Partizanai: Istorija ir dabartis

DVASIOS PALAUŽTI NEPAJĖGS...

Joana Dijokaitė-Kerėžienė

Daug laiko praėjo nuo karo pabaigos, bet, kai pagalvoji, tiesiog šiurpas nukrečia, prisiminus, ką reikėjo išgyventi karo ir pokario metais.

1941-ųjų biržely tas siaubingas žodis karas nuskriejo per visą Lietuvą. Pasigirdo patrankų griaudimas, pasirodė vokiečių žvalgyba, ir lėktuvai juodais kryžiais gąsdino žmones. Prasidėjo nuolatinė baimė dėl gyvybės, dėl duonos ir dėl ateities...

Mūsų sodyba buvo prie mažo miškelio, pakrūmėje. Ten buvo ir gyvulių ganyklos. Namai buvo prieinami visiems - ir geriems, ir blogiems žmonėms. Taip ir prasidėjo netikras gyvenimas. Tėvas iš miesto parveždavo tik blogų žinių: kaip vokiečiai varo žydus iš miesto sušaudyti, kaip jiems spygliuota viela atitveriamas getas ir kaip tie vargšai turi eiti su šešiakampėmis žvaigždėmis ant krūtinių ir nugarų gatvės viduriu.

Kartą naktį sulojo šunys, ir į langą pasibeldė rusų kareivis - apžėlęs, suvargęs, bet jaunas toks. Įsileidome, davėme pavalgyti ir paklojome miegoti. Rytą pakilo išeiti, sako — draugai laukia. Įdėjo mama lašinių bryzą, puskepalį duonos, ir jis išėjo. O tėvas su šake išnešė patalynę, kurioje miegojo kareivis, nes apstulbome, pamatę tokį utėlyną.

Ateidavo retkarčiais du trys uniformuoti rusų kareiviai. Neklausdavome, nei kur, nei iš kur eina.

Kęstučio apygardos partizanai: K.Labanauskas-Justas, J.Dijokaitė, J.Petraitis-Našlaitis

Bačiūnuose pastatė barakus, aptvėrė spygliuota viela ir apgyvendino žydus. Gaila buvo tų žydų! Ir pažįstamų tarp jų buvo. Prikepdavome su mama duonos, supjaustydavome gabalais. Važiuodami su tėčiu į miestą, tą duoną pasikišdavome po gūnia. Prie geto tėvas pristabdydavo arklį, o aš apsižvalgiusi sumėtydavau duoną per tvorą. Žydai jos laukdavo prie tvoros. Kartą vos nepakliuvome vokiečiams.

Vieną vakarą parvažiavo tėvas iš miesto ir sako: "Kalbėjausi su Noike Izraeliu. Jis verkia ir prašosi, kad jį priimčiau su šeima, kol baigsis karas, nes vokiečiai netrukus išveš juos sušaudyti." Tie žydai mums buvo pažįstami. Susikvietė tėvas visą šeimą: mamą, brolį ir mane. Sako: "Spręskime, ką daryti, priimti ar ne. Jei kas sužinos ir įskųs, tai, aišku, sušaudys visus - ir žydus, ir mus." Mama apsiverkė ir pasakė, jog baisu, bet jeigu mano vaikams šitaip būtų ir niekas jiems nepadėtų!.. Nusprendėme: kaip bus, taip – reikia žmonėms gyvybę gelbėti.

Bačiūnuose gyveno geras tėvo pažįstamas kalvis Petras Kabaila. Pasikalbėjęs su juo, tėvas susitarė, kad kalvis padės žydams pabėgti, o tėtis lauks jų naktį prie kapinaičių. Kalvis prigirdė sargybą degtine. Po to išpjovė tvoroje skylę, pro kurią pabėgo belaisvių Noikų šeimyna: tėvas Izraelis, motina Roza, sūnus Leiškis ir duktė Zlatkė. Tą lietingą, tamsią naktį parvažiavęs tėvas parsivežė ir keturis žydus.

Pradžioje apgyvendinome juos ant aukšto. Po kelių dienų apsipratome, o be to, atšalo, todėl perkėlėme žydus gyventi į antrąjį trobos galą, kur buvo du kambariai. Apgyvendinome tą šeimyną nuošaliame kambaryje, kur buvo vienas langas ir kampe atitverta tamsi kamarėlė mėsai vasarą nuo musių slėpti. Kamarėlę paskyrėme jiems, kilus pavojui, pasislėpti. Sulįsdavo jie į tą kamarėlę ir taip tyliai tūnodavo, kad nesigirdėjo kvėpavimo. Vakarais, jau visiškai sutemus, išleisdavome juos į lauką pasivaikščioti, o patys saugodavome, kad kas nepamatytų.

Šaltą žiemos pavakarę tėvas nuėjo pirties pakūrenti. Žiūri - pėdos į pirtį, ir durų atidaryti negali. Tėtis, priėjęs prie langelio, pabeldė ir sako: "Kas esate, atsiliepkite, noriu pirtį pakūrenti." Duris atidarė barzdotas vyras: "Šeimininke, mes rusai belaisviai, mes čia, toje pirtyje, kelias dienas pabūsime." Tėvas sako: "Jei jau reikia, tai būkite, o valgyti ar turite?' Jie paprašė maisto. Išvirėme sriubos, mėsos, ir tėvas jiems išnešė valgį į krepšį sudėjęs. Taip pragyvenome keturias dienas: vieniems nešėme valgį į pirtį, kitiems - į kamarėlę. Patys valgėme kaip anksčiau virtuvėje, tik mėsos porcijos mūsų šeimai sumažėjo.

Praėjus kokiai savaitei, kai svečius iš pirtelės išleidome, atvažiavo vokiečių mašina. Kaip žmonės sako, mums visos blusos iš baimės apmirė. Tėvas išbėgo į kiemą jų pasitikti. Jie teiravosi, ar nebuvo kas užėjęs, ar nematėme praeinant. Tėtis sakė, kad mūsų šunys labai pikti, baisiai loja, tai visi bijo ir pro šalį praeiti. Tai patvirtino ir patys šunys, nes lojo, daužė grandines kaip pasiutę. Vokiečiai į trobą nėjo ir apsisukę nuvažiavo sau. O mes namuose buvome nei gyvi, nei mirę. Vokiečiams išvažiavus, įbėgome pas savo žydus, o šie tirta iš baimės. Sako: "Dabar jūs mus jau išvarysite." Tėtis atsakė, kad ne - kaip bus, taip ir tegul būna.

Tą žiemą buvo dar vienas įvykis, daug baimės mums visiems įvaręs. Mes su mama tą dieną skalbėme baltinius. Buvo jų daug, dideliame puode juos šutinome. Aš nuėjau į netoli namų esančią pelkę, kurioje buvo didžiulė duobė, o ten tyras vanduo, tinkamas baltiniams skalbti. Pasiėmiau kirvuką eketei išsikirsti ir kultuvę, tėtis išvarė arklius iš tvarto į lauką, o pats tvarte darbavosi. Iškirtusi eketę, grįžtu į trobą ir matau: į kiemą prigužėję vokiečių, o kiti jau eina pro duris į trobą.

