Iš mirties ateinu
Antanas Paulavičius
Jau nedaug liko buvusių partizanų. jų gretos vis retėja. Todėl skubu susitikti su dar esančiais gyvaisiais, kad juos prakalbinčiau, kad kai ką užsirašyčiau. Ateinančios kartos turi sužinoti, kokie buvo tie 1944-1952 metai.
Po susitikimo su buvusiu partizanu Broniumi Juospaičiu visą naktį sapnavau kautynes: bėgiojau Pagirio, Rodų, Pašilto miškais gyniausi nuo priešų, atsišaudžiau. Labai norėjau, kad tas baisus sapnas greičiau pasibaigtų. O jis užtruko iki pat ryto. Tegu Bronius Juospaitis gyvenantis dabar Panevėžyje, prakalba pats ir sudrumsčia skaitytojų ramybę.
- Išėjau partizanauti 1944 metais kai bolševikai antrąkart sugrįžo į Lietuvą ir paskelbė mobilizaciją,- pasakoja buvęs partizanas- aš 1925 metų gimimo- mane lietė mobilizacija.
- Kokiose vietovėse jūs laikėtės?- pradėjau klausinėti jį, kad įtraukčiau į pokalbį.
Svarbu tik pradėti, o paskui žodžiai byra kaip iš rėčio.
- Netoli nuo Ramygalos stovėjome. Jau ginklų turėjome: šautuvų, automatų, granatų.
- O kas jums vadovavo?
- Giniotas. Vardo nebeprisimenu. Jis- buvęs Lietuvos kariuomenės felčeris. Dienom būdavome miške, o naktį sugrįždavome į namus. Nakvodavome vienoje tokioje sodyboje prie miško. Mūsų buvo devyni vyrai: Vladas Čiplys, Antanas Valikonis (Jis iš Ramygalos miestelio), Jonas Kalvaitis, Jonas Valikonis ir keturi broliai Garuckai: Vincas Juozas Rapolas ir Petras jie visi iš Masickų kaimo. Čia pas tą ūkininką netoli nuo Ramygalos ir gavome pirmąjį kautynių krikštą, čia netekome savo vieno draugo.
Buvo lapkričio mėnuo. Rytais šerkšnas jau aptraukdavo žolę. Reikėjo jau pagalvoti apie šiltesnį prieglobstį. Apsistojome pas vieną ūkininką.
Vyties apygardos partizanai: B. Juospaitis-Direktorius ir Štarolis-Plienas
kurio vienas gyvenamojo namo kambarys dar buvo ne visiškai įrengtas, langai neįstiklinti, o užkalti lentomis Čia atrodė, bus gera saugu. Tik susėdome valgyti, girdime: otkroite. Daužo duris. Sodyba apsupta. Mes greitai atmušėm lango lentas ir šokom bėgti, jie šaudyti. O netoliese-krūmai. kiek toliau- miškas. Pasprukom. Apsižiūrim- vieno mūsiškio nėra. Petro Garucko trūksta. Žmonės jį rado rytą už šimto metrų nuo sodybos. Nebegyvas, šerkšnu aptrauktas. Žmona palaidojo Ramygalos kapinėse. Rusai tada nesikišo. Dar karas ėjo, ir Ramygaloje dar stovėjo karinis aerodromas Spėjama kad kareivius ant partizanų užvedė Čiplys, kuris slapstėsi kartu su mumis. Užvedė ne iš blogos valios.
Artėjo žiema, lapuočiai medžiai nubarstė lapus. Miškas jau prasišviečia. Mums sunkiau. Pradėjo labiau siausti rusai, skrebai jau atsirado. Po namus vaikšto, krato, ieško jaunų vyrų. Prie mūsų tada prisijungė du broliai Drąsučiai: Vladas ir Antanas. Kilimo jie nuo Krekenavos iš Judikonių kaimo. Vėliau ir tretysis jų brolis atėjo į mišką (Jis buvo pabėgęs nuo 1941 metų trėmimo). Žuvo visi trys. Krito ir keturi broliai Garuckai. Bet tas bus vėliau.
Mūsų jau 20 vyrų. Apsistojome Rodų pušyne, kur dabar užveistas stumbrynas Sužinoję, kad mes organizuojamės, pas mus atėjo ir daugiau vyrų iš Krekenavos, Ramygalos, nes visi tikėjo, kad krūvoje geriau išsilaikysime ir apsisaugosime nuo mobilizacijos. Mūsų, partizanų, susidarė jau nemažas būrys-138 vyrai. Tai buvo busimosios Vyčio apygardos pradžia, kurią sudarė keli būriai. Visam tam vyrų pulkui vadovavo karininkas Krištaponis. Mano būrio vadas buvo Rupūžėnas.
- Koks Rupūžėnas?- pertraukiau Juospaičio pasakojimą.
- Rupūžėnas- tai Stasys Armonavičius. Jis turėjo tokį keiksmažodį: rupūže biednas. Kai tik užpyksta ar bara ką nors už pražangą, saka ok tu, rupūže biednas! Todėl jam ir prigijo Rupūžėno vardas. Ir jo vadovaujamas būrys buvo Rupūžėno vardu vadinamas. Labai drausmingas buvo vadas. Visose tose apylinkėse jis buvo tvirčiausias vadas.
- Kokias vietoves apėmė jūsų partizanai, vadovaujami karininko Krištaponio?- pasiteiravau.
- Veikimo ribos iš pradžių ėjo apie Ramygalą. Siekdavome Nevėžį, Pagirių girią. Jeigu rusų siautimas- persikeldavome į Pauslos mišką, pasiekdavome Raguvos, Alunčio miškus. Pagal reikalą.
- O kada jus pirmąkart kulka kliudė?- paklausiau Juospaičio, žinodamas, kad jis ne vieną kartą buvo kliudytas.
- Papasakosiu. Pirmą kartą sužeidė 1945 metų sausio mėnesį. Tik barzdą lengvai užkabino. Kai dabar skutuosi, vis prisimenu tas kautynes, iš kurių gyvas išėjau tik per stebuklą. Tada mūsų būrio vadas Armonavičius-Rupūžėnas pasiuntė tris vyrus į Lėno mišką užmegzti ryšių su Krištaponiu, kuris pradėjo organizuoti Vyčio apygardą. Ėjau aš kaip kulkosvaidininkas, skyrininkas Juozas Garuckas ir dar vienas kovotojas, Jonas Kalvaitis. Tik pasiekėm Lėno girią, ir pakliuvom į apsupimą. Pasakoja kad vienas vokietis užvedęs rusus ant Krištaponio vyrų. Mat karas dar nebuvo pasibaigęs Tas vokiečių kareivis atsiliko nuo fronto ir pakliuvo pas partizanus. Paskui jis kažkaip atsidūrė rusų rankose. Tie pradėjo klausinėti: kur buvai, iš kur atėjai? Jis ir užrodęs. Kaip tik tuo laiku mes trys vyrai, pasiųsti Rupūžėno, iš vakaro nuėjome į Lėno mišką. O rytojaus dieną-tas masiškas puolimas,- nutilo juospaitis. prislėgtas sunkių prisiminimų. Aš jam priminiau, ką buvau girdėjęs apie tą mušį iš kito buvusio partizano Eligijaus Smetonos. Jis man papasakojo, kad Krištaponis buvęs prezidento Smetonos sesers sūnus, kad jis ir žuvęs tose kautynėse 1945 metų sausio 5 dieną.
- Reguliarioji kariuomenė buvo panaudota: aviacija, artilerija. Mūšis truko apie šešias valandas,- pasakoja Juospaitis- Mes turėjome dvidešimt kulkosvaidžių. Aš gulėjau netoli nuo vado Krištaponio ir mačiau, kaip jį sužeidė. Jis pašautas kaire ranka dar laikėsi nusitvėręs už pušaitės, dešniąja ištiesęs iš pistoleto šauti į priešą... ir pats nusišovė. Kodėl taip padarė? Tikriausiai nenorėjo sužeistas pakliūti į priešo rankas Mačiau, kaip nusviro jo galva. Mes pakilom veržtis, palikę jį. Rusai kaip fronte rėkia ura! Medžiai nuo kulkų suvarpyti, susikabinę viršūnėmis. Mes šokinėjam per kareivių lavonus, bėgam, gulam ir veržiamės pirmyn. Prasimušėm iš apsupimo, netekę 18 vyrų. Sako, rusų žuvo apie 80. Aš, Garuckas ir Kalvaitis išlikome gyvi. Mane nežymiai užkliudė kulka. O visi rūbai buvo taip sukapoti, kad nabegalėjau jais vilkėti. Kai išskleidžiau savo milinę- tikras rėtis. Niekas negalėjo patikėti, kad ja vilkėjau ir išlikau gyvas. Grįždami užsukom pas Vaitelį, kuris buvo Krištaponio pavaduotojas jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: “Na jaunuoli, jei dabar tavęs nenušovė, tai Dievas tau skyrė šimtą metų gyventi. Iš mirties parėjai..."
- Taip. sunku patikėti, kad jus kulka nepasigavo,- nusistebėjau ir aš. O Juospaitis išvedinėjo:
- Kautynės- tai laimės reikalas. Nebūtinai kiekviena kulka pasiekia tikslą. Sakoma, kad žmogui nušauti reikia pūdo parako. Arba dar kitas posakis priešas šaudo- velnias kulkas gaudo. Kiekvieno žmogaus likimas Dievo rankose.
