ATGARSIAI
L.P.K. Sąjunga Amerikoje, susipažinusi su Laisvės Kovų Archyvo Nr.11, pradėtu Antinacinės Rezistencijos skyriumi, atrado ten skelbiamų minčių netikslumus ir visuomenę klaidinančius archyvo dokumentus, atsiklausė 1941m. sukilimą organizavusių, dar gyvų esančių narių iš LAF vadovybės ir LAG vadovybės nuomonės. Sušaukė specialų pasitarimą kovo 15d. Jaunimo Centre, su Antanina Garmute ir Vytautu Balsiu, kurie dabar buvo Čikagoje su besilankančia dainuojančių partizanų grupe. Pateikiu šių atsiklausimų ir pasitarimo nuosprendžius:
Lietuvos Kovų Archyve Nr.11 Antinacinės Rezistencijos skyriuje pateikta dokumentacija yra neteisinga ir visuomenę klaidinanti.
Yra būtina, kad redakcija pati pateiktą dokumentaciją, kaip neteisingą ir klaidinančią atitaisytų.
Prašome, kad Redakcija apie sutikimą atitaisyti praneštų mums iki 1994m balandžio 30 dienos.
Pilypas Narutis
Pirmininkas
Mykolo Naujokaičio pasisakymas. Laisvės Kovų Archyvas Nr. 11; Pradedant skyrių "Antinacinė rezistencija"
Paskutiniu metu jau ne vieną kartą esame patyrę, kad atsiranda istorikų, kurie nori išrasti naujų, tinkamesnių dokumentacijų Lietuvos kovų metams nušviesti. Pagal šiuos istorikus, tie žmonės, kurie atliko patį organizacinį darbą, paruošė pagrindinius nurodymus kovai pagrįstus nusistovėjusia lietuvių morale ir teise, neatliko vertingai šį darbą. Todėl reikia šiandien šią dokumentaciją pataisyti.
Ir taip leidžiant Laisvės Kovų Archyvą Laikinosios Vyriausybės Pirmininko pulk. K.Škirpos paskelbtas dokumentas yra naujai pataisomas įklijuojant priedą, lyg ir sudarant originalo straipsnį.
Toliau šiame leidinyje skelbiama įvairių pamfletų, kurių paruošimas ir paskleidimas niekados nebuvo autorizuotas LAF vadovybės. Reikėtų galvoti kad daugumoje šių popierių ir atsišaukimų buvo tendencingai paruošta Gestapo nurodymu ir jų organizacijos pagalba paskleista.
Kas blogiausia, kad kai kurie iš šių atsišaukimų Laisvės Kovų Archyve yra atspausdinti tarp M.P.Škirpos dokumentų.
Toks sumaišymas dokumentų ir pamfletų sudaro vaizdą, kad pamfletai yra integralinė dalis Ministerio Pirmininko paskelbto dokumento. Tai yra tikra neteisybė.
Siūlau daryti griežtesnę atranką medžiagos, kurią norime palikti ateinančiai kartai- istorijai.
Būtina suprasti, kad ateities skaitytojas galėtų vertinti, jog šiame rinkinyje yra dokumentai nušviečią Lietuvai vaduoti vadovą, darbo eigą ir jo direktyvas, o kitame rinkinyje sudėtos atskirų asmenų ir nežinomų organizacijų skleistos proklamacijos, panašios į Kuntaplį.
Prisiminkime tiktai Lietuvių Bendruomenės nusivylimą pamačius visuomenės reakciją, išleidus "Kovos ir kančių" pirmąjį tomą.
Mykolas Naujokaitis, 1995 03 20, San Diego. Ca.
