražūtin, o ant palinkusio medžio visos ožkos lips...

Mes kol kas nenorim teisti, kaip lietuvių tauta su ypatingu atsidėjimu stebi trijų Tarėjų veiksmus. Ji stebi ir ketvirtąjį - pirmąjį generalinį tarėją, kuris yra buvęs Lietuvos Armijos Generolas ir kuriam Lietuvos garbė negali nerūpėti ir iš kurio tauta laukia ryžtingumo ir drąsos, drąsiau ginti Lietuvos garbę. Ne gana siųsti "raštelius" civ. vok. valdžios pareigūnams, kurie tiktai vykdo von Rosenbergo Lietuvos germanizavimo ir kolonizacijos paruošimo planus ir neboja į mūsų interesus - reiškia ateina momentas ir ryžtingai pasakyti, o jei ir tai negelbės - pasitraukti šalin.

LAF ir LNP suprato ir nujautė ateinantį momentą, ir jų jau nėra naikinti Lietuvą vokiečių talkininkų tarpe.

Liko Generaliniai Tarėjai.

Ateina pavasaris, o kartu su juo ir sunkiausi laikai lietuviams.

Štai vokiečiai jau skelbia užmaskuotą lietuvių jaunimo, gimusio 1920-1922m., mobilizaciją. Jie paskelbė: "Visi užsirašę stoti į Reicho darbo tarnybą, gaus iš valdžios raštišką pakvietimą nustatytu laiku į nurodytą vietą -apžiūrėjimo patalpą atvykti. Ką tai reiškia? Savanorių užsirašė gal tik keli šimtai. Vokiečiai per mūsų policijos pareigūnus jau surašė visus tais metais gimusius. Kvietimo blankai jau atspausdinti /raginimo įsakymas/, ir jį gaus visi, ne tik savanoriai. Tai yra mobilizacija trejų metų šaukimo vyrų. Pirmasis Generalinis Tarėjas žino šį triuką, bet tyli. Ne tik tyli, bet ir ragina bei pataria rašytis savanoriais...

Greitai bus tęsiama tolimesnė lietuviškų įmonių ir fabrikų likvidacija. Kur vyks darbininkai? Žinoma, kad Vokietijon. Kas juos siųs?... O inteligentija? O ūkininkija? Juk visiems Gen. Tarėjams turi būti žinoma, kad Žemės Ūkio Gen. Tarėjas sutiko, kad už pyliavų nepristatymą mūsų ūkininkai būtų areštuojami, kalinami arba siunčiami į darbo stovyklas /Pravieniškės/ arba, kad jiems būtų atimta ir žemės valdymo teisė /ne nuosavybė/, nes ūkininkas lietuvis nėra jo dirbamos žemės savininkas. Tai tik grasinimas. Už pyliavas bus atsakingi apskrities viršininkai ir viršaičiai. Vokiečiai sugalvojo puikiai. Lietuviai patys išsismaugs.

Žinoma, gal būt, Generalinių Tarėjų "kompetencija" bus praplėsta... Vokiečiai Lietuvai neduoda jokių valstybinės ateities vilčių, bet kompetenciją gali praplėsti.

Ar Gen. Tarėjai nemano, kad jau išmušė jų valanda, kurioje jie turi nedviprasmiškai gelbėti Lietuvą? Kiekvienas jų turėtų pasisakyti apie vokiečių įvestą santvarką, apie tautos padėtį ir apie Nepriklausomos Lietuvos pripažinimą ir reikalauti pilno savistovaus tvarkymosi viduje galimybės. Pirmoji bendradarbiavimo sąlyga - tai Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas. Jei "kompetenciją" praplečiant, apie ją nebus kalbos - negali būti ir jokios bendradarbiavimo kalbos. Geriau būtų jei visi Gen. Tarėjai kolektyviai ta prasme pasisakytų ir neigiamu atveju nutrauktų bet kokį bendradarbiavimą su lietuvių tautos engikais ir aiškiai stotų lietuvių interesų pusėje, o nesėdėtų prie vieno stalo su tais, kurie parduoda Lietuvą ir lietuvius.

Gana jau be pamato raminti tautą ir migdyti jos sąmonę "bendradarbiavimo" plepalais ir tuo lengvinti vokiečių pastangas. Vokiečių nacių planai perdaug aiškūs. Nepriklausomybės mums duoti Berlynas nemano. Pats Hitleris pasakė, kad kitų tautų laisvė jam nerūpi. Mums irgi terūpi Lietuvos reikalai. Jei Gen. Tarėjai nepasakys vokiečiams aiškiai "NE", jei sėdės savo vietose ir registruos, kas iš jų atimama, ir leisis savo rankomis smaugti mus - Tauta reaguos. Galimas daiktas, kad Generaliniai Tarėjai gali nukentėti nuo vokiečių, jei viešai atskleis jų Lietuvai padarytą žalą ir reikalaus Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Nesvarbu, geriau tenukenčia devyni žmonės /tačiau atrodo, kad devyni tikrai nenukentės/, nei visa tauta.

Lietuvių tauta nekovoja su vokiečiais, ji tik kovoja su Lietuvos naikinimo politika.

Nepriklausoma Lietuvos Valstybė gali talkininkauti Vokietijai ūkiškai ir darbo jėgai, tačiau okupuotoji Lietuva saugo visus savo žmones savo pačios atstatymui, kuris galų gale turėtų būti naudingas ir Vokietijai. Gen. Tarėjai turi būti tautos reikalų sargai.

Kas tyli - pritaria. Tą pritarimą - neprotestuojant iki pasitraukimo rodo tik Gen. Tarėjai.

Generaliniai Tarėjai,

Jūs jau viską atidavėte vokiečiams, viską jie perėmė. Jei Jums bus “praplėsta kompetencija", neužsimenant apie Nepriklausomą Lietuvą, tai reikš, kad Jūs ir savo garbę vokiečiams dovanojat...

Jūs turit du kelius.

Nuo kelio pasirinkimo priklausys ir tautos sprendimas, kuris anksčiau ar vėliau taps realybe.

