ATSIMINIMŲ NUOTRUPOS
KAZYS PLŪKAS
1967 m. birželio mėn. Karyje, buvo mano kelionės iš Guostagalio į Londoną trumpa santrauka ir mūsų Plūkų šeimos didelė ir žiauri tragedija. Mano tėvas ir trys broliai buvo komunistų nužudyti. Tik aš vienas išlikau gyvas ir todėl jaučiu pareigą dar paminėti mūsų Plūkų giminės praeitį.
Mes labai džiaugėmės nepriklausomos Lietuvos laimingu gyvenimu, kuris mums buvo labai mielas ir sėkmingas. Bet deja, ta laimė pasibaigė su 1940 metų birželio 15 diena, Sovietų armijai okupavus Lietuvą.
Šaulius nuginklavus, mes perėjom į pogrindžio veiklą ir taip buvo pasiruošta tautos visuotinam sukilimui.
Noriu priminti, kad ta rezistencinė kova, kad laisvai gyventume, ne su mūsų karta išaugo, ji buvo jau tęsiama mūsų prosenelių ir prieš tuos pačius barbarus rusus. Pavyzdžiui, mūsų prosenelis buvo grafas, o motina, iš kilnios lietuvių giminės, Jasinskaitė. Švedų karo metu buvo sudeginta jų pilaitė, o rusams įsiviešpatavus Lietuvoje, iš jų buvo atimtos žemės ir atiduotos rusams. Tačiau mūsų seneliai vėl įsigijo ūkius. Kazimieras, kuris buvo apdovanotas Švento Sosto augščiausiu ordenu už nuopelnus lietuvių tautai ir Bažnyčiai, su savo broliu Juozu, įsigijo ūkius Guostagalio kaime, o jų brolis Jordanas įsigijo ūkį tarp Šiaulių ir Kėdainių, gi, jų septynios seserys ištekėjo už stambių ūkininkų, kurių šeimose išaugo daug inteligentų Lietuvai: Kazimieras Paltarokas iškilo į vyskupų sostą, Julius Indrišiūnas į nepriklausomos Lietuvos finansų ministerio postą. Mūsų senelis Kazimieras, su pirmąja žmona Valiulyte, išaugino du sūnus ir dvi dukras, o su antrąja, Keršyte, du sūnus ir vieną dukrą. Visos trys dukros ištekėjo už pasiturinčių ūkininkų, o vyriausias sūnus Petras Plūkas buvo
Gusaras Kazys Plūkas, 1932 m.
kunigas ir spaudos draudimo metu Lietuvoje įrengė rezistencinį pogrindį prieš rusinimą. Mūsų tėvo Vinco Pluko seklyčioje jis mokė apylinkės jaunimą lietuvių kalbos ir rašto. Kun. Petras Plūkas mirė 1911 m. Pašiušvio parapijoje, sulaukęs 85 metų amžiaus. Antras sūnus — Ignas Plūkas buvo advokatas ir buvo vedęs lenkų tautybės žmoną ir išaugino tris dukteris ir keturis sūnus. Dvi dukterys ir du sūnūs negrįžo į nepriklausomą Lietuvą iš Rusijos. Advokatas Ignas Piūkas mirė 1917 m. Panevėžyje, o jų ūkį, kuris buvo Guostagalio kaime, aš nupirkau iš jų įpėdinio Igno Pluko 1935 metais. Ta mūsų plati giminė davė Lietuvai daug rezistencinės jėgos mūsų tautos kovoje, prieš didžiuosius mūsų priešus bolševikus.
Aš įsijungiau į Lietuvos Aktyvistų Fronto pogrindį 1940 m. rudenį. Abiejų okupacijų metu teko daug dirbti savo tautai ir tėvynei Lietuvai, rizikuojant savo gyvybe. Tik per savo budrumą, įgytą per nepriklausomos Lietuvos karinį parengimą, sugebėiau išsisukti iš visų keblumų. Net įsigijau palankumą vokiečių, kurie dokumentaliai grąžino man mano du ūkius, komunistinio rėžimo nusavintus, ir dar priedui suteikė titulą, pažymėdami, už nuopelnus kariuomenei ir kraštui. Kadangi aš atlikdavau savo ūkio prievoles ne 100% bet 200%—galėjau prisidėti prie išgelbėjimo trijų ūkininkų Šiaulių apskrityje, nuo pakorimo už prievolių neatidavimą. Jie, slaptu parėdymu, buvo pareikalauti išduoti pakorimui, idant tuo būtų pagąsdinti kiti ūkininkai, kad stropiau prievoles išpildytų. Mūsų aktyvistai tam nacių sumanymui pasipriešino ir suorganizavo viso Šiaulių apskrities ūkininkus savanoriškai prisidėti prie reikalaujamos apskričiai duoklės išpildymo, kuri ir buvo ūkininkų aukomis, mėsa ir grūdais, išpildyta. Tokiu būdu, trys ūkininkai buvo išgelbėti nuo pakorimo.
Teko ir žydų reikalus ginti prieš nacius, net rizikuojant savo gyvybe. Mano giminaitis, advokatas Petras Požėla, aktyviai gynė žydų bylas prieš nacius, prieš jų žiaurų elgesį ir žudynes, bet mažai ką tegalėjo pagelbėti. Adv. P. Požėla bandė būtinai apginti Pakruojo gydytojo žydo šeimos gyvybę, nuo nacių sunaikinimo. Ta šeima praktikavo Rymo katalikų tikėjimą jau nuo 1922 metų. Tačiau, adv. Požėlos pastangos apginti jų bylą buvo nesėkmingos. Geštapininkai sušaudė adv. Požėlą, kartu su to gydytojo žydo šeima 1943 metais.