Vyties apygardos partizanas Antanas Žukas
1945 metų vasario menesį pradėjome jungtis, vienytis. Mūsų buvo jau nemažai vyrų. Rodų miške išsikasėm bunkerius. Kiekvienam bunkeriui iškasėm duobę apie pusantro metro gylio, ant viršaus užvertėm du storus sienojus, ir štai patalpa, kurioje galėjai stačias laisvai vaikščioti. Trys bunkeriai mažesni, kuriuose tilpo po 30 vyrų. o vienas labai didelis, kur sueidavome pasitarti ar radijo pasiklausyti. Stovykla gerai įrengta paruošta gynybai. Aplink stovyklą iškasėm apkasus kiekvienam kulkosvaidžiui (rengėm bunkeriukus su šaudymo angomis Žodžiu, buvo pasiruošta gynybai kaip fronte. Tų pačių metų vasario menes) tarp Naumiesčio ir Krekenavos buvo nuleistas desantas. Vakaruose jau žinojo, kad mes susibūrę, organizuoti.
Tie desantininkai iš Vokietijos. Tarp jų- Vladas Želnys ir Antanas Žigas. Šis tik po ilgo partizanavimo buvo sugautas ir 1952 metais sušaudytas.
- O kur buvo rusų žvalgyba? Argi ji nežinojo apie jūsų stovyklą?-paklau-siau Broniaus.
- Susekė vėliau, nes mūsų nemažas vyrų būrys, apie 140 vyrų. Nelengva tokiam dideliui žmonių skaičiui apsirūpinti maistu. Gerai, kad ūkiai dar buvo neišdraskyti. Vienas sako: mano tėvukas turi jautį. Atsivedam, papjaunam, suvalgom. Kitas taria mano namuose kiaulė yra. Ir tą sudorojame. Dar duonos reikia parsivežti. Turėjom judėti. Kurį laiką ramiai pragyvenom. Paskui mus pastebėjo ir puolė nedideliu būriu. Per pirmąjį susirėmimą nukovė Antaną Žuką. Mes pasitraukėm gilyn į mišką. Ruseliai nedrįso lįsti į girią. Pabijojo. Per menkos jų jėgos buvo. O mes užėmėm kovines pozicijas, išsidėstėme apkasuose. Kulkosvaidininkai prigludo prie kulkosvaidžių ir laukė. Atėjo vakaras, aprimo šaudymas Ką mums daryti? Trauktis iš stovyklos? Vieni sako trauktis, kiti- ne Vis dėlto paklausėm Rupūžėno ir pasitraukėme. O gaila buvo palikti tokią tvirtovę, tokius bunkerius, kuriuose šilta, jauku, įruošti gultai iš abiejų pusių. Pastatyti skardiniai pečiukai, ir sklinda jauki šiluma...
Traukėmės, persiskyrę į dvi dalis. Nutarėm susitikti Upytės girioje. Žinojom, kad ten yra privačios žmonių pievos, Ėriškių pievomis vadinamos. Vasarą ūkininkai pripjaudavo šieno, sukraudavo miško daržinėse. Žiemą veždavosi šieną į namus. Nukeliavome tuos penkiolika kilometrų ir apsigyvenome daržinėse, kurios buvo išdėstytos viena šalia kitos. Laukėm per visą dieną, kada pasigirs Rodų miške mūsų stovyklos sprogdinimas. Kitaip bunkerių, suręstų iš tokių storų rąstų, nesugriausi. Iki vakaro išlaukėm. Nesprogdina "Be reikalo palikom tokią tvirtovę”,- apgailestavo Vladas Drąsutis. Sutemus mūsų vadas siunčia vyrus į žvalgybą. Pakinkė arklį, ir rogėse penkiese išvažiavo. O naktis buvo labai tamsi. Nors pirštu durk į akį. Kai jie pasiekė pamiškę, kur gyveno ūkininkas, šis pasakė, kad rusai stovyklos neaptiko. Partizanai pastebėjo kareiviškas pėdas ištrypta, išmindžiota visa pamiškė. Palengva ausis įtempę mūsų kovotojai slinko į mišką. Pirmiausia jie priėjo užmaskuotą slėptuvę, kuri buvo apstatyta eglaitėmis jos neliestos, neišvartytos Vyrai eina link apkasų kurie supa visą stovyklą. Sustoja pasiklauso. Tyla. Vienoje vietoje per apkasus buvo padaryta iš karčių lieptelis, kad sargybiniams, kai ateina sargybos pasikeitimo metas, nereikėtų šokinėti per apkasus Vladas Drąsutis, antrojo skyriaus skyrininkas, pirmiausia perėjo per lieptelį. Antanas Valikonis-iš paskos su kulkosvaidžiu. Čia pat ir kiti vyrai. Išgirdo traškėjimą, ir staiga balsas “Kto idiot!”Drąsutis jau buvo netoli nuo bunkerio, o Valikonis ant lieptelio. Tamsu, nieko nematyti. Ir Drąsutis iš automato paleido dvi serijas į tą vietą, iš kur pasigirdo “Stoj”, ir skubiai atsitraukė atgal.
- Ir nieko nesužeidė?- užklausiau pasakotojo.
- Nespėjo, nesusigaudė. Tamsu, neįžiūrėsi žmogaus Gal jie pamanė, kad ten saviškiai vaikšto. Nieko nesužeidė. Vladas Drąsutis vėliau žuvo. 1948 metais už Ramygalos.
Vyrai grįžę laimingai, papasakojo, kas juos ištiko. O rytą, apie 11 valandą, išgirdome mūsų stovyklos sprogdinimą. Taip širdį suspaudė! Skaičiuojame tuos sprogdinimus. Granatomis nesusprogdinsi. Reikia tolu sprogdinti. Jau keturi bunkeriai driokstelėjo. Jau ir mūsų virtuvę susprogdino. Toje stovykloje buvo gerai užmaskuotas šaudmenų sandėlis, kuriame laikėme ginklų atsargas, radijo aparatūrą. jeigu jį būtų sprogdinę, taip būtų driokstelėję, kad dangus suvirpėtų. Neišgirdome ir visi lengviau atsikvėpėme, kad neatrado mūsų ginklų saugyklos. Juk kariauti dar reikės.
Po trijų savaičių nuėjome į tą mūsų stovyklą. Traukė pamatyti, koks ten vaizdas liko. Baisu: bunkerių vietose tik duobės stori sienojai išdraskyti suplėšyti. Mes juokaujame mūsų Kremlių sugriovė. O ginklų sandėlis sveikutėlis. Neužtiko. Pasiėmėm tik radijo aparatą ir grįžome atgal... Pavasarį skirstėmės į mažesnias grupeles jau tada partizanai pradėjo vadintis slapyvardžiais ir kiekvienas būrys turėjo savo vardą. Buvo "Vėtros” būrys, kurio vadas- Kazimieras Vaznonis-Vėtra, kitas “Blėkos" būrys, vadovaujamas leitenanto Blėkos. Aš- "Rupūžėno" būrio partizanas. Buvo dar ir "Niemčių" būrys
- Iš kur toks pavadinimas?- pasiteiravau.
Vyties apygardos partizanai: Danielius Kriščiūnas-Liubka, Algirdas Kriščiūnas-Gebelsas, Kazimieras Vaznonis-Vėtra
- Jie beveik visi dėvėjo vokiškas uniformas
- O kokios jūsų uniformos?
- Įvairios,- atsakė Juospaitis,- kas dėvėjo lietuviškas karių uniformas, kas šaulių, kas civiliai apsirengę- Visko neišpasakosi. Reiktų savaitę ar daugiau kalbėti.- nutilo buvęs partizanas, atsiduso.
- O kokios kautynės jums labiausiai įsimintinos, kurios pareikalavo daugiausia aukų?- klausinėjau, nedaviau žmogui ramybės, bijodamas, kad jis ko nors nepraleistų.
- Ak tos išdavystės, išdavystės! jeigu jų nebūtų buvę, gal ir praradimų ne tiek daug turėtume. Dėl vieno išdavimo įvyko labai žiaurios kautynės. Tai buvo mano partizanavimo pradžioje.
1945 metų pavasarį, prieš pat Velykas, mes apsistojome netoli nuo Pašilių miško. Prie Judikonių kaimo pasistatėme būdą. Apipylėme ją durpėmis, kad šilčiau būtų, kad vėjas neišgairintų. Ir pečiuką įtaisėm. Įmeti kelias sausas malkas, ir šilta ir valgyti galim išsivirti. Būtume gal ilgiau ten gyvenę, jei ne išdavystė... Mūsų būry partizanavo jau pagyvenęs nepriklausomybės laikų savanoris Narsutis. Vardo nebeprisimenu. jį vadindavo Pociuku. Mat jis buvo mūsų virėjas Be šių pareigų, jis dar padėdavo ir maistu apsirūpinti. Pasakojo, kad jis viename ūkyje šaudė kiaules. "Pasiėmiau šautuvą, prisidėjau prie peties, ir poc- bekonas išsitiesė”. Nuo to jam ir prigijo Pociuko slapyvardis. Geras, sąžiningas buvo žmogus. Nieko negailėjo Lietuvai. Bet va jo du sūnūs nuėjo išdavystės keliu. Abu juos lietė mobilizacija. Bet jie nėjo į mišką, o slapstėsi. Tai į kieno nors kluoną įlįsdavo, tai tvarte pratūnodavo, tai pas savo tetą Rimaitienę pernakvodavo. O ji gyvena prie pat Pašilių miško. Ten tuo laiku telkšojo toks nedidelis Gudelių ežerėlis, kuris dabar jau užaugęs, švendrynu pavirtęs. Rimaitienė ir Narsutis-Pociukas- sesuo ir brolis. O Rimaitienės du sūnūs, Antanas ir Jonas, partizanavo mūsų būryje. Taigi partizanai Rimaičiai ir besislapstantys Narsučiai buvo pusbroliai. Kada ir kaip saugumas užverbavo Lietuvos savanorio vaikus sunku pasakyti, bet kad jie mus apsistojusius Pašilių miške, išdavė, nėra abejonės Ant savo tėvo užvedė kareivius.