TEGYVUOJA LAISVA IR NEPRIKLAUSOMA LIETUVA.

1942.III.13d

Lietuvių Laisvės Kovotojų Sąjunga.

8. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos atsišaukimas prieš vokiečių kolonizacinius kėslus

Vokiečių repatriantui.................../pavardė, vardas/ yra pavesta nuo šio momento perimti Tamstos dabar tvarkomo ūkio vadovavimą. Nuo šios dienos vokiečių repatriantas perima ūkio vedimą. Tamsta su savo šeima pasilieki toliau savo ūkyje gyventi ir padėti repatriantui tvarkingai vesti ūkį, ligi Tamsta būsi kitur (?) apgyvendintas. Su Tamsta bus tvarkingai atsiskaitoma ir Tamsta būsi sulig savo pirmykščia būkle aprūpintas. Kiekvienas savavališkas pasišalinimas nuo ūkio bus traktuojamas kaip sabotažas ir atitinkamai baudžiamas. Taip pat griežtai bus baudžiamas kiekvienas sauvaliavimas ūkyje. Tos bausmės atsilieps ir į tai, kad kiekvienas, kuris neklausys naujojo valdytojo parėdymų, nustos teisės būti įvestas į bet kokį kitą valdymą. Visi teisiniai santykiai kiekviename ūkyje bus atskirai aptarti, tikrai nustatyti ir kiekvienu atveju palankiai išspręsti.

Todėl kiekvienas tepasilieka ramiai ūkyje gyventi, nekelia nerimo, tepadeda su savo šeimos nariais toliau dirbti. Tik tokiu būdu perkėlimas gali būti įvykdytas be jokio kenksmo ligšioliniam valdytojui ir pačiam ūkiui.

Todėl visi ligšioliniai valdytojai kviečiami parodyti savo draugiškumą vokiečių valdytojui ir kiekvienu atveju jo reikalus paremti.

Generalinis Komisaras Kaune
Įkurdinimo Štabas

P.S.Čia duodame išverstą vokiško blanko tekstą, kuris randasi Generalkomisaro Įkurdinimo Štabe. Jo paskirtis ir be paaiškinimų aiški.

Į tai gali būti tik vienas atsakymas: lietuviai yra pasiryžę savoj žemėj nevergauti nei bolševikams, nei nacionalsocialistams, o taip pat ir iš savos tėvynės nemano niekur keliauti. Jei p.Generalkomisaras mėgintų tai pasiūlyti, tai Wehr-machtas tikrai galės kaltinti jį kaip Čerčilio įrankį, sukėlusį užfrontėj toli siekiančius ir rimtus neramumus.

Turime dar kartą pastebėti, kad lietuvių tautos pagrindinis apiplėšimas nieko bendro neturi su Naujosios Europos kūrimu. Jei Generalkomisaras pamėgintų su lietuvių nuomone nesutikti, tai tuo atveju atsitiks tai, ko jis pats nepageidauja. Lietuvių tautos atsakymas bus vieningas.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga

9. Atsišaukimas prieš nacių okupacinę politiką, pasirašytas "Budinčios Lietuvos"

BROLIAI LIETUVIAI!

Paskutiniųjų dienų įvykiai galutinai nutraukė nekaltąją kaukę nuo mūsų išvaduotųjų (taip jie mėgsta save vadinti) akių. Paskutinių dienų įvykiai juos parodė tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, būtent: "Deutschland, Deutschland über alles". Atseit kvailos garbėtroškos ir išpūsto savimi pasitikėjimo mišinys.

Kai dabar palygini neseniai iš mūsų krašto lietuvių partizanų dėka išvytąjį idiotišką, puslaukinį bolševizmą, kuris visą laiką rėmėsi ir remiasi kruvina anarchija, žmogaus net ir pagrindinių teisių paneigimu ir iš kitos pusės "kultūringuosius išlaisvintojus" vokiečius arba tiesiog jų viešpataujantį luomą - nacionalsocialistus, nesunku net ir labai neakylam stebėtojui išvesti tarp komunistų ir nacionalsocialistų su "pusdieviu" Stalinu iš vienos pusės ir Hitleriu iš kitos paralelinę liniją. Abiejų šių partijų pagrindiniai bruožai buvo ir yra nesiskaitymas su kitomis tautomis, noras viešpatauti Europoj ar net visame pasauly. Jeigu mes šiandien abi partijas padėtume ant jautrių svarstyklių, sunku būtų pasakyti, kuri iš judviejų nusvertų. Tuo labiau, kad jos abi savo nuožmiais siekimais, invazijomis yra visiškai lygios, tiktai viena naudojasi daugiau atvirais azijietiškais metodais, o kita, kad ir eidama tuo pačiu keliu, pasižymi šėtonišku gudrumu ir tuos savo metodus moka užmaskuoti nekalčiausiais vardais: "Savanorišku" darbininkų išvykimu iš tėvynės arba pagaliau taipogi visiškai "nekaltu" potvarkiu dėl 1919-1922m. gimusio jaunimo išvežimo. Tačiau abiejų jų tikslas yra tas pats: lietuvių tautos išnaikinimas, jos išblaškymas po svetimas žemes ir Lietuvos kolonizacija savais žmonėmis.

Broliai lietuviai, po ilgo, neaiškaus laikotarpio dabar vėl artėja antrasis mūsų kovos dėl laisvės periodas. Pirmąjį periodą - kovą su kruvinuoju bolševizmu visa mūsų tauta pravedė su nepaprastu dvasios pakilimu. Vokiečius mes sutikome kaip savo išvaduotojus, mes jiems pirmieji partizanų krauju ištiesėme draugišką pagalbos ranką. Deja, atrodo, tuščias garbėtroška vokietis neįvertino kaip reikiant šio mūsų draugiško mosto ir dabar pradeda elgtis, kaip kadaise elgėsi labai blogos atminties bolševikai. Žinoma, tokiu atveju mums nelieka kitos išeities, kaip tik budėti ir kaupti savo jėgas naujai kovai su nauju mūsų tautos išnaudotoju - nacionalsocialistine Vokietija. Mes nemėgstame invazijų, nereikalingų kraujo praliejimų, tačiau reikalui esant, kada nuo to priklauso visos mūsų tautos likimas, jokių dvejojimų negali būti - perdaug paskutinioji bolševikų okupacija sucementavo mūsų bendrą laisvės troškimą. Lietuvis jau nuo seno pasižymi savo kantriu būdu. Tą būdo ypatybę turime ir mes, tiesioginiai senosios lietuvių tautos ainiai. Taigi, budėkime ir laukime to momento, kada savimi pasitikintis, kitus paniekinęs nacionalsocialistas, be normos viską kemšąs į savo išpampusį pilvą, gaus apendicito uždegimą arba,

teisingiau sakant, sprogs... Tada mes vėl galėsime pakilti ginti savo žemės ir savo teisėtų teisių.

