Partizanai: Istorija ir dabartis

“TRIMITO” PENKIASDEŠIMTMEČIO PĖDSAKAIS PASEKUS

VLADAS MINGĖLA

Tik kultūringa, valstybiškai susipratusi, dorai išauklėta, lietuviškuoju idealizmu (o ne materializmu) gyvendama, tauta, nemiršta kaip žmonės.

J. Kalnėnas

Pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona pabrėžė, kad: “Šaulių Sąjunga, ne tik pagelbinė ginklo pajėga, bet ir tautiškos kultūros organizacija. Turėdama tokį dvigubą uždavinį, ji vienu šonu glaudžiai siejasi į kariuomenę, o kitu — artimai siekiasi su kitomis tautinėmis organizacijomis, dirba noromis įvairų kultūros darbą. Taip tad Šaulių Sąjunga, būdama tarp kariuomenės ir visuomenės, yra vidurio grandis organizuotoje tautoje”.

Ir tikrai Šaulių Sąjunga nuo pat įsikūrimo pradžios dirbo impresionistinio stiliaus spalvingumu lietuviškos kultūros ugdymo darbą. 1919 m., pirmon galvon, imta rūpintis savosios spaudos: laikraščių ir knygų leidimu. Spausdintas lietuviškas žodis tautoje, ypač nuo “Aušros” laikų, šventu buvo laikomas. Visais laikais buvo kovojama dėl tautos laisvės aštriai išgaląstu kardu ir spausdintu žodžiu. Užtat jau 1919 m. gruodžio 1 d. buvo išleistas (Šiaulių m.) šaulių laikraštis “Partizanas”, kurio išėjo penkeri numeriai (šapirografuoti). Tiesa, kariuomenei laikraštis pradėtas leisti kiek anksčiau, 1919 m. gegužės 22 d. Krašto Apsaugos Ministerijos Literatūros skyrius išleido “Kariškių Žodį” Nr. 1. Jis buvo savaitinis ir tokiu pasiliko visą laiką “Kario” vardu. Tik 1939-40 m., kurį laiką, buvo leidžiamas triskart savaitėje. 1969 m. “Kariui” sukako 50 metų.

PIRMASIS “TRIMITO” REDAKTORIUS

Tuo tarpu Šaulių Sąjungos žurnalas “Trimitas” atsirado kiek vėliau — 1920 m. birželio mėn. 1 d. išėjo pirmasis “Trimito” nr.

Matas Šalčius buvo vienas Šaulių Sąjungos kūrėjų. Jis galvojo apie ginkluotą Sąjungą. Kai 1919 m. birželio 21 d. bermontininkai Šiauliuose nužudė ir sužeidė keliolika Lietuvos kareivių ir civilių. Spaudos biuro viršininkas Matas Šalčius, ir jo bendradarbiai, susirinko posėdžio ir svarstė ginkluotos organizacijos klausimą. Antras platesnis susirinkimas buvo birželio 22 ir 23 d. Šių susirinkimų sumanytojas irgi buvo Matas Šalčius. Susirinkimuose M. Šalčius kėlė mintį, kad nevalia būti lietuviams beginkliais ir leisti save žudyti. Reikia kreiptis į vyriausybę, kad visi valdininkai ir tarnautojai būtų apginkluoti ir apmokyti ginklą vartoti, taikliai šaudyti.

Birželio 27 d. buvo sušauktas trečias ir dar gausesnis susirinkimas. Prieš tą susirinkimą M. Šalčius savo redaguojamame ir leidžiamame “Saulėteky” Nr. 5 paskelbė tokio turinio pranešimą: “Valdžios įstaigų tarnautojų tarpe yra plačiai pasklidusi mintis, kad tarnautojams būtinai reikia mokytis “karinio muštro”, t. y. rikiuotės ir šaudymo. Tuo tikslu Kauno įstaigų tarnautojai nori sudaryti tam tikrą savanorių “Plieno batalioną”, kuris būtų karinių žinovų — instruktorių mankštinamas”.

Pirmasis “Trimito” redaktorius savo darbais yra didžiai nusipelnęs Lietuvai. Visą savo amžių norėjo savo kraštui garbės, kultūros ir ekonominės gerovės. Važinėdamas po pasaulį, ką gero ir naudingo pastebėjęs, stengėsi įdiegti lietuviams Lietuvoje. Savo gabia rašytojo - žurnalisto plunksna garsino savo kraštą ir kitaip jam tarnavo.

Matas Šalčius gimė 1890 m. spalio 20 d. ir mirė 1940 m. gegužės 27 d. Bolivijoje. Pirmasis “Trimito” redaktorius daugiau buvo žinomas kaip Šaulių Sąjungos organizatorius - sumanytojas; kai buvo išrinkta pirmoji Šaulių Sąjungos c. v. (1919 m. spalio 20), jon buvo išrinktas ir M. Šalčius. 1925 - 1926 jis išrenkamas Šaulių Sąjungos c. v. pirmininku ir kartu skiriamas atsakomuoju “Trimito” redaktoriumi.

