MOTINAI
Skulpt. B. Vyšniauskas — Motinystė (Druskininkai)
KALPAS UOGINIUS
... O motina, koks augštas Tavo pašaukimas,
Paties Kūrėjo žemėje, Tu, Ambasadore esi ...
Visur ir visais laikais motina buvo gerbiama kaip gyvybės nešėja, kenčianti ir mylinti rūpintoja ir globėja. Kiekvienos tautos istorijoje rasime motinas herojes: Romoje — Kornelija, Lietuvoje — Birutė - Vytauto Didžiojo motina. Motina, tai vienas garbingiausių vardų ir pareigų. Žodį “mama” supranta visas pasaulis. Motinos meilė — augščiausia žemėje galima meilė — kilniausias, tyriausias ir darniausias žmogaus širdies jausmas. Užtat, ne tik kūdikis pajutęs baimę, skausmą ar ilgesį šaukiasi mamą, bet ir kare sužeisti kariai miršta dažnai besišaukdami motinos, nes kieno gi ranka švelniau, šilčiau ir skausmą labiau raminančiai, paglostyti gali. . . Visų kultūringų tautų įstatimdavystė numato motinystės globą. Ir nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje buvo pasakyta: “motinystė yra ypatingoje valstybės globoje”. Kaip pagrindinė žmonijos ląstelė yra šeima, taip šeimos širdis — motina. Kaip daugumoje atvejų nuo širdies priklauso fizinė žmogaus sveikata, taip nuo motinos ir per motiną suvysta, arba žydi, miršta arba gyvena ištisos tautos. Motinos rankose yra žmonijos likimas, nes motinos iš savo vaikų — tos trapios gyvos medžiagos — ugdo tautas, valstybes. Žmonijos didvyriai ir niekšai, turtuoliai ir skurdžiai, kardinolai, šventieji tėvai ir bedieviai, karaliai ir elgetos, tai vis motinų gimdyti sūnūs ir dukros. Motinos formuoja žmonijos veidą.
Kiekvienas pastudijavęs savo aplinką ir be didelių mokslinių tyrimų pastebės, kad žmonija išsigimsta, kai išsigimsta motinos. Istorija liudija, jog kai tauta kenčia moterys daugiausia kenčia, kai tauta gerbūvyje pakyla — moterys pirmosios išdyksta. Ne taip sau pasakyta: kokie tėvai, tokie vaikai. Tėvų (tėvo ir motinos) biologiški duomenys: fiziškos savybes, gabumai, talentai ir kt. persiduoda vaikams.
Karo metu teko matyti mirčiai pasmerktą jaunuolį, kurio paskutinis prašymas buvo leisti atsisveikinti su motina. Stovėdamas jau po kartuvių kilpa, apkabino prisiartinusią motiną ir . .. sukandžiojo jai veidą. Pažvelgęs po to į susirinkusius ir rodydamas sukruvintą motiną, susijaudinęs tarė: “Dar kartą smerkiate mane, nes ir šis mano pasielgimas yra biaurus, bet žinokite, už tai, kad kybosiu šiose kartuvėse, kalta ji — mano motina”. Siaubas sukrėtė minią. Vieni gailėdamies, kiti biaurėdamies stebėjo nelaimingąją motiną.
Deja, išauginti žmogų neužtenka biologiškos meilės. Svarbiausias motinos uždavinys: išauklėti pilnutinį — sveiką kūnu, dvasia ir jausmais. O, tam, be nusimanymo, gero pavyzdžio, ir tinkamos sąmoningos drausmės, reikia pačiai motinai būti pilnutinei ir vaiką auklėti pasiruošusiai asmenybei. Nemaža šių dienų moterų, ekonominių, socialinių ir psichologinių faktorių įtakojamos užmiršta, kad žiedo paskirtis yra — užmegsti vaisių. Jos gi smaguriaudamos gyvenimo malonumais, vengia būti motinomis — skina žiedus neleisdamos užsimegzti vaisiui. Ir žmones veikia tas pats gamtos dėsnis: žmonės nėra vienodi. Šalia gerų, mylinčių ir kilniai auklėjančių, yra motinos žmogžudės. Vienos jų savo vaikus žudo dar negimusius, kitos — nekaltus naujagimius, trečios — nienšališku, klaidingu, nerūpestingu auklėjimu, jau suaugusius vaikus nusiunčia į kalėjimus, ar į kartuves. BLOGOS MOTINOS — TAUTOS, ŽMONIJOS NELAIMĖ. Užtat GEROS MOTINOS — TIKRA DIEVO PALAIMA TAUTAI IR ŽMONIJAI. Laimei, gerų motinų yra daugiau, ypač lietuvių Motinų, kurias gerbdami ir mylėdami visada privalome turėti savo širdyse, nes ir Dievo įsakyta: “Gerbk ir mylėk savo tėvą ir motiną”. Yra legenda. Dievas norėdamas patirti patį blogiausį, biauriausį žmogaus elgesį, išsiuntė žemėn angelą - žvalgą. Skersai ir išilgai išvaikščiojęs pasaulį angelas matė labai daug įvairių nedorybių, biauraus ir žiauraus elgesio, bet išvydęs verkiančią, vaikų nuskriaustą motiną, labai pasibjaurėjo, labai nusiminė ir tuojau grįžo ir papasakojo Dievui. Taip, tarė Dievas: “Nedorų vaikų elgesiu nuskriausta verkianti motina — šiurpiausias vaizdas. Teesie prakeiktas tas vaikas, kuris skriaudžia savo motiną” — tarė Dievas.
Iš gyvenimo faktų kilusiomis legendomis, pasakomis ir padavimais neatskiriamai susijusios visos žmogaus gyvenimo dienos su prisiminimais apie Motiną ir tie prisiminimai kiekvieną mus lydi nuo lopšio iki karsto, per visą gyvenimą.
Savo širdyje kiekvienas mes turime pasistatyti paminklą savo Motinai už jos neįkainuojamą pasiaukojimą mums: Monumentum aenne perennius.