Nacių okupacijos metu darbininkai buvo gaudomi ir vežami Vokietijon darbams. Kad juos apsaugojus nuo tos žvėriškos medžioklės, apskričių viršininkų nutarimu, buvo sudarytos iš darbininkų komisijos-komitetai kiekvienoje seniūnijoje. Tačiau ir tie komitetai negalėjo apsaugoti darbininkų nuo išvežimo darbams Vokietijon.
Jau anksčiau mūsų apskrities viršininkas plk. Šešplaukis buvo įspėjęs apskrities komisarą Gewecke, kad skaitytųsi su mumis kaip krašto šeimininkais ir tada gaus visokių žemės ūkio gėrybių. Nes kitaip, mes pasielgsime, taip kaip kad pasielgė Pilėnų kunigaikštis prieš kryžiuočius ir tada jie nieko negaus. Tada, komisaras Gewecke pažadėjo su mumis skaitytis kaip su krašto savininkais, kartu įteikdami mums mūsų ūkių grąžinimo dokumentus, kurie buvo patvirtinti Vokietijos vyriausybės. Pagal Vokietijos santvarką, mes turėjome teisę turėti daugiau darbininkų savo ūkio darbams negu turėjome. Tokiu būdu, buvo proga gelbėti darbininkus numatytus išvežti darbams į Vokietiją. Juos prisirašydavom prie savo ūkių, nors jie mūsų ūkiuose ir nedirbo. Ir taip iš mūsų apylinkės nebuvo nė vienas prievarta išvežtas darbams į Vokietiją. Jei keli išvažiavo, tai savanoriškai.
Lietuvos darbininkai, kurie turėjo nuosavybes, už jas turėjo atlikti prievoles okupantų vokiečių reikalams: nuo karvės pieną, nuo avies vilną, nuo vištos kiaušinius. Man būnant kaimo, seniūnijos, valsčiaus ir net apskrities įgaliotiniui, teko savo apylinkės darbininkus ir ūkininkus apsaugoti nuo apiplėšimo. Nesvarbu iš kur tie plėšikai bebūtų vokiečių pasiunčiami, iš apskrities, valsčiaus ar policijos, visuomet prieš tokių plėšikų atvykimą aš būdavau įspėtas ir suspėdavau pranešti darbininkams ir ūkininkams, kad netrukus su plėšikais pas juos apsilankysiu, kad jie nebūtų užklupti ir suspėtų aptvarkyti reikalus.
Guostagalio kaime buvo septyni Plūkų kiemai, bet šiandien juose nebėra nei vieno gyvo asmens. Gal todėl, kad Lietuvos nepriklausomybės kovose kiekvienas Plūkų kiemas davė savanorių ir partizanų.
Pirmosios bolševikų okupacijos metu, mūsų Guostagalio kaimas buvo bolševikų dėmesyje, jie norėjo išvežti gyventojus 1941 m. birželio mėn. deportacijų metu, bet jiems nepavyko.
Mano motinos tėviškė, Kapčiūnų kaimas taip pat rūpėjo komunistams. Ten jaunuoliai narsiai gynė savo kaimo gyventojus nuo enkavedistų deportacijų. Tai buvo 1941 m. birželio mėnesį. Dvi enkavedistų mašinos, su paruoštais deportuojamų asmenų sąrašais vyko į Kapčiūnų kaimą. Kaimo jaunuoliai buvo pasiruošę gintis ir išstatė sargybas prie kelių. Enkavedistų mašinoms priartėjus prie sargybų postų, jaunuoliai paleido ugnį. šoferiai ir enkavedistai buvo nukauti, o jaunuoliai sėdo į mašinas ir parvažiavo į Kapčiūnų kaimą, į mano dėdės Kazimiero Vencpolio daržinę ir ten tas mašinas paslėpė.
Deja, po poros dienų, enkavedistai atvyko iš Šiaulių su tanketėmis ir tie patys jaunuoliai išėjo į kovą prieš tanketes su granatomis ir revolveriais. Jie šoko ant tankečių ir iš revolverių apšaudė tanketėse buvusius enkavedistus iš kurių buvo sužeistų ir nukautų. Tačiau ir Kapčiūnų jaunuoliai nukentėjo: 8 buvo nukauti, 4 — sužeisti, o likusieji išsislapstė.
Tuo pat metu ir linkuviečiai gynė savo miestelio gyventojus nuo enkavedistų teroro ir deportavimo į Sibirą. Vienose kautynėse Linkuvos miestelyje nuo enkavedistų kulkų krito trys narsūs gynėjai ir savo krauju suvilgė Linkuvos miestelio žemę. O tris Linkuvos gimnazijos mokinius, 14-16 metų amžiaus, enkavedistai pasigrobė ir išsivežė. Beveždami, juos šautuvų buožėmis užmušė ir netoli Pakruojaus, prieš mišką, iš sunkvežimių išmetė ant lauko prie vieškelio ir dar šaudė į juos, kad nebeatsigautų.
Po visuotino lietuvių tautos sukilimo, kai rusai buvo išvyti iš Lietuvos, tėvai parsivežė į tėviškes jų kūnus palaidoti, o ant jų krauju aplaistytos žemės, pastatė gražų paminklinį kryžių.
