ZIGMANTAS SIERAKAUSKAS
A. GRIGAITIS
1865 m. lenkų emigrantų laikraštyje “Ojczyzna” Šveicarijoje leistame, A. Gileris apie Z. Sierakauską yra pasakęs:
“Jis Lietuvos ir Karūnos viltis, sukilimo protas ir širdis, šviesusis meteoras, į kurį nukreipti visos tėvynės žvilgsniai.”
Zigmantas Sierakauskas
Zigmantas Sierakauskas gimė gegužės 17 d. 1826 m. Lucko apskr., Valuinėje, smulkaus dvarininko šeimoje. Jo tėvas žuvo 1830-31 m. sukilime, kovodamas su rusais. Sierakauskas pasakojęs savo draugams, jog jis atsimena naktį, kai jo tėvas, išvykdamas į kovą, pasilenkęs prie jo ir pasakęs: “Miegok ramiai, savo krūtine tave pridengsiu.”
Sierakauskas išaugo dideliai patriotinėje šeimoje. Jo senelė, kuri turėjo didelės įtakos anūko auklėjime, buvo našlė, Kosciuškos kovų draugė. Du motinos broliai dalyvavo 1831 m. sukilime. Jaunas Sierakauskas mėgo klausyti dėdžių pasakojimų iš 1831 m. sukilimo, apie Kosciuškos žygius. Vaikas, matydamas sužeidimų randus dėdžių rankose sakydavęs, jog jis didžiuotųsi kentėti dėl tėvynės.
Jau vaikystėje Sierakauskas rodė savo proto ir būdo tvirtumą ir pastovumą, šeštus metus jam einant, atvyko “isprauninkas”, kuris rinko bajorų vaikus į kadetų korpą. Motina, nenorėdama skirtis su savo vaiku, ji perrengė mergaite ir pristatė sava dukterimi. Gi jaunasis Sierakauskas šūktelėjo: “Aš ne duktė! Aš sūnus, Zigmantas Sierakauskas.”
Sūnus liko namie, tačiau šeimos sidabras paliko namus kartu su “isprauninku”. Sierakauskai buvo neturtingi. Zigmanto motina anksti liko našlė ir iš savo darbo išlaikė savo seną motiną ir tris vaikus. Dvyliktus metus eidamas Sierakauskas pradėjo lankyti Žitomiro gimnaziją, kurią baigė 1843 m. sidabro medaliu ir galėjo stoti į civilinę tarnybę, tačiau tokia tarnyba Sierakauską neviliojo. Jis galvojo apie universitetą. Kad susitaupius pinigų tęsti mokslą, Sierakauskas stojo pas lenką magnatą vaikų auklėtoju. 1845 m. Sierakauskas jau Peterburgo universitete, matematikos fakultete. Kitais metais Sierakauskas pereina į kameralinį skyrių. Pragyvenimui uždirba perrašydamas rašytojo, grafo Rževuskio, raštus.
Peterburge į jo draugų ratelį įeina kilimo iš Lietuvos ir Gudijos studentai Kalinauskas, Ogrizka, Geištaras, Oskerka ir kiti. Šie jaunuoliai sudarė “Lietuvių jaunimo sąjungą”, kuri buvo įsteigta 1845-46 m. Šios sąjungos svarbiausi dalyviai buvo broliai Dalevskiai, Pranciškus ir Aleksandras, Vilniaus mokytojai. Svarbiausias tos sąjungos tikslas — asmeninis dorovinis auklėjimasis ir skleidimas žmonių tarpe sukilimo idėjų. Geištaras sako, kad visi šios sąjungos nariai buvo demokratai-patriotai. Jų devizas: “Viena, tiktai viena, lenkų bajorijos paskirtis — lenkų liaudis.”
Sierakauskas turėjo didelės įtakos į lenkų jaunimą, kurio svajonių tikslas buvo — laisva tėvynė. Jis turėjo ryšį ne tik su universiteto studentais, bet ir su korpo kadetais, net siekė katalikų Dvasinę akademiją.
1848 m. revoliucija Prancūzijoje paveikė ir lenkų patriotus, paveikė ir Lietuvos jaunimo sąjungą Peterburge ir žmonės pradėjo galvoti apie sukilimą, kad atėjęs jam laikas. Buvo gauta žinių, kad Galicijoje gen. Bernas formuoja tautinę gvardiją. Sierakauskas buvo nuomonės neskubėti su sukilimu. Jis nutarė vykti į Galiciją, kad vietoje sužinojus teisybę apie ruošiamą sukilimą.