Aš įbėgau į tvartą, pas tėtį, sakau, kad vokiečių pilna, kuo greičiau bėk pas kaimynus ir žiūrėk, kas čia bus. Jei viskas gerai, grįžk, o jei ne, tai jau keliauk toliau sveikas. Aš, kaip bus, taip bus, eisiu į trobą žiūrėti, ko jiems reikia. Grįžtu - troba pilna garų iš katilo, vokiečiai stovi viduryje kambario, o prieš juos išsigandusi mama. Įbėgusi prašau svečius sėstis, pasišildyti. "Gal išalkote? — paklausiu. - Tuoj valgyti padarysime." Tarp jų buvo ir lietuvių, apsirengusių vokiškomis uniformomis. Vienas jų sako: "Aš tai nenoriu, bet mano draugai tai išalko." Paklausė, kur šeimininkas. Atsakėme, kad kažkur išėjęs. Sakau: "Pabūkite, tuoj pareis."

Aš tuojau nubėgau į antrą trobos galą pas žydelius. Jie išsigandę, prašo išleisti pro langą. Sakau: "Niekur neisite, nes kieme stovi sargyba." Užrakinsiu jus kamaroje, ir jei reikalaus atrakinti, sakysiu, jog neturiu rakto, nes brolis išsinešęs, tai jo kambariukas. Užrakinau duris, ant jų pakabinau ritinį kabelio, nes rengėmės elektrą įsivesti Prie pat durų pastačiau didžiulį stiklinį 50 litrų indą su naminiu obuolių vynu.

Greit nubėgau į virtuvę. Pripjaustėme naminės dešros, lašinių, padėjome sviesto ant stalo. Paprašiau: "Valgykite ir gerkite, nes sušalote." Vokiečių akys net sublizgėjo, ir jie puolė taršyti visų gėrybių. Gerti kažkodėl nelabai drįso, vos pusę litro nugėrė ir vis šeimininko reikalavo.

Mama ėmėsi baltinius griebti iš katilo, gryčia dar daugiau prigaravo, o aš, visą drąsą sukaupusi, vis raginu gerti ir valgyti.

Pagaliau jie pakilo eiti pas kaimynus, kurie gyveno netoliese. Tėvas, pamatęs, kad vokiečiai išėjo, parėjo į namus. Vos tik spėjome jam papasakoti, kaip buvo, vokiečiai vėl sugrįžo. Nudžiugo, kad jau ir šeimininko sulaukė. Tėtis už stalo taip drąsiai laikėsi, kad ir man, rodos, dalis jo drąsos prisidėjo. Jo paklausė, ar pažįsta kalvį Kabailą iš Bačiūnų. Tėvas pasakė:"Pažįstu." Tai va, sako, prapuolė kažkokia labai reikalinga geležis, mes įtariame, kad jis tau ją pardavė, todėl darysime kratą. Tėtis atsakė: "Darykite, aš jokios geležies neparsivežiau, kiek savo turiu, tai ir parodysiu." Paklausė dar: "Nuo ko kratą pradėsime? "Galite nuo daržinės," - atsakė tėtis. Išėjo tėvas pirma, o vokiečiai iš paskos. Parodė jiems viską, ką reikėjo, paskui nuvedė į tvartą, ant tvarto. Pagaliau atėjo į gryčią. Tada mintyse kartojau: "Marija neperstojančios pagalbos, tik tu mus visus išgelbėsi, nes kitaip jau mes pražuvę."

Tėvas su vienu vokiečiu užlipo ant aukšto, o kiti suvirto į tą trobos galą, kur buvo mūsų žydai. Vienas vokietis priėjo prie durų, už kurių slėpėsi žydai, ir klausia: "Iš kur gavote kabelio? Sakau: "Pirkome mieste, o čia, sakau, geras vynas, gal paragausite?" Vienas vokietis norėjo tą butelį su vynu pakelti, bet aš sušukau: "Oi, oi, ką jūs darote — sudaužysite, reikia su žarnele vyną į stiklainį leisti!" Tuojau paėmiau stiklainį ir žarnelę, ėmiau leisti vyną ir "svečius" vaišinti. Jie pradėjo vyną ragauti ir nepaprašė tų durų atrakinti. "Na, viskas, -pasakė, - nieko čia nėra!"

Sugrįžome į aną kambarį, susėdo visi už stalo, surašė kratos protokolą, kad nieko nerasta, ir liepė pasirašyti. Iš to džiaugsmo dar pavaišinome "brangius svetelius" vynu, jie išgėrė ir likusią degtinę. Vienas vokietis tarė: "Gyrėme, kad šeimininkės geros, kad skanios dešros ir duona, o dabar pagirsim, kad tvarte gražios kiaulės, bet jūs nebijokit - mes niekam nepasakysim." Atsisveikino ir išėjo patenkinti. O mes iš džiaugsmo verkėme...

Nubėgome pas savo "belaisvius," atrakinome duris. Tie vargšeliai puolė man po kojomis verkdami. Sako: "Tu mūsų Angelas Sargas, mus išgelbėjai, gerai, kad mūsų neišleidai, būtume visi pražuvę." Mes dar ilgai negalėjome atsipeikėti, ar tai buvo iš tiesų, ar sapne. Po to ėmėme svarstyti, kodėl tą kratą pas mus darė. Vienas kaimynas, kuris gyveno netoliese, buvo labai plepus ir smalsus, - gal jis ką nujautė, gal užmatė. Jis, nuėjęs pas kitus kaimynus, plepėjo, kad pas Dijoką pirtis dažnai kūrenasi ir nežinomų žmonių kartais matyti.

Mes jo pradėjome bijoti, galvojome: paeis kalbos plačiau, ir vėl bus krata. Ką daryti?

Taip slinko dienos, viena į kitą panašios, kupinos baimės ir nerimo. Nežinojome, ką atneš rytojus - gal mirtį, gal kalėjimą. Tokioje baimėje teko gyventi pusantrų metų. Kai sužinojome, kad vokiečiai traukiasi, lyg smagiau tapo. Kad pas mus slėpėsi žydai, niekas ir nesužinojo. Sesuo buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai. Jai nesakėme, bijojome, kad kam nors neprasitartų.

Artėjo frontas. Pradėjo bombarduoti Šiaulius, kurie buvo už 15km nuo mūsų. Naktimis žiūrėdavome, kaip virš miesto ore pakabina šviesulius, po to meta bombas. Visas kaimas vakarais užsidangstydavo langus, kad nė mažiausias šviesos ruoželis neprasiskverbtų.