Prasidėjus kovoms su besibraunančiais Lietuvon lenkais, 1920 m. rugsėjo 17 d., buvo įsteigtas “Šauliškojo fronto štabas”; to štabo viršininku paskiriamas M. Šalčius. Valstybės gynimo darbo tiek padaugėjo, kad M. Šalčius turėjo atsisakyti nuo “Trimito” redagavimo. Tuo metu minėtame štabe, kur dirbo Vl. Pūtvis ir Matas Šalčius, dirbo ir šaulės: Kazė Kudirkaitė - Norkaitienė ir Janina Markevičiūtė - Pakštienė. Šios abi šaulės yra taip pat tų laikų svarbios liudininkės. Šaulė Norkaitienė gyvena V. Vokietijoje, gi š. Pakštienė gyvena JAV, Miami, Fla., Kartą J. Pakštienė man rašė: “Turiu pasakyti, kad tuo laiku, kada Vl. Pūtvis ir Matas Šalčius organizavo šaulius, mudvi su Kaze Kudirkaite - Norkaitienė buvome vienos pirmųjų moterų šaulių ir dirbome “Šauliškojo fronto štabe”. Turėjome ir naktimis budėti prie telefono ir priiminėti iš šauliškojo fronto žinias, kur mūsų vyrai kovėsi su lenkais”.

M. Šalčius buvo gilus eruditas — kelių profesijų žmogus: mokytojas, laikraštininkas, rašytojas, tautos gaivintojas, visuomenininkas ir aistringas keliautojas po pasaulį. Visad drįsdavo pareikšti savo žodį už tiesą ir teisingumą. Buvo principo žmogus. Dar jaunystėje (1914 m.) dalyvavo Rusijos mokytojų suvažiavime Petrapilyje, kur griežtai pasisakė prieš rusinimo politiką pavergtos Lietuvos mokyklose. Už tai buvo atleistas iš tarnybos ir ištremtas iš Kauno gubernijos. Nepriklausomą Lietuvos valstybę paskelbus, sugrįžęs Kaiman ėmė redaguoti “Saulėtekį”. Suredagavo ir išleido Nr. 1-5 (1918).

1919 m. rugpiūčio 8 d. buvo sušauktas Lietuvos Šaulių Sąjungos suvažiavimas (steigiamasis susirinkimas) Kaune. Nuo šios dienos teisiškai pradėjo gyvuoti Šaulių Sąjunga. Anksčiau kovoję šauliškieji daliniai buvo vadinami partizanais.

Dar 1925 m. “Trimito” redakcijos globoje veikė neakivaizdinio dėstymo žurnalistikos kursai, kurių prireikė dėl nuolatinio korespondentų - bendradarbių trūkumo. Šių kursų vadovu buvo irgi Matas Šalčius.

Nuo 1929 m. iki 1933 m. M. Šalčius keliavo po platųjį pasaulį. Po tų kelionių, sugrįžę jis ėmė rašyti savo kelionių įspūdžius. Buvo paskelbti šeši tomai. Bendras pavadinimas: “Svečiuose pas keturiasdešimt tautų”. I t. — Nuo Kauno iki Atėnų, 1935; II — Per arabų kraštus, 1935; III t. — Po Mažąją Aziją ir Irano kalnyną; IV t. — Slėpiningoji Indija, 1935; V. t. — Džiunglių kraštuose ir VI t. — Didysis Tolimųjų Rytų pasaulis, 1936. Baigęs rašyti šias knygas, pirmasis “Trimito” redaktorius M. Šalčius, 1936 m. vasario 20 d. vėl išvyko naujon kelionėn, bet šįkąrt vyko vyriausybės pavestas, į Pietų Ameriką. Ši kelionė jam buvo lemtinga ir paskutinioji. Bolivijoje begyvendamas, apsirgo drugiu ir 1940 m. gegužės 27 d. mirė. Palaidotas svetimojoje Bolivijoje, Gujemerino kapinėse. Tebuvo vos 49 metų amžiaus.

IDĖJŲ KOVOJE

Visais pavojingais mūsų tautai valstybinio gyvenimo laikotarpiais “Trimitas” ugdė pasitikėjimą savomis jėgomis, kovojo su visais tautai gresiančiais pavojais ir su tuos pavojus nešančiais priešais. “Trimitas” visados drąsiai pareikšdavo savo ir savo skaitytojų nuomonę ir griežtai gynė Lietuvos ir Šaulių Sąjungos gyvybinius reikalus. Ypač pagerbtinas ir paminėtinas “Trimitas” Vilniaus ir mūsų Baltijos pajūrio išvadavimo kovose. Drąsus ir tiesus “Trimito” žodis visais atvejais jautriai paliesdavo patriotinės lietuvių visuomenės širdį ir protą: tartąjį žodį visuomenė teisingai suprasdavo. Atsiminkime 1923 m. Klaipėdos krašto lietuvių didvyrišką sukilimą, jo laimėjimą ir prijungimą prie Lietuvos. Daug energijos buvo skirta ir Vilniaus vadavimo visokeriopoje kovoje.

Laimėjimai neatėjo taip lengvai, kaip negrams laisvos valstybės šiandien. “Trimitas” trimitavo į visas keturias Lietuvos šalis naujausias laisvės idėjas. Jam visad rūpėjo tautos gerovė, kultūra, švietimas, menas, o ypač tėvynės gynimas ir ginklų parūpinimas.

“Trimitas” turėjo ypatingą paskirtį auklėti tautoje Tėvynės meilę. Stengtasi įskiepyti, gražiausios pasaulyje, lietuvių kalbos meilę ir buvo gujamos svetimos kalbos iš lietuviškų šeimų. Buvo puoselėjama šauliškoji dorovė, narsumas, pasiaukojimas savo kraštui bei valstybei.