Balandžio 21 d. Kremeneco apskr., prie sienos Sierakauskas buvo suimtas ir, reikalaujant III skyriui, buvo grąžintas į sostinę. Tardymas neiškėlė jokių kaltinimų, tačiau, atsargumo dėlei nutarta Sierakauską išsiųsti į Orenburgo pulką, eiliniu. Atrodo, Sierakauskas buvo išdavimo auka, nes 1849 m. pavasarį buvo suimti broliai Dalevskiai ir dar 40 žmonių iš Lietuvos jaunimo sąjungos. Dalevskiai, etapo keliu, buvo išsiųsti į Irkutską, o 1848 m. gegužio 20 d., iš Peterburgo į pietus lėkė trejukė: žandarai vežė Peterburgo universiteto studentą Z. Sierakauską, siunčiamą eiliniu į Orenburgo įgulą. Gegužio 31 d. tremtinys jau buvo Orenburge, o sekančią dieną — įtrauktas į Novopetrovsko forto (prie Kaspijos jūros) sąrašus. Tarnybą jis pradėjo tiktai liepos viduryje, nes kelias savaites sirgo cholera.
Kariuomenėje Sierakauskas susitiko su Ševčenka, kuris 1847 m. irgi buvo išsiųstas į Orenburgą paprastu kareiviu, susitiko ir susidraugavo. 1856 m. Sierakauskas buvo pakeltas į praporščikus. Pagaliau, jam tremtis baigėsi ir kelias į tėvynę buvo atviras. Anksčiau, Nikalojaus I įsakymu, ištremtiems lenkams ir lietuviams, net po pakėlimo į karininkus, nebūdavo leidžiama ir atostogų metu aplankyti savuosius Lenkijoje ar Lietuvoje.
Sierakauskas, pagaliau, grįžta į Peterburgą ir rengiasi kvotimams į generalinio štabo akademiją. Petrapilyje jis susipažįsta su Černiševskiu, trumpai bendradarbiauja jo žurnale “Sovremenink” kurs buvo demokratinių pažiūrų ir jame dirbo kairiųjų žmonės. Sierakauskas šiame žurnale iškėlė mintį, kad kiekviena tauta turi savo ypatumų ir savo dvasinių vertybių, kurios laikui bėgant tampa visos žmonijos turtu. To siekti, kiekviena tauta turi teisę būti nepriklausoma. Sierakauskas nebuvo svajotojas, kaip kartais yra manoma, jis buvo realistas siekiantis savo užsibrėžto tikslo. Gi, jo draugas dr. B. Dibauskis sako, kad Sierakausko pasaulėžiūra buvo nudažyta mistiniais tonais.
1851 m. rudenį Sierakauskas įstojo į Generalinio štabo akademiją, kurią baigė 1859 m. lapkričio mėn. Akademiją jis baigė vienu iš pirmųjų, gavo štabo kapitono laipsnį ir buvo prikomandiruotas prie Generalinio štabo.
Štabe dirbdamas Sierakauskas stengėsi palengvinti rusų kareivio būklę, svarbiausia, panaikinti fizinę bausmę. Jis pertvarkė karo baudžiamąjį kodeksą ir pristatė karo ministeriui. 1860 m. Sierakauskas buvo komandiruotas į tarptautinį statistikos kongresą, Londone. Ta proga jis aplankė Paryžių, Vieną ir Berlyną. 1862 m. vėl komandiruojamas į užsienį, iš kur grįžus jam pavedama padaryti Lietuvos tvirtovių inspekciją. Karo ministeris Miliutinas labai vertino Sierakauską, nors jam ir kilo įtarimas dėl Sierakausko, ištikimybės Rusijai.
Sierakauskas vedė gražuolę Apolinariją Dalevskaitę. Sutuoktuvės įvyko 1862 m. liepos 30 d. Kėdainiuose. Sierakauskienės du broliai, už. dalyvavimą 1863 m. sukilime, žuvo katorgoje, tretysis buvo sušaudytas, ketvirtasis, nepasisekus sukilimui, emigravo ir buvo aktyvus Paryžiaus komunos dalyvis ir buvo versaliečių sušaudytas.. (Žlugus sukilimui Sierakausko žmona, jos motina, ir seserys, Muravjovo įsakymu, buvo išsiųstos į Rusijos gilumą).