Artėjant frontui, sesuo su šeima sugrįžo pas mus gyventi. Buvo jau šilta, ant tvarto savo "belaisviams" įrengėme slėptuvę ir juos ten iškeldinome. O tuos kambarius užleidome sesers šeimai. Ji turėjo tris vaikus. Reikėjo daug viralo, kad pavalgytume mūsų šeima — keturi žmonės, sesers — penki ir keturi mūsų "belaisviai." Teko nusipirkti didelį puodą. Kai visa šeima susėda valgyti, tuomet aš pilu ir dedu valgius į indus, po to — į krepšį ar kibirą, uždangsčiusi, kad niekas nematytų, einu į tvartą. Sukosėdavau tris kartus-tai buvo sutartinis ženklas; tada mūsų "belaisviai" atidarydavo angą, iškišdavo kartelę, o aš užkabindavau krepšį ant vinies, ir jie įsitraukdavo maistą į savo slėptuvę. Ir taip tris kartus per dieną. Kai manęs nebūdavo namuose, tą padarydavo tėvas ar mama.

Prieš vokiečiams pasitraukiant, iš Šiaulių pradėjo trauktis civiliai pabėgėliai. Jų nestigo ir pas mus. Tai buvo dar viena bėda, nes reikėjo būti itin atsargiems.

Laikraščiai rašė, kad ateina rusai, — bėkite, slėpkitės, nes visus iššaudys, supūdys kalėjimuose, išveš pas baltas meškas. Tiek baimės buvo įvarę, kad nežinojome, nei ko laukti, nei ko tikėtis.

Vieną gražią 1944 metų liepos mėnesio dieną pasirodė rusų žvalgyba — apie 10 kareivių. Suėję į kiemą, jie žvalgėsi, o mes sėdėjome troboje ir bijojome pasirodyti. Pagaliau tėvas išėjo, nes jis iš mūsų geriausiai mokėjo rusų kalbą. Kažką pakalbėję, suėjo visi į trobą. Pasitaikė, kad pietūs buvo ką tik išvirti, dar nebuvome spėję pavalgyti. Buvo privirta virtinių. Atnešėme juos ant stalo, padėjome grietinės ir rūkyto kumpio. O kareiviai ėmė virtinius rankomis ir dažė į bendrą grietinės indą. Valgė, net ausys linko. Paskui ėmė kumpio gabaliukus, dėjo ant stalo ir pjaustė savo lenktiniais peiliais. Nereikėjo jiems nei mūsų lėkštučių, nei šakučių su peiliais. O mes tik džiaugėmės, kad jie mums nieko nedaro. Rytojaus dieną prigužėjo pilnas kiemas rusų kariuomenės ir netoli mūsų sodybos išsikasė apkasus. Pasakė, kad čia eina trečia fronto linija. Paaiškino, jog pirmoji linija - prie Dubysos.

Po keleto dienų, kai viskas aplink nurimo, išleidome savo "belaisvius" iš slėptuvės, palydėjome per krūmus iki miškelio ir atsisveikinome. Jie mums dėkojo už dovanotą gyvybę.

Visą rugpjūčio mėnesį pas mus stovėjo rusų kariškiai, penkiolika ryšininkų. Jie neturėjo ko valgyti, ir mes juos maitinome. Tai buvo neblogi žmonės.

Rugsėjo mėnesį mūsų sodybą užplūdo kariuomenė su tankais, sunkvežimiais ir arkliais. Nors iš pagrindinio kelio buvo geras kelias, bet jie važiavo tiesiai per daržus, traiškė didžiulius burokus, morkas ir viską, kas pateko po ratais. Į mūsų sodybą padarė net keturis kelius. O apsistoję miškelyje, grobė viską, kas po ranka pateko. Gerai, kad pas mus gyveno ryšininkai, tai jie mums padėjo apsiginti.

Po tokio antplūdžio nejučia prisimenu vokiečius, kurie užėjo sausą vasarą. Atjojo 30 raitelių pagirdyti arklių. Prajojo viena vaga per ką tik pasodintus burokus ir nė vieno daigelio nenumynė!

Rusams sugrįžus, išėjo mūsų broliai į mišką. 1944m. gruodžio mėnesį pirmąkart susidūrėme su partizanais. Tėvas pastebėjo pėdas į pirtį. Nuėjęs rado pažįstamų: D.Kraujalį, J.Beloglovą, A.Arbūzą, L,Putramentą ir kitus. Tą kartą jie pagyveno mūsų globojami keletą dienų. Nuo to karto dažnai užsukdavo.

1945    metais Dūkto miške buvo didelė stovykla, kurioje buvo daug partizanų. Vėliau jie susiskirstė į mažesnius būrius, nes vienoje vietoje visiems buvo sunku išsilaikyti. Mūsų apylinkėse buvo Algio būrys, vadovaujamas Jono Beloglovo, Kraujalio būrys, Vaikaičių būrys, kuriam vadovavo Antanas Arbūzas; Vilko būriui, kuris laikėsi prie Kurtuvėnų, vadovavo Navickas.

1945 metų rudenį žuvo būrys partizanų, vadovaujamų Levicko. Tarp žuvusių buvo L.Putramentas, V.Goferis, Levickas, Norkevičius ir kiti. 1946m. sausio 15d. žuvo Vaikaičių būrys. 1947m. vasario 16d. žuvo Birutės rinktinės štabas ir jo vadas Jonas Beloglovas-Algis.

1946    metais rugsėjo mėnesį pas mus daržinėje įvyko partizanų susitikimas. Buvo atvykęs iš Žemaitijos Petras Bartkus-Dargis. Žuvus Algio būriui, jis persikėlė į mūsų kraštą ir įsteigė Prisikėlimo apygardą.

* * *

Mūsų namuose, Šiaulių rajono Einoraičių kaime, buvo įsteigtas Prisikėlimo apygardos ryšių punktas. Vadas buvo Petras Bartkus. Mano slapyvardis buvo Žara.

1948m. žuvo Kraujalio būrys. Sužeistuosius stribai paėmė. Tai buvo viena moteris - Juškienė, Vincas Sinkus-Sakalas ir Gintaras. Po to pasipylė areštai. Suėmė daug ryšininkų: A.Kriščiūnaitę, B.Račkauską, P.Feiferį, S.Kerėžį. Artėjo ir mano eilė, nes vasario 25 dieną per apsirikimą areštavo tolimą mano giminaitį, tokia pat pavarde kaip mano. Petras Bartkus, tai sužinojęs, atsiuntė ryšininką man pranešti, kad pasitraukčiau iš namų.

Ilgai galvoti nebuvo kada, nes sutartoje vietoje manęs laukė partizanai. Pasižadinau tėvelį, pasakiau, kokie reikalai, ir paprašiau patarimo, nes jis jau buvo ragavęs arešto "malonumų." Jis man patarė išeiti: jei suras, tai vis mažiau teks kentėti. Pasakiau tėčiui, kad pasakotų versiją, jog esu susipykusi su šeima ir išėjusi iš namų nežinia kur. Vėliau tai mums visiems labai padėjo.

