Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.
APDOVANOJIMAI
Už nuopelnus Lietuvai ir LŠST, Vasario 16-sios proga apdovanoti: Šaulių žvaigždės ordinu — pask. Audronė Tamulionytė, visuomenės veikėjas Adolfas Klimas, St. Butkaus kuopos šauliai — Leonardas Šulcas ir Antanas Šiurkus. Šaulių žvaigždės medaliu — LK Mindaugo š.kp. š. Magdalena Kasperavičienė, Vytauto Didžiojo š.kp. šauliai — Kazys Bubinas, Kazė Brazienė, Valdis Džiūvė ir gen. T. Daukanto jūrų š.kp. š. Norbertas Martinkus.
Pagrindas: ŠŽO Tarybos nutarimas Nr. 29/70.
Š.m. vasario mėn. Montrealyje įsisteigė jūrų šaulių skyrius, kuriam vadovauja š. Juozas Zavys. Nuoširdžiai sveikiname naują jūrų šaulių vienetą ir jo steigėjus, linkėdami daug sėkmės. Gero vėjo, broliai jūrų šauliai!
Vlado Pūtvio raštų parengimas spaudai eina prie galo. Jį atlieka Sąjungos garbės narys Aleksandras Mantautas ir š. prof. dr. Vaidievutis Mantautas. Norintieji prisidėti su garbės prenumeratomis prašomi paskubėti tai atlikti.
KĘSTUTIEČIŲ VEIKLA
Vasario mėn. 1 d. įvyko DLK Kęstučio šaulių kuopos susirinkimas, kurį atidarė kp. pirm. š. P. Petrušaitis. Jo pirmininku pakviestas š. V. Bagdonas, sekretorium — š. Ed. Shilling.
Kuopa suruošė Jonines ir Lietuvos kariuomenės šventės minėjimą. Pasirūpino, kad būtų pastatytas su iškaltu šaulių ženklu akmeninis paminklas mirusiam š. Kazimierui Stolgiui, kuris neturėjo artimųjų, kas tuo pasirūpintų. Paminklas kainavo 225 dol. Visuomenė suaukojo 67 dol., o likutį padengė kuopos kasa. Paskirtos aukos: 25 dol. min. B. K. Balučio paminklui, 25 dol. “Lituanus” žurnalui, 20 dol. ALTai. Metų bėgyje sušelptos kitos lietuvių organizacijos, finansiniai remti LŠST CV darbai.
Kuopos valdybai pasiūlius, susirinkimas išrinko savanorį-kūrėją Igną Paukštelį ir vieną iš kuopos steigėjų bei ilgametį CV narį Kazį Žilėną — kuopos garbės šauliais.
Kuopos pirmininku perrinktas š. P. Petrušaitis. Kiti valdybos nariai: š. V. Bagdonas—vieepirm., š. Z. Lukauskas—sekr., š. VI. Vilcinas—ižd. ir š. St. Petrušaitienė—narė; š. V. Samulionis pakviestas sportinio šaudymo vadovu.
Į kontrolės komisiją išrinkti šauliai: M. Tamulėnas, Ant. Mikus ir Ig. Paukštelis.
Į garbės teismą šauliai: P. Kleinotas, Adolf. Vadeiša ir Leoną Juškienė.
Po susirinkimo įvyko vaišės, kurias paruošė sesės šaulės.