1863 m. sausio mėn. Lenkijoje prasidėjo sukilimas. Sierakauskas, jo vienminčiai Padlevskis, Vrublevskis, Dambrauskas tikėjo, kad sukilus. Lenkijai, rusai revoliucionieriai pradės sukilimą Rusijoje, bet taip neįvyko.
1863 m. sausio 22 d. Centrinis Tautinis komitetas, kurs pasivadino Laikina Tautine Vyriausybe, paskelbė atsišaukimą, kuriuo šaukė tautiečius stoti į kovą už nepriklausomybę ir socialines reformas. Manifestas numatė panaikinti luomus, valstiečius aprūpinti žeme ir duoti tikėjimo laisvę.
Nors baltųjų ir raudonųjų sukilėlių tarpe ir buvo kilę ginčų agrariniais klausimais, tačiau, abiejų partijų buvo vienas šūkis: “Lenkijos reikalas, tai mūsų reikalas, tai laisvės reikalas.”
1863 m. vasario 1 d. Lietuvos Provincinis komitetas irgi išleido panašų atsišaukimą. Kauno gubernijoje sukilimo pradžia laikoma 1863 m. sausio 25 d., kai įvyko pirmas rimtas sukilėlių su rusų kariuomene susirėmimas prie Seredžiaus. Smulkūs susirėmimai prasidėjo jau 1862 m. rudenį, ypač kai prasidėjo rekrūtų ėmimas.
1863 m. vasario mėn. Kauno gub. veikė keli stambūs sukilėlių daliniai: Mackevičiaus, Jablonovskio (Dluskio), Kušleikos, Koliškos, Stankevičiaus (Pisarskio) ir kitų. Sukilėliai, apsirengę valstiečių pilka sermėga, apsiginklavę vėzdais, užpuldinėdavo pašto transportus, nuginkluodavo policiją, degindavo policijos, valsčių būstines, reikalaudavo iš dvarininkų baigti baudžiavas ir skelbė valstiečius žemės savininkais.
Jau 1863 m. kovo mėn. Kaunas, faktinai, buvo apgultas; buvo nutrauktas susisiekimas su apskritimis, keltai sudeginti, policija paraližuota. Tuo metu Kauno gub. ypač pasižymėjo Koliškos būrys, kuris vadinosi Dubysos pulku. Kelis kartus laimėjo susirėmimus su rusais ir kun. Mackevičiaus būrys.
1863 m. liepos gale Varšuvos karo apygardon buvo sutelkta 141,000 durtuvų ir kardų, ir 122 pabūklai. Be kariuomenės Vilnaius karo apygardoje Muravjovo žinioje buvo Minsko, Mogilevo, Vitebsko gubernijų kariniai daliniai. Muravjovas viso turėjo apie 200,000 armiją.
Lietuvoje, nuo pat sukilimo pradžios, pradėjo veikti dviejų pakraipų srovės — baltieji ir raudonieji. Raudonieji tikėjosi patraukti į sukilimą valstiečius, gi baltieji, kuriems vadovavo Geištaras, galvojo kitaip. Jie manė, pradėjus sukilimą, Prancūzija ir Anglija įsikiš į šį reikalą.
Sukilėlių vadu Lietuvoje buvo nutarta kviesti Sierakauską, kurs sujungtų vienam tikslui raudonuosius ir baltuosius. Sierakauskas, išvykdamas iš Peterburgo parašė Miliutinui (Karo ministeriui) laišką, kuriame rašė, kad negali pasilikti nuošaliai nuo savo žmonių kovoje už laisvę ir laiko save laisvu nuo tarnybos caro armijoje. Laiško pabaigoje jis rašė: “Galimas daiktas, kad po kelių dienų tamsta pasirašysi man mirties sprendimą, bet ir tuomet negalėsi manęs pasmerkti.”
1863 m. kovo mėn. Sierakauskas atvyko Lietuvon ir perėmė sukilimo vadovavimą, pasivadindamas “Dolenga”. Atvykus Sierakauskui Vilniun, įvyko sukilimo karininkų pasitarimas, kuriame buvo išdirbtas karo veiksmų planas. Pagal šį planą kiekvienoje apskrityje turėjo būti sudaromi vietiniai daliniai.