Nuėjusi į sutartą vietą, radau draugus belaukiančius. Jie mane palydėjo pas gerus žmones, ten laikinai ir apsistojau. Praėjus trims savaitėms, paprašiau Petrą Bartkų mane išsiųsti toliau nuo šių vietų. Čia likti buvo pavojinga, bet kartu norėjau likti naudinga ir dirbti toliau. Jis parašė rekomendacinį laišką, ir aš išvažiavau į Žemaitiją, į Jungtinę Kęstučio apygardą. Jai vadovavo Edmundas Kurtinaitis; paskutinis jo slapyvardis buvo Vainius. Štabe buvo Robertas Gedvilas, slapyvardžiu Kastytis. Jis spausdino rašomąja mašinėle. Tada neįtarėme, kad jis yra provokatorius. Vėliau jis perėjo į Žemaičių apygardą. Gedvilo vietoje pradėjo dirbti Romas Vaitkus-Dangutis.

E.Kurtinaitis buvo labai geras žmogus, mokantis bendrauti. Prisimenu žodžius, kuriuos, važiuojant į užduotį, mane palydėjęs, jis dažnai tardavo: "Išleidžiame tave, Reda, pas liūtus ir plėšriuosius vilkus ir laukiame grįžtant nugalėtoja."

Dažnai tekdavo važiuoti traukiniu iš Kutiškių stotelės į Radviliškio pusę. Traukinys stabtelėdavo tik vieną minutę, o tamsią naktį dažnai pralėkdavo nesustojęs. Teko imtis gudrybės. Ant ilgo pagalio užvyniodavau pakulų, pamirkydavau į žibalą ir, išgirdusi netolimą traukinio bildėjimą, uždegdavau. Traukinys sustodavo.

Tekdavo naktį, nuvažiavus į Polekėlės ar Jonaitiškio stotelę, eiti į susitikimus su Prisikėlimo apygardos partizanais. Kartą, važiuojant iš Tauragės, pastebėjau, jog esu sekama. Traukiniui sustojus Varlaukio stotelėje, perlipau į kitą vagoną. Tą patį padarė ir mano sekliai. Tuomet, privažiavusi iki Lybiškių, palaukiau, kol traukinys pajudės, ir iššokau iš vagono. Buvo labai tamsi naktis. Pasislėpiau krūmuose ir, prabuvusi porą valandų, pėsčia nuėjau iki Kutiškių, aplenkdama Viduklę.

1948    metais net du kartus buvau patekusi stribams į rankas.

Pirmą kartą tai įvyko pavasarį prie Kražių. Buvau nuvykusi pas vieną ryšininką, slapyvardžiu Vanagas, ir ten nakvojau. Anksti rytą stribai apsupo sodybą. Aš dar spėjau pasakyti šeimininkui savo vardą, pavardę ir kur gyvenu. Liepiau sakyti, kad esu jo giminaitė, atvažiavusi į svečius. Stribai mane išsivarė į Kražius. Ten tardė, o aš sakiau, kad atvažiavau pas gimines į svečius ir nieko daugiau nežinau. Palaikę dvi dienas jie, neišsiaiškinę, mane paleido.

Antras kartas buvo Kelmėje. Atvažiavau dviračiu nuo Šiaulių pusės su pilnu krepšiu odų vyriškiems batams. Dar turėjau reikalų Kelmėje, todėl palikau dviratį pas žmones. Du vyrai, einantys iš paskos šaligatviu, pradėjo mane kalbinti. Atsisukusi pasižiūrėjau, bet nieko neatsakiau. Tada jie prisiartino iš dviejų pusių, parodė pažymėjimus ir pasakė: esi areštuota, eisi su mumis.

Nusivarę į miliciją, iškratė ir ėmė klausinėti, kur "banditai" ir t.t. O aš papasakojau, kad važiuoju iš Kauno, buvau pas gimines. Turguje nusipirkau medžiagos batams ir, važiuodama į Šiaulius, sugalvojau išlipti Kelmėje apžiūrėti miestelio. Sako: "Skambinsime į Šiaulius ir vešime tave ten." "Vežkite, — sakau, - man dar geriau - ten turiu draugų, o jūs gausite papeikimą." Išlaikę iki vakaro, paleido. Liepė daugiau Kelmėje nesirodyti. O krepšį atidavė tuščią. Nieko aš jiems nesakiau, nes žinojau, kad teisybės nerasiu. Išėjusi apžiūrėjau, ar kas neseka iš paskos. Nuėjau prie dviračio ir laimingai parvažiavau. Manau, kad mane įskundė ryšininkas iš Kelmės, kurį tąkart mačiau ir su juo pasisveikinau; nepraėjus nei pusvalandžiui, buvau suimta.

1949    metų sausio pabaigoje lydėjau Pietų srities vadą A.Ramanauską-Vanagą, Tauro apygardos vadą Grybiną-Faustą ir Demoną į vadų pasitarimą, kuris įvyko tarp Radviliškio ir Baisogalos. Naktį važiavome arkliais pakinkytomis rogėmis. Buvo labai šalta žiema, daug snigo. Dieną važiuodavau traukiniu ar pėsčiomis keliaudavau pas partizanus, kurie buvo pakeliui į susitikimą. Vieni pasitikdavo, kiti palydėdavo.

Pietų Lietuvos partizanų vadai Žemaitijoje: stovi -A.Ramanauskas-Vanagas, J.Urbšaitis-Žilius, Vl.Mišeikis-Tarzanas, suvalkiečiai Demonas, Faustas, Tauras

Prisimenu epizodą netoli Polekėlės pas partizanus, kurių vadas buvo Pumputis-Galijotas. Susėdus vakarieniauti, ant. stalo jis pastatė penkių litrų butelį naminės. Pats Pumputis išgėrė pilną stiklinę į atvykusių vadų sveikatą. Tačiau svečiai negėrė. Pumputis pasijuto nepatogiai. Žemaitijoje nė vienas iš partizanų, su kuriais man teko bendrauti, negėrė alkoholio. Tai buvo šviesūs ir gražūs žmonės.

Vadų susitikimas įvyko vasario pradžioje. Po susitikimo padėjau jiems grįžti.

To nelegalaus gyvenimo metu man neteko nuobodžiauti, visą laiką buvo ką veikti. Kai nereikėdavo keliauti, aš skalbdavau baltinius, uniformoms apykakles pakeisdavau, mezgiau pirštines, adžiau kojines. Mūsų štabo partizanai buvo švarūs ir tvarkingi. Kai Dangutis spausdindavo rašomąja mašinėle, jam diktuodavau.

