BIRŽELIO 13-TOJI IR LIETUVOS KARIUOMENĖ

Jau gan daug kartų mūsų spaudoje teko pastebėti tokius pasisakymus: bolševikai okupavę Lietuvą, sunaikino ekonominį krašto ūkį, likvidavo policiją, Šaulių sąjungą, Lietuvos kariuomenę ir pan.

Kaip ten vyko su policija, Šaulių sąjunga ir polit. partijomis, tai jau gal kitų reikalas ir kiti gal pasisakys, ar jau pasisakė.

Tačiau, apie kariuomenę yra mūsų, t.y., buvusių karių reikalas pasisakyti ir kaip tik galima dažniau ir plačiau.

Nors okupantas į Lietuvą žygiavo kaip į Mozės jam paadėtą žemę, t.y., nejausdamas nei Lietuvos kariuomenės, nei kokio išorinio pasipriešinimo, o su artimiausiu kaimynu — Hitleriu buvo atitinkamai susitaręs, tačiau kariuomenė, kokia ji bebūtų, okupantui jau sudarė daug rimtesnę problemą ir prie jos likvidavimo jis ėjo labai atsargiai ir palaipsniui.

Iš karto paleisti — demobilizuoti tokią masę patrijotiniai nusiteikusio jaunimo, buvo nepraktiška ir net pavojinga. Okupanto tikslas buvo — perauklėti, ištempti ant savojo kurpalio kiekvieną gyvą sutvėrimą.

Pradžioje buvo izoliuota augšt. karo vadovybė: vieni buvo pasiųsti į Maskvą, neva tai į kursus, o kiti į kalėjimų vienutes, bei NKVD rūsius.

Tuojaus buvo užgožtas naujas pavadinimas, t.y. Liaudies Kariuomenė, nuimti antpečiai, užsiūtos bolševikiniu pavyzdžiu “patlycos” ir pakeisti laipsniams žymėti ženklai. Gi, kontrolei žmogaus dvasinių polėkių ir špijonažo akcijai, buvo įvesta politinių vadovų, o ruskių kalboje — polit. komisarų-politrukų kadrai.

Trumpą laiką buvo paskirti lietuviai polit. vadovai, įvairūs komunistėliai, tačiau, 1940 m. spalio mėn. pradžioje, t.y. Lietuvos kariuomenei jau esant dislokuotai Vilniaus krašte, į visus dalinius pribuvo ruskiai “angelai sargai” — politrukai. Su ruskių politrukų pribuvimu ir prasidėjo kryžiaus kelias mūsų, kad ir dar taip vadinamoje, Liaudies Kariuomenėje.

Tiesiog nėra įmanoma aprašyti lietuvio kareivio dvasinę kovą su ta įsibrovėlių dvasios ubagų indoktrinacija, nors stebint ją diena iš dienos.

Kuopos, ar tai kitokio padalinio, politruko galia prilygo padalinio vado galiai, bet tai tik tam tikrais atvejais. Gi, kas liečia karių politinį apmokymą, bažnyčią, atostogas, sargybų skirstymą, vidaus tvarką kareivinėse, tai jau buvo politruko kompetencija.

Pats tragiškiausias lietuviams kariams momentas buvo, tai artėjanti naujos priesaikos, kuri prasidėjo žodžiais: “ja graždanin sovietskago so-juza”. . . diena. Pradžioje, kareiviai nei girdėti nenorėjo apie tą naują priesaiką ir vis tvirtino: “Mes jau vieną kartą prisiekėm savo valdžiai ir mes nesame jokie graždaninai sovieskago sojuza” ir pan. Ir kai tie dvasios ubagai, politrukai, įsitikino, kad jie nepajėgs paveikti lietuvių kareivių, tai buvo pareikalauta iš lietuvių karininkų, kad pastarieji paruoštų lietuvius karius priesaikai, kitaip pasakius, brolis brolį turėjo dvasiniai prievartauti.