Žygiuodamas per Kauno guberniją, Sierakauskas apskrityse skyrė karo viršininkus ir dalį surinktų sukilėlių prijungė prie savo būrio, dalį palikdamas vietos reikalams. Surinkęs kelis tūkstančius vyrų ir gavęs lauktus prie Prūsų sienos ginklus, jis išžygiavo į Vilniaus guberniją. Sierakausko akademijos laikų draugas, atsargos gen. štabo papulkininkis Stanislovas Olendskis, taip pat sukilėlis, sako, kad Sierakausko planas buvo sutelkti sukilėlių jėgas Panevėžio miškuose. Dalis jo sukilėlių, kartu su jo štabo viršininku Liaskausku, perėjo į Raseinių apskr. prie Ariogalos. Pats Z. Sierakauskas su kita sukilėlių dalimi išžygiavo į Kuršą, kur tikėjosi sukelti sukilimą, o pasisekus šiam planui, persikelti per Bereziną, ir iš ten į Pagirį, kur vietos sąlygos jam leistų ilgai laikytis.
1863 m. balandžio 3 d., netoli Panevėžio, miškuose, Sierakauskas pradėjo formuoti savo voras. Prie jo prisijungė kun. Mackevičius ir Koliška. Sierakauskas sustiprina drausmę, nustato karininkų su kareiviais santykius, įveda sukilėlių apmokymą. Būdamas sukilimo vadas, Sierakauskas pasirodė ne tik geru vadu, bet ir puikiu organizatorium. Jei anksčiau dalgininkus laikė menka karine jėga, tai Sierakauskui dalgininkai tapo geriausi iš sukilėlių. Jų vadais jis skyrė prityrusius karininkus. Sierakauskas, taip pat sutvarkė nesantaiką, kuri vyravo dviejų žymiausių Žemaitijos sukilėlių vadų, kun. Mackevičiaus ir dr. Dluskio-Jablonauskio, tarpe. Iki Sierakausko paskyrimo kun. Mackevičius buvo vyriausias sukilėlių vadas Lietuvoje. Mackevičius savo būrį prijungė prie Sierakausko sukilėlių ir tapo jo padėjėju ir draugu. Kautynių metu kun. Mackevičius vedė
Titas Dalevskis, artimas Sierakausko bendradarbis.
Vilniaus Lukiškių aikštėje maskoliai viešai sušaudo 1863 m. sukilėlį (piešinys darytas egzekucijos liudininko).
dalgininkus į kautynes, vyras prieš vyrą. Karininkų pasitarime kun. Mackevičius buvo Sierakausko plano šalininkas — žygiuoti į Kuršą. Ir Karo ministeris Miliutinas pažymėjo, kad Sierakauskas telkia savo jėgas Kauno gub. šiaurės rytų kampe, Kuršo kaiminystėje.
Sukilėliams trūko ginklų, net dalgių. Sierakauskas laukė laivo su ginklais iš Anglijos. Iniciatyva pasiųsti jūrinę ekspediciją, pristatyti iš Anglijos sukilėliams ginklus į Žemaitiją, priklausė J. Demantavičiui ir Cverciakevičiui. Dėka Madzinio pagalbos, Anglijoj buvo užsakytas laivas su 141 kareiviu ir 14 karininkų. Buvo siunčiama 1000 šautuvų su durtuvais, 100,000 šovinių, dvi lengvos patrankos ir kiti ginklai. Laivas išplaukė iš Londono kovo 23 d. Caro vyriausybė, per savo agentus, buvo informuota apie tą ekspediciją. Vietoje, kur turėjo iškrauti ginklus ir kur turėjo išlipti savanoriai, laukė rusų karo laivai. Taip siunčiamas laivas nepasiekė Žemaitijos krantų dėl laivo kapitono išdavystės.
Vilniaus Karo apygardos vadovybė augštai įvertino sukilimo vadą Sierakauską kaip organizatorių ir kaip sukilėlių vadą. Sierakauskas, nusprendęs žygiuoti šiaurės rytų kryptimi, padalino savo mažą armiją į tris voras. Vidurinei vorai vadovavo jis pats, šoninėms — Mackevičius ir Koliška. Susirinkimo vieta buvo paskirta Biržai. Žygiavo ne miškais, keleliais, bet atvirai — vieškeliais, per kaimus, miestus ir miestelius.
Rusai, sumušti Raguvos miškuose, kur juos vienas valstietis nuvedęs į sukilėlių paruoštus spąstus, nesiryžo kliudyti Sierakausko žygiui. Toks atviras žygis kėlė žmonėse ūpą ir pasitikėjimą sukilėliais.