"Laisvės Kovų archyvo" Nr.11 paskelbtų Antinacinės rezistencijos dokumentacijų perskaitęs Bronys Raila, kuris buvo Įsijungęs į LAF sgjūdj ir 1941 m. sukilimo organizavimų Berlyne, pasisako taip:
1. Į LAF programą įdėtą 16-ąjį paragrafą žiūrėčiau kaip į keistenybę. Aš dalyvavau kuriant LAF Berlyne, girdėjau ir skaitydavau visas programas, bet tokio turinio paragrafo neatsimenu. Niekad šitaip žydų klausimas nebuvo diskutuojamas. Nemanau, kad Škirpa savo "Sukilime" būtų turėjęs ką taisyti ar keisti. Jis nebuvo rafinuoto būdo ar stiliaus savo raštuose, tačiau buvo labai sąžiningas — nieko nebūtų pats žalojęs, keitęs, koregavęs.
Manyčiau, kad vėliau kažkas buvo suinteresuotas (NKVD, KGB, žydai...) aktyvistų programą "papildyti", visą akciją kompromituoti, apteršti. Tegu kas Vilniuje geriau ištiria tą naująją "programą" su specialiu skyriumi: iš kur jį kaip ji archyve atsirado...
2. Ta pati mano nuomonė ir dėl vad. "1941m. kovo 19 atsišaukimo iš Berlyno" ..Aš buvau Berlyne LAF propagandos komisijos pirmininkas, pro mano akis praeidavo maždaug daugumas ne karinio turinio atsišaukimų projektų etc. (pats esu rašęs, parašęs net ištisą brošiūrą, kurios naciai neleido išspausdinti). Tokio atsišaukimo nebuvau matęs, ir būčiau nustebęs, kad ten taip būtų pasisakoma. Šalia Škirpos, visokius "atsišaukimus" ruošdavom, stilistiškai, kalbiškai prižiūrėdavome, nes geriausiai tai išmanėme A.Valiukėnas, A.Maceina ir aš (atleiskit, jei atrodys, kad giriuosi). Niekad mes tokio stiliaus ir minties atsišaukimo nebūtume priėmę. Nors pats Škirpa turėjo ir itin prastą stilių, bet čia irgi nėra jam būdingų posakių ir žodžių. Tai galėtų būti blogiausiu atveju kokio aktyviai nusiteikusio berlyniškio voldemarininko privatus darbas ar noras pasisakyti, kažkodėl patekęs į archyvą. Bet greičiausiai tai sovietinių ar kokių semitinių provokatorių darbas, vėliau įveltas neva į Berlyno LAF "veiklą" ir jo "programą". Tokiame "archyve" gali būti prikimšta visokių tokių "dokumentų", kartais taip gerai atliktų, falsifikuotų, kad sunku surasti teisybę ir klastas.
Aš asmeniškai esu tiek patyręs, kaip bolševikai falsifikuodavo mano praeitį, Genrikas Žymantas (matyt, turimas minty Zimanas — red. past.) rašydavo apie turimus "įrodymus", kokių kraštų žvalgybose aš tarnauju, koks "hitlerininkas" esu etc. Taigi ir su manimi, ir su kitais galėjo skelbti ir gal "dokumentus" vis paruošti, kokių tik panorėdavo ir jiems reikėdavo priešam kompromituoti.
Kas nors turėtų patalkininkauti Laisvės kovų archyvo bendradarbiams būti atsargiems, geriau susivokti, nes be viso to netrukus pasidarys daugiau kančių, vargo, bėdų ir absurdų, negu dėl "kovų ir kančių" dokumentacijos,-ten klastojimų berods nebuvo, tik stigo greitos interpretacijos...