Priesaikos diena, t.y., vasario 13-ji, 1941 m. tikrai buvo labai sunki lietuviui kariui ir fiziniai, o tuo labau dvasiniai.

Vasario 13-tos rytas buvo niūrus ir šaltas, kai lietuviai kariai rikiavosi tam paniekos aktui, bolševikinei priesaikai. Tačiau, daugumos karių lūpos įtartinai timčiojo, akys linksmai žvilgčiojo, nes daugumoje Vilniaus kalnelių ir daug kur kitur, lengvai vėjelio dvelkiamos plevėsavo lietuviškos Trispalvės — laisvės simboliai. Politrukai, net pasikaišę savo sermėgų skvernus, tik lakstė ir jieškojo savanorių jas nukabinti, nes įsakyti jas nuimti ir dar tokią dieną, buvo kaip ir nepatogu.

Kad lietuvis kareivis neturėtų progos, ne tik ką nors veikti prieš naująjį režimą, bet kad nespėtų nei žmoniškai pailsėti, bei kuriam nors tikslui susikaupti, tai jis vis buvo genamas įvairių užsiėmimų. Reikėjo vėlai gulti, anksti kelti, rytais ir vakarais įkyri polit-padgatovka; per dienas įvairūs užsiėmimai lauke, ar tai įvairios pamokos salėje. Gi, sekmadieniais, vieton bažnyčios — įvairūs politruko pasikalbėjimai, kitaip pasakius, kvaila propaganda, miglos pūtimas į akis apie bolševikinį rojų.

Kareivių išėjimas miestan buvo visai suvaržytas, o maistas vis prastėjo, liet. lašiniai ir sviestas pavirto į grikių košę su saulėgrąžų aliejumi ir į sūrią žuvį-voblą.

Prie taip drastiškai pasikeitusių sąlygų, lietuviai kariai negalėjo prisitaikyti, kad ir labai politrukų spaudžiami ir nepasitenkinimas bolševikiniu režimu augo valandomis. Greitu laiku prasidėjo kareivių tardymai, areštai, labai užsispyrusių karių, neva tai, paleidimas atsargon, o pakeliui — jų areštas, teismai ir pan.

Tenka tik labai apgailestauti, kad daug lietuvių karių neišlaikė šalto kraujo ir atvirai priešindamiesi politrukų užmačioms, turėjo žūti per anksti ir be reikalo, o jie būtų buvę labai reikalingi atėjus tikram momentui.

1941 m. pradžioje vyko repatriacija Vokietijon ir atvirkščiai. Ta proga, politrukai stengėsi paveikti kareivius, pareiškusius norą repatrijuoti ir įvairiai bandė juos atkalbėti, net grasindami ir net nejučiomis prasitardavo, kad greitu laiku bus karas ir repatrijavę bus surasti net ir Berlyne. Tokie ir panašūs politrukų išsireiškimai tik džiugino lietuvius kareivius, nes kiekvienas suprato, kad tokia ubagiška armija ilgai kariauti nepajėgs. Ir žinoma, jei ne Amerikos ir kitų sąjungininkų milžiniška parama, tai ta “nenugalimoji” būtų buvusi nušluota nuo žemės paviršiaus.

Pasitaikydavo ir linksmesnių valandėlių mūsų kareivių gyvenime: kai politrukas vis aiškindavo, kad raud. armija yra nepobedima — nenugalima, tai mūsų keireivukai pradėjo jam tvirtinti, kad pasaulyje randasi dar ir antroji armija, t.y., neuderžymaja — nesulaikoma. Buvo turima omenyje vokiečių armija, nes tuo metu jau daug Europos armijų buvo paguldytos ant menčių. Ir kai kareiviai skaniai nusijuokdavo ir tų kurijozinių palyginimų ir politrukui viskas paaiškėdavo, tai jis tik numodavo ranka ir pasakydavo: eto čepucha — menkniekis.