1919 m. lapkričio 27 d. buvo gautas Žemaičių vyskupo leidimas organizuoti bažnyčiose Šaulių Sąjungos reikalams pinigines ir medžiagines rinkliavas. Tuo metu buvo sudaryta Šaulių Sąjungos centre “Literatų Komisija”. Dabartiniu galvojimu, tai buvo “Spaudos ir Kultūros Sekcija”. Jos pareiga buvo rūpintis “Trimito” leidimu ir Šaulių Sąjungos lietuviškų idėjų skleidimu, žodžiu, lietuviška spauda.

V. PŪTVIS IR “TRIMITAS”

Kiekvienas tautos gyvenimo laikotarpis skiria jai tam tikrą uždavinį ir daug pareigų. Jame gimsta ir plečiasi uždaviniai idėjomis išreiškiami. Tuo metu tauta gyvena ir siekia užsitikrinti sau nemirtingumo didybę. Žinoma yra, kad patriotingos, susipratusios ir šviesios tautos taip greit nemiršta, kaip žmonės.

Šaulių Sąjunga ir “Trimitas” dirbo pagal šūkį:

“Visos jėgos tautos laisvei ir valstybės gynimui!”.

Šiems tikslams Šaulių Sąjunga buvo užsibrėžusi šiuos uždavinius:

a.    auklėti savo tarpe pilietinę sąmonę, dvasinį ir tautinį stiprumą;

b.    tobulinti savo fizines jėgas ir vikrumą (per sportą);

c.    kovoti su visais Lietuvos nepriklausomybės priešais;

d.    karo laikotarpiu, kai frontą užima savoji kariuomenė — padėti jai visaip. Todėl, pagrindinis “Trimito” tikslas ir buvo skiepyti tautai būtinas karines idėjas ir pareigas. Visi šie siekimai turėjo būti Tėvynės meilės spindulių nušviesti. Tam tikslui daugiausia tarnavo šauliškieji “Trimito” puslapiai.

Sąjungos kūrėjas Vladas Pūtvis - Putvinskis jau pirmame “Trimito” nr. nurodė, kad nepriklausomybei tarnauja visi geri darbai. Kai kiekvienas žmogus: ūkininkas, darbininkas, amatininkas, valdininkas, gydytojas, inžinierius, mokslininkas, profesorius, menininkas, rašytojas, žurnalistas sąžiningai ir stropiai atliks jam pavestas pareigas ar darbą, tuo pačiu jis jau bus prisidėjęs ir prie tėvynės gynimo uždavinių.

Tačiau rusų bolševikų raudonajai armijai okupavus Lietuvą, okupuotame krašte šios visos idėjos jau nevykdytinos. Tremtyje, laisvajame pasaulyje, todėl, turime skirti visas savo jėgas padėti pavergtajai tautai iš tamsios barbarų jėgos išsilaisvinti. Laisvajame pasaulyje gyventi lengviau negu pavergtojoje Tėvynėje. Medžiaginės gėrybės sveikam žmogui čia lengviau pasiekiamos. Bet... tai ne mūsų Tėvynė!

Štai ką tuo reikalu byloja Vladas Pūtvis-Putvinskis:

“Tauta be žemės, be ateities— paniekintas pasaulio įnamis, kampininkas. Tauta, kuri turi ir valdo žemę, tampa pilnateisiu pasaulio piliečiu”.

Nors pačią pradžią Šaulių Sąjungai davė pirmasis “Trimito” redaktorius Matas Šalčius, bet Sąjungą išugdė ir ją sustiprino Vladas Pūtvis-Putvinskis. Jis buvo žymus publicistas - žurnalistas ir šaulių ideologas, o taip pat nuolatinis “Trimito” bendradarbis ir dažnai atsakomasis redaktorius. Jis be spaudos ir be “Trimito” neįsivaizdavo Šaulių Sąjungos. “Trimitas” turi daug šviesių nuopelnų mūsų laikraštinei kultūrai. Štai, 1925 m. vasario mėn. redakcija suruošė neakivaizdinio dėstymo kursus korespondentams - reporteriams paruošti. Šių kursų vedėju ir steigėju (kartu su V. Pūtviu - Putvinskių) buvo Matas Šalčius. 1925 m. pabaigoje buvo išleista ir antroji kursantų žurnalistų laida. Buvo išduota kursus baigusiems viso 106 diplomai.

Vl. Pūtvis siekė, kad darbas lietuviškoje spaudoj taptų profesija. Šaulinė dvasia visad buvo susijusi su spauda. Jau 1922 m. Vl. Pūtvis sielojosi “Trimito” bendradarbiais. Jis pabrėždavo: girdi, reikia stengtis, kad rašantieji “Trimitui” ir kitiems laikraščiams nors vargingai, bet turėtų išgyventi iš laikraštinio uždarbio. Vl. Pūtvis visad buvo žurnalistų globėjas. Jis buvo modernus. “Trimitas” jau 1922 m. mokėdavo honorarus. Prieš lito valiutą apyvartoje buvo vokiečių palikti auksinai. Už eilutę buvo mokama po 2, po 3 ir po 4 auksinus. Tas skatino gabiuosius jaunuolius rašyti. Pūtvio dėka buvo išugdyti Saulinės spaudos žurnalistai.