1949 metų birželio mėnesį grįžome iš susitikimo nuo Raseinių. Apsistojome netoli Viduklės ant Šešuvies upės kranto prieš rytą. Apie pietus mums pranešė, kad esame apsupti stribų. Bandėme pasitraukti, bet jau buvo neįmanoma. Prasidėjo kautynės. Partizanas Stasys nuo Kražių stovėdamas šovė. Pasakė: "Vieną jau nušoviau." Bet su tais žodžiais nušovė ir jį, o jo draugą sužeidė į ranką. Aš ėjau paskui Edmundą Kurtinaitį. Ketinome prasiveržti per upę, bet mus pasitiko šūviai. Kurtinaitis žuvo šalia manęs. Aš nešina ant pečių rašomąja mašinėle. Vienos kulkos atsimušė į ją, o kitos — į žemę prie pat kojų, bet pasitraukiau laimingai ir prisijungiau prie kitų partizanų. Du žmonės iš devynių žuvo, vienas buvo sužeistas į ranką, kiti pasitraukėme į miškus. Po šių kautynių gavau apdovanojimą — trečiojo laipsnio Lietuvos Laisvės kovos Kryžių su kardais. Apdovanojimą perskaitė K.Labanauskas-Justas, kuris perėmė vado pareigas.

1949 metų liepos pabaigoje žuvo išėję į žygį Raseinių link Vaitkus-Dangutis, Papartis ir trečiasis, kurio nebeprisimenu.

1949 rugpjūčio 16d. Paupių miške iš pat ryto mus apsupo kariuomenė. Bandėme išeiti, bet visur buvo daugybė rusų kareivių. Apšaudė tris kartus, išeitis buvo tik žūti arba, sulaukus nakties, bandyti dar kartą prasiveržti. Susiradome jauną tankų eglyną, sugulėme vienas nuo kito per du metrus. Stebėjome, kas vyksta toliau, ir laukėme. Ūžė mašinos, lojo šunys, pamiškėje - didžiausias triukšmas. Apie pietus viskas nutilo, aprimo, o mes vis laukėme. Į pavakarę vėl pasigirdo mašinų ūžesys ir šunų lojimas. Išgirdome šakų traškėjimą. Tiesiai į mus, atkišę šautuvus, ėjo kareivis prie kareivio. Prisileidome juos labai arti, ir kada sutraškėjo pusautomačių spynos, išgirdome žodžius: "Bliat, bandity."

Staiga, kaip buvome sutarę, mūsiškiai paleido šūvių serijas į kareivius. Pasigirdo klyksmas, o mes pakilome - ir bėgte pirmyn. Tada jie ėmė į mus šaudyti. Šaudė iš šautuvų, kulkosvaidžių; sproginėjo granatos, o mes bėgome per kirtimus, per šakas, per kelmus, kol įlėkėme į tankesnį mišką.

Rytą buvome per susišaudymą įvaryti į pelkę, po to nusiavusi džiovinau batus, bet nebespėjau jų apsiauti ir bėgau basa. Pamatėme, kad su mumis nėra dviejų draugų — Stasės Narbutienės ir Ulono. O ten vis be perstojo šaudė.

Ėjome per balas, kol priėjome iškirstą liniją. Ten stovėjo užmaskuoti kulkosvaidžiai. Mes po vieną bėgome per liniją, į mus šaudė, bet nepataikė. Po to apšaudė dar prie vienos miško linijos.

Norėjome išsiveržti iš Paupio miško, todėl dar liko įveikti kelią nuo Viduklės.

Ėmė temti, mes laimingai perėjome kelią ir patraukėme į mažesnius miškelius. Pailsėjome, palaukėme vidurnakčio. Šūviai nutilo. Vienas partizanas nuėjo į sodybą pasiteirauti, ar nėra rusų. Sužinojo, kad kareiviai pasitraukė. Nuėjome visi į sodybą, gavome pavalgyti. Man dar ir apavą davė.

Pasilikome lūkuruoti krūmuose prie kelio. Matėme, kaip važiavo mašinos su kareiviais Raseinių link. Po to žmonės pasakojo, kad kareiviai, šukuodami mišką, rado naminės daryklas, nusigėrė ir šaudė vieni į kitus. Buvo nušautų ir sužeistų.

Atsirado ir du dingę mūsų draugai, laimingai išlikę sveiki. Ulonas išsigelbėjo įlipęs į medį, o Stasė praėjo pro sargybą miško takeliu, nusimetusi švarką ir basa. Sakė, jog sargybinis, pasislėpęs už medžio, ją matęs, bet turbūt palaikęs pašaliniu žmogumi. Po to pasislėpusi daržinėje pas ūkininką.

1949m. lapkričio pabaigoje, kai oras atšalo, buvo nuspręsta išsiskirstyti po bunkerius. Mane priglaudė Šadulskių šeima. Dominykas Šadulskis ir jo žmona Bronė buvo labai geri žmonės. Slėptuvėje jų namuose gyvenau iki 1950 metų balandžio pabaigos. Vėliau persikėliau pas Povilą Andriulį, kur po dešimties dienų mane areštavo. Buvau išduota. Išdaviką žinau, bet tai tegul lieka paslaptyje.

Nuo tada prasidėjo mano kančių keliai. Tai įvyko 1950 metų gegužės 11 dieną. Kaip didžiausiai nusikaltėlei surišo rankas ir su virve nusivedė. Mušė ir spardė, reikalaudami pasakyti, kur "banditai," kur ryšininkai. Norėjau laimėti laiko, todėl pasakiau, jog papasakosiu, kai būsiu nuvesta į vietą. Jie liovėsi mušę ir nebeleido kareiviams iš manęs tyčiotis. Aš mintyse meldžiau Dievą ir Švenčiausią Mariją, kad duotų man jėgų ir kantrybės; kad nieko neišduočiau. Nujaučiau, kas manęs laukia ir ko iš manęs reikalaus.

Pavakare mane nuvedė į Viduklę ir ten pradėjo tardyti: "Pasakyk, kur "banditai," kur visi ryšininkai?" Kai pasakiau, kad nežinau, tuomet gavau mušti kaip pridera. Po kiekvieno "nežinau" taip kartojo daug kartų.

Viduklėje per naktį bijojo laikyti, todėl išvežė į Raseinius. Ten taip tardė, kad visa buvau kruvina, ir ant grindų buvo kraujo klanai. Paskui liepė nusišluostyti kraujus, bet atsisakiau. Tada, už durų užkišę, valė nuo manęs kraują ir šluostė grindis su laikraščiais. Penkias dienas nevedė į kamerą, neleido akių užmerkti ir nedavė gerti. Tardytojai keitėsi, dieną ir naktį kankino. Primuša, prispardo, pakelia nuo grindų, vėl sakyk, ką žinai. Išgirdę "nieko nežinau," vėl muša.

Priėjau išvadą, kad mano tylėjimas ir sakymas "nieko nežinau" nieko gero nežada. Mane parodė vienai moteriškei, pas kurią užeidavau, ir ji pasakė: "Ta pati." Ji buvo suimta anksčiau. Aš sakiau jos nepažįstanti. O mintyse ėmiau kurti istoriją, kurioje nebūtų nei vieno kaimo pavadinimo, nei vieno žmogaus pavardės. Kūriau ir daug sykių kartojau, kad išmokčiau žodis žodin ir sakydama nesuklysčiau. Tą istoriją teko daug kartų jiems pasakoti. Laimė, nesukydau, ir nieko naujo iš manęs jie neišgirdo. Nors manim jie netikėjo, bet buvo priversti rašyti.