P. P.
PAVYZDINGĄ ŠAULĘ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS
Vasario 9 d., Port Credit lietuvių kapinėse, dalyvaujant gausiam būriui lietuvių, buvo palaidota brangi tautietė, šaulė a. a. Stasė Šukaitienė -Vaitkutė. Prie kapo atsisveikinimo kalbas pasakė Kanados šaulių rinktinės pirm. St. Jokūbaitis ir Delhi šaulių kuopos pirm. St. Jokubickas. Hamiltono DLK Algirdo šaulių kuopa jai suruošė įspūdingas, šauliškas laidotuves. A.a. St. Šukaitienės netekimas buvo skaudus įvykis visiems Hamiltono lietuviams, nes velionė buvo viena iš tų, kurią beveik visi pažino. Pažino ją kaip nepaprasto nuoširdumo moterį, veiklią DLK Algirdo kuopos šaulę, uolią Aušros Vartų parap. choristę, dirbusią lietuvių dramos mėgėjų būrely ir nesigailėjusią paaukoti savo darbo ir geros šeimininkės talento ruošiant parapijos parengimus, šeimos šventes ir kitokius lietuvių subuvimus.
Velionė buvo kilusi iš Raseinių apskr., gimusi 1903 m. kovo 13 d.
Šimkaičiuose. Vaikystę praleido pas tėvus ūkyje, vėliau gyveno pas savo brolį advokatą Kretingoje ir Palangoje. Grįžusi į Šimkaičius aplankyti savo tėviškės, susipažino su ten į miestelį naujai atkeltu valdininku A. Šukaičiu, už kurio neužilgo ir ištekėjo. Vyro tarnybos vietai keičiantis, teko jai gyventi Jurbarke, Raudonėje, Šiluvoje, Vilniuje. Būdama didelė choro entuziastė, kur tik persikėlusi, visur įsijungdavo į vietos chorus. Vilniuje teko jai giedoti ir muz. St. Sodeikos ved. katedros chore. Ji yra pasakojus, kaip atgavus Vilnių ir tuo metu vykstant kovai dėl bažnyčių sulietuvinimo, ji eidavusi sekmadieniais giedoti iš vienos bažžnyčios į kitą, kad tuo būdu visiems padarius įspūdį, kad lietuviškai kalbantys užpildo visas bažnyčias. Vilniuje gyvenant užtiko juos ir pirmoji bolševikų okupacija, kur jos vyras komunstinės valdžios buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Susiradus sau darbą valstybės teatre, ji pasiliko gyventi Vilniuje, dėdama visokias pastangas išlaisvinti savo vyrą. Tik kilus rusų-vokiečių karui vyras per stebuklą išėjo į laisvę. Buvo surasti sąrašai, kur ir ji pati jau buvo įtraukta į išvežamųjų skaičių.
1934 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 11 rinktinei a.a. St. Šukaitienė buvo priimta į 4-tą Jurbarko šaulių būrį. Nuo tada tapusi šaule, ji ta dvasia gyveno ligi pat savo mirties. Ji
A.a. Stasė Šukaitienė-Vaitkutė, Lietuvoje, šaulės uniformoje.
nebuvo šaulė tik sąrašuose, bet buvo aktyvi tos organizacijos narė. 1938 m., švenčiant mūsų nepriklausomos valstybės 20 metų sukaktį, velionė už savo šaulišką veiklą buvo apdovanota medaliu. Tą medalį ji buvo atsivežus ir į tremtį. Pradėjus Hamiltone organizuotis Lietuvos buvusiems šauliams, ji aktyviai prie to prisideda. 1967 m. sausio mėn. čia įsteigus DLK Algirdo šaulių kuopą, ji pasiima vadovauti tos kuopos moterų skyriui. Kai reikėjo šventinti kuopos vėliavą, ne kas kitas iš Hamiltono, bet ji buvo pakviesta būti tos vėliavos krikštamote. Šaulių suvažiavimuose ir šventėse visi yra buvę jos paruošimų pavalgydinti ir pasotinti.