Tuo tarpu tenka atkreipti dėmesį ir į kitą pusę -bolševikus, kurie, be abejo, pasinaudodami paskutiniųjų dienų įvykiais, mėgins skleisti sufalsifikuotus lietuvių vardu atsišaukimus, stengdamiesi privesti mus prie neapgalvotų išsišokimų. Brolau lietuvi, būk atsargus. Jau tu pakankamai pažįsti tą kruvinąjį Europos slibiną, kuris, be abejo, mums yra lygiai toks pat priešas, kaip ir nacionalistinė Vokietija.

Budinti Lietuva

10. Lietuvos akademinio jaunimo pogrindinis atsišaukimas į visos Lietuvos jaunimą dėl nacių vykdomos švietimo gniuždymo politikos

Lietuvos Jaunime!

Artinasi metų galas, kai pasikeitė Lietuvos valdovai. Artinasi ir to pasikeitimo pasekmės. Mes labai gerai prisimename bolševizmo laikotarpį. Prisimename, kad metams pasibaigus, išryškėjo jų tikrasis veidas, kada taurieji lietuviai buvo tremiami į šaltąsias Sibiro gilumas už tai, kad mylėjo savo kraštą. Mes tada kentėdami šaukėme, kad prieš savo galą taip siunta raudonasis slibinas. Greit po to mes jam atsimokėjome. Tai buvo mūsų kovos su bolševizmu laimėjimas. Mūsų vienų metų kova nebuvo veltui. Ne veltui mes rašėme ir šaukėme visus lietuvius susiprasti. Kai reikėjo, mes buvome vieningi. Tokie turime būti ir ateityje. Praeitų metų birželio 22-27d.d., kovodami ir liedami savo jaunatvės ir pasiryžimo kupiną kraują, išgelbėjome daug vokiečių gyvybių, kurias jie būtų palikę mūsų krašte, jeigu šaunieji partizanai nebūtų jų atėjimui iš anksto paruošę kelio. Tada mes tikėjome, kad būsime suprasti ir už mūsų aukas bus reikiamai užmokėta suteikiant mūsų tėvynei laisvę. Deja. Vietoje laisvės mes gavome naują vergovę, kurios padarinius mes gana puikiai matome.

Negana politinio ir ekonominio reikalavimo, kurį mums uždėjo vokiečių valdžia, nes iš mūsų raudonojo slibino nualinto krašto reikalaujama daug daugiau, ne ką mes galime duoti. Taip mes suprantame to reikšmę ir aukojamės tam, kad kruvinam bolševizmui būtų nukirsta galva. Mes tikimės, kad Naujoji Europa bus dėkingesnė.

Pakentėsime materialius susispaudimus, pakentėsime netekę mūsų brolių, kurie kasdien žūva Rytų Fronte; pakentėsime ir tai, kad daug mūsų žmonių dirba Vokietijoj ir ten kenčia visus karo sunkumus, atskirti nuo savo motinos-žemės. Bet mes negalime kentėti ir tylėti, matant, kaip kėsinasi į mūsų kultūrą ir į mokslą. Mums žinomas projektas uždaryti beveik visas gimnazijas, paliekant tik didesn. mst. Žinome, kad norima uždaryti abu universitetus, paliekant medicinos institutą. To mes neleisime! Kiekvienas pasikėsinimas į mokslo židinius susilauks realaus pasipriešinimo. Jeigu tai bus daroma, tai mes pasakysime gana! Po to seks kova panaši į pereitų metų kovą.

Tad brangus Lietuvos Jaunime, renkis aukotis ginant savo švenčiausias mokslo šventoves. Tenedrįsta niekas į jas kėsintis. Mokslas mūsų tautos egzistencijos klausimas. Kas kėsinasi į mokslo panaikinimą, tas kėsinasi ir į tautos nutautinimą. Tos teisės niekam Dievas nėra davęs.

Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi.

1942.IV.29.

Lietuvos Akademinis Jaunimas 207

11. Pogrindžio sudarytas visuomenės memorandumo pirmajam generaliniam tarėjui dėl švietimo reikalų projektas

PONUI PIRMAJAM GENERALINIAM  T A R Ė J U I

Mes, Lietuvos gyventojai, labai nustebome sužinoję, kad vokiečių civilinė valdžia ketina uždaryti net penkis fakultetus Vilniaus ir Kauno universitetuose.

Vilniaus ir Kauno universitetai su Teologijos, Teisių, Filosofijos, Ekonomikos, Medicinos, Technologijos, Statybos, Humanitarinių ir Matematikos - Gamtos mokslų fakultetais lietuvių tautos yra sukurti gyviems ir būtiniems krašto reikalams tenkinti.

Nuo senų laikų kiekvienas mūsų troško, kad mūsų vaikai mokytųsi lietuviškame universitete, kad jie, išėję mokslą savame krašte ir tapę kunigais, mokytojais, inžinieriais, advokatais, rašytojais, teisėjais, gydytojais, ekonomistais, neatitrūktų nuo savo krašto, nuo saviškių, geriau suprastų ir atjaustų savo brolių ir seserų vargus ir reikalus.