Bronys Raila 1995.III.18, Los Angeles
Liudas Reivydas. Pasisakymas dėl Laisvės Kovų Archyvo Nr. 11.. Antinacinė Rezistencija
Perskaitęs 'Laisvės kovų archyvas" Nr.11, skyrių "Antinacinė Rezistencija" turiu pareikšti paskelbtų dokumentų neteisingumą. Paskelbtieji dokumentai (dok. Nr.3 ir 4) nepriklauso "Lietuvos Apsaugos Gvardijos" (LAG) organizacijai, o turinys visai neatitinka Lietuvos Apsaugos Gvardijos vadovybės nusistatymui, tokių raštų LAG nei pogrindyje, nei viešai veikdama, nėra rašiusi ir nėra spausdinusi
LAG pogrindžio centras buvo Kaunas. Neteisinga sakyti, kad LAG centras buvo Tauragėje. Tauragėje buvo tik stiprus LAG skyrius, bet jų buvo visur Lietuvoje. "Laisvės kovų archyvo Nr.11" redakcijos pareiškimas, kad LAG centras buvo Tauragė, yra neteisingas.
Rumbinas gyveno Kaune ir buvo LAG vadas, žuvo jis prie Daugpilio. Rumbino žmona vyrui stipriai talkino, buvo bolševikų areštuota. Mirė Čikagoje. Aš buvau Rumbino pavaduotojas.
Dokumentas Nr.3 Lietuvos Apsaugos Gvardijos statutas-neteisingas. Mūsų LAG statute visai nebuvo liečiamas žydų klausimas. Mok. Rumbinas ypatingai įspėdavo, kad jokiu būdu neįsivelti su žydais, nekeltume pykčio prieš žydus, nes mums rūpi atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Mirties būrių LAGe nebuvo.
Nr.4. Dokumentas apie Lietuvos Apsaugos Gvardijos artimuosius uždavinius. "Neatidėliotini Gvardijos uždaviniai".., tokių LAG vadovybė niekada nerašė.
Bendrai visa antinacinė dokumentacija klastingai apgaulinga. Dokumente Nr.l į Lietuvių Aktyvistų Fronto programą įrašytas §16, kokio pulk. K.Škirpos "Sukilimas" knygoje atspausdinto nėra. Netikėti pulk. K.Škirpai ką jis rašo, ir pradėti ginčus po 50-metų dėl LAF programos, kuri niekada LAF vadovybės nebuvo priimta, yra tik ano meto lietuvių tautos kovos už laisvę sumenkinimas. Visi Nr.11 Antinacinės Rezistencijos skyriuje pridėti LAG ir LAF dokumentai, kurie nei LAGui nei LAFui nepriklauso, yra lietuvių visuomenę demoralizuojantys su tendencija, kiršinančia lietuvių visuomenę su žydų bendruomene, o klastingi ypač todėl, kad pridedamas po tų dokumentų pokalbis su pulk. Kaziu Škirpa - klastingai ir dirbtinai didinant tų dokumentų tikrumo galimybę.
Tuo būdu aš pasmerkiu Laisvės Kovų Archyvo Nr.11 ir peikiu redakciją. Redakcija pati turi atitaisyti ir Nr.11 Antinacinės rezistencijos dokumentus, kaip klaidinančius, atšaukti
Liudas Reivydas, 1995 0322, Los Angeles, CA., 90039
Pilypo Naručio pareiškimas. Atspausdintas "Laisvės kovų archyvas Nr. 11", pradedant skyrių "Antinacinė Rezistencija"
1941m. sukilimą ruošiant ir sukilus, LAF programa niekad nebuvo LAF Vadovybės priimta, nebuvo spausdinta ir nebuvo platinama, tad neturėjo jokios praktiškos reikšmės, tik pulk. K.Škirpa suminėjo ją savo knygoje (p.567).
Ir .."statuto projektas LAF vadovybėje nebebuvo baigtas svarstyti" ("Sukilimas" p.574). - rašo pats pulk. K.Škirpa ir galutinai tvirtina: 'LAF programa, kurios tekstas čia anksčiau buvo paduotas, tebuvo tik medžiaga didžiajam LAF kongresui aptarti ir išspręsti Šį kongresą buvo numatoma sušaukti netrukus po atgavimo Lietuvai valstybinio savarankiškumo, jei kraštas nebūtų buvęs antrojo Lietuvos kaimyno- hitlerinės Vokietijos okupuotas — savo ruožtu." (p572).