- Kaip gi galėjo tai atsitikti?- nusistebėjau ir pasiruošiau klausytis Juospaičio pasakojimo apie tą išdavystę.
- Kartą broliai Narsučiai nutarė persirengti baltinius. Pakeliui eidami, iš pradžių jie užsuko pas Mešką, gyvenantį Lydikonių kaime. Meška irgi partizanavo mūsų būry. Jo slapyvardis-Bimba. Paskui užeina broliai pas
savo tetą Rimaitienę. Ten randa jos du sūnus partizanus. Pavalgo visi ir išeina. Narsučiai eisią pas Čepkų, gyvenantį pamiškėje, įlįs į kluoną ir permiegos. Rimaičiukai pasuko į mišką. O pasirodo, jie buvo sekami.
- Nejaugi vaikai galėjo užvesti kareivius ant savo tėvo?- aš vis dar negalėjau patikėti.
- Ir mes tada net nepagalvojome. Narsučiai žinojo, kad tėvas miške ir kad ten yra nemaža partizanų. Bet kur toji vieta, tiksliai nežinojo. Miškas didelis jie pasekė, matyt pagal traškėjimą, nes naktimis dar šaltukas laikydavos Kai eini, tolokai girdisi traškėjimas. Saugumiečiams buvo nurodyta tiksli mūsų vieta. Anksti rytą- apsupimas.
Kaip tik tą rytmetį labai anksti, dar prieš aušrą, pabudo buvęs savanoris. Jis- virėjas. Po statinaite, kurioje buvo pripjaustyta kiaulienos pakišo malkų, užkūrė ugnį. Jokių dūmų, kadangi malkos sausos gerai dega. Dar prieš saulės patekėjimą darbštusis savanoris išvirė valgyti.
Ir aš ankstokai pabudau. Eisiu nusiprausti. Nusimečiau milinę, kuria buvau užsiklojęs, kad šilčiau miegočiau. Užsirišau diržą su šoviniais ir išlindau iš būdos. Pistoletas prie šono. Automato neimu. Apsitrinsiu sniegu, apsiprausiu. "Koks tu šiandien ankstyvas”,- kalba man virėjas O taip skaniai kvepia mėsa! Lyg nujausdamas, kad aš seilę ryju, jis paklausia “Kokią porciją imsi?” Taip meiliai kalba lyg būtų mano tėvas, nenujausdamas, kad tuoj pabirs kulkos. “Kadangi toks ankstyvas, pats pasirink”. O tame katile supjaustyti kiaulienos gabalai: ir riebesni ir liesesnį. “Kad pirmasis atsikėlei- išsirink". “Man nesvarbu koks gabalas klius”,-sakau jam ir išsiimu šaukštą, kurio kitame gale šakutė. Savanoris ima ją ir nenujaučia kad šūviai jį tuoj nukirs. Pasilenkia į katilą, kad man mėsos gabalą užgriebtų... Aš pakėliau galvą nuo katilo, ir staiga lyg iš žemės išdygo du kareiviai su automatais. Tarp tankių eglaičių už kokių keturių metrų ryto aušroj pasirodė tokie ryškūs jų siluetai. jie, matyt atslinko tyliai, iš pasalų nudūrė sargybinį Cingą ir apsupo mūsų bunkerį. Kai tik savanoris pasilenkė į katilą, išgirdau “Ei, parni, zdavaites!”Jie galvojo, kad mes gyvi pasiduosim, kadangi mūsų padėtis beviltiška. Aš stvėriau už Valterio ir griūdamas kirtau į juos. Jie paleido į mus ugnį ir parpuolė ant žemės. Lietuvos savanoris sukniubo ant katilo. Aš įšokau į bunkerį, kad pasiimčiau stambesnį ginklą. O viduj- sujudimas, panika nes šūviai pradėjo košti mūsų būdą. Ji buvo apipilta durpėmis, bet beveik visos žemės nubyrėjusios į apačią. Viršuje liko tik šakelės su užsilikusiu plonu durpių sluoksniu Kulkos kedena švilpia o apačioje nepraeina per storą sluoksnį. Mes prie žemės prisispaudę. Padėtis beviltiška. Niekur neišbėgsi. Tada Rimaičių Antanas pro tarpdurį išmetė į lauką vokišką kulkosvaidį ir pamėgino pats išlįsti iš būdos. Tik iškišo galvą ir, apsipylęs kraujais, susmego. Tuomet jo brolis Jonas už kojų įtempė Antaniuką. Bet jis jau buvo negyvas. Reikia mėginti granatomis gintis. Aš sviedžiau vieną į kareivius ir rusai atsakė granata. Ji nukrito prie durų. Tai buvo puolamoji granata be skeveldrų. Tik dūmų privarė į vidų. Po manęs Jonas Rimaičiukas sviedė granatą ir staigiai iššoko iš būdos. Paskui jį ir aš išlindau ir paleidau kulkosvaidį į darbą. Tik bėda kad per eglaites nematyti, iš kur šaudo. Iš būdos jau išlindo beveik visi partizanai. Tik vienas, jau senyvo amžiaus žmogus, šoko ištiktas nelenda lauk. "Ką su juo daryti?”- klausia Mykolas Valikonis. Tada įšliaužė į vidų Kaulaitis ir mėgino, už kalnieriaus paėmęs jį tempti. Nesiduoda. Ką su juo daryti? O šaudo, trata be perstojo. Ir palikom tą pagyvenusį žmogelį bunkeryje - nutilo pasakotojas Bronius Juospaitis.
Įėjo į kambarį jo žmona Stasė, per patį pasakojimo vidurį atnešė užkandžius ir pasiūlė valgyti. Aš atsikalbinėjau, sakiausi, kad sotus esu, nes nakvojau pas artimus gimines Bet panevėžiečiai visuomet labai vaišingi. Negalėjau atsisakyti kavos puoduko.
- Kiek jūsų ten žuvo?- sriūbčiodamas kavą, klausinėjau.
- Penki,- Juospaitis pastatė nebaigtą gerti kavos puoduką ir vėl įniko į prisiminimus.
- Išsiveržėm, išsikapstėm iš tos pragaro duobės, priguldę daug okupantų ir palikę žuvusiųjų draugų lavonus juos kareiviai nuvežė į Ramygalą ir nudrėbė aikštėj. Tik savanorio Narsučio lavoną atidavė saviškiams. O jo sūnūs, vos spėję palaidoti tėvą. užsikabino šautuvus ir pradėjo vaikščioti kartu su skrebais.
- O ar tebėra gyvi tie broliai Narsučiai?- savo klausimais nedaviau ramybės buvusiam partizanui.
- Vieno tikrai nebėra tarp gyvųjų. Nušovėm jį 1946 metų vasarą. Juk reikėjo atsiskaityti už mūsų aukas ir jų pačių tėvą savanorį.
- O kaip juos paėmėt?
- Kartą jie atvažiavo pas savo tetą, Rymaičiukų motiną, kurios sodyba stovėjo prisišliejusi prie miestelio. Gal koks kilometras iki Ramygalos. Jie ten dažnai užsukdavo. Gal prabilo jų sąžinė, kad stengėsi padėti našlei tetai. Gal norėjo išpirkti savo kaltę, o gal tik pasirodyti kitiems žiūrėkite, kokie mes geri- partizanų motiną globojame! O tuokart jie atėjo derliaus nuimti. Mes žinojom, kad jie ten bus. Apsupom sodybą. Manėm, kad jie iškels rankas ir gyvi pasiduos Bet kur tau- pradėjo šaudyti į mus Atsakėm tuo pačiu. Vienas brolis vietoj krito, o kitas sužeistas paspruko.
Pasisukom grįžti- o nuo miško pusės atvažiuoja trys pastotės kareivių. Koks šimtas metrų nuo jų. Kas gi dabar bus? Kur dingti? Mūsų kelias-į mišką, o jie iš ten atvažiuoja, prisikrovę malkų, susėda ant jų. Automatai rankose. Šiek tiek aprimome, kai supratom, kad tai aviatoriai iš aviacijos remonto dirbtuvių, kurios stovėjo gimnazijos kieme. Priartėjome vieni prie kitų Pirmoji pastotė pristabdė arklį,, sustojom ir mes, nužvelgėm vieni kitus. Tada Rupūžėnas mostelėjo ranka- važiuokite! ir prasilenkėme: jie į miestelį, mes į mišką nuėjome.