Gimstančio “Trimito” tikrąja siela buvo Vl. Pūtvis. Algų išmokėjimo lape jis buvo įrašytas “Centro valdybos pirmininkas ir “Trimito” artimiausias bendradarbis”. Pareigą spaudai jis atliko iki paskutinio atodūsio. Net ir mirties patale, dvyliktą valandą atėjusiam į namus redaktoriui jis liepė perduoti: “Tik nesuvėlinkite išleidžiamo numerio!” O po trijų valandų VI. Pūtvis mirė.

Iš kur atsirado šauliško žurnalo vardas? Aiškinama: jog mūsų didvyriai gilioje istorinėje praeityje trimitavo trimitais. Paskui tą aidą kartojo piemenėlių trimitai. Prasminga ir teisinga, kad skambėtų nubudusios tautos trimitai. Vadinasi, šauliško laikraščio vardas įsimbolintas, įreikšmintas, susietas su Lietuvos istorinės galybės praeitimi. Taigi, tuo būdu atsirado mūsų “Trimitas”.

VL. PŪTVIO BYLOJIMAS APIE ŽEMĖS REIKŠMĘ

Straipsnis, pavadintas “Žemė”, yra tilpęs 1930 m. “Trimite”. Lietuvis ypatingai tvirtai myli žemę, jaučia ryšį su ja, laiko save jos dalimi. Didžiausią liūdesį mato lietuvis veide atrodančiame “kaip žemę praradęs”. Lietuviui žemelė yra šventa, kaip ir gaunama iš jos duona. Tauta sako: mano yra ta žemė, kurią aš valdau per mano paskirtą valdžią ir ginu ją nuo priešo, kurią savo prakaitu ir krauju tręšiu ir kuria naudojasi mano atskiri nariai. Išleidus žemę iš savo rankų, tauta pražudo teisę į visą kraštą. Tą teisę sunku atitaisyti dirbtina reemigracija ir kolonizacija. Prisiminkime Palestiną. Tą kraštą anglų valdžia paėmė savo globon tikslu remti žydų kolonizaciją ir galutinai perduoti žydams, kad ten įsteigus suvereninę žydų valstybę, be kurios tautai sunku išlikti gyvai, o ypač pakilti. Jeigu neišlaikei žemės — prakišai Tėvynę . .. “Atiduosiu jum žemę”... Tą prižadą nuolat ir nuolat pakartoja Dievas žydams Senojo Įstatymo pranašų lūpomis, jeigu jie vyk-

šaulių Sąjungos leidinių vitrina, 1929 m. -

dys Jo įstatymus, jeigu nepripažins svetimųjų dievų ir kartu su jais į savo tarpą neįsileis svetimo tautai gaivalo. Naujasis Testamentas nė kiek nepakeitė tos direktyvos ir to pažado. Naujasis Testamentas tiktai praplėtė jį į visas tautas. “Visos jos bus rinktos, visos paveldės žemę, jeigu vykdys visas Jojo teises, jeigu nepripažins svetimų dievų, jeigu sugebės išlaikyti savo tautos grynumą ir tinkamai naudosis ir gins savo žemę”.

Toliau Vladas Pūtvis byloja: “Mes turime suprasti, kad kiekvienas Lietuvos žemės metras yra tėvynės — tautos metras. Mes turime girdėti kaip verkia Lietuvos žemelė svetimų kojų mindžiojama, turime justi ir matyti kaip liūsta ir temsta Lietuvos saulė girdėdama Lietuvos teritorijoje ne lietuvių kalbą ir kaip rūstinasi ta baisia neteisybe Dievas”.

JUOZAS TUMAS - VAIŽGANTAS

Antrasis “Trimito” nr. buvo suredaguotas, bet Šaulių S-gos “prezidiumas” (C. V-ba) M. Šalčiaus suredaguotą numerį neleido spausdinti. Protokole pažymėta: “dėl medžiagos silpnumo ir trūkumų”. Matyt, buvo kilęs ginčas. Buvo nutarta, kad ateityje kiekvieną numerį turės patvirtinti redakcinė komisija: M. Šalčius, J. Papečkys, A. Vienuolis - Žukauskas, V. Pūtvis, K. Ralys. Po tokio nutarimo M. Šalčius atsistatydino, tačiau jo pasitraukimas, atrodo, nebuvo priimtas. Ištisus du mėnesius “Trimitas” nebuvo spausdinamas. Tik 1920 m. rugpiūčio mėn. 3 d. Šaulių Sąjungos Centro valdyba susitaria su kan. J. Tumu - Vaižgantu ir jį pakviečia “Trimito” redaktoriumi. Alga nustatyta 2000 auksinų. (Vokiečių paliktoji valiuta “auksinai” tada buvo labai menkos vertės).