Po penkių parų nuvedė į kamerą, o ten buvo tik plikos lentos ant grindų padėtos. Atsiguliau ir, nors visą kūną skaudėjo, užmigau. Rytą atnešė vandens nusiprausti. Tada vandenyje pamačiau savo atvaizdą: visas veidas ir kūnas buvo mėlyni, nes mušė, kaip kas išmanė. Tardytojų buvo daug, o aš viena. Nemaniau, kad išliksiu gyva, bet Dievas man padėjo, davė jėgų. Tada supratau, kad kūną jie gali kankinti, o dvasios palaužti negalės. Suvokiau, kad žmogaus dvasia galingesnė už kūno kančias. Buvau rami, nes žinojau, kad žmonės, kurie darė gera man ir kitiems, nė vienas nuo manęs nenukentės.

Tardydami jie man žadėjo aukso kalnus, o supykę — nušauti ir pakarti, o aš jiems sakydavau: "Greičiau tai darykite - man bus geriau." Tada sakydavo: "Gausi 25 metus kalėjimo," - o aš atsakydavau: "Nors 50 metų - man vis tiek." Su Dievo pagalba žmogus gali viską iškentėti. Nors yra juoda, sakai, kad balta, ir jie nieko negali padaryti.

Po penkių parų paskyrė areštą. Tardė vienas tardytojas, pavarde Pačitajevas. Negaliu sakyti, kad mano daliai jis buvo žiaurus. Blogiausi buvo vertėjai lietuviai. Kai tik tardytojas užrinka ant manęs, taip tie parankiniai puola mušti. Labai žiaurus tardytojas buvo Viktoras Rakauskas. Po savaitės, nieko iš manęs neišpešę, pagrasino: "Važiuosi ten, kur viską pasakysi."

Pasodino į sunkvežimį, aplink susėdo sargyba su automatais, uždengė mane brezentu ir nuvežė į Tauragės saugumo komitetą. Nuvedė Pačitajevas pas Tauragės tardytojus ir pasakė, kad aš nieko nepasakoju. Tada jie išjuokė jį, pareiškę, kad pas mus ji prakalbės, nes mes ne tokius vyrus prakalbiname.

Pirmiausia turėjau pakartoti tą savo istoriją (kurią buvau susigalvojusi), o paskui paklausė, ar pažįstu Robertą Gedvilą. Atsakiau, kad nepažįstu. Įėjo tas Gedvilas, buvęs partizanas ir dirbęs štabe. Tardytojas paklausė, ar dabar pažįstu. Ne, sakau, kad matau pirmą kartą. Laimė, Gedvilas težinojo mano slapyvardį, bet ne vardą ir pavardę. Jis nusistebėjo: "Reda, kaipgi tu manęs nepažįsti? Pasakyk jiems viską, ir išleis tave, kaip mane paleido. Aš daug bloga padariau, o tu nieko, pasakyk, ką žinai apie kitus, ir būsi laisva, galėsi kur nori gyventi." Aš jam atsakiau: 'Tavęs aš nepažįstu, pirmą kartą matau, gal tu į mane panašią esi matęs, bet ne mane." Tuomet jis tardytojams paaiškino, kad aš daug žinanti, daugiau už jį - žinanti visas vietas, kur gyvena "banditai" ir ryšininkai. Pasakiau, kad jis meluoja. Gedvilas dar labiau užsiuto.

Aš rusiškai kalbėti šiek tiek mokėjau, bet sakiau tardytojui, kad nieko nesuprantu. Tai man padėjo geriau orientuotis.

Tą dieną žiauriai tardė, o vakare uždarė į karcerį rūsyje. Sienos ir lubos akmeninės, o ant grindų - vanduo, varvantis nuo lubų. Visur šlapia - nei prisiglausi, nei atsiremsi. Rytą atnešė puodelį vadens ir gabalą duonos, bet nieko neėmiau.

Išbuvau karceryje tris paras. Dienomis vis tą Gedvilą rodė ir reikalavo prisipažinti, kad jį pažįstu. Ir pats provokatorius mane visokiais būdais įkalbinėjo. Kai išėjo vertėjas ir nebuvo lietuvių tardytojų, aš jam pasakiau: "Niekše tu, išdavike, anksčiau bijojai, kad aš pakliuvusi išduosiu, o dabar verti mane išduoti!" "Nesulauksi, - sakau, - man Lietuva brangesnė už gyvybę, o tave per maža pakarti; bus laikas, kai nieko nebežinosi ir pats saugumas tave sunaikins." Tardytojas Gedvilo paklausė, ką aš jam sakiau. Jis atsakė, kad aš nusišnekanti. Ką sakiau, taip ir neišvertė.

Paskutinę tardymo dieną vėl buvo akistata su Gedvilu. Ir kai manęs paklausė, ar pažįstu Gedvilą, pasakiau, kad jis man nusibodo, žiūrėjimas į jį mane verčia vemti, jo nepažįstu ir matyti nenoriu. Tardytojas Pačitajevas liepė Gedvilui išeiti, pareiškęs: "Jūs man nieko nepadėjote. O tave, - pasakė man, - vešiu į Raseinius ir tenai gyvai kailį lupsiu, kol visko nepasakysi."

Ir vėl su sargyba nuvežė į Raseinius. Iki vakaro laikė kameroje, o vakare išvedė į tardymą. Šį kartą vertėjo nebebuvo. Pačitajevas kalbėjo rusiškai, o aš jam atsakinėjau lietuviškai. Sako: "Matei Gedvilą, girdėjai, ką jis kalbėjo, o dabar - tavo eilė. Jei nekalbėsi, bus blogai." Aš vis kartojau, kad nieko nežinau, Gedvilas viską melavo. Tardytojas pastatė mane į kampą, o pats nuėjo į kitą kabinetą. Ten kažką vis barškino, žvangino, o aš galvoju: ką dar man darys? Atėjęs vėl to paties klausia ir vėl eina į kitą kabinetą. Taip kartojo keturis sykius. Paskui liepė sėstis. Priėjo, uždėjo ranką man ant peties ir pasakė: "Gaila man tavęs, viską tu žinai, bet kenti todėl, kad nenori žmonių išduoti." Šiandien daugiau tavęs neklausinėsiu, eik ilsėtis. Naktį, 12 valandą, nuvedė mane į kamerą.

Praėjus trims savaitėms nuo arešto, išvežė mane į Vilnių. Vėl sunkvežimyje, apstatytą sargyba ir uždengtą brezentu. Lydėjo tardytojas Pačitajevas. Po ilgos ir sunkios kelionės, naktį, atvežė į Vilnių, Saugumo ministeriją. Nuvedė į 306 kabinetą ir pristatė tardytojui Kardanovskiui, pasakę tą patį, ką Tauragėje, jog aš nieko nepasakoju. Mano naujasis tardytojas su šypsena atsakė: "Kol visko nepasakys, iš čia neišeis."

