GYVENIMO ALELIUJA
Tomas Žiūraitis, O. P.
Užsidėjęs kuprinę ant pečių, prispaudęs ginklą prie širdies, kupinas tikėjimo ir vilties išėjo Lietuvos karys. . . Išėjo į tarptautinį frontą prieš tarptautinę pabaisą. Seniai jis paliko tėviškės sodybas ir Rūpintojėlius pakelėse, nes naujo gyvenimo apkasai jį šaukia, gyvenimo prisikėlimas — Aleliuja tenai visų mūsų laukia.
Sunku kartais tikėti tuo Aleliuje, kai mirties pabūklai vis labiau atgyja, kai jauni vyrai, lyg rudens lapai, vis gausiau kapuose nutyla. Mintimis grįžti tėviškėn. .. Kas gi ten kapus suskaitys, skausmo gelmes išmatuos ?!
Sunku būtų suprasti Aleliuja, jei mūsų karys tik ginklu pasitikėtų ir žemės tikrovėje sau atsakymo jieškotų. Lietuvos karys, kaip ir kiekvienas kovos didvyris, niekada tokio atsakymo nepasigedo. Jis kovojo ir kovoja už pilnutinį gyvenimą, kurio jokie kapai amžinai nepalaidoja, joks akmuo ant kapo angos ilgiau nesilaiko. Jis kovoja tiesioginiai ar netiesioginiai už savųjų sodybų laisvę, už savo Smūtkelių rūpestį. Mūsų kario ir jam panašių kovos pergalės prasmė ir stiprybė glūdi tuščiame Dievo ir žmogaus kape, Dievo ir žmogaus prisikėlime, religiniame ir tautiniame atgimime. Nes žmogiškumas yra mirtiespriežastis, dieviškumas — prisikėlimo ir prikėlimo galia. Taip galvojantis karys žvelgia toliau, ryžtasi kur kas atkakliau. . . Kančia jam nėra ir negali būti bausmė, mirtis — vartai į gyvenimą: šventos kovos kuprinė — kryžius yra palaima, nes tokį Dievas myli, taigi ir kryželį duoda; teisingojo kovūno granatos sudraskyta širdis yra nemaraus gyvenimo sėja... Ir pagaliau teisingos kovos kario grįžimas į tėviškės namus yra savomis rankomis tos sėklos vaisiaus nuraškymas, stiprinant laisvės brolius ir seses naujiems žygiams, laimėjimas, vis didingesniam gyvenimo Aleliuja. . .
Todėl nenugalimas Dievo ir tėvynės karys, nes jis regi ne tik kapus, neviltį, bet jis dažnai mato buvusį Getsamano kapą prie Baltijos, kur Lietuva buvo palaidota ir prisikėlė. Jis nuolat prisimena buvusį Dievo ir žmogaus Getsamane kapą tolimoj Žemėj, kur Išganytojas buvo palaidotas, kapo anga sunkiu akmeniu užversta, priešo sargai užantspauduotą kapą saugojo, bet... Teisingasis ir kapuose gyvas! Jis prisikėlė! “Jo čia nėra, nes Jis prisikėlė, kaip yra sakęs. Ateikite ir pamatykite vietą, kur Viešpats buvo paguldytas” (Mt. 28,6). Nėra kape to, kurs verkė dėl savo tėvynės, kurs pildė savo Tėvo valią...
Po sunkių kovų mūsų karys mėgina Prisikėlimo tikrovę labiau prisiminti. Ir iš naujo matai, kaip klastingo priešo sargyba nuo Tiesos pergalės, kaip žydų rašto žinovai, kunigai bėga pas išsigandusius sargus, brukdami stambų pinigą ir melą: “Sakykite, kad Jo mokytiniai atėjo naktį ir Jį pavogė, mums bemiegant” (Mt. 28,13). Bet Pilotas nebaudė papirktų sargybinių už “apsileidimą”, jis tylėjo, nes buvo tikras Kristaus Prisikėlimu. Net tada, kada apaštalai buvo kalėjiman metami, rykštėmis plakami, visokiais “prasikaltimais” puolami, tačiau niekad žydai nedrįso primesti apaštalams kaltinimo, kad jie kareivius papirko, valdžios antspaudą išniekino, Kristaus kūną pavogė. Asmeniškai apaštalams tai primesti — jautė priešas savo bejėgiškumą, nes perdaug būtų buvę užsipuolama. Juo labiau, kad Kristus po Prisikėlimo 40 dienų žemėje gyveno: kalbėjo, vaikščiojo, valgė, aiškino Šv. Raštą, rodė žaizdas (Lk. 24); paskiau pasirodė daugiau kaip 500 brolių vienu kartu. Jis pasirodė Jokūbui, visiems apaštalams (I Kor. 15, 6-8). Padaliau atsirado dar vienas, tai šv. Tomas netikėlis, kuris pasakė tik tada tikėsiąs į Kristaus Prisikėlimą, kai pats savo akimis įsitikinsiąs (Jn. 20,19-30). Įsitikino! Negali to paneigti ištisų amžių papirkti sargai, budeliai ir pikčiausias bolševizmas, kuriam niekas nesvarbu — tik jų “rojus” be Dievo, žmoniškumo, laisvės, be padoraus rūbo ir sotaus kąsnio žmonėms. . .
Mūsų karys ir išėjo į bekraštį frontą už pilnutinį gyvenimą, jo atstatymą. Jis paliko tėviškės sodybas, Rūpintojėlius pakelėse, nes naujo gyvenimo apkasai jį šaukia, gyvenimo prisikėlimas -Aleliuja tenai mūsų visų laukia. Lietuvio kario tikėjimas, ginklas ir viltis — religinio ir tautinio prisikėlimo paslaptis!