Mūsų lietuviški universitetai tūkstančiais siūlų yra susiję su savo kraštu, su savo žmonėmis. Lietuvis ūkininkas, pats sunkų vargą vargdamas, iš paskutiniųjų stengiasi mokslinti savo vaikus, laukdamas ir susilaukdamas ne tik kultūros kūrėjų, švietėjų, bet ir sau paramos ir paguodos senatvėje. Mokslas lietuviškame universitete nėra miesto reikalas, tai yra visos tautos, o ypač kaimo reikalas.

Lietuviai yra daug kovoję dėl savo mokyklų ir todėl jas brangina kaip didžiausią turtą.

Todėl prašome mes visi, kaimo ir miesto žmonės, TAMSTĄ, PONE TARĖJAU, padaryti visus žygius, kad lietuviškieji Vilniaus ir Kauno universitetai su visais ligi šiol esančiais fakultetais ir toliau galėtų pilnai tęsti mokslo, mokymo ir kultūros kūrimo darbą.

1) (pas.) J.Žemaitis

12. Nepasirašytas pogrindžio atsišaukimas universiteto klausimu

UNIVERSITETO KLAUSIMU

Civilinės vokiečių valdžios administracijos ketinimas uždaryti grynojo mokslo fakultetus Kauno ir Vilniaus universitetuose /Teologijos, Filosofijos, Humanitarinių Mokslų, Teisių, Ekonomikos ir Gamtos, Matematikos fakultetai/ lietuvių tautą pripildė giliu rūpesčiu. Lietuvių tautos nusistatymą į šį josios kultūros rengiamą smūgį išdėsto eilė memorandumų, kuriuos vadovaujantieji lietuvių visuomenės atstovai ir abu paliečiamieji universitetai, darydami galimus žy-

gius, įteikė atatinkamoms vokiečų įstaigoms /Vyskupų vardu arkivyskupas Metropolitas - Lohs’ei Tarėjų vardu - Dr. von. Renteln’ui, abu universitetai -Prof. Dr. Stegmann von Pritsvvald, Aukštųjų Mokyklų Reicho Komisariniam įgaliotiniui/. Šie memorandumai lietuviškąjį nusistatymą grindžia žemiau išdės tomais argumentais, kurių vieni labiau nurodo į skaudžius lietuviškųjų universitetų likvidavimo ateities padarinius, antri - labiau į šių universitetų reikšmingus praeities laimėjimus:

1/ Ketinamųjų fakultetų, kurie visi atstovauja grynuosius mokslus, uždarymas, reikštų apskritai lietuviškųjų universitetų likvidavimą. Likę pritaikomųjų mokslų /medicinos ir technikos/ fakultetai, nieku būdu nesudarytų universitetų istorinę mokslų visumos prasmę ir būtų nužeminti į specialines pritaikomąsias mokyklas.

2/ Ketinamųjų fakultetų uždarymas lietuvių tautai atimtų galimybę kurti grynąjį mokslą, per kurį ji ligi šiol laisvai ir vaisingai galėjo apreikšti savo dvasią, apskritai užkirstų kelią mokytis ir mokslą kurti savąja kalba.

3/ Ketinamųjų fakultetų uždarymas ypatingai plačiu mastu paliestų lituanistikos mokslus, kurie kur kitur negalėtų būti nei sėkmingai kuriami, nei mokomi. Lietuvių tautai būtų užkirstas kelias pažinti savo praeitį, literatūrą bei kalbą, apskritai savo dvasinį gyvenimą ir savo kraštą.

4/ Abu lietuviškieji universitetai neatsiejamai suaugę su visa tauta, kuri juos laiko savo tautinės kultūros židiniais ir tautinės garbės simboliais. Užgniaužti šiuos kultūros židinius reikštų įžeisti lietuvių tautinę garbę ir lietuviams taikyti kitą mastą, negu kultūringoms tautoms /kitose užimtose vakarų srityse universitetai nelikviduoti/.

Universitetų likvidavimą skaudžiai pajustų visa lietuvių tauta, kurioje ūkininkija, inteligentija sudaro vieną nesuskaldomą tautinį vienetą. /490% mūsų studentija yra ūkininkų kilimo/.

5/ Pilnas lietuviškųjų universitetų veikimas yra ne tik tautinės garbės, bet drauge ir gyvenamojo momento būtinybės dalykas.

Didelę inteligentijos dalį išvežus Sov. Sąjungon, visose srityse aštriai jaučiama didelė stoka akademiškai išlavintų žmonių.

6/ Abu universitetai, ypač Vilniaus Universitetas visada garbingai atliko europiškai reikšmingą uždavinį kovoti prieš Rytų veržimąsi į Vakarus. Kovai prieš bolševizmą ypač daug reiškė dvasinių-kultūrinių mokslų fakultetai, kurie dabar kaip tik ketinama uždaryti. Bet kadangi bolševizmas yra ne tik politinė jėga, o ir pasaulėžiūra, tai prieš jį kova reikalauja ne tik materialinių, bet ir dvasinių ginklų. Ir ateityje minėtieji fakultetai stovėtų kultūrinės kovos priešakyje, ypač naikinant bolševizmo liekanas Lietuvoje.

7/ Abu Universitetai tarybinio spaudimo metais išlaikė lietuvišką charakterį ir jų lankytojai savo krauju parėmė vokiečių kariuomenės žygį Rytuose.

8/ Vilniaus Universiteto memorandumas iškelia dar du specialius argumentus: a/ likvidavus Vilniaus Universitetą /liktų tik Medicinos Fakultetas/,

susilpnėtų Vilniaus krašte lietuviškoji įtaka ir kraštas vėl patektų lig šiol vykusiai polonizacijai; b/ Vilniaus U-to veikimo sustabdymas lietuvių tautai vėl primintų rusų prieš šimtą metų padarytą kultūrinę skriaudą - šio Universiteto 1832m. sunaikinimą.

