Šauksmas
Grįždami iš darbo New Yorke, važiuojame traukiniu. Iš miesto centro jis išeina požemiais, kimšte prikimštas žmonių. Paskui išlenda laukan ir pasirodo ant geležinio tilto — toks ilgas, ilgas kaip koks didelis slibinas. Ateina, atriaumoja. Sustoja ir atidaro duris. Retai kas išlipa, o daug įlipa.
Skubame į savo stotelę. Visus neša viena nuovargio rutina. Žinai mintinai geležinius laiptus, būdelę, kur pardavinėjami tokenai. Jau iš anksto jieškai kišenėje 30 centų, bet jie už pirštinių, ne toje kišenėje. O žmonės stumia. Nervinasi. Kai suradęs pinigus dedi prie langelio, padedi ir mintį, visada tą pačią. Buvo čia laikai, kada užteko dešimtuko, o dabar miestas nusmuko. . . Vėliau dėjome po dvidešimt centų. Dabar — mokėk kvoterį ir penketuką!
Gauni tokeną ir atsiduri prie medinių rankų. Turi įmesti gautą pinigėlį į automatą, ir tos besisukančios rankos tave leidžia praeit.
Atsirandu kabančios stoties pusaugštyje. Iš čia laiptai kyla į keturias puses. Turi ir čia sugebėti užlipti teisingai, kad rastum savo traukinį. Bet esi iš tos stoties keliavęs daug kartų, tai žinai, kaip greičiau užkopti į savo platformą.
Platforma iškelta augštai. Ji atvira. Turi tik stogą, per kurį nuolat laša vanduo. Viduryje yra lentos, kur suklijuoti skelbimai. Ten kviečia valgyti žydišką duoną, gerti Maniševičiaus vyną, klausytis kažkokios radijo programos.
Bet reklamos traukinių nei laukia, nei į vagonus grūdasi. Jos niekam nekliudo. Mes stovime šalia jų ir laukiame traukinio. Jų yra visokių, su raidėm kaktoje — KK, M ir QJ. Kiekviena raidė turi savo kryptį. Ir žinoma, ateina ne ta raidė, kurios taip lauki.
Bet mes stovime su nuovargio rutina. Nejudame. Žiūrime į tolimus bėgius. Štai traukinys su mūsų raidėm. Tada visi žvalgosi, kur mažesnė spūstis, kur greičiau išeina ir įeina keleiviai. Ir į vagoną!
Kai durys užsidaro, jauti užbaigęs vieną dienos dalį, sunkią ir nedraugišką. Dabar štai poilsis. Tavo laikas.
Vieni skaito laikraščius, susispaudę, įsibrukę kur į tarpelį, įsikabinę į palubės turėklą. Kitas drebina knygą savo rankose. Dar kiti pavargę snaudžia, žiopso sudribę. Jaunuoliai štai plaukų debesyje. Yra tik jų veidų likučiai, kurių kažkodėl bijai.
Traukinys važiuoja. Jis pradžioje turi pereiti kitos linijos susikryžiavimą, kur bent kelis kartus pertrūksta tiesioginė elektros srovė. Tada vagone sumirksi šviesos. Net šešis kartus jos sumirksi. Ir tuo metu niekas neskaito. Visi žino, kad už tos stoties bus neįmanoma skaityti. Laukiame ir klausomės, kaip kaskart smarkiau ir garsiau dunda traukinys. Geležis trinasi į geležį. Kai stabdo, tai sucypia, rodos, per visą žemę nueina balsas. O kai sukasi, vėl šaukia geležis. Šaukia klaikiai ir šiurpiai. Bet mes pripratę. Mes negirdime to riksmo, geležinio šauksmo.
Kartais vagone gauni kur atsisėsti. Tada lyg nuskęsti žmonėse. Aplinkui visi stovi, o tu susiglaudi ir pasilieki vienas tarp tiek daug žmonių. Jei gali, skaitai. O jei ne, — gera proga mąstyti.
Štai sėdžiu. Sena rutinos kelionė su manimi. Galvoju apie durų remontą, įskilusį stiklą, apie skaitytą knygą, tai buvo apie muziką Grygą. Reikėtų rūsį išvalyti. Kur padėjau tą knygą apie auklėjimą Europoje? Kada važiuosiu pirkti antklodės?
Mintys kratosi su traukiniu. Bilda visur. Ir — išgirstu, lyg kas šaukia. Kaip tai gali būti? Juk nevieta traukinio vagone šūkauti. Tiek daug keleivių, po darbo, pavargusių. Ne, taip tik man pasirodė.