Faktas yra visiems gerai žinomas, kad taip vadinama, Lietuvos liaudies kariuomenė buvo apjungta į 29-tą Pabaltijo korpą ir padalinta į dvi divizijas. Bet, vos tik išaušus 1941 m. pavasariui, jau gegužės mėn. pradžioje, abi liet. divizijos, artilerija ir kiti daliniai buvo išgrūsti į vasaros stovyklas-poligonus, vieni į Valkininkų apylinkės miškus, o kiti — į Pažeimenę, apie 8 km. į rytus nuo Pabradės miestelio. Nuolatinėse stovėjimo vietose dar buvo likę kiek karinio turto, kurio apsaugai buvo palikti nedideli karių vienetai. Atseit, lietuviai kariai buvo visai izoliuoti nuo lietuviškos visuomenės ir tas buvo padaryta visai sąmoningai. Nes, kai vyko didieji birželio mėn. trėmimai, lietuviai kariai būtų galėję sukilti ir neleisti tremtinių išvežti. Bet kai jie buvo toli nuo did. gyv. centrų, patys iš visų pusių apsupti raud. armijos divizijų ir kai viskas vyko paslapčiomis ir staiga ir visai nelauktai, tai vargšams tremiamiems ir nebuvo kam padėti.

Kaip jau žinome, tuo metu ir lietuvių kariuomenės daliniuose vyko didelė demoralizacija: kuopų vadai jau turėjo padėjėjus rusus karininkus, būrių vadais, daugumoje, jau irgi buvo tik ką baigę rusų karo mokyklas jaunesni karininkai, o lietuvių karininkų veiksmus saugojo dalinių politrukai, komsomolcai žydai ir įvairūs šnipai; prie mažiausio lietuvių dalinio pajudėjimo, jau būdavo net po kelis “angelus sargus”. Vienu žodžiu, infiltracija, nepasitikėjimas ir sekimas vyko įvairiais rafinuočiausiais būdais, kokie tik buvo išbandyti toje barbariškoje bolševikų sistemoje.

Poligonuose vyko įvairūs užsiėmimai: prieš pietus tankinė rikiuotė, bet dažniausiai įvairūs lauko pratimai, o popietėse — teorinės pamokos — statutai ir polit-podgatovka.

Tačiau jau birželio mėn. pradžioje, apylinkės miškai ir miškeliai knibždėte knibždėjo rusų kariuomenės ir vis buvo kalbama apie, kokius tai būsimus, didžiuosius manevrus.

Karininkai dar ir vakarais būdavo nuolat varginami, būdavo vis šaukiami rinktis prie pulko štabo, ar tai prie komisaro palpinės įvairiais pretekstais.

Kai visame krašte debesys ėmė niauktis, iš lūpų į lūpas ėjo įvairios kalbos, taipgi ir karių įgulose buvo neramu, o birželio pradžioje keli lietuviai karininkai dingo — pabėgo. Būtų buvę gal ir daugiau panašių įvykių, tačiau diena iš dienos, vis buvo laukiama karo pradžios, nes taip buvo pranešama repatrijavusių sutartais ženklais, gaunamuose laiškuose iš Vokietijos.

Netikėtas siaubas, kuris nusiaubė visą kraštą birželio mėn. 13-tos naktį, neaplenkė ir lietuvių karių, tuo metu buvusių vasaros karių stovyklose, ar kur kitur.

Birželio 13-tos pavakarėje, Pažeimenės lietuvių karių stovykloje, kaip kad dažnokai pasitaikydavo, lietuviai karininkai buvo pašaukti rinktis prie stovyklos štabo.

Kitais atvejais būdavo šaukiami tik kuopų vadai, ar tai visi karininkai, bet šį kartą buvo šaukiama pavardėmis ir labai skubiai. Vieni skubėjo su ginklais ir žemėlapinėmis nešini, o kiti tik su pistoletais, bet be žemėlapinių, nes nebuvo pranešta ką su savimi pasiimti.