Vokiečių civilinės administracijos vienu laiku su savivaldos teigimu pareiškiamas noras sugriauti lietuviškosios kultūros židinius, neįvertinant vokiečių žygį remiant liejamo lietuviškojo kraujo ir pakeliamų ūkinių aukų, visuose memorandumuose iššaukia stiprų nustebimą, drauge lygiai vieningai visi memorandumai atspindi lietuvių tautos nerimą dėl jos kultūrinės ateities, bet taip pat ir šimtmetinėse kovose išugdytą lietuvišką nusistatymą: "Lietuvių tauta dvasines vertybes labiau vertino už žemiškus turtus" /Vilniaus Universiteto memor./. Atseit lietuvių tauta gali pakelti ir didelius ūkinius sunkumus, bet niekada negali už "duoną" atsižadėti savo kultūrinės laisvės ir tautinės garbės.

13. Atsišaukimas į Lietuvos merginas

FILIA LITUANIAE, QUO VADIS?

Stebint dalies lietuvaičių elgesį pastarųjų dviejų metų bėgyje gaunasi savotiškai kartus įspūdis, kuris tiesiog primygtinai skatina griebtis ekstra priemonių nuplėšti nuo jų veidų jaunystės lengvapėdiškumo akiniams. Čia turima galvoje mūsų "pažangiųjų" lietuvaičių santykiai su svetimtaučiais atėjūnais, jų "mandravojimas" Kauno gatvėse. Pirmoji tokio "mandravojimo" dalis baigėsi tragikomišku bolševikų išbėgimu ir apie jos rezultatus, atrodo, nėra reikalo daug kalbėti. Pakanka tik pavartyti "J laisvę" teismo skelbimų puslapius, kuriuose nuolat figūruoja ištuokos reikalų šaukiami, vis "nežinia kur esantieji" Aleksandrovičiai, Bieloborodovai ir kiti, mums visiškai svetimi atėjūnai, kuriems "pažangiosios" (net gėda tokio jų pažangumo) lietuvaitės atidavė savo vainikus.

Žinoma, dabar jos su rusiškais benkartais (atleiskit už šio žodžio pavartojimą) ant kelių, stengiasi susigrąžinti lietuviškas pavardes. Be abejo, pavardes jūs susigrąžinsite, bet savo doro vardo - niekada. Tų, kurios DĖL KAŽKOKIO SVETIMTAUČIO PUSBERNIO IŠSIŽADA SAVO TAUTOS, IŠSIŽADĖS IR TAUTA. MUMS NEREIKIA TOKIŲ PATRIOČIŲ, KURIOS TAUTAI VIEN TIK GĖDĄ DARO, TIK JOS ŠVENTĄ KRAUJĄ TERŠIA...

Rodos, tos skaudžios bolševikų pamokos turėjo pakakti, bet vis dėlto, atsiranda ir dabar (ir netgi daugiau) lietuvaičių, kurios trankosi su naujais atėjūnais. Turint galvoje nepaprastai smukusią Vakarų moralę, kuri, be abejo, yra aukštos kultūros, statomos ant nevykusių pagrindų, išdava, tenka rimtai susirūpinti šitomis, gal būt nieko blogo nemanančiomis lietuvaitėmis. O tam pagrindo yra net perdaug - prisiminus jau tik tą vieną faktą, kad vakarais mūsų moterys dėl "aukštosios kultūros" atitinkamos reprezentacijos, vienos nedrįs-

ta gatvėn išeiti, pasidaro visiškai aišku, į kokią bedugnę žengia tos naiviosios mergužėlės, užmezgusios artimesnius santykius su mūsų duona atsiganiusiais vokiečių kariais. Tuo labiau, kad karių moralė jau ir šiaip karo metu yra žymiai žemesnė, nors dėl to, be abejo, vien tik karių negalima kaltinti – čia kaltas taipogi pats karas.

Kalbėsime atvirai: mūsų tauta tokia maža, kad mes turime rūpintis ne tik didesnėmis savo tautiečių grupėmis, bet ir paskirais individais, o ypač moterimis, kurioms tautos ugdyme yra paskirta ne eilinė rolė. Kaip tik dėl to minėtų lietuvaičių elgesys ir verčia rimčiau susimąstyti. Tuo labiau, kad būsimieji rezultatai net perdaug aiškūs - nemažas skaičius mums visiškai nereikalingų vokietukų. Ir pagaliau pačių tokių lietuvaičių moralinė dezorganizacija, kelias į gatvę, į savęs, kaipo gyvos prekės pardavinėjimą... Dalykas, kaip matote, toks, nuo kurio plaukai piestu stojasi ir žmogus nejučiomis sušunki: - FILIA LITUANIAE, QUO VADIS! (Lietuvos dukterie, kur eini!). Argi tam tau per 20 su viršum metų buvo kalama laisvos, nepriklausomos Lietuvos idėja, kad tu dabar spjautum į viską, kas tavo broliams, seserims šventa ir pasileistum pasroviui su kažkokiais svetimais atėjūnais į pačios savęs, kaip žmogaus, kaip asmenybės savižudybę. Ir dar kaip tik šiuo momentu, kada mes visas savo jėgas turime sukaupti Lietuvos prikėlimui.

Quo vadis. Sustok, kol dar nevėlu. Viskas gimtajai tautai, ir nieko svetimtaučiams atėjūnams. NEI VIENA PADORI LIETUVAITĖ PATRIOTĖ NUO ŠIOS DIENOS NEDRAUGAUJA IR NEVAIKŠTO SU VOKIEČIŲ KARIAIS.

Garbė būsimoms mūsų tautos ugdytojoms - lietuvėms motinoms.

1942 metų, gegužės mėn. 1d.

14. Satyrinis eilėraštis - atsišaukimas, smerkiantis nedorą lietuvaičių elgesį

Mergaitėms, kurios nevertos lietuvaitės vardo

Ar aš tau, sese, nesakiau, ar aš žodelio netariau,
Nešluok kiemelio subatoj, atjos prūselis nedėlioj.

Atjojo prūsas bernelis, jis prie mergelių tuoj prilįs.
Pririšo žirgą prie tvoros, o pats darželin skint rūtos.

Net žirgas muisto galvelę, kad prūsas myli mergelę,
Kad tu taip lįstum prie šunies, kaip kad prie prūso kabinies...

Į krygę prūsas greit keliaus, o tau širdelė skaust neliaus.
Išjojo prūsas imt Maskvos, mergytė kraustos iš galvos.