Balsas ateina iš kairės. Šaukia! Geležis trenkia. Tiek daug tonų plieno juda ir daužosi, o balsas tikrai girdėti. Šį kartą ne plieno. Atrodo, žmogus šaukia.
Gal ne vagone, ne pas mus? Gal yra kur praviras langas, ir balsas ateina iš lauko. Bet kaip? Čia aplink stogai, stogai. Niekas negali ant stogų stovėti ir šaukti. Mes važiuojame, pralekiame eilę namų, o balsas vis tas pats.
Stotis. Traukinys lėtėja, mažėja jo triukšmas ir balsas tylyn, tylyn. Visai nutyla. Lyg būtų įtaisytas koks reostatas. Ėmė ir pasuko ir šauksmą sumažino. Kai išvažiuojame, su traukinio trenksmu pasigirsta ir balsas. Stiprėja. Stiprėja. Šaukia — au auuuu. Kažką dainuoja.
Pažiūriu į žmones, kurie stovi šalia. Ir jie stebi tą pusę, iš kur sklinda balsas. Aha — kas nors vagone šūkauja. O jei šūkauja tokiu metu, tai yra žmogus, kuriam truputį trūksta. Ką gi darysi. Visokių matai ir visokių reikia šio miesto pilnumui.
Pripratome prie šauksmo. Pasidarė ir tai rutina. Niekas nebekreipia dėmesio. Grįžo prie savo laikraščių, knygų. Ir tuo momentu aš net krūpteliu, kvapą sulaikau. Klausau įsitempęs: tame šauksme atpažįstu lyg lietuvišką dainą. Taip — aiški lietuviška melodija. Juk tai: — Ten, kur Nemunas banguoja. . .
Tai lietuvio šauksmas! Tokiame dideliame mieste, traukiny, kur juda tokia plieno masė, kur tiek daug, daug žmonių, štai vienas lietuvis nori sušukti — Ten, kur Nemunas banguoja. . . Nejaugi jis turi būti beprotis? Žinau, tai išblokštas žmogus šaukiasi Nemuno pakrančių. Jis dirba kur nors uždarytas, tarp mašinų. Jis yra vienišas ir neturi su kuo pasikalbėti. Nūnai ir šaukiasi — šaukiasi tėvynės, draugų. Tokiame dundesy jis šaukia!
Nebegaliu! Sujaudino mane tas balsas, tas šauksmas. Atsistoju. Taip visi daro, kai nori išlipti. Ir jų vietą tuoj kitas užima. Atsiprašau ir skverbiuosi. Einu durų link. Ir vis žiūriu į tą pusę. Turiu pamatyti, turiu surasti.
Traukinys sustojo, ir dar jo nepamačiau. O gal išlipo? Ne, čia nelips, šitam kvartale negyvena lietuvių. Jis gyvena tik pas savuosius.
Traukinys sujuda, ir balsas pasigirsta. Dabar taip prisitaikau, kad jį pamatyčiau.
Vagono gale yra tokia būdelė, į kurią užsidaro traukinio palydovas. Iš tos būdelės palydovas atidarinėja ir uždarinėja duris, pranešinėja stočių vardus.
Prie tos būdelės atsišliejęs stovėjo žmogus. Vienaplaukis. Žilstelėjęs. Be skrybėlės. Alkūne atsirėmęs į būdelės sieną, pats žiūrėjo priešais save į grindis ir dainavo. Jis nieko nematė ir nekreipė dėmesio, kad aplinkui žmonės. Ir greta stovėję jau buvo apsipratę su juo.
Nebegaliu pagauti, ką jis dainuoja: Nemuną? Tai nesvarbu. Jis dar šaukia ir štai — pamažu nutyla. — Traukinys įvažiuoja į stotį. Durys atsidaro ir — jis pro duris.
Nebuvau pasirengęs tokiai operacijai, bet negaliu nuo jo atsiskirti. Ir aš prie durų. Pro žmones. Vos vos išsprunku.
Čia ne mano stotis, ir čia niekada nelipu. Bet čia sustojo šaukęs žmogus ir išlipo. Ir aš išlipau iš to paties vagono. Jis eina į traukinio priekį. Žemyn geležiniais laiptais, į gatvę. Po laiptais yra laikraščių kioskas. Padeda dešimtuką, nusiperka laikraštį. Į pirmą kavinę. Ir aš paskui.