Tačiau, gal nė vieno skubančio širdis nenujautė, jog tai jau paskutiniai jo laisvi žingsniai. Ir kai susirinkusiems buvo pareikšta, kad vykstama į gretimais esantį rusų kariuomenės div. štabą susipažinti su ruošiamų manevrų detalėmis, tai dalis lietuvių karininkų pareiškė, kad turi grįžti ir pasiimti žemėlapines su žemėlapiais. Tada jiems buvo pasakyta, kad vietoje viską gausią.

Stebėtina, kad keletai karininkų ir net vienam kitam kuopos vadui, buvo pasakyta grįžti atgal, kitaip pasakius, dar norėta nors po vieną lietuvį karininką palikti prie dalinio. Gi, kiti, vos tik įėję į rusų karių rajoną, buvo apsupti rusų politrukų, nuginkluoti, nuvežti į Pažeimenės geležinkelio stotį, suvaryti į prekinius vagonus ir niekas jų daugiau jau nebematė gyvųjų tarpe.

Prasidėjus karui, Pažeimenės įgula pajudėjo Vilniaus link ir politrukai tvirtino, kad žygiuosime Berlyno kryptimi, kas kareiviams sukėlė skanaus juoko, bet jau birželio 23 d. vakare vora buvo pasukta atgal, pro Pabradės tiltus ir buvo smarkiai žygiuojama rytų link. Pakeliui, vos tik pasirodžius vokiečių lėktuvams, kareiviai išbėgiodavo po laukus. Pavojui praėjus, politrukai vėl lakstė ir ragino kareivius rinktis ant kelio. Aišku savaime, kad po kiekvieno tokio išsilakstymo, vis mažiau ir mažiau kareivių rasdavosi ant kelio.

Tik pasiekę Polocko pakraščius, ruskiai atsipeikėjo ir pradėjo organizuoti gynybą. (Po pirmųjų kautynių, čia išliko gyvi v. ltn. Lunia, ltn. Stanislovaitis, kpt. Petronis, ltn. K. Kvedaras, 2 p.p. št. viršila J. Mačiulaitis, psk. Lumbys ir, žinoma, daug kitų.)

Daugumas lietuvių karių pakeliui išbėgiojo ir nužygiavo savais keliais, namų link, bet atsirado ir tokių, kurie patraukė atgal į Pažeimenės stovyklą. Birželio 17 d. Pažeimenės stovykloje jau buvo susirinkę virš 600 lietuvių karininkų ir kareivių.

Čia susirinkusiems vadovavo plk. ltn. Staniulis, o jo adjutautu, berods, buvo ltn. Stelingis. Tuo laiku Pabradės kareivines, sandėlius ir gelž. stotį jau buvo užėmęs kpt. P. Bareišis su savo sunk. kulkosvaidžių kuopa, nes jis pats pirmas su visa kuopa ir 12 s. kulk. atsipalaidavo nuo žygio voros.

Kiek vėliau į Pabradės kareivines persikėlė ir Pažeimenės įgula ir iš čia vykdė apsaugą tiltų, Pabradėje esančių sandėlių ir turėjo susirėmimų su besitraukiančiais ruskiais.

Įvairių kautynių metu, Pabradės apylinkėse, žuvo 8 lietuviai kariai, kurie buvo surinkti iš apylinkės ir liepos pradžioje palaidoti bendroje duobėje Pabradės kalno bažnytėlės kapinaitėse. Liepos mėn. 22 d. Pabradės įgulą vokiečiai paleido, išduodami atleidimo pažymėjimus. Tačiau vokiečiai greitai apsižiūrėjo padarę klaidą ir vėl pradėjo gaudyti buvusius karius į Liet. Savisaugos Dalinius.    a. I.