Ir vėl kartoju tą pačią istoriją, kurią buvau susikūrusi. Prieš rytą nuvedė į kamerą rūsiuose. Vedė ir vedė, suko ir suko, visur sargyba, vartai už vartų. Kameroje buvo trys moterys, aš ketvirta. Režimas labai griežtas: 6val. keltis, 8val. pusryčiai, 9 - į tardymą iki 16val. Po pertraukos, 19val., vėl į tardymą iki 4 val. ryto. Ir taip kasdien, išskyrus sekmadienius. Kameroje negalima nusigręžti nuo durų, nei užsimerkti

Tarp mūsų buvo šnipė, kilusi nuo Ariogalos. Dėjosi labai draugiška, gera, stengėsi ką nors sužinoti. Bet aš jai pasakiau: nesistenkite man padėti, jūsų pagalbos nereikia, o jie tegul užmuša, bet nieko iš manęs neišgaus. Netrukus ją iš mūsų kameros išsivedė.

Vilniuje turėjau dvi akistatas ir tris parodymus. Viską paneigiau. Čia manęs labai nemušė. Kankino kampe, iškėlus rankas iki nugriuvimo. Paspardymai, patrankymai per sprandą, pirštų spaudimas - tokius išbandymus perėjau. Prieš tardytoją reikėjo sėdėti ant kėdės, kuri buvo be dugno, tik rėmai, o naktimis į akis nukreipdavo prožektorių. Kartais uždarydavo į "boksą", kurio visos sienos buvo atvirkščiomis vinimis iškaltos.

Tardytojas buvo juodaplaukis ir juodaakis. Jis liepdavo žiūrėti jam į akis ir hipnotizuodavo. Aš mintyse kalbėdavau: "Tu manęs neužhipnotizuosi; tu kvailas; tu man nieko nepadarysi, nieko iš manęs neišgausi; tu priešas, aš tavęs neapkenčiu." Ir tikrai aš jo nekęsdavau. Jis mane išvadindavo visokiais žodžiais. Sakydavo - tu bandite, tavo akyse nė ašaros, ir pridėdavo visokių nešvankių žodžių. Taip tęsėsi iki liepos pradžios.

Kartą atėjusi į tardymą, radau savo seserį. Pamaniau, kad ji areštuota.

Tardytojas sako: "Ar pažįsti?" Matyt, galvojo, kad ir sesers išsiginsiu. Atsakiau, kad pažįstu. Sesuo papasakojo, kad aš iš namų išėjau susipykusi su tėvu ir niekuomet ten neužeidavau. Žiūrėjau į seserį, galvojau apie visus namiškius, o širdis plyšo iš skausmo. Nors ir labai stengiausi, negalėjau sulaikyti ašarų; tada mane išvedė į kamerą. Kameroje verkiau kokią valandą be perstojo. Visos moterys apstojusios mane klausinėjo, kas atsitiko, ką jie man padarė. "Visuomet grįždavai su nuotaika, o dabar tavęs neatpažįstame," - sakė jos.

Po šito pasimatymo tardymai greit pasibaigė. Liepos 11 dieną liepė pasirašyti, kad tardymas baigtas. Man tai buvo didelė šventė. Žinojau, kad tai, kas baisiausia, praėjo sėkmingai.

Po kelių dienų nuvežė į Lukiškių kalėjimą, į vienutę, ir atidavė blakėms kankinti. Tiek daug jų buvo, kad ėjo be perstojo per sienas ir lubas, o guolyje jų buvo visa divizija. Na, ir atsigėrė jos mano kraujo!

Poilsio nebuvo ir čia. Išmokau Morzės abėcėlę, radau ženklų ant sienos surašytų. Po trijų savaičių mane perkėlė į bendrą kamerą. Buvome keturios kalinės. Kitoje kameroje už sienos buvo vyrai. Jie beldė Morzės abėcėlę, ieškojo pažįstamų. Moterys nemokėjo tos kalbos, tai prašydavo, kad aš už jas pakalbėčiau. Kitos surado pažįstamų, o mano - nebuvo.

Kartą tai pastebėjo prižiūrėtojas. Taip užsidirbau penkias paras karcerio. O ten - nei gulto, nei kėdės, ant grindų - plikos lentos. Per patalpą ėjo vamzdžiai. Tarškinau ir kalbėjau su kitais kaliniais, nes nebijojau, žinodama, kad kitos bausmės nebus. Valgyti duodavo kartą per dieną 200g duonos ir šilto vandens puodelį, bet aš maisto neėmiau, todėl po trijų parų mane nuvedė į bendrą kamerą.

Lapkričio 11 dieną nuvedė pas kažkokį valdininką, kuris paskaitė man nuosprendį, atsiųstą iš Maskvos. Pasakė, kad esu nuteista 10 metų laisvės atėmimo. Aš paklausiau: "Ar tik tiek?" O jis nustebo: "Ar mažai?" Aš sakau: "Visą laiką žadėjo 25 metus. Jis, pažiūrėjęs į mane, palingavo galvą. Pagalvojo turbūt, kad išprotėjau. O išprotėjusių buvo daug. Taip klaikiai naktimis šaukdavo, net siaubas imdavo.

Lapkričio pabaigoje išvežė mane į Maskvos persiuntimo punktą, vėliau į Čeliabinsko, Kuibyševo punktus. Kuibyševe man įstrigo vaizdas, kaip ant viršutinių gultų sėdėjo kriminalinės kalinės ir su garsu traiškė utėles. Tame punkte susitikome su Elvyra Tugaudyte. Ji padovanojo man vilnones kojines, nes aš neturėjau šiltai apsirengti. Toliau išvežė į Novosibirską, iš ten gruodžio pabaigoje — į Irkutsko srities Taišeto lagerius.

Paskutinę kelionės dieną buvo Kūčios. Vagonuose buvo labai šalta, duonos neturėjome. Naktį nuvedė į lagerį, kur nebuvo elektros. Visur tamsu. Įvedė į kažkokį pastatą, ant grindų pilna žmonių prigulę. Jie ėmė šaukti "Nelipkit ant mūsų, garsiai nekalbėkit, mums rytoj į darbą reikės eiti!" Susiradusios laisvą kampelį, prasėdėjome iki pat ryto. Rytą užsižiebė lemputės: pasirodo, mus į pirtį atvedė, ir čia jau buvo atvežtas visas kalinių etapas. Visus išrikiavę, suskaičiavo ir nuvedė į valgyklą. Davė 200 g duonos ir sriubos, kurios nė sriuba pavadinti negalima, — iš kukurūzų, neišvirta ir sprangi.