Tremties gyvenimą ji pradėjo kaip ir daugumas mūsų. Bolševikų siaubui vėl sugrįžtant, 1944 m. rudenį ji su savo vyru ir sūnum iš Jurbarko laivu išplaukė į Vokietiją. Rytprūsiuose teko jiems patirti daug siaubingų bombardavimų ir vėliau vargingo bėgimo. Karui pasibaigus, apsistojo Britų zonoje, Gluckstadto mieste, kur tada steigėsi lietuvių stovykla. Atsiradus galimybei išemigruoti į Angliją, 1947 m. jie išvyksta ten ir išgyvena virš trijų metų. Gyvenant Anglijoje, jos gyvenime įvyko didelis lūžis: iš staigiai pajudėjusio sunkvežimio iškrito ir mirtinai užsimušė jų venintelis sūnus Gediminas, 20 metų amžiaus, buvęs Pinnebergo Pabaltiečių universiteto studentas. Šitas įvykis visam laikui palaužė jos dvasią ir sveikatą.
Giminių iškviesti į Kanadą, jie atvyksta ir apsigyvena Hamiltone. Čia tuoj ji įsijungia į lietuvišką darbą: įstoja į besikuriantį A.V. parapijos chorą, kurį laiką dirba dramos mėgėjų būrely, o įsikūrus šaulių kuopai, su savo vyru Ant. Šukaičiu visą savo dėmesį paskiria šaulių veiklai. Nesiekė ji čia turtų, tad, ką turėjo, nebuvo jai sunku dalintis su kitais.
K. Mileris
Detroite, šv. Petro bažnyčios Lietuvių Moterų s-ga suruošė įspūdingą Vasario 16 minėjimą, 1970 m. vasario mėn. 15 d., parapijos salėje. Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga, LšST šaulių žvaigždės ordino taryba, Gabijos tunto paskautininkę Audronę Tamulionytę (kair.) apdovanojo Šaulių žvaigžde. į deš.: Jonas Butkys, Vincas Tamošiūnas ir Marijonas Šnapštys. Nuotrauka K. Sragausko
ŠAULIAI PAGERBĖ PŪTVĮ
Šaulių S-gos Čikagos rinktinė š.m. kovo 8 d., Vyčių salėje, iškilmingai paminėjo Pūtvio mirties metines. Minėjimą atidarė rinktinės pirm. Pranas Tamkus. Jis į prezidiumą pakvietė Š. S-gos pirmininką Vladą Išganaitį, buv. pirm. Alfą Valatkaitį, š. garbės narį adv. Rapolą Skipitį ir adv. Algirdą Budrecką.
Į iškilmių salę buvo įneštos vėliavos ir sugiedotas Lietuvos himnas.
Šaulių S-gos pirm. V. Išganaitis įteikė atsižymėjusiems medalius ir prisaikdino naujai įstojusius šaulius.
Apie Pūtvio gyvenimą kalbėjo R. Skipitis. Jis jį gerai pažino, nes buvo jo kaimynas. Prisiminė tuos laikus, kai Pūtvis dar nebuvo vedęs. Jaunystėje Pūtvis nemokėjo lietuviškai kalbėti, nes tuo metu dvarininkai mieliau kalbėjo lenkiškai. Pūtvis vedęs dvarininkę Gruzdytę pasijuto, kad jie abu esą lietuviai. Jiedu suprato, kad lietuvis privalo kalbėti lietuviškai, todėl metė lenkų kalbą ir kalbėjo tik lietuviškai.
Tapęs lietuviu patriotu, jis visas savo jėgas paskyrė kovai už Lietuvos laisvę ir jos nepriklausomybę. V. Pūtvis kovojo su visais tais, kas Lietuvai ir jos tautai norėdavo pakenkti. Tai didi ir garbinga asmenybė, kuros dėka kilo šaulių idėja. Jis yra Šaulių sąjungos įkūrėjas ir ugdytojas.
Algirdas Budreckas skaitė Pūtviui dedikuotą poemą, parašytą pasivadinusio “Tylusis poetas”. Poemoje atpasakota Pūtvio nuveikti darbai šaulių sąjungai, lietuvių tautai ir tėvynei Lietuvai. Prisimintas Lietuvos kūrimosi laikotarpis ir sunkūs Šaulių sąjungos golgotos keliai.