Vos jie pasiekė vieškelį- atbirbia trys mašinos, pilnos kareivių. Mat jie girdėjo mūsų susišaudymą su Narsučiais ir pagalvojo, kad miškiniai užpuolė aviatorius. Jie atskubėjo į pagalbą, o jos nereikėjo. Grįžo mašinos į miestelį. Žmonės pasakojo, kad buvo nubaustas aviatorių vadas, jog jis skrebus paliko likimo valiai.
Ir vėliau aviatoriai pasimaišydavo tuose miškuose Mat ten buvo trys miškai: Pašilų, Gudelių ir Gudeliukų (dabar Gudeliukų ežeras visai užakęs). O jie, tie ežerai, buvo išsimėtę maždaug per kilometrą vienas nuo kito. Aviatoriai čia atvažiuodavo ančių pašaudyti. Kai tik jie pradeda antis pyškinti viename ežere, jos pakyla ir nuskrenda į kitą. Tada rusai eina prie kito ežero. Taip vieną kartą, eidami skersai mišką, užėjo mūsų stovyklą. Mes tuokart tenai nebuvome. Dienos metu paprastai neišstatydavome sargybos. Kareiviai suprato, kad čia partizanų stovyklavietė, bet jos nelietė. Paliko kaip radę. Nieko nežinodami, naktį sugrįžome į savo buveinę ir sugulėm. Rytą žiūrim- ant kelmo iš medžioklinių šovinių sudėta penkiakampė žvaigždė. Nors aviatoriai ir nebuvo tokie pavojingi, bet dėl šventos ramybės išsikėlėm iš tos stovyklos.
Noriu papasakoti dar vieną atsitikimą, kuris įvyko per vienas Velykas. Žiemai Rupūžėno būrys buvo išsiskirstęs mažomis grupėmis. Buvom sutarę susirinkti į vieną vietą pavasarėjant. Susitikom antrąją Velykų dieną Masiokų kaime pas pažįstamą ūkininką, o to ūkininko žmonos brolis-skrebas. Nepiktybinis skrebas galima kentėti. Jo viena koja trumpesnė. Ir kam jam, šlubiui, reikėjo susidėti su tais velniais, kurių vadas Kusmočius-tikras šėtonas!... Mums bedienojant tame kluone, pranešė, kad Kusmočius persigėręs velykinio alaus, eina per kaimą su savo sėbrais ir šaudo į dangų. Mūsų vadas Armonavičius kad subjuro: “Ok tu, rupūže biednas! Reikia juos pamokyti!” Šeimininkė, pamačiusi, kad mes ruošiamės susidoroti su skrebais ėmė maldauti: "Nenušaukite mano brolio. Durnelis jis, kiša galvą, kur nereikia. Nešaukite jo”. "Kulkos neskiria katras geras, katras blogas-pasakė Rupūžėnas- jei liks gyvas, paleisime". Riogsojo ten tokia jauja, pro kurią turėjo praeiti skrebai. Prislinkom, nusitaikėm ir sutartinai paleidom ugnį. Nenušovėm šeimininkės brolio, tik prigrūmojom: “Mesk, gyvate, šautuvą ir dumk iš čia, kad tavo kvapo neliktų. O tai baigsis kaip Kusmočiui". Jis, šlubis greitai bėgti negali. Šlubykšt šlubykšt nukulniavo, dingo iš aklų. Pasiėmėm jo šautuvą. O skrebas be šautuvo- ne skrebas. Nei žmones pagąsdinsi, nei buožes pašokdinsi. Ir načialninkai nebepasitikėjo. Iš pradžių dar duodavo jam kur nors pabudėti, vėliau atstatė ir nuo tų pareigų, ir šlubis paliko skrebo amatą.
O mes, atsiskaitę su Kusmočiumi, turėjome keltis kur nors toliau nuo Masiokų kaimo. Tą vakarą kad pakilo audra ąžuolus vertė iš koto, stogus plėšė. Mums reikėjo nukakti 18 kilometrų- į Pauslos mišką, kuris jungėsi su Pagirių ir Lėno miškais. Įstrigo ta naktis ilgam į mano atmintį gal ir todėl, kad žmonės dainą sudėjo:
Vieną kartą per
Velykas Atsitiko toks dalykas,
Kad Kusmočius su draugeliais
Prie Masiokų gavo galą.
Vėjas dūko, stogus pešė,
Velnias peklon dūšią nešė...
Vėjas, lietus, dargana- iki kaulų permirkom, pavargome...
Žmonės saka per vainą visaip atsieina. Ir mums vienąkart panašiai atsitiko- su savaisiais susišaudėm. Kėlėmės tą pavasario vakarą mes iš vienos stovyklos į kitą. O žygiuojant, kaip įprasta būrio priekyje kilometro nuotoliu nuo visų eina du vyrai. Tai pirmoji danga. Antroji danga slenka iš paskos 200- 300 metrų atstumu. O jau paskiau seka visas būrys. Mums reikėjo pereiti vieškelį, už kurio driekėsi lygus dirvonėlis. O toliau- krūmai. Kelias klampus, tamsoka. Ant vieškelio stabtelėjom- vadas pasiuntė kelis vyrus maisto paieškoti. Ir vėl drožiam į savo stovyklą. Nespėjo paskutinieji vyrai pereiti per vieškelį, ir pirmąją dangą užklausė: "Parolį!” Staiga užkluptas Karininkas (Jo pavardės neprisimenu) užmiršo tą parolį ir vietoj teisingo atsakymo ištarė iš kažkur ištrauktą žodį. Iš anos vieškelio pusės iš karto prabilo kulkosvaidis. Gale ėjusieji vyrai sugriuvo į vieškelio griovį. O pirmuosius partizanus tiek priplojo prie žemės, kad atsišaudyti galėjo ne pastatę automatą ant ragų, bet paguldę ant šono. Ir tada iš anos vieškelio pusės pradėjo rėkti: nešaudykite- savi! Jie mat atpažino Karininko balsą.
Daug įvairių nutikimų buvo per tuos partizanavimo metus, daug mūšių, daug žiaurių kautynių, įsimintinas toks vienas susidūrimas su priešu, kur netekome daug vyrų. Ir vėlekos išdavystė. Tada mus puolė gausūs NKVD daliniai. Kelias dienas tratėjo giria nuo šūvių, nuo žmonių vaitojimo_-nutilo mano pasakotojas, norėdamas susikaupti, prisiminti žuvusiųjų vardus. Žiūrėjau į susimąsčiusį buvusio partizano veidą ir labai norėjau, kad jis kuo daugiau papasakotų.
- Dabar jau atėjo laikas viską prisiminti, prikelti iš užmaršties tuos žmones kurie ginklu pasipriešino prievartai,- kalbėjau jam ir prisiminiau poeto E. Matuzevičiaus mintis kurias jis išsakė man laiške, perskaitęs rezistentų pasakojimus mano knygoje “Kraujo upeliai tekėjo”. Poetas rašė: “Mane ta knyga giliausiai sukrėtė, sujaudino!... Užfiksuota tai, kas galėjo ir gali palaipsniui dingti istorinėje užmarštyje... Apsilpsta žmonių atmintis, miršta ir patys rezistencijos dalyviai, istorinių ano meto įvykių liudininkai. O, kaip reikia viską operatyviai, tiksliai užrašyti, užfiksuoti, palikti ateičiai tuos reikšmingus užrašus- tiltus, primenančius anuos kraupius metus ir didvyriškų žmonių likimus...”
Bronius pakilo, nuėjo prie knygų lentynos ir ištraukė pilkai mėlynais viršeliais seną sąsiuvinį.
- Mes rašėm savo būrio dienoraštį,- kalbėjo Juospaitis- buvo vienuolika tokių sąsiuvinių. Išsaugojom tik šį, trečiąjį, sąsiuvinį, kiti-dingo.
Vartau partizanų dienoraštį. Pradžia rašyta žaliu, paskui violetiniu ir keli puslapiai- juodu rašalu. Dviejų žmonių rašyta.
- Kas tie žmonės?- klausiu.
- Antaniukas Vaitelis ir mano brolis...
- Ar Antaniukas kapitono Vaitelio, Vyčio apygardos vado, giminaitis?-pasiteiravau.
- Ne, tik bendrapavardis. Tai buvo Ramygalos gimnazijos mokinys. Antaniukas. Viesuliuko slapyvardžiu... Noriu papasakoti apie kautynes, kur Viesuliukas ir kiti partizanai žuvo. Išdavė. Daugėla. Toks partizanavo mūsų būry. Pradėjome įtarti, kad jis išdavinėja. Kas iš to, kad jis už išdavystę sumokėjo savo gyvybe, bet buvo per vėlu.