V. Pūtvis daug sykių prašė kun. J. Tumą-Vaižgantą apsiimti redaguoti “Trimitą”, bet jis vis atsisakydavęs. Turėjęs įvairių rimtų priežasčių. Pagaliau sutikimą davęs įdomiomis aplinkybėmis. Kartą išėjusį pasivaikščioti kan. J. Tumą - Vaižgantą Laisvės Alėjoje sutiko Pūtvis su žmona, gražiai pasisodino jį greta ant suolelio. Sutikimą mokėjusi išgauti V. Pūtvio žmona Emilija. Kan. Juozas Tumas - Vaižgantas buvo “Trimito” redaktoriumi nuo 1920 m. rugpiūčio 3 d. iki 1920 m. spalio 27 d. Per tuos 3 mėnesius jis suredagavo nuo Nr. 2 iki Nr. 13 imtinai. Tie visi numeriai yra jo paties pasirašyti. Jis tuomet daug rašė ir “Trimite” paskelbtieji jo rašiniai yra įdėti į jo raštų III tomą, pavadintą “Su šauliais”. Tačiau ar kan. J. Tumas - Vaižgantas buvo įstojęs į Šaulių Sąjungą, yra neaišku. Atrodo, kad buvo. 1940 m. “Trimito” Nr. 20, 474 ps. 3-čioje pastraipoje randame šiuos žodžius: “Anot paties Tumo, Pūtvis jį atakuodavęs, kad įsirašytų šauliu. “Trimitą” redaguoti kelis kartus atsisakęs”. Atrodo, kai davęs sutikimą būti “Trimito” redaktoriumi, tuo pačiu įstojo ir į Šaulių Sąjungą. Kaip V. Pūtvis, taip ir J. Tumas - Vaižgantas dažnai rašė apie tautos sušaulinimą. Jausdamas prievolę tarti savo nuomonę apie “Trimitą” ir šauliškumą, jis ima pagrindan krikščioniškąjį pradą: “Neskausk artimo”. Jis manė, kad šūkis “gintis, ne pulti” turėtų tilpti šauliškos dorovės evangelijoj. Jis sako: “Tik iš viso keldami mūsų valstybės nusimanymą, pasitikėjimą vien tik pačia savimi, darysimės karžygiais”. Jis vengė žodžio “militarizmas”; jis nesakė “militarizuosime tautą”, bet šaulinsime tautą. Sako, “raginsime visus lietutuvius tapti šauliais, kad visi mūsų gimstantieji vaikai jau būtų šauliais. Tegu visi žino, kad lietuvis tylus ir lėtas, nepuls nieko, bet jį puolus, kiekvienas, nežiūrėdamas savo amžiaus, griebsis ginklo ir gins savo nepriklausomybę”. Gaila, kad tikrovėje taip nebuvo, nes mūsų vyriausybė neleido tautai gintis, surišo jai rankas.

VĖLESNIEJI “TRIMITO” REDAKTORIAI

Antanas Busilas— “Trimito redaktorius nuo 1920 m. lapkričio 20 d. iki 1921 m. rugsėjo 1 d. Mirė okupuotoje Lietuvoje 1951 m. spalio 31 d. Kaune. Gimė 1889 m. gegužės 2 d. Rokiškio aps., Obelių vis., Aukštakojų km.

Juozas Pronskus— “Trimito” redaktorius nuo 1921 rugsėjo 1 d. iki 1922 gegužės 20 d. Gimęs 1893 m. kovo mėn. 20 d. Rumšaičių km., Ylakių vis., Mažeikių aps. Šiuo metu gyvena Čikagoje ir yra vienas iš “Naujienų” redaktorių.

Antanas Bružas— “Trimito” redaktorius nuo 1922 m. gegužės 20 d. iki 1925 m. sausio 1 d. Jo likimas nežinomas.

Kazys Obolėnas - Obolevičius— “Trimito” redaktorius nuo 1925 m. sausio 1 d. iki 1931 m. kovo 1 d. Gimė 1898 m. gegužės 22 d., mirė JAV New Yorke 1966 m. balandžio 20 d. JAV atkurtoje LŽS-goje ėjo centro valdybos pirmininko pareigas iki pat mirties. 1925 m. su M. Šalčiumi prie “Trimito” suorganizuotuose žurnalistikos kursuose ruošdavo paskaitas. Visaip rėmė LŽS-gą ir šaulius.

Jonas Kalnėnas— “Trimito” redaktorius nuo 1931 m. kovo mėn. 1 d. iki 1940 m. rusų bolševikų okupacijos. Ilgiausiai redagavęs “Trimitą” redaktorius J. Kalnėnas buvo nepaprastai augšto lygio ir gabios plunksnos žurnalistas. 1919 m. jis atbėgo iš lenkų okupuotosios tėviškės nepriklausomon Lietuvon ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo Laisvės kovose ir 1923 m. Klaipėdos atvadavimo sukilime. Baigęs Lietuvių Mokytojų Profesinės

S-gos gimnaziją suaugusiems Kaune, studijavo Lietuvos universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Varpininkų pasaulėžiūros žmogus, aktyvus veikėjas įvairiose patriotinėse organizacijose, ypatingai Šaulių Sąjungoje ir Lietuvių Žurnalistų Sąjungoje. “Trimitą” redagavo iki pat maskvinės rusų bolševikų okupacijos, t. y., iki 1940 m. birželio 15 d., 1940 m. liepos mėnesį buvo rusų NKVD suimtas, kalintas ir 1941 m. birželio 14 d. išgabentas į Sibirą, kur mirė kankinio mirtimi.

