STASYS BUTKUS - SUKAKTUVININKAS
Jo laikraštinio darbo 40 metų sukakčiai atžymėti
Sunku įsivaizduoti “Karį” be Stasio Butkaus. Turbūt, nėra ir nebuvo Lietuvoje laikraštininko, kuris vienoj redakcijoje būtų išdirbęs 22 metus, gi jis tiek išdirbo “Karyje”. Šiais metais Stasys Butkus švenčia savo 40 metų laikraštinio darbo sukaktį.
Manome, kad šia proga verta plačiau praskleisti Stasio Butkaus gyvenimo knygą.
Šį pasaulį Stasys Butkus išvydo 1897 m. kovo 13 d. Kurtuvėnų miestelyje, Šiaulių apskr. Vadinasi, žmogus gimė žemaičiu. Būdamas 10 metų amžiaus, pradėjo lankyti Žadvainių dvare rusų valdinę pradžios mokyklą. Lankė tiktai dvejus metus. Mat, mokytojai rusai nesutiko mokyti lietuvių kalbos ir katalikų tikybos, tai mokiniai, jų tarpe ir St. Butkus, “sustreikavo” ir 1909 m. nuo viduržiemio metė mokslą. Atidarius Kurtuvėnuose lietuvių “Saulės” pradžios mokyklą, Stasys joje mokėsi 1910-1912 metais.
Stasio Butkaus tėvas buvo laiškanešys, nors pats skaityti bei rašyti, galima sakyti, nemokėjo. Nešiodavo jisai laiškus iš Bubių pašto agentūros į Kurtuvėnus, nes čia pašto nebuvo. Jau iš mažens Stasys buvo pripratintas prie rašto. Žmonės, daugiausia moterėlės, atėjusios atsiimti laiškų iš Amerikos ar kariuomenės, nebeturėdavo kantrybės toliau laiško nešti perskaityti, o pačios nemokėdamos rankos rašto skaityti, prašydavo Stasiuko, dar jauno vaiko, padėti. O kai perskaitydavo, tai teiraudavosi, gal gali į laišką atsakyti. Taip Stasys Butkus ir “pradėjo” savo pirmuosius žingsnius visuomeninėje tarnyboje.
Laiškų rašymas St. Butkų paragino bandyti ir į laikraščius parašinėti. Iš pradžių parašinėdavo trumpų žinučių, o 1912 m., vadinasi, prieš 40 metų, pabandė ir straipsnelių. Pirmas toks buvo įdėtas Seinų “Šaltinyje” antrašte “Amerikon važiuoti, ar kariuomenėn eiti?” (sic!).
Be rašymo platino ir spaudą.. Daugiausia išplatindavo “Šaltinio”. Stasio vardu jo ateidavo po 40 egzempliorių. 1911 m. Kurtuvėnuose buvo įsteigta pašto agentūra, ir Stasio tėvas nebeteko savo senojo užsiėmimo. Užtat Stasys iš pašto gaudavo naudos. Nešiodavo telegramas ir už jas gerokai uždirbdavo. Tai įgalino Stasį keletą laikraščių įsirašyti, knygų nusipirkti ir tuo būdu per save toliau lavintis vargo mokykloje.
Karo metu 1915 m. nuo vokiečių Stasys pabėgo į Rusiją. Iš pradžių dirbo dvare, o 1917 m. vasario 5 d. pateko į rusų kariuomenę. Tarnavo 203 pėst. pulke, 53 darbo batalijone Murmane, o 1918 m. pradžioj lietuvių batalijone Smolenske.
1918 m. kovo 15 d. grįžtant į Lietuvą, vokiečiai St. Butkų paėmė į nelaisvę ir paleido tik birželio 24d. Grįžęs iš nelaisvės, dirbo Kurtuvėnų dvare, o 1918 m. gruodžio 13 d. stojo Vilniuje savanoriu. 1919 m. sausio 1 d. dalyvavo pirmajame Lietuvos vėliavos pakėlime Gedimino Kalne ir pirmojoj jos garbės sargyboje.
1919-1920 m. dalyvavo frontuose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Vienerius metus buvo kulkosvaidžių būrio būrininkas, o kitus — dirbo pulko štabe. Iš kariuomenės paleistas 1921 m. lapkričio 24 d.
Už karinius ir visuomeninius nuopelnus Stasys Butkus apdovanotas:
Vyties Kryžiumi II rūšies 3 laips.,
Vytauto Didžiojo ordinu 5 laips.,
Savanorių Kūrėjų medaliu,
Lietuvos Nepriklausomybės med.,
Vytauto Didž. ordino med. 3 Ips.,
Latvijos Nepr. medaliu su kardais ir
Ugniagesių medaliu “Artimui Pagelbon”.
1922 m. rugpiūčio 1 d. St. Butkus perėjo dirbti į “Kario” redakciją, kur kaip redakcijos sekretorius tarnavo iki 1944 m. Taigi, 22 metai karinės spaudos fronte!
Stambesnieji St. Butkaus raštai yra šie:
1. Karui siaučiant — Amerikos Sandaroje,
2. 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulkas — “Karo Archyvo" leidiny,
3. Apie didįjį knygnešį Jurgį Bielinį — Knygnešio knygoje,
4. Laisvei švintant — Amerikos Vienybėje.
Be tiesioginio darbo Karyje St. Butkus yra redagavęs vienkartinius leidinius:
1. Savanoriai kūrėjai,
2. Savanoris kūrėjas ir šias knygas:
1. Savanoris 1918-1920 m. ir
2. 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulkas 1919-1934 m.
St. Butkus gimnazijos mokslus baigė 1928 m. Kaune.
Bendram vaizdui derėtų priminti, kokiose organizacijose mūsų jubilijatas dalyvavo. Be eilės kitų, daugiausia dirbta Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungoje. Buvo Sąjungos centro valdyboje ir taip pat Kauno skyriaus valdyboje. Ėjo pirmininko, vicepirmininko ir sekretoriaus pareigas tiek centro valdyboje, tiek Kauno skyriuje. Pabaigoje buvo centre garbės teismo nariu.
Tokia stambiais bruožais St. Butkaus išgyvento gyvenimo “statistika”, kariniu terminu tariant, “tarnybos lapas”, tikrai vertas pagarbos ir pasididžiavimo. Viena iš to “tarnybos lapo” ryšku, kad mūsų jubiliejatas buvo ir yra savo tautos uolus ir ištikimas sūnus, kuris ne vien plunksna, bet, kaip sako, kardu ir kalaviju kovojo už josios gyvybinius reikalus. Lietuva didžiuojasi, turėdama tokių sūnų, kaip Stasys Butkus. Tai tikrai neeilinis (buvo vyresnis puskarininkas, tarp kitko!) lietuvis pilietis.
Turbūt iš prigimimo Stasys paveldėjo nepaprastą meilę, uolumą, sąžiningumą savo pasirinktam darbui. Jisai sąžiningas su kaupu kaip kovotojas, kaip laikraštininkas ir pagaliau — kaip žmogus. Ar tai ne viena iš didžiųjų dorybių!
Mums šiandien tenka atiduoti pagarbą mūsiškiam jubiliejatui, ir mes jaučiame, kad su mumis visi buvę Lietuvos kariai — Kario skaitytojai!
Taigi, pagal lietuviškosios kariuomenės komandą ir sakome:
— Ramiai! Pagarbą tiesiog!
Juozas Valtys