Tą rytą prieš saulės tekėjimą sargyba pastebėjo, kad kareivių praeita, nes rasa nukrėsta. Rupūžėnas įsakė: "Pirmas ir antras skyriai, užimkite pozicijas o kiti sutvarkykite stovyklą. Nepalikite maisto!”Sugulėm į griovį, apžėlusį krūmais, ir gerai užsimaskavome. Jie prisiartino visai netoli nuo mūsų. Dvidešimt metrų, ne daugiau. Manėm, kad nepastebės ir pro šalį praeis. Karininkas pasilipo ant kalniuko, gerai užmaskuoto, mostelėjo ranka ir griebėsi už automato. Mes paleidom ugnį. Jie atsakė tuo pačiu. Ir prasidėjo toks susišaudymas, toks pasiutęs tratėjimas, kad, rodėsi, dangus maišosi su žeme. Iš pradžių galvojom, kad nedaug tų enkavedistų, bet vėliau paaiškėjo, kad jų būta labai daug, net trys šimtai mašinų, prigrūstų kareivių. Didesnioji mūsų vyrų dalis spėjo pasitraukti. O mus, dvidešimt keturis partizanus, iš visų pusių apsupo. Neatlaikėm pirmojo smūgio, atsitraukėm ir vėl išsidėstėm. Sužeidė Viesuliuką, Ramygalos gimnazijos mokinį Antaną Vaitelį, kuris iš dešimtos klasės išėjo partizanauti. Jis išviliojo iš skrebų būstinės į lauką vieną labai bjaurų skrebą, išplėšė iš jo rankų ginklą, nušovė jį ir su tuo šautuvu atbėgo į mišką... O dabar štai Antaniukui koją peršovė. Rusų šaudymas aprimo, nes mes nemažai jų paklojom. Tada jie iš kitos pusės pradėjo mus spausti jau daug gausesnėmis jėgomis Antra kulka kliudė gimnazistą Viesuliuką. jis ištarė: “Nebegaliu judėti, palikite mane". Mes nebegalėjom laikytis, turėjome trauktis Čia žuvo ir mano pusbrolis Vladas Čiplys, Alfonsas Rimkūnas iš Ramygalos miestelio, Antanas Valikonis. Šiek tiek atsitraukėm, o Viesuliukas nebegalėjo. jis gynėsi iki paskutiniųjų,... Bronius nutraukė pasakojimą, paėmė į savo rankas pilkai mėlynais viršeliais sąsiuvinį, atvertė trečią puslapį ir padavė vėl man. Žaliu rašalu rašyta gražia rašysena Tai gimnazisto Viesuliuko ranka. Skaitau
“Trečios Velykos miške
Šįmet, tai yra 1947m. jau trečios Velykos švenčiamos miške. Žinoma, jos daug kuo skiriasi nuo nepriklausomybės laikais švenčiamų Velykų, bet beveik niekuo nesiskiria nuo dviejų praleistų vergijos metų Velykų švenčių. Skirtumas tik tas, kad per pirmas miške švenčiamas Velykas buvo daug neramios vilties kuo greičiau sulaukti laisvės. Pirmą slapstymosi pavasarį dar tebeėjo karas, todėl visi manė kad dar tuo pačiu karu bus sutramdytas žiaurusis bolševizmas..."
Skaitau paskutiniuosius Antaniuko puslapius užrašytus prieš pat mirtį: “Apsiniaukęs birželio 13-tos rytas Šlapi, per naktį keliavę rasotais nuo lietaus krūmais sulindom į miškelį prie pat plento. Dar ankstus vasaros rytas bet judėjimas plentu jau eina. Šiandien, matai, penktadienis (Panevėžyje turgus) užtat vežimai ir mašinos tik ūžia, tik tarška. Rasos karoliais apsikarsčiusiais karklų krūmais prislenkam per kelis žingsnius iki plento. Šlapi, visą naktį keliavę ir akių nesumerkę, sekame plentą. Rytas drėgnas ir šaltas. Ant peršlapusių drabužių užsideda šerkšnas, pamėlynavusiom rankom spaudžiam ginklus ir, lyg laukdami grobio vilkai, kalename dantimis. O už kelių žingsnių mašinos tik eina, tik zvimbia... "
- Viesuliukas narsiai gynėsi, nepasidavė gyvas bolševikams,- pasakojo toliau Juospaitis- Štai kaip jo didvyrišką priešinimąsi aprašo mano brolis, kuris po Antaniuko mirties tęsė mūsų žygių dienoraštį,- jis atvertė vienuoliktą puslapį. “Antram skyriui susišaudžius ir pakilus trauktis, Viesuliukas pasisakė sužeistas esąs. Pauliaus pulimiotas neveikia. Tai jie mažai atsišaudydami traukėsi... Iš užpakalio pasigirdo kelių mašinų ilgos serijos, ir tuo metu krito negyvai Valdininkas ir Sušinskas. Toliau jie dar persiskyrė į dvi dalis, o Viesuliukas visai vienas liko atskirtas. Rusų nupasakojimu, labai narsiai gynėsi. Matydamas kad nebepabėgs, šaudė iki paskutinio šovinio. Nušovė keletą rusų, o ant galo pats su granata susisprogdino..." Juospaitis papildė:
- Po kautynių buvo tiek įsiutę, kad daug prarado savųjų- pririšo negyvą Viesuliuką prie vežimo ir nuvilko į Ramygalą... Mes gi, apsuptieji, sulaukėm nakties ir mėginom išeiti iš apsupimo. Tyliai prišliaužėm prie jų, staiga automatais ėmėm pliekti ir pralaužėm pirmąją liniją. Priartėjom prie antrosios. Liko tik šimtas metrų nuo priešų. Jau pasiruošėm antrajai atakai. Ir kad pradėjo raketom duoti! Šviesu nuo jų, lyg diena būtų. Ir vis žeria kulkas į mus. Suvarė mus atgal.
Aš su savo grupe tik trečią dieną ištrūkau iš apsupties. Mes nutarėm, kad geriausia veržtis per lankas į Ramygalos pusę. jau pasimatė bažnyčios bokštas. O jie tikėjos, kad mes veršimės į mišką gilyn, o ne į miestelio pusę. Perbridom liaušius (liaušiai- tai prakasti grioviai vandeniui nubėgti iš ežerų) ir be kautynių išėjome. Rytojaus dieną sužinojome, kad kitoj grupėj žuvo dar vienas partizanas- Antanas Valikonis, slapyvardžiu Viršila. Jis buvo pagyvenusio amžiaus. Žuvo palikęs žmoną ir mažus vaikus.
- O kur buvo palaidoti tie visi žuvusieji?- užklausiau.
- Ne palaidoti, o suversti į sąvartyną. Prie Ramygalos kapinių buvo toks žvyrynas, iš kur smėlį veždavo. Ten žmonėsir šiukšles pildavo. Tai ir po tų kautynių partizanų lavonus nudrėbė į tą šiukšlyną. Naktį mes su patikimais miestelio gyventojais surinkom juos ir palaidojom į ten pat esančias kapines. Ir savo brolį ten palaidojau.
- O kada jis žuvo?
-1948 metais per žolines. Mes tada kėlėmės iš Raguvos miško į Rodų pušyną. O brolis kartu su kitu vyru atsiskyrė nuo mūsų, nes turėjo užeiti pas ryšininkę. Susikalbėjom, kad visi susitiksime sutartoje vietoje. Mūsų gana nemažas būrys tiesiu keliu nužingsniavo per pievas į Rodų mišką, jie dar užsuko pas merginas. Rado tenai dar tris mūsų būrio vyrus. Merginos juos pavalgydino, ir jie nakčiai sugulė ant šieno. Kažkas nugirdo apie juos ir užrodė skrebams. Anksti rytą jie buvo apsupti ir visi žuvo: du Garuckai, Kazimieras Drąsutis, Siurba ir mano brolis. Juos visus sumetė į šiukšlyną. Rytą atėjo mūsų ryšininkė ir pasakė: ‘Tavo Joniuko nebėr..." Sąvartyne buvo penki partizanai. Reikia palaidoti kapinėse. Gavau pas pažįstamą kaimyną lentų, du draugai sukalė karstus. Surinkau nemažą vyrų būrį, kad padėtų palaidoti. Juk čia pat miestelis. Reikalinga patikima sargyba. Dalyvavo ir kito būrio vadas, kadangi ir jo brolis, Kazimieras Drąsutis, kartu su kitais ten krito. Pakinkėm penkias pastotes, sukrovėm karstus ir važiuojam. Bet ratai dar-dar-dar taip darda nakties metu toli girdėti. Pavojinga. Tada ant pečių užsikėlėm ir tylūs, susimąstę slinkom. Tai šitokia mūsų kovos draugų paskutinė kelionė. Neilgas jų gyvenimas, nedaug džiaugsmo tepatyrė... Netoliese išstatyti kulkosvaidžiai, prie jų prigludę vyrai. Jei pasirodys skrebai ar kareiviai, ir jiems reikia gultis į žemę. Gal ne čia, juos garbingai palaidos. Negailės kalbų prie kapo duobės... Paskubomis iškasėm negilias duobes. Niekas nesutrikdė pakasynų, nes Krekenavoj buvo dar nesibaigę Žolinės atlaidai, ir skrebai ten buvo užsiėmę.
Tolstant nuo brolio kapo, toks graudumas užėjo, toks sunkumas užgulė širdį. Vienas likau Lietuvoj. Kaip pirštas Tėvas motina- antri metai Sibire. Ir mano kovos draugui Vyteniui graudu, brolį Kazimierą užkasus. Jis man ir sako: "Užsukam į mūsų stovyklą. Pašnekėsim, nusiraminsim”. Nuėjom, pažįstamų radome. Buvo ir merginų: Jadvyga Žardinskaitė ir seserys Narkevičiūtės Šios abi seserys mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute, o jų viena sesuo- partorge Ramygaloje. Tai ta pati Narkevičiūtė, kuri vėliau Kaune ėjo aukštas pareigas. Mat ji vokiečių okupacijos metais kartu su raudonaisiais partizanais buvo nuleista į Lietuvą. Todėl bolševikų valdžia jai atsidėkojo.