Išnešus vėliavas buvo išpildytas montažas “Vladą Pūtvį prisiminti”, kurį paruošė P. Beinorius. Montažą išpildė: Nijolė Viščiūtė, Jūratė šuo-pytė ir Vytas Valaitis.
Scenovaizdį pavadintą “Tremtiniai” išpildė Bridgeporto lituanistinės mokyklos kanklininkės: 4 sesutės Bilitavičiūtės — Marytė, Teresė, Nastu-tė ir Verutė, 3 sesutės Miniotaitės — Regina, Aida ir Vida; Stepas Viščius ir Vida Stravinskaitė. Vadovavo mokytoja Kirvaitytė.
V. Bilitavičiui vadovaujant, Bridgeporto Lituanistinės mokyklos ansamblis padainavo keletą lietuviškų dainų.
R. Skipičio tartas žodis, A. Budrecko skaityta poema, kanklininkių, montažo vaidintojų ir ansamblio garsai suteikė galimybę pajusti, kas mes esame ir kuo privalome pasilikti.
Iškilmingai daliai vadovavo Pranas Tamkus, sekretoriavo Algirdas Budreckas.
Vaišėse buvo pagerbti Kazės ir Kaziai. Algirdas Budreckas
LšST įvykusio suvažiavimo (1970 m. balandžio 25-26 dienomis) Detroite, Mich, rengimo komitetas: iš k.: Mykolas Vitkus, Marijona Šnapštys ir Leonardas Šulcas.
MANO TRUMPA BIOGRAFIJA
(žiūr. KARYS nr. 2)
JONAS ŠIMOLIŪNAS
Tėviškėje buvo pastatyta mokykla trijų kaimų vaikams. Karo metu ji neveikė ir stovėjo apgriuvusi. Ją apžiūrėjęs, sudariau trūkumų ir remonto sąmatą. Taip pat sudariau mokyklinio amžiaus vaikų sąrašą. Su tais duomenimis nuvykau į Joniškėlio apskrities valdybą (Kreisverwaltung-amt) su prašymu, kad būtų padarytas remontas ir mokykla galėtų rudenį vėl pradėti veikti. Po kelių žygių prašymas buvo patenkintas. Mokykla rudenį buvo atidaryta ir joje mokytojavo karininkas Svilas.
Būvodamas tėviškėje aplankiau Gabrielę Petkevičiūtę-Bitę, kuri gyveno netoliese, Puziniškio dvare.
Pabuvojęs tėviškėje, apsisprendžiau vykti į Vilnių. Dėl didelių suvaržymų kelionė į Vilnių atrodė pasakiška. Vienok pavyko nugalėti visus sunkumus ir atsiradau Vilniuje. Ten buvo daug visokio kuriamo darbo, žinoma, be atlyginimo,
O darbininkų mažai.
Tuojaus pradėjome sudarinėti lietuvių inžinierių ir technikų sąrašą ir įkūrėme Lietuvos Technikų draugiją, kurios pirmininku buvo pastatytas inž. Jonas Mašiotas, o aš buvau jos vicepirmininku. Toliau, su Martynu Yču išreklamavome ir įkūrėme pirmąjį banką, pavadintą Lietuvos Prekybos ir Pramonės bankas. Projektavome atgaivinti senąjį Vilniaus universitetą.
Galop, lapkričio mėn. 11 d. susidarė pirmasis Lietuvos ministerių kabinetas su premjeru prof. Augustinu Voldemaru, kuriam teko būti ir Krašto Apsaugos ministerių. Jonas Yčas buvo Švietimo ministeris. Martynas Yčas buvo Finansų, Prekybos ir Pramonės ministeris ir laikinai ėjo Susisiekimo ministerio pareigas. Jis greitai pakvietė mane vadovauti Susisiekimo ministerijos reikalams, verbuojant įvairių specialybių inžinierius, technikus, amatininkus ir valdininkus Susisiekimo ministerijos žinybai. Buvo steigiamos trys valdybos: Geležinkelių, Plentų-Vandens kelių ir Uostų bei Pašto-Telegrafo-Telefono. Plentų, Vandens kelių ir Uostų valdybos direktoriaus pareigas pradėjau eiti 1918 m. lapkričio mėn. 23 dieną.
