VILIŪGĖ

Balys Auginas

       (Sonetas mūsų Baltijai)

LAIVAI, pakrauti ilgesiu, iškėlė burę
Rūkuos sutirpsta artimi veidai, audroj nugurę.
Ir bangos miršta, dūždamos į aštrią uolą,
Ir iš dangaus gintaro skaidrios žvaigždės puola

Krante—sudegusių mažų žvaigždžių skeveldros
Suskilę šukės pasakų auksinės geldos,
Lyg irklo šipuliai pailsusios kelionės


      Kristalais sutrupėję viltys ir svajonės
      Ir kai rytais merginos renka pajūry gintarą
      Viliūgė jūra atvilnijus pažadais jom šnara.
      Ir vėl naujų troškimų valtys jūroje paskęsta
      Žmogaus širdis, dienų migloj, vėl dovanoja klastą, 
      Nes ji pažįsta ilgesį. Ir žydraakę jūrę:—
      Kaip moterisji audžia laimės ir mirties tau burę

J. Juodis — NERINGA