Vladas Andriukaitis— “Trimito” viceredaktorius nuo 1924 m. iki 1935 m. liepos 31 d. Gimė 1903 m. rugpiūčio 5 d. ir mirė 1936 m. liepos 31 d. Kaune. Daugiau rašytojas, kaip žurnalistas. Yra paskelbęs atskiras knygas: “Žvalgo užrašai” 1929 m., “Audra Žemaičiuose” 1930 m., “Kovų Aidai” 1931 m., “Kruvina Laisvė” 1933, rusų revoliucijos meto apysaka, “Martynas Skroblas” 1935, Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimo romanas, “Girių Karalius” — apysaka ir kt. Jo parašytas knygas leisdavo Šaulių Sąjunga. Tiražai, kaip taisyklė, būdavo 5000. Spaudos platinimo metu jo knygas platindavo visi Šaulių Sąjungos būriai. Jis pasirašinėdavo dažnai slapyvardžiais: Andrius Varguolis, Tadas Žagaras, Vl. Andriuška, V. K. ir kitaip. Kažkur apsikrėtė vidurių šiltine ir po dviejų savaičių mirė Karo ligoninėje. Palaidotas buvo Karmelitų kapinėse. “Trimito” viceredaktoriaus mirtį labai skaudžiai išgyveno redaktorius Jonas Kalnėnas. Man pačiam teko dalyvauti Andriukaičio laidotuvėse. Procesijoje dalyvavo, tur būt, visi spaudos žmonės, o ypač rašytojai ir žurnalistai. Prie atviro kapo tarė jautrų žodį “Trimito” redaktorius. Jo skruostais bėgo nuoširdžios skausmo ašaros.

Man abu, šie broliai šauliai ir redaktoriai, buvo gerai pažįstami, nes daugelį metų teko būti “Trimito” bendradarbiu, tekdavo su jais matytis beveik du sykiu savaitėje redakcijos kambaryje. Mūsų bendri rūpesčiai buvo telkti “Trimitui” medžiagą, o Šaulių Sąjungos idealai mus suartino ir broliais padarė. Jie visad buvo draugiški, duodavo gerų patarimų, kad blogas straipsnis ar rašinys geru ir vertingu taptų. Už kiekvieną rašinį mokėdavo honorarą. Pas Vladą Andriukaitį užsukdavau ir į namus: netoliese jo namų Šančiuose gyvenau. Turėjo žmoną ir sūnų, gal 7 metų amžiaus.

O šiandien, nei Jono Kalnėno, nei Vlado Andriukaičio gyvųjų tarpe nebėra. Raudonam rusų bolševikų tvane paskendo laisvoji mūsų Tėvynė. Taip pat su ja iškeliavo amžinybėn apie 200 rašytojų ir žurnalistų. Daugybė “Trimito” bendradarbių įsijungė į jų tarpą.

Banas(Benediktas) Staras Šaulių Sąjungoje dirbo (daugiausia prie “Trimito”) iki 1924 m. galo. Gimęs 1894 m. sausio 1 d., mirė 1938 m. lapkričio 3 d. Estijoje. Banas Štaras “Trimito” redaktorių pavadavo 1923 m. nuo birželio 11d. iki 1923 m. spalio 11 d.

Adolfas Klimas— diplomato ir ministerio Petro Klimo brolis, buvęs nuolatinis “Trimito” bendradarbis, “Trimito” redaktorių pavadavo nuo 1920 m. liepos mėn. 8 d. iki 1921 m. liepos 23 d. Šis brolis šaulys ir šiuo metu gyvena Clevelande. Jis jau nebe pirmos jaunystės, nes 1980 m. sulaukė 80 metų amžiaus. Tačiau, ir šiuo metu dar parašo “Naujienoms” brandžių straipsnių, pasirašydamas A. Kelmučio slapyvardžiu. Priklauso LŽS-gai ir sumoka nario mokestį. LŽS centro valdyba 1969 m. už nuopelnus Lietuvai yra pakėlusi jį Garbės nariu.

Juozas Žukauskas— “Trimito” viceredaktorius, šias pareigas ėjo nuo 1936 m. rugsėjo 15 d. iki 1938 spalio 1 d. Jis duodavo “Trimitui” brandžių publicistinių straipsnių ir vertingų literatūrinių kūrinių: novelių, apysakų, feljetonų. VDU Teisių fakultetą baigė 1936 m. Šiuo metu gyvena Australijoje. Mažiau rašo, kadangi yra įsijungęs į teisininko darbą.

Balys Vosylius— “Trimito” viceredaktorius nuo 1938 m. lapkričio 1 d. (buvo užėmęs Jz. Žukausko vietą) iki 1940 m. birželio mėn. Gimęs 1915 m. rugpiūčio 22 d. Vilniuje. Nuo 1933 iki 1939 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą VDU Kaune. Buvo artimiausias “Trimito” bendradarbis. Šalia publicistikos yra išspausdinęs nemažai literatūrinių kūrinių — novelių, apysakų. Šiuo metu gyvena Čikagoje ir “Naujienose” redaguoja Skautų puslapį.

“TRIMITO” ADMINISTRACIJA

Šauliškojo laikraščio administracijos pradininkėmis buvo moterys. Paminėtinos: Ona Pūtvytė, po jos — Magdalena Brazytė; 1921 m. balandžio mėn. ji pasitraukia. Jos vietą užima Antanina Kalpokaitė. Tiesa, 1921 m. rudenį į jos vietą priimama Ona Lozoraitienė, bet ji nebuvo ilgai.

Nuo 1922 metų sausio 2 d. administratoriaus pareigoms eiti priimtas Stepas Lipnius -Lipnickas (kun. Alf. Lipniūno brolis), kuris tas pareigas ėjo iki Šaulių S-gos ir “Trimito” uždarymo ir Lietuvos okupacijos. Ilgainiui didėjant darbui, buvo priimtas padėjėju Feliksas Niaura ir Kazys Trumpa. Paskutiniajam perėjus kitur tarnauti, jo vieton priimtas Petras Impulevičius.