Laisvės kovų archyvo redakcija netiki tuo ką pulk. K.Škirpa rašo, bet tiki kažkieno patiekta medžiaga ir spausdina dokumentą Nr.l, LAF programą, gautą iš kažkur, su str.16 ("Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą"), kurio nėra pulk. K.Škirpos knygos atspausdintoje LAF programoje.
L.K.archyvo redakcija dok. Nr.l laiko tokiu svarbiu-"archyviniu", kad juo pradeda Antinacine Rezistencijos dokumentaciją: "Čia skelbiamas ištisas necenzūruotas LAF programos tekstas (dok. Nr.l)" (p.150), tuo iškraipo tikrovę.
Taip pat pridėtas dokumentas Nr5 LAF 1941 kovo 19d. atsišaukimas. Berlynas": ("... išdavikams bus tik tada dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo bent po vieną žydą..."). Tokio atsišaukimo nei Berlyno LAF Vadovybė nerašė ir nei Lietuvos LAF Vadovybė neplatino. Antinacinės rezistencijos skyriuje pridėta ir kitų suklastotų dokumentų.
Anas metas yra būdingas Gestapo ir NKVD bendradarbiavimu. Tarp pogrindžio organizacijų veikė ir "Juodoji Svastika".. Gestapo kūryba. NKVD-istai tardymuose prikūrė daug "dokumentų". Suprantama, kad tame mete negyvenusiam redaktoriui sunku susigaudyti
LAF Vadovybė žydų klausimo nelietė, o kovojo, kad atgautų Lietuvos nepriklausomybę, kad visi Lietuvos piliečiai būtų laisvi.
Laisvės kovų archyve Nr.ll antinacine rezistencija pradedama neaiškiai, lyg nuo 1940m. birželio 15d., įdedama dokumentacija, kuri klaidina visuomenę ir žaloja lietuvių ir žydų bendravimą, turi būti atitaisyta.
Pilypas Narutis, Čikaga, 1995.III.22
Gavus gerb. Pilypo Naručio, Mykolo Naujokaičio, Liudo Reivydo, Bronio Railos laiškus, pradžioje pasijutau smarkiai užgautas šių lietuvių patriotų, kovojusių už Lietuvos laisvę minčių, bet giliau įsiskaitęs supratau, kad įvyko apmaudus nesusipratimas ta prasme, kad autoriai aptariamoje publikacijoje (lštakos.Kai kurie slapto ir viešo pasipriešinimo bruožai 1940-1942 m. dokumentuose//LKA-T.ll.-K.1994.) išvydo tik tai, ką jie norėjo matyti, bet ne tai kas joje buvo iš tikrųjų. Publikacijos komentarų autorius atsidūrė tarp dviejų ugnių: rezistento J.Čepulio, rizikavusio savo gyvybe ir išsaugojusio šiuos dokumentus, ir kitų rezistentų, neigiančių juos, bet tik žodžiais. Nei man, nei redaktorei niekas nedavė moralinės teisės atsistoti į vieną kurią nors žinovų pusę, tikėti vienais ir netikėti kitais. Dabartinė karta būtent ir sprendžia apie praeitį iš vienokio ar kitokio patikimumo istorinių šaltinių, o istorikas savo išvadas daro tik po jų griežtos mokslinės kritikos. Atskirų asmenų nuomonė pareikšta žodžiu prie kavos puodelio, pasisakymai mitinguose ar uždaruose susirinkimuose ("dalyvaujant dainuojančių partizanų grupei") nėra istorinis šaltinis ir negali būti priimtas pagrindu rimtam svarstymui Nedaryti skubotų išvadų ir toli siekančių teiginių — toks ir buvo pagrindinis šios šaltinių publikacijos tikslas.