Mes Vytenio stovykloje. Pastatyta alaus bačkutė, vyrai rūko merginų atneštus papirosus “Sparnai“ (buvo tokia rūšis). Pasivaišinę jau ruošėmės grįžti pas savuosius Vytenis ir saka “Kur jūs dabar nakčiai eisite Gali dar pastebėti bežiburiuojančius, berūkančius". Ir sugulėm. Rytą girdim-tu, tu, tu atbėga kažkas. Įvirto uždusęs sargybinis ir raportuoja skyrininkui: "Rusai vaikšto po beržynėlį". Apsupo mus nelauktai, netikėtai. Trijų draugų vėl netekome... ir vėl išdavystė.
- Narkevičiūtės išdavė?- pasiteiravau.
- Ne. Leonas Kriščiūnas. Ir tik vėliau išsiaiškinome. Mat per karą jis ėjo kartu su vokiečiais tarnavo SS daliniuose. Rusai jį paėmė į nelaisvę ir grąžino į Lietuvą. Retai taip atsitinka, kad bolševikai paleistų esesininką. Ir grįžo jis namo. Lyg ir slapstėsi nuo valdžios, susitikdavo su partizanais, bet į mišką nenuėjo. Pradėjo skrebus užvedinėti ant partizanų. Viena tokia išdavystė buvo labai akivaizdi, kad net jo brolis Algirdas nukentėjo (ir jis partizanavo).
Vieną kartą netoli nuo Ėriškių jis susitiko su savo ir kitais pažįstamais. Susėdo ant žvyrduobės krašto. Buvo rudens metas Šaltoka; drėgmė, vėjas i šsitraukė Leonas Kriščiūnas iš po skverno buteliuką. “Išgersim, apšilsim",-užsivertė ir pats vaidina, kad geria Naktis tamsa Kas ten supaisys, išgėrė jis ar ne. Ir perleido per rankas ir viskas.
- Užmigote?- paklausiau.
- Dar ne. Jie norėjo išbandyti vokišką kulkosvaidį, kurį ką tik suremontavo. Lauke nenorėjo be reikalo šaudyti, kalenti nakties metu. O netoliese gyveno gerai pažįstamas žmogus. Jis turėjo rūsį, užpiltą žemėmis. Eina pas tą ūkininką. Ant rūsio durų spyna. Čia pasimaišo ir pats gaspadorius. “Užeinam, vyrai, į vidų. Alaus turiu”. Ant stalo uzbonas rankšluosčiu uždengtas. Bet mūsų vyrus jau tada tai vieną, tai kitą pradėjo pykinti. Povilas Smilga (slapyvardžiu Vėjavaikis) iš pradžių alaus negėrė, paėmė raktą ir nuėjo į rūsį kulkosvaidžio išmėginti. Išbandė, pilną rūsį privarė dūmų ir pagalvojo, tad tas blogumas nuodūmų. išbėgo laukan su draugu. Alaus uzbonėlis jau lauke pastatytas. Užgers, pykinimą nuo dūšios išvarys. Kur tau! Dar blogiau. Poviliukas išsivėmė ir pakėlė galvą-pamatė, kad kareiviai tik bėga bėga. Nepatikėjo savo akimis nes buvo tamsoka. Nusipurtė. Enkavedistai jau buvo apsupę sodybą. Iš visų pusių kulkosvaidžiai. Ir paleido į partizanus. Keturi vietoj krito. Povilas Smilga sužeistas pateko į kareivių rankas
- Ar jūs dalyvavote tame susidūrime? - paklausiau Juospaičio.
- Nedalyvavau bet viską žinau. Mat po tų kautynių pasklido kalbos kad vyrai prisigėrė, ir juos girtus užklupo rusai. Reikėjo išsiaiškinti. Kaip ir visuomet po kiekvienų kautynių, reikėdavo apygardos vadui duoti raportą apie kautynes. Mūsų būrio vadas man saka “Eik tu Direktoriau (aš turėjau Direktoriaus slapyvardį), ir pasek, kur visą naktį buvo tie penki vyrai. išsiaiškink, su kuo susitiko, pas ką užėjo". Aš su keliais vyrais nusekiau įvykių pėdsakais. Pirmiausia užėjome pas ūkininką Mažeiką. O jo brolis Viktoras partizanavo kartu su mumis. Todėl mes ir pasitikėjome tuo ūkininku. Jis patvirtino, kad Povilas Smilga su kitais vyrais buvo užsukę į jo sodybą. Nebuvo girti. Užeina pas kitą žmogų. Rankelę, ir jis tą patį kalba. Ir dar pranešė, kad po tos “oblavos” enkavedistai išsivedė tų namų šeimininką, kur alum vaišina. Nušovė, kad liudininkų nebūtų ir ant nieko nekristų įtarlmas. O geriausiai apie viską papasakojo pats susidūrimo dalyvis Povilas Smilga.
- Betgi jis sužeistas pakliuvo saugumui į rankas- paklausiau Juospaičio, nesupratęs ar viską gerai nugirdau, ar kai ką praleidau.
- Taip, jis pakliuvo į jų nagus. Jį leisgyvį nugabeno į Panevėžio ligoninę, bet partizanai iš ten išvadavo.
- Iš ligoninės? - nusistebėjau.
- Taip, iš ligoninės ir tai ne pirmas atvejis Dar anksčiau iš ligoninės buvo išvaduotas Juozas Kučys kuris irgi sužeistas pateko į enkavedistų rankas ir taip atsidūrė ligoninėje. Ne iš gailestingumo sužeistus partizanus jie veždavo į ligoninę gydyti, o tikėdamiesi, jie pasveiks ir apie viską prakalbės.
- Tai gal ligoninėje dirbo jūsų žmonės?
- Aš jau minėjau Jadvygą Žardinskaitę. Ji mokėsi Kauno medicinos institute ir turėjo ryšių su partizanais. Kai miškiniai sužinojo, kad Juozas Kučys sužeistas guli ligoninėje, sukombinavo, kad jadvygą pasiųstų praktikon į Panevėžį. Ir taip su jos pagalba iš MGB nagų buvo išvaduotas mūsų vyras. Povilą Smilgą ligoninėje jau saugojo ginkluoti kareiviai. Jau daug sunkiau. Bet vis tiek išvadavo. O Jadvyga buvo iššifruota. Vos spėjo jinai dingti iš akių. Visur jos ieškojo: ir pas seserį Ukmergėje, ir institute. Jos ten neberado. Baigėsi jos mokslai. Perėjo į nelegalų gyvenimą, vėliau atsidūrė miške.
Kai mane sužeistą, nukraujavusį, be sąmonės numetė ant sniego kartu su kitais lavonais po kiek laiko pastebėjo, kad turiu gyvybės ženklų, - ir aš atsidūriau Panevėžio ligoninėje. Sargybiniai tada stovėjo ne tik pačioje palatoje, bet sekiojo iš paskos kai nešdavo su neštuvais į operacinę. Ginkluoti prie ligoninės durų. ginkluoti kieme... - nutilo mano pasakotojas man pasiūlė sulčių ir pats atsigėrė.
- O dabar papasakokite apie jūsų lemtingą sužeidimą, po kurio baigėsi jūsų kovos,- paprašiau aš, matydamas kas mūsų susitikimas baigiasi.
Jadvyga Žardinskaitė-daktaras Dolidis ir Antanas Barkauskas-Brakonierius
- Vis sunkiau darėsi miškuose. Siautimas po kaimus, krūmų ir miškų “šukavimas", nuolatinės išdavystės praretino mūsų gretas. Žūdavo ne tik eiliniai kovotojai, bet ir vadai. Krito mūsų narsusis vadas Stasys Armonavičius-Rupūžėnas. 1948 metais netekome ir Vlado Drąsučio-Vytenio. Tada aš tapau būrio vadu. Mane juo paskyrė Vyčio apygardos vadas Žygaudas, pavarde Smetona. Vardo neatsimenu. - pasakė Juospaitis
Kadangi aš apie Žygaudą žinojau iš jo giminaičio Eligijaus Smetonos, tai prisiminiau, kad tuo laiku Vyčio apygardos vadas buvo Alfonsas Smetona. Jis žuvo 1950 metais birželio 27 dieną. Tada iš Kauno atvažiavo rusų kariuomenė, apsupo bunkerį, kur buvo Vyčio apygardos štabas. Po labai įnirtingų kautynių Žygaudas žuvo kartu su kitais štabo pareigūnais.
Juospaitis porino toliau:
- Taigi Rūpužėno būrio vadu mane Žygaudas paskyrė. Juo aš išbuvau iki 1951 metų, iki to lemtingo sužeidimo. - atsiduso buvęs partizanas. Tiek neramių metų praėjo, tiek išgyventa tiek iškentėta kalėjimuose, lageriuose. O paskui, sugrįžus į Lietuvą...
- Nuvargę, sušalę, šlapi grįždavome į savo bunkerį, ir rodydavosi, kad nieko geresnio ir nereikia. Kūrenasi geležinė krosnelė, sklinda maloni šiluma. Žinai, kad saugu, nes išstatyta patikima sargyba. Netoliese krūmuose ir arklys prunkščia. Tai mūsų arklys. Jisa labai reikalingas. Prisikepę pas žmones duonos parsiveždavome į mišką. Už Krekenavos stovėjo malūnas. Prie to malūno buvo sovchozas. Ten laikydavo nemažai kiaulių, kurias miltais šerdavo. Geros, riebios kiaulės. Nuvažiuojam naktį, prisišaudom, kiek mums reikia, sukraunam į roges bekonus ir grįžtame. Mėsą išdalijam žmonėms, ne bolševikams. Jie išsūdo. išrūko, dalį pasiima sau. O kitą mes kiekvienu momentu galėdavom pasiimti, kai tik pristigdavom mėsos...