Jau buvo matyti, kad vokiečiai pralaimėjo 1 Pasaulinį karą ir, kad jie Lietuvą turės apleisti. Jų kariuomenė slinko iš šiaurės ir rytų į pietus, į Vilnių. Bolševikai artinosi prie mūsų sostinės, kėsindamiesi užplūsti Lietuvą. Mums reikėjo pasirodyti Vilniaus kraštui, kad mes esame šeimininkai.
Susisiekimo ministerija man pavedė užmegsti ryšius su vokiečių karo valdžios geležinkelių direkcija, buvusia Poliesės Geležinkelių valdybos rūmuose. Reikalas pavyko. Susipažinau su atatinkamais valdininkais, kurie buvo mums palankūs. Ypač mums malonus ir naudingas buvo inž. Manecke, prie caro valdžios buvęs Vilnius—Kybartai geležinkelio ruožo viršininkas. Vėliau jis dirbo Geležinkelių valdyboje kaip inžinierius ypatingiems reikalams.
Vokiečiai, prieš apleisdami Vilnių, sutiko Vilniaus geležinkelių mazgą mums perduoti, kas buvo gruodžio mėnesyje ir oficialiai atlikta. Mazgui priklausė geležinkeliai iš Vilniaus į Vileiką, Lydą, Gardiną ir Kaišedorius.
Vokiečiai jau nebesikovė su rusais bolševikais, tarp savęs palaikydami ryšius telefonu. Apie jų apleidžiamas vietoves pranešdavo bolševikams, kad pastarieji, norėdami, galėtų jas užimti.
Prieš Kalėdas Vilniui kilo pavojus. Visi sėdėjome kaip ant žarijų. A. Smetona, prof. A. Voldemaras ir M. Yčas išvyko į Berlyną, ten tartis paskolos ir kitais reikalais. Likau eiti Susisiekimo ministerio pareigas. Tarybos ir vyriausybės buvau prašytas, kad jų įstaigas su manta, valdininkus ir šiaip jau lietuvius iševakuočiau į Kauną.
Nei vagonų, nei automobilių, nei autobusų, nei arklinių vežimų savo rankose neturėjome. Nieko kito nebeliko daryti, kaip skubomis tartis su vokiečių geležinkelių direkcija ir susitarti, nors tai nežinia kas bebūtų. Jie patys jau paslapčiomis evakuavosi naktimis, nieko iš pašalinių neprileisdami prie geležinkelio stoties. Vienok jie mus kritiškame momente suprato ir po dviejų dienų nuolatinių pasitarimų sutiko duoti po vieną vagoną mūsų keleiviams prie išeinančių traukinių Kauno kryptimi, o prie paskutinio traukinio, išeinančio 1919 m. sausio mėn. 2 d. net tris vagonus. Turėjome vokiečiams duoti sąrašus tų keleivių, kurie tais vagonais vykdavo.