Kalėdų rytą išvarė malkų pjauti. Neturėjau nei pirštinių, nei šiltai apsirengti. Paprašėme viršininką pirštinių, o tas atsakė: "Aš per karą fronte sniege gulėjau ir nesušalau, tai ir jūs nesušalsite." Gerai, kad paltas buvo su kišenėmis: viena ranka laikiau pjūklą, o kitą — kišenėje, kai sušąla, tada pakeičiu.

Kitą dieną, nuvedę į baraką, apgyvendino. Gavau vietą ant viršutinių gultų miegoti ir laisvalaikį leisti. Apsirengti davė 42 numerio batus, bušlatą ir vatines kelnes, kurios buvo labai suplyšusios, ir seną vyrišką kepurę su ausinėmis.

Įdarbino žėručio fabrike. Dirbome po 12 valandų, pamainomis. Darbas nebuvo sunkus, tik į drabužius įsiėsdavo žėručio dulkės ir net juos išskalbus pasilikdavo. Daug kas susigadino plaučius, ir man paraudo ir skaudėjo akys. Normos buvo didelės. Kas neišdirbdavo 50 procentų, tegaudavo 200 g duonos per dieną ir sriubos iš vieno vandens ir keleto kruopų. O įvykdžiusiems -600 g duonos, 3 kartus sriubos ir pietums samtį košės.

Rytą, 6 valandą, pakeldavo į patikrinimą lauke rikiuotis. Kol visas suskaičiuodavo, praeidavo visa valanda. O jei kas sušnekdavo, tai tuoj: "Razgavorčiki, lažys!" Ir guldavome į sniegą 50 laipsnių šaltyje. O jei kas nepaklūsta - tuoj su bizūnu per nugarą ar galvą tvoja. Šaltis persmelkdavo kūną iki pat kaulų. Vakare ta procedūra kartodavosi.

Lageryje buvo daug moterų: lietuvių, ukrainiečių, latvių ir esčių.

Ten teko išbūti dešimt mėnesių. Ir vėl išvežė etapu nežinoma kryptimi. Niekas mums nesakydavo, kur veža. Atvažiuoja "pirkliai," kviečia po vieną pagal bylas ir, kai surenka reikiamą žmonių skaičių, pasako: "S vieščiami!" Ir važiuojame.

Ten suradau draugę Marytę Blažytę iš Šiaulių. Mes abi patekome į tą etapą. Vežė ilgai, dvi savaites teko vagone prabūti.

Nuvežė į Karagandos lagerį, Karabaso akmenų skaldyklą. Ten buvo aukšti akmenų kalnai. Vienos moterys viršuje gręžė ir skaldė tuos akmenis, jie krito į apačią, o kitos krovė juos į vagonėlius, ne viena ten susižeidė ir žuvo. Man teko iš vakaro krauti vagonus. Barakas stovėjo ant kalno, maistas buvo blogas, o vanduo šulinyje per dieną išsisemdavo. Vakare nebūdavo nei kuo nusiprausti, nei ko atsigerti.

Ten išbuvome vienerius metus. Po to išvežė į plytinę. Darbas buvo sunkus, naktinis. Dieną dirbo vyrai, o mes - nuo 24 val. iki 8 val. ryto.

Su Maryte viena kitą palaikėme, kartu valgydavome. Susipjaustydavome duoną riekutėmis. Kai lieka paskutinė riekutė, viena kitai siūlome, nenorime viena kitos nuskriausti. Paskui pradėjome susipjaustyti po lygiai, susidėti į krūveles, kad nebūtų ginčų.

Maisto trūko, bet retkarčiais gaudavau siuntinius. Paskui sugalvojau megzti. Už mezginį man užmokėdavo 6 "paikėmis" duonos po 400 g. Megzdavau laisvalaikio ir miego sąskaita, bet tai buvo vis šiokia tokia parama.

Plytinėje dirbau pusantrų metų. Teko išmėginti visus darbus. Ten susirgau, buvo kraujo užkrėtimas, padarė operaciją. Po to prasidėjo bendras susirgimas, širdies liga. Du mėnesius išgulėjau ligoninėje. Ambulatorijos gydytoja buvo negailestinga, o padėjo ligoninės gydytoja, viršininko žmona. Išėjau iš ligoninės šešiems mėnesiems gavusi invalidumą. Atvažiavusi gydytojų komisija patikrino sveikatą ir išsiuntė į invalidų lagerį Spaske. Ten nereikėjo sunkiai dirbti, ir sriuba buvo tirštesnė, ir duonos daugiau. Sutikau daug lietuvių, tarp jų Zofiją Sebastijonienę, Liną Saukaitę, Janiną Terminaitę.

Kai šiek tiek pasitaisė sveikata, išvežė į Dolenką. Ten dirbau vežike kiaulių fermose. Gavau baltą arklį, pakinkytą lanku, sugriuvusius ratus, sutrūkinėjusius pakinktus. Kartais važiuojant su vežimu, prikrautu bulvių ar pašarų, žiūrėk, ir nukrinta ratas. Tekdavo pačiai uždėti. Darbas trukdavo nuo 6 val. ryto iki 22 vakaro. Per dieną reikėdavo dukart iš pieninės parvežti kiaulėms pieno, po du vežimus bulvių, pašarų ir mėšlą iš fermos į laukus pačiai sukrovus nuvežti ir ten iškrauti.

Po metų mane išsiuntė į Džiumabeką. Ten taip pat dirbau fermose. Su pora gerų arklių iš Karagandos parveždavome anglies kurui. Tekdavo ir kitokių užduočių. Ten pakildavo dideli vėjai ir žiemą taip pustydavo sniegą, kad per žingsnį nieko nesimatydavo. Kartą, grįžtant iš Karagandos, mūsų kolonos vos neužpustė. Tik iš paskos važiavusi vyrų kolona padėjo mums išsikapstyti.

Po to mane paskyrė dirbti melžėja. Reikėjo rankomis pamelžti 25 karves. Kol įpratau, buvo labai sunku, skaudėjo rankas, bet iki soties atsigerdavau pieno ir draugėms pasislėpusi parnešdavau.

1956 metais iš Maskvos atvažiavo komisija peržiūrėti mūsų bylų. Išsikvietę mane šiek tiek paklausinėjo. Paklausė, ar jaučiuosi kalta. Pasakiau, kad ne. Man pranešė, kad būsiu laisva. Gegužės pabaigoje mane išleido į laisvę.

Per tą sunkų laikotarpį sutikau daug gerų žmonių, kurie man padėjo. Prisimenu Rinkšelių šeimą iš Tyrulių apylinkės; Tautavičius, gyvenusius Kelmės rajone, Padvarininkų kaime; Šadulskius iš Viduklės apylinkės; Marcinkienės šeimą; Jokubauskų šeimą. Kai kurių pavardžių nebeprisimenu, o kai kurių ir nežinojau. Pas tuos žmones užeidavau ir jausdavausi kaip sava tarp savų. Prisimindama juos, visada mintyse jiems dėkoju už paramą ir geraširdiškus jausmus.