Laikraščio išsiuntimo darbą atlieka ekspe-

Čia patiekiu “Trimito” ėmėjų lentelę:

dicija. Tačiau, “Trimite” ilgą laiką buvo kitaip. Dar 1921 m. kiekvienas centro skyrius (išskyrus buhalteriją) tam darbui skirdavo po vieną žmogų. Visi susibūrę, dažniausiai vakarais, išsiųsdavo naują “Trimito” numerį. Vėliau priimamas ekspeditorius ir jo atsakomybėn perėjo šis darbas.

KAIP AUGO “TRIMITO” TIRAŽAS

Beveik visą savo gyvavimo laikotarpį “Trimitas” buvo paruošiamas (redaguojamas) ir išsiuntinėjamas iš trikampiu sudurtų mažų medinių namelių Kaune, Laisvės Alėjoje 20. Šioje vietoje buvo “Trimito” Redakcija ir Administracija. 1936 m., pastačius Laisvės Alėjoje mūrinius Šaulių Sąjungos namus (su sale), “Trimitas” buvo perkeltas į juos.

Dar apie 1925 m. “Trimito” tebuvo spausdinama vos 5,000, gi 1936 m. jau 20,000. Didokas formatas: kiek didesnis už dabartinį “Karį”, su viršeliais viso 28 puslapiai.

daktoriai: Mikas Mikelkevičius, Antanas Bružas, Liudas Vailionis, Matas Šalčius, Teodoras Daukantas, Rapolas Skipitis, Vladas Pūtvis, Antanas Žmuidzinavičius, Aleksandras Marcinkevičius - Mantautas, Antanas Graurogkas (mirė JAV-se) ir Vincas Daugvardas.

“TRIMITO” KELAS IR ANUOMET NEBUVO ROŽĖMIS KLOTAS

Ir laisvojoje Lietuvoje “Trimitas” turėjo sunkumų išsilaikyti. Ėmėjų kiekis ilgokai stovėjo vietoj, buvo ir tamsių gyvenimo laikotarpių, kuomet ėmėjų skaičius mažėjo. Pirmasis “Trimito” nr. buvo išleistas tokio dydžio, kaip šiandieninės “Lietuvių Dienos”, leidžiamos Los Angeles, Kalifornijoj. Nuo Nr. 2 dydis sumažintas, buvo kiek mažesnis negu Lietuvių Enciklopedija, tačiau, turėjo didokos knygelės pavidalą. Knygelės dydžio ėjo iki 1928 m. pabaigos. Kitaip pavadintume tą dydį — oktavos formatu. Kiek puslapių? — po du spaudos lankus arba po 32 puslapius. Buvo metų, kai “Trimitas” buvo leidžiamas tik 24 psl. Po 1928 m. “Trimito” dydis buvo dvigubai padidintas ir buvo kiek didesnis negu dabartinis “Karys”. Puslapių kiekis tesiekdavo vieno lanko — 16 psl. 1930 m. — 20 psl., gi nuo 1936 m. — 24 ps. Imta kreipti ypatingą dėmesį į iliustravimo puošmenas. Viršelin imta dėti kurio nors dailininko tapybos reprodukcija, dažniausiai spalvuota, šauliškas žurnalas menišku požiūriu buvo dailus, viliojantis ir mielas į rankas paimti. Turinys įdomus ir pritaikytas šauliui, ūkininkui, darbininkui ir inteligentui. “Trimito” ėmėjai, perskaitę, jo nemesdavo, bet dažniausia rinkdavo ir komplektuodavo, vėliau duodavo net įrišti.

Atsimename, viename Žurnalistų sąjungos paskelbtame konkurse pirmą vietą laimėjusį šūkį: “Laukinis laikraščių neskaito”, kuris daug ką pabyloja mums apie anų laikų nesekmes. Nelengva buvo anuomet rasti “Trimito” skaitytojų. Net ne visi Šaulių Sąjungos būriai išsirašydavo savo organą. Buvo ir tokių būrių, kur nė vienas šaulys neužsiprenumeruodavo savo organizacijos laikraščio. Tai buvo liūdni reiškiniai, bet tokių buvo! Štai, dar 1935 m. Šaulių Sąjungos vadas plk. Pr. Saladžius buvo išleidęs aplinkraštį, kuriame iškėlė mano minimą negerovę šiais žodžiais:

“Visi šaulių keliami pasiteisinimo motyvai

—    nėra pinigų, “Trimitas” perbrangus (metams kainavo 5 litus, pusei metų — 3 litus), kitus laikraščius irgi reikia išsirašyti, kiti pasisakė

—    neturį dėmesio verto pagrindo ir t. t. Šaulio pareiga yra pirmoj eilėj įsileisti į savo pastogę “Trimitą” ir jį skaityti. Tas menkas šaulys, kuris neskaito “Trimito”.

Įdomu taip pat, kad buvo metai (1925), kai “Trimitą” skaitė daugiau nešauliai. Ilgainiui šis santykis pagerėjo šaulių labui. Tragiškai tamsi negerovė užgulė “Trimitą” 1927 m., kai skaitytojų tiek sumažėjo, kiek jų būta 1920 m. — tik 4,000. 1928 m. ėmėjų linija ėmė kilti ir pakilo iki 6,500. 1935 m. daugelyje apylinkių “Trimito” skaitytojų būta daugiau negu pačių šaulių.

