TRYS ROŽĖS ŽIEDAI
“Tau, sesute, puikios gėlės,
O man kardas prie šalies”...
Buvo laikai, kada širdy šimtai pavasarių žydėjo, kada jaunystė žiemos speigus sudegindavo. Rodos, visą žemę, su jos skausmais, vargais ir džiaugsmais, apkabinęs išbučiuotum. Tada neklausiau, kada saulė leidžiasi, ar teka; kada pavasaris, ar žiema. Aš gyvenau. Aš sirpu. Aš degiau. Rodos, visus žemės vargus Nemune paskandinčiau, visas ašaras nušluostyčiau, o mylėti.. . Mylėti visus, nes jaunystėje neapykanta greit perdega, per trumpa. “Gulbės — kelią, gervės — kelią! Vieškeliu pačiu didžiuoju — aš važiuoju.” (K. Binkis) Taip, tai pavasaris, kuris linksmina mus tik vieną kartą gyvenime. Tik vienam Faustui buvo leista išgerti jaunystės taurę antrą sykį.
Mačiau gražią Tėvynę, iš kovų atgimstančią, žydinčią ir sirpstančią. Mačiau gražias lankas nešienautas — aš nušienausiu; mačiau pribrendusius geltonus rugius — aš nukirsiu. Mačiau puikius gėlių darželius, bet čia vakarais tik ant tvorelės parymodavau.
Ir vieną vakarą pamačiau ją, kurios akys pralenkia žibutės mėlynumą, kurios kasos — už gintarus geltonesnės, o jos žodis švelnesnis už Nemunėlio tylų bangavimą, už vėjelio dvelktelėjimą, o jos daina pralenkė mūsų devynbalsės lakštingalos giedojimą. Apsiniaukė dangus tą pavasarį ir vasarą. Nors jos kuklus žvilgsnis kažką sako, o lūpos paslaptingai šypsosi. Rudenį liūdnai parymau ant jos gėlių darželio tvorelės ir prabilau: “Nuskink, sesut, man rožę ir prisek, nes rytoj išvykstu į Kauną atlikti karinę prievolę”. Rožė. Pati gražiausia rožė papuošė mano krūtinę, o jos akys klausiamai žvalgė į mane, o lūpos tyliai sušabždėjo: “Neleisk nuvyst rožei, kad prisimintumei mane”.
Greit ir antra rožė papuošė mano krūtinę, kada sumainėm aukso žiedus.
Viesulu skrido gyvenimas. Augo, brendo nauja karta, nauji kariai, kurie žiūrėjo į gražiai žydinčias rožes. Ir man aprimo pavasariai ir, rodos, Nemunėlis per lėtai ritasi savo vaga. Iš vargų pakilusios Lietuvos dukros krovė kraitį, o aš retkarčiais žvilgterėdavau į ilgėjantį mano gyvenimo šešėlį.
Baisūs viesulai sudrebino žemę. Ne medžiai griuvo, o miestai. Klaikios pašvaistės žioravo aplinkui. Pjovė dangų lėktuvų dūzgesys. Mano žemę sukaustė retežiais. Mačiau Jos kančias, Jos skundus. Jutau prosenelių balsus, kurie įsakė mums neleisti sudrumsti jų kapų ramybės. “Ir mes kentėjom. Tačiau, pajutę nelaisvės pančius, juos sutraukėm. Puošia mūsų žemę milžinkapiai, puošia kritusiųjų kapai. O tu?”
Ir trečia rožė papuošė mano krūtinę. Ne rasos lašai ją nuplovė, tik jos gailios ašaros. “Neverk, aš greit grįšiu”. Greit... Jau 27 metai. Bet rožės niekada nevysta, kai jas krauju palaisto. Tikiu, kad jų derlius pervešlus ...
Nenusimink, kovos žirge! Dar žygiuosim pro karžygių kapus. “Marš, marš pro Žvėryną, paliai kalną Gedimino, marš, marš”...
R. Medelis