- Vasario mėnesį, tą paskutiniąją mano laisvo gyvenimo žiemą, mane kviečia apygardos vadas į Pagirių mišką. Pakinkėm arklį ir trise rogėm išvažiavom. Gerai nušertas arklys prunkščia paukščiu skrieja sniegas nuo pavažų girgžda groja. Prietema Mums nieko nebaisu, atrodo, kad Lietuvoje priešų nebeliko... Žiema žiema ta paskutinioji žiema!... O Pagirių miške balsus siautimas. Nebesutikau Žygaudo. Reikėjo sprukti atgal. Nevažiuosi viešais keliais nevažiuosi su šviesa. Vis prietemomis, pamiškėmis. Kol suvažinėjom į abu galus, visa savaitė praėjo.
- Grįžtame į savo būrį - o čia svečių beesama- kito būrio vadas Paukštelis-Jonas Vepštas su keturiais vyrais į svečius atėjo. Dalijamės įspūdžiais.
Mano vyrai pasakoja, kaip jie praleido laiką man nesant ima kalbėti, kaip pas juos atklydo nuo medžiotojų pasimetęs šuniukas. Taip prilipo tas šuniukas prie mano būrio vyrų, kad negalima nuo jo atsikratyti. Matyt tas padaras nejaučia skirtumo: ir medžiotojai, ir partizanai su šautuvais. Nėr kaip tuo padaru atsikratyti. Mano vyrai žinojo, kad šuniuko ieškos medžiotojai. O jis slankioja aplink stovyklą, vakarui atėjus, gulasi prie bunkerio durų. Paveji j5, vytine sušeri, jis paskalija ir vėl gr5žta uodegą vizgindamas ir sugalvojo vyrai, kaip juo atsikratyti. Nelabai protingai sugalvojo. Turėjo seną kiaulės pūslę. Pribėrė žirnių ir pririšo šuneliui prie uodegos ir kaip jis pasinešė iš būdos! Vyrai pasakojo, kvatojo nenujausdami, kad ši štuka geruoju nesibaigs "Ter-terkšt. ter-terkšt po mišką, jau nebesigirdi ir vėl artinasi bar-barkš, bar-barkš”-, pasakojo ir vienas, ir kitas. Bariau vyrus "Kaip jums negaila gyvulėlio. O be to, kiekvienas pagalvos iš kur ta pūslė? iššifruos mus Negudriai, vyručiai, sugalvojote”. Bet padaryta, nebeatitaisysi.
Buvo sekmadienis. Kovo pradžia. Atbėga uždusęs sargybinis- per žiūroną užmatęs tris ginkluotus “Ar tai skrebai, ar medžiotojai, negaliu pasakyti, bet kad su šautuvais, tai aiškiai mačiau”, neatgaudamas kvapo, kalbėjo sargybinis
Kai mes kur nors praeidavome, niekuomet pėdsakų nepalikdavome. Su eglės šaka užtrindavome, paskui vienas iš mūsų, eidamas atbulas, su sieteliu sniegą užsijodavo. O šuns pėdsakų neužtrinsi. jo visur pripėduota Todėl tie medžiotojai, kurie pasigedo savo šunelio ir atėjo į mūsų stovyklą. Lietuviai, atrodo, geri žmonės. Vieną klausinėjam- jis žegnojasi nieko bendro su bolševikais neturįs. Kitą kamantinė jam. “Už save tikrai atsakau, garantuoju. O už aną,- parodė į trečią medžiotoją,- neatsakau. Jo sūnus milicijoje dirba”. Ką daryti? Jų nešaudysi, nors pamiškėse buvo išklijuoti atsišaukimai, įspėjantys medžioti, grybauti ir uogauti draudžiama! Ką gi daryti? ir paleisti negalime jie- panevėžiečiai ir, be to, vieno sūnus. jei tikėti ano žodžiais, milicininkas. Iki vakaro išlaikėme. Paskui paleidome. Aš griežtai įspėjau” Galėjom jus sušaudyti. Kalėjimų neturime Gal jūs ir dori žmonės. Į svetimą širdį neįlįsi. Paliekam jums gyvybę ant jūsų sąžinės".
Paleidom ir nutarėm patys pasitraukti iš tos stovyklos. Kur eiti? Galvojom, galvojom ir nutarėm keltis už Nevėžio į Skilvionių mišką. Pasikinkėm savo arklį, dar iš žmogaus vieną pasiskolinom ir važiuojam. Kartu su mumis ir penki Paukštelio vyrai. Keliai užpustyti, gilu sniego.
Arkliai greitai pavargo, apsiputojo. Vargais negalais pasiekėme Tvankstį (vietovę šalia Ėriškių). Paukštelis sako: ”Persikelkim per Nevėžį, o ten galėsime apsistoti pas mano pažįstamus. Pailsėsim ir galėsime vėl toliau traukti”. Taip ir padarėme. Pasiekėme tą ūkininką, kur Paukštelis ne kartą buvęs, todėl ir pasitiki juo. Žmogus mus mielai sutiko: ”Kur jūs tokią naktį važiuosite. Pamiegokite, pailsėkite ir tada darykite, kaip jums geriau pasirodys”. Arklius pastatėm į tvartą. Užkandom, kambary ant grindų pasitiesėm šieno ir sugulėm. “Kur namų šeimininkas, kad jo nematyti?" -užklausiau Paukštelio. jis man paaiškino: “Pasiėmė arklį ir išvažiavo į kalvę”. išvažiavo, tai išvažiavo. Gal jam neatidėliotinas reikalas šįvakar. Paukštelis žino, ką kalba Čia jo geras pažįstamas. Kitaip argi mes būtume apsistoję pas nepažįstamus.
- Kiek jūsų vyrų ten buvo?- pasiteiravau Juospaičio, nujausdamas kad čia toje sodyboje įvyks lemtingas susidūrimas
- Apie aštuoniolika- atsakė jisai. - Užsnūdom. O toks saldus miegas tada buvo. Tas paskutinis laisvas miegas Tik pradėjus aušti, atbėga sargybinis- “Girdėjau kulkosvaidžių diskus barškant - visai arti rusai”. Kai įgelti visi pašokom iš guolio ir išnėrėm iš trobos Bet kareiviai jau buvo apsupę sodybą. Išdavimas - ir kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo to šeimininko darbas. Mat jis buvo nutvertas varant samagoną. ir tada jį užverbavo. Tik spėjom išsidėstyti, ir pasipylė ugnis Beviltiška padėtis kadangi mes užklupti netikėtai, o kareivių labai daug. Jie gerai pasiruošę, apgalvotai puola, žinodami mūsų jėgas. Trauktis iš sodybos į atvirą lauką būtų beprotybė. Mums beliko gintis iki paskutinio šovinio.
Buvo kovo keturioliktoji diena Saulė jau ankstokai patekėjusi. Tirštas rūkas. Nieko nematyti. Mes jų artyn į sodybą neprisileidžiame. Nuo šūvių trenksmo, nuo ugnies ir dūmų, rodos, maišosi žemė su dangum. Kažkur klykia moterys - namų šeimininko seserį peršovė; kažkur išgąstingai žvengia arkliai - mūsų arkliai, tvarte uždaryti plėšosi. Rusai pradėjo mus apšaudyti padegamomis kulkomis. Vienas iš mūsiškių, Zolomskis, niekam nieko nesakęs, pakilo ir pasileido bėgti. Ir paspruko, kaip vėliau patyrėme, išnešė kailį nepakliuvęs ant taikinio... Uždegė kluoną, o tenai arkliai. Per šūvius girdėti žvengimas. Taip besišaudant patekėjo saulė. Rūkas gal kokį pusmetrį pakilo nuo žemės Aš visai netoli matau kareivius. Užriko garnizono viršininkas Tichomirovas ”Pasiduokite, gyvybes
Vyties apygardos Vėtros ir Paukštelio būrių partizanai
dovanosime”...Masiokas smarkiai sužeistas. Man pačiam dešinę ranką peršovė. Atbėgo Jadvyga Žardinskaitė: ”Sužeidė Danielių! Negaliu kraujo sustabdyti. Arterija perkirsta..” O aš negaliu atsitraukti nuo automato. Nors ir ranka sužeista, bet tvirtai laikau ginklą ir tratinu į priešą. “Paukštelį nušovė", - išgąsdinta, pasimetusi su ašaromis man kalba Jadvyga. Tada rusai vėl nutraukė ugnį, ir pasigirdo tas pats balsas”Gy vybę dovanosime, pasiduokite?’ Aš jam šaukiu: ”Išleiskite iš sodybos nekaltas moteris!" Turėjau galvoje namų šeimininko žmoną ir seserį, kuri buvo sužeista. Jos iškėlė rankas ir eina į kareivius. Išleido jas, nešaudė. O rūkas pakilęs dar aukščiau, matyti nutolstančios moterys. Įžiūriu ir priešo kulkosvaidį už kokių 400 metrų. Jis pastatytas ten, kur mes norėjome trauktis. Prisitaikiau ir trumpom serijom kirtau iš automato. Suvirto kareiviai nutilo kulkosvaidis. Mūsiškiai irgi paleido ugnį, sekdami mano pavyzdžio. Girdžiu rusiškus balsus ”Davaite patrony!”Lyg pakriko priešas. Kol jie užsitaisys naujus šovinius, reikia mėginti prasiveržti... Šioje sodyboje toliau laikytis neįmanoma jau dega ir gyvenamasis namas. Karšta nuo artimos ugnies. Mums reiktų veržtis nuo degančio kluono kampo į Skilvionių miško pusę. Bet pasirodo, tuo laiku kareiviams atėjo pastiprinimas... atvažiavo dešimt mašinų enkavedistų. Nežiūrint į tai, mes pakilome veržtis ir braunantis per pirmą liniją, į mane pataikė visa serija. Peršovė petį, šoną, plaučius pervėrė, sužeidė abi kojas iš burnos pliūptelėjo kraujas... Negaliu įtraukti oro, kvėpuoti negaliu, dūstu. Praradau sąmonę...