Tačiau 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos tragiškų sutemų laikotarpyje, kai maskolių raudonoji armija, Kremliaus įsakymu, okupavo mūsų valstybę, “Trimito” skaitytojų jau buvo 32,000. Tačiau, iš Maskvos atsiųstieji Lietuvon raudonieji komisarai perkūno trenksmu sunaikino visą lietuvišką spaudą ir uždarė visas organizacijas.

Komunistinė spauda nebuvo lietuvių laikraštininkų kūrybos išdava, bet iš Maskvos siunčiamų komunistų partijos rusų kalbos brošiūrų įvairių vertimų krepšys. Ar tai “Tiesa” ar “Karių Tiesa”, ar “Raudonarmietis”, laikraščiai tebuvo mažesnių ar didesnių rusų komunistų partijos suredaguotų propagandinių straipsnių (paimtų iš maskvinių laikraščių ar specialių pamfletų) tik vertimai. Ir tik vertimai!

“TREMTIES TRIMITAS”

1949 m. dalis Šaulių Sąjungos narių atsidūrė JAV, kiti kitose valstybėse. 1953 m. vėl buvo atkurta Šaulių Sąjunga, kuri veikia pagal senuosius įstatus. Gaila, kad atkurtoji Sąjunga neįstengė atgaivinti senojo “Trimito”. Tačiau prie “Kario” prisijungusį “Tremties Trimitą” išvydome ir noriai skaitome nuo 1956 m. sausio mėn. 1960 m. “Tremties Trimitas” išėjo 5 kartus, ir po to sustojo ėjęs, redaktoriui š. A. A. Mantautui atsisakius jį redaguoti. Po dviejų metų atostogų, 1962 m. rugsėjo mėn., vėl pasirodė “Tremties Trimitas”, kai pavyko surasti dar jauną šaulį red. Petrą Petrušaitį: tai idealistas ir patriotas iš širdies, iš liemens ir iš stuomens. Per tą laikotarpį “Tremties Trimitas” veržėsi į plotį ir turtėjo turiniu. Tačiau jam rėmai neleidžia perdaug plėstis. “T. T.” netilpo “Karyje” keletą kartų. Dažnai pritrūksta šauliškų žinių. Dedamos nepigios iliustracijos, bet jos gražina mūsų skyrių.

Red. Mantautui “T. T.” redaguojant, gana gausu buvo Vl. Pūtvio raštų ir šauliškos ideologijos straipsnių. Buvo šiek tiek šauliškos kronikos — bėgamosios veiklos aprašymų. Tačiau, kai kuriems “Kario” skaitytojams “T. T.” tugė atgaivinti senojo “Trimito”. Tačiau prie rinys nepatiko. Pasiskundė “Kario” leidėjams. Kaikurie skaitytojai tiesiog prašė “T. T.” nespausdinti. Keista . . . bet taip buvo. Dabar, rodos, skundų nėra ir leidžiamame “T. T.” uoliai bendradarbiauja šauliai: P. Petrušaitis, Algis Budreckas, Vinc. Tamošiūnas, P. Gulbinas, Stepas Jakubickis, Alf. Valatkaitis, J. Šiaučiulis, Marija Sims, Vladas Mingėla, Kunigunda Kodatienė ir kt.

“ŠAULĖ”

Neprikl. Lietuvoje buvo leidžiamas ir moterų šaulių žurnalas “Šaulė”. Jo gimtadieniu laikytina data 1939 m. birželio mėn.; ėjo iki 1940 m. birželio mėn. (iki rusų bolševikų Lietuvos okupacijos). Leido moterų šaulių taryba. Redagavo mūsų tarpe esanti š. K. Kodatienė. Nepatikrintomis žiniomis šio žurnalo išėjo 5 numeriai.

“ŠAULĖ TREMTYJE”

“Šaulė Tremtyje” irgi yra prisiglaudusi prie “Kario”. Šį skyrių redagavo K. Kodatienė, o vėliau — E. Petrauskaitė. Sesė Petrauskaitė po vėžio ligos 1969 m. rugpiūčio mėn. 16 d. mirė Čikagoje. Dabar redagavimą vėl perėmė K. Kodatienė.

BAIGMEI

“Trimito” penkiasdešimtmetį minėdami, toli už jūrių marių, už Atlanto vandenyno, svečioje ir laisvoje Amerikos šalyje, būtume negeri, nedėkingi ir nenuoširdūs šauliai, jei užmirštume ir nepaminėtume savo spaudos užuomazgos ir 1920 m. įskeltąjį pirmąjį šviesųjį “Trimito” žiburėlį — kuomet išėjo pirmasis “Trimito” nr. Šioji kibirkštėlė ir šiandien gyvai rusena šaulių širdyse. Tegu “Trimito” istorinis atodūsis mums primena gražią laisvos tautos ir šaulių praeitį. O kol kas mūsų kariškajai šauliškajai šeimai tremtyje tegu šviečia “Karys”, kuklusis “Trimito” palikuonis “Tremties Trimitas” ir moterų šaulių kertelė “Šaulė Tremtyje”. Šauliai, išsirašykime “Karį” sau ir įvairiomis progomis dovanokime metinę prenumeratą savo artimiesiems, kurie gal neišsigali to padaryti. Skaitykime nuo pradžios iki galo. Remkime šį vienintelį visame pasaulyje lietuviškos karinės minties žurnalą. Remdami “Karį”, paremsime kartu ir “Tremties Trimitą” ir “Šaulę Tremtyje”, paremsime lietuvybės išlaikymo idėją visame laisvajame pasaulyje.