Jam davė kapą kiaušinių ir ant kelionės lašinių,
Įdėjo šiltus batelius ir baltos drobės autelius.

Gal ten šalelėj svetimoj priglaus galvelę jis kovoj,
Ten valdo žiaurus Stalinas, ten mergos prūsų šalinas.

Burliokai gaudo ten meškas, nušalo prūsas ten rankas,
Ten rado vėjus šiaurinius, sušaldė prūsas kiaušinius.

Pas tau naktelių nenakvos, prišals ir autus prie Maskvos,
Supsi lopšely prūsiuką, sakys kaimynai - šuniuką.

Ar aš tau, sese, nesakiau, ar aš žodelio netariau.
Laisva vėl kelsis Lietuva, tu staugsi prūso, kaip šuva.

15. Atsišaukimas į lietuvius, skatinantis laikytis doro elgesio okupacijos metu

LIETUVI IR LIETUVE!

Prie gėdos stulpo ištvirkaujančias su svetimtaučiais lietuvaites.

Šie laikai mūsų tėvynei, Lietuvai, ypatingai skaudūs, karo pasekmėmis, svetimtaučių grobimu ne tik vadovaujančių vietų, Lietuvos turtų, bet grobimu net amžiais mūsų prakaitu aplaistytos žemės /jau perimti vietiniai dvarai ir ūkiai/. Maža to, prieita net prie to, kad lietuvių šventovė "Romovė" pavadinta "Deutches Raus",- ar dar reikia didesnio akiplėšiškumo?...

Lietuvi, tauta kenčia kankinio kančias, o štai dar atsiranda lietuvaičių, kurios leisdamosi save išniekinti /daugumoje už papirkimus/, daro jai gėdą.

Skaudu šiandieną, lietuviai ir lietuvaitės, žiūrėti į šiuos reiškinius, kuomet atsiranda niekšės mūsų sesutės lietuvaitės, kurios parsidavinėja už grašius šiems svetimtaučiams ir teikia jiems gyvuliško malonumo, nežiūrint, koks jis būtų: senas, jaunas, gražus, kreivas ir t.t.

Broliai ir sesės lietuviai! Kas mylime lietuvio garbę, tą garbingą vardą, stokime į kovą prieš tas niekšes, ištvirkėles - išgamas lietuvaites. Statykime jas prie gėdos stulpo.

Venkime su jomis draugystės, neleiskime rasti prieglaudą lietuviškoje pastogėje, smerkime ir išjuokime. Darykime įspėjimus, o jei neklausys, prie jų namų ir viešose vietose iškabinkime atitinkamus užrašus arba net jų fotografijas.

Tad, lietuviai ir lietuvaitės, kurie dar esate jais, į vieningą tautos gynimo ir saugojimo kovą! Į kovą už Lietuvą ir jos garbę!

Kiekvienas, kuris gauna šį atsišaukimą, privalo padaryti daugiau nuorašų ir išplatinti kitiems; lietuvių tautos ištikimiems - ištikimoms broliams ir sesėms. Kas neprisidės prie šio tautinio darbo, bus ženklas pritarimo toms niekšėms. Toksai bus laikomas tautos kenkėju ir niekšu, ir tauta jam atkeršys.

Lietuvių tautos visuomenė.

16.    Atsišaukimas, raginantis jaunimą nesiregistruoti vokiečių
organizuojamiems darbams

Gelbėkime nuo "išvaduotojų" Lietuvą.

Lietuviai!

Dar nesugijo žaizda, padaryta Lietuvai raudonųjų budelių, kurie tūkstančius lietuvių žiauriausiu būdu išžudė ir tūkstančius išvežė į Sibirą.

Šiandien skaudi žinia pasiekė lietuvius, kad vyrai nuo 17 iki 45 metų ir moterys nuo 17 iki 40 metų turi registruotis darbams Vokietijon. Vyrai, gimusieji 1919-22 metais, turi registruotis transporto reikalams.

Lietuvi, jei Tau yra brangi Lietuvos gimtoji žemelė ir jei Tu trokšti laisvės, nepamiršk jos. Ir momentui atėjus, būsi reikalingas. Vokiečiai "išvaduotojai" gudriu būdu sugalvojo išgyvendinti lietuvius iš jų gimtosios žemelės Lietuvos, o vietoj jų apgyvendinti savo kolonistus.

Lietuviai, atėjo apsisprendimo valanda.

Garbė mirti kovoje už gimtąją Lietuvos žemelę. Visi kaip vienas laikykimės ir neikime registruotis, kas išdrįs užsiregistruoti, tas bus nevertas lietuvio vardo nešioti.

Nebūkime išgamos, neapleiskime savo bočių krauju aplaistytos šventos mūsų Lietuvos žemelės.

Neleiskime, kad mus išblaškytų po svetimus kampus, nes sunku bus grįžti atgal.

Tad visi į kovą už mūsų brangią Lietuvos žemę.

Smogikas - Lietuvis

Vilnius-Kaunas
 1942m. V mėn. 6d.

17. Lietuvių akademinio jaunimo atsišaukimas prieš talkininkavimą darbu okupantams

Kas išdrįs - tas išdavikas!

Perskaitę garsiuosius šių dienų potvarkius, kuriais rengiamasi dideliam Lietuvos naikinimui, matome, kad po tais potvarkiais savo parašus padėjo lietuviai. Kokia gėda, kad mūsų tautiečių tarpe atsiranda tokių išsigimėlių. Mes puikiai suprantame, kad jie ne savarankiškai tai padarė, bet juos privertė vokiečių civilinė valdžia, tačiau tai nėra pasiteisinimas. Niekas negali priversti žmogaus pasidaryti savo krašto išdaviku! Mes gerai suprantame, kuo tie visi potvarkiai kvepia. Tiesa, šūkiai, kuriais jie paremti, gana kilnūs. Pripažįstame, kad kovai su bolševizmu reikalingos panaudoti visos jėgos. Mes jas pasirengę atiduoti tai kovai, ir mūsų savanorių daliniai jau kovoja rytuose, mūsų darbininkai dirba Vokietijoje, bet to negana, norima suimti darbams ir transporto talkininkavimui didelę daugumą mūsų jaunimo, gimusio 1919-1922m. Mes nieko nesakytume, jeigu jie būtų panaudoti čia vietoje, bet negalime sutikti, kad jie apleistų savo gimtąjį kampelį. Jeigu taip trūksta darbo jėgos Vokietijoje, tai kodėl vokiečiai siunčiami į Lietuvą įvairioms mūsų pačių galimoms atlikti pareigoms? Ne, ne trūkumas darbo jėgos vokiečius verčia tai daryti, bet norima apvalyti Lietuvą nuo tautiškai galvojančio jaunimo ir parengti dirvą tolesnei Lietuvos germanizacijai.