1863 m. balandžio 25 d., prie Biržų, Sierakausko ir Koliškos voros susijungė. Kun. Mackevičius su savo sukilėliais dar nebuvo atvykęs. Ten sukilėliai buvo rusų netikėtai užpulti. Įvyko sunki kova, kuri tęsėsi beveik dvi dienas. Dauguma sukilėlių buvo ginkluoti tik dalgiais. Rusams vadovavo gen. Goneckis, kurio rinktinėn įėjo ir suomių gvardijos pulkas, keletas pėstininkų kuopų ir kavalerijos daliniai. Be to, į pagalbą rusams vokiečių baronai išsiuntė būrį iš 200 žmonių, kurie gerai žinojo vietas ir rusus užvedė ant sukilėlių. Šiame mūšyje buvo sunkiai sužeistas Sierakauskas. Kulka palietė jo stuburkaulį. Adjutantas išnešė Sierakauską iš mūšio lauko ant rankų. Vadovavimą jis perdavė Liaskauskui. Nakčia, lydimas Koliškos ir 20 sukilėlių, Sierakauskas paliko savo karius.
J. Stanevičius sako, kad sužeistą Sierakauską Koliška ir Kasakauskas nuvežė į dvarininkės Koscelkauskienės palivarką ir paprašė arklių, kad Sierakauską išvežtų į užsienius, nes kelias buvo laisvas. Dvarininkė, ne tik nedavė vežimo bet pranešė rusams, kurie suėmė Sierakauską, Kolišką, Kasakauską ir visus palydovus.
Sierakauskas mūšį pralaimėjo, nes sukilėlių jėgos buvo silpnesnės, blogai apginkluotos ir menkai apmokytos. Nemažos reikšmės turėjo ir Sierakausko sužeidimas.
Goneckis paskubėjo pranešti apie sukilėlių sunaikinimą. Tačiau sukilėliai ir vėl susibūrė ir, diena dienon, jų aktyvumas vis didėjo. Ypač sėkmingai veikė kun. Mackevičiaus ir Dluskio būrys. Jie išsilaikė iki žiemos vidurio.
Sunkiai sužeistas Sierakauskas buvo atvežtas į Vilnių ir patalpintas šv. Jokūbo ligoninėn. Sierakausko draugai, norėdami jam padėti, iš Peterburgo iškvietė sužeistojo draugą dr. Garodkovą, kurs gavo šv. Jokūbo ligoninėje tarnybą ir gydė Sierakauską. Tardymo komisijos paklaustas apie ligonio sveikatos stovį, Garodkovas pareiškęs, kad Sierakausko sveikatos stovis neleidžia jį tardyti bent tris savaites. Tuomet Muravjovas rado kitą gydytoją, kuris išdavė pažymėjimą tardymo komisijai, kad Sierakausko sveikatos stovis leidžiąs jį tardyti.
1863 m. liepos 11 d., karo lauko teismas nuteisė Sierakauską mirties bausme. Posėdis vyko karinėje ligoninėje. Teisiamasis negalėjo net atsistoti iš lovos. Liepos 13 d. Muravjovas patvirtino mirties sprendimą, vieton sušaudymo — pakarti. Caras atmetė Sierakausko motinos prašymą pasigailėti sūnaus. Paskutiniame savo laiškelyje žmonai parašytame slaptai pieštuku ant lapo išplėšto iš Biblijos, Sierakauskas rašė:
“Mano Anele! Vakar sužinojau, kad gyvas ir laisvas galiu būti tik viena sąlyga: išduoti sukilimo vadus. Piktai atsakiau — jei ir žinočiau tai ir tuomet nepasakyčiau. Davė suprasti, kad pasirašau sau mirties sprendimą. Jei reiks mirti, mirsiu švarus ir nesuteptas.
“Pasakyk man, Anele, ar aš galėjau kitaip atsakyti? Aš tave mylėsiu, aš būsiu su tavim ir mūsų kūdikiu, o vėliau vėl susitiksim su tavim aname pasaulyje. Žinok, kad pirmadienį aš būsiu miręs.”
1863 m. birželio 15 d. Vilniuje, Lukiškio aikštėj, Sierakauskui buvo įvykdytas mirties sprendimas. Aikštė buvo pilna žmonių. Sierakauskas buvo atvežtas vežime, kuriame dar važiavo kunigas ir ligoninės tarnautojas. Sierakausko veidas buvo pageltęs ir išblyškęs, plaukai sutaršyti, viena ranka jis rėmėsi į kunigą, kita į ligoninės tarnautoją. Mirties tyla užviešpatavo aikštėje.
Sierakausko kūnas draugų buvo palaidotas nakčia, Pilies kalne, Vilniuje.