Aš pats, visus norėjusius iševakuavęs, su inž. B. Tamaševičium Vilnių apleidome 1919 m. sausio mėn. 3 d. 4 val. iš ryto rogėmis. Toji naktis buvo Vilniuje baisioji naktis. Triukšmavo girti vokiečių kareiviai, degė daug namų, gatvėse šaudėsi vokiečiai su vilniečiais lenkais ir pirmaisiais
Savanoris-kūrėjas Ignas Paukštelis, DLK Kęstučio š. kp. garbės šaulys, š.m. kovo mėn. 31 d. atšventęs savo 70 m. amžiaus sukaktį. Buvęs ilgametis Titonių šaulių būrio valdybos pirmininkas, jau 50 metų dirba šaulių gretose.
bolševikais. Apie 3 val. ryto, kai šiek tiek aprimo, leidomės į kelionę iš Žvėryno per visą Vilnių į Kaišedorius. Buvo pasnigta, gatvėse matėsi civilių ir kareivių lavonų. Mūsų vežikas mus taip laimingai per Vilnių pervežė, kad niekas mūsų nesustabdė. Kaišedorius pasiekėme tą pačią dieną ir su ten rastu mažu vokiečių kareivių transportu išvykome į Kauną.
Vilniuje atstovauti Lietuvos valdžią liko Mykolas Biržiška, inž. J. Čiurlys — Susisiekimo ministeriją, o poetas Liudas Gira su 15 kareivių — miesto komendantūrą.
Kaune buvome sekantį rytą ir mus čia pasitiko Justinas Zubrickas-Turčinskis, ėjęs butų aprūpintojo pareigas. Čia jau radosi visi: Tautos Taryba, ministerijos su valdybomis ir departamentais ir manta. Visi buvo susispaudę vienuose rūmuose Donelaičio gatvėje. To namo antrame augšte buvo įsikūręs dviejuose kambariuose Mykolo Sleževičiaus sudarytas antrasis Lietuvos ministerių kabinetas, sekančios sudėties: M. Sleževičius — min. pirmininkas, Jonas Vileišis — Vidaus Reikalų ministeris, plk. Mykolas Velykis — Krašto Apsaugos ministeris, Jonas Šimoliūnas — Susisiekimo ministeris, Voldemaras Čarneckis — Finansų ministeris, Jonas Šimkus — Prekybos ir
Pramonės ministeris, teis. Petras Leonas — Teisingumo ministeris. Kostas Daugirdas buvo Valstybės Kontrolės valdytojas ir Stasys Lozoraitis — Ministerių Kanceliarijos vedėjas.
Visos patalpos buvo užimtos Kaune pasilikusio okupacinio korpo, kuriam vadovavo majoras Schuermann. Veikė korpo štabas, kareivių taryba (Soldatenrat), Kauno komendantūra, žandarmerija ir t.t. Visus Kauno tiltus saugojo vokiečių kareivių sargybos. Pačiame mieste buvo tikras Babilonas: vokiečiai, žydai, lenkai, rusai ir lietuviai klegėjo kiekvienas savaip. Nebuvo jokių saugumo garantijų. Vokiečių kareiviai siautė, girtuokliavo. Naktimis jie paleisdavo iš kalėjimo, Mickevičiaus gatvėje, kalinius pasiplėšikauti, su kuriais dalindavosi grobiu. Aprimdavo kada žmonės pradėdavo skųstis žandarams, kurie plėšikus sugaudydavo ir vėl uždarydavo į kalėjimą.
Lietuvių valdžia Kaune dar neturėjo nei policijos nei kareivių. Vokiečiai labai trukdė susisiekimą su provincija. Valdininkai glaudėsi pas pažįstamus, kad galėtų kur pernakvoti ir pavalgyti. Ukmergės prospekte buvo mažas, lietuvaičių išlaikomas viešbutis Rūta, su valgykla pirmame augšte ir keliais kambarėliais antrame. Ten prisiglaudė Lietuvos Tarybos pirmininko pareigas ėjęs Stasys Šilingas ir keli ministeriai, kurių tarpe buvau ir aš pats.
Pati situacija Kaune buvo labai miglota. Miesto plano nebuvo. Žinių rinkimas buvo visaip trukdomas. Bolševikai iš šiaurės ir rytų spaudė mūsų savanorių gretas. Savanoriams trūko visko: apavo, rūbų, ginklų, šaudmenų ir medikamentų. (bus daugiau)