Deja, to mes negalime leisti, jeigu reikalinga, mes visuomet sutinkame atlikti visas pareigas savoj žemėj, tuo prisidėdami prie dabar vykstančios milžiniškos kovos. Bet apleisti savo gimtinės mes neapleisime, jeigu reikės, darysime tą patį, ką darėme pereitais metais garsiosiom birželio dienom slėpdamiesi ir kovodami su raudonuoju slibinu.

Taigi, kiekvienas lietuvis pirmoj eilėj turi žiūrėti savo krašto reikalų, o ne pataikauti svetimiesiems okupantams, nežiūrint, kas jis bebūtų. Kiekvienas lietuvis, ar jis būtų generalinis tarėjas, ar eilinis tarnautojas-policininkas, neturi teisės versti lietuvius apleisti savo motinos-žemės. Kas tai išdrįs daryti, bus Lietuvos priešas ir užsitarnaus to paties, ką gavo čekistai-lietuviai, kurie padėjo rusams tremti lietuvius pereitais metais.

Lietuviai, pasirašantieji potvarkius, kuriais kasama duobė lietuvių tautos egzistencijai, tuo rengdami tolimesnei germanizacijai, yra pirmieji Lietuvos išdavikai!

Lietuviai!

Vienybėje mūsų jėga. Kas ją ardo, tas riė lietuvis ir nėra vertas to vardo, kurį mūsų proseneliai garbingai nešiojo.

...Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt...

1942.V. 7.     Lietuvos akad. jaunimas

18-20. Lietuvos Sūnų pasirašyti atsišaukimai, raginantys jaunimą nesiregistruoti darbams

MIRTIS IŠDAVIKAMS,

Rudasis slibinas pradeda sekti raudonąjį. Ponas dr. Rentelnas "siūlo" mirties bausmę visiems tiems, kurie nepaklausytų gegužės 6d. potvarkio.

Tautiečiai, pajuskime savo vertę. Argi mes teverti, kad dirbtume juodžiausius transporto (geležinkelio tiesimo darbus). Argi mūsų moksleivija bei studentija tam mokėsi, kad dabar žemę knisinėtų. Ir dar pasiimti visą aprangą ir asmeninį inventorių. Tik kvailiams gali siūlyti alkoholį ir rūkalus.

Šlykščiausias pasityčiojimas - premija tam, kuris įduos saugumui kiekvieną agituojantį nepildyti šio potvarkio. Veidmainiai: kiršinti vieną lietuvių tautos dalį prieš antrą. O mes siūlom GARBINGO LIETUVIO vardą, kaip premiją, tam, kuris nudės kaip šunį kiekvieną išdrįsusį parduoti savo brolį.

MIRTIS IŠDAVIKAMS

Patys vokiečiai, tikėdami, kad tuoj prasidės didžioji ofenzyva Rytuose, nedrįsta gaudyti visų nepaklausiusių šio potvarkio. Jiems trūksta žmonių. Visus darbus turės atlikti mūsų policija.

Tautiečiai, neikime registruotis. Jeigu musų saugumas ir policija drįs mus gaudyti, pasipriešinkime jiems.

Mūsų tikslas: nežiūrint nieko, pasilikti savo tėvynėje. Dar neišdžiūvęs partizanų kraujas mus įpareigoja eiti Jų pėdomis - dirbti Lietuvai, o ne imperialistiniams vokiečių siekimams.

LIETUVOS SŪNŪS

Vilnius-Kaunas
1942. V. 10

LIETUVOS SŪNAU!

Dar nevėlu atitaisyti klaidą, kurią tu padarei, užsiregistruodamas ir pasižadėdamas tarnauti svetimiesiems, mūsų okupantams. Mielas Lietuvos sūnau, pagalvok gerai, ką padarei savo Tėvynei Lietuvai. Atmink, ko tu vertas esi, apsiimdamas tarnauti svetimiesiems. Gerai, kad kelsis vėl Mūsų Lietuva. O kuo tu, mielas sūnau, pasiaiškinsi savo motinai Lietuvai? Tad dabar laikas susiprasti. Kada tau reikės vykti, tai parodyk savo stiprią valią. Spruk su savo draugais, kur kuris įmanydami į savo Tėvynės laukus, krūmus, miškus. Visuomenė jums tikrai padės pragyventi. Tačiau jei ir tektų išvykti iš Lietuvos ribų, pasistenk nepamiršti pareigų savo Tėvynei. Kaupk kiek galėdamas jėgas savo Lietuvai. Kartu atsimink, mielas drauge, kad tau vokietis nebus niekuo-

met dėkingas už tai, ką tu esi jam pasiryžęs padaryti. Jis nebus tau dėkingas už tavo kraują, kurį tu praliesi už jį. Dar atvirkščiai, jis dar daugiau terios mūsų tėvynę, skriaus tavo brolius ir seseris, tavo tėvus, kaimynus ir visus artimuosius. Taigi, mielas Lietuvos sūnau, gerai pagalvok ir apsispręsk, kol dar nevėlu. Tu esi reikalingas ne imperialistinei Vokietijai, bet savo Tėvynei Lietuvai.

Kaunas-Vilnius           Lietuvos Sūnūs
1942-V-14

BROLIAI LIETUVIAI,

Jūs, kurie nesiregistravote, esate tikrieji Lietuvos sūnūs, tėvynės mylėtojai.