Vis dėlto, teisybės dėlei, būtina atsakyti į gautų iš JAV laiškų teiginius (nors būtų buvę šimtąkart vertingiau susilaukus autorių atsiminimų, jų kauptų archyvų ir platesnių pasisakymų apie praeitį, ypač L.Reivydo, bent vieną egzempliorių naujosios M.Naujokaičio knygos apie 1941 m. sukilimą, ir pan.).
1. M.Naujokaitis: "Atsiranda istorikų, kurie nori išrasti naujų, tinkamesnių dokumentacijų Lietuvos kovų metams nušviesti". Šių istorikų tarpui, matyt, turėtų priklausyti ir komentarų autorius, vienok publikuoti dokumentai buvo neišrasti, o perduoti redakcijai žinovo, irgi LAF nario ir antinacinės rezistencijos dalyvio Jono Čepulio. Juos beliko tik palydėti komentarais, kaip kad ir privalo būti skelbiant pirminius šaltinius. Dokumentų autentiškumas nekelia abejonių, atlikta visa įmanoma analizė (išskyrus spektrografinę). Visi dokumentai yra tik nuorašai, kitaip tariant pavyzdys platinamų atsišaukimų, kas buvo aiškiai nurodyta komentaruose ir neatmestina galimybė, kad jie galėjo skirtis redakcine prasme nuo originalo. Taip pat nemanau, kad kategoriški P.Naručio ir B.Railos teiginiai, kad LAF vadovybė tokių dokumentų nerašė ir neplatino, yra artimi tikrovei, nes įsiminti paraidžiui visus rengtus dokumentus yra neįmanoma ir juo labiau juos mokėti atmintinai Neigti galima tik turint originalų dokumentą ar jo kopiją, skirtingą nuo tos, kurią neigiama.
2 .M.Naujokaitis: "Pagal šiuos istorikus, tie žmonės, kurie atliko patį organizacinį darbą, paruošė pagrindinius nurodymus kovai, pagrįstus nusistovėjusia morale ir teise, neatliko vertingai šį darbą. Todėl reikia šiandien šią dokumentaciją pataisyti". Visi šie kaltinimai tikrai neetiški, nes, pvz. komentarų autoriui K.Škirpa yra valstybės veikėjo idealas, o "Sukilimas suverenumui atstatyti" yra parankinė, nuolat skaitoma knyga.
3. M.Naujokaitis:"K.Škirpos dokumentas yra naujai pataisomas įklijuojant priedą, lyg ir sudarant originalo straipsnį". LAF programos projektas buvo išspausdintas toks, koks ir buvo gautame mašinraštiniame nuoraše, redakcija nieko nekarpė ir neįklijavo. Taip pat redakcijai yra žinomas ranka rašytas "1941 m. kovo 19 d" atsišaukimo nuorašas, bet jis jau yra su papildymais ir buvo saugomas sovietiniuose archyvuose, tad nelaikomas patikimu, nors ir nedaug kuo skyrėsi nuo skelbtojo. Bet tai rodo, kad toks dokumentas vienokiu ar kitokiu pavidalu klajojo po Lietuvą.
4. M.Naujokaitis: "Toliau šiame leidinyje skelbiama įvairių pamfletų, kurių paruošimas ir paskleidimas niekados nebuvo autorizuotas LAF vadovybės". Teisingai - jie ir nėra pasirašyti LAF, bet jei laikyti tikrais ir vieninteliais atsišaukimus, parengtus LAF vadovybės, o kitus Gestapo falsifikatais, tai ką tada veikė 1940-1941 m. pogrindis Lietuvoje, 36 tūkst. vien LAF ryšiais apjungtų žmonių, 100 tūkst. partizanų ir sukilėlių (K.Škirpos pateikti skaičiai)? Laukė, kol kurjeris iš Berlyno atgabens nurodymus ar savarankiškai imdavosi blogesnės ar geresnės iniciatyvos?