Toje sodyboje žuvo Jonas Vepštas-Paukštelis, Jonas Masiokas-Ąžuolas Danielius Kriščiūnas, Edvardas Daučiūnas-Jokeris... Marytė Štarolytė, Jadvyga Žardinskaitė, kaip ir aš, pakliuvome į enkavedistų rankas iš kautynių išsiveržė Viktoras Mažeika ir Klevas(pavardės neatsimenu). Kareiviai manė, kad aš nebegyvas. Kartu su kitais lavonais mane įmetė į sunkvežimį, nuvežė į Ramygalą ir nudrėbė ant sniego... Atsibudau tik Panevėžio ligoninėje.
Mano plaučiai peršauti. O kadangi kurį laiką leisgyvis gulėjau ant sniego, dar prisidėjo plaučių uždegimas. Pradėjo mane gydyti, rūpestingai slaugyti. Chirurgas Girdzijauskas įstatė į plaučius knatus, kad valytusi. Duoda deguonies, nes trūksta oro. Dūstu. Kelis kartus perpylė kraują. Labai geras žmogus tas daktaras. Nežinau, ar dar gyvas. Nusilenkčiau jam, padėkočiau, nes tada to padaryti negalėjau... Lyg per sapną girdžiu Girdzijausko žodžius: ”Pirmą kartą savo praktikoje turiu tokį ligonį, taip sužalotą, tokį skylėtą...”Nežinau, ar sapnuoju, ar kliedžiu... Jaučiu moteriškas švelnias rankas. Spaudo, gniaužo mano raumenis paskui įduria- suleido vaistus. Bandau praplėšti akis. Iki šiol nieko nematydavau. Po paskutinio kraujo perpylimo pradėjo grįžti regėjimas. Praplėšiau akis- seselė sėdi. Buvo nuklojusi antklodę, dabar palengva uždengia ir išeina Prie durų dar atsisuka. O ten stovi du ginkluotieji. jie neatsitraukia nuo palatos durų. kai neštuvais nešė mane į operacinę, ir jie norėjo įeiti, bet daktaras neįleido. Prie durų pasiliko.
Jau geriau matau. Greta mano lovos kabo lentelė. Smulkių raidžių dar neįžiūriu, bet didesnes matau; Jonas Klioris Tokios pavardės man dar neteko sutikti. Matyt buvau labai panašus į tą partizaną, kad tapau Klioriu. Aš pasisavinau tą pavardę. Jeigu jie pripažįsta kad aš Klioris tai kodėl gi man juo nebūti... Dažnai prarasdavau sąmonę ir nežinodavau, kur mano tikrasis gyvenimas kur sapnas prasideda Vėl užėjo sunkumas. Oro pristigau. Vėl duoda deguonį... Aš vėl sapnuos skraidau...
Paskutiniais savo partizanavimo metais aš dažnai sapnuodavau keistus sapnus. Kelis kartus per savaitę vis regėdavau tuos pačius kankinančius sapnus. Lyg sodyba mūsų tėviškėje, tas pats kluonas... Kautynės, rusai puola. Baigiasi mano šoviniai. Netoli stovi tokia didelė dėžė. Ją atplėšiu - o ten ne šoviniai, o vinys. Nėr kuo šaudyti. Dedu į automatą vinis ir šauna Matau, kad jos nepasiekia enkavedistų, krinta prie jų kojų. Juokiasi, kvatojasi kareiviai ir, atstatę šautuvus, artinasi prie manęs. Šauna pataiko man į plaučius. Sunku kvėpuoti. Dusina dusina. Šaukiu rėkiu per miegus ir atsibundu. Guliu prie kelmo jis į šoną įsirėžęs... Įlindo tas sapnas į mano sapnų karalystę, atmintinai išmokau sapnuoti. Ir kai tik nepatogiai miegu jį vis regiu, tą kankinantį sapną. Bet tada girioj miegodamas pabusdavau, ir baigdavosi košmaras O dabar čia ligoninėje, negaliu pabusti iš tos kankinančios būsenos. Imu žnaibyti šonus, pilvą. Per vieną perrišimą daktaras sako "Kodėl tavo pilvas nagais sudraskytas. Pririšim dešinę ranką..." Kairė ranka buvo smarkiai sužeista.
Ketvirtą savaitę, kai jau pradėjau sveikti, privirto palata saugumiečių. "Pavardė?” “Jonas Klioris". “Kur gimęs?” Ką gi jiems pasakyti? "Nežinau...” “Kaip gi savo gimtinės gali nežinoti?" - stebisi saugumiečiai, griežia dantimis “O kur dirbai paskutiniu metu?" - vėl kamantinėja. Aš meluoju, fantazuoju. Patikrino, taip ir baigėsi mano melagystės Bet dar teisybės nesakau "Kodėl melavai?" - keikiasi, grūmoja man. "Dar sąmonės nebuvau atgavęs. Viskas susimaišė. Pamačiau gale lovos tokią kortelę ir nesąmoningai pasakiau O dabar teisybę kalbu: aš - Jonas Masiokas”. Žinau, kad Jonas tose kautynėse žuvo. Atstojo nuo manęs. Bet vieną kartą kad sujudo sargybiniai, kad subėgo saugumiečių kirbinė į palatą! Gal jie pajuto, kad mane gali išvaduoti iš ligoninės. Išplėšė mane iš gydytojų rankų ir nugabeno į Lukiškių kalėjimą. Su Jono Masioko pavarde aš atsidūriau tenai. Bet Lukišky atsitiktinai sutikau pažįstama milicininką, ir baigėsi mano melas. Gavau savo gimdytojų pavardę ir vardą.
Po kiek laiko mane dar nebaigusį gyti išvežė į Šiaulius, kadangi mes tada priklausėme Šiaulių sričiai. Visą mėnesį mane tardė toks juodaplaukis papulkininkis Mašakovas ar Mišakovas. Šiandien tiksliai jo pavardės pasakyti negalėčiau. Juodaplaukis papulkininkis. Sužinojau tada kokia yra tikroji kančia. Užmauna jų vadinamą “rubašką" ant pilvo ir pradeda veržti, veržti. Atrodo, viduriuose mazgas užrištas ir kažkas jį nori ištraukti iš vidurių. “Prakalbėsi, svoločlau, ar dar tylėsi?" Mato, kad liežuvio nebepaverčiu, atpalaiduoja “rubašką". "Kiek žmonių nušovei?”-vėl rėkia šaukia “Raskit Įrodymų, kad bent vieną nušoviau”, - vartau liežuvį, šiaip taip lemena “Iš namų žmones išvarydavai!” - meta man šiuos ir kitus kaltinimus. Jie žinojo, kad mano įsakymu penki žmonės turėjo išsikelti iš Ramygalos Sužinodavome, kad tas ar anas šnipinėja kenkia mums ir pasiųsdavome raštą; PER 24 VALANDAS DINGTI iŠ MIESTELIO! “Aš visą laiką buvau prieš žudynes Žmogus - ne paukštis, kad taip lengvai nušautum’” - kalbu jiems iškankintas, išsekintas Tik susikeikė saugumiečiai, “davaj ješčio rubašku!” - suriko juodaplaukis tardytojas. Užmovė šitą kartą ant krūtinės ir pradėjo veržti. Rusė seselė tikrina pulsą. Veržė, veržė, rakino, rakino, kol kraujas šoko iš nosies ir burnos. Atleido veržimą, nes mano galva kraujo klane.
Paskui rankas surišo, suveržė. O dešinės rankos sąnarys dar nesugijęs. Pasistoję ant taburečių du budeliai pakėlė mane ir užkabino už kablio. Iš pradžių dar galėjau pasiekti kojomis vieną taburetę ir atsiremti. Išmušė ją iš po kojų. Rodos - trūks sužeistas sąnarys iš skausmo skėryčioju kojomis kad pasiekčiau grindis ir atsiremčiau. Tada jie po kojomis pastatė įkaitintą elektros plytelę. Tik jos prisilieti, svyla dega spirga kojų pirštai.
Kad ištverčiau, pačios mintys lenda į galvą; tu ne vienas pakabintas ant sąnarių... Visa Lietuva pakabinta... Ne tau vienam surakinta krūtinė, ne tu vienas plūsti kraujuose. VISA LIETUVA!..