Tokių ir reikia mūsų gimtajai žemai, ypatingai dabartinėje sunkioje jos būklėje.

Gaila tų, kurie susigundė "išvaduotojų" siūlomais gerumais bei pažadais. Apleido jie gimtąjį kraštą pačiu būtiniausiu laiku, kai proga išsilaisvinti artėja ir kai matomas silpnėjantis tas nepasotinamas šių ir anų laikų klastingasis germanas.

Jie patikėjo vokiečių sugalvota apgaule ir išvyko svetur laimės ieškoti. Bet, deja, jos ten neras, išskyrus belaisvio mirtį, kuri jų ten laukia.

Broliai Lietuviai, jūs turėjote iki šiol tautinio jausmo ir meilės savo Tėvynei Lietuvai. Parodykite dar didesnį prisirišimą prie jos, nebodami pakartotinai išleistų atsišaukimų, kuriais įsakoma registruotis "atsilikėliams".

Jūs parodėte savo drąsą pirmomis registravimosi dienomis, parodykite ją ir dabar. Perkalbėkite silpnavalius jaunuolius, kad jie nebijotų grasinimų ir nesiregistruotų. Darykite viską, kad nežūtų pačios geriausios mūsų jėgos, kurios bus neapsakomai reikalingos, atstatant NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ.

Nesileiskime, kad mus nutautintų ir paverstų vergais, ko vokiečiai amžiais siekė ir dabar siekia.

Tegyvuoja Laisva, Nepriklausoma Lietuva!

Kaunas-Vilnius              Lietuvos Sūnūs
1942.V.14

21. Aktyvistų pasirašytas įspėjimas apie naujai atsirandančias pogrindžio grupes

ĮSPĖJIMAS

Nugirstas slaptas nurodymas atsakingo "GesTaPo" pareigūno žymiam nacionalistų veikėjui:

"Svarbu Aktyvistų likučius, jeigu tokių yra, galutinai įjungti į Liet. Tautinį Frontą."

Kauną pasiekė žinia, kad ta kryptimi Liet. Tautinio Fronto bei jo bendrininkės "Laisvės Kovotojų Sąjungos" yra ruošiami atitinkami raštai.

Įspėju tokios rūšies provokacijai nepasiduoti. Jeigu pasirodys agentai su raštais apie aktyvistų įsijungimą į nacionalistus arba Liet. Tautinį Frontą, vyti juos kaip provokatorius lauk.

Aktyvistų Frontas, susiorganizavęs bolševikų okupacijos metais, rėmė savo veikimą Nepriklausomos Lietuvos Atstatymo mintimi.

Jis sujungė visus doruosius savo kraštą mylinčius lietuvius ir užsklendė duris pataikūnams ir savanaudžiams.

Dėl to savo nusistatymo aktyvistai nesusvyravo ir savo idėjom liko visad ir visur ištikimi.

Nacionalistų intrigų ir pastangų dėka ir vokiečių įsakymu Aktyvistų Frontas buvo uždarytas.

Aktyvistų Frontas, kaip anksčiau, taip ir dabar, nedaro ir nedarys jokių susijungimų bei įsiliejimų, tuo labiau su nacionalistais, bei Liet. Tautiniu Frontu, kuris savo veiklą išvystė tiktai po partizanų kovų, kai buvo mažiau rizikos ir

daugiau politinių kombinacijų.

Kaip tuoj vokiečiams įžygiavus, beatodairinis nacionalistų metimasis į glėbį vokiečiams, taip dabar jų kurstančios, neobjektyvios pusiau viešos, griežtai priešvokiškos proklamacijos ir pasisakymai lietuvių tautai sukelia didelių neaiškumų.

Kovok.
Aktyvistų budintis.

1942m. liepos mėn. 10d.    

22. Lietuvos Skautų vadovybės atsišaukimas, puoselėjantis tautos dvasią^*

LIETUVIAI!

Kiekviena tauta turi savo Šventovę ir ją gerbia. Kuri tauta negerbia savo turimos Šventovės, ta tauta yra pasmerkta žūti, nes ji kerta šaką, ant kurios sėdi. Lietuvi, tautos Šventovė yra mūsų Karo Muziejus ir jo sodelis su Nežinomojo Kareivio kapu. Ar mes savo Šventovę gerbiame?

Gaila, bet turime prisipažinti, kad labai mažai mes ją teįvertiname. Pvz., kiekvieną vakarą vyksta vėliavos nuleidimo apeigos, o ar mes, galėdami jose dalyvauti, dalyvaujame? Beveik, kad ne.. Tiesa, vienas kitas ateiname, bet tai labai maža, tuo laiku Laisvės alėjoje žmonių, ypatingai jaunimo, pilna.

Taigi, ar nebūtų geriau, kad mes dalyvautume mūsų Baltojo Vyčio vėliavos nuleidime, ne ką trynę Laisvės alėją?

Tuo jausmu gyvendami, mes lietuviai jauskime pareigą, kiek tai yra galima, dalyvauti vėliavos nuleidime. Tegul iš mūsų lūpų skamba Lietuvos Himno ir Maldos žodžiai! Tegul ateinantieji svetimtaučiai pajunta, kad lietuviai myli savo tėvynę ir papročius.

Lietuvaitės! Mes kreipiamės į jus, kviesdami sekmadieniais parnešti iš Lietuvos laukų žalumynų - gėlių ir jais papuošti Nežinomojo Kareivio kapą. Tegul žydi mūsų Šventovė Lietuvos laukų gėlėmis!

Lietuvi-lietuvaite! Perskaitęs šį lapelį, perduok jį kitam, o pats jauski pareigą, ypatingai SEKMADIENIAIS, kadagrojamas Lietuvos Himnas, ateitiį Karo Muziejaus sodelį 20v. ir būtinai sugiedoti Lietuvos Himną ir Maldą.

Mylėkime savo Šventovę, gerbs ją kiti!

Lietuvos Sk. V.

Kaunas,
1942.V.18.

^*Toks pat atsišaukimas vėliau buvo perspausdintas, pažymint naują atsišaukimo išleidimo datą - liepos 10d.