Čia patogiausia. Atsisėdu šalia ant augštos kėdutės. Prieš mus atsirita storulė padavėja. Paprašau kavos ir danišką pyragaitį. Dabar pažiūriu į žmogų, kuris sėdi mano kairėje.
Jis atrodo išvargęs, barzda neskusta, plaukai netvarkingi, bet šiaip — nieko. Jis užsako lėkštę sriubos su sausainiais, pakepintos mėsos su bulvėm.
Užsirūko, truputį pasisuka skersas ir skaito laikraštį. Jo veido nebegaliu įžiūrėti. Lieka tik nugarą. Reikia ir ją išstudijuoti.
Paltas nutrintas ir nešvarus. Gal buvo kur numestas į dulkiną vietą. O gal prie darbo susitepė. Sagos laiko diržą ties nugaros viduriu. Viena baigia ištrūkti.
Ir mano apmąstymai baigiasi. Jaučiu, kad iš jo dvelkia nuovargis, liūdesys. Gyvena žmogus kur nors numestas, kitų aprėktas, užguitas. Gyvena tarp tų, kurie sau viską pasiima. . . Tokiam ir noris šaukti.
Padavėja atneša kavą, pyragaitį, jo košę ir apdegusį “hamburgerį”, prie kurio prideda agurko skiautelę. Padeda ir sriubos lėkštę. Per lėkštės šoną nubėgusi sriuba. Nutiškusi. Taip juk paduodami valgiai tiem, kurie sėdi ant augštų kėdučių vieni.
Kai truputį užkandu, tiesiai jam sakau:
— Tai iš darbo? Ar čia gyveni?
Jis tikrai tokių žodžių nelaukė. Jis buvo apsipratęs su daiktais ir su žmonėmis, ir su vieta. Jis buvo saugus. Dabar — štai lietuviškai. Rūstus pažiūrėjo į mane.
— Iš kur žinai, kad aš lietuvis?
— Aš buvau tame vagone, ir girdėjau, kaip dainavai apie Nemuną. . . — pasakiau irgi tiesiai. Taip juk geriau kalbėti.
Jis šyptelėjo. Sumirksėjo ir pradėjo juoktis.
Juokėsi balsiai, visas purtėdamas. Net padavėja atkreipė dėmesį į mus. Bet jis nesivaržė — juokėsi ir kaire ranka mosavo, nes dešinėje laikė šaukštą.
— Ir kodėl tu šaukei ar dainavai?
Jis juokėsi, užkando ir tik dabar atsiminė naują klausimą. Atsisukęs tiesiog bakstelėjo šaukštu į mane:
— O kaip tu manai, kodėl aš dainavau?
— Aš visko prigalvojau. . . Toks didelis miestas. . . Sakau — vienatvė šaukia, prieš civilizaciją šaukia žmogus. Kokia tai iliuzija. . .
— Sšš, tyliau! — jis pridėjo pirštą prie lūpų. — Nepradėk pats šaukti. Nereikia. Jei nori, pasakysiu, kodėl balsiuką pamiklinu. Čia laisvės šalis. Aš sugalvojau šaukti tada, kai niekas to nelaukia, šaukti ir kitiem nekiludyti. Traukinys baisiai bilda, tai kas čia tokio, kai šaukia žmogus. O aš šaukdamas lyg išsivėdinu. Šaukiu niekus ir kartais įdedu kokį lietuvišką dainos posmą. Sakau, gal koks išgirs, atsilieps. Cha, cha,cha. .. Pasiutimas, kiek kartų šaukiau ir kai uždėjau — Ten kur Nemunas banguoja — yra.. . — Jis vėl juokėsi, ir pridūrė, — bet čia, tamstelė, nešauk! Aš skubu. .. į choro repeticiją. Gal kitą kartą.
Jis nusisuko ir skubėdamas valgė. Padėjo pinigą ir pasakė — už abu. Nespėjau apsižiūrėti, kaip jis dingo.
Vėliau sužinojau ir daugiau. Žmonės jau tokie — jie viską išgirsta ir viską mielai atiduoda, jei tai liečia kitą. Pasakojo, kad tas žmogus buvęs antrame pasauliniame kare, kažkur patekęs į artilerijos ugnį. Iš ten grįžo jau pažeistas — ima kai kada ir šaukia. O kodėl jis šaukia?
*
Praėjo kiek laiko. Negirdėjau traukiny jo balso ir jo niekur nemačiau. Tik vieną kartą, kai prasivėrė traukinio durys, stovi jis ir šypsosi man. Ir man sako:
— Tik tu nešauk!