5. Gvildenant P.Maručio pareiškimą, akivaizdžiai matyti, kad pareiškimo autorius neskaitė šaltinių publikacijos komentarų, kuriuose irgi aiškiai pasakyta, kad LAF programa tebuvo projektas, kurį turėjo svarstyti ir tvirtinti didysis LAF Kongresas išvaduotoje Lietuvoje.»
6. P.Narutis: "LAF Vadovybė žydų klausimo nelietė, o kovojo, kad atgautų Lietuvos nepriklausomybę, kad visi Lietuvos piliečiai būtų laisvi". Ir kolaborantai? Diskusija šiuo klausimu išeitų labai plati, bet siūlau, kam įdomu, perversti pirmuosius laikraščio "Į Laisvę" numerius.
7. Liudas Reivydas, smerkdamas ir peikdamas redakciją, atrodo irgi neperskaitė komentarų, nes jiems priskirta, ko juose iš tikro ir nėra. Tačiau, iš tikro neteisingai nurodytas Lietuvos Apsaugos Gvardijos centras, nes buvo remtasi labai nedidelėmis nuotrupomis ir užuominomis apie šią organizaciją. Be abejo, apie jos darbus, geriausiai galėtų papasakoti pats L.Reivydas, LAG vado adjutantas. Komentarų autoriui tėra žinoma, kad ši, pagrinde jaunimo organizacija, veikusi pakankamai savarankiškai, vėliau susivienijusi su Lietuvos Vadavimo Sąjunga, po Birželio sukilimo liko neįtraukta į L.Prapuolenio sudarytą Lietuvos LAF vadovybę (Kauno štabą) ir liepos 19 d. parengė savarankišką susivienijimo su kitomis LAF ar jo idėjų įtakoje esančiomis organizacijomis planą, kuris tačiau nebuvo realizuotas. Paneigti spausdintus LAG vardu atsišaukimus yra LReivydo, kaip pogrindinės organizacijos vadovo, teisė, tačiau įdomiau būtų sužinoti asmeninę nuomonę, iš kur tokie dokumentai galėjo atsirasti, nes buvo išsaugoti greta kitų, kurių autentiškumas neabejotinas?
8. B.Raila nesigaili redakcijos ir siūlo specialiam skyriui (neaišku tik kokiam — saugumo?) ištirti paskelbtą dokumentą, tačiau visiškai nekalba, kad K.Škirpa būtų palikęs kokį nors jo parašytos knygos archyvą ir juodraščius. K.Škirpa nebuvo genijus, kad "Sukilimą" būtų parašęs vien iš savo galvos, o rėmėsi tam tikrais dokumentais, kurie rašymo metu turėjo būti išlikę. Jei minėti gerbiamieji redakcijos kritikai ir sukilimo žinovai turi kokių nors originalių dokumentų, be K.Škirpos knygos, — juos buvo galima atsiųsti ir galutinai išspręsti visą problemą.
9. Pabaigoje B.Raila siūlo: "Kas nors turėtų patalkininkauti Laisvės kovų archyvo bendradarbiams būti atsargiems, geriau susivokti, nes be viso to netrukus pasidarys daugiau kančių, vargo, bėdų ir absurdo, negu dėl "kovų ir kančių" dokumentacijos — ten klastojimų berods nebuvo, tik stigo greitos interpretacijos". Publikacijos sulyginimas su "Kančių ir Kovos istorijos" pirmuoju tomu kelia nuostabą. O su talkininkavimu reiktų sutikti — geriausia kandidatūra būtų.pvz., toks patyręs redaktorius, kaip Domas Šniukas, redagavęs paskutiniąją Bronio Railos knygą. Ar nenuostabu, kad 'Tiesos", kuri kažkada drabstė purvais rezistentus ir patį autorių, vadovas talkininkauja leidžiant antikomunisto knygą? Čia ir yra didžiausias absurdas.
Su pagarba Kęstutis Kasparas
